ketvirtadienis, gruodžio 30, 2010

Pokalbis su žmogeliu, kuris per daug rimtai į viską žiūri



Kažkaip seniai berašiau poeziją. nagi ėmiau ir pabandžiau, ar dar nepamiršau, kaip tai daroma. Ir parašiau:)


Pokalbis su žmogeliu, kuris per daug rimtai į viską žiūri  

Iš kur ateini,
Ar iš nemeilės, ar iš ten,
Iš kur grįžta visi
Kai meilės sode užsninga.
Kam klausinėji
Lyg turėtum atsakymus?
Kam guodi,
Lyg turėtum širdį?
Prisipažink, tave išpreparavo
Gyvenimo rūgštyje,
Dabar esi beveik amžinas
Tave apvilko
Šagrenės oda
Ir išstatė
Tuštybės muziejuje
Kad kiti atpažintų save.
Ir kas svarbiausia -
Nemokamai.
Nesijaudink, esi naudingas
Nesisielok, vykdai savo misiją
Nebijok, ne veltui gyveni
Ir iš viso, tu tik
Eik, eik, eik...
Žinoma, jeigu gali

ketvirtadienis, gruodžio 23, 2010

Dar yra vilties

Ar yra vilties, kai nelieka pagrindo kurį kūrėmės, kai kančia tampa pastovus ir nesikeičiantis mūsų palydovas, kai į akis pažiūri skurdas, vienatvė, neteisybė, apatija, depresija, stresas, persitempimas? Kai gyvenimas išrašo tau vilko bilietą?
Šis paveiksliukas sako: "Dar yra vilties". Aš tuo tikiu - prie kryžiaus yra viltis, vieno žmogaus mirtis atnešė viltį daugybei. Nekaltas mirė už kaltuosius. Ar ne todėl tokia didelė baimė eiti prie kryžiaus? Tačiau jis - vienintelis vaistas.

trečiadienis, gruodžio 08, 2010

Mažas akmenėlis

Pastarojo meto įvykiai, kaip rusai sako - "iz riada von vychodescije". Esu tiesiogine prasme pritrenktas to, ką Dievas daro. Žmonės papasakoja tokių dalykų, kuriuos atveria Dievas, kad lieku išsižiojęs. Tuo labiau, kad pasakoja žmonės, kurie tokio mokymo nematę, negavę, o ir aš pats net negirdėjęs. O svarbiausia pastebiu tai, kad Dievas dirba su mažaisiais, kurie netalentingi, neiškalbūs, nemokyti ir netgi sergantys. Pavyzdžiui, šiandien vienas žmogus mane atsargiai išklausinėjo, ar būna, kad Dievas žmogui duoda kitą vardą. Nuuuu, sakau, Biblijoj yra tokių atvejų. Sako, tada ir ten ir ten gavau - ir pasakė vardą...  Likau apakęs, Jėzus iki šiol tai daro... Ir daro dabar. Ainaaa, sau....

Norėtųsi pasakyti:"Dieve, tai ne tie, va aš nieko, dar šitas ir šitas tinkami". Bet iš kitos pusės suprantu, kad kai Dievas užsiima mažaisiais, pasaulio karalystei ateina galas   - mažas akmuo atitrūko nuo kalno viršūnės ir užpildo visą žemę ir jo jau niekas nesustabdys, nes pasakyta:"kas ant to akmens kris, suduš, o ant ko tas akmuo užkris, tą sutriuškins".
Atvirai pasakius, nesitikėjau tokio įvykių pasisukimo, nes šiaip mėgstu aiškumą, stabilumą, nuoseklumą, darbą  ir kad kuo mažiau rizikos - atrodo, daugmaž žinojau, kaip Dievas gali veikti, o kaip, mano manymu, ne, dabar suprantu, kad visai nieko nesuprantu. mano sąjungininkas protas kapituliavo, neaprėpiu, nesuvedu, o čia juk dar tik smulkmenos ir paviršius. Bet šlovė Jam.
"Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir pranykite! Nes Aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums pasakos". Apaštalų darbų 13;41

ketvirtadienis, gruodžio 02, 2010

Bulatas Okudžava - dainelė



Kada nors plačiau parašysiu, tačiau šiandien pasakysiu tik tiek, kad visai netyčia, šis žmogus tapo man pagrindiniu poezijos ir muzikos mokytoju.
O buvo taip, turėjau patefoną, bet plokštelių nelabai.Apsidžiaugiau  radęs plokštelę, kur buvo žmogus su gitara. Nusipirkau, parsivežiau ir ... nusivyliau. Kažkaip "skystai" dainavo, jokių brm brm. Bet kadangi turėjau tik kelias plokšteles - Polio Moria orkestrą, Daijaną Ross, Džo Daseną, tai karts nuo karto ir šitą užsidėdavau. Įsiklausiau, ir tai tapo mano mėgstamiausiu disku. 

antradienis, lapkričio 30, 2010

Priebėga

Tavo pašonėje kris tūkstantis ir dešimt tūkstančių – tavo dešinėje, bet tai nepriartės prie tavęs.
Tu savo akimis tai stebėsi ir matysi nedorėlių atlyginimą,
nes tu pasidarei Viešpatį savo priebėga, Aukščiausiąjį savo buveine.
Tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia nelaimė nepriartės prie tavo palapinės.
Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose.
Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį.
91 psalmė

antradienis, lapkričio 23, 2010

Stebėtinas lankstumas

Pastebiu, kad žmonės stebėtinai lankstūs, tai net privalumas šiais laikais neabejotinas - taip mokėt gyvent reikia.Ne tik cirko artistai už tai pinigėlių gauna.
Tik papūtė vėjelis vikst vikst ir linkstam pavėjui, kad tik nesužeistų, nenulaužtų. Žodžiu, tapome lankstumo čempionais. O dėl to žiūriu žmonės pasiryžę tėvą motiną parduoti, kad tik patogu ir saugu būtų. O kas gali būti saugiau, už gyvenimą su Dievu, kai Jėzus yra tavo draugas.
Tai primena man vieną situaciją, aprašytą Biblijoje: " Jam besimeldžiant, Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė balti ir spindintys. Ir štai du vyrai kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas...   O Petrą ir jo draugus buvo apėmęs miegas. Pabudę jie pamatė Jo šlovę ir stovinčius šalia Jo du vyrus. Tiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: “Mokytojau, gera mums čia būti! Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei ir trečią Elijui”. Jis nežinojo, ką kalbąs". Luko 9
O kaip faina - matom dvasinius antgamtinius reiškinius, pats Jėzus mus pasiėmė, numigom, kaip Petras ir sako:"Gera mums čia būti". Pilnas konfortas.
Tačiau toliau siužetas pasisuka visiškai netikėtai: "Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jie nusigando, kai paniro į debesį. O iš debesies pasigirdo balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!”
Še tau kad nori, jau buvom įsitikinę, kad esam super agentai, net ir mokytojui galintys geranoriškai patarti, kaip dar pagerinti mūsų gerovę. O čia žiebia:“Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!”.

Ką tik Jėzus buvo mokytojas, o dabar jau tas, kurio reikia klausyti ir paklusti.

O kaip šiandien?
Šiandien žmonės daro viską, kad tik nereikėtų klausyti, ką Jėzus sako. Ne, ne pasauliečiai, o tie, kurie kartu su Jėzumi vaikšto, bet klausyti vengia. Mieliau miega, negu užsiima  kažkuo naudingu. Ar miegantis gali klausyti? O neklausantis nepaklūsta.
O kai nepaklūsti, tai tampi lankstus. Tada jau blogis tampa blogiu tik tada, kai tau kenkia, o gėris yra gėris tik tada, kai ir tau.pyrago trupinys nubyra. Labai praktiškas tikėjimas gaunasi. Lankstus. Kiek kartų aš mačiau žmones lengvai atsisakant Evangelijos, kiek mačiau Jėzui atsukant nugarą. Ir visada tai būdavo dėl naudos - kas vėl nušliaužė dvasingu veidu ir giliomis žiniomis prie stabų nes reikėjo garbės, saugumo, pagarbos, kas  dar banaliau - dėl pinigų, vyro, žmonos, darbo. Tie žmonės  nepasako, kad jau nebetiki, atvirkščiai - jų tikėjimas ir už Abraomo didesnis, tačiau trūksta to vieno komponento, kuris skambėjo iš dangaus “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!”. .
Kažkoks  nelankstus pasakymas. Visa bėda, kad jo neištrinsi.

šeštadienis, lapkričio 13, 2010

Prarastas gyvenimas


Galvojame, kad gyvenimą reikia prarasti kažkaip dramatiškai. Tačiau tai daug paprasčiau. Galima prarasti gyvenimą ir likti gyventi toliau. Pastebėjau, kad žmonės kažkodėl panoro gyventi bekvapiame pasaulyje. bet koks kvapas grūdamas ir nuodijamas purškikliais, dezodorantais, pabarstais ir dar visokiais išradimais. Kvapas turi atitikti standartą visur, kur įmanoma. Toks įspūdis, jei tik būtų galimybė net  arklį nupraustų, išdezotoruotų.
Ar kas bent prisimena, kaip kvepia arklys arba arklių pora vežusi krovinį. Fui kaip neestetiška. Manau, kad estetiška ir net pasiilgau to kvapo. Kaip ir mėšlavežio kvapo, degančių bulbienų, runkelių ir obuolių ant aukšto, uždengtų tėvo ir senelio kailiniais.
Praradome kvapus, praradome ir dalį gyvenimo.

pirmadienis, lapkričio 08, 2010

Pugačiova dainuoja dainuoja



Pamuzikuokim, man labai graži šita daina. O Alą Pugačiovą norisi prisiminti tik tokią.

penktadienis, lapkričio 05, 2010

Nivea Soares - tiesiog daina


Na šito klipo tiesiog negaliu neįdėti, jis man labai patiko. Brazilų dainininkė Nivea Soares

šeštadienis, spalio 30, 2010

Koranas ir Biblija - perrašyta istorija





Dar šiek tiek ta pačia tema. Kad įsitikintume, kaip Koranas iškraipo Biblijos pasakojimus, nors Mohamedas laikė save to paties Dievo pranašu.

