pirmadienis, gegužės 30, 2005

Kam priklauso Katalikų bažnyčia

Savaime suprantamas dalykas, net klausti nereikia, ar ne? Juk sakoma, kad tai tikroji bažnyčia, įsteigta paties Jėzaus Kristaus ir apaštalų, stovinti ant Petro kaulų ir istoriškai perimanti tradicijas. Tai yra Dievo organizacija ir popiežius vadina save Dievo vietininku. Ar iš tikrųjų Katalikų bažnyčia yra Dievo? Apie tai susimąsčiau skaitydamas apie Fatimos apreiškimus, kurie, kaip jau rašiau anksčiau, reikalavo garbę atiduoti ne Dievui, bet Marijai ir radau dar kai ką stulbinančio, apie ką nutylėti būtų "griekas", nors daugeliui tai tulėtų laaaabai nepatikti. Bet dar kartą sakau - ne aš sugalvojau tas dogmas ir kitas keistenybes. Jei mano kaltė tik tai, kad drįsau pamąstyti kitaip, nei liepiama oficialiai, ką gi, tuomet esu kaltas, bet nutylėti vis tiek negaliu.
Katalikybė tuo ir patraukli, kad iš savo pasekėjų praktiškai nieko nereikalauja – gyvenk kaip nori, tik būk ištikimas bažnyčiai. Tiesa, visai kitokie kriterijai yra politikai – ten jau reikalavimai atsiranda. Taigi, daugelis save vadinančių katalikais (80 procentų Lietuvos gyventojų) net ir neužduoda sau klausimo, ar tinkamą gyvenimą gyvenu, tiesiog vykdo tradicijas ir net negalvoja apie dogmas, kuriomis seka. Taigi, grįžkime prie klausimo, kam priklauso Katalikų bažnyčia. Daugelis turbūt išpūs akis, bet tikrai ne Dievui… Netikite? Be reikalo – tai paliudija oficialūs Vatikano dokumentai.
“1984 m. kovo 25 dieną popiežius Jonas Paulius II ir dauguma vyskupų, kiekvienas savo katedroje, paaukojo Bažnyčią ir pasaulį Marijos Nekaltajai Širdžiai”. Na ir kaip jums patinka? Taigi Katalikų bažnyčia yra paaukota Marijai. Galite sakyti, kad įvyko nesusipratimas, bet “1991 m. gegužės 13 d. popiežius Jonas Paulius II dar kartą paaukojo Bažnyčią ir pasaulį Marijos Nekaltajai Širdžiai (gal iš pirmo karto nepriėmė?)”. Aišku, interpretacijos vietai yra sočiai, bet Biblija sako: ”Kas Dievo, Dievui”… Praktika Katalikų bažnyčioje rodo:” Kas Dievo… Marijai”…
Taigi, katalikams būtų laikas išsiaiškinti, kam priklauso jų lankoma bažnyčia, nes apie tai niekas net nepagalvoja, o Vatikanas stengiasi to negarsinti ir neakcentuoti, bet aš labai imu abejoti, ar kuo nors ši organizacija siejasi su Dievu, jei net jam oficialiai ir nepriklauso. Ir tai nėra juodinimas ar menkinimas - tai oficialūs duomenys.
Jei netikite, tai prisiminkite popiežiaus Jono Pauliaus II popiežiavimo devizą “Visas tavo”, skirtą Marijai.
Labai įdomų - vietininkas buvo Dievo, o priklausė “visas Marijai”, bažnyčia turėtų būti Kristaus, bet paaukota tai pačiai Marijai.
Kyla klausimas – kodėl iki šiol Marija dar nepaskelbta Dievu, jei visa Katalikų bažnyčia jau priklauso jai?
Kada tai įvyks?

penktadienis, gegužės 27, 2005

Marija, Fatimos Karalienė

Geriau jau nebūčiau lietęs šios temos, nes kaip tyčia vakar kaimynė atnešė katalikišką laikraštį, kur parašyta apie Fatimos vadinamuosius apreiškimus. Turiu pasakyt, kad jie mane giliai pritrenkė. Bet, aišku, tai, ką rašysiu, mano subjektyvi nuomonė. Visko mačiau, bet… Pagaliau supratau, kodėl katalikams ilgus amžius buvo drausta skaityti Šventąjį Raštą…
Paminėsiu tik kelias citatas, kurias vaikams pasakė “tariamoji apreiškimų valdovė” Fatimos Mergelė Marija.
“Jis nori, kad įdiegtum žmonėms pagarbą mano Nekaltajai Širdžiai. PAŽADU IŠGANYMĄ tiems, kurie mano širdį apkabins…”.
Čia kažkas baisaus - žinom, kad Jėzus sakė:”Niekas nenueina pas Tėvą kitaip kaip per mane”. Dabar atsiranda kitas asmuo, kuris ŽADA išgelbėjimą…
Jei du žada tą patį, ką gali tik vienas, tai vienas iš dviejų yra melagis ir klastotojas.
Kuris?
Galite patikėti, kad Jėzus melavo?
Žemiškoji Jėzaus motina vadino save “Viešpaties tarnaite”, šitas asmuo, vadinantis save “Mergele Marija”, visai kitoks – pats dalina pažadus kaip Dievas ir jo rūpestis yra ne Dievas, o jo paties garbinimas…
Taigi ”apreiškimų Karalienė” dedasi ne tik ne tuo asmeniu, bet ir žada tai, ko duoti negali… Kyla klausimas, kas tas taip įžūliai meluojantis asmuo???
Toliau dar gražiau:”Dievo Motina kalbėjo: ”Aš atvykstu paprašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai”. Va čia tai bent – ar tai ta pati Marija, kuri yra Viešpaties tarnaitė? Net ir Kristus sakė:”Tebūna ne mano, o Tavo valia” – o šito apsireiškusiojo pretenzijos žymiai didesnės net už paties Dievo.
Kas skaito Bibliją, žino, kad auka jau atlikta, prie jos nieko nei pridėsi, nei atimsi ir tuščios pastangos ieškoti kitų išgelbėjimo kelių ir kitų aukų.
Viena, ką galiu ir toliau tvirtinti – apsireiškusysis asmuo negali būti Marija, nes save pristato kaip tą, kuris gali išgelbėti (pav. sako PAŽADU IŠGANYMĄ), kai žinom, kad vienintelis Gelbėtojas yra Jėzus. Taip pat ”Dievo Motina” reikalauja, kad būtų garbinama ne tik ji pati, bet ir jos “širdis”.
Tuo tarpu net ir katalikams žinomi 10 Dievo įsakymų skelbia:”Neturėk kitų dievų šalia manęs”.
Atvirai sakant, sunkiai ir įsivaizdavau, kiek toli nuėjęs tas paklydimas, bet kitaip kaip atvira šventvagyste ir pasityčiojimo iš Dievo šito pasibaisėtino pagoniškos kilmės kulto negaliu pavadinti. Tuo labiau, kad tai visiškai priešinga tam, ko mokė Jėzus, ką kalba Dievas visoje Biblijoje:”Savo šlovės aš neatiduosiu kitam”.
Galite sakyti, kad čia nauja medžiaga, naujas apreiškimas, bet visiškai priešingas tam, apie ką kalba visa Biblija – galima garbinti tik Dievą.
Daugelis žmonių klysta manydami, kad Dievui visiškai tas pats, kas daroma Jo vardu, kad Jis toks mylintis ir toks geras, kad viską atleis… Apaštalas Paulius Biblijoje įrašė Dievo požiūrį: ”Net jei angelas iš dangaus jums paskelbtų kitokią Evangeliją, tebūnie prakeiktas”.
Taigi, prakeikimas guli ne tik ant to vadinamojo apreiškimo, bet, kad ir kaip būtų gaila, ir ant tų, kurie juo seka. Nors, kita vertus, jei jiems gerai, ko čia reikėtų labai rūpintis? Ne mano reikalas.

