ketvirtadienis, lapkričio 30, 2006

Apie karą keliuose

Lietuviai - karinga tauta, mes visada kariavome. Iš pradžių su kryžiuočiais, po to su totoriais, švedais, rusais, po to su rusais prieš imperialistus, po to kovojome už nepriklausomybę. Klysta tie, kurie galvoja, kad karai jau baigiasi, jie vyksta toliau, bet kadangi mūsų tauta daugiau mėgsta kalbėti, o ne kovoti su realiu priešu, tai ir priešus sau pasirenka kažkokius nematomus.
Nepriklausomoje Lietuvoje kilo kovos vajus prieš nusikalstamumą, prieš savižudybes, o šiuo metu - prieš avarijas keliuose. Kai pagalvoji, tie nematomi priešai labai patogūs – tau nereikia daužyti jų su kuoka, apsitaškyti krauju, tačiau kovoji.
Skambus pavadinimas “Karas keliuose” gal ir turi racijos, tačiau pamirštama viena detalė – tautinis lietuviškas mechanizmas, kaip esame įtraukiami į karą ir kaip tampame to karo įkaitais. Pirmas dalykas, ką per savo naivumą reikalaudami sugriežtinti įstatymus, patiriame, tai tai, kad tie “teisingai sugriežtinti” įstatymai pirmiausia kirs per tuos, kurie ir taip tame kare stengiasi nedalyvauti.
Ką siūloma, kaip žadamas riboti avaringumas? Ogi paprastai – už kiekvieną prasižengimą bauda sieks, kaip pasigirsta siūlymai, vos ne iki teisių atėmimo. Ar reikia laikytis taisyklių? Reikia. O ar saugos diržo neprisisegimas jau toks pažeidimas, kad būtų galima kad ir laikinai atimti teises? Na, tikrai taip nemanau. Kitas dalykas yra greitis – jau sumažintas greitis nuo 60 iki 50 mieste, kas savaime turėjo sumažinti avaringumą, bet jis tik didėja. Kas toliau? Turbūt grįšime į automobilizmo aušros metus, kai prieš automobilį turėjo eiti žmogus, mojuoti vėliava ir šaukti, kad visi pasisaugotų...
Tas pats ir su kelio ženklais, ar žinote, kad Europos Sąjungoje keliuose kas 28 metrai pastatytas koks nors kelio ženklas? Tai reiškia, kad greitai be šturmano negalėsime važiuoti, tiesiog nespėsime reaguoti į besikeičiančius draudimo, įspėjimo ir kitokius ženklus. Sako, jei Norvegijoje stovi ribojantis greitį ženklas, tai reiškia, kad gali nulėkti nuo skardžio, tuo tarpu sunkiai paaiškinama, kodėl tiesiose kelio atkarpose Lietuvoje prismaigstyta ženklų, greitį ribojančių iki 70, 60 kilometrų per valandą. Kam jie? Turbūt tik tam, kad policija baudų prisirinktų. Ir pats esu baustas už tai, kad ties Laimės žiburiu viršijau greitį, nors iki artimiausio namo – puskilometris, tačiau čia miesto zona ir 15 km viršytas greitis miške (iki 65 km) – žiaurus pažeidimas, sutinku, moku iš karto. Bet nesuprantu...
Kas įvyks, jei padidins baudas, dar sumažins greitį, kiekvienas turėtų paklausti savęs, ar vadinamojo “karo keliuose” absurdų aukos nebūsime mes patys, todėl užuot ploję rankytėmis, turėtume pareikalauti geresnio policijos darbo. Aišku, pavojingiausios ir avaringiausios vietos Anykščiuose yra išvažiavimai iš miesto ir centre prie “Maximos”, tačiau, ar tai ne vietos, kur patiems policininkams patogiausia naudotis įstatymų absurdais?
Nesutinku, kad priemonių maža, kad baudos per mažos – kiek jaunų vyrų Lietuvoje nusižudė, kai per kvailumą sėdo prie vairo išgėrę ir sulaikyti? Neteisinu jų ir nesakau, kad galima taip elgtis, bet nemanau, kad vienas kvailas žmogaus poelgis vertas tokios baudos, kuri nutrauktų gyvenimą jiems. Gyvenime visko būna, visko atsitinka, tačiau ar dabar jau reikia tokias baudas skirti, kad nusikaltęs žmogus turėtų parduoti ir šeimos butą?
Dar vienas dalykas, kuo neabejotinai pasinaudos ir jau naudojasi automobiliais prekiaujančios bendrovės – kils baisus rėkimas uždrausti eksploatuoti senesnius automobilius. Tačiau čia galėčiau paklausti, ar tikrai visos avarijos įvyksta todėl, kad važinėjama senesniais automobiliais? Įsivaizduokime, kad vyktų Lietuvoje, jei vietoj senų golfų visas jaunimas persėstų į naujausius BMW, kurie 100 km pasiekia per 5 sekundes.
Taigi, mano galva, jei dar vis laikome save piliečiais, turėtume atskirti, kur tikrai karas, kur reikia pirkti ginklą, o kur tiesiog mumis naudojasi kaip kokiomis dėvėtomis padangomis, kad politikai, policininkai ar verslininkai pasiektų savo tikslus

