Vienas klausimas

Šį klausimą man parodė Vilkaviškio vyskupijos interneto tinklalapyje. Aišku, iš vienos pusės jis juokingas, o iš kitos pusės parodo būklę katalikybės Lietuvoj, nes klausė ne koks beraštis, o mokantis naudoti internetu žmogus.
Klausimas:
"Mano kaimynė kasdien skaito Bibliją ir labai siūlo man. Aš esu praktikuojanti katalikė ir noriu paklausti: kas yra Biblija, kuo ji skiriasi nuo Šv. Rašto? Ar galima Bibliją skaityti katalikams? Kodėl?".

Kaip Jūs atsakytumėt į tokį klausimą?

Dėl Kalėdų datos

Gal kam bus ir naujiena, tačiau reikia pasakyti, kad mes nežinome tikslios Jėzaus gimimo dienos, o švenčiame tik sutartinę. Keista, bet šią datą priderinusi prie pagoniško kalendoriaus Katalikų bažnyčia purtosi atsakomybės, nors bet kokia proga stengiasi pabrėžti savo istorinį pagrįstumą.
Pokalbis jau su pranciškonu vienuoliu Arūnu PEŠKAIČIU apie Kalėdas.
- "Švyturio" kalėdos","TV3 Kalėdos" - kokių tik apibūdinimų neišgirstame šiuo metu, kai artėja bene svarbiausios metų šventės.Susidaro įspūdis, kad šių laikų žmogus sunkiai suvokia, kas yra Kalėdos?
-Šiuo metu Lietuvoje gyvena įvairių žmonių.TikraI yra tų, kurie suvokia Kalėdų prasmę, suvokia Kristaus gimimo prasmę. Mūsų laikais yra žmonių, suvokiančių Gerąją naujieną, Evangeliją, ir ją skelbiančių.Aš manau, kiekvieno žmogaus širdyje yra toks laukimo ilgesys, Dievo meilės ilgesys, ir mes tą ilgesį bandom kompensuoti blizgučiais, masiniais renginiais. Kita vertus viskuo, kas mumyse yra gero, naudojasi komercijos ir vartotojiškumo dvasia. Manau, blizgučiai yra to ilgesio atšvaitas, nors jei lieka tik jie, tai vietoj Kalėdų mes gaunam dar vieną progą vartoti.
- Mokslininkai seniai ginčijasi, ar tikrai gruodžio 25 -oji yra istorinė Kristaus gimimo data.
- Katalikų bažnyčia niekada nėra pasakiusi, kad gruodžio 25 - oji yra istorinė Jėzaus gimimo data.Šiuo atveju mums svarbu pažymėti naujos eros pradžią ir tai, kad jis gimė.Ir net jei tiksliai nežinome, kada Jėzus gimė, ši data pasirinkta skelbti visam pasauliui, kad Dievas gimė, Dievas tapo žmogumi.
Žinoma, ši data pritaikyta prie tam tikro gamtos virsmo, kada dienos ilgis nesikeičia, kai šviesa ruošiasi sugrįžti. Šviesos ir Kristaus simbolika yra tarpusavyje susijusi.
- Kokias Kalėdas švenčiame Lietuvoje - pagoniškas ar krikščioniškas?
- Manau, pagonišką Kalėdų atspalvį pastaraisiais metais ypač aštrina žiniasklaida, vis kalbėdama apie burtus, papročius ir spėjimus. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose šventimas atspindi Kalėdų dvasią - prie stalo sėdama su malda, prisimenami mirusieji. O pagoniški elementai, kas anksčiau buvo daugeliui buvo kaip tam tikras žaidimas, šiuo laiku pristatomi kaip beveik tikri dalykai, kuriuos galima išbandyti ir kurie veikia. Beje, juos dažnai siūlo žmonės, susiję su religine bendruomene- senųjų baltų tikėjimu, kurio nebegalima atkurti, nes tradicija buvo nutrūkusi

Politiškai korektiškos Kalėdos

Turiu pastebėti vieną dalyką - vakaruose vadinamieji pilietinių teisių aktyvistai deda visas pastangas, kad iš Kalėdų išguiti jų turinį. Kitaip sakant, kad neįžeistų Kalėdos musulmono ar budisto, ar ateisto. Ten vietoj kalėdinių spektaklių stato "Snieguolę ir 7 nykštukus" ir visaip kitaip stengiasi neaštrinti kampų.
Turiu pasakyti, kad pas mus tai seniai įgyvendinta - vakar sūnaus kalėdinė popietė darželyje irgi apsiėjo be Kalėdų turinio - nė vieno žodžio apie tai, kas yra Kalėdos, nė žodžio apie Dievą, apie Kristaus atėjimą...

Galvojimas prieš duonos laužymą

"Tas kuris laužo su manimi duoną, pakėlė virš manęs savo kulną", -atsako Jėzus į mokinių klausimą per paskutinę vakarienę, kas jį išduos. Atrodytų, tai buvo labai seniai, o be to, prieš Velykas, tad derėtų šį Jėzaus atsakymą prisiminti kita proga, tačiau ne visai taip.
Kai pamąstysime apie Kalėdų papročius, pamatysime, kad praktiškai vienintelis krikščioniškas veiksmas prie stalo - duonos arba plotkelės laužymas, visa kita atėję dar iš pagonybės. Žinoma, šis veiksmas yra įprastas, bet ir sakralus. Kad geriau suprastume, kas yra duonos laužymas, reikia žinoti, ką jis reiškė žydams, ką jis reiškia rytiečiams.
Štai ir dabar Sacharos dykumoje gyvenanti tuaregų tauta turi tokią nerašytą taisyklę - jei kada du tuaregai kartu valgo ir kartu laužo duoną, jie įsipareigoja ginti vienas kitą iki mirties, visai nesvarbu, teisus tas žmogus ar kaltas, kovą galima laimėti, ar aiškiai laukia pralaimėjimas. Tuaregas sako: "Aš su juo laužiau duoną", ir stoja nelaimės ar grėsmės metu greta žmogaus, kuris jam tampa kaip brolis, nes dalintis duona rytiečiams - dalintis gyvenimu. Dar įdomiau, kad šitas ryšys ir įsipareigojimai trunka iki mirties, tuaregas negali nutraukti šitos nerašytos sutarties. Tai netgi artimiau už santuoką. Su žmona jis gali išsiskirti, o su tuo, su kuriuo laužė duona - ne.
Jėzus su mokiniais todėl ir piktindavo fariziejus, kad duoną laužydavo ir valgydavo su visokiais nepatikimais žmonėmis, muitininkais, žvejais, paleistuvėmis. Jėzus gyvenimu dalinosi su visais, kuriems reikėjo to gyvenimo. Taip pat jis ir tapdavo atsakingas už kiekvieną, kuris buvo kartu. Tą jis įrodė numirdamas.Biblija sako:"Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugą atiduoti"…
Kalėdų vakarą visa Lietuva sės prie stalo, dauguma laužys ir dalinsis duona. Negalima kaltinti laiko, kad mes visi šiuo metu skubam ir viską darom tarsi mašinos. Galiu garantuoti, kad sėsdami prie stalo mes tikrai esam kitaip nusiteikę, mūsų nė kiek neįpareigoja buvimas kartu, tiesiog tampa įpročiu susirinkti tam tikrą dieną ir atlikti tam tikrus veiksmus, juk esame civilizuoti, ne kokie laukiniai. Jo, laukiniams užtenka ir vieno karto, kad jie būtų ištikimi visą gyvenimą, o mums ir kasmečiai susitikimai įtakos nepadaro.
O juk žmonės tą vakarą susirenka dalintis gyvenimu, būti kartu.
Nelinkiu, kad per Kalėdas ant stalo būtų padėta viena duona, tačiau, jei kas prisimins, tegu prisimena, kad tą vakarą duona yra ant stalo svarbiausia.

Metai

Na, ką, pradėsim darbus vėl, pakūrė man internetą, ta proga prisiminiau, kad esu jau beveik metus su Joakimo pagalba internete. Buvo visko, bus irgi dar visko;0

Apie gyvą krikščionybę

Pranciškonas vienuolis Arūnas Peškaitis skaitė paskaitą intriguojančiu pavadinimu "Krikščioniška meilė politikoje".
Pateiksiu kai kurias kontraversijas, kurias pateikė jis. Savo paskaitoje vienuolis bandė populiariai išaiškinti, kokį ryšį turi meilė ir politika, pasitelkdamas žinomą pasakojimą apie paleistuvę, kuri pagauta buvo atvesta pas Jėzų. Tiesa, daugiau kalba krypo apie krikščioniškas vertybes.
"Meilė - svarbus dalykas. Šiek tiek žinau, nors ir esu nevedęs,- sakė A.Peškaitis,- ir meilė yra apsisprendimo santykis, mokėjimas priimti ir atiduoti. Tu priimi nereikalaudamas pasitaisyti, po to meilė keičia žmones. Jėzus parodė paleistuvei pačią didžiausią meilė - jis nepateisino jos, tiesiog atsistojo šalia. Ir tai buvo ne pasyvus, o keičiantis santykis. Krikščioniškose bendruomenėse yra šitas meilės santykis. Bažnyčia nėra pastatas ir nėra institucija, deja, apie bažnyčią būtent taip mano dauguma apklausose dalyvavusių žmonių. Gyvoji krikščionybė vyksta bendruomenėse, kurios sujungtos meilės ryšiais. Tokia bendruomenė yra tikra krikščionybė. Ar tokių bendruomenių yra Lietuvoje? Yra, tik nežinau, ar daug".
Beje, A.Peškaitis kalbėjo apie krikščionis Lietuvoje kaip apie aiškią mažumą ir sakė, kad niekas nežadėjo, jog "mūsų bus dauguma". Ši gana kontraversiška mintis, nes katalikais save vadina Lietuvoje per 80 procentų gyventojų, anaiptol nesuglumino pranciškonų vienuolio: "Aš esu sutikęs įvairių katalikų, pavyzdžiui, nepraktikuojančių. Labai patogus žodis, nors neįsivaizduoju, ką jis reiškia. Ar galite įsivaizduoti "nepraktikuojantį verslininką"? Tai juokinga, bet taip yra, esu sutikęs ir katalikų - ateistų. Žinote, kaimyninės šalies prezidentas A.Lukašenka apie save sako: "Ja - pravoslavny ateist"("Aš - provoslaviškas ateistas" - red.past.). O šiaip tai manau, kad krikščionių Lietuvoje yra apie 10 procentų".

Kaune kai kas įdomaus

Kauno Krikščionių bažnyčioje 2005 m. gruodžio 9-11 d.lankysis pamokslininkas iš Norvegijos Oyvind G. Andersen
Seminaro tema:"Šventosios Dvasios jėga, ženklai, stebuklai ir išgydymas".
Seminaras vyks: 2005 m. gruodžio 10 d. Šeštadienį 17 val.
2005 m. gruodžio 11 d.Sekmadienį 10 val. ir 17 val.
Vieta: Donelaičio 33, salėje (V aukštas), Kaunas.

Technika

Atėmė ne tik kompą, bet ir internetą, taigi, darbus sustabdau neribotam laikui. Tikiuosi iki Kalėdų atnaujinti viską.

"Emigrantas.com" praneša

Džiugios naujienos Lietuvoje - Kaunas beveik oficialiai paskelbtas miestu, kuriame nebėra nedarbo - nedirba tik tie, kurie nenori. Pavojaus varpais muša ir Klaipėda - miesto įmonėms trūksta per 800 žmonių. Emigracija jau ima reikštis ten, kur mažiausiai buvo laukiama - atrodė, kad šalis, nesugebanti aprūpinti darbu savo piliečių tik džiaugiasi, kad nereikai mokėti bedarbio pašalpų.
Vis dėlto atsisuko ir antras lazdos galas - nėra žmonių, negalima ir gamyba, nėra gamybos galimybių, nėra investuuuotojų, kurie norėtų čia įsikurti. Tai privertė gegužę Vyriausybė patvirtinti priemonių planą, kuris sumanytas pagerinti demografinę situaciją Lietuvoje.
Tačiau jokių konkrečių priemonių, kurios gali sustabdyti beatodairišką lietuvių emigraciją į užsienį, tame plane nenumatyta.
Skambiais šūkiais Nacionalinės demografinės politikos strategijos įgyvendinimo priemonėse 2005-2007 m. numatoma padidinti gimstamumą, atjauninti visuomenę ir stabdyti emigraciją, tarsi demografinę padėtį Lietuvoje būtų galima renovuoti už Europos Sąjungos pinigus tarsi kokią nugyventą kolūkio fermą.
Ir koks rezultatas? Pasak Statistikos departamento duomenų, 2004 m. per 9 mėnesius iš šalies išvyko 9 724 Lietuvos piliečiai. Šiais metais per 9 mėnesius tokių jau yra 11268. Apie 40 proc. išvykstančiųjų į užsienį yra jauni, darbingo amžiaus Lietuvos piliečiai, kuriems - nuo 18 iki 30 metų.
O juokingiausias atvejis, nuskambėjęs pastarųjų dienų spaudoje - Alytaus miesto taryba pasigedo vieno politiko, tarybos nario. Paieškojus pasirodė, kad šis jau pusmetį gyvena …Anglijoje ir skina sau agurkus. Labai įdomu, kaip šalis stabdys emigraciją, jei išvažiuoja net politikai?
Tuo labiau, kad dauguma išvykusiųjų padirbėti svetur nesirengia grįžti. JAV lietuvių tinklalapis (www.emigrantas.com) klausė tautiečių, kada ketinate grįžti į Lietuvą? Net trečdalis respondentų kategoriškai atsakė niekada negrįšią į Tėvynę. Kitas trečdalis teigė tai padarysią po 5-10 metų. Panašūs tyrimo duomenys ir tarp Anglijon emigravusių lietuvių.
Iš esmės tai paneigia tvirtinimus ir norus, esą užsidirbę lietuvaičiai būtinai sugrįš gimtinėn. Žmonės išvažiuoja ne tik užsidirbti, bet ir gyventi. Tėvynės trauka ir tėvynės meilė nebėra svarbiausias veiksnys, o tautiškumui palaikyti užtenka atsiversti tą patį "Emigrantas.com"

Psalmės Panevėžyje

Gruodžio 11 d. (sekmadienį) 18 val. Panevėžyje, Kultūros centre GARSAS (Respublikos g. 40), vyks krikščioniškos grupės „A4" koncertas.
Grupė pristatys Artūro Chalikovo muzikinį projektą „Dovydo psalmės ir šiuolaikinės giesmės". Muzika skambės šiuolaikiniais „soft-rock" ir „art-rock" stiliais.
Muzikantai:
Artūras Chalikovas (vokalas, gitara),
Arūnas Baužys (bosinė gitara),
Algirdas Kučinskas (klavišiniai instrumentai),
Aleksandras Šamsutdinovas (mušamieji instrumentai).
Bilieto kaina: 4 Lt.
moksleiviams, studentams ir pensininkams - 2 Lt.
„Kristaus žodis tegu tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes" (Kol 3,16)
Visus maloniai kviečiame!
Organizatoriai

Adventas

Del techninių priežasčių turių staptelti rašyme. Taigi, savitiškas Adventas mano puslapiuose truks, kol gausiu kitą kompą.

Pasaulis

Tai pranešimai iš tarptautinio krikščionių tinklalapio DCI, kur žmonės išsako savo svajones, pasakoja apie darbus ir poreikius.


Kas vyksta Čečėnijoje?
Aš meldžiuosiu už šitą tautą, kad Dievas atvertų duris Evangelijai, pasiųstų ten misionierius ir juos aprūpintų.
Chuanas Kartas Borgesas, Saltos miestas,Argentina.