ketvirtadienis, gegužės 26, 2005

Marija, Dangaus karalienė

Mariologija metu tapo itin aktualia tema. Ja diskutuoja net ir katalikai. Savaime aišku šią temą iškėlė į paviršių skandalingasis “Da Vinčio kodas”, juo labaiu, kad ir Lietuvą vadina “Marijos žeme”. Kai ką pamaniau šiuo klausimu ir aš, neliesiu dogminių dalykų, nes jie paprasčiausiai juokingi, tik pastebėsiu, kad Marija, kuri yra minima Biblijoje, ir Marija kuri apsireiškia, vaidenasi ir yra garbinama katalikų, yra visiškai skirtingi asmenys.
Žemiškoji Jėzaus motina vadino save “Viešpaties tarnaite”, jai buvo reikalingas Gelbėtojas, ji sakė: ”Mano siela džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju”(Luko1;47). Ji taip pat dar turėjo daugiau vaikų, net tik Jėzų.
Katalikų garbinama Marija gimė be nuodėmės, ji pati gali teikti gelbėjimą, buvo paimta Dangun su kūnu, pagimdė tik vieną sūnų, ją vadina tokiais titulais kaip “Dangaus Vartai”,”Dievo Motina”,”Aušros Žvaigždė”,”Karalienė Apaštalų”, “Dangaus Karalienė”…
Taigi visiškai skirtingi asmenys…
Tačiau jei manote, kad šis požiūris susiformavo tik dėl didelės pagarbos, klystate. “Dangaus karalienę” garbino žydai dar pranašo Jeremijo laikais, apie tai aiškiai parašyta Biblijoje.
Štai ką Dievas kalbėjo pranašui Jeremijui: ”Ar nematai, ką jie daro Judo miestuose (…)? Vaikai prirenka malkų, tėvai sukuria ugnį, moterys minko tešlą, kepa pyragaičius ir aukoja juos DANGAUS KARALIENEI”. (Jeremijo7;17-18)
Ką apie tai manė Dievas?
“Ar jie sukelia man rūstybę?- sako Viešpats,- Ar ne sau gėdą jie užsitraukia? Todėl taip sako Viešpats:”Aš išliesiu savo rūstybę ant šitos vietos” (Jeremijo7;19-20).
Taigi, Dievas iki šiol nepasikeitė, Jis vis toks pats- kaip tada garbindami Dangaus Karalienę žmonės užsitraukdavo gėdą, taip ir dabar gėdą užsitraukia, kaip tada Dievas prižadėjo išlieti rūstybę, taip ir dabar.
Nežinau, gal tai yra viena iš mūsų tautos tragiškos lemties priežasčių – didinga valstybė sumenko ir vos nenutautėjo, vos lietuviai buvo priversti garbinti Dangaus Karalienę – ne viena dešimtis katalikų bažnyčių Lietuvoje taip ir vadinasi”Marijos, Dangaus Karalienės”… O patys lietuviai tapo iš vyriškos ir karingos tautos, kažkokiais, na, kaip čia pasakius… saldžiais savanaudžiais pataikūnais. Tikrai ne Pilėnų gynėjais.
Ir ta Dangaus Karalienė, kuri garbinama, tikrai nėra ta Marija, apie kurią rašo Biblija, tai visai kitas asmuo, atsiradęs daug anksčiau, negu gimė pati Marija .Nežinau, kiek dar šis paklydimas ir kultas, dažnai pretenduojantis į paties Dievo vietą, bus gyvas, bet manau, dar labai ilgai, tai labai patogi vieta prietarams ir tamsumui. Man tik gaila Biblijos Marijos – ji to nenusipelnė, kad jos vardu būtų daromi tokie dalykai.

trečiadienis, gegužės 25, 2005

Klasikai diskutuoti neleidžia

Kai kalbame apie klasikus, dažnai jie yra tarsi nekintantys dydžiai, kuriuos tegalime priimti per daug negalvodami. Jie gali net nepatikti, ar net atrodyti primityvoki, bet guodžiamės bent tuo, kad gal ko nesuprantame. Tačiau šis santykis akivaizdžiai netinka, kai kalbame apie J.Biliūną, nes jo kūrybą kiekviena karta turi atrasti ir išgyventi pati. Sukanka 100 metų, kai pasaulį išvydo Jono Biliūno apsakymai.
Ką gi jis padarė tokio – taip, jis pramynė takus ir priartino lietuvišką novelę prie europietiškų standartų, bet jus tais takais atėjo žymiai už jį iškalbingesnių, ir iš pirmo žvilgsnio talentingesnių rašytojų? Ar jau jis buvo toks didis realistas, kad be jo negalėtume ko nors sužinoti apie to meto epochą?
Vis dėlto, net ir šiandien vienu aspektu J.Biliūnas lieka nepralenkiamas - jo humanizmas toks gilus, kad iki šio laiko verčia nejaukiai jaustis vartotojiško mąstymo įkaitus. Dažnai jo kūriniai turi galią pažadinti žmogiškumą.
Bent man J.Biliūnas –labai vyriškas rašytojas – vienas iš nedaugelio, kuris ne aprašo, ne kuria pramogą kitiems, ne blyksi savo protu, o pats dalyvauja kūrinio veiksme, tarsi panaikindamas ribą tarp gyvenimo ir literatūros. Taigi jis - labai vyriškas rašytojas, nenusimetantis atsakomybės, o dažniau ją prisiimantis. Manau, taip turėtų jaustis kiekvienas žmogus, matydamas pasaulio netobulumą ir blogį – ir mes įnešame savo dalį. J.Biliūnas nesislapstė kūryboje, jis sakė:”Taip ir aš dėl to kaltas, ir aš esu toks pats”.
Galų gale jo humanizmas toks gilus, kad jis net neleidžia mums diskutuoti dėl tam tikrų kategorijų – jo kūryboje ne diskusija, ne medžiaga apmąstymui, o humanizmo praktika. Todėl dažnai net nekyla abejonių, perskaičius jo kūrybą, kaip turi elgtis žmogus.
Štai Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje atstovas liberalcentristas Jonas Čekuolis siūlo pradėti diskusijas eutanazijos tema. Eutanazija - tai dirbtinis gyvybės nutraukimas, kurį atlieka kitas žmogus mirštančiajam sąmoningai prašant arba su artimų žmonių sutikimu. Kaip sakė J.Čekuolis, nors "eutanazijos klausimas Lietuvoje yra jautrus ir "žalias", tačiau Europos valstybės vis daugiau dėmesio skiria diskusijoms dėl eutanazijos įteisinimo.
Ką į tai pasakytų J.Biliūnas? Manau, jis jau atsakė. Jei kas nori pamatyti, kaip veikia eutanazija praktikoje, tegu paskaito jo noveles “Kliudžiau” ir “Brisiaus galas”.
Taigi ir šį pavasarį ne diskutuokime, o tiesiog gyvenkime.

pirmadienis, gegužės 23, 2005

* * *

Mėnulis storulis
Pro langą žiūrės
Užmigti vaikulis
Pernakt negalės.