ketvirtadienis, lapkričio 23, 2006

Kartais būna

Nevarginkite ir neklauskite
Esu tik tarpinė stotelė
Čia vakar iškrovė anglis
Kreivi vagonai išspjovė
Juodą masę
Ir nudundėjo sau.
Aš nežinau
Kur tas Sibiras.
Čia tik perkraunama.
Nestovėkit per arti
Jus nubaus
Pareigūnas su švilpuku
Be to, vaikščioti čia pavojinga.
Susitepsite batus
Nežinau ir kur Silezija,
Žinau tik tiek,
Kad čia perkraunama.

Matyti

"1Mozė iš Moabo lygumų nuėjo iki Nebojo kalno ir įlipo į Pisgos viršūnę ties Jerichu; ten Viešpats jam parodė visą Gileadą iki Dano žemių
2ir visas Neftalio, Efraimo, Manaso ir Judo žemes iki Vakarų jūros,
3krašto pietinę dalį, palmių miesto Jericho slėnį iki Coaro.
4Viešpats jam tarė: “Tai žemė, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui duoti jų palikuonims. Tu ją matai savo akimis, bet į ją neįeisi”.
5Viešpaties tarnas Mozė mirė Moabo žemėje, kaip Viešpats buvo sakęs".
Pakartoto Įstatymo knyga 34,1-5

Vakar kalbėjom apie matymą. Dievas dažnai naudojo šitą būdą ir tai esminis žmogaus poreikis - matyti. Visada vesdamas žmones, Dievas sakė - žiūrėk. Kai kada rodydavo, kai kada leisdavo matyti patiems, Dievas žino, jei žmogus pamato, jis gali eiti ir gali tikėti. "Abramai, pažiūrėk į dangų",- liepia Dievas, norėdamas, kad Abramas patikėtų jo pažadu. Matydamas žmogus gali įveikti tai, ko šiaip neįveiktų, ypač jei tai parodo Dievas. Tiesa, ne visada žmogiška prigimtis pasiima matymo jėgą - prisiiminkim Kanaano žvalgus - Dievas leido patiems pamatyti žemę, tačiau 10 iš 12 pasakė:"O taip, žemė puiki, tačiau tai neįmanoma". Visdėlto, Dievas norėjo, kad žmonės pamatytų, kad žemė puiki, o kas įmanoma ar neįmanoma palikti jam.
Žinot, matymas turi tokią jėgą, kad Steponas, užmušamas akmenimis, nesipriešino ir neverkė, o pasakė:"Matau atvirą dangų...".
Ir paskutinis - Mozei prieš mirtį Dievas parodo žemę. Kodėl parodo? Todėl, kad jo gyvenimas būtų užbaigtas, kad jis nesijaustų kažko nepadaręs ir neįveikęs. Viskas iki galo - Mozė buvo pasotintas gyvenimu būtent todėl, kad pamatė.Biblija sako, kad Mozė "iškeliavo ramybėje".
taigi, mums išlieka esminis klausimas - ar mes matome Kanaana ar einame, ar gyvename kaip šuo šulinyje? Reikia matyti...

pirmadienis, lapkričio 20, 2006

In Memoria

Pasigailėkit žiogelio
Vedamo ant rudens ešafoto
Smilgos aukštai iškėlė
Savo kardus
Lietaus šuorai čaižo
Pasmerktąjį
Audra kriokia:
“Nuosprendis neapskundžiamas”...
Pasigailėkit,
Negi sunku,
Be to, ir nekainuoja...
O po visko
Jį nutempė
Už tvarto
Kur ir radau
Vėjas nuobodžiaudamas
Sklaidė laikraštį
O dangus
Tirpdė dramatišką
Savo spalvą.
Supratau –
Visiems nuobodu.