20 metų tikėjimo ir kantrybės
Aš koordinuoju darbą su 650 vaikų Ugatos vietovėje, nes be išsilavinimo pakeisti nieko negalima.
Mokykloje vaikus reikia maitinti, nes jie ateina iš labai toli, o šiais metais nėra lietaus ir derlius buvo menkas.Net suaugusieji ateina prašyti maisto.
Mūsų bažnyčioje yra 5 jaunos našlės, kurioms išties reikia maldos palaikymo ir aš tikiu, kad Dievas gali padėti joms.
Žozefina Oybrado, Burkina Fasas

Apsilankė komanda
Apsilankė komanda “Horizontai”. Kartu su jais mes lankėmės bažnyčiose, kaimuose radijuje ir televizijoje, kur dalinosi savo matymu, kuris liečia mūsų šalį ir Haitį.
Džeimas Abre, pastorius, Dominikos respublika

Prisijunkite, aš vykstu į Turkiją.
Kaip misionierius vykstu į Turkiją. Ieškau pastorių, lyderių ar tiesiog tikinčiųjų, kurie rimtai domisi transkultūrinėmis misijomis tam, kad dalyvautų kartu su manimi.
Pablo Armas, Gvatemala

Tiesiog tarnaujame
Mūsų bažnyčioje yra 32 nariai, tarnaujame narkomanams ir alkoholikams, vaikams, vienišiems žmonėms. Mes norėtume bendrauti su žmonėmis iš kitos šalies.Mūsų bažnyčia yra maža ir neturtinga, turime daug problemų, bet mūsų širdys dega
Marijus ir Violeta Antoščiuk, Nemislovas, Lenkija

Apie teatrą

Savaitgalį stebėjau mėgėjų teatrus. Sakoma, kad Leninas ir vienam žmogui paskaitą skaitė, bet teatrui, o ir pačiam kultūriniam vyksmui reikia daugiau kiek daugiau negu vieno žiūrovo. Juk kultūrinis vyksmas arba pats iškelia tai, kas yra visuomenėje, arba visuomenė perima teatro, literatūros ar dailės perteikiamą idėją. Sovietmečiu būtent kultūra, o ne partizanai, "Amerikos balsas" ar "Katalikų bažnyčios kronika" oponavo valžiai ir išlaikė lietuviškumo pamatus.
Šia prasme tikrai neįprasta buvo tai, kaip mėgėjų teatrai, perėję nuo primityvokų liaudiškų spektaklių ir kaimiškų juokelių "apie pakeltą undaroką" ima įtaigiai kalbėti apie tai, kas mes esame, kas yra Lietuva. Tai kažkas naujo, nes daugelis "patriotizmo" ir "meilės tėvynei" su kaupu atsikando dar Sąjūdžio metais ir matė, kuo baigėsi daugelio žmonių deklaracijos - prie lovio. Taigi, teatralams prabilti apie patriotizmą reikėjo tikros pilietinės drąsos, parodyti, kad tautiškumas - ne tik apsukriųjų verslas. Rokiškio liaudies teatro pastatyta J.Marcinkevičiaus “Erelnyčia”, pasakojanti apie keistuolį poetą A. Vištelį - Višteliauską ir Utenos “Žaliaduonių” teatro pastatyta R.Kalyčio pjėsė “Atodangos”, kalbanti apie lietuvišką kaimą, parodė kitą lietuviškumo pusę - be patoso, be primityvumo - rupią kaip duoną ir tikrą. Iš pirmo žvilgsnio net nejauku, nes ir teatrai paskutiniu laiku pasidarė lankstūs ir besišypsantys, besistengiantys įtikti žiūrovo skoniui.
Gal tik mėgėjų teatrai ir beturi tokią privilegiją kalbėti tai, ką nori.
"Tai tebetvirtinate, kad esate lietuvis?",- klausia daktaras Argentinos beprotnamyje poeto A. Vištelio - Višteliausko, ir pasijunti, kad šitas klausimas kažkaip perveria tave patį - šiandien beprotiškai skubančiame pasaulyje galima pamiršti, kas esi, o juk kai kam tai buvo ir ligos diagnozė…

Apie pasitenkinimą

Vakar kalbėjom, kaip greitai žmogus įpranta prie kažko gero ir malonaus. Beje, tai kas gera, kitą kartą jau nejaudina, jei nebūna geriau. Juokinga, bet taip yra. Jėzus ne veltui įspėjo:"Tenkinkitės mažu". O kaip tenkintis, jei norisi didesnio? Nesakykite, kad nesinori. Norisi.

Nesinori

Kartais tiesiog nesinori rašyti.Norisi būti viduje ir nematomam.Galvoti apie kitą laiką, kitus žmones, kitą likimą. Tai pakaitalas, tačiau kažkur egzistuoja kitas likimas, kitas laikas. Kur?
Kad ir ką kalbėtum, viskas atrodo netikra, ir tu pats sau atrodai netikras, kaip koks iš Kinijos eksportuotas žaislas. Nesinori.

Siekis būti laisvam

"Mano tauta klausia medžio gabalo ir laukia atsakymo iš lazdos. Paleistuvystės dvasia juos suklaidino ir paleistuvaudami jie paliko Dievą".
Ozėjo 4;12

Šie Dievo žodžiai išties kraupūs. Tai negailestinga diagnozė, kuri gali būti taikoma ir šiuo metu. Vietoj Dievo, jie lenkiasi ir klausia medžio gabalo, ty, iš to, ką pasigamino iš medžio, laukia atsakymo iš lazdos. Žmonių absurdiškumas matomas aiškiai, kai skaitai, tačiau kažkur aiškumas prapuola, kai žiūri į gyvenimą.
Pacituok šiandien Lietuvoj šias eilutes, tuoj katalikai ims šaukti, kad statulos ne medis, o paveikslai - ne popierius ir dažai, kad kryžius - ne lazda ir t.t.
Na, jei jau taip, tai ko Vilniuj lenkai prie paveikslo mirt buvo pasiryžę, kam Kryžių kalnas, kam Aušros vartai ir t.t.?
Ar neužtenka žmonėms proto suprasti, kad medis yra medis, auksas yra auksas?
Manau užtenka, tačiau ši Ozejo vieta kalba ir apie dvasinę stabmeldystės priežastį - žmonės kalti tik iš vienos pusės - "paleistuvystės dvasia juos suklaidino".
Yra konkreti dvasinė jėga, kuri verčia tikėti, kad dvi lazdos yra Dievo atsakymas, o kokia nors vieta gali pakeisti Dievo veikimą žmogaus gyvenime. Ir žmogus gali pasiduoti tai dvasiai arba ne.
Krikščionis negali tikėti ir kartu laužyti tai, kas pasakyta Biblijoje - kitaip jis nėra krikščionis, todėl, manau, šiuo atveju negali būti politiškai ekumeniškai korektiškas, reikia sakyti tiesą - Dievas yra tiesa, stabmeldystė - klaida.
Bet iš esmės ši Ozėjo vieta kalba ne tik apie aiškią stabmeldystę, bet ir apie žmogaus polinkį ieškoti pašalėje, susikurti sistemą, būti nepriklausomam nuo Dievo.
O tai gresia kiekvienam žmogui, nepaisant ar jis jau atsirkatė regimais stabais, ar ne.

Pasnikas

Šiandien pasnikaujam už kai kuriuos žmones ir jų situacijas. Įsivaizduoju, kaip paminėjus šį žodį daugelis gali šyptelt - pasnikauja tik galutinai religingi ir prietaringi žmonės, be to, koks čia pasnikas, jei susilaikai nuo mėsos, o prisiryji obuolių.
Prisipažinsiu, ir aš nesu didelis šalininkas, tiksliau nebuvau, šito veiksmo, bet mačiau, kaip keičiasi žmonių gyvenimai, kai keli žmonės pasnikauja. Šiaip tai užtruko laiko, kol iš vaikystės atsineštos sąvokos nukrito nereikalingi luobai - įprasta, kad mūsų krašte pasnikauja visuotinai per Adventą ir Gavėnią. Bet pačios esmės niekas nesupranta, kaip ir to, kad pasnikas yra dvasinis veiksmas visų pirma, o tik paskui susilaikymas nuo maisto, nuo viso maisto.

Priesaika

Kol kas - techninės problemos, gavau toki kompą, kad papildyti dienoraštį - kančia. Na va ir nevertink technikos. Daugiau apie ją - nė vieno blogo žodžio.

Diagnozė – Nikodemas

Kai galvojau apie Nikodemą, naktį sapnavau sapną – esu Paryžiaus priemiestyje, naktis, aplink dega automobiliai, šlaistosi gaujos su padegamuoju skysčiu, o aš stoviu, norėčiau juos sulaikyti, bet negaliu, jaučiuosi toks mažiukas, nes čia Paryžius, čia manęs niekas nepažįstą, o ugnis vis karštėja…
Nubudau, o “karščio” priežastis buvo labai paprasta – mano mažoji dukrelė užsirioglino ant manęs naktį ir užmigo… Komiška.
Bet kartu supratau ir vieną dalykai, išties mes visi Nikodemai, tik kiekvienas ant savo š… krūvos. Patrauk krūvą, t.y. mūsų visuomeninę padėtį, mūsų draugus, profesiją ar religiją su įpročiais, ir stovime nė burnos nepraverdami, visiškai bejėgiai.
Deja, Jėzus yra tas, kuris šaukia kiekvieną palikti, ką jis turi, štai kodėl tiek mažai žmonių tampa krikščionimis – kaip ir Nikodemas visi iš prigimties esame didžiūnai ir turtuoliai, tad palikti nieko nenorime.Dar daugiau – aistringai tikime, kad Dievas atims iš mūsų pačius mums svarbiausius dalykus…
Bet yra kita istorija – apie Abramą, kuris irgi turėjo gerą padėtį, religiją, turtų, gyveno puikioje vietoje ir t.t. žodžiu, nieko jam netrūko, tačiau Dievas jam pasakė:”Abramai, palik tėvo namus”, ir jis paliko. Vadinasi, ne viskas taip beviltiška, kaip gali atrodyti – mumyse yra dalis ir Abramo.

Dialogas

- Dieve, koks blogas oras,- sako bendradarbė.
Tyliu.
- Dieve, kaip sunku…
Tyliu.
- Nu tu ir nemandagus.Aš su tavim kalbu, durniau…
Tyliu.
- Tai dabar spausdinsi ir apsimesi, kad negirdi?
O aš pagalvojau, kad ji su Dievu kalba…

Apie priežastis ir pasekmes

Istorikai baigia nusilaužti galvas, stengdamiesi nustatyti, kas kaltas dėl tokio tautos likimo, ypač - tragiško Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpio, kai žuvo, buvo ištremta ir išblaškyta žymi dalis Lietuvos gyventojų.
Arba paimkime kad ir visai šviežius įvykius Paryžiaus gatvėse, kai jaunimo būriai padeginėja automobilius, grumiasi su policija ir t.t. Viena po kitos keliamos versijos - teigiama, kad smurto griebėsi jauni ir neturtingi musulmonai. Kaltinimai musulmonams metami neatsitiktinai. Pastaraisiais metais būtent musulmonai dažniausiai siejami su baimę keliančiu terorizmu. Arba, kad smurto griebėsi jauni ir neturtingi buvusių Prancūzijos kolonijų gyventojai , taip siekdami pasipriešinti prancūziškajam rasizmui. Teigiama, jog imigrantai padarė viską ką galėjo, siekdami tapti pilnaverčiais Prancūzijos piliečiais, tačiau jų pastangos nuėjo veltui ir t.t.
Žmonės visada ieško regimo ryšio tarp priežasties ir pasekmės, deja ne visada ją galima apčiuopti. Tačiau istorija tikrai liudija, kad kraujas niekada nepamirštamas, kad kraujas šaukia kraują. Jau tarnaudamas tarybinėje armijoje puikiai perpratau dabar vykstančių konfliktų pradžiamokslį - osetinas nesikalbės su ingušu, armėnas nedraugaus su azerbaidžaniečiu, o abchazas - su gruzinu.
Kažkas nematomo buvo tarp tų žmonių, kurie susitikdavo neutralioje teritorijoje ir visi vilkėjo šalnos pakąstos balandos spalvos uniformas. Dar daugiau - jų nesuvienydavo net tarybinės armijos skurdas ir absurdai.
Aišku, galima tuo tikėti, galima ne, tačiau manau, kad žvelgti vieniem į kitus kaip į žmones jiems trukdydavo kažkada istorijoje pralietas kraujas. Tad ir šiandien žvelgdami į konfliktų vietas mes girdime ne ką kitą, kaip kraujo šauksmą.
Aišku, visokių variantų yra, tačiau pažvelgus į istorija aišku, kad "nekaltų" tautų tiesiog nėra. Tačiau yra tautos, kurios pripažįsta savo kaltę (geriausias pavyzdys yra vokiečiai, kurie iki šiol moka išmokas už nacistų paradytus blogus darbus), ir yra tos, kurios atkakliai viską neigia.
Įdomu, prie kurių galime priskirti mus?

Apie Nikodemą

"Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų"(Jono 3,1-2)

Visada sakiau, kad niekur nerasi tiek psichologinių charakteristikų ir žinių, kiek yra sudėta į Bibliją.
Pažiūrėkim, kad ir į šitą paprastą tekstą.
Nikodemas buvo fariziejus (skrupulingai besilaikantis Įstatymo)
Nikodemas buvo didžiūnas (užėmė svarbią vietą visuomenėje)
Nikodemas pas Jėzų atėjo nakčia.

Apie Nikodemą viskas pasakyta. Jis buvo ir religingas ir svarbus, taigi dieną jis pas Jėzų ateiti negalėjo(jo nesuprastų kiti ir susvyruotų jo vertinga reputacija).

Kiek kalbu su žmonėmis, dažniausiai susiduriu su nikodemais - dauguma bijo prarasti savo padėtį ir savo vertingumą, todėl mieliau renkasi laikytis įstatymo ir vaikščioti į bažnyčią negu eiti pas Jėzų. Kai kurie save taip ir vadina:"As kaip Nikodemas..." apibūdindami save ir savo požiūrį į tikėjimą, t.y. netikėjimą. Bet, žinote ką, kažkaip dauguma pamiršta, kad Nikodemas vis dėtlo nuėjo pas Jėzų.
Taip pat galvodamas apie šią vietą suprantu, kad kiekviename iš mūsų sėdi ne po vieną, o net kelis nikodemus, ir visi fariziejai, ir visi stambūs didžiūnai. Bet skaitydamas šias Evangelijos eilutes jaučiuosi paguostas - juk Nikodemas nuėjo, vilties yra ir dėl manęs paties.

Variantai

Mane perkrausto kitur, taigi, kaip ir proga dziaugtis. Tačiau galvoju, kad žiūrint į Izraelį buvo du srarbūs persikraustymai. Pirma, jie bėgo nuo bado į Egiptą (turėtų būt teigiamas dalykas), juos priėmė svetingai, bet jie papuolė į vergiją, o antrą kartą - iš Egipto į pažadėtą šalį, bet teko eiti per dykumą ir kovoti didžiules kovas (turėtų būt neigiamas dalykas). Du bėgimai skirtingom sąlygom, ir rezultatas irgi skirtingas. Kuris variantas išpuola man?

Gelbėkite - gresia paaukštinimas

Gelbėkite - gresia paaukštinimas, padėkite kas nors. Aš visai rimtai. Kelis metus siekiau būti paaukštintas,pereiti nuo techninio darbo prie kūrybinio o dabar visai nenoriu. Skirtingai nuo daugumos niekada išreikštai nesiekiau karjeros, tačiau taip jau išeina. Gal perdegiau per tą laiką? Kalusimai pačiam sau. Mane sveikins, o man - tai kaip nuosprendis šiuo metu.
Gyvenimas iškrečia pokštus ir visai neatsiklausia.

Moterys metė iššūkį Vatikanui

Devynios katalikės buvo įšventintos diakonėmis Kanadoje, nepabūgusios būti atskirtos nuo Katalikų bažbyčios. Įšventinimas įvyko laive netoli Kanados sostinės Otavos. 7 amerikietės, ir po 1 vokietę ir kanadietę įšventino taip pat moterys, anksčiau išventintos vyskupėmis, bet nepripažintos Vatikano.
“Aš tikiu, nesvarbu, kad bažnyčia draudžia įšventinti moteris, tai neteisingas įstatymas, kad įšventinimas galioja”, -sakė Regina Nikolosi iš Vokietijos. Įšventinimo vieta buvo parinkta taip, kad nepriklausytų jokiai vyskupijai - neutralūs vandenys.
Pamažu kliba Vatikano imperija, ir ardo ja pirmiausia patys katalikai, manau, tik laiko klausimas nauja reformacija, nes jau dabar gyvybingos katalikų bažnyčios šakos funkcionuoja kaip tipiškos protestantų bažnyčios, šalia palikdamos dogmas ir teologija.

Kraujas šaukia kraują?

Neseniai teko skaityti vieną pranešimą apie Beslano tragediją, tiksliau, apie nežinomą jos pusę.
Savaime aišku, nėra nieko baisiau, kai žūsta vaikai, tačiau, kaip praneša čečėnų agentūros, kurios pateikė ten kalėjusių ingušų liudijimus, ta pati Beslano mokyklos Nr.1 sporto salė buvo naudojama kaip įkalinimo vieta per osetinų – ingušų (ingušai nuo čečėnų skiriasi kaip aukštaičiai nuo žemaičių, jie kalba ta pačia kalba) susirėmimus.
Joje buvo kalinami ir badu marinami ingušai, ten iš bado mirė ingušų vaikai, buvo šaudomi ir žeminami žmonės. Aišku, nesupaisysi, kiek čia tiesos, o kiek propogandos - šį šimtmečius besivyniojantį priešpriešos kamuolį ne mums išnarplioti, tačiau tai privertė mane kitaip pažvelgti - juk osetinai tvirtino, kad jie niekuo dėti, juos tiesiog užpuolė.
Galvoju apie mus – kai ateina nelaimė, mes irgi rėkiame, kad mes nekalti, klausiame, už ką mums taip, juk nieko blogo nepadarėme. Va ir galvoju, ar tikrai jau taip nieko ir nepadarėme, jei ateina nelaimės?

