šeštadienis, liepos 30, 2005

Vis galvoju apie Saliamoną

Mane ėmė erzinti, kad Lietuvoje daugelyje parduotuvių yra tos pačios prekes, galų gale net parduotuvės tokios pačios. Štai ką daro vartojimas. Viskas padaryta tam, kad žmonės vartotų, kuo daugiau vartotų... Taigi, žmonės vartoja daiktus, o tai baigiasi tuo, kad ir žmonės imami vartyti, kaip kiniški niekučiai...
Kuo tai baigiasi, man labai aišku, pažiūrėjus į Saliamoną.
Saliamonas, apie kurį sakoma, kad tai buvo turtingiausias to meto žmogus, turėjo 700 žmonų ir 300 sugulovių. Ekleziasto knygoje tas pats Saliamonas užrašė: "Suradau vieną vyrą iš tūkstančio, bet moters tarp visų neradau nė vienos". Jis rašė tai, ką patyrė - turėdamas 1000 moterų taip ir neturėjo meilės.
Kodėl?
Todėl, kad vartojo žmones kaip daiktus, kolekcionavo gražias moteris iš aplinkinių tautų, kol galiausiai baigesi tuo, kad Biblija sako:"Jo širdis tapo nebetobula prieš Dievą". Beje, jei pagalvoji, matai, kad nepaisant daugybes pastangų jis taip ir nerado meilės. Vartojimas jį apgavo.
Taigi vartojimas, ne tik šio laikmečio bėda - Biblija perspėja kad tai yra pavojus kiekvienam žmogui, ne tik karaliui. Susižavėję daiktais ar turtais, mes kažką prarandame, vartojimas mus iščiulpia ir apgauna. Nauda iš turto tik tokia, kad tu jį matai savo akimis.
Neneigiu daiktų, rūbų - tik viskas turi užimti savo vietą, kaip cukrus - gerdamas kavą gali įsidėti šaukštelį ir bus gerai, nes vartoji pagal paskirtį, o 5 šaukšteliai viską sugadins.
Manau, tai dar ne paskutinis mano pamastymas apie Saliamoną.

pirmadienis, liepos 25, 2005

Kita pusė

Kitas meilės kampas yra tas, kad ne tik Dievas viską daro iš meilės, bet ir žmogus turi taip pat žiūrėti su meile. "Petrai, ar myli mane",- klausė Jėzus po prisikėlimo, nors žinojo, kad Petras buvo jo išsižadėjęs. Petras verkė...
Taigi, ir šiandien Dievas klausia žmogaus:"Ar myli mane?". Verkiančių maža... ir mylinčių maža... Užtat pilna Lietuva tikinčių Dievu, išpažįstančių įvairias religijas... O kur yra mylintys? Aišku, lengviau mišias išklausyti, dar kokį veiksmą atlikti, bet tai nekeičia gyvenimo. Myleti Dieva dar nereiškia lankyti bažnyčią, buti religingas - Dievas yra gyvas asmuo, o ne mirusi religija.
Dievas nori, kad Jį mylėtume dėl mūsų pačių - ši meilė keičia mūsų gyvenimus. Jėzus sakė apie paleistuvę:"Jos GAUSIOS nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji LABAI pamilo". Ilga laiką vis nerasdavau, kaip išsivaduoti iš tų dalykų, kurių niekas nemato, o kai kuriuos ir mato, ir kurie "trumpina" man gyvenimą. Vėliau supratau - tik meilė gali tai pakeisti. Paulius korintiečiams, kurie gyveno nelabai dorai, užrašė:"Aš rodau jums dar prakilnesnį kelią". Ir jis parašė apie Dievo meilę ir meilę Dievui... Manau, tai neišsemiama tema.

ketvirtadienis, liepos 21, 2005

Apie vykdymą

Anksčiau aš manaiu, kad meilė tai tik emocija ir ji visai nesvarbi, bet skaitant Bibliją supratau, kad tai pati didžiausia jėga, kokią tik gali gauti žmogus."Dievas taip pamilo pasaulį, kad pasiuntė savo viengimį sūnų",- sako Biblija. Taigi net ir Jėzus atėjo iš meilės, mirė iš meilės. Dievas viską daro iš meilės.
Juk Jėzus sakė: "Iš to, kad mylite vienas kitą, žmonės pažins, kad esate mano mokiniai".Jėzus nesakė: "Iš to, kad esate gražiai apsirengę, baigėte seminarijas, darote stebuklus, prikeliate numirusius žmonės pažins, kad esate mano mokiniai". Tik iš to, kad mylite vienas kitą...
Vadinasi, meilė nėra nei emocija, nei pasirinkimas. Tai įsakymas. Nėgali būti jokių variacijų. Įsakymus reikia vykdyti. Aišku, ne visada išeina, bet stengtis privalu.