šeštadienis, lapkričio 18, 2006

Spalvos

Kažkada skaičiau interviu su vienu žmogum. Jis pasakė tokią mintį - aš žinau, kur yra mano laimė, kokios ji spalvos ir kvapo. Kažkaip nusišaipiau tada, kas do durnumas, bet kuo tuoliau, tuo dažniau šie žodžiai išlįsdavo.
Pagalvojau - kažkam laimė turi spalvas, turi kvapą. Kažkam laimė turi konkrečią išraišką. Kažkas labai konkretus.

ketvirtadienis, lapkričio 16, 2006

Komoda


Kažkaip paskutiniu laiku labai jau daug darbų.Va padarysiu ką seniai norėjau, įdėsiu komodos nuotrauką. Suvestinė - radau palėpėje, ūkiniame pastate, kainavo 30 litų, bet darbo kol atnaujinau - visa savaitė.

ketvirtadienis, lapkričio 09, 2006

Mažos laputės

"Sugaukite lapes, mažas laputes, kurios gadina vynuogynus"
Giesmių giesmė 2,15

Pagalvojau, kad yra du kenkimo būdai - visiškai nebūtinas sunaikinimas. Jei dramblys įsiverštų ar karvė į vynuogyną, jį ištryptų ir sunaikintų. Paikeistų visas vynuodyno vaizdas ir aišku, kad iš tokio vynuogyno nieko nebegali tikėtis.
O kitas būdas - mažos laputės, kurios per žydėjimą ir po jo, nuskabo pakenkia vaisiams. tiesiog nukanžioja, aplaižo uogas. Ateini, viskas kaip ir gerai, bet viskas vis tiek sunaikinta. Mažos mažos gražios ir simpatiškos laputės...
Kas užkerta kelią žmonėms į žmones? Drambliai? Buivolai?
Ne, mažos laputės - maži nesusipratimai, žodžiai, apkalbos, mylimas mūsų ego. Ateini į vynuogyną ir tiesiog žinai, kad ten jau slankioja mažos laputės, nes nesaugojai, tvorą praardei ir suėjo, žinoma, mus sužavėjo jų kailis ir grakštumas, bet uogų jau gali ir nebūti.
Iš kitos pusės, lapučių neprisiveistų, jei nors kiek daugiau vertintume kitus ar galimybes.Tikiu, kad visi gauname galimybių gyventi plačiau ir pakelti nosį nuo savo vagos ir bulbių krepšio, bet kartu matau, kad dažniausiai tas galimybes leidžiame sunaikinti ne drambliams, o tiesiog laputėms.

trečiadienis, lapkričio 08, 2006

Dienoraštis

Yra laikas. svarstau, kam yra laikas -būti, išeiti į nebūtį ar ateiti iš nebūties.Žinau, kad yra laikas, bet prasmė yra ne tame, kad virkauji, kaip laikas eina, bet pažinti laiką.
"Jis jiems atsakė: “Atėjus vakarui, jūs sakote: ‘Bus giedra, nes dangus raudonas’,
ir rytmetį: ‘Šiandien bus lietaus, nes rausta apsiniaukęs dangus’. Veidmainiai! Jūs mokate atpažinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne". Mato 16
Va taip va, Ciapai, kiekviena išmintis pamatuojama paprastais dalykais. Laikai save išmintingu - imk ir pasakyk, koks dabar laikas. Moki skaityti laiko ženklus? Nemoki, sėsk ant užpakalinių kojų ir mokykis pažinti.
Vasarą dvi moterys pasišovė padėti tapetuoti kaime. Tačiau pasirodė, kad nė viena nėra normaliai tapetavusi. taigi - suma sumarum, su apmokymais, rodymais, matavimais ir patarimais per 2 valandas priklijavom 2 juostas. Na, galvoju, mano darbas padarytas, eisiu dirbt kitur. Tačiau kaip nustebau, kai po kiek laiko sugrįžęs radau pažįstamą vyrą, kuris irgi atvažiavo padėti, stovint ant tabutetės ir klijuojant, o abi mano damos apačioj stovėjo ir rėkė - ne taip, ne taip, va taip brauk, va cia raukšlė, ne ten ir t.t.
Vaizdas buvo daugiau negu komiškas, pagalvojau, tai mums visiems būdinga - kaip puikiai matome, kas ne taip yra, kai daro kiti, , bet patys priklijuoti, nemokame ir negalime.
yra laikas tau, yra galimybė pažinti laiką ir nelaukti.