Plazdančių žvakių šviesoje

Vėlinės yra geras metas ne tik prisiminti mirusius, bet kartu ir pažvelgti iš kur atėjome. Jau niekas nebesiginčija, kad Vėlinės, Ilgės – pagoniška tradicija. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės.
Pasižiūrėjus į Lietuvos laukus, miškus, padūmavusias tolumas apima jausmas, kad išties esame ligi šiol pagonys. Nesu mistikas, bet šis pojūtis tiesiog sklando ir ateina iš kažkur giliai, iš žemės, liaudies dainų apie ievaro tiltą.
Iš viso lietuviška katalikybė pradėjo reikštis tik maždaug XX amžiaus pradžioje, nes iki XIX a. pabaigos vyravo lenkiška katalikybė. Kaimuose nesulenkėję žmonės nesuprato lenkiškų pamokslų, maldų ir lotynų kalba vykstančių pamaldų, todėl liko savo senojoje kultūroje, tuo metu Lietuvos kaime buvo labai daug gyvos pagonybės, liaudies tradicijose ir folklore buvo labai daug pagoniškų papročių.
Manau, kad žmogus negali būti krikščionis iki to laiko, kol nesuvokia, kad iš esmės jis yra pagonis.
Seniai apie tai galvojau, o tą mano galvojimą patvirtino vienas netikėtas susitikimas – vasarą Vilniuje buvau sanatorijoje, apsuptoje be galo religingų vietų – po sanatorijos langais išsidėstę vadinamieji Kryžiaus keliai, netoliese stovi Trinapolio moterų vienuolynas, taigi, praktikuojančių katalikų aplinkui - nors vežimu vežk, tiesa, didžioji dauguma jų buvo lenkai, kiekvieną savaitgalį mus žadindavo po langais skaitoma choru malda “Swiata Marija”. Kartą eidami pasivaikščioti užkalbinome vienuolę. Ji papasakojo, kad ką tik grįžo iš Izraelio, pasakojo apie tai, ką ji matė ir patyrė. Vis dėlto iš viso jos pasakojimo man labiausiai įstrigo tai, ko tikrai nesitikėjau iš visiškai religijai atsidavusio žmogaus – kad esame pagonys. Ši moteris, pabuvusi Izraelyje, parsivežė vieną labia stiprų pojūtį, su kuriuo nebežinojo, kaip susidoroti, kaip jį “suvirškinti” – pasak jos, esame visiškai pagoniška šalis, visiškai, iki krikščionybės mums – ištisi šviesmečiai.
Aišku, galima būtų netikėti, ar skeptiškai vertinti vieno žmogaus pasisakymą, tačiau tą patį kalba ir pagrindinis Lietuvos pagonis Jonas Trinkūnas, kuris sako: ”Mes manome, kad žmogus gimęs jau iš karto yra pagonis, nes jis natūraliai gimsta toje tradicijoje. Ta tradicija Lietuvoje yra labai gyva, klausimas lieka tik dėl jos supratimo. Pažiūrėkite, katalikybė yra spektaklis: drabužiai, dekoracijos...”.
Pasak Inijos Trinkūnienės, būtent tie žmonės, kurie kurį laiką gyveno užsienyje, supranta kažką esminio: “Pas mus dažnai ateina žmonės, kurie tam tikrą laiką gyveno išvykę iš Lietuvos. Jie tada atpažįsta Lietuvoje tuos dalykus, kurie yra esminiai. Mes juos galime apibrėžti kaip pagonybę. Šie žmonės sako: aš gyvenau Lietuvoje, bet šito nemačiau ir nesupratau, kas yra vertinga ir ką mes galime apibrėžti būtent kaip mūsų tradicinę kultūrą ir sykiu kaip pagonybę”.
Ir, manau, kad šie žmonės yra teisūs iš esmės – tebesame pagonys, kad ir kaip besivadintume. Nesiimu vertinti, ar tai gerai, ar blogai, tiesiog kol kas taip yra Lietuvoje. Apie tai galime kasmet skaityti palzdančių žvakių raštuose kapinėse.

Kas į raštus nesudėta

Draugas atsiuntė man naujieną, kurią, manau, verta paskaityti. Ypač evoliucijos šalininkams ir tiems, kurie tvirtina, kad tikėti - vienas nuostolis ir absurdas(viena pataisėlė - tyrimas atliktas JAV, kur tikėjimas nesuprantamas, kaip vaikščiojimas į mišias, ar ritualų atlikimas, o kaip gyvenimo būdas).
Paradoksalu, bet tyrimai rodo - tikintys gyvena geriau. Prieštaraujate?;) Tada paskaitykite:

Ar Bažnyčios lankymas kelia ekonominę gerovę

Bažnytinių tarnavimų lankymas gali ne tik praturtinti sielą, bet ir padidinti piniginę,- pagal antradienį baigto tyrimo išvadas skelbia "Reuters".
"Dukart didesnis bažnyčios lankymas, gali padidinti įplaukas į namų biudžetą iki 9.1 procento", savo atliktoje studijoje sako Jonathan Gruber iš Masačiūsetso technologijų universiteto. Studija vadinasi "Religinės rinkos sandara, religinis bendrininkavimas ir išdavos: Ar tikėti yra gerai".
Prof. Jonathan Gruber Masačiūsetso technologijų universitete dėsto nuo 1992m., yra Nacionalinio vaikų ekonomikos biuro direktorius, taip pat vienas iš "Journal of Health Economics" leidėjų, daugelio apdovanojimų už ekonomikos tyrimus ir straipsnius laureatas, dalyvauja įvairių fondų veikloje. Dirbo Ekonominės policijos vadovo pavaduotoju.
"Tikintys patiria mažiau stresinių situacijų dėl kasdienių problemų, apsunkinančių sėkmę darbo bei vedybų rinkose; taigi yra labiau sėkmingi šiose srityse“, rašo Gruber savo studijoje, išleistoje Nacionalinio ekonomikos tyrimų biuro.
Lankantys bažnyčią turi geresnį išsilavinimą, didesnes pajamas, turi mažesnį poreikį socialinėms pašalpoms, lengviau įsidarbina, dažniau veda ir rečiau skiriasi. Gruber sako, kad tyrime apsistota ties baltaisiais neispanais, 25 metų ir vyresniais.

Pagal "Reuters" ir "econ-www.mit.edu" paruošė Žygimantas

Pauzė

Žinot, kartais norisi pauzės.
Bent jau tam, kad išgirstum, kaip nukrenta lapas. Kad girdetum kitus, o visų pirma ir pati save. Bet tam jau reikia išminties. Kažkada galvojau, kad išmintis – tai žinios, sugrūstos į galvą, skaičiai, gramatinės formos ir filosofinės kategorijos. Tačiau dabar matau, kad išmintis – viską daryti savo laiku. O be pauzės tiesiog nesusigaudai, kur pats esi. Kai zmones pasimesdavo savo mintyse ir galvojimuose, Dovydas jiems pasakydavo: ”Žinokite, kad Viešpats yra Dievas. Jis mus sukūrė, o ne mes patys”. Pauzė.

Apie toleranciją Lietuvoje

Pakalbėkim apie ką nors gerai pažįstamo, kad ir apie mus pačius, mūsų tautą. Tiesa, mums tik atrodo, kad pažįstam save, tačiau vos imi gilintis, tuojau gali nukristi nuo kėdės, kiek daug visokių neatpažintų objektų ir klodų yra lietuvio sąmonėje.
Pavyzdžiui, optimistai teigia, kad lietuviai yra labai tolerantiški, o pesimistai net prisimerkę iš piktdžiugos tvirtina, kad esame baisiai netolerantiški. Kurie teisūs? Manau, kad abu teisūs. Lietuviai išties yra stebėtinai tolerantiški vienu kampu – viešoms nesąmonėms.
Kad ir ką darytų valdžia ar politikai – tyku kaip kapinėse, viskas tinka. Ir mūsų tolerancija turbūt yra tiesiog iki paskutinių "trusikų" – kol valdžia jų nemauna, - visa kita manęs neliečia. Europoj nuolat kyla streiku bangos, protestai ir mitingai, o Lietuvoje tylu – dovanoja konservatoriai “Mažeikių naftą” ir dar primoka, tyla, Vilniuje Zuokas “Rubikonui” įsipareigoja mokėti net už tai, ko nėra - tyla.
Argi gali kas tvirtinti, kad esame ne tolerantiški? Jau nekalbu apie Darbo partiją, kuri statė, statė ir pastatė per 111 dienų, o jos dorasis vadas paliko postą ir pabėgo diplomo ieškoti. Ir ką? Ogi nieko, ir toliau šitos partijos reitingai labai aukšti. Va kur mūsuose glūdi tiesiog tolerancijos lobiai.

* * *

Pakalbėkim būtuoju lauku
ir tik tariamąja nuosaka
laiko smiltim rudenį
užklojant lapus
prirašytus rašalu.
Nesinori būt savimi
atsakyti ir atsisakyti
tik matuoji
atsirėmęs
ir viskas puiku
kaip ir kiekvienoj pasakoj.

Išmintis – būti gyvam

Kažkaip vakar rašiau vienam žmogui, kaip aš suprantu išmintį ir vertę. Nieko naujo ypatingai neaptikau, parašiau tiesiog savo pastebėjimus, o pagrindinis buvo toks - kas atrodo išmintinga, bet neatneša gyvybės - vargu ar tai yra išmintinga išties.
O aukščiausia išmintis, kaip žmogui, šiame gyvenime – būti gyvam, jausti, kad gyveni. Išties daug žmonių jaučiasi kaip lavonai, gyvenimas jiems – kančia ir nesusipratimas.
Jėzus pasakė: “Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Ir šiandien Jėzaus žodžiai yra gyvenimas. Jie padaro žmogų gyvą, prikelia iš dvasinės mirties ir nebereikia būti gyvu lavonu. Tai ir yra išmintis – šiandien būti gyvam.

Įrodymai su kasytėmis

Pagrindinis Dievo buvimo įrodymas šiandien yra... žmonės, kurie pažino Jį ir kalba apie jį, liudija. Taip taip – būtent žmonės. Nėra svaresnio įrodymo. Galbūt tu tikiesi, kad kas nors atras kokį keistą kalną, kažkokius paslaptingus ženklus, kurie visiems aiškiai įrodys, kad Dievas yra. Taip niekada nebus. Galbūt galvoji, kad didingos katedros, minaretai ar kryžių kalnai liudija, kad Dievas yra, tačiau tai liudija tik apie statybinius pajėgumus ir prietaringumą.
Tokia yra nustatyta Dievo tvarka – žiūrėti į tokį pat kaip tu, klausyti, kas jis sako apie Dievą ir priimti arba atmesti žinią. Kito būdo patikėti Dievu kaip ir nėra.
Nekalbu apie įsitikinimus, kalbu apie tikėjimą. Tikėjimas gimsta, įsitikinimai formuojami, tačiau tai nėra tas pat. Štai, pavyzdžiui, esu įsitikinęs, kad mano vaikai šiuo metu darželyje. Ar tam supratimui reikia Dievo? Ne.
Tikėjimas yra žymiai daugiau negu įsitikinimai, kad Jis yra. Taigi, tik žmogus gali atnešti tikėjimo žinią, kuri pagimdo tikėjimą. Taigi Dievo įrodymai šiandien yra jauni, seni, turtingi, ligoti, su ūsais ar net su kasytėmis. Kažkada ir man teko sutikti vieną vaikštantį įrodymą, beje, jis nebuvo pats tobuliausias ir garsiausias žmogus. Bet jis buvo įrodymas, ir aš tai pamačiau.

Proto ir išsilavinimo klausimas

Kalbant apie evoliucija išaiškėjo, kad dalis žmonių nori kokių nors įrodymų, kurie patvirtintų, kad Dievas yra (savaime aišku jie tikisi, kad tokių nėra).
Evoliucijos šalininkus turiu nulūdinti, kad pagrindinis Dievo įrodymas yra pati gamta. Taip, gamta ne paneigia Dievą, o tik patvirtina. Kas vis dar teigia, kad Biblija - pasakų ir istorinė knyga, tegu pažiūri, kaip mikliai ji nulupa “skūrą” ir parodo tikrąjį žmogaus veidą. Tai yra veidrodis. Beje, aš nesu atsakingas, jei kam nepatiks savo veidelis šitoje “pasakų” knygelėje;)

Apie evoliucijos šalininkus štai ką sako laiškas Romiečiams: ”Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą jiems aišku, nes Dievas tai leido jiems suprasti. Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš Jo kūrinių, taigi jie nepateisinami” (Rom. 1;19-20)

Atkreipkite dėmesį, kad Biblija sako, kad Dievo buvimas “aiškiai suvokiamos protu”.
Kitaip sakant, neigiantis Dievą žmogus pats prisipažįsta, kad jo protas nėra, kaip čia pasakius švelniau, labai aštrus ar blaivus, nes jis žiūri į gamtą ir nieko nesuvokia, nors Dievas leido jam suvokti.
Iš kitos pusės ši vieta kalba ne apie dvasinius išgyvenimus, patyrimus ar Dievo apreiškimus, ko, savaime aišku, netikintis ir negali turėti ir tai jam blogiau už aukštąją matematiką, o apie elementarų pažinimą protu. Jei tie tūpi menko proto ir išsilavinimo religiniai fanatikai, rašę Bibliją, suprato protu, tai kaip nesuvoki tu – su išsilavinimu ir plataus akiračio? Juk sakoma ”aiškiai suvokiamos protu”…
Kad be reikalo nesiteisintum, parašysiu ir atsakymą, kurį apie tokius “nesuvokiančius” žmones sako tas pats laiškas Romiečiams: ”Teisybę jie užgniaužia neteisumu”.
Biblija nėra gailestinga ir labai meili knyga, ji kalba tiesą be užuolankų, šiuo atveju ji kalba neigiantiems Dievą du dalykus:
1.Arba jie menko proto.
2.Arba jie užgniaužia tiesą ir pasirenka melą, kuriuo nori tikėti.

Gražios teorijos kruvinas pėdsakas

Teorija lieka teorija. Ji visada graži ir puiki, kol neateina laikas praktikai. Taigi pažiūrėkime, kaip žmonės taikė praktikoje evoliucijos teoriją. Juk ji sako, kad išlieka tik stipriausieji ir geriausiai prisitaikę, kitaip sakant – vikrūs, stiprūs ir drąsūs.
Taigi, būtent evoliucijos teorija susijusi su tokiais liūdnais žmonijos "išradimais" kaip komunizmas ir fašizmas.
Evoliucijos šalininkai gali nesiraukyti, bet fašistų arijų rasė yra tiesioginė šios teorijos pasekmė, atmiešta Nyčės filosofiniu padažu. Rasė, kuri yra aukščiau visų kitų. Beje, visos tautos buvo suskirstytos į rases – vienos daugiau pažengusios, kitos mažiau. Piramidės apačioje atsidūrė žydai ir čigonai, evoliucijos eigoje turėję išnykti nuo žemės paviršiaus, juk išlieka tik stipriausieji ir labiausiai verti to. Kaip ir psichiniai ligoniai, invalidai, žmonės, turintys apsigimimus – tai, kas netilpo į standartą, turėjo būti sunaikinta. Lietuviai, beje, pagal suskirstymą, buvo priskirti bene 3 tautų rasei, skirtai kolonizuoti.
Kitas pavyzdys – komunizmas. Tik čia vietoj tautų buvo išskirtos klasės. Aukštesnės klasės - darbininkų ir valstiečių - turėjo sunaikinti kitas. Ir naikino bene 70 metų.
Taigi, gražios evoliucijos teorijos labai jau kruvinas pėdsakas.

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę...(III)

Pradėdamas šį rašinių ciklą, nesitikėjau, kad jis sulauks tokio dėmesio mano kukliai personai. Tačiau berašant išaiškėjo ir keletas dalykų. Pirma, taip ir nesulaukiau rimtų argumentų, kad evoliucijos teorija yra įrodyta.Gebelsas sakė, kad šimtą kartų pakartotas melas tampa tiesa. Mano galva, panašiai atsitiko ir su evoliucija. Dabar žmonėms jau sunku sutalpinti, kad ji tik teorija, o ne mokslinis faktas. Paprastai jai įrodyti apsiribojama tik bendromis žiniomis ir klišėmis dar iš mokyklos laikų. Antra, ko gero, išryškėjo beveik paniška kai kurių žmonių baimė, kad gali būti ne taip, kaip jie įsivaizdavo. Panašiai jautėsi ir mokslininkai, kurie tyrinėjo Didijį sprogimą. Vienas iš jų pasakė:”Bet juk tai ir yra:”Tebūnie šviesa”. O kitas ėmė rėkti:”Tai šlykštu, aš negaliu to priimti”.
Nesiimu visko aprašyti, dar neminėjau filosofijos ir kitų dalykų, tačiau laikas suprasti, o tai ir noriu įrodyti, kad Sukūrimo teorija turi mokslinį pagrindą, nors mokslu remdamasi krikščionybė ir nesiekia įrodyti savo tiesų. Taigi, krikščionybė nėra tokia primityvi, kaip galvojama Lietuvoje.
Beje, negavau atsakymo ir į klausimą, kas gi yra žmogus? Kūrinys ar evoliucijos sutapimų pasekmė?

Tai, kas neaišku šiuolaikiniam žmogui, labai aišku kiekvienam krikščioniui, kaip pasakyta Laiške Žydams:"Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, tai yra iš neregimybės atsirado regima".
Dovydas Biblijoje užrašė: ”Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?”.