Sura Al- Bakara(Karvė) Korane perpasakoja Abraomo istoriją.

Koranas.
 Ir prisiminkite, kai Ibrahimas buvo bandomas Viešpaties tam tikrais įpareigojimais, kuriuos šis įvykdė. Jis pasakė: “Aš padarysiu tave žmonių imamu.” Ibrahimas paklausė: “Ir taip pat (imamai bus) iš mano palikuonių?” Jis atsakė: “Mano pažadas netaikomas nusidėjėliams”.

Biblija.
Žodžių junginį "Ir padarysiu tave žmonių" sako ne Senajame Testamente Dievas Abraomui, o Jėzus Naujajame Testamente, kai renkasi mokinius "padarysiu žmonių žvejais".
Koranas apie Mekoje įkurtą  Kaabos šventyklą 
Ir prisiminkite, Mes padarėme Namą (Kaabą) žmonių susirinkimo vieta, kurioje jie yra saugūs; ir imkite jūs Ibrahimo vietą kaip maldų vietą; ir Mes sutarėme su Ibrahimu ir jo sūnum Ismailu, kad jie apvalytų nuo nuodėmių mano Namą tiems, kurie apeina jį aplink, ar naudoja jį kaip prieglobstį (dorybingiems apmąstymams vienumoj), ar nusilenkia, ar krenta kniūbsčiom (maldoj).
Ir prisiminkite, kai Ibrahimas ir Ismailas pastatė Namo pamatus (ir kreipėsi į Dievą su malda): “Mūsų Viešpatie! Priimk tai nuo mūsų, juk Tu, iš tikrųjų, Visągirdintis, Visąžinantis”
Biblija
Abraomas niekada negyveno Mekoje ar Arabijoje, jis gyveno Egipte arba Palestinoje ir aplinkinėse žemėse. Jo sūnūs irgi gyveno tik ten, be to, kartu su Abraomu gyveno ne Izmaelis, o Izaokas."Abraomas atidavė Izaokui visa, ką turėjo". Pradžios 25
Abraomas palaidotas Pažadėtoje žemėje ir jo kapas šiandien yra ten, kur nurodo Biblija
Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta. Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre.Tą lauką Abraomas buvo pirkęs iš hetitų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara.
Pradžios 25, 8-9
 Koranas apie Izmaelį ir Dievą
Jei pastebėjot, Koranas teigia, jog Alachas kreipėsi į Abraomą ir Izmaelį "Mes sutarėme su Ibrahimu ir jo sūnum Ismailu".
Ar jūs buvote liudininkais, kai mirtis atsėlino pas Jokūbą? Tada jis pasakė savo sūnums: “Ką jūs garbinsite (Kam melsites) po manęs?” Jie pasakė: “Mes garbinsime Dievą, tavo tėvų - Ibrahimo, Ismailo ir Izaoko - Dievą, Vieną Dievą, ir tik Jam vienam mes paklusime”.
 Biblija
Sako, kad pažado sūnus yra Izaokas ne Izmaelis.
Korano Dievas - "Ibrahimo, Ismailo ir Izaoko" Dievas
O Biblijos Dievas sako "Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”. Išėjimo 3;6

Taigi, manau, labai aišku, kad Koranas atpasakodamas Biblijos pasakojimą stengiasi perkurti istoriją praėjus maždaug 1500 metų po Abraomo istorijos užrašymo. Biblija absoliučiai tiksli, nes ir šiandien galima nuvykti prie Abraomo kapo.  Juokingiausia, kad musulmonai laiko Biblija "klastote", nors klastotę laiko savo rankose būtent jie. Korano ir Biblijos dievas - ne tas pats. Tai kas yra Korano dievas? ..

ketvirtadienis, spalio 21, 2010

Prisiminus Hamletą


Danijos princas Hamletas, žinomas kaip žmogus, į kurio lūpas Šekspyras įdėjo garsųjį monologą, kurį trokšta nors kartą nuo scenos perskaityti kiekvienas rimtas aktorius. "Būt ar nebūt - štai klausimas koksai" yra tapęs ir rimtų egzistencijos klausimų ir parodijų ar šiaip pašmaikštavimų objektu. Tačiau man dažniau galvon lenda kiti Hamleto žodžiai, kuriuos jis pasako grįžęs į savo karalystę ir kurie skamba maždaug taip: "Kažkas ne taip Danijos karalystėje".
Įsivaizduokim situaciją - princas grįžta namo,  tačiau jaučia, kad kažkas Elsinoro dvare vyksta, bet kas - nežino. Lieka tik pojūtis, kad kažkaip turėtų būti kitaip. Keistas pojūtis, bet ar mums nepažįstamas?
Man, pavyzdžiui, puikiai.  Prisimenu savo vaikystę, kai paprastai nekeli sau klausimų, kaip turėtų būti, bet toje samagono tvaike persmelktoje kaimo kasdienybėje, pykčiuose, smulkiose apkalbose ir konkurencijoje, tas pojūtis jau buvo. Tu tarsi ir gyveni, tačiau žinai, kad kažkas ne taip. Ai, bet juk čia kaimas, tamsa... Toliau mokykla, bet ir čia tas pats, armija, galų gale  - aukštoji. Esi tarp tų, kurie laiko save tautos žiedu, cituoja Šekspyrą "kažkas ne taip Danijos karalystėje", ir jį nagrinėja, tačiau patys gyvena kaip Elsinoro dvare. Tiesa, kraujo nėra, laikai kiti, bet intrigos, kova už valdžią, pavydas, skundimas – apyvartoje gerai žinomos priemonės.  
Ir tuo laiku aš supratau, kad net ir Niujorke ar Londone rasčiau tą patį pojūtį – „kažkas ne taip“. Mėgstam paburnoti prieš savo tautą, bet manau, jog kažkas ne taip su visa žmonija. Norime gerovės – o štai skurdas, siekiame taikos – plinta karai, kalbame apie žmogaus teises, o daugėja apribojimų.
Galbūt kažkas iš jūsų dabar patiriate tą pojūtį, tik bijote pasakyti, nes galvojate, jog liksite nesuprastas. Nebijokite, turite dar vieną bendramintį – Hamletą.

antradienis, spalio 19, 2010

Koranas ir Biblija – vienos suros palyginimas

Musulmonai teigia, kad pranašas Mohamedas yra iš to paties Dievo, kuris davė žmonėms Biblija, esą tai paskutinis pranašas, o Koranas (Priminimas) apie tą, ką kalbėjo Biblija, ir galutinis Dievo žodis žmonėms. Tarsi ir nėra skirtumo, kuo tikėti, juk tai tas pats Dievas. Tačiau ar tikrai tas pats???
Pažiūrėkime atidžiau, ar tikrai Koranas iš to paties Dievo. Priminsiu, kad Biblija buvo rašyta apie 1500 metų laikotarpyje, rašė apie 50 žmonių, nuo karalių iki avių augintojų. Ir jų liudijimai apie tai, ką kalba Dievas, sutapo. Tačiau Mohamedas, gyvendamas jau 500 metų po Biblijos surašymo ir girdėjęs Biblijos istorijas, Korane neigia daugelį faktų, kurie užrašyti Biblijoje. Vėliau, kai buvo pamatyta, kad Koranas aiškiai „pjauna grybą“, musulmonai ėmė aiškinti, kad Bibliją suklastojo žydai ir krikščionys, kad čia ne ta Biblija, kurią Dievas davė žmonėms. Tačiau kai paklausi, kur ta „tikroji Biblija“, kas ją suklastojo, kur įrodymai, atsakymas būna paprastas – „ji dingo“.  Dingti Biblijos tekstai turėjo labai seniai, nes Kumrano radiniai įrodė - net ir po tūkstantmečio Biblijos knygos yra identiškos.   
Taigi, kokie skirtumai tarp Biblijos teksto ir Korano pažiūrėkime remdamiesi viena Korano sura „Al – Baraka“ (Karvė), kurią perpasakojami Biblijos įvykiai ir palyginkime.

Koranas apie Adomą ir angelų maištą
30. Ir kai tavo Viešpatis pasakė angelams: “Aš noriu paskirti atstovą žemėje”, jie paklausė: “Ar Tu paskirsi ten tokį, kuris sukels netvarką joje ir kraujo praliejimą? Ir mes šlovina­me Tave ir aukštai iškeliame Tavo šventumą Tavęs garbinimu.” Jis atsakė: “Aš žinau, ko jūs nežino­te.”
 31. Ir Jis išmokė Adomą visų daiktų vardus, po to juos pastatė prieš angelus ir pasakė: “Pasakykit Man jų vardus, jei jūs teisūs.”
 32. Jie pasakė: “Garbė Tau. Mes neturime žinių išskyrus tas, kurių Tu mus išmokei; iš tik­rųjų, Tu Visąžinantis ir Išmintingas.”
 33. Jis pasakė: “O, Adomai, pranešk jiems jų vardus”; ir, kai jis pranešė jiems jų vardus, Jis pasakė: “Ar Aš jums nesakiau, kad Mano žinioje dangaus ir žemės paslaptys, ir Aš žinau, ką jūs atskleidžiate ir ką jūs bandote nuslėpti?”
 34. Ir štai, Mes pasakėme angelams: “Nusilenkite Adomui”, ir jie nusilenkė; bet Iblis nenusilenkė. Jis atsisakė, nes buvo per daug išpuikęs: Jis buvo iš tų, kurie atmetė tikėjimą.