trečiadienis, liepos 20, 2005

Apie Saliamoną ir jo turtus

Gyvename pasaulyje, kuris į viršų iškelia tokią sėkmę, kurią galime įvertinti materialiai. Sėkmė tarsi turi garantuoti, kad visur mums seksis, visur bus atvertos durys, jei būsi aukštumoje, turėsi daug pinigų, viską galėsi susitvarkyti. Ar išties galima nusipirkti meilę?
"Daugybė vandenų nepaskandins meilės ir srovės nepaskandins jos. Jei žmogus duotų už meilę visus savo turtus, būtų visiškai paniekintas",- rašoma Biblijos Giesmių giesmėje. Žinai, kas tai užrašė? Ogi Saliamonas, apie kurį sakoma, kad tai buvo turtingiausias to meto žmogus, kuris turėjo 700 žmonų ir 300 sugulovių. Taigi Saliamonas gerai suprato, kad turėti žmogų ir patirti meilę - du skirtingi dalykai. Ekleziasto knygoje tas pats Saliamonas užrašė: "Suradau vieną vyrą iš tūkstančio, bet moters tarp visų neradau nė vienos". Jis rašė tai, ką patyrė - turėdamas 1000 moterų taip ir neturėjo meilės, ir jo turtai ir valdžia niekuo jam negalėjo padėti. Nepasisekė vaikinui... Aišku paslapčiom galime viltis, kad jau iš tūkstančio tikrai galėtum išsirinkti... bet ar tikrai? Nesu tuo įsitikinęs. Tuo labaiu, kad anaiptol nesi karalius ir nevaldai pasakiškų turtų. Meilė yra jėga, kurią žmogus gauna kaip dovaną. Neseniai skaičiau apie du naftos magnatus, kurie mirė turėdami milijardus dolerių, bet visiškai vieniši. Jie pirko pinigus ir atsisakė tų, kuriuos mylėjo ir kurie mylėjo juos. O tie, kuriuos nusipirko, paliko juos... Pinigai liko, o žmonės ne... Tai graudi istorija, bet ir mes nepastebime, nors turtų ir neturime, kaip sudarome panašius sandorius, tik smulkesniu mastu... Imame ir parduodame savo mylimuosius, tik už mažesnę kainą. Kažkam tai darbas, kažkam tai pomėgis ar karjeros siekimas. Žmogus lieka kažkur šone, net ir trukdo, erzina, tu nori pabūti vienas, susikaupti, pasiekti tikslą ir gauti pripažinimą, nes tikslas yra svarbesnis. Ir štai ateina diena, kai tikslas pasiekiamas, bet džiaugtis savo pasiekimu nebėra su kuo.Kažkas gali paploti per petį, kažkas gali žavėtis, bet tada supranti, kad žavisi ne tavim, ne žmogum, o tavo padėtim ir rezultatu. Ironiška, bet dažniausiai yra taip, kad atsisakydami meilės mes išties jokių kitų tikslų ir nepasiekiame. Tiesiog skaudžiai apsigauname. Negalima pasidėti meilės į sandėliuką, nes ji ten mūsų nepalaukia. Kažkur begėdiškai dingsta, neatsižvelgdama į mūsų norus. Matyt, taip buvo ir Saliamonui - nepadėjo nė 1000 jį supusių moterų.Dabar aš suprantu jo istoriją.