Ko šaiposi žvaigždės
Vis mirksi šviesa -
Rėplioja kaip sraigė
Gimimo diena.

Įkyriai stuksena
Mintis galvoje,
O jei ji paklys
Viena naktyje?

Uždegsiu švieselę
Lauke juk tamsu,
Pašviesiu jai kelią -
Lai eina taku.

ketvirtadienis, gegužės 19, 2005

Baigiant popiežiaus klausimą

Jo, negavau nė vieno rimto argumento ar paneigimo. Kaažkada man akys iššoko, kai skaičiau vienuolio Martyno Liuterio knygą. Pasirodo, jis visai nenorėjo suskaldyti Katalikų bažnyčios - norėjo pašalintis tas nesąmones, kurios susikaupė per šios sitemos šimtmečius."Jūsų priešai jums meluoja ir apgaudinėja,- rašė M.Liuteris tuometiniam popiežiui,- nesileiskite vadinamas Kristaus vietininku, Tiltu tarp Dangaus ir Žemės, Visų tikinčiųjų tėvų, Dangaus ir Pragaro valdovu - tai pražudys jūsų sielą".
Popiežius, perskaitęs burbtelėjo:"Girtas vokietis", bet titulų neatsisakė.
Taigi iki šios dienos popiežiai, nors ir neafišuojasi, bet vadinasi šiais pasibaisėtinais ir šventvagiškais epitetais, kurie turėtų priklausyti tik pačiam Dievui.
Savaime suprantama tai labai nemalonu katalikams, bet ne aš pavadinau popiežių Visų tikinčiųjų tėvų, Dangaus ir Pragaro valdovu, todėl ne man ir atsakomybė - parašau tai, kuo taip didžiuojasi katalikybė.
Žiūrint į ilgą klastočių istoriją, pasipūtimą ir jėgos demonstravimą labai aišku, kad viso to negali atpirkti net šviesi asmenybė. Popiežius visiškai neatitinka, nei Kristaus sumanymo nei tarnavimo Kristui. "Argi mes keliames virš jūsų"- rašo apaštalas Paulius kitiems krikščionims.

antradienis, gegužės 17, 2005

Tai buvo Petras Romoje ar ne?

Taigi, didysis klausimas - ar buvo apaštalas Petras Romos vyskupas ir ar išvis jis buvo Romoje?
Atrodytų, praėjo tiek metų, koks dabar skirtumas…
O skirtumas vis dėlto yra. Pirma, jei Petras nebuvo Romoje, Romos katalikų tvirtinimas, kad ji yra tikroji bažnyčia, labai susvyruoja, antra, susvyruoja pati popiežiaus institucija – pasirodo, kad viskas yra išgalvota…ir trečia, nebetenka prasmės ir nebėra kuo didžiuotis žodžiais, kuriuos, kaip sako katalikai, tariamai tik Petrui pasakė Jėzus: ”Ant tavęs aš pastatysiu savo bažnyčią”… Priminsiu, kad svarbiausia katalikų bažnyčia Vatikane yra Petro, joje tariamai yra palaidotas apaštalas Petras – taigi katalikų tikėjimas stovi tiesiogine prasme ant Petro kaulų.
Taigi, tyrinėdamas šitą klausimą, labai nustebau, bet Biblija nemini, kad Petras išvis kada nors būtų buvęs Romoje. Atvirkščiai – Biblijoje kalbama, kad Paulius vyko į Romą liudyti ciesoriui, o Petras visą laiką gyveno Jeruzalėje. Netikite? Paprasta patikrinti.
Katalikai teigia, kad Petras atvyko į Romą 43 mūsų eros metais, ten buvo vyskupu 25 metus ir buvo nukankintas 68 m.e.m.
O Paulius, kaip sako Biblija, 51 m.e.m. metais Petrą randa… Jeruzalėje. Dar daugiau –apie 60 metus Paulius rašo laišką Romiečiams, pamini 26 vardus krikščionių, nuo kurių ir kuriems siunčia linkėjimus, mini bažnyčias, kurios renkasi tai vienuose, tai kituose namuose. Ar gali būti, kad jis neperduotų linkėjimų pačiam, kaip sako katalikai, “pirmajam popiežiui”? Aišku kad ne.
Ir paskutinis argumentas, kurio pakanka įsitikinti, kaip yra suklastota istorija – patys katalikai knygoje ”Katalikų tikėjimas” tvirtina, kad Paulius ir Petras buvo kalinami 9 mėnesius Kapitolijuje, o vėliau nukankinti. Taigi, šio kalinimo metu, kaip teigia knygos ”Katalikų tikėjimas” autoriai, Paulius parašo antrą laišką Timotiejui, kuriame kviečia būti Timotiejų būti jo nukankinimo, kuris tuoj įvyks, liudininku. O kas gi jame rašoma?
Jame rašoma: ”Vienas Lukas yra su manimi”(2Tim.4;11). Gal Paulius pamiršo, kad kartu sėdi ir Petras? Gal jam buvo protas aptemęs?
Patys katalikų teologai, norėdami įrodyti, kad Petras buvo Romoje, aiškina, kad jis viename laiške mini Babiloną – tai, esą, aliuzija į Romą. Bet Roma Biblijoje yra ne Babilonas, o Babelė.
Net jei tai ir būtų taip, negali būti, kad Apaštalų sostą Dievas įkurtų mieste, kuris Biblijoje įvardijamas kaip “visų šlykštybių motina” ir galų gale bus visiškai sunaikintas.
Negana to, Petro buvimo Romoje nepatvirtina ir jokie kiti istoriniai faktai.
Teisininkas seras Robertas Andersonas taip rašo apie šį klausimą:”Kokiu pagrindu tvirtinama, kad Petras buvo Romos vyskupas?Vienintelis tvirtinimas yra pačios Katalikų bažnyčios tvirtinimas. Jokio kito įrodymo nėra”.
Suprantu, kad tikėjimas remiasi ne tuo, kas matoma, nes Dievas yra nematomas, bet kai eina kalba apie žmones ir įvykius, kiekvienas turi remtis faktais, šiuo atveju faktų nėra ir būti negali.
Taigi tyrinėdamas šį klausimą priėjau tokių išvadų:
1.Petras niekada nebuvo Romoje.
2.Petras niekada nebuvo Romos vyskupu. Vadinasi, melas yra ir apie popiežių tęstinumą, apie apaštalų sostą – viskas yra tik pačių katalikų tvirtinimas.
3.Visas katalikų mokymas apie Petro tarnystę Romoje ir tuo remiantis tikinimas apie tikrąją bažnyčią yra grynas išmislas ir siekis pateisinti savo teises į krikščionybės monopolį. Jei ši sistema nesigėdijo meluoti man tokio esminio dalyko, ar galiu būti tikras, kad kitur yra teisinga?
4. Pasakos apie Petro buvimą Romoje man labai primena mormonų pasakojimus apie jų pranašo Džozefo Smito(berods) žygdarius, ir Jahovos liudytojų pasakojimus apie jų vadus Rutefordą ir kitus, bei jų "stebuklingus" darbus ir t.t., kurių jie nepadarė. Manau, šaknis tokio mitologizavimo ta pati - žmonės nenori pripažinti tikrovės ir tiesos.
Tai nemalonūs daugeliui faktai, deja, kažkas kitas guli didingoje ir išpuoštoje Vatikano katedroj, o ne Petras.
Ir pabaigai - Biblija kalba, kad "Niekas nededa kito pagrindo, išskyrus tą, kurį padėjo Dievas - Jėzų Kristų".
Jei daug kam patinka bažnyčia, pastatyta ant tariamų Petro kaulų, tai jų reikalas, kad jie sistema pasitiki labaiu, negu Biblija. Beje, nesistebiu, kad labai lgą laiką Vatikano draudžiamų knygų sąraše buvo... Biblija, tai išties pavojinga knyga katalikui. Įsitikinau.