Apie sukūrimą ir informaciją

Kadangi sulaukiau priekaištų, beje, pelnytų, kalbėdamas apie evoliuciją, turiu šį tą patikslinti. Bet kuris susidūręs su mokslu gali pasakyti, kad Visatoje nėra chaotiškų dalykų. Jei kas nors vyksta, tam yra priežastis. Kas gali atsakyti, kokia priežastis paskatino kosmose atsirasti gyvybę? Kokia priežastis leido susiformuoti klimatui, atmosferai, kokia priežastis leido apsaugoti žemę nuo kosminės radiacijos ir kosminio šalčio ar karščio?
Bet paimkim kur kas paprastesnį dalyką, šiame informacijos šimtmetyje pakalbėkim apie informaciją. Būtent apie informaciją, kuri yra ląstelėse, vadinamą teleonomija.
Taigi įsivaizduokim, kad sudėtingų gamtos procesų metu atsirado pirma gyva ląstelė. Dabar mokslas žino, kad ląstelė sudaryta iš kelių milijonų molekulių, kurias valdo ne kas kita kaip informacija. Informacija yra sudėta į DNR. Kas sudėjo šitą informacija, kuri leidžia ląstelei apsiginti, maitintis, daugintis? Ne pati ląstelė tai daro, bet ją valdo kelios molekulės, kurios turi visą informaciją kontroliuoti visus procesus.
Pavyzdžiui, žmogus sudarytas iš 100 trilijonų ląstelių. Ir kiekviena iš jų yra miniatiūrinis kompiuteris su programa ir atmintimi, kuris veikai dešimtis metų, stebi charakterį, gabumus, nosies formą ir laiką, spendžia, kuriam mano plaukui iškristi, o kuriam - ne (beje, mano “kompiuteriai” nusprendė, kad daugumai mano plaukų laikas kristi ir nieko su tuo padaryti negaliu;)).
Taigi gyvybės esmė ir yra informacija, telenomija, o kur yra gyvybė, ten yra ir telenomija. Cheminė ląstelės sudėtis negali paaiškinti jos darbo, nors išties veikia cheminiai elementai. Cheminius ląstelių procesus kontroliuoja informaciją, ir aš tikiu, kad šitą informaciją sudėjo aukščiausias protas –Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, kaip parašyta Biblijoje: ”Pradžioje buvo žodis (informacija). Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis”.

Visa per jį atsirado

Kiek pastebėjau žmonės evoliuciją pirmiausia sieja tik su žmogaus atsiradimu, tačiau tai klaida – evoliucijos teorija aiškina visą gyvybės atsiradimą.
Kitaip sakant, evoliucijos šalininkai sako, kad viskas prasidėjo nuo to, kad iš neorganinės materijos kažkokiu būdu atsirado organinė, kas pagal tikimybių teorija yra lygu absoliučiam nuliui.
Iš negyvo negali atsirasti gyva.
Iš kitos pusės, jei Darvinas būtų žinojęs apie ląstelę ir DNK tai, ką žino dabartinis mokslas, jis jokiu būdu nesiryžtu tokiai kvailystei. Juk kiekvienoje ląstelėje yra sudėta informacija, kokia bus gyvybė. Būtent ne organinės medžiaga lemia, o informacija joje. Todėl gyvybė yra ne organika kaip po tokia, o informacija. Kas sudėjo šitą informaciją, kieno protas sukūrė krokodilą ir žmogų, paukščius ir ąžuolus?
Iš kitos pusės gyvybės niekaip nepavyksta iššifruoti – paimkim gyvą katiną, ir negyvą – organika jie absoliučiai nesiskiria, tačiau vienas yra gyvas organizmas, kitas –tik organinių medžiagų krūva. Ar gali tai paaiškinti mokslas ir evoliucijos teorija? Manau, kad ne, ir niekada negalės.
Gyvybė per daug sudėtinga, kad atsirastų savaime, Žemė per daug trapi, kad gyvybė egzistuotų savaime – klimatas pakinta vos pora laipsnių (Visatos masteliais tai absoliutus niekas), o mes jau rėkiam, kad katastrofa, Žemė keičiasi dramatiškai...
Biblija sako: ”Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė ir ta gyvybė yra žmonių šviesa”.

Atsitiktinumo faktorius

Tačiau evoliucijos teorija geriausia paneigia tai, kad gamtoje nėra chaoso, kaip teigia evoliucionistai, yra griežta tvarka, yra dėsniai, kurie nekinta.Vadinasi, jei yra nekintantys dėsniai, gyvybės atsiradimas Žemėje irgi negalėjo būti tiesiog atsitiktinis, chaotiškas. Negalėjo chaotiškai atsirasti ir žmogus.
Evoliucijos, kaip teorijos, užuomazgų reiktų ieškoti net 18 amžiuje, kai prancūzas matematikas ir astronomas Simonas Laplasas pagalvojo, kad viską galima išaiškinti moklo keliu, ir pasakė:”Nuo šiol mano pasaulio supratimas nepriklauso nuo hipotezės apie Dievą”.
Taigi, mokslas turėjo išlaisvinti žmogų nuo Dievo. Žmonės nusprendė, kad ims ir išnagrinės pasaulį po dalelę ir viskas taps aišku.
Tačiau Albertas Einšteinas praėjus 200 metų po bergždių pastangų nustatyti gyvybės ir visatos kilmę, ištarė :”Jeigu kas nors yra tikslu matematikos požiūriu, tai neatitinka gamtos, jei tikslu gamtos požiūriu, tai neatitinka matematikos”. Kitaip sakant – Visata nėra mašina, kurią tiesiog gali išardyti po varžtelį ar užprogramuoti. Fizikai pagaliau nulenkė galvas ir pripažino, kad visata ir gyvybė yra nepažinios iš esmės. Vienas iš fizikų net ištarė:"Fizika neatskleidžia paslapčių, ji tik veda prie dar gilesnių paslapčių".
Fizikai dabar jau tvirtina, kad ne išimtys, o gamtos dėsnių pastovumas yra stebuklas. Kas nustatė tuos dėsnius, kas juos įvedė ir palaiko?
Vienas žmogus norėjo sužinoti, ir Dievas jam pasakė: ”Dabar susijuosk kaip vyras, Aš tave klausinėsiu… Kur tu buvai, kai aš kūriau Sirijų ir Orioną, kur buvai, kai nustačiau jūroms ribas?”. Toks buvo Dievo atsakymas Jobui. Tai atsakymas ir tiems, kurie savo protėvių vis dar žvalgosi medžiuose.

Evoliucija tėra tikėjimas

Evoliucija pateikiama kaip moksliškai įrodytas faktas, o atseit tikėjimas, kad Dievas sukūrė viską, yra nemoksliškas, remiasi tik įsitikinimu.
Tačiau kaip aš nustebau, kai skaitydamas literatūrą aptikau, jog patys mokslininkai sako, kad ir evoliucijos teorija pagrįsta… tikėjimu, vadinasi, visiškai nemokslinė, nes jos neįmanoma įrodyti moksliniais eksperimentais. Tiesiog tokia teorija.
Tai pripažįsta net aršūs ateistai. Štai žymus mokslininkas Artūras Kisas sako apie evoliucijos teoriją: “Evoliucija neįrodyta ir neįrodoma. Mes tikime ja, nes vienintelė alternatyva evoliucijai yra pasaulio sukūrimo aktas, kurį atliko Dievas, o tai neįsivaizduojama”.
Taigi, kaip bebūtų gaila, bet evoliucija - tik tikėjimas be jokių įrodymų, teorija be jokios mokslinės bazės. Todėl krikščionis turi žymiai daugiau įrodymų savo tikėjimui įrodyti ir pagrįsti, negu visi dinozaurų tyrinėtojai ir genetikai kartu paėmus. Nė vienas mokslininkas negali atsakyti, iš kur Žemėje atsirado gyvybė, o kiekvienas krikščionis gali. Laikas džiaugtis.

Darbas žmogų puošia;)

Kažkaip visada jaučiau, kad krikščionys Lietuvoje ne tik susiskaldę tarpusavyje, bet ir atsiriboję nuo likusio pasaulio krikščionybės. Žodžiu, knisam saldžią šaknį savo darže ir teik žinių. O žinių, kas vyksta kitur, norisi, todėl apie tai, kas vyksta pasaulyje stengiuosi informuoti tinklalapyje, kuri sukūrė Joakimas “Formalios naujienos”. Žinias iš jo ima keli krikščioniški tinklalapiai.
Tačiau suprantu, kad vienas ne ką gali nuveikti. Jei kas norėtų prisijungti prie šito tarnavimo http://formaliosnaujienos.blogspot.com/ mielai laukiu.

Kaip Dievas akmenį kūrė

Pumba pateikė klausimą “Ar gali Dievas sukurti tokį akmenį, kad pats nepakeltų?”. Farad (ačiū jam) parašė atsakymą. Pasak jo, jis paimtas iš http://www.soften.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=20&KL_KODAS=3. Manau, įdomu paskaityti ir kitiems.

Šis klausimas dar vadinamas ateistų paradoksu, kuriuo ateistai naudojasi norėdami įrodyti, kad Dievo nėra. Tai veikia taip: Skaitoma, kad Dievas yra visagalis. O jeigu jis visagalis, tai jis gali sukurti tokį akmenį, kurio pats nepakeltų. Jei jis negali tokio akmens sukurti, tai jis nėra visagalis. Jei jis negali to akmens pakelti, tai jis vėlgi nėra visagalis. Abiem būdais įrodoma, kad Dievas negali kažko padaryti. Tai reiškia, jis nėra visagalis. O jei nevisagalis, tai jis neegzistuoja.
Tai logiška? Truputį. Vis dėlto, uždavinyje praleista keletas svarbių dalykų, todėl ir išvada negali būti tokia tiksli.
Šį uždavinį panagrinėsime naudodamiesi 2 būdais:
1) Matematine teorija
2) Dievo prigimties teorija pagal Bibliją

Prieš pradedant spręsti naudojantis matematine teorija, turime apibrėžti keletą pradinių reikšmių:
a) Dievą laikome visagaliu (Nenugalimoji Jėga, visų jėgų suma F = 1 (arba 100);
b) Akmenį laikome nepakeliamu (Nepajudinamas Objektas O = 1 (arba 100);
c) Visata yra begalinė ir jai priklauso visi objektai bei elementai (U = ?.
Taigi, jei jėga F yra nenugalima ir objektas O nepajudinamas, tai F elementai negali koegzistuoti su elementais O. Jei egzistuoja O, tada neegzistuoja F. Jei Visatoje egzistuoja Nenugalima Jėga, tai joje neegzistuoja Nepakeliamas Objektas. Nes, atradus tokį objektą, Nenugalima Jėga tampa nugalima. Taigi, apibrėždami Nenugalimą Jėgą, turime pašalinti iš Visatos nepakeliamą objektą.
Jei F yra U poaibis: F ? U;
Tada O nėra U poaibis: O ? U.
Pagal šias sąlygas F ir O susikirtimas nėra galimas: F ? O = Æ
Atsakymas būtų panašus į tokį, kad jūs norėtumėt parašyti gramatiškai teisingą, bet beprasmį ir klaidingą sakinį. Panašiai kaip pasakymas: “Apvalus kvadratas”. Toks sakinys gramatiškai teisingas, tačiau pagal prasmę klaidingas, nes kokį kvadratą bepaimtumėt, jis nebus apvalus. Arba: “Aš jo duris nudažiau raudonai juodais dažais”. Pasakant faktą “juodais dažais”, automatiškai pašalinamas tas faktas, kad kas nors gali būti nudažytas raudonai. Kitu atveju, tai būtų dviprasmybė arba pirmas faktas neteisingas. Galima prigalvoti daug tokių kelias prasmes turinčių neteisingų sakinių. Taigi, klausimas apie Dievą ir akmenį stengiasi be įrodymų priimti abu teiginius teisingais, kad Visatoje U egzistuoja ir F, ir O.
Bet mes matome, kad tai neįmanoma. Logiškai būtų tuomet, jei F priklausytų U, bet O nepriklausytų U.

Tokiu atveju sulaužoma taisyklė, kad U yra begalinė Visata. Tačiau U yra begalinė ir apima visus objektus bei elementus, tai išplaukia, kad O Visatai nepriklauso, o tai reiškia, kad O paprasčiausiai neegzistuoja. U= ?, tai O=Æ
Tai reiškia, kad jei Dievas egzistuoja, tai Nepakeliamo Objekto egzistuoti negali. Priešingu atveju, jei egzistuoja Nepakeliamas Objektas, tai negali egzistuoti Dievas. Bet tai nėra įrodymas, kad Dievas neegzistuoja, nes mūsų protas vis tiek negalėtų priimti, kad egzistuoja nepakeliamas, nepajudinamas objektas. Nuo pat Didžiojo Sprogimo, mes visus objektus linkę priimti judančiais, taigi nepajudinamų objektų nėra. Tai taip pat nėra įrodymas, kad Dievas egzistuoja. Čia tik pastaba ateistams, kad jų teiginys nėra teisingas.
O jeigu galimas toks variantas, kad nepajudinamas objektas pats sau būtų nenugalima jėga?

Tokiu atveju F = O. Logiška, kad Dievas ir nepakeliamas akmuo gali egzistuoti toj pačioj Visatoj U tik tuomet, jei Dievas tuo pačiu būtų ir nepakeliamas akmuo. Ir tada klausimas gali būti pakeistas į kitą, absurdišką ir vėlgi klaidingą klausimą: “Ar gali Dievas save pakelti, jei jis nenori būti pakeltas?”. Jūs galite patys savęs šito paklausti.
Taigi, išvada tokia, kad šitaip galima įrodyti nebent tai, kad gali būti tik 1 Dievas (taip kaip ir sako Biblija) arba jei egzistuotų kitas dievas, tai jis jau nebebūtų Dievas.
Dabar padiskutuokim apie tą patį klausimą pagal antrąją teoriją – Dievo prigimtį, kurią nusako Biblija.
Visų pirma, Biblijoje nėra parašyta, kad Dievas yra visagalis(Išties Biblija sako, kad Dievas yra visagalis, o čia aiškinama iš sąvokų pozicijos, kas nėra ir negali būti Dievo prigimtyje – Lino pastaba). Iš tikrųjų yra daugybė dalykų, kurių Dievas negali padaryti. Pavyzdžiui:
a) Jis negali nusidėti;
b) Jis niekada negali nustoti visko žinoti;
c) Jis negali pamiršti;
d) Jis negali išmokti nieko naujo;
e) Jis negali pakeisti savo prigimties;
f) Jis niekada negali atsisakyti būti Dievu.
Taigi, jei vėl grįžtume prie klausimo apie nepakeliamą akmenį, tai šis klausimas nukreiptas, kad atsakyti į kitą klausimą: “Ar tu tiki, kad Dievas visagalis?”. Tikintysis nedvejodamas atsakys “Taip”. Paradoksas toks, kad šiuo atveju Dievas nėra visagalis, nes negalės sukurti tokio akmens.
Tikroji problema yra tame, kad iš pradžių tikintysis atsakė “Taip” į klausimą “Ar Dievas visagalis?”. Jis turėjo atsakyti “Ne, Dievas nėra visagalis. Jis negali padaryti daug dalykų (pvz. pateiktų sąraše)”. Taigi, kai paklausiamas paskutinis klausimas, atsakymas yra toks: sukurdamas tokį akmenį, Dievas turėtų sukurti kažką už save stipresnį ir sukurti kažką, kas jį nugalėtų, taigi, Dievas to padaryti negali.
Išvada:
Atsakymas į klausimą: “Ar Dievas gali sukurti tokį akmenį, kurio pats nepakeltų?” yra toks: Šitaip nėra įrodoma, kad Dievas neegzistuoja, o taip pat nėra įrodoma, kad egzistuoja. Bet jei atsižvelgsime į visus pamąstymus, atsakymas bus paprastas: “Ne. Dievas niekada negali nustoti būti Dievu”.

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę...(II)

Taigi, dar vienas įrodymas, kad evoliucija yra visiškai negalima, yra Antras termodinamikos dėsnis: “Izoliuotoje sistemoje entropija (entropija yra tokia būsenos funkcija, kurios elementarusis pokytis proceso metu yra redukuotasis šilumos kiekis) lieka nepakitusi arba auga”.
Štai ką sako patys fizikai: “Taigi entropijos kitimas gali būti procesų negrįžtamumo charakteristika, o pati bendriausia antrojo termodinamikos dėsnio išraiška izoliuotosioms sistemoms yra – visų sistemos kūnų, dalyvaujančių procese, entropijų pokyčių suma yra lygi nuliui arba didesnė už nulį. Tai kartais vadinama entropijos didėjimo principu. Statistinė fizika suteikia entropijai ir jos didėjimui savąją prasmę. Pastebėta, kad entropijai didėjant iki pusiausvirąją būseną atitinkančios maksimalios vertės sistemos tvarka suyra ir padidėja šiluminė netvarka”.
Evoliucijos teorijos šalininkai, teigia, kad Žemės sistema yra atvira, o Antras termodinamikos dėsnis yra teisingas. Bet šis dėsnis teisingas tik uždarose sistemose.
Pritaikius Žemei šį dėsnį, tai skambėtų taip – veikiant Saulės spinduliavimui, entropija auga iki maksimumo ir suardo sistemą.
Entropijai reguliuoti būtina programa. O tai reiškia – reikalingas protas, kuris šitą sistemą įveda, nes fizikos dėsniai nesikeičia chaotiškai. Kieno protas tai sukūrė?
Biblija aiškiai tvirtina :”Iš pradžių tu, Viešpatie, sutvėrei žemę ir dangūs – tavo rankų darbas. Jie išnyks, o tu pasiliksi… Tu esi tas pats ir tavo metai nesibaigs”…

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę...

