šeštadienis, vasario 26, 2005

Gyvatės oda

Būna dienų kai tiesiog skauda širdį. Ne, ne todėl, kad ją užgavo, tiesiog skauda ir tiek. Mes, vyrai, nelinkę prisipažinti, kad ir mums skauda, o skauda. Dažniau vaikštom gyvenimo scena pasirinkę ir personažą, ir išraiškos priemones, bet ateina laikas, kai tai nepadeda. Tada skauda širdį. Ir taškas.
Kažkaip pagalvojau, kad nesąmoningai genam mintį, jog, ko gero, baisiausia pragyventi ir suprasti, kad niekam taip ir nebuvai reikalingas iš tikro. Gal nešiojai ryšulius, nešulius, pinigus, automobilius ar laiškus, bet iš tikro nebuvai reikalingas.Žmonėms reikėjo tik tų nešulių.Ir uniformos.
Galima pavydėti gyvatėms, jos bent gali išlįsti iš savo odos, mes - ne. Niekas mums to neleidžia. O pasirodyti be uniformos, tai tolygu pasirodyti nuogam, mūsų tokių nepriims. Skauda, kai reikia tik uniformos.

penktadienis, vasario 25, 2005

Erdvė

Kuo daugiau naujienų, tuo neramiau. Galvoju, kartais reikėtų tiesiog užsišaldyti, bet, ko gero, nepavyks, nors sąlygos labai tinkamos. Yra du požiūriai į reiškinius: įprastas, kurį pažįsti, ir kitas, kurio taip ir nepagauni. Nusibodo gyvent įprastu matymu, nusibodo matyt, kaip išsipildo tai, ko laukei. O kaip rasti naują?Kaskart prisišlieju prie Jėzaus žodžių:"Jei nepasiliksite manyje, neturėsite savyje gyvybės". Kur aš esu?

ketvirtadienis, vasario 24, 2005

Pranašauti? Prašau, juokų darbas

Visi galvoja, kad pranašauti gali tik Dievo išrinktieji, ypatingieji. Nieko panašaus. Aš jau seniai pranašas. O ypač, kaip ir beveik kiekvienas lietuvis, esu blogas pranašas. Ne ta prasme, kad netinkamai “pranašauju”, bet kad tvirtinu, kad ateitis bus bloga.
Tiesa, reikia pasakyti, kad Lietuvoje būti blogu pranašu – juokų darbas. Gal todėl taip mielai skrenda iš įvairių šalių ekstrasensai pas mus, kad viskas išsipildo iš pirmo karto. Netikite? Aš jus pamokysiu – sakykim, imam kokią nors situaciją, kas gali įvykti, išrenkam patį blogiausią variantą – pranašystė jau ir garuoja ant stalo. Nebijokite, tikrai neprašausite, jei pasirinkote patį blogiausią, kas gali nutikti, tai išsipildys. Būkite tvirtas kaip uola ir nepajudinamas kaip Lenino mauzoliejus – jūsų žodis turi jėgą ir tai būtinai įvyks. Beje, kokioje sferoje bepranašautumėte, tai vis tiek pasitvirtina. Štai paimkime mediciną – jei po reformos pranašausite, kad patekti pas daktarą bus dvigubai sunkiau, kad vaistai pabrangs ir t.t.- neapsiriksite. Imkim atlyginimus – jei po atlyginimo pakėlimo neteks dirbti viršvalandžių arba tik puse etato, tai jūs naivuolis, todėl rėžkite iš peties. Pranašaujant kuklintis nereikia, nes Lietuva – klasikinių Merfio dėsnių šalis ir busite toks pat populiarus kaip Lolišvili.
Prieš kurį laiką aš taip pat pasakiau, kad bus įvestas nekilnojamojo turto mokestis, bet tuo laiku tai atrodė nerealu, juo labiau, kad kalbama buvo tik puse lūpų, o žadama apmokestinti tik pačius prabangiausius namus, tačiau jau dabar sakoma visai kitaip.
Beje, pateikiama ši žinia ne kaip naujo mokesčio įvedimas, o kaip gera žinia – mokesčio mažinimas – “Valdančiosios koalicijos politinė taryba nutarė nuo 2006-ųjų trejus metus po 3 proc. mažinti gyventojų pajamų mokestį nuo esamų 33 proc. iki 24 proc. Taip pat buvo sutarta, kad nuo kitų metų fiziniams asmenims bus įvestas nekilnojamo turto mokestis, o juridiniams asmenims jis gali būti padidintas keliais procentais.”.
Taigi, brangieji, nesidžiaukite mokesčių mažinimu, nes patys už tą mažinimą ir sumokėsite. Vis dar netikite?
Dabar patys pabandykite pranašauti, kas atsitiks, kai mokestis bus įvestas ir pasirodys, kad jo nežtenka visoms politikų idėjoms realizuoti. Jau išsirinkote? Tada eikite pas kaimyną ir pasakykite jam – pranašo šlovė ir jums garantuota. Amen.

trečiadienis, vasario 23, 2005

Kad ją kur

Šiandien baisiai baisiai - vakar teko atlikti tėvišką pareigą ir panaudoti jėgą auklėjimui. Lengva sakyti, kad už 10 nemuštų 1 muštą duoda ar kad nė vienas neužauga be diržo... Taigi teorija nuo praktikos labai skiriasi, ypač, kai reikia uždrožti per uodegą savo vaikui. Taigi, jaučiuosi tikrai baisiai.
Iš kitos pusės suprantu, kad toks dalykas neišvengiamas ir kad toks bausmės būdas labai veiksmingas, kaip sako mano praktika, tačiau vis tiek... Menkai paguodžia ir tai, kad sūnų ne mušiau, o auklėjau. Po to sėdėjom apsikabinę, jis šniurkščiojo nosim.Pedagogika, kad ją kur...

antradienis, vasario 22, 2005

Kur krikščionybė šiandien auga greičiausiai?

Laikraštis "Ganytojas" pateikė labai įdomią medžiagą.
Krikščionybė plinta visame pasaulyje! Saujelė išsigandusių sekėjų, Sekminių dieną besislėpusių Jeruzalėje, išaugo į daugiau nei 2 milijardų žmonių bažnyčią. Krikščionių šiandien yra kiekvienoje šalyje, tarp tūkstančių etninių grupių, kalbančių tūkstančiais kalbų.
Visų nuostabai, krikščionybė greitai plinta tose vietose, kurios prieš keletą dešimtmečių buvo laikomos nepasiekiamomis. Šiandien bažnyčių kūrimo judėjimas sparčiai juda Afrikoje ir Azijoje. Šimtai naujų bažnyčių pastatomos per kelis mėnesius, neprireikia net metų.

NEPALAS

Ši maža Himalajų karalystė, glūdinti Tibeto kalnuose tarp Kinijos ir Indijos, yra ryškus krikščionybės žiburys. Bažnyčia čia auga greičiau, nei bet kurioje kitoje tautoje. 1960 metais misiologas Patrick Johnstone savo ataskaitoje užfiksavo tik 25 tikinčiuosius. Šiandieną šis skaičius siekia beveik vieną milijoną.