pirmadienis, gegužės 16, 2005

Apie kritiką ir pamatus

Jo, brangieji, vieni gimsta optimistais, kiti –pesimistais. Save priskiriu daugiau prie pastarųjų, tad ir kritika - mano stiprioji puse.Bet ir dienoraštį pavadinau"Iš kampo" - tai mano kampas, nereikalauju, kad ir kiti taip pat galvotų.
Iš kitos pusės esu įsitikinęs, kad kažką teisingai galima daryti tik stovint ant teisingo pamato. Kaime turiu sodybą. Ankstesni savininkai patingėjo padėti normalius pamatus. Dabar matau – jų pakeisti neįmanoma, belieka arba taip gyventi arba išvis namą nugriauti – nėra kito pasirinkimo. Taigi, manau – pastatas gali stovėti kad ir 2000 metų, bet tiek ir naudos - kad ir istorinis, bet netinkamas gyventi.
Kažkada pradėdamas studijuoti istoriją net nenumaniau, kokių sunkiai priimamų faktų teks atrasti. Patikėkit, laukė nelengva vidinė kova - priimti, ką radau, ar tikėti tuo, kuo esu išmokytas. Taigi visai suprantu pasipiktinusius balsus – siūlymus ir net perspėjimus prieš rašant užmesti akį ten ar kitur.
Studijuodamas pakankamai žiūrėjau – ypač į didįjį “Katalikų bažnyčios katekizmą”, Bibliją ir istorinius veikalus. Ir tiesiog lyginau, bandydamas atsakyti sau į klausimą, kas atsitiko, kad krikščionių bažnyčia tapo tokia nepanaši į tą, kurią įsteigė Jėzus Kristus.
Dar vaikystėje skaičiau apie didžiųjų menininkų gyvenimus. Ypač įstrigo knyga apie didįjį menininką Mikelandželą. Joje yra toks epizodas – popiežius norėdamas pasipuikuoti pasikviečia Mikelandželą į Vatikano lobyną, rodo auksą, brangenybes ir kitus turtus ir sako: ”matote, bažnyčia šiuo metu negali pasakyti:”Aukso ir sidabro aš neturiu”… Mikelandželas labai greitai atsakė:”Taip pat ji jau negali pasakyti:”Kelkis ir vaikščiok”…
Manau, šitas Mikelandželo posakis atspindi visą klausimo, kurį man savo laiku reikėjo išspręsti, esmę – kodėl, tikrąja save vadinanti organizacija, negali pasakyti, kaip pasakė apaštalai luošiui: ”Kelkis ir vaikščiok”?
Turbūt kažkas negerai yra su pamatais.

penktadienis, gegužės 13, 2005

Kai faktai nesutelpa į rėmus

Žiūriu ne taip paprasta suvirškinti istorinius faktus, kai kam jie sukelia pilvo skausmą. Nieko, brangus dienorašti, vis dėlto istoriją reikia žinoti, tuo labiau, kad to, ką sakau, vargu ar kas pasakys viešai -per daug pavojinga. Oficialios institucijos gal ir nepaneigs, bet kukliai nutylės.
Prisipažinsiu, kai ėmiausi studijuoti bažnyčios istoriją, ir lyginti su katalikų dogmomis ir mokymu, išties patyriau lengvą šoką – buvau įsitikinęs, kad ši krikščionių bažnyčia yra teisingiausia.
Taigi, ta pati popiežiaus institucija…. Užteko tik kai ką iš savo tyrinėjimų parašyti, kai ėmė lįsti tos pačios iškaltos mokyklose dogmos – kas buvo pirmasis popiežius?
Turiu nuliūdinti, kad Petras tikrai nebuvo popiežius ir nei pats save laikė tokiu, nei kiti jį tokiu laikė. Jis buvo vienas iš 12.
Skirtingai nei popiežiai, apaštalai nedrįso save vadinti Dievo vietininkais, nes puikiai žinojo, kad tai būtų tikra šventvagystė, nes Dievo vietininkas šiuo metų yra Šventoji Dvasia, o ne koks žmogus.
Be to, minėjau, 380 mūsų eros metais, nuo kurių prasideda Katalikų bažnyčios gyvavimas, imperatorius Feodosijus paskelbia :”Įsakome nuo šiol vadintis katalikais”.
Taigi Katalikų bažnyčia atsiranda imperatoriaus įsaku praėjus 400 metų po Jėzaus gimimo. Popiežiai atsiranda dar vėliau.
Vyriausias Romos imperijos žynys, kaip ir dera, turėjo gyventi tik Romoje, todėl palaipsniui, kai susiliejo Imperija ir Katalikų bažnyčia, visi aplinkiniai vyskupai buvo palenkti, papirkti ar jėga priversti pripažinti Romos vyskupo pirmenybę. Tas procesas nebuvo jau toks paprastas, truko apie 300 metų.
Vis dėlto popiežius, kaip Romos popiežius, atsiranda tik 660 mūsų eros metais. Taigi, praeina 630 metų po Kristaus mirties, kol Katalikų bažnyčia ima savintis atstovavimą Dievui ir pasisodina žmogų, kurį paskelbia Dievo vietininku. (beje, greitu laiku parašysiu apie dar vieną didelį mitą – apie tai, ar Petras iš viso kada nors buvo Romoje).
Tokie yra istoriniai faktai ir nuo jų nepabėgsi. Rusai turi žodį “samozvancy”, manau jis geriausiai atspindi visą šitą politinę sistemą, kai imi žiūrėti istoriją. Aš asmeniškai tikiu, kad tik ant tiesos pagrindo gali augti geras vaisius. Bet jei jau pats pagrindas grindžiamas melu… Štai kodėl sistemai dzin, kas parašyta Biblijoje ir ko mokė Jėzus – ji gyvena sau, tarnauja sau ir turi savo įstatymus. Kažkada klausiau savęs, ar aš privalau palaikyti melą, jei mane prieš mano valią tariamai pakrikštijo? Taip pat ir supratau, kad žinodamas šiuos faktus nebegalėsiu gyventi taip pat, man reikės pasirinkti – vaidinti, kad nieko nežinau ir pritarti(gyventi būtų paprasčiau), ar pasakyti, kad nepritariu ir nesiruošiu dalyvauti