Daugelis žmonių sakosi tikį Dievu, bet kartu tiki... ir evoliucija. Bet taip būti negali. Arba tu tiki Kūrėju, arba sakai, kad Jo nėra, nes viskas vyksta savaime ir atsitiktinai.
Pabandykim paanalizuoti kai kuriuos faktus. Štai 1835 metais buvo pirmą kartą išmatuotas Žemės magnetinis laukas. Nuo to laiko jis susilpnėjo 6 procentais.Mokslas teigia, kad radioaktyvių elementų skilimo pusperiodis yra nuo 840 iki 1400 metų. Tai reiškia, kad prieš 10 000 metų Žemės magnetinio lauko intensyvumas buvo lygus magnetinės žvaigždės intensyvumui, tad jokios gyvybės egzistavimas išvis buvo neįmanomas. Todėl galimas maksimalus gyvybės amžius Žemėje yra 10 000 metų.
Ar tavo didis protas sugeba suvirškinti šią pritrenkiančią žinia?

Faktas ant veido

Prieš kiek laiko vėl Lietuvoje grįžo susidomėjimas paranormaliais reiškiniais, tapo populiarūs burtininkai, raganos, piramidės, kristalai ir kita okultinė atributika.
Kas be ko, nesiimu teigti, kad dvasinių reiškinių nėra, be jokios abejonės yra, bet kad vienas atskiras žmogelis turi sugebėjimų būti tų reiškinių valdovas, smarkiai abejoju. Tuo labiau, kad tos “iškirtinės asmenybės”, valdančios dvasinį pasaulį ir “turinčios nepaprastų galių”, paprastai apsiriboja nuosavo biznelio sukūrimu, ar tai būtų garsioji Lolišvili, ar šiaip vietinio rango makaluotoja rankomis ir karmos koreguotoja.
Žinoma, ne mano reikalas neigti karmas ar nuostabiuosius ekstrasensų sugebėjimus, bet Osetijoje liepsnojantis skandalas akivaizdžiai liudija, kuo gali baigtis tie okultinį atspalvį turintys žaidimai su savimi ir su tariamomis “gilių asmenybių galiomis”.
O skandalas prasidėjo visiškai netikėtai – vienas žymus “ liaudies gydytojas” ir ekstrasensas Grigorijus Gribovojus spalio 15 dieną pažadėjo prikelti (nemokamai, beje) per mokyklos šturmą žuvusius vaikus…
Bet vos tik ši žinia pasiekė viešumą ekstrasensas Grigorijus Gribovojus ėmė mėtyti pėdsakus. Kalbėdamas Maskvoje ekstrasensas jau pareiškė, kad jis neprikels vaikų, o juos prikelti turi pačios motinos… Kartu jis pabrėžė, kad Beslano vaikai prisikels, nes “mirusieji prisikelia”, bet viskas priklausys nuo pačių motinų "sąmonės lygio ir jų darbo su savimi ir savo sąmone". Rytų adeptų taip mėgiami žodžiai apie sąmonėjimą ir sąmonės lygį šiuo atveju kvepia atviru cinizmu ir pasityčiojimu. Va ir visos ekstrasenso galios – kai nėra tiesos, tiesa tampa tai, kas patogu tuo metu “aiškeriagiui”.
Štai ir visa istorija – duodu nukirsti abi rankas, kad nei spalio 15, nei 16 vaikai neprisikels. Bet kartu neabejoju, kad mažai kas su manim imtų ginčytis, užstatydamas taip abi savąsias rankas. Juk viskas akivaizdu, ar ne? O kodėl tada skaitantiems horoskopus, Lazarevą, Blavatskają ir Sai Baba tai ne taip akivaizdu? Juk tai tas pats produktas, tik švelnesne forma.
Arba štai dar vienas pasakojimas – žmogus nueina pas būrėja, kuri pasako, kad visa jo giminė prakeikta iki devintos kartos. Tada išsigandęs skuba užpirkti mišias “nuog akies nečystos” ir gelbėdamas visą savo giminę. Aišku, istorija komiška, bet taip jau yra Lietuvoje. Žmonių kaltinti negalima, juk mūsų prigimtyje yra kažkas, kas mieliau renkasi iliuziją, o ne tikrovę. Beje, ryte besiskusdamas pastebėjau, kad ir mano aura kažkokia auksinė tapo. Turbūt nuo gelstančių klevų. Faktas.

Apie saldumynų žalą ir gerus darbus

“Nevalgyk pas šykštuolį nei duonos, nei jo skanumynų, nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra. Nors jis tave ragina valgyti ir gerti, bet širdyje pavydi. Tu išvemsi, ką suvalgei, ir veltui kalbėsi gražius žodžius”
Patarlių 23;6-8

Ši Biblijos vieta labai aiškiai kalba apie žmogų, kas jis yra iš tikro. Tik neimkite smerkti šykštuolių, šioje vietoje daug svarbiau yra tai - “kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra”.
Žmonės linkę susikurti apie save tam tikra lauką, palaikyti įvaizdį, yra net įvaizdžio specialistai, viešieji ryšiai, tačiau Dievo žodis sako, kad žmogus iš tikro yra toks, koks yra savo širdyje. Tikras žmogus yra ten, kur jo niekas nemato, arba kur jis tariasi, kad jo niekas nemato.
Deja, išorinės pastangos daryti gerus darbus, padėti, užsitarnauti gerą vardą yra visiškai bergždžios – viešieji ryšiai bejėgiai pasiekti žmogaus širdį.
Pažiūrėkim – šitas šykštuolis naudoja visas įvaizdžio priemones ir nieko jam negalima būtų prikišti - “jis tave ragina valgyti ir gerti”, bet tai neatneša jokių vaisių, nes jis vis tiek “širdyje pavydi”.
Manau, tai pamoka mums visiems – ką tu gali padaryti, kad pakeistum savo širdį?
Nes koks šiandien aš esu širdyje(ne toks kokį mane įsivaizduoja kiti, ne toks, kokį mane pristato mano smulkios reklaminės kampanijos), toks aš ir esu iš tikro.
Jėzus mokė:”Blogas medis negali duoti gerų vaisių”. Šykštuolis labai stengėsi – jis paruošė stalą, pasisodino žmones, ragino valgyti ir gerti, bet rezultatas buvo apgailėtinas. Biblija drastiškai sako:” Tu išvemsi, ką suvalgei”. Kodėl? Todėl, kad medis blogas, todėl, kad netikusi žmogaus širdis.
Štai kodėl reikia tirti savo širdį, o ne klausyti, kaip tave giria, tau pataikauja ar vaišina. Vargas kiekvienam žmogui, kuris apleidžia tirti savo širdį. Kai ima griūti gyvenimas, toks žmogus paprastai sako:”Už ką, aš visą gyvenimą dariau tik gera”. Melas. Būdamas blogas, tu negali daryti gera. Kol širdyje esi kaip tas šykštuolis, jokie geri darbai tau negali padėti. Biblija sako, kad nuo tavo gerų darbų žmonės apsivemia, o tu pats žengi į pražūtį. Ar dar stebiesi, kodėl tau nesiseka?
Deja, turiu nuliūdinti visus idealistus – dar niekam nepavyko susitvarkyti ir išsikuopti širdies. Jokia religija, ritualai, pastangos, “sąmonėjimas” padėti negali, tiesa, kuriam laikui tave gali nuraminti, bet iš esmės viskas tuščia, ir tu tai žinai pats. Tai gali padaryti tik pats Dievas.
Mūsų pasirinkimas – toliau vaidinsime padorius žmones, ar leisime Jam išvalyti mūsų širdį?

Iranas - Jėzus nepaiso sienų

Ypač griežtoje Irano musulmonų respublikoje, kur bet koks užsiminimas apie krikščionybę gresia mirtimi,Dievas vis dėlto pasiekia žmones. Mulų diktatūra negali sulaikyti Evangelijos. Agentūra “Open Doors”pateikė tikrą pasakojimą, kaip
Irane armėnė (ten gyvena nemažai armėnų) atėjo pas Jėzų mirties patale.
Gydytojai šitą moterį armėnę pasiuntė mirti namo.Ji buvo nominali krikščionė, tad tikėjimas jai niekada daug nereiškė. Kartą ji gulėjo savo lovoje ir laukė, kol ją ateis aplankyti jos kaimynai musulmonai, ir žiūrėjo į Jėzaus paveikslą, kuris kabėjo jos kambaryje.”Kodėl tu man nepadedi”,- paklausė mirštanti moteris. Staiga kambarys prisipildė Dievo šlovės ir jame atsirado Jėzus ir pasakė: ”Aš visada norėjau ateiti pas tave, bet tu niekada manęs nekviesdavai”. Jėzus švelniai prisilietė prie jos, ir moteris atidavė Jam savo gyvenimą ir širdį.
Iš karto po to į namą įėjo kaimynai musulmonai ir jie pajuto, kad visas kambarys pilnas Dievo šlovės. Jie abu krito ant keliu ir moteris papasakojo, kas ką tik įvyko. Kaimynai buvo tokie priblokšti, kad taip pat atidavė savo gyvenimus Jėzui.
Nuo to laiko atgailavo ir tapo krikščionimis dar devyni darbininkai, kurie dirbo pas šiuos armėnės kaimynus.

Saulės užtemimas

Saulės užtemimas - ne toks, pasirodo, jau retas reiškinys. Bet vis tiek įdomu pasžiūrėti. Kažkaip suvoki aiškiau, kad net Saulė nėra tokia jau amžina ir nepažeidžiama, kaip gali atrodyti

Rudens mokslai

Nors skeptiškai žiūriu į akademinį mokslą, bet ir mano nihilisto siela, gal kiek pavėlavusi, bet staiga panoro mokytis.
O ko gali mokytis suaugęs žmogus, ką siūlo ruduo? Nežinau. Bet esu pasiruošęs graužti kaštonų aritmetiką ir krentančių lapų fiziką, spalvų chemiją ir bulviakasio gramatiką, skrendančių gervių informatiką.
Kažkaip supratau netikėtai - mokslų tiek daug ir visi tokie svarbūs, o geriausia, kad jei neišmoksiu per kartą, manęs nepaliks kartoti kurso. Dar daugiau, kasmet tai kartosis, o man beliks gėrėtis tobulumu visko, kas vyksta. Einu į pamokas.

Malonė girdėti tiesą

"Gerai, apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta:
"Ši tauta šlovina mane lūpomis,
bet jos širdis toli nuo manęs".
Apleidę Dievo įsakymą, jūs ĮSIKIBĘ laikotės žmonių papročių. Ir Jis (Jėzus) pridūrė:"Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius"
Evangelija pagal Morkų 7,6-10

Šitie Jėzaus žodžiai turėtų būti kelrodis kai iškyla bet koks klausimas, kas svarbiau, ar tai kas rašoma Biblijoje, ar tai, kas įprasta. Nereikia būti ypač skvarbaus proto, kad stebėdamas Lietuvą galėtum pasakyti - šie Jėzaus žodžiai - apie mus.
Lietuvoje tradicija yra keliama ant pačios aukščiausios pakopos kaip nepamainoma vertybė, tuo tarpu Jėzus iškelia vienintelę vertybę - Dievo žodį, Dievo įstatymą. Liūdniausia, kad netgi tie, kurie sakosi esą tikinčiaisiais ir tikėjimo saugotojais dėl tradicijos išsižada Dievo žodžio. Nemanau, kad reikėtų būti labai gailestingam ar bijoti įžeisti žmones, nes Jėzuskalbėjo tiesiai ir šviesiai: "Gerai, apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta:
"Ši tauta šlovina mane lūpomis,
bet jos širdis toli nuo manęs".
Apleidę Dievo įsakymą, jūs ĮSIKIBĘ laikotės žmonių papročių".
Pritarti blogiems papročiams nerekomenduojama, nes tada Jėzaus žodžiai krenta ir ant tų, kurie laikosi. Mane stebina daugelio žmonių įsikibimas į katalikiškus papročius(nors ir supranta, kad dauguma jų -visiški prietarai ir nukrypimai nuo Dievo žodžio), žmogiškus priesakus ir prietarus. Beje, manau, kad todėl Lietuvoje yra ir tiek daug veidmainystės ir netikrumo - Jėzus sakė, kad tokie žmonės, kuriems tradicija svarbiau už tiesą, savaime yra veidmainiai. Aš pritariu Jėzaus žodžiams, ir nematau juose smerkimo. Tai konstatavimas, kad žmonės neapgaudinėtų savęs ir neįsisuptų į tradicijų, švęsto vandens ir atlaidų skarmalus, kad suprastų, koks nuogas ir piktas iš prigimties yra.
Tai gera pradžia, kai supranti kas esi. O krikščionybė ir prasideda nuo to, kad supranti, koks esi beviltiškas veidmainis, manipuliatorius ir kiek esi padaręs blogo.
Ir dar daugiau - tai yra malonė - girdėti tiesą ir turėti galimybę ją priimti, o nesiteisinti ir nesiginčyti.
Bent jau aš esu dėkingas Dievui, kad savo laiku Jis manęs neguodė, o parodė, kas esu iš tikro.
O kas liečia Lietuvą (nesmerkiu del to), tai šiuo metu nelabai tikiu, kad kas pasikeistų - lietuviai labai panašūs į aprašytus žydus - jie nekenčia tiesos, ir tiesos jiems nereikia, jie manosi turį viską tradicijose, bažnyčių didybėje,kapuose ir kryžiuose. Jėzus sako:"Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius".
Deja, tai nėra pagyrimas.

Lukašenka pasauliui gyrėsi laisve, o teismas nubaudė už susirinkimų lankymą

Minsko sekmininkiškos bažnyčios „Naujasis gyvenimas“ persekiojimas nesiliauja - dabr nubaustas “Naujojo gyvenimo” administratorius.
Rugsėjo mėnesį bažnyčios atstovai susitiko Minsko valdžia, bet valdininkai atsisakė kaip nors spręsti situaciją, tik pakartojo nepagrįstus savo reikalavimus uždaryti bažnyčią. Bažnyčią siekiama išsklaidyti ir likviduoti. Pretekstas – pastatas turi atitikti paskirti ir dabar ten ruošiamasi vėl auginti karves. Valdžia atėmė žemės sklypą ir pastatą iš bendruomenės.
Įdomu kad susitikimo laikas sutapo su B.Lukašenkos pranešimo JTO asamblėjoje laiku, kuriame prezidentas gyrėsi religijos laisve Baltarusijoje.
Rugsėjo 23 dieną teisme 2000 JAV dolerių bauda “Už nelegalių susirinkimų lankymą” buvo nubaustas “Naujojo gyvenimo” administratorius.
Pagal TNX pranešimą

Jau ruduo. Krenta lėktuvai

Buvome įpratę, kad kiekvienais metais ruduo prasideda tada, kai ima kristi lapai, tačiau šiemet vietoj lapų iš dangaus kažkodėl ėmė kristi naikintuvai. Ko gero, tai akivaizdus klimato šiltėjimo padarinys. Tiesa, nukrito kol kas dar tik vienas, bet juk dar tik rudens pradžia...
Ir atsitik tu man taip, kad tas lėktuvėlis nukrito ne kur nors ant namo, miške, o ant dorų Suvalkijos ūkininkų kviečių pasėlių, už kuriuos Europos Sąjunga moka išmokas. Šito jau dovanoti niekaip negalima…
Gal reikia sakyti, jog ne nukrito, o atakavo Rusijos naikintuvas skutamuoju kritimu Suvalkijos pasėlius, norėdamas palikti mus be duonos? Tai jau jokia nelaimė, o tiesiog kenkimas.
O jei rimtai, tai smagu stebėti, kaip sudužęs Rusijos naikintuvas sukėlė tokią paniką, atsirado tiek tyrėjų, konsultantų ir nukentėjusiųjų, kad, ko gero, jie ateityje bus prilyginti sužalotiems per garsiąją sausio 13-ąją ir galės pretenduoti į valstybės išmokas. Galės tiesiog “Sodroj” sakyti: “Buvau naikintuvo komisijos darbo ryšininkas, slapyvardžiu “Pušelė”. Žodžiu, viskas vyksta kaip toj lietuvių pasakoj “Dangus griūna”. Katastrofa kuo toliau, tuo labiau tampa ir didesnė, ir tragiškesnė, ir paslaptingesnė, ir baisesnė.
Ką ir besakysi, bet man visa šita maišalynė labai juokinga. Bent jau tuo, kaip reaguoja kariškiai. Štai rusai juokiasi iš NATO – girdi, 20 minučių po Lietuvą skraidė svetimas lėktuvas – vokiečių lakūnai, budintys Zokniuose, nepakilo, rusai sako, kad gal alų vokiečiai gėrė, nes atskrido tik tada, kai jau lėktuvas sudužo.
O štai lietuviai juokiasi iš rusų, kad jų garsioji radarų sistema, kuri turi net balionus skrendančius susekti, kažkaip ėmė ir pametė visą naikintuvą… Žodžiu, kariškiai rodo vieni į kitus pirštais ir šaiposi.Po to viskas klostėsi dar juokingiau – girtas lietuvių generolas skambina namo, ko gero, ir girtam rusu generolui ir sako maždaug taip:”Klausyk, Vania, čia Jonas skambija. Tut u nas vaš naikintuvas upal. Tik norėjau paklausti, ar be kontrabandinių cigarečių dar kokios ginkluotės lėktuve buvo? Sakot buvo, bet mes nerandam. Vadinas, vaš pilotas pakeliui bus prakalęs”.
Pasijuokime ir mes – o kas belieka. Ypač jei neturime pasėlių.