antradienis, liepos 19, 2005

Apie laikus ir ideologijas

Kai kurie reiškiniai paaiškėja tik laikui bėgant. Štai pavyzdžiui, visi smerkė žydus, kad jie taip skriaudžia vargšus palestiniečius, jog šie sprogdinasi. Agresoriai, spaudžiantys dorus musulmonus, daveda juos iki desperacijos… taigi, tada tai daug kam atrodė logiška ir pateisinama. Bet dabar kai savižudžių sprogimai aidi visame pasaulyje, aišku, kad ne žydai buvo kalti iš esmės. Islamas. Gera pamoka visiems, kurie linkę pateisinti nežmoniškumą ir sužvėrėjimą, kad ir kokia ideologija tai besidangstytų. Manau, tik laiko klausimas, kol tylus ir išoriškai ramus ir tylus valstybės pripažistamas, kaip tradicinis, šachidas susisprogdins kur nors Lietuvoje. Galit pasakyti, jog mes nekalti, bet mes kalti, nes esame ne musulmonai, o kitų sąvokų tiesiog nėra. Nebijau pasakyti, kad islamas iš esmės yra savotiška nacizmo atmaina, suskirsčiusi žmones į tikratikius ir netikėlius. Jūs galit niekuo netikėti, vis tiek būsit tik “netikėlis” ir "kryžiuotis", kurį galima arba atversti, arba palaužti, arba sunaikinti. Leisti jums gyventi tik šiaip savo malonumui - per didelė prabanga, kai vyksta džihadas už pasaulinį islamo viešpatavimą ir islamo supervalstybės sukūrimą. Esat ne žmogus, ne kaimynas, ne draugas, o tik netikėlis… Tą aš patyriau tarnaudamas armijoje, kur pamačiau, kaip skiriasi musulmonų pasaulio suvokimas. Taigi ir tie vaikinai, kurie susisprogdino Londone, visai negalvoja kad žudo – jie kovoja su blogiu – Vakarų civilizacija – šėtono įsikūnijimu, jie griauna blogį, o tie, kuriuos susprogdina, jie ne nužudo, o išgelbėja ir kartu nusiveda pas Alachą. Koks kilnus tikslas… Nesiūlau smerkti šių vaikų,kaip ir visų kitų žmonių, - ne jie kalti, o ideologija, kuri juos apmulkino ir apkvailino.
Mane stebina tik tai, kad patys Vakarai kaip stručiai nenori pripažinti akivaizdžių faktų ir vis dar flirtuoja su šia ideologija, nors iš kitos pusės, kas ir belieka – bekraujė Europa viską stato ant laisvo žmonių pasirinkimo ir demokratijos.Ir tai yra teisinga, tačiau islamistai yra tie, kurie patys net negalvoja apie jokias žmonių teises – jie garsiai rėkia ir reikalauja Vakaruose pašalinti net Kalėdų eglutes, nes tai “žeidžia jų jausmus”, o islamo šalyse užsieniečiui net rengtis privaloma pagal tų šalių papročius, o jie patys baudžiami jei ką suvalgo per ramadaną ir t.t.
Ar yra išeitis? Manau, kad yra. Pirma, patys musulmonai pavargs nuo tokių sprogdintojų ir paties islamo, kaip pavargome nuo komunizmo, – kad ir kokia yra ideologija, žmogus yra žmogus, vis dėlto tikiu, kad žmoguje gėrio yra daugiau.
Aišku, kartu su sprogdintojais pakyla ir aiškintojų gausa, kuri net apsiputojusi tvirtina, kad "islamas -ne toks". Toks, tik ne visi išreiškia tai, ko mokomi.
Kitas dalykas, kuris neatrodo labai svarbus – už brutalią jėgą yra stipresnių ginklų – meilė nugali viską.
Taigi, geriausias vaistas nuo šitų baisybių yra Jėzaus Kristaus Taikos Evangelija. Kaip liudija buvę musulmonai, Dievo meilė niekais paverčia visą jų karingumą ir neapykantą kitatikiams. Tik abejoju ar mūsų išsilavinę katechetai sugebėtų ją perteikti. Taigi, manau, laikas parodys, kaip pakryps įvykiai. Kol kas tik aiškėja kontūrai.Nemanau, kad nuo šitos kovos mums pavyks pasislėpti ir pralaukti - ji būtinai ateis.

pirmadienis, liepos 18, 2005

Pabėgimas

Na va pagaliau pabėgau iš Vilniaus. kur čia man kaimo diedui sostinė -čia visi jauni ir energingi, ir delavi. Bet vis tiek smagu kartais iš šono stebėti žmones. Gyvenimas vyksta visur, kur tik yra žmonių, o kuo daugiau žmonių, tuo daugiau turėtų būti gyvenimo. Viena, ką pastebėjau - ant daugelio veidų didmiesčio gatvėje užrašytas žodis "Vienatvė" - tai kaina, kurią reikia mokėti už greitą gyvenimą. Todėl ir pabėgau;)

pirmadienis, liepos 04, 2005

Nušvitimas nusikelia

kas atostogauja kaime, o kas -mieste. skonio reikalas. Taip jau ispuolė, kad šiais metais mano atostogos Vilniuje. Važinėju autobusais, stebiu veidus ir galvoju. Viena, ką supratau, tam, kad žmogus patikėtų Dievo meile, reikia kito žmogaus. Paradoksalu bet yra būtent taip. Bent taip galvoju žiūrėdamas į niūrius veidus ir pats darausi vis labiau niūrus. Prašviesėjimas nusikelia.