Paskutiniaisiais metais Nepalo krikščionims teko patirti šiurkštų elgesį ir izoliaciją. Daug tikinčiųjų už savo tikėjimą sumokėjo didžiausią kainą. Nepalui labai tinka senas posakis: „Kankinių kraujas yra bažnyčios sėkla“. Misionierius Nate Wilson, jau 20 metų tarnaujantis tibetiečiams, 2001 metais įspėjo naujus tarnautojus, jog „žuvusių Tibeto [misijos] darbininkų skaičius yra didesnis už Tibeto krikščionių skaičių“. Tokią pačią drąsą galime aptikti ir Nepale. Tačiau dėl jų aukų užaugo didelis vaisius. Nors Nepalas yra laikomas pasaulio induizmo karalyste ir induizmas vis dar yra valstybinė religija, politiniai neramumai 1990 metais sukėlė reformų bangą, ir galiausiai baigėsi dideli religiniai persekiojimai. Šiuo atvirumo laiku, krikščionybė pradėjo sparčiai plisti. Šiandien Nepale yra beveik 900 000 tikinčiųjų ir visoje šalyje kuriasi bažnyčios.

Induizmo išpažinėjai vis dar sudaro 72 procentus šalies gyventojų. Budistai tvirtina, jog jų yra 9 procentai, o musulmonai sudaro 4 procentus. Nors krikščionys yra ketvirti ir sudaro 3 procentus visų gyventojų, krikščionybė čia plinta dvigubai greičiau nei kiti tikėjimai.

Šiandien daugiau nei pusė visų krikščionių priklauso kongregacinėms (nepriklausomoms) grupėms, o charizmatų skaičius siekia apie 650 000. Planuojama, jog per ateinančius 25 metus bendras krikščionių skaičius Nepale padvigubės ir perkops 2 milijonus.

Visą tekstą skaitykite
http://www.btz.lt/Ganytojas/196/pasaulis/index.htm

pirmadienis, vasario 21, 2005

Jahovos liudytojai ir 1914 metai (II dalis)

Jahovos liudytoju tekstas:"Tai įvyko 607 metais pr. m. e. Tuo laiku paskutiniam Judo karaliui Sedekijui, sėdėjusiam Dievo soste, buvo pasakyta: „Nusiimk karūną. ... Ji
neteks nė vienam, iki ateis tas, kuris turi teisę pagal įstatymą, ir aš jam turiu ją atiduoti» (Ezechielio 21:25-27, NW). Taigi Dievo valdžia, kurią simbolizavo „medis", buvo „nukirsta" 607 metais pr. m. e. Nuo to laiko nebebuvo vyriausybės, kuri atstovautų Dievo valdžiai žemėje.
Todėl 607 metais pr. m. e. prasidėjo laikotarpis, kurį vėliau Jėzus Kristus pavadino „nustatytaisiais tautų laikais", arba „nežydų laikais" (Luko 21:24, NW). Tais „nustatytaisiais laikais" Dievas neturėjo vyriausybės, kuri atstovautų jo valdžiai žemėje.Kas turėjo įvykti tų „nustatytųjų tautų laikų" pabaigoje? Dievas turėjo perduoti valdžios galią Tam, „kuris turi teisę pagal įstatymą". Tai Jėzus Kristus".

Dar viena stambi, tiesiog dramblio dydžio, klaida - Jėzus Luko 21 skyriuje sako mokiniams, kas įvyks ateityje, o ne praeityje: miestas bus apsuptas, Jeruzalę mindžios pagonys, kol pasibaigs pagonių laikai.
Kaip pirmokas pateiksiu kelis paprastus klausimus
Greitai atsiverskite Luko 21 skyrių ir patikrinkite.
- Ar Jėzus pranašauja apie tai kas jau įvyko ir kas minima Eziechielio knygoje?
- Ne. jis kalba apie tai, kad dar tik ĮVYKS.

- Kada Jeruzalė ir šventykla buvo išgriauta?
- Apie 70 mūsų eros metus.

- Ar galima taikyti terminą „nustatytaisiais tautų laikais" atgal, praeičiai?
-Ne. Nes tai pranašystė ateičiai

-Kada pagal pranašystę Luko 21 –24 turėtų prasidėti “pagonių laikai”, kaip sako Jėzus?
-Nuo to momento, kai įvyksta pranašystė, ty Jeruzalė sugriaunama, žydai išsklaidomi, t.y. 70 m.

Vadinasi Jahovos liudytojų organizacija akiplėšiškai meluoja, aiškindami pranašystę neleistinu būdu. Taigi tolesnis dramatiškas aiškinimas apie 1914 metus netenka absoliučiai jokios prasmės.

JL Tekstas: "Taigi jeigu mes galime sužinoti, kada baigiasi „nustatytieji tautų laikai", mes žinosime, kada Kristus pradeda valdyti kaip karalius.Pagal ketvirtą Danieliaus knygos skyrių, tie „nustatytieji laikai" turi būti „septyni laikai". Danielius parodo, kad praeis „septyni laikai", kurių metu nebus žemėje Dievo valdžios, kurią simbolizuoja „medis" (Danieliaus 4:13, 20). Kiek laiko tęsiasi tie „septyni laikai"?Apreiškimo 12-tame skyriuje, 6 ir 14 eilutėse, mes sužinome, kad 1260 dienų sudaro „laiką [t.y. l laiką], laikus [t.y. 2 laikus] ir pusę laiko". Iš viso tai yra 3 1/s laiko. Taigi „laikas" lygus 360 dienų. Todėl „septyni laikai" turi būti 7 kartus po 360, arba 2520 dienų. Jeigu mes dabar skaičiuosime dieną už metus, pagal Biblijos taisyklę, „septyni laikai" sudaro 2520 metų (Skaičių 14:34; Ezechielio 4:6).
Mes jau sužinojome, kad „nustatytieji tautų laikai" prasidėjo 607 metais pr. m. e. Todėl skaičiuodami 2520 metų nuo tos datos, mes prieiname 1914 m. e. metus. Tai yra tie metai, kuriais baigėsi „nustatytieji laikai". Milijonai dar gyvenančių žmonių prisimena, kas įvyko 1914 metais. Tais metais, kilus Pirmajam pasauliniam karui, prasidėjo periodas baisių nelaimių, kurios tęsiasi iki mūsų dienų. Tai reiškia, kad 1914 metais Jėzus Kristus pradėjo valdyti kaip Dievo dangiškosios vyriausybės karalius".

Išvados:
1. Kas statoma ant kreivo pamato yra kreiva, tad įmantrus aiškinimas tampa kvaila abra-kadarba.
2. 1914 metai yra grynas JL išmislas ir melas, nėra jokių biblinių įrodymų.
3. Tiek klaidų elementariai aiškinant Bibliją gali padaryti tik arba nemokša, arba sąmoningai bibliją iškraipantis žmogus.
4. Štai kodėl remiantis tokiu netikusiu skaičiavimu Jahovos liudytojai keletą kartų skelbė pasaulio pabaigą, kuri taip ir neįvyko.
kas labiausiai stebina - Jahovos liudytojų organizacija ir toliau neatsisako šio aiškiai klaidingo mokymo ir toliau mulkina savo pasekėjus.

penktadienis, vasario 18, 2005

Jahovos liudytojai ir 1914 metai (I dalis)

Jahovos liudytojai teigia, kad 1914 metai buvo esminiai metai, nuo kurių reikėtų kitaip žiūrėti į pasaulį. Tai jie grindžia Danieliaus pranašystės aiškinimu. Trumpai pateiksiu, kad kiekvienas galėtų įsitikinti, kokie išradingi būna žmonės, kai reikia pateisnti savo teoriją, tada nustoja galioti ne tik logikos, bet ir elementaraus padorumo ir sąžiningumo rėmai, Taigi, štai kas sakoma JL raštuose, sklaisteliuose bus mano komentarai.