Biblija
1.Kalba visiškai priešingai – Dievas sukūrė žmogų, o ne paskyrė atstovą.
2. Toliau Dievas leido Adomui pačiam pavadinti vardais, o ne jam pasakė vardus.
3. Angelams neliepė lenktis Adomui, o šėtonas sukilo prieš Dievą ne todėl. Kad nenusilenkė Adomui, o todėl, kad pats užsigeidė Dievo vietos.
4. Lenktis angelams buvo liepta ne prieš Adomą, o prieš Kristų.
Koranas apie tai, kaip Mozė trenkė į uolą ir ištryško vanduo 
 60. Ir prisiminkite, kai Mozė meldė savo tautai vandens, ir Mes pasakėme: “Suduok savo lazda į uolą”; ir štai iš jos ištryško dvylika šaltinių, taip, visi žmonės sužinojo savo vandens vietą.
Biblija
1.Mozei trenkus ištryško viena, o ne dvylika srovių.

Koranas apie žydų skundą dėl maisto dykumoje
 61. Ir prisiminkite, jūs pasakėte: “O, Moze, mes negalim pakęsti (visada) vienodo maisto; mal­dauk savo Viešpatį už mus, kad patiektų mums tai, kas auga žemėje - jos daržoves (žalumy­nus), agurkus, česnakus, lęšius ir svogūnus. Jis pasakė: “Nejaugi jūs norite geresnius pakeis­ti blogesniais? Nueikite į kokį nors miestą (Egipte), ir ten rasite tai, ko jūs norite!” Pažemi­nimai ir skurdas apėmė juos, ir iššaukė jie sau Allah pyktį; tai įvyko todėl, kad jie atmetė Allah ženklus ir žudė pranašus be priežasties; tai buvo todėl, kad jie maištavo, buvo nu­sidėjėliai ir peržengė visas leistinas ribas.
Biblija
1.Mozė išvedė iš Egipto žydus ir tikrai nesiūlė jiems eiti vėl į Egiptą.
2. Mozė nesakė:“žudė pranašus be priežasties“, tai paimta iš vėlesnių Biblijos pranašų ir Evangelijos

Koranas apie karvės aukojimą
67. Ir prisiminkite, kai Mozė pasakė savo tautai: “Allah jums liepia paaukoti karvę”, jie pasakė: “Ar nesijuoki tu iš mūsų?” Jis pasakė: “Aš ieškau Allah prieglobsčio, kad nebūčiau vienas iš nesusipratėlių (kvailių).”
 68. Jie pasakė: “Maldauk savo Viešpatį dėl mūsų, kad Jis išaiškintų mums, kokia jinai turi būti.” Jis pasakė: “Allah sako: tai karvė nei sena, nei jauna, o esanti vidutinio amžiaus; o dabar darykite tai, kas jums liepta!”
 69. Jie pasakė: “Maldauk savo Viešpatį dėl mūsų, kad Jis išaiškintų mums, kokios ji turi būti spalvos.” Jis atsakė: “Dievas sako, kad gelsvai rudos spalvos, gryno ir šilto atspalvio, džiuginančio į ją žiūrinčių žmonių akis”.
 Biblija
  1. Karvė ir kiti gyvūnai buvo liepti paaukoti Abraomui, o ne Mozei.
  2. Kokia turi būti auka, paima iš tolesnio Biblijos pasakojimo.
Korano tvirtinimai apie krikščionybę ir judaizmą
113. Žydai sako: “Krikščionybė nieku nepagrįsta”; o krikščionys sako: “Judaizmas nieku ne­pagrįstas”; tačiau ir tie, ir kiti skaito tą pačią Knygą. Tiems žodžiams panašiai skambėjo kalbos tų, kurie (dar) nieko neišmanė. Allah Paskutinio Teismo dieną išaiškins jiems tai, ko jie nesuprato (ginčijosi).
Biblija
1.Žydų ir krikščionių tikėjimas pagrįstas Dievo žodžiu. Krikščionys niekada nesakė, kad žydų tikėjimas niekuo nepagrįstas, nes krikščionių Dievas yra ir žydų Dievas. Jų Tora yra ir krikščionių Tora.

Koranas apie karalių Saulių ir sandoros skrynią
 247. Ir jų pranašas pasakė jiems: “Allah paskyrė Talutą jūsų karaliumi.” Jie atsakė: “Kaip jis galės mus valdyti, jei mes turime daugiau teisių valdžiai nei jis, o taip pat neturi jis gausybės turto?” Bet pranašas atsakė: “Iš tiesų, Allah pasirinko jį jūsų Vyriausiuoju ir dosniai apdovanojo jį išmintimi ir vyrišku šaunumu. Allah suteikia valdžią tiems, kuriems Jis nori, ir Allah yra dosnus savo malonėmis ir žino viską.”
 248. Ir jų pranašas pasakė jiems: “Jo valdžios ženklu bus tai, kad pas jus atsiras priesakų skrynia, kurioje jums nuo Allah bus sakina (saugumas, ramybė, taika) ir relikvijos, kurios paliko nuo Mozės giminės ir Aarono giminės, - ir ją atneš angelai. Tame yra ženklai jums, jeigu jūs iš tikrųjų tikite.”
Biblija
  1. Žmonės išsireikalavo, kad gautų karalių, o ne Dievas paskyrė.
  2. Sandoros skrynią atnešė ne angelai, o ji buvo padaryta Dievo liepimu.
  3. Sandoros skrynia padaryta Mozės laikais, o ne kai Saulius tapo karaliumi.  
  4. Paskė ne "jų pranašas", o apie karalių kalbėjo Dievas.
Koranas apie Sauliaus kariavimą su filistinais
 249. Ir kai Talutas su kariuomene išsirengė į žygį, jis pasakė: “Allah išbandys jus prie upės; tas, kas atsigers iš jos, su mano kariuomene neeis; ir tik tie, kurie negers iš jos, eis su manim; o keletas gurkšnelių iš saujos bus atleista.” Tačiau visi gėrė iš upės išskyrus tik nedaugelį. Ir kai jie perėjo per upę, - jis ir tikintieji su juo, - jie pasakė: “Šią dieną mes neturime jėgų Galijotą ir jo kariuomenę įveikti.” Tačiau tie, kurie tvirtai įtikėjo, jog Paskutinę dieną jiems teks stovėti prieš Allah, pasakė: “Kaip dažnai, Allah valia, maža jėga nugalėdavo skaitlingus priešus! Ir Allah - su tais, kurie yra kantrūs ir stip­rios dvasios”.
 250. Ir kai jie atsidūrė prieš Galijotą ir jo kariuomenę, jie maldavo: “O, Viešpatie! Suteik mums drąsos, tvirtumo ir padaryk mūsų pėdas tvirtas, ir padėk mums prieš netikinčius”.
 251. Taip, Allah valia, jie privertė juos bėgti; ir Dovydas užmušė Galijotą; Ir Allah suteikė jam išminties ir valdžią; ir išmokė jį visko, ko Jis panorėjo. O jeigu Allah nesulaikytų vienų žmonių genčių prieš kitas, būtų, iš tiesų, daug blogybių bei žalos žemėje. Tačiau Allah yra kupinas dosnumo visiems pasauliams.

Biblija
  1. Ne Saulius, o teisėjas  Gideonas Dievo liepimu  atrinkinėjo kariuomenėje žmones pagal tai, kaip žmonės gėrė.
  2. Priedo, atrinkinėjo ne pagal tai– gėrė ar ne, o kaip gėrė - iš rankos ar atsiklaupę.
  3. Saulius kariavo su Filistinais, Gideonas - su madianiečiais. Tai du skirtingi karai skirtingais laikotarpiais.

Išvados
Koranas sako „Tokie Allah ženklai; Mes juos teisingai skelbiame tau; iš tiesų, tu esi vienas iš (Mano) Pasiuntinių“.  Sura Al - Baraka
Deja, turiu konstatuoti, kad  jokiu būdu negalima pasakyti, kad Koranas „teisingai“ skelbia tai, kas buvo užrašyta Biblijoje ir kad pasiuntinys kalba tiesą. Galbūt galima sakyti, kad jis taip papildo Biblijos pasakojimą, tačiau aiškiai matoma:
1.Koranas iškreipia Biblijos pasakojimą o kai kuriuos įvykius atpasakoja be jokios logikos.
2.Korane sumaišytas laikas kada kas vyko.
3. Koranas vienus Biblijos veikėjų žygius priskiria kitiems.

Taigi, Korano pasakojimas, mano nuomone, kai jį palygini su Biblijos tekstu,  panašus į atvejį, kai kažkuris žmogus būtų girdėjęs, sakykim, Šekspyro kūrinius, pats pabandęs juos perpasakoti visus iš karto vienoje knygoje, o paskui pasakęs, kad jis  -  tikrasis Šekspyras, kurio knygoje papasakota, kad Džiuljeta myli... Otelą, o Hamletas yra Anglijos karalius...
Kas tada beliktų teigti? Ogi, tada tas žmogus turėtų pasakyti, kad visi iki jo esantys Šekspyro raštai yra padirbti ir suklastoti blogų žmonių.

penktadienis, spalio 15, 2010

Išrinktoji Dievo tauta


Man įstrigo, kaip viename filme žydas sėdi konclageryje kalinio rūbais ir meldžiasi: "Viešpatie, ar Tu negalėtum kuriam laikui išsirinkti kitą tautą?".
Manau, čia viena iš taikliausių vietų, atspindinčių išrinktosios tautos padėtį. 
Biblijoje Dievas išsirenka vieną tautą. Tačiau išrinkimas dvejopas - pagal kūną ir pagal dvasią.