pirmadienis, lapkričio 06, 2006

Apie smurtą mokyklose

Pastarosiomis savaitėmis plačiai nuskambėjo dvi žinios, susijusios su mokykla - Vilniaus Volungės pradinėje mokykloje įvyko incidentas, kuomet antraklasis esą sužalojo kelis mokinius – tada devynmetis netramdomas siautėjo mokyklos koridoriuose su peiliu rankoje, užpuolė ir sužalojo tris bendraklasius. Vaiko esą negalėjo sutramdyti nei mokytojos, nei direktorė – pedagogės tiesiog užsirakino nuo siautėjančio mokinio.
Visose Lenkijos mokyklose užpraeitą penktadienis buvo paskelbtas gedulas - mokyklose išrikiuoti mokiniai, valstybės vėliava su gedulo kaspinu nuleista iki pusės stiebo. Taip Lenkija pagerbė nežaboto smurto auką - Gdansko gimnazijos moksleivės tragišką mirtį. Neatlaikiusi bendraklasių patyčių, kurie visos klasės akivaizdoje ją išrengė ir imitavo lytinį aktą, mergaitė pasikorė.
Kai šitos žinios stebino ir atrodė tolimos nuo mūsų, kaip retkarčiais įvykstantys pasišaudymai JAV mokyklose, atsitiko taip, kad ir anykštėnas moksleivis iš J.Biliūno gimnazijos atsidūrė Panevėžio ligoninėje, nukentėjęs nuo kitų mokinių.
Kaip paprastai būna tokiais atvejais, galima nueiti paprasčiausiu keliu ir apkaltinti vieną mokyklą, kad nesprendžia problemos. Tačiau manau, vargu ar tai teisinga, nes mes artėjame prie to, kad šita problema jau bus ne tik vienos mokyklos, bet ir visos visuomenės – žinau atvejų, kai pradinukai ir į kitas rajono mokyklas nešdavosi peilius, kad apsigintų, tiesa, tėvai laiku pastebėdavo ir tie skandalai neiškildavo į viešumą.
Spręsdami, kaip pažaboti smurtą, visada atsidursime kryžkelėje –iš vienos pusės yra vaiko teisės, iš kitos – drausmės griežtinimas. Ko gero, paprasčiausia prevenciją ir smurto tramdymą sieksime pažaboti atiduodami “vadžias”į policijos rankas taip, kaip numirėlius atiduodame laidojimo tarnyboms. Patys rankų teptis nenorime – yra tarnybos.
Vasarą važinėjant po Europą patyriau keistą jausmą – net juodaodžių imigrantų rajonuose jautiesi žymiai saugiau, negu vidurnaktį eidamas per A.Baranausko skverą. Kodėl? Todėl, kad ten nesimato girtų žmonių, girti tik valkatos, o net pankai, jei susiduri netyčia su jais, pirmi pasako:”Atsiprašau”, tuo tarpu čia iš golfuko išlipęs tvarkingas jaunuolis užstaugtų:”Kas yr?”. Neabsoliutinu, kad ten gerai, o pas mus – tik blogai, bet agresijos ten mažiau per pusę. Mūsų kultūra agresyvi alkoholiniu pagrindu.
Aišku, kalta televizija ir visi kiti faktoriai, tačiau labiausiai kalta situacija, kai absoliučiai nėra jokių nepajudinamų vertybių, viskas yra perkama ir viskas parduodama. Paradoksalu, kad kuo daugiau šiuolaikiškėjame, tuo labiau ir primityvėjame – jėga ir pinigai lemia gyvenime vis daugiau.
O jei norime pasikeitimų mokyklose, turime įvertinti, ko iš jos norime – visuomenė tikisi, kad išauklės ir išmokys vaikus, bet neduoda mokytojams jokių poveikio priemonių. Mokytojas panašus į tarybinės armijos kareivį, kurį karininkas atvedė ir pasakė:”Po pietų čia turi būti tvora, statyk”. Tiesa, nei vinių nei plaktuko, nei lentų jam niekas nedavė…
Jei mokytojas nusuks besiformuojančiam chuliganui ausį – kriminalas, jei užrėks –psichologinis smurtas. Užuot padėkoję, kad suvaldė chuliganą, tėvai bėgs į tarnybas ir skųsis, kad žaloja vaiko asmenybę. O “asmenybė” gali paskyti “Eik tu š… ir ką tu man padarysi, gal barsi?”. Beje, mokytojai tokioje padėtyje, kad net pašalinti ne tik iš mokyklos, bet ir iš pamokos chuligano negali - “vaikas” turi būti pamokoje.
Nesu už bausmes, bet tuščias humanizmas mane irgi erzina – pametama, kad nebaudžiamumas žmogų žaloja labiau negu raudona ausis ar sprigtas.
Mano mokykloje tokios problemos buvo sprendžiamos paprastai – nuskriausi mažesnį ar kelsi skandalus, išvadinsi kuo nors mokytoją moterį – mokytojai vyrai susirinks, pasikvies ir tiesiogine prasme gausi per kelnes. Tvarka buvo, nereikėjo ir Pakso.
O kol mokykla yra bejėgė kaip kūdikis patariu pedagogams nuo ginkluotų peiliais mokinių užsirakinti, nes bandys sutramdyti –naudos jėgą, o naudos jėgą – kriminalinis nusikaltimas, svarstymai, tyrimai, darbo netekimas.Be to, ir pavojinga, skambinkite policijai.