JL tekstas: "Danieliaus 4:7-34). Čia milžiniškas,dangų siekiantis medis simbolizuoja Babilono karalių Nabuchodonosarą. Tuo laiku jis buvo aukščiausias žmogiškas valdovas.Tačiau karalius Nabuchodonosaras buvo priverstas pripažinti,kad viešpatauja kažkas aukštesnis. O Tas „Aukščiausiasis»,arba „dangaus karalius», yra Dievas (Danieliaus 4:31,34).

(Pirmoji klaida visa pranašystė skirta pagonių karaliui. Danielius ją išaiškina jam, o karalius patvirtina: “Nustatytam laikui praėjus,aš, Nabuchodanasaras,pakėliau akis į dangų ir mano protas sugrįžo” (Dan4;34)Taigi aiškinama pranašystė, kuri jau įvyko ir tai jau aprašyta)

JL tekstas:"Taigi daug svarbesne prasme šis dangų remiantis medis simbolizuoja aukščiausią Dievo viešpatavimą, ypač kalbant apie mūsų žemę. Dievo valdžia tam tikrą laiką buvo išreikšta per karalystę, kurią jis buvo įkūręs Izraelio tautai. Todėl apie Judo giminės karalius, kurie valdė izraelitus, buvo sakoma, kad jie sėdėjo „Viešpaties" (l Kronikų 29:23)1Pagal biblinį pranešimą Danieliaus knygos 4-me skyriuje,dangų siekiantis medis buvo nukirstas.Tačiau kelmas buvo paliktas ir surakintas geležies bei vario grandinėmis. Tai turėjo neleisti kelmui augti, kol ateis Dievui metas pašalinti tas grandines, ir jam vėl bus leista augti".

(O čia jau tiesiog klaidų jūra:
1.Nežinau metodo, kuris leistų aiškinti tai, kas jau išaiškinta. Tai konkreti pranašystė ir konkrečiai jau įvykusi. Tai tas pats kas sakyti maždaug taip “Jėzaus nukryžiavimas simbolizuoja Biblijoje Lietuvos nepriklausomybės praradimą”.
2.Jokios logikos lyginti Dievo ir pagonių karaliaus.
3. O jei sakoma, kad medis nukirstas, tai reiškia, kad Dievas pats nukirto save? To irgi būti negali. Biblija sako atvirkščiai - ”Jo karališka ranka valdo viską”.
Beje, kelmas - turėtų būti žydai, jei jau žiūrėti į pranašystę pagal šią keistą interpretaciją.
5. "Tačiau kaip ir kada buvo nukirstas Dievo viešpatavimas?" – Na ČIA išvis prieštarauja bet kokiai logikai.)

Išvados:
1.Pranašystė aiškinama neleistinu būdu, nera tokio teksto nagrinėjimo modelio, kuris leistų bet ką traktuoti bet kaip. Tuo labiau, kad pranašystė išaiškinta pačioje Biblijoje. Tai savivaliavimas ir Biblijos negerbimas.
2.Pagonių karalių lyginti su Dievo karalyste arba viešpatavimu – tiesiog absoliuti nesąmonė, nes tai reikštų, kad jie tokie patys.
3. Abejoju, ar tolesnis tyrimas ir skaičiavimas yra iš viso nors kiek vertas, nes PAMATAS blogas.
4. Dievo valdžia niekada nebuvo ir nebus “nukirsta” – nuo pirmos iki paskutinės Biblijos eilutės: ”Aš esu pradžia ir pabaiga”…
5.Jei Dievo valdžia “Gali būti” nukirsta, vadinasi tai ne Dievas.
6. Dievo valdžią žemėje niekada neatstovavo ir neatstovaus jokia vyriausybė (Nuo to laiko nebebuvo vyriausybės, kuri atstovautų Dievo valdžiai žemėje) – Biblija nurodo, kad Dievo valdžią žemėje atstovauja pats Dievas, Jo valia ir jo nutarimai, o ne žmonės, kunigai ar politinės jėgos.

ketvirtadienis, vasario 17, 2005

Apie laikus

Negražu burnoti prieš savo tautą, bet žvelgiant į kalendorių kažkaip keista, kai visos pagrindinės šventės susigrūda šaltuoju metų laiku.
Štai amerikonai švenčia liepos mėnesį, net ir prancūzai žinojo, kad Bastiliją reikia imti tik vasarą, o mes? Toks įspūdis, kad lietuviai kovoti dėl laisvės ir nepriklausomybės turėjo laiko tik tada, kai nereikėjo šieno vežti. Aišku, aš čia juokais, bet racijos tame yra.Kaip rašo Ekleziastas:"Yra laikas rinkti akmenis, yra laikas mėtyti"

antradienis, vasario 15, 2005

Apie slaptumą

Visuomenė sutvarkyta taip, kad viską vertina pagal tai, kas matoma. Tačiau mažai kas pagalvoja, kad žmogaus gyvenimas labai panašus į aisbergą. O aisbergo 2/3 yra po vandeniu. Mes taip jau įpratę - puoselėjam tą pusę, kuri matoma viešai, ir privatumo skraiste pridengiam nematomąjį mūsų gyvenimą, tarsi jo visai ir nebūtų. Tačiau būtent slaptasis gyvenimas ir pasako, kas yra ir ko vertas žmogus iš tikro. Liūdni politikų ir kitų žinomų žmonių pavyzdžiai rodo, kad virš vandens iškilusi jų pusė gal ir graži, bet slaptasis gyvenimas tikrai apgailėtinas ir nešvarus. Kitaip sakant, jeigu plaukia, tai dar nereiškia, kad aisbergas. Plaukti ir šūdas gali;)Prisimenu, kaip vaikystėj žavėjomės su draugu garsiu išradėju Edisonu, ir kaip nusivylėm, kai sužinojom, kad didžiąją išradimų dalį jis tiesiog nusipirkdavo.
Todėl visai nenuostabu, kad Dievas visų pirma liepia rūpintis savo slaptuoju gyvenimu, kad negailėjo kritikos to meto šventikams, kurie visų pirma rūpinosi matomuoju gyvenimu. "Tenežino tavo kairė, ką daro dešinė" - ne šiaip vaizdingas posakis, bet nurodymas, kad krikščionis visada turi siekti gyventi slaptą vidinį gyvenimą. Kodėl? Todėl, kad neišvengiamai ateis valanda, kai tavo slaptas gyvenimas bus patikrintas, ir tai, ką slėpei iškelta į viršų. Tai įvyksta ir dar tebegyvenant šioje žemėje, o jei koks žmogus to ir išvengia, tai ateis diena, kai Dievas pažiūrės į slaptą gyvenimą. "Aną dieną Dievas teis visą pasaulį, kaip sako mano Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelija",- parašė apaštalas Paulius. Ir parašė viešai, kad tai žinotume.