"Bet tu, Izraeli, mano tarne Jokūbai, kurį išsirinkau, mano draugo Abraomo palikuoni. Aš pašaukiau tave iš žemės pakraščių, susivadinau iš tolimiausių kampų ir tau sakiau: ‘Tu esi mano tarnas, Aš tave išsirinkau ir neatmesiu tavęs. Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau, Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine". Izaijo 41
Dievas išsirenka tautą ir jai praneša. Ji ne geresnė už kitas, ne gausesnė, ne išmintingesnė, ne darbštesnė, tiesiog tai Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievo sprendimas.
Klausimas - kam išrinkta tauta? Žinoma, kad atliktų tam tikrą darbą.
Mes, būdami kūnu pagonys, imam žvairuoti - žydus išsirinko, o tai jau mes žemesni? Iš to kyla visas antisemitizmas, neapykanta žydams. 
Tačiau tai tik iliuzija, žydai per visą istoriją kentė ir bandė nusimesti šitą išrinktosios tautos etiketę - jie bandė pasislėpti, prisitaikyti, buvo nuolankūs, neprieštaravo, kai prieš jaus smurtavo, bet viskas veltui. Patikėkit, būti išrinktąja tauta visų pirma reiškia būti nelaisvam, turėti žymę, kurios negali nusiplauti ir nusimesti, prieš žmones ir prieš Dievą. Nesaldu. Biblijoje Dievas kalba: "Tik jus Aš išsirinkau iš visų žemės giminių. Todėl bausiu jus už visus jūsų nusikaltimus”. Amoso 3;2
Jokių nuolaidų išrinktajai tautai. Bausmė - už visus nusikaltimus.
Ar vis dar norite būti išrinktąja tauta pagal kūną?

Jėzus daro tą pat, ką ir Tėvas: "Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau". Pagal dvasią išsirenkama kita tauta."Jis kalba per Ozėją: “Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima. Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: ‘Jūs ne manoji tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais”.Romiečiams 5. 
Žinoma, čia kalbama apie Dievo bažnyčią, kaip Kristaus kūną iš žydų ir pagonių. 

Va čia ir prasideda linksmybės. Jei pagal kūną išrinkti nenori būti beveik niekas, tai pagal dvasią kandidatų pulkai. Žmonės šitą garbę nori užmauti savo ideologijai ar religijai. Sakykim, katalikai turėtų žinoti, kad pagal teologiją jie yra išrinktieji, Roma net yra Dangiškoji Jeruzalė. Net ir Hitleris buvo užsimanęs susikurti išrinktąją tautą, todėl fašistų ideologija agresyviai stengėsi būtent žydus nustumti ir sunaikinti, juk išrinktoji tauta - arijai.Taip pat į išrinktąją Dievo tautą pretenduoja musulmonai, teigdami, kad jiems Alachas, kai krikščionys ir žydai iškreipė Dievo žodį, paskyrė šią garbę. 
Kiti pretendentai  - Jehovos liudytojai, mormonai, teigiantys savo keistais mokymais, kad tik jie - vienintelė Dievo tauta, nes esą žydus Dievas atmetė.  Žodžiu, norinčių daug ir visi įsitikinę, kad jie - išrinktieji.
Ar turi šios pretenzijos pagrindą? Ne. Pamenu, kaip užsikirto vienas savim patenkintas Jehovos liudytojas, kai parodžiau Bibliją: "Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą? Jokiu būdu!... Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto numatė". Romiečiams 11;1-2. 
Visos kvailos žmogiškų organizacijų pretenzijos sutrupa kaip tuštybės veidrodžiai. Dievas pakartoja, ką jau sakė Izaijo pranašystėje "Tu esi mano tarnas, Aš tave išsirinkau ir neatmesiu tavęs".
Taigi, jei neatmetami žydai pagal kūną kaip išrinktoji tauta, jie turės tapti išrinktąja tauta ir pagal dvasią. 
Šiuo metu egzistuoja dvi Dievo išrinktosios tautos - žydai ir Gyvojo Dievo vaikai.
Biblija kalba apie laiką, kai šios dvi tautos susijungs vėl į vieną ir "bus viena kaimenė, vienas ganytojas". Ir žinoma, Ganytojas nebus popiežius ar Jehovos liudytojų korporacijos prezidentas.
O tiems, kurie niurna sakau, Biblija užtikrina - kiekvienas gali patekti į išrintąją tautą, nes "Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi". Romiečiams 9
O čia konkretūs nurodymai, ką daryti:

"Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas". Romiečiams 9
SĖKMĖS tiems, kas pasiryš.
 




sekmadienis, spalio 10, 2010

Lietuvių tautos kilmė. Jafeto palikuonys

Jau kuris laikas mąsčiau apie tai, kad vienos tautos kažkaip užtikrintos, tarsi ir geresnės, kitos ne. Mes vis dar atrodom maži, nereikšmingi, nereikalingi.  Vyrauja amžinas šauksmas, kad reikia grįžti prie tautos šaknų, istorijos.
Tokioj atmosferoj atrodo, kad Biblijos Dievas yra kažkoks atėjūnas, nugalabijęs Perkūną, Patrimpą, Žemyną ir kitus baltiško panteono gyventojus, žodžiu, okupantas ir kažkas svetimo. Kadangi jau seniai okupavo, tai kaip ir savas tapo, religiją tokią turim, nelabai nuo pagonybės skiriasi, visas pagoniškas šventes švenčiam, bet vis tiek iš esmės svetimas...
Todėl nusprendžiau pasižiūrėti, ką kalba Biblija apie Lietuvių tautos kilmę.Ar kalba? Žinot, tikrai kalba, Viešpats parodė man, kad lietuvių tauta nėra Jam svetima, o atvirkščiai - kilusi iš Jo, o Jis buvo seniau negu Perkūnas, kad esame Dievo vaikai net ir pagal kūną.
Žinoma, visi žmonės - iš Adomo, bet kas toliau? Ar yra Biblijoje dar kažkas parašyta? Yra. Luko evangelijos 3 skyriuje, kur vardijama Jėzaus kilmė "Nojaus, Lamecho, Matūzalio, Henocho, Jareto, Maleleelio, Kainamo,  Eno, Seto, Adomo, Dievo".
11 lietuvių tautos protėvių iki tvano, kai buvo išgelbėtas Nojus ir šeima.
Toliau rašoma  Pradžios 6 skyriuje.  "Tai yra Nojaus sūnų Semo, Chamo ir Jafeto palikuonys. Tvanui praėjus, jie susilaukė sūnų. Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras. Gomero sūnūs: Aškenazas, Rifatas ir Togarma. Javano sūnūs: Eliša, Taršišas, Kitimas ir Dodanimas. Iš šitų atsirado tautų grupės, gyvenančios savo žemėse, kiekviena su savo kalba ir pagal savo giminę savo tautose".
Semas - žydai, Chamas arabai ir kiti rytiečiai, Jafetas - Europa.  Kur mūsų tautos šaknys, kurias reikia rasti ir pažinti? Jefete, Nojuje, Henoche ir Adome.
Taigi, rašoma: "Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras". 
Va čia baigiasi mums aiški linija. Iš ko kilo lietuviai?  Gomeras - germanų tautos.
Magogas, Tubalas, Mešechas - šie trys, iš kurių kilo slavų gentys ir šiaurės tautos. Lietuviai ir slavai turėjo bendrą prokalbę, tuo neabejojama, reiktų pridėti, kad senovės istorijoje lietuvių kunigaikščių žvilgsniai visada buvo nukreipti į Rusiją, o ne į vakarus. Didžiausia tikimybė, jog esame iš Magogo, nes toliau Biblijoje kalbama apie tai, kad Magogas yra teritorija, kurioje gyvena ir lietuviai.
Toliau buvo Babelės statyba ir išsklaidymas
Apaštalų darbuose rašoma  "Praėjusiais amžiais Jis leido eiti visoms tautoms savais keliais".
Apie galutinį Dievo planą papasakojo Jėzus Luko 15 skyriuje: "Jis kalbėjo toliau: “Vienas žmogus turėjo du sūnus.Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą.Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį".
Šis pasakojimas atrodo tik didaktinis, jei nežinai, kad Semas buvo vyresnis Nojaus sūnus, Jafetas - jaunesnis. Vyresnis - žydai, jaunesnis - pagonys. Tolesnis pasakojimas apie sūnaus sugrįžimą - Dievo požiūris ir rūpestis tais, kurie iškeliavo.
Taigi, brangieji, mes net ir kūniškai esame Dievo vaikai, lietuviai buvo Adomo, Nojaus ir Jefeto strėnose, mes visada buvome Dievo plane,  ir Jis laukia, kol tauta sugrįš. 
Biblijos Dievas yra lietuvių tautos Dievas, Jis paliko net ir raštišką paliudijimą, kad mes turime dalį Jame, mes neatsiradome atsitiktinai. 


trečiadienis, spalio 06, 2010

Sapnuoti gyvenimą

Sapnai būna keisti. Kartais jie spalvoti, o kartais ir pagąsdina, dar kartais atneša ir žinią.
Šianakt kaip tik tokį vieną sapnavau - dalyvavau gyvačių gaudyme. Savotiškos varž[ybos. Gyvatė neria kaž[kur tarp, čiumpi ją už kaklo kaip per dokumentinius filmus ir apžiūri nuodingus dantis.Trekšt, bjaurybei, nusuki galvą ir meti šalin. Jautiesi toks kietas ir supratingas, tiesiog gyvenamosios aplinkos valytojas...
Tačiau staiga pajutau, kad tinstu, vos ne dvigubas pasidariau, ir pila karštis. Ir jaučiu, kad esu pilnas nuodų, tuoj imsiu kitus nuodyti ir mirsiu. "Viešpatie, mirštu, man, turbūt įkando, kai nemačiau";- pagalvojau. Ir tuoj pat atėjo atsakymas:"Ne, tu nemiršti, niekas tau neįkando, bet bečiupinėdamas gyvates gavai nuodų per žaizdas, kurias nešioji".
Viską supratau - mes pernelyg esam įsitikinę, kad galime čiupinėti bet kokią bjaurastį ir galvoti, kad mes stiprūs ir apsukrūs, niekas mums negresia. Deja, realybė kitokia - mačiau jau ne vieną ištinusį nuo pažinimo, vadinamo "sveiko proto", išdidumo ir net bendravimo. Galvodavau, jog man niekas negresia, tačiau Dievas aiškiai parodė - kol esi žaizdotas, net nesiartink.Gyvatės savaime grėsmingos, bet dvasiniai dalykai tokie neatrodo...Tačiau tai taip pat pavojinga, jeigu jie turi nuodų, kurie pasireiškia neigiama emocijų skale. Galbūt tai ir neįkąs, tai kitu būdu nuodų gausi. Mirti kažkaip nesinori, o ištinti bijau dėl estetinių priežasčių..nuo šiol - jokių varžybų ir jokių gyvačių. 
.

