pirmadienis, liepos 26, 2010

Jei skrendi, nematyk, kad būtinai esi erelis



Jei skrendi, nematyk, kad būtinai esi erelis - Rusijoje verslininkai reklamuodami paslaugą į orą su parašiutu pakėlė asilą. O ką? Skrido...

sekmadienis, liepos 18, 2010

Akimirkos


Asiliukas laimės ieškojo, pabandžiau ir aš. Visą dieną fiksavau akimirkas ir klausiau - ar esu laimingas? štai pjaunu šieną, vairuoja, žabalius, bjaurybė, kanda, maudausi, valgau, geriu kavą, sėdžiu šešėlyje. Kada turiu jaustis laimingas?
Akimirkos žavios, bandau jas įsivaizduoti tarsi stebėčiau iš šalies.
Suvokiu, kad kai kurių dalykų mes negalim pakartoti - jie vieną kartą duoti. Žinoma, suvokiame, kad sakykim, vaiko gimimas yra nepakartojamas, tačiau tų nepakartojamų - pilnos mūsų dienos. Galvoju, jei tai įvertintume, atkristų daugelis dalykų - ko stebėtis, ko pykti, ko bartis, ko nerimauti. Galima tiesiog pasimėgauti gyvenimu. Mums nereikia būti kažkuo, kad mūsų kasdienybė taptų vertinga. Dievas visą pasaulį sukūrė žmogui, visą jo grožį, o mes kažkaip esam linkę atidėti gyvenimą - vis nėra laiko. Akimirkos yra svarbios.

Tavo ištikimybė kartų kartoms; Tu sutvėrei žemę, ir ji pasilieka.
Ligi šiol viskas laikosi, kaip Tavo nutarta, Tau viskas tarnauja.
Jei Tavo įstatymu nesigėrėčiau, seniai būčiau žuvęs.
Niekada neužmiršiu Tavo potvarkių, nes jais Tu atgaivinai mane.
119 psalmė

Šiandien pas mus nuskendo jaunuolis, nors buvo parašyta toje vietoje "Maudytis draudžiama", nes jau anksčiau žmogus buvo nuskendęs, o jis ten maudėsi su daugeliu kitų, kitiems nieko - jis jau pašarvotas.
Pagalvojau, kad tai taip panašu, kaip žmonės elgiasi su Dievo įstatymu. Pilna Biblija tokių "Maudytis draudžiama". Bet daugelis numoja ranka - visi taip daro. Daro gal ir visi, bet kai kas ir nuskęsta, ar veltui buvo parašyta? Vis dar priimama kiekvieną Dievo įstatymo potvarkį kaip asmeninės laisvės ribojimą, o juk jis skirtas kad nenuskęstum. Dažnai būna akimirka, kai turi nuspręsti - žiūri į "maudytis draudžiama" ar nusisuki ir darai savo. Akimirkos, mūsų gyvenimas susideda iš akimirkų

pirmadienis, liepos 12, 2010

Svečias


Svečių būna visokių. Vienų laukiame, kiti išnyra netikėtai. Biblijoje kalbama apie svečius, kurie ateina antgamtiškai nelaukiami ir visiškai ne tada, kai tikiesi. Sakykim, Gideoną aplankė tada, kai jis kūlė grūdus, Abraomą, kai jis sėdėjo palapinėje, o Baraką - kai jis jojo nat asilo. Bet turbūt tokių svečių laikas praėjo, dabar taip nebebūna?
Na, mes vis dar gyvenam Biblijos laikais, todėl niekas nesikeičia. Štai išsiuntėme keletą vaikų į sekmininkų sąjungos vaikų stovyklą. Vienas vaikinukas, kuris šiaip jau buvo toks, kad ateidavo į bendruomenę nedažnai, o ir šiaip nerodė uolumo,mieliau eidavo žaisti, negu likdavo klausyti, ką suaugusieji kalba, mamai paskambino. O jo pasakojimas toks - sėdėjo palapinėje, staiga prieš jį atsirado siluetas, tikrai ne žmogus ir pasakė: "Tavo tikėjimo dienos prasidėjo". Tai pasakęs išnyko taip pat staiga, kaip ir atsirado. Berniukas klausė, kas tai galėjo būti.
Mama atsakė:"Sūnau,tave aplankė Dievo meilė".

penktadienis, liepos 09, 2010

Vienas klausimas


"Jėzus paklausė trečią kartą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: “Ar myli mane?”, ir atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu”. Jono 21, 17
Kodėl Jėzus taip paklausė?
Žinoma, visų pirma tam, kad nuimtų prakeikimą, kur Petras užsitraukė atsižadėdamas Kristaus.
Tačiau ne tik tai - meilė yra daugiau ir stipriau už viską. Jėzus klausia:"Ar myli mane"... Šiame klausime aš girdžiu daugiau - Jis parodo, koks yra kelias į meilę. Žmonės sukūrė daug teorijų, kaip reikia mylėti, kaip treniruoti save, kad gyventum teigiamose emocijose, tačiau taip ir neranda kelio į meilę.
Mano pastebėjimu dauguma žmonių išvis nieko nemyli, nes jie neturi tam laiko, jie labai užsiėmę, jie pervargę ir per daug nelaimingi, kad mylėtų kitus. Retkarčiais, kai nutinka koks nenumatytas atvejis, prisimenama - lyg ir brangu, tačiau vėliau, kai situacija susitvarko, vėl viskas grįžta į senas vėžes. Nėra laiko ir jėgų mylėti... O Jėzus turėjo laiko pasimatyti su žmogum, kuris jį išdavė.
Žmogus vis dėlto ne saulė ir pats šviesos iš savęs negeneruoja. Dažnas jaučia sąžinės priekaištą, bet kaip mums mylėti kitus? Jėzus klausia:"Ar myli mane?".
O ar nėra kitų būdų?
Ne, nėra. Nes meilė visų pirma yra sprendimas ir įsipareigojimas, o ne emocija. O mes gyvename tokiame amžiuje, kur labiau už ugnį bijoma įsipareigoti. Visuose lygiuose - pradedant darbu, baigiant šeima... Kodėl? Todėl, kad nemylima.
Jėzaus klausimas man gręžia smegenis kelintą savaitę. Po tokio klausimo junti, kad nėra jokios erdvės manevrams,bet jeigu nori būti mylintis, nėra kito kelio kaip atsakyti "taip".