pirmadienis, vasario 14, 2005

Odė tualetiniam popieriui

Tualetinis popierius ne koks niekas - tinkamo žmogaus rankose jis tampa ne šiaip kokiu nors rulonėliu, o panacėja, gydančia nuo visų ligų. Tai puikiai įrodė garsioji Lolišvili, apvyniojusi buvusį prezidentą Paksą.
Tiesa, pastaruoju metu ji bent Lietuvoje gali pakelti galvą - Vatikane gavo indulgensiją - ji nėra apsėsta velnio. Stebint egzorcisto veiksmus biški ėmė juokas -pašlakstymas vandenėliu ir maldos sukalbėjimas turėjo išvaryti piktąją dvasią, bet kadangi ji neišėjo, vadinasi, jos ir nebuvo. Kyla klausimas, ko vertas tas egzorcistas, jei net nereligingam žmogui aišku, kad Lolišvili tikriausia burtininkė. Beje, kalbant apie Paksą jis ir tapo jos burtininkavimų auka - aklai pasitikėjo visagalia ir visažine burtininkę, net ir tada, kai visiems buvo aišku, kad jo galva jau ant ešefoto, vis dar įnirtingai remontavo prezidentinius apartamentus - Lolišvili meluoti negali.
Okultizmas ir pasižymi tuo, kad pasako tik dalį tiesos, tačiau visa tiesa yra Dievo rankoje. Kas pasitiki lolišviliais, galiausiai būna apgautas. Va tada ir prisireikia tualetinio popieriaus - skaudančiai galvai apsivynioti. Geras daiktas.

šeštadienis, vasario 12, 2005

Dėl raganų

Televizija tiesiog pamišo - vieni rodo būrimo seansus, kiti aiškina kaip tai yra blogai. Žodžiu, žiniasklaida elgiasi kaip uzbekų komjaunuoliai - patys sukelia problemas, kad galėtų jas išspręsti.
Viena, kas man atrodo labai komiška, kad tos raganos, ekstrasensai ir būrėjos televizijoje atrodo žymiai dvasingiau už visą pulką mokslininkų, psichologų ir kunigų. Niekas iš priešininkų taip ir neranda argumentų, kodėl yra blogai naudotis būrimais. O vakar vienas kunigas per LTV nes susirietęs aiškino, kokios galingos piktosios dvasios, puolę angelai, kaip greitai prisistato ir t.t. taip ir norėjosi paklausti gerbiamo kunigo, o kaip yra su gerosiom dvasiom, kaip yra su Dievu? Ar tai reiškia, kad Dievas atsakyti į žmonių klausimus negali? Ar tai reiškia, kad į žmogaus prašymus atsiliepia tik piktosios dvasios? Aišku, būtų pasipylusi mura tipo: "Bažnyčios praktikoje to nėra, Šventasis tėvas sako" ir t.t. taigi matant tokį vaizdą visai aišku, kad administracinė sistema, kokia šiai dienai yra katalikų bažnyčia, negali kovoti dvasinių kovų - jie gali kontroliuoti ir įsakinėti politikams, veikti įstatymus, o dvasinio pasaulio - ne. Todėl ir pranciškonas Peškaitis televizijos laidoj nesiūlo jokios išeities, tik kad ant burtininkų durų būtų užrašyta: "Sveikatos ministerija įspėja"...
Jeigu Dievas negyvas ir neatsako į žmogaus poreikius - žmogus eina ieškoti ekstrasenso ar ten, kur mato gyvenant dvasinį gyvenimą. Ir kas čia keisto, kad ekstasensai taip gerai kalba, kad LRT draudžia po to rodyti "Visuomenės interesą", kur jie pasirodė žymiai geriau už mokslininkus. Ir natūralu - jie gyvena tam tikrą dvasinį gyvenimą, todėl yra tvirti savo pažiūrose, o jų kritikai gali tik kritikuoti.
Ar aš palaikau ekstrasensus? Žinoma, ne. Bet manau, kad visi turi teisę tikėti ir gyventi taip, kaip jie nori gyventi. O katalikų bažnyčiai reiktų nužengti nuo savo administracinės galybės ir pačiai nutraukti savo ekstasensinius veiksmus (švęstas vanduo, švęsta duona, poteriai, kiti magiškos kilmės ritualai) tada galės ir ekstrasensus, burtininkus kritikuoti.

penktadienis, vasario 11, 2005

Viduržiemis (vaikams)

Kas išpylė sniegą
Žiemą
Ant laukų,
Žvilgesį ledinį
Raganos plaukų?

Kai suūkia vėjas,
Ir diena trumpa
Barsto paslaptingai
Kažkieno ranka
Baltą nekaltumą,
Pėdsakus žvėrių,
Mašinas ant kelio
Ir sapnus
Vaikų.

Noriu įsikibti
Laiką sulaikyt
Ir kažko vis laukiu
Busdamas kasryt.

ketvirtadienis, vasario 10, 2005

Apie kainą

Kai tavęs reikia, žmonės tave susiranda ir leidžia suprasti, koks tu svarbus. Kai tau reikia, jie kažkur dingsta. Klasikinė situacija, bet su ja visada sunku susitaikyti. Jautiesi išnaudojamas, ir pelnytai jautiesi.
Tiesa, net ir pats nepastebi, kad taip elgiesi su tais, kurie tau neatrodo svarbus. Kažkada mačiau, kaip po vaidinimo klasėj verkė berniukas – jo mama vėl neatėjo į tėvų susirinkimą. “Ji niekada neateina,- paaiškino klasės mergaitės, - o jis visada verkia”. Pagalvojau, kokia širdis turėtų būti to žmogaus, kuris šitaip mindo savo vaiką, mindo jo pasitikėjimą, koks baisus to berniuko pasaulis.
Prisiekiau, kad mano vaikai to niekada nepatirs. Stengiuosi iš paskutiniųjų – mano vaiko ašaros brangesnės už bet kokį darbą.

trečiadienis, vasario 09, 2005

Gimęs Pranašo dieną (II dalis)

Valido pasakojimo tęsinys

Kai baigiau mokyklą, mano tėvai pasiuntė mane į JAV, kad gaučiau aukštąjį išsilavinimą. Žinoma, ten aš dalyvaudavau kiekvienoje politinėje ar pilietinėje akcijoje, nukreiptoje prieš Izraelį. Iki šiol pamenu savo mėgstamą juokelį, kurį sakydavau savo draugams:”Aš nekenčiu Hitlerio… nes jis nebaigė darbo iki galo ir neišsprendė “žydų klausimo’’ visiems laikams”.
Garbindamas Hitlerį, kaip stabą, o Mahomedą laikydamas Dievo pranašu, aš gyvenau be jokios pagarbos krikšionims, žydams ir visiems, kurie nėra musulmonai. Tikėjau, kad vieną dieną visas pasaulis priims islamą ir tada pasaulis bus skolingas palestiniečiams už jų kovą prieš Izraelį. Tikėjau, kad žydai – pranašų žudikai, ir jie iškreipė Bibliją, kad pateisintų savo blogus ketinimus, beje, būtent taip ir moko islamas.
Gyvendamas JAV aš negalėjau užmiršti šimtų musulmonų žuvusių, per paskutinius 20 metų Irane, Irake, Sirijoje ir kitose musulmoniškose šalyse. Aš laikiau savo pareiga atkeršyti už juos ir kažkas turėjo už tai sumokėti…Aišku, kartais abejodavau, kad dėl visko kalti žydai, bet mes buvome faktų iškraipymo virtuozai ir visada visa kaltė tekdavo žydams… Vienąkart muštynėse trenkiau žmogui į akį, po to tiesiog nesitvėriau iš laimės, kai sužinojau, kad tas žmogus buvo žydas ir kad jis apako…
Dievinau islamo istoriją, kuri pasakojo kaip pranašas Mahomedas išvarė žydus iš Saudo Arabijos, kaip sugautiems žydams liepė nukirsti galvas, o jų žmonos tapo sugulovėmis.