Gotai. Kančia

Neturiu nieko prieš gotus iš esmės, tiesiog nesuprantu, bet likimas padeda šiek tiek geriau juos pažinti. Va Merė Raili kai ką paaiškina, be to savaitgaly gerokai prasirakiau pirštą, tai dabar rašau viena ranka ir akivaizdžiai jaučiu kas yra kančia. Nors etimologiškai, skausmas ir kančia nėra tas pats. Kančia - tai skausmas, trunkantis ilgą laiką. Taigi patyriau tik skausmą, bet iki kančios dar nepriėjau. kai matai, kaip bėga kraujas, kaip atrodo žaizda, kaip skauda ir t.t., kažkaip vis tiek nesupranti, kad kažkas gali garbinti tokį dalyką. skausmas yra natūralus mūsų priešas, kančia juo labiau. Vienintelis paaiškinimas - kas propaguoja, ko gero pats nekentėjo, jam tai tik fix ideja. O gal ko nors nesuprantu iš esmės?

Gotai. Antras kėlinys

Na maždaug tampa aišku - tai ta pati graži teorija apie baisų gyvenimą ir išsivadavimą iš jo. Kažkada sutikau žmogų, kuris uoliai aiškino, kad pragaro nėra ir būti negali, o va šitas gyvenimas - tai ir yra tikrasis pragaras. Beje, tas žmogus nebuvo gotas, bent jau nesirengė tamsiai. Graži ir logiška teorija. Bet mano galva, yra gražios teorijos ir yra veikiančios teorijos. jos skiriasi maždaug taip, kaip tikras automobilis nuo nusipiešto. Kai žiūri, abu gražūs, bet vienas iš jų nevažiuojantis;)

Gotai. Nesupratimas

Šiais metais teko dalyvauti keliose laidotuvėse. Labiausiai ko nekenčiu - laidotuvių kvapas.Tai man vos pakeliama.Mirtis visada yra šlykšti ir baisi - sudarko žmones, sudarko artimųjų likimus.
Taigi, todėl niekaip nesuprantu, kodėl gotai, metalurgai ir pan. taip uoliai garbina mirti, mirusiuosius, kapines ir t.t. Nematau nieko gražaus ar kilnaus mirtyje.

* * *

Ateis ruduo, liūdnai stovės už lango
Stebės, ką kambarį veikiu
Ir medžiai kels šakas į dangų
Apnuogintas piktų šalnų

Ir bus gerai, ir bus laiminai
Kasryt nauja šalta šviesa
Žiūrėk, kaip žemė tyliai minga
Be priekaišto lyg užmiršta

Nepamatuotas ir neužtarnautas

Dievas geras man šią dieną.Ir tuo džiaugiuosi, tai vadinama malone - žinoti, kad Jis geras tau be priežasties. Suprantu, kad jei Jis nėra geras man, tai išvis nėra geras. Jis buvo geras, kai buvau motinos iščiose, kai ėjau į mokyklą, su automatu kalenau iš šalčio Kaliningrado kapinėse, kai žiauriai nesisekė ir visi lingavo galvas - šakės jam. O Dievas visada buvo geras. Ir bus. Jis pažadėjo Biblijoje: "Būsiu su tavim ir varge". Taip, varge daug kas ieško Dievo, bet negali surasti, nes nepažino Jo tada, kai galėjo pamatyti Jo gerumą. Religijos yra kvailos, nes siūlo krūvą apeigų, kurios turėtų pakeisti Dievą, iš dalies ir pakeičia žmonėms.Žmonės nusiramina, tačiau niekas negali pakeisti Jo gerumo, kuris yra neutarnautas ir nepamatuojamas, kaip ir kiekviena meilė.

Dvigubas šūvis;)

Vis galvoju apie savo mažiausią vaiką. Žmona vadina dukrą Emilija, o aš - Veronika. Manau, jau būtų laikas duoti jai dvigubą vardą. Ištariu "Emilija Veronika", kažkaip keistai skamba. Nežinau, ar gražu. Gal kas gali patarti iš šalies?

Vaikai ir karvės žindenės

Praeitą savaitę Vyriausybė nepritarė siūlymui nuo 50 iki 93,75 lito per mėnesį padidinti vaikams iš daugiavaikių šeimų mokamas išmokas. Tokį pasiūlymą buvo užregistravusi Seimo Liberalų demokratų frakcijos narė Aldona Balsienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, Vyriausybė dabar turi kitų prioritetų - pasirūpinti, kad iki 2009 metų 50 litų dydžio mėnesio išmokos būtų mokamos visiems šalies vaikams, kurių šiuo metu yra apie 800 tūkstančių.
Tiesa, buvo pažymėta, kad kita atsisakymo didinti išmokas vaikams iš daugiavaikių šeimų priežastis - didelis papildomų valstybės biudžeto lėšų poreikis.
Užjaučiu valstybę ir Vyriausybę, kuriai nuolat trūksta lėšų, kad visokie daugiavaikiai kėsinasi į šventą biudžetą. Tačiau iš kitos pusės nesuprantu, kai Algirdas Brazauskas išdidžiai per spaudos konferenciją pareiškia, kad yra lėšų po 50 –100 litų padidinti pensijas. Neturiu nieko prieš pernsininkus, žinoma, kad jiems reikėtų didinti pensijas, bet kartu ir nesuprantu, kodėl valstybė labiausiai rūpinasi šia gyventojų grupe. Nors ko čia nesuprasti – vaikai negali balsuoti per rinkimus. Tuo labiau, kad vykdomosios valdžios atstovai pabrėžė, kad mažas pajamas gaunančios šeimos su vaikais turi teisę gauti ne tik išmokas vaikams, bet ir kitą socialinę paramą.
Suprantu, kad tai irgi parama šeimoms, kurios ryžosi auginti daugiau negu 1-2 vaikus. Tačiau kalba eina ne apie tai – valstybės prioritetas aiškiai nenukreiptas į tai, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau vaikų, kad gaudami minimumą sutuoktiniai nebijotų, kad į pasaulį ateis dar viena gyvybė.Tuo pačiu skamba pavojaus varpai, kad tauta nyksta, o nieko pozityvaus nedaroma.Argi normalu, kad atėjęs į namus žmogus saldainius duoda ne vaikams, o pačiam seniausiam?
Paklausykit, kaip skamba Vyriausybės pasisakymas “pasirūpinti, kad iki 2009 metų 50 litų dydžio mėnesio išmokos būtų mokamos visiems šalies vaikams”.
Iš pirmo žvilgsnio skamba kilniai, o iš kitos pusės atrodo juokingai. Ūkininkai jau šiandien gauna išmokas už kiekvieną karvę žindenę, aviną, strutį, asilą ar bičių avilį. Norit pasakyti, jog mūsų vaikai mažiau verti negu karvės žindenės ar paršavedės? Tai skamba tikrai juokingai, bet ir graudžiai.
O padėtį galima pataisyti labai paprastai, jei jau lietuviai tokie buki, kad karvės yra svarbesnės už vaikus, tereikia vaikus vadinti prieaugliu. O prieaugliu, kaip žinia, reikia rūpintis;)

Laikas vaikščioti vandeniu

Pastaruoju metu patiriu tam tikra susidvejinimą. Vis galvodavau koks esu, juk nieks manęs nepažįsta taip, kai aš pats.
Puikiai žinau, kad iš vienos pusės esu be galo sėslus ir koncervatyvus, o is kitos pusės mėgstu judėjimą ir pasikeitimus. Taigi, abi šios pusės nuolat pjaunasi mano viduje. Jausmas nekoks. Ypač tai vargindavo mane, kai neturėjau dvasinio pagrindo. Po to supratau, kad kaip sako Ekleziastas: "Yra laikas apsikabinti ir yra laikas susilaikyti nuo apkabinimo". Viskam yra laikas.
Einu į kažką naujo, bet konservatyvioji pusė mane plėšia į gabalus ir gąsdina. Taigi prieš susiremiant su kliūtimis turiu nugalėti pats save.Kitaip karą pralošiu. Suprantu, kad dabar laikas pasikeitimams, suprantu, kad laikas ką nors daryti pirmą kartą, ko niekada nedarei, truputį paeiti vandeniu, nors kitiems tai atrodo neįmanoma. O aš žinau, kad įmanoma, nes dabar yra laikas vaikščioti vandeniu. Ir jau einu...

Pabėgimas atsidada dar kartąi

Kažkaip pagalvojau, kad seniai nebesapnuoju, o jei sapnuoju, tai sapnai būna kažkokie materialistiniai. Kitaip sakant, net naktį nuo savęs pabėgti negali;)

Parama nenuskurdina

Nespėjo pasaulis atsigauti nuo cunamio Azijoje , kai galingiausią pasaulio valstybę užgriuvo uraganas "Katrina". Daugiau kaip milijoną gyventojų turinčiame Naujajame Orleane, prognozuoja specialistai, po uragano gali būti rasta apie 10 000 žuvusių žmonių
Ta proga galime prisiminti, kad jau pusmetis kaip televizijos ekranuose laiks nuo laiko pasirodo iškalbinga reklama ”Lietuva – paramos teikėja”.Mums patiems, atrodytų, dar reikia pagalbos, o mes raginami pratintis prie minties, kad dabar jau mes kitiems turime padėti.
Toks požiūris yra teisingas, bet tik iš dalies. Biblija sako:"Vienas duoda ir nenuskursta, kitas pasilaiko daugiau negu reikia, ir vis tiek stokoja". Labai geras pavyzdys yra Afrikos valstybės – iš visų juodojo kontinentų valstybių tik PAR, Namibija ir Alžyras išgyvena be užsienio paramos. Yra valstybių, kurių biudžeto net 80 procentų sudaro užsienio parama. Ir tos šalys ima paramą milijardais dolerių ir… skursta toliau.
Paradoksalu, bet nė viena paramą teikianti šalis nenuskursta, o imančios paramą… nepraturtėja. Todėl, bent jau mano manymu, labai teisinga pratinti duoti, o ne imti. Juk duodantis žmogus nesijaučia skurdžiumi, o imantis visada laikomas savo neturto valdžioje.
Ir pabaigai - Lietuvos Raudonasis Kryžius renka aukas žmonėms, nukentėjusiems nuo uragano “Katrina” JAV. Galima lėšas pervesti į specialias Raudonojo kryžiaus sąskaitas: Vilniaus banko LT277044060000908211,”Nord/LB Lietuva” LT434010042400576560, “Hansa” banko LT27300010002448010.

Už Izraelį

Žiniasklaidos dėmesyje vėl atsidūrė Izraelis, pradėjęs pasitraukimą iš Gazos Ruožo.
Pranešimai apie priverstinį iškeldinimą buvo įteikti 9 tūkst. Gazos Ruožo gyventojų, įsikūrusių 21 nausėdijoje, ir keturių Vakarų Kranto nausėdijų, kurių čia iš viso yra 120, žmonėms.
Žydų pasitraukimas, palestiniečių kovotojų laikomas pergale, o oponentų Izraelyje apraudamas kaip pasidavimas smurtui, taps pirmuoju žydų nausėdijų iškeldinimu iš teritorijų, kuriose palestiniečiai nori įkurti savo valstybę.
Taigi, viskas kaip ir juda taikos link. Tačiau džiaugtis visiškai nėra dėl ko. Pirma, kovos ir toliau nesiliaus, tai pradeda suprasti visas pasaulis. Kodėl? Mažai kas žino, kad žydų musulmonai nekenčia ne todėl, kad jie tariamai okupavo žemes, o todėl, kad Koranas sako, kad paskutinio teismo diena neateis tol, kol musulmonai nenugalės žydų Izraelyje. Štai ką pasakoja buvęs musulmonų teroristas, vėliau tapęs krikščionimi, apie savo jaunystės metus: ”Tėvas mus perkėlė į musulmonišką mokyklą, kur mums kalė, kad vieną dieną išsipildys sena Mahomedo pranašystė, kad kils karas, kurio metu Šventoji žemė bus atkovota, o žydai bus išnaikinti masinių žudynių būdu. Ši pranašystė skamba taip: ”Teismo diena neateis, kol musulmonų giminė nenugalės žydų giminės”. Kai pranašo Mahomedo klausė, kur tai turi įvykti, jis atsakė:”Jeruzalėje ir aplinikinėse tautose".
Antra, nėra tokios tautos kaip palestiniečiai – tai arabai, įsikūrę Palestinoje iš aplinkinių šalių. Ironiška, kad net intifados (sukilimo) vadovas Jasiras Arafatas buvo gimęs Egipte.
Gyvendami Sovietų Sąjungoje mes daugiau nieko ir negirdėjome kaip tik tai, koks baisus agresorius yra Izraelis, ir kokie nelaimingi yra palestiniečiai. Savaime aišku, karas dar nė vieno nepadarė laimingo. Tačiau tik po rugsėjo 11 dienos sprogimų JAV, sprogimų Ispanijoje, Londone, galų gale Egipte, pasaulis pamažu ima suprasti, su kuo Izraelis turi reikalų jau ilgą laiką. Ir dar ilgai, matyt, turės, nes palestiniečių tikslas – ne turėti savo valstybę, ramiai gyventi, bet išpildyti Mahomedo pranašystę ir nugalėti Izraelį. Dar keisčiau skamba faktas, kad reikalaujama ne Gazos Ruožo žemių, o to, kad visi žydai iš ten išsikeltų… Kažkodėl šis faktas neužkliūna pasauliui. Kažin kaip būtų sureagavęs pasaulis, jei Lietuva po nepriklausomybės paskelbimo būtų pareikalavusi, kad visi kitataučiai išsikeltų. Tai jau kvepia nacizmu.
O kad pasitraukimas kovos neužbaigs, jau liudija ir nauji musulmonų savižudžių išpuoliai.

Kvailiai pagal lytį neskirstomi

Vilniuje baigėsi ketvirtasis Lietuvos moterų suvažiavimas, kurį globojo premjeras Algirdas Brazauskas.
Rizikuoju susilaukti moterų nemalonės, bet vis dėlto pasakysiu, kad tokie suvažiavimai atrodo keistai, nes į suvažiavimą Vilniuje susirinkusios Lietuvos moterys daugiausia kalbėjo apie diskriminaciją, smurtą šeimoje ir reikalavo iš vyrų… lygių teisių. Tačiau joms nepavyko išvengti ir tarpusavio konfliktų. Žinios, kurios pasiekdavo iš šio suvažiavimo, o ir pačių delegačių elgesys dažnai vertė šypsotis. Arba štai vienos iš organizatorių Lilijos Vasiliauskienės pasisakymai, kai ji tvirtino, kad moterų diskriminacija ir vyrų nepakantumas moterų atžvilgiu taip toli pažengę Lietuvoje, kad net biudžetas … sudarinėjamas pagal lyties principą: “Pasirodo, kad mūsų šalyje biudžetas sudarinėjamas pagal lyties principą. Tai reiškia, kad prioritetiškai finansuojamos tos sritys, kur dirba daugiau vyrų. Turiu galvoje Krašto apsaugos ministeriją, transportą, ryšius, energetiką. O tos sritys, kuriose susikaupusios moterys, finansuojamos likutiniu principu”.
Tokių toli siekiančių išvadų gali prieiti tik išties didžio proto organizatorės. Nors seniai žinoma, kad vyrai vykdo sistemingą moterų diskriminavimą, t.y. susikaupia tam tikrose specialybėse, o paskui kreipiasi į vyriausybę (ten irgi dauguma vyrų), kad ji geriau finansuotų tas specialybes, bet tik dabar tai buvo demaskuota! Jei jau moterys suvažiavime mąsto taip globaliai, tai riesta visiems vyrams bus, oi riesta.
Neturiu nieko prieš moteris, bet visiškai pritariu Seimo narei konservatorei Vilijai Aleknaitei - Abramikienei, kuri suvažiavimą vadino konservatyvių feminisčių susirinkimu. O tas feminizmo agresyvumas atrode ir juokingai, ir atstumiančiai.
Statistikos departamento išleistame rinkinyje „Moterys ir vyrai Lietuvoje 2004 metais“ pateikiami duomenys moterų ir vyrų sveikatos būklę, mokymąsi, dalyvavimą darbo rinkoje, valstybės valdyme, sako štai ką: ”2005 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 1827,2 tūkst. moterų ir 1598,1 tūkst. vyrų. Moterys sudarė 53,3 procento visų gyventojų, 1000-iui vyrų teko 1143 moterys. Lietuvoje moterys gyvena beveik 12 metų ilgiau nei vyrai. Moterų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė – 78 metai, vyrų – 66 metai”.Taigi, moterys jau ne pirmą dešimtmetį sudaro absoliučią daugumą, gyvena ilgiau, jų užimtumas didesnis, nedarbo lygis mažesnis ir t.t.
Bet trumpai ir aiškiai sakant, stebint kalbas ir pasisakymus, galima perfrazuoti posakį:”Niekšai tautybės neturi” į “Kvailiai pagal lytį neskirstomi”. Kaip kitaip pavadinti pagrindinį suvažiavimo dokumentą, skirtą moterų … reprodukcijai… Ačiū Dievui, jį priėmė pačios moterys, nes išgirdusios vien šį žodį moterys turėtų įsižeisti, o galėtum ir antausį gauti, nes terminas tai kaip kokioms… paršavedėms taikomas. Vyrai gali pabandyti namuose žmonai pasakyt:”Brangioji, aš pasirūpinsiu tavo reprodukcija pagal Pekino platformą” (Iki skyrybų gal nenueisite, bet antausis beveik garantuotas).
Ar tai ir sudaro moteriškumo esmę ir moters vertę visuomenėje?

