trečiadienis, gegužės 27, 2009

Grožis paprastas

Kartais gražu, o ypač pavasarį, kas atrodytų, elementaru. Sakykim, šita tvora. Gražu ir viskas, negaliu nieko pridurti, nebent prie jos man kokio veršiuko trūktų, bet kur tu kaime dabar veršiuką pamatysi? Nebe tie laikai, teliko tvoros.

pirmadienis, gegužės 25, 2009

Trūksta lietaus

kai trūksta lietaus reikia klausyti Kirko Franklino atliekamą giesmę" Tegu lyja amžinai".

trečiadienis, gegužės 20, 2009

Fotografijos visatos







Atsiuntė Hablo fotografuotą kosmosą, tai įdedu. Kai žmogus pasidaro labai išmintingas ir galingas Dievas ima jo klausinėti.

Ar gali surišti Sietyno raiščius ir atrišti Oriono?
Ar gali liepti užtekėti Zodiakui ir Grįžulo ratams jų laiku?
Ar pažįsti dangaus nuostatus ir gali juos pritaikyti žemei?
Ar gali įsakyti debesiui, kad jo srovės išsilietų ant tavęs?
Ar gali pasiųsti žaibus, kad jie išeitų, sakydami: ‘Štai mes čia’?
Jobo 38 skyrius



antradienis, gegužės 19, 2009

Hinani

Vakar sužinojau naują žodį "hinani". Jis man pasirodė toks gražus, kad susižavėjau ir ... užmiršau. Gulėjau lovoje ir kūriau planus, kaip greičiau ateitų rytas, kad vėl susirasčiau jį. O istorija tokia - vienas žydas užaugęs tradicinėj šeimoj nuvažiavo į Jeruzalę, ten jam draugas pasakojo apie Jėzų. Jis labai nustebo, kad Jėzus - žydas, nes buvo įsitikinęs, kad Jėzus katalikas ar koks provoslavas. Kai jie ėjo per Jeruzalės vartu, tas žydas pamatė Jėzų. "Tada nesupratau, kad tai regėjimas, tiesiog pamačiau ir pažinau, labiausiai mane pritrenkė Jo akys, kai žiūrėjau į jas mačiau pačią amžinybę. Atrodė, kad Jis viską apie mane žino, kas aš, ką aš dariau, tačiau vis tiek myli besąlygiška meile,- pasakojo tas žydas,- ir tada Jėzus neatverdamas burnos pasakė tik vieną žodį "hinani" - "štai aš".
Vieno žodžio užteko, kad šito žmogaus gyvenimas pasikeistų. Praėjo 16 metų, o tas žmogus seka šituo žodžiu ir aišku, tuo ką sužinojo - Jėzus - žadėtasis Mesijas . Nuostabus žodis. Pasistengsiu nebepamiršti.

pirmadienis, gegužės 18, 2009

Moterys prie vairo

Na va ir sulaukėm, turim moterį prezidentę. Nieko prieš prieš moteris, tačiau akivaizdu, kad pilietinė visuomenė pas mus net nesusiformavusi - tiek žmonių už vieną kandidatą balsuot negali. Na ką gi, jei vyrai nesugebėjo suformuoti visuomenės, laikas leisti tai padaryti moterims, todėl, manau, visai logiška įvykių grandinė.

penktadienis, gegužės 15, 2009

Kai reikia atitraukti ranką

Pasitelkiu į pagalbą Vanilda Bordieri. Jos giesmė "Tik Dievas gali daryti stebuklus"

"Tik Dievas gali daryti stebuklus, tik Dievas

Jis gali atverti neregiui akis ir prikelti mirusius, tik Dievas gali išsklaidyti depresiją tavo gyvenime, nes jam priklauso valdžia ir jėga. Jis niekada nepailsta ir nesutoja".

Žiuriu, oi kokie protingi pasidaro žmonės, kai kas nors prakalbsta apie stebuklus. Mano galva, tai ne kas kita, kaip tas pats fariziejiškumas - mes turim įstatymą ir pranašus, kokie dar stebuklai, kokie dar fokusai, cirkai, mums užtenka visko, tenedrįsta kas nors ką nors daryti ar bent minėti.