Ėmė baisėtis smurtu

Tikėjau, kad tik islamo kalifas gali valdyti pasaulį. Islamas, kiek aš jį pažinau, tai ne žmogaus moralinio vidinio gyvenimo religija, tai istatymų sistema, nukreipta valdyti visą pasaulį. Jei šito negalima pasiekti taikiu būdu, visada naudojama karinė jėga prieš tuos, kurie nepaklūsta islamui. Galvoju, kad tai įmanoma, kai Žemėje gyvena milijardas musulmonų.
Atvirai sakant, aš visada bijojau, skaitydamas Koraną, todėl, kad kiekvienoje eilutėje matydavau pragaro ugnį. Viskas, ko aš norėjau, tai prisiartinti prie Kūrėjo ir sušukti:”Atleisk, duok man dar šansą”, nes pamečiau skaičių savo gerų ir blogų darbų, ir buvau įsitikinęs, kad gyvenimo pabaigoje blogų darbų bus daugiau. Gyvenau nuodėmingą gyvenimą ir dažnai susimąstydavau apie savo likimą.
Susipainiojęs savo baimėse ir abejonėse aš ėmiau nekęsti idėjos, kuri skelbė, kad norint išsigelbėti reikia žudyti. Aš, jei būdavau ramus, net prieš žiurkę negalėjau pakelti rankos. Kaipgi man būtų reikėję žudyti žydus, kad patekčiau į Rojų!?

Pritrenkė pranašyščių išsipildymas

1992 metais mane šokiravo Granto Džefrio knyga “Armagedonas, susitikimas su likimu”. Knygoje buvo daugybė nuorodų iš pranašyščių apie Jėzų: jo gimimas, gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas ir Izraelio atkūrimas.
Daugelis iš pranšyščių išsipildė būtent tokiu būdu, kurį pranašavo Biblija! Mane pritrenkė tai, kad prieš tūkstančius metų buvo išpranašauti šie įvykiai – juk tikimybė yra vienas iš kelių milijardų. Bet dar labiau pritrenkiama tai, kad klaidos tikimybė lygi nuliui. Toks įrodymas gali būti tik Viešpaties Dievo įrodymas.
Mano viduje prasidėjo kova – kaip Biblija gali būti falsifikatas, kai visas Izraelis tiesiog rėkia tūkstančiais archeologinių radinių, patvirtinančių Bibliją? Izaijo pranašyščių ritinys buvo rastas Kurmrano olose musulmono, kurio vardas Mochamedas Deibas. Vėliau buvo rasti ir ritiniai kitų Senojo Testamento knygų, kurių tekstas nesiskiria nuo šiandieninės Biblijos.
Supratau, kad man reikia perskaityti Bibliją, kad suprasčiau, kas buvo Jėzus. Galų gale Dievas atvedė mane prie esmės, kai perskaičiau Jėzaus žodžius:
"Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga”- sako Viešpats, kuris yra, buvo ir kuris ateis".
Jėzus taip pat pasakė judėjams: "Sakau jums: anksčiau negu buvo Abraomas,Aš esu"(Jono 8:58). Nustebino tai, kad Jėzaus ir Mahomedo tvirtinimai buvo panašūs. Mochamedas sakė: “Aš visos kūrybos pradžia ir paskutinis pranašas” ir “Aš buvau Alacho pranašas, kai Adomas dar buvo molis”. Taip pat Mahomedas tvirtino, kad bus musulmonų užtarėjas Teismo dieną, tuo būdu tvirtindamas, kad yra gelbėtojas. Tai stebino mane - jei atpirkėjas yra Mahomedas, tai kas tada yra Jėzus? Jei du tvirtina, kad yra gelbėtojai, tai vienas iš jų meluoja. Beje, ir mirtis jų buvo skirtinga: Mahomedas mirė prie savo mylimos žmonos Aišos kojų, o Jėzus mirė ant kryžiaus, atpirkdamas žmonijos nuodėmes. Kur tiesa – Biblijoje ar Korane? Viena knyga – grynas auksas, kita – klastotė. Bet kuri iš jų?

Tikėjosi, kad Dievas nuves prie Korano

Prisiekęs rasti tiesą, aš praleidau daugybę naktų lygindamas Koraną ir Bibliją. Ieškojau tikro aukso, nes manęs netenkino klastotė, man žūtbūt reikėjo rasti tiesą. Mėnesį kompiuterio pagalba analizavau faktus, užfiksuotus Biblijoje. Neblogai žinodamas istoriją ir archeologiją mačiau daugelį Korano klaidų, o analizuodamas Bibliją ėmiau abejoti Korano dieviška kilme.Tuo labiau, kad studijuojant Dievas man atskleidė šimtus pranašyščių, kurios išsipildė iki paskutinės raidės. Tik Dievas turi ateities raktus ir tie raktai – Biblija, o ne Koranas. Tada ir supratau, kad likčiau paskutiniu kvailiu, jei lenkčiausi kitam dievui, o ne Biblijos Dievui.
Aš nuoširdžiai tikėjausi, kad mano maldų dėka Dievas kaip tikrą auksą atvers man Koraną. Bet taip neatsitiko… aš turėjau sulaužyti savo išdidumą ir atverti protą tiesai.
Jau tikėdamas, kad Biblija yra grynuolis, aš pabandžiau surasti joje užuominų apie pranaša Mahomedą, bet neradau nė vienos.Nors musulmonai ir tvirtina, kad Biblija yra iškreipta, tačiau iki šio laiko taip ir nesugebėjo pateikti “tikros” Biblijos, kuri įrodytų iškreipimus. Man darosi liūdna, kai pagalvoju, kad milijonai musulmonų gyvena neturėdami šansų išgirsti šiuos įrodymus ar mesti jiems iššūkį.

Mano priešų Mesijas

Aš buvau aklas, bet praregėjau: matydamas pranašyščių išsipildymą, Izraelio prisikėlimą iš kapo, musulmonų ir likusio pasaulio poziciją žydų atžvilgiu suprantu, kad galas arti. Aš supratau, kad nuodėmė – tai žmonijos problemų priežastis, o žmonijos priešas yra Šėtonas, o ne žydai, kaip buvau įsitikinęs anksčiau. Dievas taip pat man atvėrė protą ir parodė, kaip žmonės įsitraukia į klaidingas garbinimo formas, atmesdami visus įrodymus, kuriuos Dievas pateikė Savo Žodyje.
Taip galėjau iš naujo pažvelgti į savo gyvenimą, patirti gyvenimo prasmę. Jėzus buvo kilęs iš mano priešų tautos – žydų, bet jis numirė už mane.
Aš niekada nemačiau nė vieno, kuris taip mylėtų savo priešus, kad leistų, jog jį muštų, kankintų, spjaudytų ir gale gale nukryžiuotų už priešus. Ar jūsų priešai numirtų už jus? Bet Jėzus pasakė “Mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius”. Taigi tiesa buvo prieš mane, nenustodama belstis į mano širdį, kad galėtų įeiti.