Sėkmės, Maradona

Bent mane nustebino neseniai vėl viešumoje pasirodęs legendinis Argentinos futbolininkas, pagarsėjęs skandalais, mokesčių slėpimu, polinkiu į narkotikus. Šiuo metu visuomenei vėl pasirodė kaip visiškai kitas žmogus.
Iš pradžių pamaniau, kad tai kosmetinių operacijų pasekmė, gydytojų darbas ir Fidelio Kastro narkomanų klinikų nuopelnas. Tačiau tai paneigė pats futbolininkas, kaip praneša žiniasklaida, kalbėdamas per Argentinos televiziją ir pasakodamas apie savo gyvenimą. Žmogus, kurio sirgaliai laikydavo plakatus”Maradona mūsų Dievas”, o ir jis panašiai jausdavosi, sakė: ”Dievas yra, ir aš esu dėkingas Jam už viską. Kalbuosi su Juo, meldžiuosi Jam. Aš toks dėkingas už viską, ką Jis padarė, už tai, kad nebevartoju narkotikų, ko aš Dievo ne vieną kartą prašiau”.
Reikėjo daugelio išbandymų, kad jis pripažintų, kad net garsus vardas, padėtis, šlovė ir pinigai negali padėti valdyti savo gyvenimo. Aišku, tai ne pamoka mums, kad turime tiek pat klaidžioti, kol priimame Evangeliją. Tiesa, dar keisčiau, kad panašu, jog Evangelijos žinią į namus parnešė viena iš Maradonos dukterų, kuri mokosi evangelikų – charizmatų mokykloje. O ar išsilaikys tame, ką Dievas jau atstatė Maradonos gyvenime, priklausys nuo jo paties, sprendžiant pagal jo charakterį, tai bus nelengva. Bet vis tiek sėkmės.

Kai būna parašyta II

Krikščioniui nėra nieko svarbiau už tai, kas parašyta Biblijoje, nes tai yra dokumentas. Dokumentas ne tik Dievo buvimo įrodymo, bet ir žmogaus paveldėjimo dokumentas.
Taigi, jei esi krikščionis, ir randi parašyta - tai ir pasiimk, ir naudok. Jėzus darė taip pat,(vakar rašiau) palikdamas pavyzdį mums.
Jei tave spaudžia nepritekliai, žmonės tavęs nesupranta, iškilo sunki situacija ar dar kas nors, tiesiog ieškai, kur apie tai parašyta, ir duri:"Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės". Ir stovi ant šitų žodžių, nes tai parašyta, nespriklauso pagal palikimą, ir situacijos ima keistis, srovės tavo viduje atsiranda.
Šis modelis pagrindinė priežastis, kodėl krikščionybė taip blankiai šiandien atrodo.
Nemažai kritikavau katalikus ir yra už ką - tikėjimas gimsta tik iš Dievo žodžio, bet kaip, sakykit, gims tikėjimas, jei ši organizacija daugeliu atveju atmeta, netiki arba iškreipia Dievo žodį?
Man labai juokinga, kai žmonės kalba apie savo protėvių tikėjimą, apie perėmimą ir t.t. Na, visų pirma, nemačiau kataliko, kuris gyventų bent 200 metų, taigi, tikėjimas prasideda su kiekviena karta atskirai, iš naujo. Antra, mažai kas žino, kad maždaug iki 1970 metų apeigos Lietuvoje vykdavo lotynų kalba (iki nepriklausomybės pamokslai daugiausia buvo sakomi lenkiškai). Kitaip sakant, žmonės nors ir eidavo į mišias, nieko ten nesuprasdavo. Apie kokį protėvių tikėjimą galima kalbėti, jei niekas nieko bažnyčiose nesuprasdavo - tiesiog tai buvo kaip teatras su savo apeigom, savo rūbais ir t.t. Žinoma, tai gražiai, dvasingai ir iškilmingai atrodo, bet tame nėra jėgos, kad pakeistų žmogaus gyvenimą. Kodėl? Todėl, kad ten nėra Dievo žodžio. Tiesa, skaitomos ištraukos iš Evangelijos, net bučiuojama Evangelijos knyga, bet skaitoma kaip abra - kadabra, kaip kažkokių burtų dalis, kaip auksinė 2000 metų senumo relikvija, kurios beveik niekam negali liesti. Todėl ir nėra rezultato - Dievas paliko savo žodį, kad žmonės naudotų. Visiems, net ir ateistams, žinomos eilutes: "Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas". taigi ir šiandien Dievas gyvena ne bažnyčių pastatuose, ne Arkikatedroj, ne vienuolynuose, o savo Žodyje. Todėl žiūrėkime, kas parašyta. Biblija nepaseno ir nepasikeitė, taigi tvirtinti, kad kažkas negalioja, tiesiog kvailystė.

Kartais būna parašyta

"Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje...ir tarė jiems:"Parašyta: Mano namai vadinsis..." Mato 21;12

Šią vietą dažnai naudoja norėdami įliustruoti Jėzaus charakterį, ryžtingumą ir tiesos siekimą. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad šitos jo savybės pasireiškė šventykloje tik todėl, kad turėjo vieną priežastį.
Jėzus išvartė stalus ir baigė komerciją šventykloje, ne todėl, kad ji savaime nešvari ir gėdinga ar kad jam nepatiko, o todėl, kad pasakė "Parašyta: Mano namai vadinsis...".
Mane stebina daugelio krikščioniškų organizacijų nesiskaitymas su tuo kas užrašyta Biblijoje. Na, girdi, parašyta, bet nu ir kas, mūsų tradicija sako kitaip, mūsų teologija sako kitaip, čia ne taip reikia suprasti, nu kodėl taip tiesiogiai ir t.t.
Todėl tiesiogiai, kad ir Jėzus tiesiogiai cituodavo tai, kas parašyta Senajame Testamente, todėl, kad Jėzus laikėsi to kaip įstatymo, o ne kaip laisvai pasirenkamo dalyko. Tai buvo jo, kaip žmogaus, tapusio pavyzdžiu kitiems žmonėms, stiprybė. Tik todėl Jėzus galėjo pasakyti:"Eik šalin, šėtone. Juk parašyta"... Ir šėtonas turėjo nuo jo pasitraukti.
Kas stebėjo kaip Jėzus kalba ir kaip elgiasi Evangelijose, labai aiškiai tai galėjo pastebėti - Jis nieko nedarė, kas apie Jį nebuvo PARAŠYTA, Jis nieko nekalbėjo ir nesakė, kas apie Jį nebuvo PARAŠYTA.
Todėl labai gerai žinau, jei organizacija ima neigti ar iškraipyti tai, kas PARAŠYTA, ji nieko bendro neturi su Jėzumi, kaip save bevadintų, ji nepažįsta Dievo ir tokiai organizacijai visai jo ir nereikia. Pati organizacija sau tampa dievu su savo taisyklemis, titulais, rangais ir dogmomis, mokytojais, tėvais ir t.t.
Juk parašyta:" Nė vieno nevadinkite tėvu ir nė vieno mokytoju".
Taigi, stebėkite, kas parašyta. O ko nėra parašyta, tas iš velnio.

Reliatyvus velnias

Jei jau prakalbome apie šėtoną, tai pagrindinis daiktas, kurį reikia žinoti, kad jis yra dvasia. Biblija sako:"Dievas yra dvasia". Taip pat ir šėtonas yra dvasia.
žmonės paprastai daro vieną klaidą - vertina viską pagal savo gėrio sampratą, o tai jau yra reliatyvu. Pavyzdžiui, bet koks veiksmas su priešdėliu ne, iš karto traktuojamas kaip blogas dalykas. Nors aš nepritariu karui, bet galiu pasakyti, kad ne visada karas yra blogis ir ne visada taika yra gėris. Paprastas pavyzdys - Vietnamo armija savo laiku okupavo Kambodžą ir nuvertė vyriausybę. Pasakysite, agresoriai, žuvo daug nekaltų žmonių ir t.t. Nieko panašaus - "okupantai" nuvertė vyriausybę, kuri per 10 metų išžudė apie 3 milijonus Kombodžos gyventojų.
Arba imkim taiką - Sudanas su niekuo nekariauja ir niekas jo nepapuola. Sakysite, puiku. Visai ne - valstybinė Sudano armija jau 20 metų sistemingai naikina Pietų Sudano gyventojus, o pasaulis tyli.Taigi, šiuo atveju tokia taika yra blogis.
Beveik niekas nežino, kad šėtono vardas Liuciferis (Šviesos sūnus, šviesos angelas). Kitaip sakant daug kas, kas atrodo šiame pasaulyje yra šviesa, iš tikro ja nėra - tai Šviesos sūnaus kūrinys, atrodantis kaip šviesa, bet iš esmės nešantis pražūtį ir chaosą. Biblija sako: "Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų"... ir toliau sako, kad žmonės jos nepažino ir nukankino...
Taigi, tik krikščionis gali atskirti, kur yra šviesa, nes pats leidosi tikrosios šviesos apšviečiamas, o kur - Šviesos sūnaus darbai. Žinote, viskas labai panašu kaip su pinigais. Netikri pinigai atsiranda tik todėl, kad yra tikri. Panašiai yra tikra tolerancija ir netikra, tikros žmogaus teisės ir netikros, tikras garbinimas ir netikras ir t.t. Viskas labai reliatyvu... Tiesa, norint nepasiklysti šitoje maišalynėje reikia pažinoti tikrą Dievą, gauti iš Jo tikrą liudijimą. Pasaulis reliatyvus išties, bet Dievas - tikras.

Apie piktojo darbus

Ar kada galvojote apie velnią, šėtoną, pirtąją dvasią? Ne? Be reikalo, reiktų kartais pagalvoti. Beje, kiek pastebėjau, velniu žmonės tiki žymiai noriau, negu Dievu.
Biblija moko:"Visas pasaulis yra piktojo pavergtas". Visas, vadinasi, visas, todėl kvaila net kelti klausimus, kodėl nėra teisingumo, kodėl nevertinamas žmogus, kodėl ligos, kodėl neteisingos ir nelogiškos mirtys, kodėl karai. Tai piktojo darbas, piktojo valdžia virš šios žemės. Veltui žmonės bando iš jos išsivaduoti patys, kurdami sveikatos apsaugos, aprūpinimo ir kitas sistemas, galų gale ir šios sistemos įklimsta visiškoje biurokratijoje ir žmogus ima nieko nereikšti. Tai piktojo darbai...
Baisiausia vis dėlto yra tai, kad daugelis naiviai galvoja, kad "jie patys yra savo laimes kalviai", ir net nejaučia, kad jie net neturi pasirinkimo - yra pavergti ir surišti. Daugelis gyvena visiškoje nelaisvėje, bet galvoja, kad yra laisvi.
Tik Dievas ištiesų gali išlaisvinti ir atstatyti žmogų. Jėzus pasakė:"Aš esu vartai. Kas per mane įeis, ganyklą sau ras". Jis kalbėjo žydams, kurie puikiai žinojo, kas yra dykuma, ir koks nuostabus dalykas yra žaliuojanti žolė, gyvybė, vanduo.
Jėzus sako ir šiandien - eik iš dykumos. Piktasis įtikinėja, kad dykuma ir yra tikras gyvenimas ir kiekvieno žmogaus dalia.
Kažkada labai rimtai svarsčiau, kas yra tikra - pasirinkau išeiti iš dykumos. Nepatikėsite, kad kai išėjau, pasilikę dykumoje, ištroškę, nepamaitinti ir žaizdoti ir išsekę, mane ėmė įtikinėti, kad tai aš išėjau į dykumą, o ne jie dykumoj gyvena...
Kieno tai darbas?

Gandas? Ar tiesa?

Labai neoficialiomis žiniomis, Taizė bendruomenė patyrė didelį smūgį - nužudytas brolis Roger (Rožė) protestantas, įkūręs ekumeninę Taizé bendruomenę. Kol kas viskas tik gandų lygyje, nėra oficialių pranešimų, bet panašu, kad taip ir yra.
Tai būtų didelis smūgis ekumeniniam judėjimui, kuris vyksta ne "iš viršaus".
Kas nežino, priminsiu, kad brolis Roger (Rožė) įkūrė Taizé bendruomenę, ieškodamas būdų įveikti krikščionių susiskaidymą ir per jų susitaikymą nugalėti konfliktus žmonijoje.
Atvykęs į Taizé kaimelį 1940-ųjų metų rugpjūtį, būdamas 25-erių metų, jis siekė įkurti vienuolišką bendruomenę, kurioje kasdienis susitaikymas taptų realybe. Ši svajonė tapo tikrove antrojo pasaulinio karo sūkuryje, kai savo bendruomenėje jis priglaudė pabėgėlius - daugiausia žydus.
Metams bėgant prie Taizé įkūrėjo ėmė jungtis kiti broliai. Pradžioje bendruomenę sudarė skirtingos kilmės protestantiškų konfesijų broliai, tačiau netrukus prie jų prisijungė ir katalikai. Šiandien bendruomenė vienija daugiau nei dvidešimt penkių skirtingų tautybių brolius iš visų pasaulio žemynų. Kai kurie iš jų gyvena mažomis bendruomenėmis Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje, dalindamiesi savo gyvenimu su pasaulio vargingaisiais.

Jei yra kitaip, gal kas žinote, ar tai išties tiesa, ar tik kažkieno paleistas gandas?

Kaip ėmė ir paėmė į Dangų

Kritika… bet negaliu be jos. Kažkada pasakiau sau, kad geriau žinoti tiesą, o ne gyventi iliuzijų ir saviapgaulės pasaulyje. Yra pasaką apie kvailių miestą, kur visi gyventojai vaikšto užvertę galvas ir žiūri į namų stogus, kurie blizga, o to miesto gatvėse purvas, nešvara, namai sugriuvę ir apleisti, tačiau gyventojai labai didžiuojasi stogais. Tai man labai primena Katalikų bažnyčią. Šį kartą mano kritikos objektas – Žolinė. Dar kitaip vadinama Mergelės Marijos “Dangun ėmimu”.
Lietuvoj nedarbo diena, visiems kaifas, bet niekas nesusimąsto, ar tai tiesa. Žinoma, tai visiškas melas, visiškas. Netikite?
Pradėkim nuo to, kad Mergelė Marija buvo paskelbta gimusi “be nuodėmės”, t.y. be to, su kuo gimsta kiekvienas žmogus. Šią dogmą įtvirtino tik 1853 metais Pijus IX.Taigi, Marija turėjo būti šventa ir mirtis jos negalėjo paliesti, be to, jai nereikėjo ir Gelbėtojo, kad ją išgelbėtų iš nuodėmių. (Pati Marija Biblijoje sako:”Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju” (Luk.1;47). Taigi Marijai Gelbėtojas buvo reikalingas).
Taigi, kaip nenuodėmingos (pagal katalikus) mirtis negalėjo būti jos dalis.Vatikanas paskelbė, kad 45 metų rugpjūčio 15 dieną Marija BE MIRTIES stebuklingai pakilo į dangų. Va čia tai bent.
Ką sako istorija ir ta pati Biblija?
Nieko nesako. Paulius nemini nieko panašaus, o juk jo laiškai parašyti žymiai vėliau. Nemini šio STULBINANČIO įvykio, tapusio garbinimo objektu, ir Evangelija pagal Joną, parašyta žymiai vėliau.Kodėl? Todėl, kad jo ir nebuvo. Šis įvykis įvyko Vatikano stalčiuose ir nieko daugiau. Vatikanas ją BE MIRTIES paėmė ir perkėlė. Tai begėdiškas melas ir žmonių kvailinimas – jei jau kalbėti atvirai.
Ir nereikia pasakoti apie tūkstančius metų tradiciją – patys katalikai net žagteli, kai sužino, kad ši dogma priimta Vatikane tik 1950 metais.Dogmai nėra nė 100 metų, o dangstymasis tradicijomis - dar viena melo įvilkimo forma ir tiek.
Galite paklausti, o kas blogo, kai šeimos neša šventinti žolynus, meldžiasi, susitinka ir t.t.?
Mano nuomone, viskas, kas yra melas, kartu yra ir blogis.Net jei taip ir neatrodo išoriškai. Sovietų sąjungoje mes gyvenome totalioj melo atmosferoj, aš šituo pasisotinau iki kaklo, o juk ir ten buvo gražių dalykų, gražių švenčių. Bet pagrindas buvo melas. Ar ir Dievas sukūrė tokią organizaciją, kurios pagrindas yra melas? Bent aš negaliu tuo patikėti, todėl ir nebijau Vatikano. Tai žmonių organizacija, kuri veikia savarankiškai nuo Dievo, tiesa, Jo vardu, bet tai dar nedaro Katalikų bažnyčios Dievo bažnyčia. Kas kalba ir palaiko melą, neturi nieko bendro su Dievu, kad ir kuo save laikytų.Žinoma, tai subjektyvi mano nuomonė, bet pagrįsta objektyviais faktais, o ne išmislais. Jei kas žino faktų, mielai išklausysiu, bet niekas jų negali pateikti, todėl, anot Pakso:”esu ramus kak belgiec”;)

Tekėk, upeli

Pats juokingiausias atsitikimas, kokį tik galiu prisiminti - kai pirkom naują sodybą, per kiemą tekėjo upeliukas, kai nusipirkom... upeliukas išdžiūvo... Va tau ir vandens telkinys prie pat;) Jau beveik įsivaizdavau storą varlę, kuri įkalino mano upeliuką.
Nors visi keikia lietų, bet tikiuosi, kad dabar kai vėl nuvažiuosiu, upeliukas jau bus atsigavęs. Taigi, tekėk upeliuk, tekek