sekmadienis, spalio 03, 2010

Stebuklo įrodymas


Ar šiais laikais būna stebuklų, ar Jėzus taip pat gydo žmones, kaip ir tada, kai vaikščiojo žemėje? Be abejonės, nes Biblija kalba:"Aš esu Viešpats, ir Aš nesikeičiu". 
Taigi, Jėzus nesikeičia, nesikeičia Jo charakteris ir veikimo būdai Jis gydo, išlaisvina, atstato, padaugina, dalina dvasines dovanas, kalba. O ar gali būti kitaip, jei Dievas yra gyvas? Jėzus pasakė :"Ir štai Aš su jumis iki pasaulio pabaigos". Įdomiausia, kad tam priešinasi nemaža dalis žmonių, kurie laiko save stovinčiais ant "apaštalų ir pranašų mokslo" (mano galva, jeigu jie išties pasižiūrėtų į apaštalų "mokslą", tai pamatytų, jog jis visų pirma rėmėsi Dievo jėga ir antgamtiškumu, o ne pliurpimu). Jiems to nereikia, nes darosi nesaugu, jie tada nebegali kontroliuoti savo protu procesų, o juk daliai nėra loginio paaiškinimo, todėl jie visomis jėgomis priešinasi. Pavyzdžiui, ar Dievas gali išgydyti AIDS, hepatitą, vėžį. Gali ir gydo.
Dažnai tokie "teologai" reikalauja raštiškų įrodymų ir gydytojų pažymų, būdami įsitikinę, kad jų ir būti negali. Specialiai neieškojau, tačiau pateikiu, kad stebuklai, kuriuos Dievas šiomis dienomis daro, yra įrodomi ir dokumentaliai. Dvi nuotraukos iš dviejų skirtingų vietų, medikų patvirtinti faktai. Pirmoje - berniuko galvos fotografija is JAV. Po maldos Šventoji Dvasia pasakė motinai padaryti smegenų skenavimą, nes berniuko galvoje buvo auglys. Rezultatas aiškiai matomas.
Kitoje - įrodymas, kad po maldos susirinkimo žmogus nuėjo pasitikrinti ir pateikė gydytojų išvadą - AIDS nebėra, hepatito nebėra. Tai iš Afrikos.Nuo savęs pridėčiau, kad Lietuva irgi nepamiršta - žinau žmogų, kurį Dievas irgi išgydė nuo AIDS.
Manau, šitų dviejų - trijų įrodymų su visais reikalingais medštampais pakanka, jog suprastume, Jėzus - nepasikeitė, o kovojantys prieš tai nieko nelaimės. Kritikams patarčiau susirūpinti, koks tas jų tikėjimas, greičiau netikėjimas, jeigu medikais pasitikima labiau negu Dievo žodžiu, kuris sako  "Aš esu Viešpats, ir Aš nesikeičiu".     

penktadienis, spalio 01, 2010

Stebėti ir stebėtis


Stebiu žmones. Pastaruoju laiku mane ima varginti tas dalykas, kad pakankamai daug sutinku tų, kurie bendrauja paviršium. Tai yra - kalba kaip reikia kalbėti, bet viduje nešiojasi visai kitus dalykus. Galbūt galima juos būtų pavadinti diplomatais. Kaip pastebiu, jie yra įsitikinę, jog jų gudrumo niekas negali perkąsti. Tiesiog elgsis nepriekaištingai, sėdės su tavim, kalbėsis, pritars, o mąstys priešingai...
Deja, liūdna žinia gudruoliams - dažnai užtenka pažiūrėti į akis ir rankas, judesiukai tokie neadekvatūs būna. O jei per daug žemai pasilenkia, žiūrėk gyvatė iš kišenės iškrenta.
Gal ne tai blogiausia, kad žmonės tokie, esu pratęs prie netobulumo, tačiau niekaip nesuvokiu, argi nesinori būti tiesiog tokiu, koks esi? Kam tie reveransai ir gyvatės kišenėje, žmonės patys save tokiu būdu užprogramuoja atstūmimui, atsiskyrimui, vienatvei ir kančiai. Gyventi taip, kaip pats negalvoji, kalbėti taip, kaip nenori, vaikščioti ten, kur nepatinka ir bendrauti su tais, kurių nei gerbi, nei jie tau patinka, juk tai pati tikriausia kančia. Kas nežino, tai pasakysiu, kad tokius veiksmus Biblija įvardina kaip burtininkavimą. Žodžiu, praktikuojamas buitinis okultizmas...
Nesuvokiu, kam taip save kankinti? Kam savo rankom susikurti pragarą?
Bet kiek stebiu,tiesa ir tai, jog lietuvis padarys viską, kad tik nieko nereikėtų daryti:)

pirmadienis, rugsėjo 27, 2010

Likimo ironija arba Nesidomėkit savo šaknimis


Žiaurų pokštą likimas iškrėtė dviem sutuoktiniams iš Varšuvos. Ilgą laiką priklausę neonacistų organizacijai, dėl visų bėdų kaltinę žydus ir laikę, jog jiems Lenkijoje - ne vieta, staiga pasimetė, kai paaiškėjo, kad jie abu - grynakraujai... žydai, praneša NEWSru Israel.
Olga ir Pavelas susipažino vidurinėje,18 metų jie apsivedė, abu priklausė neonaciams, Pavelas su draugais visada sveikindavosi pakeldamas ranką. Abu buvo įsitikinę "baltosios rasės pranašumu" ir propagavo Hitlerio dėstytas pažiūras.
Vis dėlto po keleto metų Olga prisiminė pokalbį, kai jai buvo 13 metų, kaip motina minėjo, kad jų šeimoje yra žydiškų šaknų. Olga kreipėsi į istorikus ir buvo pritrenkta, kai sužinojo, kad ji - žydė. Bet dar labiau ji pasimetė, kai ir vyras pasirodė esąs žydas.
Abu sutuoktiniai prisipažįsta, kad juos apėmė baimė ir pyktis. Tačiau dabar jie - ortodoksų sinagogos lankytojai, ir studijuoja judaizmą. Apie juos CNN pastatė filmą.

penktadienis, rugsėjo 24, 2010

Šlovė ir pergalė



Vanilda Bordieri labai išraiškingai dainuoja apie Dievo šlovę ir pergalę, kurią turime per Sūnų. Tai daugiau negu palankiai susiklosčiusios aplinkybės arba sėkmė, tai Jo gyvybė mumyse, Jo vedimas, Jo gyvenimas Šventojoje Dvasioje.
Kiek besipriešintų, žmogus nenugalės ir niekas nenugalės Šventosios Dvasios.
Taip, Ją galima ignoruoti ir jai nepaklusti, netgi užgesinti, bet nugalėti neįmanoma. Buvo piliečiai, kurie manė, jog išnaikino Dvasios apraiškas visam laikui, bet Ji vėl pasirodydavo istorijos bėgyje vis kitoje kartoje. Jei atmeta Ją viena karta, kita priima. Kuri būsim mes?
Tiesa, nemažai žinau žmonių, kurie atsisakė ir net kovoja visom priemonėm prieš bet kokį Šventosios Dvasios pasirodymą, atmesdami Guodėją. Kaip neprotingi gyvuliai jie net nesupranta, kam piktžodžiauja, aklai pasitikėdami savimi ir racionalumu, manydami kad sugedęs jų protas išmano Dievo žodį geriau negu Šventoji Dvasia. Palikę Viešpaties kelią jie susitaria eiti savo keliais ir rūpinasi kaip atitraukti kitus, kad neklausytų ir nepaklustų Dvasios balsui. Kur jie pasisuka, palieka dvokiantį šmeižto, smerkimo ir pusiau tiesos šleifą.
Apie juos Judas užrašė: "Jie lyg šėlstančios jūros bangos, kurios spjaudo savo begėdystę, lyg žvaigždės klajoklės, kurioms per amžius skirta juodžiausia tamsybė".
Bet šiandien žinau tikriau negu vakar - žmogus nenugalės Šventosios Dvasios.

ketvirtadienis, rugsėjo 23, 2010

Kita kategorija


Mąstau pastaruoju metu, kas turi vertę. Daug kas turi - ir namai turi,ir mašinos, ir pinigai turi - viskas turi savo vertę, taigi, savaime nevertingų dalykų kaip ir nėra. Mes mestelim - mėšlas. Ooooo mėšlas, ir tas vertingas, šiais laikais jį net pardavinėja. Nevertingas jis tik tada, kai jo nenaudoja arba naudoja ne pagal paskirtį.
Žodžiu, dėl verčių ir galva gali susisukti - tačiau imu vertinti daugiau tai, kas prasminga. O prasminga tik tai, kas tikra. Berods Gogolis pasakė, kad Jėzus mums neliepė būti draugais, jis įsakė būti broliais. Jau kuris laikas Dievas iš mano gyvenimo šalina draugus, lieka tik broliai. Brolis tai toks sutvėrimas, kuris labai skiriasi nuo draugo - su juo ne visada įdomu, kartais jis tau sarmatą padaro, kartais dar kokią štuką iškrečia,bet brolis -visai kita kategorija.

pirmadienis, rugsėjo 20, 2010

Nebaigti darbai


turbūt kiekvienas turite nebaigtų darbų. Tai toks reikalas - kas sagos neįsisiūna, kas plintuso neprikala, kas draugui vis nepaskambina. Tai toks reikalas, kuris neužimtų daug laiko, tačiau vis atidedamas.
Pastaruoju metu matau, kad vis dėlto yra darbų, kurių taip ir neužbaigsi. Žiūrėk, ruošeisi kažką pasakyti, o žmonės išeina kažkur toli, tarsi į rūką. Tiesiog nesuspėji...
Plintusai laukti gali, žmonės -ne.