ketvirtadienis, gegužės 12, 2005

Imperija gyva iki šiol

Nurimus aistroms dėl popiežiaus laidotuvių ir rinkimų, dar kai ką pagalvojau, tad, manau, verta dar kartą sugrįžti prie šitos temos. Visada manau, kad tiesa geriau negu vaidyba.
Taigi, esminis klausimas, kodėl Lietuvoje katalikai vadina save Romos katalikais, o popiežius – Romos popiežiumi?
Turbūt daug kas nustebs, bet tai yra grynai pagoniškas palikimas, neturintis nieko bendro su krikščionybe. Krikščionių centras, jei apie jį kalbėti, visada buvo ir bus Jeruzalė. Biblija kalba, kad į Jeruzalę grįš Karalių Karalius.
Kaip atsitiko šis perkeitimas?
Paprastai. Kai 380 mūsų eros metais, nuo kurių prasideda Katalikų bažnyčios gyvavimas, imperatorius Feodosijus paskelbia :”Įsakome nuo šiol vadintis katalikais”. Taigi, nors katalikų bažnyčia kildina save nuo apaštalų ir Jėzaus, bet tiesa ta, kad ši daugiau kaip milijardą žmonių vienijanti organizacija atsirado ne Dievo, ne apaštalų, o Romos imperatoriaus įsakymu. Tai nereiškia, kad visi Romos imperijoje tapo krikščionys, tiesiog visi tapo katalikais, nes įsakė imperatorius. O nepaklusti imperatoriui reiškė mirtį. Tiesa, krikščionys nebijojo mirties, šimtai tūkstančių jų mirė kaip kankiniai nuo pagonių rankos, dar daugiau – nuo katalikais pasivadinusių imperatorių ir Romos imperijos sukrikščionintų institucijų.
Todėl klysta istorikai, rodydami, kad persekioti šimtmečiais krikščionys, vos gavę valdžią, patys ėmė persekioti.
Tai melas – persekiojo ne krikščionys, o tie, kurie pasivadino krikščionimis, bet taip jais ir netapo. Tikrieji krikščionys ir toliau buvo persekiojami, nes nežaidė valstybinių Romos imperijos žaidimų. Tiesa, dabar juos vadino jau eretikais, sektantais, atskalūnais, sumaišties kėlėjais ir t.t.
Romos imperijoje buvo toks paprotys –Senatas išsirinkdavo vyriausią Romos žynį, net ir pats Cezaris kurį laiką juo buvo. Todėl natūralu, kad vyriausiąjį žynį turėjo kažkas pakeisti. Juo tapo popiežius, renkamas ta pačia tvarka. Turiu nuliūdinti – kai regime popiežiaus rinkimus konklavoje, tai ne kas kita, kaip to paties vyriausiojo žynio rinkimai Romoje. Tiesa, kitu pavidalu, bes esmė ta pati.
Netikite? Pasiklausykite katalikiškos terminologijos – kurija, filija ir t.t. – tai vis tos pačios Romos imperijos struktūros, gyvuojančios iki šiol.
Nemėgstu istorijos, bet šiuo atveju be jos neišsiversi. Beje, tai yra ne mano nuomonė, o faktai, kurių oi kaip nenorima pripažinti ir net prisiminti. Kai šiuos faktus atkapsčiau, iš karto praėjo bet kokia baimė prieš, atrodytų, visagalę katalikybę – štai kodėl ji taip skiriasi nuo to, kas rašoma Biblijoje. Daugelis žmonių vis tikisi, kad štai štai viskas pasikeis šioje organizacijoje, bet tai yra naivumas.
Pasikeis tik vienu atveju – jei pagonybė bus išrauta iš jos. O to niekada nebus. O jei būtų, tai kur tada gyventų popiežius ir ar išvis jis būtų?

trečiadienis, gegužės 11, 2005

Naujasis Amžius ar senasis melas?

Neabejotinai iš JAV kilo ir dar vienas religinis sąjūdis, kuris nūnai vadinamas “New Age” pavadinimu. Šis sąjūdis toks margas, kad aprašyti jam reikėtų visos knygos, tačiau visų šios pakraipos religijų esmė – pagonybė, pagoniški kultai, garbinantys gamtą, turintys ryškų rytietišką atspalvį. Šalia visai nekaltų liaudiškų prietarų atgaivinimu, šių kultų pasekėjai nebesigėdija pasivadinti raganomis ar burtininkais, kas iki šiol visuomenėje turėjo neigiamą reikšmę. Be abejo, visa tai susiję su žmogaus noru valdyti aplinką ir savo gyvenimą, turėti “stebuklingų galių” ir kartu netikėti, kad žmogaus prigimtis yra sugedusi ir jokios “rasa apšlakstymo” apeigos to panaikinti nebegali.
Ir vis dėlto šis judėjimas gana populiarus –štai buvo pranešta, kad JAV raganos ir burtininkai suplanavo ir įvykdė keletą “apvalančių” ritualų ir ceremonijų Niujorke, kurių metu turėjo pašalinti “blogą energiją” politikos srityje. Iš viso Niujorko Centriniame parke ceremonijoje dalyvavo 100 raganų iš “Pagonių draugijos”. Maždaug valandą susikibusios už rankų jos dainavo dainą apie taiką, o po to “apvalė” visą miestą.
Laikraščiui "US News and World Report" viena iš “Pagonių draugijos” narių Treisi Lerd pasakė, kad buvo surengta ir uždara ceremonija, kurios tikslas – burtais nuimti “Bušą iš Vašingtono”.Nepavyko.Bušą vėl išrinko.
Beje, ir Lietuvoje moterys vis dažniau didžiuojasi ir vadina save raganomis, burtininkėmis... Joms reklamuoti net yra keletas televizijos laidų.
Tačiau ši pasaulėžiūra negali atsakyti į giluminius žmogaus širdies poreikius – apie tai liudija buvusi ragana Keti Šarp, kuri įkūrė internetinį tinklalapį ir pasakoja jo lankytojams – pagonybės šalininkams ir kitoms raganoms – apie Jėzų.
Interneto tinklalapio forume nuo 20o2 metų buvo atlikta apie 100 000 įrašų, “Aš pritrenkta, kad raganos užeina į tinklalapį ir ištisomis dienomis diskutuoja apie Kristų”,- sakė Keti Šarp žurnalui “Charizma”.
Vienas iš tinklalapio administratorių Maiklas Bišopas, beje, praeityje, irgi išpažinęs pagonybę, sako, kad šis tinklalapis skiriasi nuo kitų krikščioniškų tinklalapių, nes čia sveikinamos bet kokios, net ir neigiamos, svečių nuomonės. ”Mes neišmetame žmonių, kurie nesutinka su mumis, ir neperšame Evangelijos, tiesiog pasakojame apie Kristų”,- sakė Maiklas Bišopas. – “Beje, aš nežinau kito tinklalapio, kuris dirbtų su raganomis, tiesiog tokius žmones dažniausiai krikščionys “nurašo”.
Beje, tinklalapio įkūrėja taip pat susitinka su raganomis ir pagonimis ir ragina lankytis juos protestantų charizmatų bažnyčioje, kurią pati lanko. Beje, kaip tvirtina kita administratorė, taip pat praeityje buvusi ragana, Loti, kai kurie iš okultistų ir pagonių net negali išbūti iki galo bažnyčios susirinkimuose, nes jie neišlaiko, kai jų pasaulėžiūra tiesiog pasirodo esanti visiškai tuščia ir neveiksminga, susidūrusi su Šventosios Dvasios veikimu.
Loti sako, kad ir pati yra patyrusi panašų jausmą, prieš apsispręsdama pasirinkti Kristų.

antradienis, gegužės 10, 2005

Made in USA

Augę sovietmečiu žmonės žino, koks vertingas tada buvo daiktas, kurį puošdavo tokia etiketė “Made in USA”. Tai būdavo ne šiaip džinsai ar marškiniai – tiesiog laisvės ir vakarietiško gyvenimo simbolis. Tačiau ne visi šios šalies “gaminiai” pasirodė tokie jau žavūs ir nekalti.