Deja, tai nieko naujo - Biblija rodo, kur beėjo Jėzus, visur buvo "budintys" fariziejai, susilaukdavo panašios reakcijos, vis siekdavo panašaus tipo išminčiai "demasuoti" Jėzų, kad viską ką jis darė, ne taip, ir ne iš ten jo jėga - ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’, arba “Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo jėga”. Tokius pat vertinimus girdime ir šiandien “Dabar mes žinome, kad Tu demono apsėstas!". Jei tik kažkur atsiranda Dievo judėjimas, iš karto atsiranda ir judėjimas, siekiantis jį "demaskuoti", įdomiausia, kad "demaskuotojai" laiko save sveikais, protingais ir tvirtai tikinčiais krikščionimis... bet kalba panašiomis frazėmis kaip fariziejai. Beje, jie kaip ir farziejai be nepasitenkinimo, skepticizmo ir "sveiko proto", jokios galios net savo gyvenimams neturi. Taigi, už fariziejiškumą jie sumoka aukštą kainą jau dabar. Iš esmės patys būdami pikti, jie negali kitokios žinios ir pasiūsti, kokie yra patys, tokius mato ir aplinkinius.

Mano galva, reikia būti ganėtinai aklam, kad manytum, kad Dievas pasiklaus tavo didybės nuomonės, ką Jam, kur ir kaip daryti, per kokį žmogų veikti, o per kokį ne.

Vanilda dainuoja "Tik Dievas gali daryti stebuklus", o aš pridurčiau, Dievo ranka nesutrumpėjo.

ketvirtadienis, gegužės 14, 2009

"Sargybos bokštas" ir mirtis

Kad nesakytų, jog "atskalūnų" literatūros prisiskaičiau, paimu tiesiai iš "Sargybos bokšto" ir pabandysiu parodyti, kaip Jehovos liudytojų organizacija konstruoja savo teologiją.Manau, jokie atskalūnai taip nekompromituoja JL organizacijos, kaip jų pačių raštai.

Štai vienas skyrelis iš "Sargybos bokšto"

Ar yra gyvenimas po mirties?
KODĖL KYLA TOKS KLAUSIMAS. Dauguma pasaulio religijų moko, esą žmogus turi nemirtingą pradą. Neretai sakoma, kad mirusieji gali kenkti gyviesiems arba kad Dievas nedorėlius baudžia pasmerkdamas amžinoms kančioms liepsnojančiame pragare.
KO MOKO BIBLIJA. Kai žmogus miršta, jis tiesiog nustoja egzistuoti. „Mirusieji nebežino nieko“, — pasakyta Mokytojo 9:5. Jie neturi sąmonės, nieko nejaučia, nieko nebepatiria, todėl negali niekam nei kenkti, nei padėti (Psalmyno 146:3, 4).


Pirma, niekur Biblijoje nerasite, kad kai žmogus miršta, jis "tiesiog nustoja egzistuoti". Todėl tai ne Biblijos mokymas, o išvados (ši doktrina atsirado, nes jų įkūrėjęs Č.Raselas klaikiai bijojo mirties) iš parankių Biblijos vietų, atmetant visas neparankias.
Kokias neparankias?
1. Visus Jėzaus žodžius apie amžiną gyvenimą ir bausmę
2.Pasakojimą apie Lozorių ir turtuolį
3.Apaštalų žodžius apie mirtį ir išėjimą pas Viešpatį.
4. Mozės ir Elijo buvimą(jie pagal JL teologiją turėjo nustoti egzistuoti) ant atsimainymo kalno.
Ir daugelį daugelį kitų Biblijos vietų.

Sakykim, JL minima (Psalmyno 146:3, 4) atvirai prieštarauja JL teologijai.
"Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva".
Labai aiškiai parašyta, kad "dvasia jų iškeliauja", o ne išnyksta, netenka sąmonės, išsisklaido ir t.t.