šeštadienis, lapkričio 04, 2006

Kartais Dievas užduoda klausimų


Ar išmatavai žemės platybes? Atsakyk, jei visa tai žinai.
Kur yra kelias į šviesą, kur gyvena tamsa?
Ar gali pasiekti jų ribas ir surasti taką į jų namus?
Aišku, tu žinai, nes tada jau buvai gimęs ir gyveni nuo amžių!
Ar buvai nuėjęs į sniego sandėlius ir sandėlius krušos,
kurią laikau sielvarto metui, karo ir kovos dienai?
Kur yra kelias, kuriuo ateina šviesa ir iš kur pakyla žemėje rytys?
Kas nustatė lietui ir žaibui kryptį,
kad lytų negyvenamose vietose, dykumose, kur nėra žmonių,
drėkintų tuščią ir apleistą žemę, kad želtų žolė?
Ar lietus turi tėvą? Kas pagimdė rasos lašus?
Kur gimė ledas? Kas pagimdė šerkšną po dangumi?
Kodėl vanduo sukietėja į akmenį ir gelmių paviršius užšąla?
Jobo knyga 38; 18-30

penktadienis, lapkričio 03, 2006

Puodai



Prieš kurį laiką, man gražūs tapo seni puodai, tad ėmiau kur radęs juos vežti. Visai gražu, bent man.

trečiadienis, lapkričio 01, 2006

Skaitau pranašus

Pastaruoju metu skaitau pranašus.
Dievas siųsdavo pranašus dviem atvejais - kai tauta nusigrybaudavo, ir po to eidavo nelaimės, ir nelaimių metu, kad ragintų sugrįžti.
Izaijo knygoje rašoma:"Kodėl atėjęs Aš neradau žmogaus? Aš šaukiau ir niekas neatsiliepė. Argi mano ranka sutrumpėjo gelbėti? Argi neturiu jėgos išlaisvinti?"
Ši knyga parašyta tada, kai Izraelis ištremtas, Jeruzalė sugriauta, visiškas sunaikinimas.
tada ateina Izaijas ir sako: "Tauta bus sugrąžinta, Jeruzalė atstatyta" - visiškai fantastiški ir neturintys jokios logikos ir jokio realaus pagrindo dalykai - kaip mums kas nors pasytų, kad bus atkurta Lietuva iki Juodosios jūros. Tiesa, kai kalba Dievas savo tautai, tai ir įvyksta.
Galvoju apie šiuos laikus ir apie mūsų vargus ir nelaimes, mums irgi skamba šitas priekaištas "Kodėl atėjęs Aš neradau žmogaus? Aš šaukiau ir niekas neatsiliepė. Argi mano ranka sutrumpėjo gelbėti? Argi neturiu jėgos išlaisvinti?"
Nėra negalimų dalykų su Dievu, Dievas ateina į mūsų nelaimes ir pasiruošęs iš jų išvesti.
Tik kur būnam mes? Dievas ateina, o mes verkiam kampe, mes per daug užsiėmę savo vargais, skurdu, tragiška lemtim, kad atsilieptume šaukiami. Mano galva, tai pagrindinė priežastis, kodėl net tikintys kartais gyvena nelaimingai - jie neturi laiko atsiliepti, jų nelaimės didesnės, jie realistai, mato tik tai kas yra ir realiai vertina padėtį.
Bet žinot, žydai buvo sugrąžinti, o Jeruzalė atstatyta. Jei mūsų bėdos mažesnės už tremtį, vergovę, ar neturėtume tikėtis atstatymo?