Nori būti laimingas – tik mylėk save

Atėjus nepriklausomybei, iš šios daugelio svajonių šalies ėmė pasiekti ne tik daiktai, bet ir įvairūs dvasiniai mokymai. Turbūt visi esame susidūrę su Jahovos liudytojais, mormonais, tačiau yra ir visa eilė dvasinių mokymų, kurie neturi savo struktūros, tačiau yra kaip slaptieji agentai, besibraunantys atskirai ir atkakliai ir taip pat sėkmingai užvaldantys žmonių protus.
Kadangi gyvename šalyje, kuri kaip ir laiko save krikščioniška, bet kartu visiškai netiki nei krikščionybe, nei Dievo galia keisti žmogaus gyvenimą, o žmonių ištikimybė institucinei katalikybei neleidžia jiems atsiverti Evangelijai tokiai, kokia ji yra, šia nišą puikiai užpildė vadinamasis pozityvizmo mokymas ir kiti panašūs dalykai.
Jei kada pasakojote apie Jėzų, Biblijos principus, turbūt teko susidurti ir su tuo, kad save dvasingais laikantys žmonės, žiūrėk, ima ir žino, kurį nors Biblijos principą, net gali cituoti Bibliją, tačiau niekada nemini Jėzaus.
Taigi, ką daryti, kai nežinome atsakymo - galime jaustis tik taip, kad mokome dar vienos dvasingumo sistemos, o ne atstovaujame Karalių Karalių, kuriam ataskaitą teks teikti kiekvienam žmogui.
Visuomenė, kuri mano, kad kiekvienas yra laisvas pasirinkti tikėjimą ar vieną ar kitą susirinkimo ir garbinimo būdą, ypač jautriai reaguoja, kai kas nors ima ir nebesutinka su vyraujančiu pliuralizmu ir vadinamąja tolerancija. ”Jei tu esi išauklėtas religijoje, kuri laiko tave menku kirminu – pasirink kita”, – skelbia Luiza Hei, viena iš okultinio judėjimo “New Age” atstovė, knygoje “Mylėdamas save būsi laimingas”, šio amžiaus žmonių siekį ir supratimą.
Beje, pats Luizos Hei knygos pavadinimas nusako šio judėjimo tikslus ir varomąją jėgą - savimeilė, egoizmas. Žmogus turi daryti viską, kas šaus į galvą, kad tik gyventų sėkmingai ir jam būtų malonu. Žodžiu, mokoma manipuliuoti situacijomis ir asmenimis. Bent man tai pakankamai šlykštu. Jei prisiskaitę Luizos Hei ir panašių asmenų lektūros žmonės šypsosi ir linki jums gero, žinokite, kad linki ne todėl, kad išties norėtų, kad jums sektųsi, o todėl, kad jiems patiems sektųsi.Juk su jumis jie elgiasi taip, kaip nurodo pozityvistinio mąstymo propaguotojai.
Dievas pirmiausia keičia žmogų, o tik paskui aplinkybes.

Rytų ristūnai

Galbūt nustebsite, bet iš Vakarų pasaulio šiuo metu ateina žymiai daugiau rytietiškų mokymų negu iš pačių Rytų. Budizmas, fenšui, joga, krišnaizmas nuo šiol nebėra rytietiški, tai jau vakarietiški mokymai. Skiriamasis jų bruožas - terminologija, suderinta krikščioniško pasaulio supratimui ir besiremianti krikščioniškomis sąvokomis.
Kas domėjosi religijomis, žino paprastą dalyką – visos Rytų religijos kalba apie tai, kad žmogus, eidamas į savo vidinį pasaulį, pažins tiesą ir patirs “nušvitimą”, kurį patyręs išsivaduos iš persikūnijimo rato ir nebegims dar kartą (reinkarnacija). Vienintelė krikščionybė išpažįsta rūstų Dievą, kuris sako, kad ne iš kur kitur išeina blogi sumanymai, o iš paties žmogaus - taigi, žmogaus vidinis pasaulis be Dievo yra netinkamas. Rytiečiai neturi net tokios sąvokos kaip nuodėmė, tačiau skaitydamas iš Vakarų ateinančia rytiečių “išmintį”, gali stebėti beveik krikščionišką terminologiją, kurioje yra ir nuodėmė, nurodymai, kaip tai siejasi su Kristaus mokymu, ir atgimimas dvasioje (nors Rytų religijose vartojamas terminas “nušvitimas), tiesa, niekur nerasi atpirkimo.
Taip pat reiktų pažymėti, kad net islamas keičiasi ir dabar jau vyraujančios tendencijos ateina ne iš Rytų, bet iš Vakarų.

pirmadienis, gegužės 09, 2005

Kai joga “Tele-bim-bam”

“O nuo šiandien, vaikučiai, įvedame naują rubriką “Tele-bim-bam“ joga” – džiugiai praneša laidos vedėja, šventai tikėdama tuo, kad daro gerą darbą ir dabar stiprins vaikų sveikatą. Išties, kas gi blogo stovėti ant galvos, kvėpuoti ir stiprinti savo kūną? Žinoma, nesu nusistatęs prieš sveikatos stiprinimą, tuo labiau, kad krikščionys išties per mažai rūpi savo kūnu. Be to, jei treniruotume savo kūnus ir maitintumėmės kaip sveikuoliai, tikrai sumažėtų ir “išbandymų”, ir “sunkumo dvasioje”. Tačiau joga nėra tiesiog telebimbaminis užsiėmimas, kuris tik šiaip ima ir pastiprina kūną.
Nereiktų pamiršti, kad visų pirma tai yra dvasinis mokymas, kurio principai buvo išguldyti “Jogasutroje” prieš 5000 metų. Pati joga yra dvasinių, psichologinių ir fizinių pratimų mišinys. Jogos tikslas – išugdyti ryšį tarp kūno ir proto ir tokiu būdu sukelti “dvasinio nušvitimo” . Ar vis dar galvojate , kad joga skirtas stiprinti sveikatą?
Labai klystate – kiekviena jogos poza yra skirta vis kitai Indijos dievybei, kurių yra nesuskaičiuojama galybė. Dar daugiau – seniai buvo žinoma, kad atvirkščiai negu manoma iki šiol – jogai gyvena žymiai trumpiau net negu statistinis Indijos gyventojas.”Aš nustembu, kai krikščionys manęs klausia, ar gali krikščionys praktikuoti jogą. Juk ji mane vos iki savižudybės neatvedė”,- sako žymus rusų dainininkas ir evangelistas Viktoras Kimenko. Dainininkas pasakoja, kad jogą ir meditaciją praktikavo 20 metų. Iš pradžių tik dėl to, kad dainuodamas galėtų kontroliuoti savo kvėpavimą, o vėliau buvo pasiekęs tokį lygį, kad galėdavo “išeiti iš kūno”. Visa tai baigėsi labai gilia depresija ir sprendimu nusižudyti. Vis dėlto dainininko tėvai krikščionys meldėsi už jį ir daliausiai Dievas atstatė jo dvasinį gyvenimą. “Kas pradeda kultivuoti jogą, tas atsiveria šėtoniškoms jėgoms, nes jos pagrindas yra šėtoniškas, ir visų pirma tai yra religija”,- sako dainininkas Viktoras Kimenko. – Dar baisiau, kad Vakaruose kai kurie krikščionys ima praktikuoti jogą ir meditaciją, kilusią iš Rytų misticizmo, nes joga keičiasi kaip chameleonas ir šiuo metu ji yra stipriai sinkretizuota ir tokiu būdu “lenda" į krikščionišką aplinką”.
Ir išties, kaip praneša “Religion Jurnal”, JAV bažnyčiose daugėja žmonių, kurie užsiima joga. Šiuo metu JAV šia praktika užsiima 18 milijonų žmonių, kurių pusė – krikščionys. Metodistų pastorius Tomas Rajenas net parašę knygą “Širdies malda: meditacija ir joga kaip krikščioniška dvasinė praktika”. Tiesa, tokios liberalios tendencijos turi ir aršių priešininkų. ”Ši praktika padarė mane pažeidžiamą psichiškai,- sako Laurent Viliis, kuri jogą praktikavo nuo pat mažumės, stebėdama televizijos programas. Po to 22 metus tęsėsi jos skausminga kelionė “New Age” judėjimo labirintais, kol ji rado ramybę Kristuje.
Tiesa, negalima aklai “demonizuoti” šios praktikos, nes daugelis žmonių net nesusimąsto, kas yra joga išties, o stengiasi tik pagerinti savo fizinę ir dvasinę būklę. Bet iš kitos pusės, net jei ir nežinodamas ar neturėdamas piktų tikslų pažeidi kelių eismo taisykles, vis tiek jas pažeidi.