Apie vyrus Lietuvoje

Tautos yra skirstomos į tas, kuriose yra ryškesnis vyriškasis pradas, ir tas, kuriose yra stipresnis moteriškasis. Mažai kas šiandien žino, kad lietuviai, vieninteliai iš savo regiono yra priskiriami prie moteriškojo prado dominavimo tautų. Todėl, manau, laikas pakalbėti, kaip atrodo vyras ir tėvas Lietuvoje.
Psichologų nustatyta, kad vaiko auklėjimui tėvas turi didžiulę reikšmę. Vaikas, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių, o pirmiausia, ydas, mat yra linkęs mėgdžioti savo lyties asmens labiausiai išsiskiriančius veiksmus. Pavyzdys jam dažniausiai yra artimiausias tos pačios lyties žmogus.
Atmeskime bet kokius išorės veiksmus, bet aišku, kad vyras net neįsivaizduoja, ką turėtų daryti šeimoje. Beje, tokį supratimą ir visuomenės lūkesčius įtvirtina net ir mokykla.
Labai įdomu, kad atlikus tyrimus, tėvo kaip ugdytojo vaidmens nepavyko atrasti nė viename iš tirtų mokyklinių vadovėlių, skirtų pradinukams.Štai tyrimo rezultatai, iš kurių aiškėja vadovėliuose moterų ir vyrų veiklos diferenciacija.
67,29 proc. tekstuose minimų moterų yra aprašomos kaip motinos, 11,21 proc. – kaip senelės, po 7,48 proc. – kaip šeimininkės ir mokytojos.
O vyrai tėvo vaidmenyje aprašomi tik 18,18 proc., senelių – 6,3 proc. ir mokytojų tik 1,4%. Pateiktas pavyzdys įtikina, jog vyras kaip ugdytojas mokykliniuose vadovėliuose yra ignoruojamas arba jam visuomenėje iš anksto paruoštas visai kitas vaidmuo. Bendrojo lavinimo mokyklose 1995 – 1996 m. m. mokytojų vyrų buvo tik 14 proc., 1996 – 1997 metais – 13,8 proc. Vadinasi, dauguma vaikų nemato vyro kaip ugdytojo pavyzdžio nei namuose, nei mokykloje. Beje, galiu pasakyti, kad mokyklose mokinių vyras net ir nepriimamas kaip ugdytojas – mokiniai pratę prie moteriškos globos, taigi vyrą mokytoją jie pasąmoningai priima kaip tam tikrą anomaliją.
Taigi, lieka atviras klausimas, kokį vaidmenį lietuviškoje šeimoje ir visuomenėje turi vaidinti vyras. Gal kas žino atsakymą?

Parduotas dangus

Ot ir sulaukėm... Žiniasklaida praneša, kad:"Vatikanas pranešė, kad popiežius, ryšium su jo kelione į Kelną rugpjūčio 18-21 dienomis dalyvauti pasaulio katalikų jaunimo dienose, sutiko duoti "specialias indulgencijas".
Katalikų bažnyčia moko, kad tie žmonės, kurie po mirties iš karto nepatenka į dangų, pirma kažkiek laiko turi praleisti skaistykloje. Indulgencijos yra atleidimas nuo laikinos bausmės - kentėjimo šiame ar pomirtiniame gyvenime, kad siela būtų apvalyta nuo nuodėmių, už kurias jau buvo atleista per išpažintį.
Indulgencijos, kurios paprastai duodamos už gerus darbus, gali sutrumpinti laiką skaistykloje".
Ką pasakyti? Tik tiek, kad katalikų sistema nesikeičia ir nesiruošia keistis. Vyriausias Romos žynys išduoda raštus... Tikinčiam žmogui aišku, kad nuodėmes atleisti gali tik Dievas, o ne kažkas iš žmonių.
Nors iš kitos pusės - Katalikų bažnyčia pati sugalvojo skaistyklą (Biblijoj nėra nė vienos eilutės apie tokią vietą), pati ir atleidimus dalija, tiesa, ne dykai, o už tam tikrą mokestį, šiuo atveju - gerus darbus.
Tai ar pirksime dangų?

Atsiųstas pasakojimas

Šį pasakojimą gavau paštu, manau jis bus įdomus daugeliui.

Ne taip seniai radau misionierių biografiją, pavadintą “Aggie” ir negalėjau padėti, kol neperskaičiau. Šis pasakojimas užgrobė mano širdį, perskaičiau jį vienu prisėdimu. Norėčiau trumpai perpasakoti šitą istoriją tau – kadangi ji puikiai iliustruoja griaunančią pykčio, laikomo krikščionio širdyje, jėgą:
1921m. dvi jaunos švedų poros Stokholme atsakė į Dievo pašaukimą vykti į Afrikos misijų laukus. Jie buvo Filadelfijos Sekmininkų bažnyčios, kuri siuntė misionierius į visą pasaulį, nariai. Vieno misijų susirinkimo metu abi poros prisiėmė naštą dėl Belgijos Kongo (dabar Zairas).
Ju vardai buvo David ir Svea Flood ir Joel ir Bertha Erickson. Svea Flood buvo tik keturių pėdų (121,9 cm) ūgio, ji buvo žinoma Švedijos daininkė. Abi poros nutarė paaukoti viską ir paskirti savo gyvenimus evangelijos labui.
Atvykę į Belgijos Kongą, jie prisistatė į vietinę misijos stotį. Tuomet pasiėmė mačetes ir tiesiogine to žodžio prasme išsikirto džiunglėse kelią į nuodingais vabzdžiais knibždančią Kongo gilumą. David ir Svea turėjo mažiuką sūnų, irgi Davidą, kurį nešėsi ant nugaros. Abi šeimos kelionės metu susirgo maliarija. Bet keliavo toliau, pasiruošusios tapti kad ir kankiniais dėl Viešpaties.
Galiausiai jie pasiekė vieną kaimą džiunglių gilumoje. Bet, jų nuostabai, vietiniai žmonės atsisakė juos priimti. “Negalime čia leisti baltųjų – mūsų dievai įsižeis”, paaiškino jie misionieriams. Tada atvykėliai nukako į antrą kaimą, bet vėl nebuvo priimti.
Kaimų toje vietovėje daugiau nebuvo. Išvargę misionieriai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik įsikurti čia pat. Jie išsikirto džiunglėse laukymėlę, susidrėbė trobeles iš molio, kurios tapo jų namais.
Slinko mėnesiai, atvykėliai kentėjo nuo vienatvės, ligų, nuolatinio neprivalgymo. Mažasis Davidas sunkiai susirgo. Jie neturejo beveik jokių ryšių su vietiniais žmonėmis.
Galiausiai praėjus šešiems mėnesiams Joel ir Bertha Erickson nutarė grižti į misijų stotį. Jie ragino savo draugus padaryti tą patį, bet Svea negalėjo keliauti, nes buvo nėščia. Jos maliarija įgavo dar sunkesnę formą. O David pasakė: “Noriu, kad mano vaikas gimtų Afrikoje. Atvažiavau atiduoti šiai šaliai savo gyvenimo”.
Taigi Ericksonai atsisveikino su draugais ir išsiruošė į 100 mylių kelionę per džiungles.
Po kelių mėnesių Svea pasigavo karštinę. Visą tą laiką ji ištikimai patarnaudavo mažam juodaodžiui berniukui, kuris iš vieno kaimelio ateidavo jų aplankyti. Tas berniukas buvo vienintelis Svea laimėjimas Kristui. Jis atnešdavo šeimai vaisių, Svea tarnaudavo jam, o tas vaikas paprasčiausiai jai šypsodavosi.
Svea būklė taip pablogėjo, kad ji nebegalėjo keltis iš lovos. Atėjus laikui, moteris pagimdė sveiką mergytę. Bet po savaitės Svea jau buvo ant mirties slenksčio. “Pavadink ja Aina, “ sukuždėjo Svea Davidui ir paliko šią žemę.
Davidą Flood žmonos netektis baisiai prislėgė. Sukaupęs paskutines jėgas, jis padarė grubų medinį karstą savo mylimajai ir palaidojo šalia kalno.
Stovėdamas šalia jos kapo, Davidas žiūrejo į savo sūnų. Tuomet išgirdo dukrą verkiant molio trobelėje. Staiga kartėlis užgniaužė jo gerklę. Pyktis veržėsi lauk – jis nebegalėjo jo valdyti. Įniršis ir verksmas liejosi: ”Kodel leidai tam atsitikti, Dieve?” Mes atvažiavome čia paguldyti savo gyvybes dėl evangelijos! Mano žmona buvo tokia graži ir tokia talentinga. Ir dabar guli kape, vos sulaukusi 27.”
“Dabar turiu mažą sūnų, kuriuo vos įstengiu pasirūpinti, ir naujagimę dukrą! Viskas, ką galime parodyti metus pragyvenę džiunglėse, yra juodaodis berniukas, kuris neaišku ar ką nors supranta iš to, ką mes jam kalbame! Tu apgavai mane, Dieve. Aš tik iššvaisčiau gyvenimą!”
Tada Davidas Flood pasamdė vietinį vedlį, pasiiėmė vaikus ir iškeliavo į misijos stotį. Pamates Ericsonus, jis piktai išrėžė: ”Plaukiu namo! Negaliu vienas išauginti šitų vaikų! Sūnų imu su savim į Švedija, bet mergaitę palieku jums!”. Ir paliko Ainą Ericksonams auginti.
Kelionės į Stokholmą metu David Flood sėdėjo ant denio ir keikė Dievą. Jis visiems pasakojo, kad vyko į Afriką pasiryžęs paguldyti gyvybę – laimėti žmones Kristui, nesvarbu, kiek tai kainuos. O dabar grižta namo – sužalotas ir visko netekęs. Jis tikėjo, kad buvo ištikimas – bet Dievas užmokėjo jam piktu.
Grįžęs Švedijon, jis nutarė užsiimti verslu, ieškodamas laimės. Davidas įspėjo, kad jo akivaizdoje niekas nedrįstų minėti Dievo. Kai tai netyčia įvykdavo, Davidas išsiliedavo tulžimi, venos ant jo kaklo išpampdavo. Jis pradėjo smarkiai gerti.
Greit po to, kai jie paliko Afriką, netikėtai mirė abu Ericksonai (tikriausiai, buvo nunuodyti genties vado). Taigi mažąją Ainą globoti apsiėmė amerikiečių pora – nuostabūs žmonės, kurie vadinosi Arturas ir Anna Berg. Bergai pasiėmė Ainą į Massisi gentį šiaurės Konge. Jie pradejo vadinti ją “Aggie”. Mažoji Aggie greitai išmoko vietinę Swahili kalbą ir žaisdavo su kongiečiais vaikiukais.
Laikui bėgant, Aggie išmoko žaisti vaizduotės žaidimus. Ji įsivaizduodavo turinti dar keturis brolius ir seserį, ir vadino juos išgalvotais vardais. Ji įsivaizduodavo sėdinti už stalo ir besikalbanti su savo broliais. Ir įsivaizduodavo, kad jos sesutė jos nuolat ieško.
Grižę į Ameriką Bergai su savimi į Mineapolį parsivežė ir Aggie. Ji užaugo ir ištekėjo už vyro, vardu Dewey Hurst, kuris tapo Šiaurės Vakarų Dievo Asamblėjų Mineapolyje Biblijos koledžo prezidentu.
Aggie nežinojo, kad jos tikrasis tėvas vedė antrą kartą – dabar jaunesniąją Svea seserį, kuri buvo toli nuo Dievo. Ir susilaukė su ja dar penkių vaikų – keturių berniukų ir mergaitės, lygiai kaip Aggie įsivaizduodavo. Tuo metu David Flood buvo visiškas alkoholikas, beveik apakęs.
Keturiasdešimt metų Aggie stengėsi susisiekti su savo tėvu – bet į jos laiškus niekas neatsakydavo. Galų gale Biblijos koledžas, kuriame dirbo jos vyras, nupirko jiems kelionę į Švediją. Tai buvo galimybė Aggie susitikti su tėvu.
Perplaukę Atlantą, pora praleido keletą dienų Londone. Pasivaikščiojimo metu jie užklydo į Karališkąją Alberto menę. Dideliam savo džiaugsmui, juodu pateko į Dievo asamblėjos bažnyčių susirinkimą! Uzėję vidun, išgirdo, kaip tamsiaodis pamokslininkas liudija apie galingus Dievo darbus Zaire – Belgijos Konge!
Aggie širdis apsalo. Po susirinkimo ji priėjo prie pamokslininko ir paklausė: ”Ar jums teko pažinti misionierius David ir Svea Flood?” . “Taip!”, - atsake jis. - “Svea Flood atvedė mane prie Kristaus, kai buvau vaikas. Jiems dar gimė mergaitė, bet aš nežinau jos likimo”. “As esu ta mergaitė!!!”, - sušuko Aggie.
Tai išgirdęs pamokslininkas suspaudė Aggie rankas, apsikabino ją ir pravirko iš džiaugsmo. Aggie negalėjo patikėti, kad sutiko tą patį mažą berniuką, kuriam džiunglėse patarnaudavo jos mama. Jis užaugo ir tapo misionieriumi savo šalyje, kurioje dabar 110 000 krikščionių, 32 misijų stotys, kelios Biblijos mokyklos ir 120 vietų ligoninė.
Kitą dieną Aggie su vyru išvyko į Stokhomą – žinia apie jų atvykimą pasklido. Tuo metu Aggie jau žinojo, kad turi brolius ir sesę. Jos nuostabai, trys iš brolių atvyko į viešbutį jos sutikti. Ji iš karto paklausė: ”O kur Davidas, mano vyresnysis brolis?”. Jie parode į viešbučio giluma, kur krėsle sėdėjo vienišas žmogus. Jos vyresnysis brolis - David Jr., - buvo susikūprinęs, padžiūvęs, žilas vyras. Kaip ir tėvas, jis buvo pilnas tulžies ir skandino savo gyvenimą alkoholyje.
Kai Aggie paklausė apie tėvą, broliai pratrūko pykčiu. Jie visi tėvo nekentė. Nė vienas metų metus su juo nebendravo.
Aggie paklausė: ”Kaipgi mano sesuo?”. Broliai davė jos telefono numerį, Aggie paskambino. Sesuo atsiliepė, bet Aggie prisistačius, pokalbis nutrūko.
Vėliau visgi sesuo irgi atvyko pas Aggie ir puolė jai ant kaklo. Ji pasake: ”Visą savo gyvenimą galvojau apie tave. Aš žaisdavau tokį žaidimą: pasidėdavau žemėlapį ir žaisline mašina važiuodavau pas tave į svečius”.
Sesuo irgi vengė tėvo, bet pažadėjo Aggie padėti su juo susisiekti. Taigi jos nuvyko į skurdžiausią Stokholmo rajoną, sustojo prie apgriuvusio namo. Pabeldus moteris atidarė duris.
Viduje mėtėsi tušti buteliai. Kampe ant gulto tysojo žmogus – tai buvo jos tėvas, kadaise etatinis misionierius David Flood. Dabar tai buvo 73 metu vyras, kenčiantis nuo diabeto. Jis neseniai patyrė insultą, abiejose akyse buvo katarakta.
Verkdama Aggie suklupo prie jo: ”Tėti, aš tavo mergaitė, kurią tu kadaise palikai Afrikoje!” Senas žmogus atsisuko į ją. Jo akyse pasirodė ašaros. “Niekada nenorėjau taves palikti, - atsakė jis. - Tiesiog negalėjau pasirūpinti jumis abiem”.
“Viskas gerai, tėti, - atsake Aggie, - Dievas pasirūpino manim”.
Tėvo veidas apsiniaukė: ”Dievas nesirūpino tavimi! - prašniokštė jis. - Tai Jis sugriovė visą mūsų šeimą! Jis nuvedė mus į Afriką ir ten paliko! Iš to neišėjo nieko, absoliučiai nieko gero. Mes tik išvaistėme savo gyvenimus veltui!”
Aggie papasakojo tėvui apie juodaodį pamokslininką, kurį sutiko Londone – ir kaip visa šalis per jį buvo evangelizuota. “Tai tiesa, tėti. Kiekvienas žino, kaip atsivertė tas mažas juodaodis berniukas. Šią istoriją spausdino visi laikraščiai”.
Staiga Šventoji Dvasia užliejo Davidą Floodą – ir jis sudužo. Sielvarto ir atgailos ašaros tekėjo raukšlėtu veidu. Dievas jį atstatė.
Greitai po susitikimo su dukra David Flood mirė. Nors Dievas jį atstatė, viskas, ką jis paliko po savęs, buvo griuvėsiai. Be Aggie jo palikimas buvo dar penki vaikai – visi penki neišgelbėti, tragiškai apkartusiais gyvenimais.
Aggie užrašė šį pasakojimą. Berašydama sužinojo, kad serga vėžiu. Pabaigusi biogafiją, Aggie išėjo pas Viešpatį.

(toliau seka D. Wilkersono komentarai. Trumpai:
--------------------------------------------------------------------------------
Ši žinia skirta visiems, kurie, taip kaip David Flood , tiki – Jūs turite teisę pykti ant Dievo.