Taika tau, Jeruzale

Mano mąstymas, mano jausmai ir mano tikslai pamažu ėmė keistis. Ėmiau suprasti žydus, o neapykanta ir noras juos skaudinti mane paliko. Dabar aš jaučiu jų skausmą ir nuolat meldžiuosi už Jeruzalę. Nebesijuokiu, kai per televiziją rodo Holokausto istoriją – dabar aš verkiu. Net esu pasiryžęs atiduoti savo gyvenimą už juos, kaip už mane atidavė savajį mano Viešpats. Ir tvirtinu, kad myliu žydų tautą, nors žinau, kad sutiksiu neapykantos bangą iš mano paties tautos: arabų ir musulmonų. Myliu žydų tautą dėl jų Mesijo, dėl to, kad jie nešė šviesą į pasaulį, kad Dievas juos išsirinko, kad palaimintų tautas...
Kai vyko šie pasikeitimai, aš supratau, kad be tikrojo Dievo viskas išoriškai atrodo puikiai, bet viduje vis vien gyvena melas, todėl aš priėmiau Jėzų į savo širdį ir jam vienam tarnauju.

Pagal tinklalapius forisrael ir citiofgod.ru

antradienis, vasario 08, 2005

Gimęs Pranašo dieną (I dalis)

Visas pasaulis sukrėstas nagrinėja rugsėjo 11-osios ir Beslano tragedijos fenomenus, savižudžių atakas ne tik Izraelyje, bet jau ir visame pasaulyje, baisisi islamo teroristais ir neranda atsakymų į šiuos protu nepaaiškinamus dalykus ir beprasmį žiaurumą.
Pateikiu buvusio arabų teroristo pasakojamą, kuriame jis atskleidžia, kuo vadovaujasi tie fanatiški žmonės, kodėl jie tokie yra ir kas gali juos išvaduoti iš spąstų, į kuriuos jie pateko patys.


Tėvas didžiavosi mano gimimu

Mano vardas – Validas ir aš gimiau Jaruzalėje per vieną švenčiausių musulmonams dienų – pranašo Mahomedo gimimo dieną, todėl tėvas tuo labai didžiavosi ir suteikė man vardą Valid, kas arabų kalboje skamba panašiai, kaip žodis mauled – žymintis pranašo Mahomedo gimimą.
Mano tėvas – Palestinos musulmonas, dėstęs anglų kalbą ir islamą Šventojoje žemėje, motina – amerikietė, kuri ištekėjo, kai tėvas mokėsi JAV 1956 metais. Tėvas, bijodamas, kad jo vaikų nepaveiktų amerikietiškas gyvenimo būdas 1960 metais išvyko su visa šeima (mama tuo metu laukėsi manęs) į Izraelį, kuris vadinosi Jordanija. Aš gimiau, kai šeima buvo Izraelyje. Vėliau mes atvažiavome į Beatliejų. Mano tėvas dažnai keisdavo darbovietes: dirbo Saudo Arabijoje, vėliau grįžo atgal ir šeima apsigyveno pačioje žemiausioje žemės vietoje –Jeriche.
Niekada nepamiršiu pirmosios dainos, kurią išmokau mokykloje būdamas 6 metų, prieš prasidedant Šešių dienų karui “Mūsų mylimi arabai ir žydai – mūsų šunys”. Aš tada stebėjausi, nes nežinojau, kas tie žydai, bet drauge su vaikais traukiau šią dainą.
Vėliau Beatliejuje, kad išmoktume anglų kalbą mus užrašė į liuteronų mokyklą, kur aš, brolis ir sesuo buvome vieninteliai musulmonai, todėl mokytojai mus mušdavo, o mokiniai išjuokdavo.
Kai vykdavo Biblijos studijų pamoka, aš išeidavau iš klasės, tačiau vieną kartą netyčią užėjau ir klasės “zavadyla” puolė mane kumščiais šaukamas:”Mes nenorim, kad šitas pusiau amerikietis musulmonas čia būtų”. Aš atsisakiau išeiti ir nuo to momento 3 metus studijavau (tiksliau užsispyrusiai sėdėdavau) Bibliją kartu su visais, nors iš manęs ir šaipydavosi.

Gyvenimas, pašvęstas džihadui

Vėliau tėvas mus perkėlė į musulmonišką mokyklą, kur mums kalė, kad vieną dieną išsipildys sena Mahomedo pranašystė, kad kils karas, kurio metu Šventoji žemė bus atkovota, o žydai bus išnaikinti masinių žudynių būdu. Ši pranašystė skamba taip: ”Teismo diena neateis, kol musulmonų giminė nenugalės žydų giminės”. Kai pranašo Mahomedo klausė, kur tai turi įvykti, jis atsakė:”Jeruzalėje ir aplinikinėse tautose".
Jaunystėje, kaip ir mano tėvas, aš linkau į islamo pusę ir musulmonų mokytojų pusę. Tikėdamas pranašyste, aš pašvenčiau savo gyvenimą džihadui “šventajam karui” – vieninteliam islame keliui į pergalę ar didvyrišką mirtį. Didvyriška mirtis islame – vienintelis kelias gauti išgelbėjimą ir patekti į dangų, todėl, kad Alachas ir Muhamedas pažadėjo tai ??r?n?: "Nelaikykite mirusiais žuvusių (džihade) dėl Alacho), apie juos galvokite, kaip gyvenančius su Alachu ir gaunančius malones”.
Mokyklinių maištų prieš Izraelį metu aš ruošdavau kalbas, lozungus, rašydau antiizraelietiškus užrašus ant sienų, kad išprovokuočiau studentus mėtyti akmenis į Izraelio kareivius. Mes šaukdavome: "Negali būti taikos derybų su priešu. Mes paaukosim savo kraują ir savo sielas dėl Arafato ir Palestinos, mirtis sionistams". Prisiekiau kovoti su žydų priešais, tikėdamas, kad vykdau Dievo valią žemėje, todėl visur, kur galėdavau, keldavau riaušes: mokyklose, gatvėse ir net šventoje musulmonams vietoje - Al Aksos musulmonų šventykloje. Visur būdavau pirmas.