penktadienis, gegužės 06, 2005

Vartant Chagalą

Mane visada domino impresionistai. Neseniai į rankas papuolė knyga apie Šagalą, vieną iš žymiausių šios krypties atstovų. Nepasakyčiau, kad labai sužavėjo jo piešiniai, matau daugiau konjunktūrą, o ne talentą.
Bet sudomino kiti dalykai. Vienas iš jų - būdamas žydas, Šagalas menažai piešė Kristų, kaip tam tikrą idėjos išraišką, kai šiaip žydai net užsiminti vengdavo. Beje, labai įdomiai Šagalas kalba apie meną:"Formų visumą su pimapradžiu menu galima sulyginti su Romos popiežium, kuris prašmatniai apsirengęs stovi prieš nuogą Kristų, ar su prašmatniai išpuošta bažnyčia greta laukuose kalbamos maldos".
Taigi, kol kas Šagalas man lieka paslaptis, nesuprantu jo.

ketvirtadienis, gegužės 05, 2005

Lietuva blaivioji

“Lietuva jau išblaivinta”, galėjo pagalvoti daugelis, kai paskelbė jaunimo projektų konkurso rezultatus. Tarp konkurso laimėtojų – Blaivybės fondo parengtas projektas „Sektų prevencijos programa jaunimui“. prkilni, bet kas gi parengė? Blaivybės fondas...
Dar įdomiau, kad projektas, pasirodo, parengtas “Jaunimo narkomanijos ir kitų priklausomybės formų, nusikalstamumo ir psichologinių krizių (savižudybių) prevencijos“, rėmuose. Užjaučiu fondo darbuotojus, kurie daug privargo tampydami girtus sektantus, kol galiausiai suprato, kad nuo buvimo "sektose" organizme galimasi alkoholis. Su tuo negtaikstytis, nes kris valstybinio alkoholio pramonės rodikliai.
Įšeitų, kad nevalstybinis religingumas, įvardijamas kaip sektantizmas, tampa viena iš “priklausomybės formų” arba “nusikalstamumo krizių”.
Išties Lietuvoje nebėra geriančių, tikrai galiu patvirtinti, belieka susidoroti su visais, kurie nevaikšto į mišias, ir viskas.
Ko gero, Blaivybės fondas tokiu būdu nusprendė viešai apsijuokti, kitaip negaliu paaiškinti, kodėl “Destruktyvių sektų” sąraše įvardijamos adventistų (viena iš stambiausių protestantiškų evangelikų bažnyčių) ir naujųjų apaštalų bažnyčios.
Šios bažnyčios laisvai ir be suvaržymų veikė dar “smetoninėje” Lietuvoje ir pagal šiandieninį Religinių bendrijų įstatymą, seniai turėjusios būti pripažintos tradicinėmis.
Bet aš amžinas nihilistas, jei jau Lietuva blaivi, eisiu ir prisigersiu, kad Blaivybės fondui būtų ką veikti. Žūsta žmonės;)

trečiadienis, gegužės 04, 2005

Kai žodžiai neįtikina

Niekada nemėgau sistemų, ypač totalitarinių. Man jos ir kvailos, ir negailestingos, ir tiesiog nežmoniškos. Ypač tai pajutau tarybinėje armijoje. Tačiau griuvus komunistų sistemai, ne visos panašios sistemos baigė egzistuoti. Per tėvo laidotuves susidūriau su dar viena tokia sistema – katalikų. Po to ėmiau detaliau studijuoti istoriją, bet likimas taip ir nesuteikė progos apie šią sistemą pagalvoti geriau….
Dažnas apologetas, norėdamas pabrėžti, kad niekas neturi teisės kaltinti katalikų bažnyčios dėl inkvizicijos ir persekiojimų ir masinių trėmimų, sako, kad popiežius jau atsiprašė… Bet čia minutėlei sustokime. Ką reiškia atsiprašė?
Skaičiau tą atsiprašymą:”Bažnyčia atsiprašo už KAI KURIUOS SAVO VAIKUS”… Ar tai atsiprašymas? Ne, tai tiesiog pasakymas, kad bažnyčia nekalta, o kalti žmonės… Todėl aš nemanau, kad katalikai jau atsiprašė. Ar užtenka vieno tokio “atsiprašau”? Vieno tokio žodžio už daugiau kaip 600 metų kankinimų ir milijonus aukų?
Ką reiškia kankinimai? Tai suplėšyti kūnai, išdurtos akys, sulaužytos kojos ir rankos, išdegintos žymės, nulupti nagai, mirtis ugnyje ir t.t. ir taip vyko ne kažkur vienoj vietoj, bet visur, kur pasiekė Vatikano ranka. Todėl nemanau, kad užtenka vieno sauso “atsiprašau”.Taip pat nemanau, kad reiktų tylėti, 600 metų žmonės dabar turi teisę priminti tuos nusikaltimus, kol pasibaisės patys katalikai ir iš tikro ims atgailauti ir pareikalaus tikros atgailos iš sistemos. Iki to laiko, teisę priminti tuos baisius darbus Dievo vardu gali kiekvienas – popierinis atsiprašymas iš tribūnos nieko nereiškia. Kol nebus atgailos, ir pati sistema nepasikeis.Ar kalti dėl to dabar gyvenantys katalikai? Aišku, kad ne, žmonių kaltinti negalima, bet kartu suprantu, kad jei vadinčiausi šiandien kataliku ir ant manęs būtų ta žymė. Tuo sistemos ir gudrios - atsakomybę nuo savęs permeta žmonėms.Beje, paskutinį inkvizicijos pastatą Ispanijoje ir kankinimų vietą likvidavo ne pati bažnyčia, o katalikas Napoleonas 1811 metais. Norite pasakyti, kad Lietuvoje nebuvo? Buvo - muziejuose įrangos pilna...
Žinote, Rusija bijo prisipažinti dėl okupacijos, nes po to teks atlyginti nuostolius… Kaip sujudėtų Lietuva, jei pareigūnai pareikštų – “dėl okupacijos kalti kai kurie komunistai, atsiprašome už juos”. Ne komunistai kalti, o sistema.
Beje, galime pažiūrėti, ir atvirkščią variantą – visa vokiečių nacija prisiėmė kaltę už nacių darbus ir iki šiol net ir finansiškai atlygina žmonėms. Tokia atgaila tikėti galima - tai garantas, kad antrą kartą tai nebepasikartos.