antradienis, rugsėjo 14, 2010

Apie kvapą


Pasidariau jautrus kvapams, imu suprasti, kiek daug jie reiškia geros uoslės žmonėms. Pas mus kaime buvo viena moteris, kurios net vardo niekas nežinojo, ją vadino "Uozzle" - ji greitai viską užuosdavo, čia daugiau perkeltine prasme:)
Iš tiesų laukas nuo lauko reikia pasitikrinti, kokį kvapą skleidi vaikščiodamas. Biblija sako:"Juk mes esame Kristaus malonus kvapas Dievui tarp išgelbėtų ir tarp žūstančių. Vieniems – mirties kvapas mirčiai, kitiems – gyvenimo kvapas gyvenimui?". 2 Kor 2;15
Išties, pastebiu, kad apie žmogų daugiau pasako "kvapas", kurį jis nešiojasi. negu jo išpažįstamos tiesos. Jei vaikštome teisingai, tai ir kvapas gyvenimui, o jei ne - niekas nenori neplautų kojinių kaimynystės tegu ir blizgančiuose batuose.
Todėl klausimas, koks kvapas lydi mus, yra svarbus, nes Biblija sako, kad turime būti "malonus kvapas Dievui", tuo pačiu ir žmonėms.

pirmadienis, rugsėjo 06, 2010

Matyti šviesą



Pastarosiomis dienomis mąsčiau apie matymą ir nematymą. mes tarsi ir neakli, bet iš esmės daugelio dalykų nematome. Prisiminiau posakį:"Meilė akla", Dievas man atsakė:"Tik meilė mato".
Ir aš viską supratau - kokias akis beturėtum, bet jei neturi meilės, nematai. Meilė - regėjimas, nemeilė - aklumas.
Kodėl vaikinas mato savo mylimąją kitaip? Kodėl mama mato savo vaiką kitokį? Kodėl Dievas pasiuntė savo Sūnų numirti už žmones, kurių absoliučiai neverti?
Todėl, kad matė meilės akimis.
Iš kitos pusės, kodėl nematome? Todėl, kad nemylime. Būkime regintys.

sekmadienis, rugpjūčio 29, 2010

Malonė


Kiekvienam iš savo vaikų aš sakau, kad jis yra mylimiausias mano vaikas. Mažieji man net priekaištauja:"Tėti, tu kiekvienam taip sakai". Bet išties tai yra tiesa. Vakar į mokslus išlydėjom vyriausią dukrą. Labai liūdna. Labai. Pasakymas, kad dar yra kiti vaikai, šiuo atveju neguodžia - juk išvažiavo pats mylimiausias, niekuo nepakeičiamas. O vyriausioji buvo ir yra pati didžiausia mano palaikytoja, visada būdavo už mane ir su manim. Kartu suvoki, koks buvai durnas ir be reikalo iššvaistei daugybę laiko, kurį galėjai praleisti visaip kitaip su ja - tai darbų daug,tai pavargęs, tai nuotaikos nėra, tai kantrybės išklausyti pritrūko ir t.t. Žinoma, ji nėra toli, bet nebebus to, kas buvo - bendro gyvenimo, kai žinai, kad vakare jos lova bus užimta, malimosi vienoj virtuvėj ir grumtynių dėl vietos prie kompiuterio.
Per šitą situaciją Dievas aiškiai man parodė, į ką sukoncentruotas mano gyvenimas - į save patį, o tai pati didžiausia apgaulė, nes daugumoj atvejų ne gyveni, o tik vykdai kažkokias užduotis. Tūkstantį kartų atsiprašau ir atgailauju, nėra nieko svarbiau už širdies ryšius, tai didelis turtas, mes galime būti žymiai turtingesni negu esame, jei negyvensim susikoncentravę į save. Kartu Dievas parodė, ką Jis laiko turtingais žmonėmis. Viską supratau. Turtingi yra tik mylintys ir leidžiantys Dievo meilei tekėti į kitus per save. Biblija sako:"Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų", o mes net savo vaikams nenorime savęs atiduoti,nes per daug užsiėmę, ką ir sakyti, gėda.
Tačiau virš viso mūsų netobulumo yra didelė Dievo malonė, ne dėl darbų, o iš meilės, kuri leidžia laiku sustoti ir pergalvoti. Ačiū Jam, kad nepalieka mūsų ir mūsų vaikų.

trečiadienis, rugpjūčio 25, 2010

Pilna evangelija



Daug iečių sulaužyta dėl sąvokos "pilna evangelija", nors taisyklingai reiktų sakyti - visa, visiška, žmonės mėgsta pasvarstyti, kada ji pilna, o kada ne. Laikoma, kad pilna evangelija yra tada, kai tikėjimą lydi pergalės ir stebuklai, veikia Dvasios dovanos, emocijos, arba atvirkščiai - rafinuotas teologinis mokymas ir mistinis pažinimas.
Tačiau aš manau, kad pilna evangelija visada eina tik per kryžių. Be atsisakymo, kančios, paniekos, nesėkmės, to, kad leidiesi nukryžiuojamas, nėra visos evangelijos. Pilna evangelija tik tada, kai matai teisingo Dievo ranką ant savo gyvenimo ir neprieštarauji, pripažįsti Jo valdžią ir karčius vaisius, ir vis dėlto visame tame matai Dievo gerumą ir malonę.
Buvom susirinkę maldai ir taip jau nutiko, kad vienas žmogus šiomis dienomis neteko šeimos, situacija baisi, saulė užtemo po depresijos debesimis, atrodytu, beprasmybe... Nesiimu spręsti, o ir nenoriu, kas šioj situacijoj kaltas, o kas teisus. Tiesiog taip nutiko. Kaip tik kalbėjom, už ką galim būti dėkingi. Jis pasakė:"Dėkoju Dievui už tai, kad Jis yra ir mane palaiko, ir kad aš Jo neišsižadėjau".
Tai ir yra pilna evangelija ir Dievo triumfas žmogaus gyvenime - kai nepaisant visko, kas beatsitiktų, žmogus lieka ištikimas ir dėkingas Kūrėjui.

pirmadienis, rugpjūčio 23, 2010

Sprendimas


Praeitą savaitę vandens krikštu pasikrikštijo mano mažoji. Iš esmės jau seniai zyzė, kad nori, nes ji tik viena ir buvo pas mus dar nepasikrikštijus. Iš pradžių atkalbinėjau, nes pagalvojau 9 metų vaikui kažin ar laikas. Vis nukreipdavau kalbą. Bet pastarąją savaitę vėl pristojo.
Klausiu, o kodėl tu nori krikštytis?
- Kad būčiau išgelbėta...
Na, šitoj vietoj jau man nieko kito neliko, kaip sutikti. Pagalvojau, kad dažnai mane patį Dievas pirma turi užspeisti į kampą pirmiau, negu pradedu daryti tai, ką reikia. Iš vaikų kai kada reikia išties pasimokyti.

penktadienis, rugpjūčio 20, 2010

2012 - pasaulio pabaiga


Kas domisi apokalipse, t.y. būsima pasaulio pabaiga, turėtų pastebėti, kad ji vis nukeliama, daugelio nusivylimui. Šį kartą ji datuojama jau 2012 metais. Šiurpu, kiek mažai beliko...

Tačiau šiuo atveju verta pažvelgti ne tik į šią, bet ir kitas sąmokslo teorijas, viena iš pačių baisiausių ir realiausių, mano galva, vis dėlto yra ne Žemės sunaikinimas kokiais nors kataklizmais, o Pasaulinė vyriausybė.

Štai neseniai buvęs Britanijos žvalgybininkas išleido knygą „Klubas 300“, kurioje aprašo paslaptingą klubą, kuriame yra patys turtingiausieji ir galingiausieji, kurie jungiasi po masonų vėliava. Jo teigimu, palaipsniui grįžtama į tam tikrą feodalizmo formą – Pasaulinėje vyriausybėje vietos bus paveldimos, o ne renkamos (pažiūrėjus į rinkimų rezultatus Lietuvoje visai nenustebčiau, kad žmonės ims šaukti karaliaus).

Teigiama, kad Pasaulinė vyriausybė jau egzistuoja, tačiau dar nėra pasiekusi savo galios. Galite paklausti, kas čia baisaus, juk gražu – viena Pasaulinė vyriausybė, viena policija, vieni įstatymai, viena kariuomenė, viena valiuta (jei pamiršti patirtį Sovietų Sąjungoje, kur matėme tą „vienybę" gršsta skausmu, prievarta ir žmonių kaulais). Tačiau reiktų paminėti jau seniai žinomus faktus iš slaptųjų draugijų doktrinų – esą Žemėje yra per daug žmonių, todėl bent 4 milijardais reiktų sumažinti jų skaičių, dėl ekologijos... Kaip? Karais ir masinėmis trumpalaikėmis epidemijomis. Kaip suprantate, karai niekada dar nebuvo nurimę, o epidemijos, badmečiai vis kyla, tarsi kažkas sąmoningai stengtųsi naikinti žmones. Sakykim, apskaičiuota, kad pasaulyje badauja apie 1 milijardą žmonių.

Na, žinoma, galima pasakyti, kad žmonių fantazija beribė, maža ko jie prigalvoja, tačiau kai net popiežius Benediktas XVI per du mėnesius paskelbia dvi enciklikas, kuriose ragina įkurti vieningas finansinę ir politinę pasaulio vyriausybes, imi krapštyti pakaušį galvodamas, kad kažkaip per daug jau sutapimų, dar prisimeni M.Gorbačiovo žodžius:“Paruošiu žmogų, kuris bus Pasaulio vadovas“.