Valdė baimė ir beviltiškumas

Niekas negalėjo pakeisti mano širdies – aš turėjau arba numirti, arba turėjo įvykti stebuklas. Pasakysiu paprasčiau – buvau vienas iš tų, kuriuos žydai vadina teroristais. Tiesa, įdomiausia buvo tai, kad aš ne tik kitus terorizuodavau, bet ir mane terorizuodavo mano įsitikinimai, kurie vertė “siekti garbės” ir atlikti "gerus darbus" tam, kad patekčiau į dangų. Bet aš niekad nebuvau įsitikinęs, kad ten pateksiu. Aišku, galvojau, kad mano mirtis kovoje su žydais sušvelnins Alacho pyktį mano nuodėmių atžvilgiu ir aš gausiu gerą vietą Rojuje su nuostabiomis moterimis, kurios tenkins mano intymius poreikius. Aš jaučiausi toks nuodėmingas, kad teroras buvo vienintelė priemonė gauti tai, ko siekiu.
Pamenu, Beatliejuje rodė filmą “21 diena Miunchene" apie taip, kaip olimpinių žaidynių metu buvo nužudyti žydų sportininkai, kaip plodavo salė, kai rodydavo palestinietį, metantį garnatas į sraigtasparnį su sportininkais, kaip džiaugsmingai šaukdavome "?lach akbar "(tai musulmonų pergalės šūkis).
Norėdami suminkštinti palestiniečių širdis, žydai per televiziją rodydavo dokumentinius filmus apie Holokaustą. Aš juos žiūrėjau žavėdamasis fašistais. Atrodė, išties neįmanoma pakeisti mano širdies…
Taip pat aš mėgdavau fotografuotis, beje, visada nutaisydavau liūdną miną, tarsi fotografija būtų skirta mano “aukos” aprašymui laikraštyje. Aš ne kartą išties rizikavau netekti gyvybės provokuodamas Izraelio kareivius.
Gyvenau Izraelyje visų stambiausių karinių konfliktų metu, kai arabų pajėgos patyrė žeminančius pralaimėjimus. Vis dėlto net ir pralaimėdami ir neturėdami galimybės sudaužyti Izraelio, mes vylėmės ta vienintele Mochamedo žadėta pergale, kurios užteks sunaikinti Izraelį. Mano tėvai išgyveno, kai patekau į kalėjimą. Mano mama patyrė tokį stresą, kad jai ėmė slinkti plaukai. Ji buvo net nuėjusi pas JAV konsulą Jeruzalėje ir prašė, kad mane paleistų. Kalėjime aš tobulai išmokau terorizmo “meno” ir po paleidimo tapau dar labiau fanatiškesnis.


Nekentė net savo motinos

Iš kitos pusės mano motina bandė mane namuose išmokyti kitos idėjos, kurią ji vadino Dievo planu. Ji pasakojo apie Biblijos pranašystes ir rodė, kad žydų grįžimas buvo Dievo suplanuotas ir įvykdytas. Jai tai buvo Dievo stebuklas mūsų laikais, kad pasaulis pamatytų, jog “Teesie tavo valia”.
Taip pat ji man pasakodavo apie daugelį įvykių, kuriems lemta įvykti šiais laikais ir kurių išsipildymą mes galėjom matyti diena iš dienos. Ji pasakojo apie netikrus kristus ir netikrus pranašus, tačiau net akivaizdūs faktai beveik neveikdavo mano kovai su žydais nusistačiusios širdiesMisionierių pora įtikino pasikrikštyti mano mamą, bet mes to nežinojome. Daug kartų mane mama pasiimdavo į Izraelio muziejus.Man ypač patiko archeologija, ji tiesiog mane užbūrė. Ne kartą besiginčydamas su mama aš sakydavau, kad krikščionys ir žydai iškreipė Bibliją. Ji atsakydama mane nuvedė į muziejų Jeruzalėje ir parodė Izaijo pranašystės ritinį, kuris buvo puikiai išsilaikęs, beje, aš ten nepamčiau nė vieno, kuris būtų ieškojęs klaidų, todėl neturėjau ką atsakyti.
Pamenu, kaip kankindavau savo motiną, vadindamas ją “netikėle” (terminas, kurį musulmonai vartoja visiems, neišpažįstantiems islamo, įvardinti) ir “prakeikta amerikiete, tvirtinančia, kad Jėzus – Dievo sūnus”.
Aš rodydavau jai fotografijas iš laikraščių, kur buvo jauni žmonės, žuvę prievartos proveržiuose, ir reikalaudavau atsakymo, kodėl tai vyksta. Galų gale aš savo motinos ėmiau taip nekęsti, kad ėmiau prašyti tėvo, kad su ja išsiskirtų ir paimtų į žmonas kitą moterį, dorą musulmonę.

pirmadienis, vasario 07, 2005

Apie gerąjį Dievą

Aš jums papasakosiu apie gerąjį Dievą, apie kurį ir man visi pasakoja. Žinote, Jis - savas bičas, nieko nesmerkia, nieko neliepia ir nieko nekaltina. dar ankstesniais laikais Jis buvo kitosks, bet dabar jis visai pasikeitĖ: Pragaras uždarytas, ant jo kabo skelbimas "Šis pastatas renovuojams už ES pinigus", tad į pragarą patekti nebeįmanoma. Jei atsiranda koks keistuolis, kuris taiko į pragarą, tai prieš tai jis gerai apklausiamas ir tik tada, jei pasirodo, kad jis sąmoningai nori į šią vietą, durys atidaromos... Bet tik savanoriams.
Beje, Gerasis Dievas myli ir gėjus, ir plėšikus ir visus visus. Jis taip myli, kad nieko prieš, jei kuris nors penktą kartą pateks į kalėjimą, tengi yra koplyčia. Ir iš viso aš seniai esu susižavėjęs geruoju Dievu, kuris pasikeitė, kai žmogus tapo modernus ir turi kompiuterį.
Koks kvailas buvo apaštalas Paulius, kai užrašė:"Baisu patekti į Gyvojo Dievo rankas".

šeštadienis, vasario 05, 2005

Pažiūros

"Pažiūrėsim". Dažnai taip sakau, kai net negalvoju atsižvelgti į prašymą. Pažiūrėsim.
Tiesa, ir pasižiūriu į save, pagailiu laiko ir pastangų. Nesu krokodilas Gena, kuris Kulverstukui sudarė dirbtinę eilę, kad išpirktų visas prekes.Kažkada labai galvojau apie save ir supratau, kad praktiškai 99 procentai viso mano laiko užimu pats. Štai iškur tas nepasitenkinimas savimi. Per daug žiūri ir atsibosta, reikia užmesti akį ir į kitus.
Pribėga sūnus ir sako: "Tėti, ar eisim su rogutėm pasivažinėti?".
"Pažiūrėsim",- atsakau kaip ir visada...

penktadienis, vasario 04, 2005

* * *

baisiai protingi
net kai nustojam
svajoti
einam į darbą
kurio nemėgstam
gyvenam su žmonėmis
kurių nemylėjom
laidojam mylimuosius
pietaujam su tais
kurių nekenčiam
ir vaidimam
kad tai gyvenimas
o finale
mums užkabins medalį
ar sūrį
su firmos antspaudu
beveik tinkančiu antkapiui