antradienis, gegužės 03, 2005

Apie pagarbą tarp žmonių

Kur praeina riba tarp pagarbos ir netakto? Tai nelengvas klausimas.
Bet man visų pirma pagarba žmogui siejasi su pagarba tiesai. Nematau pasirinkimo - jei gerbi žmogų, gerbi tiesą, jei dėl žmogaus baimės, pagarbos ar pritarimo traukiesi nuo tiesos, negerbi ir žmogaus.
Žinoma, man galite mesti klausimą:"O kas yra tiesa?". Vienas pilietis to kažkada jau klausė ir iš esmės tas jo klausimas parodo, kaip reaguoja žmonės, susidūrę su jiems neparankia tiesa. Tai buvo Poncijus Pilotas. Esame pripratę, kad tiesos sąvoką vartome priklausomai nuo mūsų nuotaikos kaip kepeninę dešrą keptuvėje. Beveik jau tikime, kad tai abstrakcija, o jei abstrakcija, tai tiesos kaip ir nėra - viskas priklauso nuo situacijos ir nuo požiūrio. Taip mąsto beveik visas pasaulis – tiesos nėra.
Bet aš taip nemanau. Poncijaus Piloto žodžius paneigė kitas žmogus, pasakęs: "Aš esu tiesa”. Taigi, visada matau reikalą pasakyti, kad yra tiesa. Absoliuti tiesa. Net neleidžianti diskutuoti. Tiesa, niekada neverčianti jos priimti. Jėzus kviečia, bet niekada neverčia. O jei pasirenki, Jėzus priima, bet nebeleidžia gyventi sau.”Gal ir jus norite pasitraukti?”,- klausė jis savo mokinių.
Štai ir riba. Kai esi su tiesa, esi su Juo, jei pasitrauki – Jėzus neprieštarauja, net ir siūlo pasitraukti – supranta, kaip nelengva bus, jei liksi Jo mokiniu. Ir visiškai nesmerkia, net siūlo pasitraukti. Bet jei lieki Jo mokiniu, Jis turi teisę pareikalauti visko iš tavo gyvenimo. Net ir patį gyvenimą.
Todėl man baisiai keista, kad tai, kas paršyta Biblijoje, šiuo metu ima neigti ne tie, kurie visiškai nieko nežino, bet tie, kurie vadina save krikščionimis ir skaito Bibliją. Šito niekaip negaliu suprasti. Negerbti tiesos, vadinasi, negerbti ir žmogaus. Nerandu kitos formules.

pirmadienis, gegužės 02, 2005

“Grąžinu Dievui kiekvieną dieną”, – sako muzikantas iš “Uriah Heep”

Karjera atsinaujino

“Mano santykiai su Dievu vis gilėja”, - sako Kenas Henslis (Ken Hansley), legendinės grupės “Uriah Heep” klavišininkas ir pagrindinis muzikos kūrėjas.
Šiuo metu “Uriah Heep” muzikantas kartu su rusų muzikantais Maskvoje iš naujo įrašinėja grupės klasikinius hitus trilogijai bendru pavadinimu “Anthology”.
Kenas Henslis dirba labai įtemptai – po 12 valandų per parą, nes 58 metų roko veterano laukia ilgas turnė po pasaulį ir…vestuvės.
Savo laiku grupė “Uriah Heep” mūsų šalyje populiarumu nenusileido tokiems hard - roko dinozaurams kaip “Led Zeppelin” ir “Deep Purple”. Jų dainos ’Lady In Black’, ’Easy Living’ , ’July Morning’ – rasdavo didelį atgarsį buvusios Tarybų Sąjungos gyventojų širdyse. Praktiškai visus grupės 1970 – 1980 metų hitus sukūrė gitaristas ir klavišininkas Kenas Henslis. 1980 metais jis paliko grupę ir pradėjo nelabai sėkmingą solinę karjerą.
Tačiau apie 1993 metus, kai muzikantas tapo įsitikinęs krikščionis ir nustojo vartoti narkotikus, jo karjera vėl atsinaujino. Negalima net suskaičiuoti jo paskutinių metų sėkmingų projektų.
Apie tai, kad krikščionybė tapo jo gyvenimo ir muzikos šerdimi, Kenas Henslis, legendinės grupės “Uriah Heep” klavišininkas ir gitaristas, kalba labai atvirai.

Kad viskas nesibaigtų mirtimi

Aš 16 metų “sėdėjau” ant kokaino. Narkotikuose pats klastingiausias daiktas yra tas, kad jie priverčia jus patikėti, kad nebėra gyvenimo be jų, kad narkotikai reikalingi jums. Iš ties - tai didelė apgaulė. Mes gimėme be narkotikų kraujyje, jie nereikaligi mums. Pradedi vartoti ir jau nebegali be jų. Bet koks rezultatas, kurį pasieki vartodamas narkotiku – blogas rezultatas.
Arba “ėdi” savo kepenis, arba tavo šeima išyra, arba prarandi darbą, arba tiesiog numiršti. Iš savo asmeninės patirties žinau, kad su priklausomybe labia sunku susidoroti, todėl niekada apie tai nekalbu juokaudamas. Reikia žiūrėti šiai problemai į veidą, o jei žmogus ją ignoruoja, viskas baigiasi mirtimi.

Geriausias sprendimas

Įsitikinusiu krikščioniu tapau 1993 metais ir nuo to laiko mano tikėjimas auga su kiekviena diena. Aš suprantu, kad mano santykiai su Dievu vis gilėja, taip pat suprantu, kad tai labai rimta. Lengva pasakyti, kad esi krikščionis, žinau, kad tūkstančiai žmonių taip sako. Daug sunkiau iš tikrųjų gyventi krikščionišką gyvenimą. Kiekvieną rytą aš skiriu maldai, skaitau Bibliją. Aš grąžinu Dievui kiekvieną dieną, kurią gaunu iš jo malonės. Pasiekiau etapą, kai tikėjimas – pats svarbiausias dalykas mano gyvenime. Ir pasakysiu jums atvirai – tai geriausias sprendimas, kokį tik esu priėmęs savo gyvenime. Todėl rekomenduoju tai ir kitiems - tiems, kurie jaučia, kad jie nebeturi vilties, tiems, kuriems atrodo, kad jų nebemyli, tiems, kurie jaučia viduje didžiulę tuštumą, kurią laiks nuo laiko mes visi patiriame. Tuomet ypač reikia melstis.

Kažkas patarė nueiti į bažnyčią

Buvau siaubingoje fizinėje ir emocinėje būsenoje. Ir tiesiog nežinojau, ką man daryti Tiesiog jau nebeturėjau net idėjos, kur man nueiti, ką daryti.toliau.
Kažkas man patarė nueiti į bažnyčios tarnavimą. Nuėjau. Atrodė, jog nieko neįprasto nevyksta, tik vėliau susipažinau su žmonėmis iš bažnyčios, mes ėmėme melstis kartu. Aš atidaviau gyvenimą Jėzui, ir nuo to momento viskas pasikeitė. Mano gyvenimas nuo tada tapo pripildytas iki kraštų.
Tikėjimas - tai ne pažadas, kad gyvensiu be problemų, o pažadas, kad patirsiu dvasinę amžinybę, kad visada šalia yra Tas, kuris yra, kai tau reikalinga pagalba ir tau reikia Jo artumo.
Straipsnyje panaudota laikraščių “Gazeta” ir “Ekkleziast” medžiaga