Nežinau, kas bus 2012 metais, gal mes visai ne to baiminamės, ko reikėtų, bet kad sparčiai artėjame prie Pasaulinės vyriausybės, tai akivaizdu. Mano galva, jei ko reikėtų bijoti labiausiai - tai būtent jos.

antradienis, rugpjūčio 17, 2010

Islamo priešas Nr1



Amerikiečiai už Osamos bin Ladeno galvą paskyrė 25 milijonų premiją, o radikalūs musulmonai už 75 metų koptų dvasininko Zakaria Boutros galvą - 60 milijonų. Jis laikomas didžiausiu islamiško visuomenės priešu.
Gimęs Egipte koptų šeimoje Zakaria išgyveno dramatišką laiką, kai jo vyresnį brolį islamo grupuotė brutaliai nužudė. Jis paveldėjo brolio Bibliją, kurios paraštėse buvo surašyta daug pastabų. Vėliau jis aptiko vieno iš Jeruzalėje 3 amžiuje, dar iki Nikėjos susirinkimo, gyvenusio šventiko raštus, kur aiškiai suprato, kad išgelbėjimas - tik per malonę ir Jėzaus pralieto kraujo dėka, o ne darbais. Jis ėmėsi pamokslauti Evangeliją, buvo įkalintas, o vėliau už tai ištremtas iš Egipto.
Dabar, gyvendamas užsienyje, jis pamokslauja per televiziją ir internetą. Kasdien jo televizijos laidas gali matyti apie 60 milijonų musulmonų Artimųjų Rytų šalyse. Kiek klausiau jo pasisakymų - absoliučiai radikalūs ir visiškai evangeliški, jis nevynioja nieko į vatą. "Islamas neduoda atsakymų, džihadas - nėra kelias, vienintelis kelias pas Dievą - Jėzus, kuris myli musulmonus, ir aš juos myliu". "Per pastaruosius 30 metų Biblijos Dievas išvedė iš islamo valdžios daugiau žmonių negu per visą islamo egzistavimo laiką. Mes matome galingą Šventosios Dvasios judėjimą ir Biblijos Dievo didybę".
Jis gerai žino ne tik Bibliją, bet ir Koraną bei chadisus, todėl savo televizijos laidose aiškiai parodo islamo žiaurumą ir tai, kad jis nėra tiesa. Abstulbę musulmonai atakuoja savo imamus klausimais, bet negauna atsakymų, todėl tiesos ima ieškoti patys.
Kaip tvirtina Zakaria Boutros jis gauna daugybę laiškų ir skambučių iš musulmonų, kurie atrado išgelbėjimą per Jėzų. Jam žinomos net islamo teologų - šeichų grupės, kurių nariai pasikrikštijo ir slapčia renkasi studijuoti Bibliją, gerai žinodami,kad rizikuoja gyvybe. Jie praneša, kad tiek daug musulmonų nori priimti krikštą, kad jiems tiesiog neužtenka laiko.

ketvirtadienis, rugpjūčio 12, 2010

Sako, bus karšta


Neturėčiau nieko prieš šilumą, jei nedirbčiau palėpėje. Nervingi visi pasidarė kažkokie, kibirkštys tik žybsi, ką jau besakyt, tikrai charizmatiška vasara. Tik tokią vasarą man kažkodėl liūdna, norisi atsitraukti nuo visko ir pasižiūrėti iš toliau. Suprantu, kad Viešpats mane valo, o Jo girnose oi kaip nelengva kartais. Bet kartu supranti, ką turi omenyje Biblija, kai sako: "Kas atkentėjo kūnu, pametė nuodėme". Taigi, man turbūt bus karšta dar ilgai.

pirmadienis, rugpjūčio 02, 2010

Apie draugystę


Žinot, apkerpėji,apaugi moliuskais, kaip ilgai plūduriuojantis rąstas, kažkoks pasidarai kreivas, ir kažkoks net ir sau netinkamas ir nepatinkantis. Kaskart patiriu, kad tos kerpės man net ir patinka, o ką -aš jau toksai, sau galvoji.
Esu be galo dėkingas Viešpačiui, kad jis manęs nepalieka plūduriuoti, bet pataria nusigremžti, o kai ką nepaisant mano protestų ar net skausmo, kai lupa kokią memorialinę kriauklę, ima ir nušveičia.
Jis - mano sielos mylimasis. Dažnai neįsivaizduodavau, kai žmonės sakydavo:"O Jėzus - geriausias draugas". Galvodavau, ką tai reiškia ir kaip tai atrodo. Na, teoriškai suprantu, bet teorija manęs nedomina, kaip tai atrodo... Galiausiai suvokiau - juk Jis manęs niekada nepalieka, nepaisant mano nuotaikų, nusivylimų, sėkmių, nuopolių. Jis visada kažkur šalia ir rodo. Ir visada man suteikia ir pataria tik tai, kas man geriausia.
Kai pagalvoju, kiek esu palikęs žmonių, man labai gėda, suvokiu, koks menkas draugas kitiems esu. Ne, ne tiesiogine prasme, bet kiek esu palikęs pyktyje, neteisinguose pasirinkimuose, sukilime, pasipiktinime. Taip išmintingai sakydavau - na, čia jo pasirinkimas.
"Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte,buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane". Mato 25

Na ligonių ir kalinių surasti dar galima, o va su kitomis grupėmis sunkiau. Bet aš įsitikinęs, kad čia eina kalba ne tik apie fizinius poreikius - ne visi kaliniai yra įkalinti ir ne visi išalkę neturi maisto.
Iš esmės sakoma, kokie mes esame draugai - ar aprengiame nuogus,kai gyvenimas nuplėšia nuo jų visą garbę, ar pagirdome ištroškusius, ar nenusisukame nuo įkalintų savo nesėkmėse, pyktyje ir t.t.
Noriu pasistengti būti draugu, nes ir pats turiu draugą.

pirmadienis, liepos 26, 2010

Jei skrendi, nematyk, kad būtinai esi erelis



Jei skrendi, nematyk, kad būtinai esi erelis - Rusijoje verslininkai reklamuodami paslaugą į orą su parašiutu pakėlė asilą. O ką? Skrido...

sekmadienis, liepos 18, 2010

Akimirkos


Asiliukas laimės ieškojo, pabandžiau ir aš. Visą dieną fiksavau akimirkas ir klausiau - ar esu laimingas? štai pjaunu šieną, vairuoja, žabalius, bjaurybė, kanda, maudausi, valgau, geriu kavą, sėdžiu šešėlyje. Kada turiu jaustis laimingas?
Akimirkos žavios, bandau jas įsivaizduoti tarsi stebėčiau iš šalies.
Suvokiu, kad kai kurių dalykų mes negalim pakartoti - jie vieną kartą duoti. Žinoma, suvokiame, kad sakykim, vaiko gimimas yra nepakartojamas, tačiau tų nepakartojamų - pilnos mūsų dienos. Galvoju, jei tai įvertintume, atkristų daugelis dalykų - ko stebėtis, ko pykti, ko bartis, ko nerimauti. Galima tiesiog pasimėgauti gyvenimu. Mums nereikia būti kažkuo, kad mūsų kasdienybė taptų vertinga. Dievas visą pasaulį sukūrė žmogui, visą jo grožį, o mes kažkaip esam linkę atidėti gyvenimą - vis nėra laiko. Akimirkos yra svarbios.

Tavo ištikimybė kartų kartoms; Tu sutvėrei žemę, ir ji pasilieka.
Ligi šiol viskas laikosi, kaip Tavo nutarta, Tau viskas tarnauja.
Jei Tavo įstatymu nesigėrėčiau, seniai būčiau žuvęs.
Niekada neužmiršiu Tavo potvarkių, nes jais Tu atgaivinai mane.
119 psalmė

Šiandien pas mus nuskendo jaunuolis, nors buvo parašyta toje vietoje "Maudytis draudžiama", nes jau anksčiau žmogus buvo nuskendęs, o jis ten maudėsi su daugeliu kitų, kitiems nieko - jis jau pašarvotas.
Pagalvojau, kad tai taip panašu, kaip žmonės elgiasi su Dievo įstatymu. Pilna Biblija tokių "Maudytis draudžiama". Bet daugelis numoja ranka - visi taip daro. Daro gal ir visi, bet kai kas ir nuskęsta, ar veltui buvo parašyta? Vis dar priimama kiekvieną Dievo įstatymo potvarkį kaip asmeninės laisvės ribojimą, o juk jis skirtas kad nenuskęstum. Dažnai būna akimirka, kai turi nuspręsti - žiūri į "maudytis draudžiama" ar nusisuki ir darai savo. Akimirkos, mūsų gyvenimas susideda iš akimirkų

pirmadienis, liepos 12, 2010

Svečias


Svečių būna visokių. Vienų laukiame, kiti išnyra netikėtai. Biblijoje kalbama apie svečius, kurie ateina antgamtiškai nelaukiami ir visiškai ne tada, kai tikiesi. Sakykim, Gideoną aplankė tada, kai jis kūlė grūdus, Abraomą, kai jis sėdėjo palapinėje, o Baraką - kai jis jojo nat asilo. Bet turbūt tokių svečių laikas praėjo, dabar taip nebebūna?
Na, mes vis dar gyvenam Biblijos laikais, todėl niekas nesikeičia. Štai išsiuntėme keletą vaikų į sekmininkų sąjungos vaikų stovyklą. Vienas vaikinukas, kuris šiaip jau buvo toks, kad ateidavo į bendruomenę nedažnai, o ir šiaip nerodė uolumo,mieliau eidavo žaisti, negu likdavo klausyti, ką suaugusieji kalba, mamai paskambino. O jo pasakojimas toks - sėdėjo palapinėje, staiga prieš jį atsirado siluetas, tikrai ne žmogus ir pasakė: "Tavo tikėjimo dienos prasidėjo". Tai pasakęs išnyko taip pat staiga, kaip ir atsirado. Berniukas klausė, kas tai galėjo būti.
Mama atsakė:"Sūnau,tave aplankė Dievo meilė".