ketvirtadienis, vasario 03, 2005

Apie absoliučius dydžius

Pagalvojau, kad turi būti parašyta ir apie tai, kad tikėjimas gali būti kuo nors matuojamas. Pav kibirais, voniomis, maišais ir t.t. (Man priimtiniausia, jei matas būtų krepšas).
Taigi, Biblijoje perskaičiau, ką sako Jėzus apie tikėjimą.
„Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šiam šilkmedžiui: ‚Išsirauk ir pasisodink jūroje', – ir jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 5-6).
Taigi Jėzus palygina tikėjimą grudeliui, mažam niekingam grūdeliui, kurio kišenėje pasimetusio nerasi. Va kibiras tikėjimo - tai būtų svarus įrodymas. Atsinešei, pasistatei – visi mato, ko gero, net ir pavogti kažkas panorėtų, o grūdelis???
Tačiau nepaisant to Jėzus sako, kad tikėjimas yra dydis ir realus dydis ir tame dydyje yra viskas – net galia įsakyti perkelti medį. Beje, savo mokiniams Jėzus ne kartą parodė, kaip veikia tas tikėjimo grūdelis, tiesa, jis kalnų nekilnojo, mežių nepekėlinėjo. Žodžiu, jokių fokusų neatliko, bet kiekvienas Jėzaus stebuklas, ar duonos padauginimas, ar audros nutildymas, buvo susijęs su žmonėmis.
Tai visdėlto, ar yra dar didesnis tikėjimas už tą grūdelį? Manau, ne, nes Dievo karalystėje didžiai yra santykiniai, kaip ir pati Dievo prigimtis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia taip susiję, kad negali pasakyti, kuris asmuo kalba ar kažką daro – Dievas yra vienas.
Taip ir su kitais dydžiais – Jėzus mokė ”kas nori būti visų didžiausias, bus visų tarnas”.
Kuo didesnis žmogus, tuo didesnis tarnas. Žmogus galvoja, kad jį paaukština, o iš tikro pažemina. Kuo tampa didesniu, tuo labiau turi būti priklausomas nuo kitų. Atrodo, nelogiška, bet būtent taip sutvarkyti visi reikalai Dievo karalystėje. Tiesa, kai žmonės sukuria savo hierarchija viskas apsiverčia - kuo žmogus užima didesnes pareigas, tuo jis labiau garbinamas, bet Dievo tvarka ne tokia
Taigi, nėra mažo ir nėra didelio tikėjimo – tikėjimas arba yra arba ne.

trečiadienis, vasario 02, 2005

Žuvys nepažįsta savo vaikų

Moralė šiuo metu Lietuvoje – kaip šuniui penkta koja. Nereikalingas kliuvinys, trukdantis moderniai gyventi. “Gyvenimas yra gyvenimas,- pasakytų dažnas žmogus,- O moralė - tik tada, kai išeina jos laikytis”. Ir jis, ko gero, būtų teisus, nes patirtis liudija, kad poluliarumo ir šlovės susilaukia tas, kuris drastiškiausiai nusileidžia kelnes, sukelia didžiausią skandalą, apgauna bendradarbį ar susikombinuoja apvalią sumą.Pati prestižiškiausia specialybė šiuo metu Lietuvoje yra barmenas, o didžiausias nuotykis paauglei ar merginai – praleisti savaitę viešbutyje (greitai gal jau siūlys ir viešnamyje) su ką tik televizijoje susipažintu vaikinu. Štai kam šiandien šlovė ir pagarba. Laikytis moralės normų paliekama tiems, kurie dėl sveikatos būklės jau nebegali jų sulaužyti. Kitaip sakant, sudaromas įspūdis, kad niekas, niekur ir niekada savo noru negali būti moralus. Tai anomalus, vertas baudžiamosios atsakomybės elgesio sutrikimas, todėl elgesio rėmus vis dar turintis keistuolis neišvengs pašaipų, bus badomas pirštais, o jei dar garsiai pasakys :”Ne”, jį užgrius ir priekaištų lavina, kad varžo žmonių laisvę.
Tačiau būna momentų, kai ir aistringi “laisvės” gynėjai stveriasi už galvų ir nebesupranta, kaip mes iki to nusiritom. Kalbu apie Lietuvą sukrėtusį įvykį, kai Kultūros ( KULTŪROS – pagalvokit, ką tai reiškia) ministras atsisakė pažinti savo anūkę…
Ilgą laiką šaipęsi iš puritoniškų amerikiečių, kurie nerenka žmogaus prezidentu ar gubernatoriumi vien todėl, kad jis turi meilužę ar yra išsiskyręs, staiga imame matyti, kaip svarbu, kad tie, kurie valdo, būtų moralūs žmonės, kad jų rankos būtų švarios, ir kaip baisu, nes nežinai, ko gali tikėtis iš žmogaus, mindančio net savo anūkus.
Staiga suvokėme - kuo gali pasirūpinti žmogus, kuris net savo vaikais ir anūkais nesirūpina? Ar galima tokio žmogaus rankosna atiduoti valdžią?
Paaiškėjus, kad Darbo partijos atstovas V.Prudnikovas nepripažįsta savo buvusios žmonos ir anūkės, net partijos lyderis V.Uspaskichas teigia buvęs šokiruotas. Žinoma, žmogaus gyvenimo teisti negalima, politiko – privalu.
Tuo labiau nesuprantama, kai Premjeras Algirdas Brazauskas sako, kad nereikia „teisti žmonių už moralinius nuopuolius“, reikia atsižvelgti į jų dirbamus darbus.
Bet darbai ir moralė kaip tik ir yra susiję – vagis negali sėdėti ant pinigų maišo, banditas vadovauti policijai (nors vadovauti gaujai labai gerai sugeba) ir t.t.
Mano galva, čia ir yra pagrindinė mūsų nesuprantamos politikos ir prasto gyvenimo priežastis – tik moralus žmogus gali valdyti teisingai.
Atvirai sakant, net nelabai yra ką ir pridurti – viskas per daug baisu ir per daug aišku. Sovietmečiu buvo labai populiari J.Požėros knyga apie Šiaurę “Žuvys nepažįsta savo vaikų”. Niekada nesitikėjau, kad tą patį kada nors teks pasakyti ir apie žmones…

antradienis, vasario 01, 2005

Netikėjimas ne-tikėjimas

Žmonės dažnai maišo pažiūras, įsitikinimus ir tikėjimą.
Bet pažiūros nėra tikėjimas, tai pažiūros, įsitikinimai, prietarai, nuomonės.
Žmonės įdeda daug darbo, kol kaip vaikai sudėlioja savo įsitikinimų piramides, kai kurie jas paveldi iš savo tėvų kartu su prietarais. Bet tai yra ne tikėjimas, o pažiūros.
O būna tokių keistuolių, kurie stoja į kunigų seminarijas, universitetus, partijas, užsidaro ašramuose ir metų metus gilinasi į savo netikėjimą. Daugelis savo pažiūroms pabrėžti net susikuria specialius rūbus, ceremonijas ar bent jau kokius nors skiriamuosius ženklus, kad kiti matytų jų įsitikinimus.
Žodžiu, daugelis apsikabinėja įsitikinimais kaip II pasaulinio karo veteranai medaliais per paradą (beje, mačiau, kaip tie medaliai, kai veteranas įklimpsta, jį ir nuskandina, o kaip žmogus vargo, kol juos užsitarnavo).
Kadangi ilgainiui žmonės tapatinasi su savo pažiūromis, jomis didžiuojasi, todėl ir klausimą ”Koks tavo tikėjimas?”, reiktų keisti”Koks tavo netikėjimas?”.Atsakymai turėtų skambėti taip:

“O - mano netikėjimas labai senas – jau 2000 metų”.

"Mano netikėjimas yra netikėjimas ir aš netikiu niekuo"

“O mano netikėjimui jau 4000 metų ir jis kilęs iš Indijos, kur kvėpavimas atveria dievus”

“Mano netikėjimas jaunas ir veržlus, bet garbingas”

“Man netikėjimą perdavė tėvai ir liepė toliau jį laikyti”

"Mano netikėjimas yra mano asmeninis reikalas ir aš netikiu vienas pats. Mano netikejimas - mano ir Dievo reikalas".


Atsakymą, kas yra tikėjimas, kad nereikėtų vargti kur nors oloje, aiškiausiai pasako Jėzus:”Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam”.
Kas viskas?
Viskas įmanoma.
Viskas, ko tik reikia gyvenimui - nereikia metų metus kalti savo įsitikinimų medalių.
Štai kuo skiriasi tikėjimas.