penktadienis, liepos 09, 2010

Vienas klausimas


"Jėzus paklausė trečią kartą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: “Ar myli mane?”, ir atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu”. Jono 21, 17
Kodėl Jėzus taip paklausė?
Žinoma, visų pirma tam, kad nuimtų prakeikimą, kur Petras užsitraukė atsižadėdamas Kristaus.
Tačiau ne tik tai - meilė yra daugiau ir stipriau už viską. Jėzus klausia:"Ar myli mane"... Šiame klausime aš girdžiu daugiau - Jis parodo, koks yra kelias į meilę. Žmonės sukūrė daug teorijų, kaip reikia mylėti, kaip treniruoti save, kad gyventum teigiamose emocijose, tačiau taip ir neranda kelio į meilę.
Mano pastebėjimu dauguma žmonių išvis nieko nemyli, nes jie neturi tam laiko, jie labai užsiėmę, jie pervargę ir per daug nelaimingi, kad mylėtų kitus. Retkarčiais, kai nutinka koks nenumatytas atvejis, prisimenama - lyg ir brangu, tačiau vėliau, kai situacija susitvarko, vėl viskas grįžta į senas vėžes. Nėra laiko ir jėgų mylėti... O Jėzus turėjo laiko pasimatyti su žmogum, kuris jį išdavė.
Žmogus vis dėlto ne saulė ir pats šviesos iš savęs negeneruoja. Dažnas jaučia sąžinės priekaištą, bet kaip mums mylėti kitus? Jėzus klausia:"Ar myli mane?".
O ar nėra kitų būdų?
Ne, nėra. Nes meilė visų pirma yra sprendimas ir įsipareigojimas, o ne emocija. O mes gyvename tokiame amžiuje, kur labiau už ugnį bijoma įsipareigoti. Visuose lygiuose - pradedant darbu, baigiant šeima... Kodėl? Todėl, kad nemylima.
Jėzaus klausimas man gręžia smegenis kelintą savaitę. Po tokio klausimo junti, kad nėra jokios erdvės manevrams,bet jeigu nori būti mylintis, nėra kito kelio kaip atsakyti "taip".

antradienis, birželio 29, 2010

Mirties akivaizdoje



Be jokios abejonės, šios savaitės svarbiausias įvykis - prezidento Algirdo Brazausko mirtis. Kažkaip staigi ir netikėta, atnešusi progą permąstyti, kaip mes žiūrime į gyvuosius.
Tvirtas vyras, visada buvo lietuvis, daugiau praktikas negu politikierius, kas reta savybė Lietuvos politikoje. Bet kam gyvenimas nelengvas, nelengva ir po mirties. Būdamas gyvas A.Brazauskas buvo prieštaravimo ženklas - vieni juo pasitikėjo bešališkai, kiti neslėpė priešiškumo.
Štai ir po mirties likimas jo ne lengvesnis - Lietuvos katalikų hierarchai atsisakė priimti prezidento Algirdo Brazausko karstą, nors A.Brazauskas buvo tas žmogus, kuris rūpinosi Vilniaus arkikatedros grąžinimu bažnyčiai. Aš esu iš viso prieš, kad politika ir valstybinė religija būtų taip susijusios, tačiau šiuo atveju yra šiek tiek daugiau ... Iš esmės sprendimas nežmoniškas ir nesąžiningas, juk patys vyskupai pripažino, kad jis atliko būtinas katalikui procedūras prieš mirtį - išpažintį ir gavo paskutinį patepimą. Pažemintas ne tik asmuo, bet Vatikano tarnai pasinaudojo proga pažeminti ir visą valstybę, parodyti, ką jie gali. Mano galva, katalikybė parodė savo veidą eilinį kartą, negyvi naudingi būti negali ir nebekeršija, ar ne. Žinoma, naudojamasi ir tuo, kad mirusieji turi žymiai mažiau laiko būti čia negu gyvieji, vos porą dienų, niekur be mūsų nedingsi...
Buvau pats ne kartą tokių istorijų liudininkas, per vieną iš jų ir pamačiau - taigi čia ta pati komunistų partija, su savo CK biuru, "neklystančia valdžios viršūnėle" kvailais potvarkiais, vaidyba ir kitais atributais - tai politinė organizacija...
Todėl nė kiek nesistebiu šiuo sprendimu. O kitiems irgi pasakyčiau - tarnaukite šitai organizacijai, gal jums geriau pasiseks negu prezidentui, bet įspėju - totalitariniai dariniai širdies neturi, tik interesus ir potvarkius.

antradienis, birželio 22, 2010

Trūkstama grandis


Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus.O Jėzus jiems tarė: “Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?” Jie atsakė: “Ne”.
Tada Jis pasakė: “Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite”. Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės
. Jono 21,4-6
Na taip, ponai mokiniai, praėjo beveik treji metai po to, kai jūs vaikštote su Kristumi, bet valgyti neturite ką duoti. Situacija tokia pati, kaip ir Luko evangelijos pradžioje aprašyta: "Simonas Jam atsakė: “Mokytojau, visą naktį vargę, mes nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklą”.
Ši ištrauka kiek stulbina, tačiau kartu ir parodo, kas daro krikščionio gyvenimą vaisingu.
Kitaip sakant, kai mokiniai sako“Ne”, jie kalba (išversiu);
1.Mes esam žvejai.
2.Dirbam daug ir sunkiai.
3.Esam profesionalai.
4.Mokam plaukioti laiveliais.
5.Meistriškai metam tinklus
6.Esam kantrūs.
7.Daug laiko skiriam studijom apie žuvį.
O kaip su maistu, su žuvies pagavimu? Juk profesionalas ir dar daug dirbantis turi būti sėkmingas?
Ne, svarbu būti profesionalu. Žinoma, tačiau vieną dieną Jėzus paklausia, ar turite maisto...
Kiek stebiu krikščionybėj matau būtent tokį vaizdą - o mes profai, o mes dirbam, o mes vargstam, o mes plaukiam aukso laivais, bangas keliam, mojuojam žvejo bilietais ir ...
Tačiau daug svarbiau ne tai, ką daro, kokiais laivais plaukia, tačiau tai, ar turima maisto, kai ateina laikas atsakyti - Jėzaus auksinio laivo gabalu nepamaitinsi ar žvejo bilietu. Maistas yra maistas.
Taigi, brangieji, Jėzus klausia “Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?”, jis kartu ir atsako - nėra manęs, nėra ir maisto.
Dauguma religinių organizacijų didžiuojasi savo instrumentais, ar net visu žvejybiniu laivynu, tačiau jie neturi maisto, nes Kristaus nėra ten.
Teoriškai Jėzus turėtų būti, net kursai organizuojami įtikinti, kad Jis tikrai tikrai yra laive, o visokios virvių atplaišos yra pats tikriausias delikatesas, kol esi sotus - nieko, tačiau alkanas žmogus pamato - maisto...
Beje, religinės organizacijos net viena kitai dižiuodamosis demonstruoja savo profesionalumą - o mūsų valtis seniausia, o mūsų laivynas didžiausias, o pas mus pačios geriausios instrukcijos ir apmokymai, o koks mūsų katiponas... Retkarčiais net surengia bendrus flotilių pasirodymus ir apsikeitimus, pagarbiai apžiūrinėja vieni kitų žvejybos instrumentus. Tačiau maisto vis tiek nėra.
Dar reikia pasakyti, jog net laikas, beveik treji metai, mokinių praleistas su Kristumi, nedavė garantijos, kad jie turės maisto - jokių antpečių, jokių nuopelnų, jokių garantijų.
Galima kiek nori žavėtis valtimis ir savo pasiekimais ir galia, tačiau jei nėra trūkstamos grandies, viskas yra tuščia.

pirmadienis, birželio 21, 2010

Dar keli paveiksliukai





Dar keli lietuvių dailininko Jono Rimšos, gyvenusio Pietų Amerikoje, paveikslai.

pirmadienis, birželio 14, 2010

Vanduo prieš akis



Vis labiau įsitikinu, kad kiekviena Dievo žodžio eilutė yra pranašiška, tai yra už turinio, kurį mes matome, yra tai, ką gali atskleisti tik Dievas.
Šeštadienį buvau koncerte, scena prie vandens, plauko visokie laiveliai. Staiga viduje girdžiu klausimą: "Kodėl Jėzus kalbėjo iš valties?".
Na, buvo daug žmonių, atrodo...
"Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, Jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties".Luko 5;2
Ir staiga aš viską supratau - šiame epizode nurodyta pagrindinė priežastis, kodėl žmonės taip ir neateina prie Kristaus.
o taip - jie stebi iš toli. Mato Jėzų,klauso jo pamokymų, tačiau artyn neina. Kodėl?todėl kad vanduo yra kliūtis.
Biblijoje vanduo, vandenys simbolizuoja tautas ir žmones. Taigi, ir pagrindinė priežastis yra žmonės. Dažnai mąstome - ką pasakys žmonės, aš artyn neisiu, ką jie pagalvos, ką kalbės. "Vanduo" atskiria mus nuo Dievo tvirčiau negu siena - nesinori sušlapti bačiukų, nesinori rūbų įmerkti, galų gale tai nepadoru, šitaip pulti...
O kas padoru? Leisti baimei ir žmonių nuomonei atskirti mus nuo Kūrėjo? O taip Jėzau, aš iš toli į tave pasižiūrėsiu, na prieš mirtį gal arčiau, o dabar dar ne laikas, įdomu, ką kalbi, bet artyn dar neisiu...
Tačiau yra gera žinia - kas mums yra kliūtis, Jėzui nėra kliūtis, Jis gali eiti vandeniu. Tai ne triukas,aprašytas Biblijoje, bet parodymas, kad Dievui nėra kliūčių ateiti pas žmogų. Taip, brangieji, Jėzus, kuriuo tikiu, vaikšto vandeniu iki šiol, jam nėra negalimų dalykų.
Yra laikas, kai žaidi, bet yra laikas, kai turi nuspręsti, ar paliksi viską ir šoksi, kaip padarė Petras.
"Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras persijuosė drabužį, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą.Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto",Jono 21
Logiškai mąstant, Petrui nebuvo reikalo šokti, juk arti kranto, nieko jis nepralenkė, tačiau Petras persijuosia drabužį ir šoka - pūkšt. Galvoju, nejau žmogui reikia kaip Petrui tris kartus atsižadėti Kristaus, kad jis nebebijotų "vandens"?