Biblija moko "Todėl buvo paskelbta Evangelija ir mirusiems, kad jie, nors ir nuteisti kūne kaip žmonės, gyventų dvasia kaip Dievas".1 Petro 4;6. Taigi, Dievo žodis nemano, kad mirusiųjų tiesiog nėra, nes Jėzus evangeliją skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurių pagal JL, turėtų išvis nebūti.
Kas meluoja - Biblija ar Jehovos liudytojų organizacija?

Teiginys, kuris "Sargybos bokšto" pateikiamas kaip klaidingas:"Neretai sakoma, kad ... Dievas nedorėlius baudžia pasmerkdamas amžinoms kančioms liepsnojančiame pragare" tai yra pats Biblijos mokymas, su kuriuo taip agresyviai grumiasi JL organizacija.
Biblija sako
Liepsnojančioje ugnyje Jis atkeršys tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai.
Jie bus nubausti amžina pražūtimi ir atskirti nuo Viešpaties veido ir nuo Jo galybės šlovės.

2Tesalonikiečiams 1;8-9

Paminėjau tik kelias vietas, o tokių vietų daugybė Biblijoje.
Todėl apibūdinčiau Jehovos liudytojų organizacijos mokymą kaip visiškai nebiblinį ir atvirai priešišką Biblijos žodžiams. Galbūt jie norėtų, kadangi žino, jog nėra išgelbėti, jog mirus niekas nebeatsimintų jų nuodėmių ir nebūtų pareikalauta už jas sumokėti, tačiau tai tuščios viltys.

trečiadienis, gegužės 13, 2009

Dar viena giesmė

Dar viena, bent man, labai smagi giesmė.

antradienis, gegužės 12, 2009

Apie skraidymą


Pavasaris, brangieji, laikas skraidyti ir nektarą rinkti. Mano patarimas ir palinkėjimas - skraidykit taip greitai, kad joks fotoaparatas jūsų neužfiksuotų:)

pirmadienis, gegužės 11, 2009

Istorija kaip parduodamas daiktas

Turbūt visi girdėjot apie tai, kad istorikai paskelbė hipotezę apie tai, kad Pilėnų gynėjai tebuvo luzeriai, o ne didvyriai. Kitaip sakant niekingi savižudžiai. Negaliu sakyt, kad simpatizuoju savižudybėms, tačiau manau, kad istorijos vertinime pasiektas absurdo skardis po kurio telieka ristis žemyn.
Dar kartą įrodyta, kad istorija tėra politinis mokslas, įvykiai vertinami ne tokie, kokie jie buvo, bet kaip tūlam istorikui "pašviečia". Kitaip sakant kertamas vienas svarbiausių dalykų - bet koks objektyvumas, pakeičiams reliatyvumu. Neminiu tų "istorikų" pavardžių specialiai, nes reklamos jiems nedarysiu. Gerai, kad nesu isrorikas, o tai neatsilaikyčiau paskelbti teoriją apie tai, kad lietuviai ne nužygiavo iki Juodosios jūros, o tiesiog paklydo - keliai prasti, jokio žemėlapio:)
Beje, šita tendencija yra akivaizdi. Bene pagrindinis taikinys dabar - holokaustas. Iranas, Vakarų neaiškūs mokslininkai kelia sau uždavinį bet kokiu būdu įrodyti, kad holokausto nebuvo. ir turiu pasakyti, jiems sekasi visai neblogai. Štai didžiojoje Britanijoje holokaustas išimamas iš istorijos vadovėlių, nes esą "žeidžia musulmonų religinius jausmus".
Amerikiečių generolas Eizenhaueris, berods, liepė kuo daugiau fotografijų ir filmuotos medžiagos padaryti iš koncentracijos stovyklų. Paklaustas, kam reikia fotografuoti negyvų žmonių kalnus, jis pranašiškai pasakė:"Ateis diena, kai koks nors kalės vaikas ims tvirtinti, kad viso šito nebuvo".
Taigi, istorija tampa parduodamu ir manipuliuojamu mokslu. Tačiau, kad net Lietuvoje taip atsitiks, nesitikėjau.

Krizės auka

Ponai, aš tris paras nevalgęs, nes mūsų kaime - ekonominė krizė. Žmonės dabar suėda viską, net kaulus, nieko nebėra šiukšliadėžėse. Aš guliu po sidabražolės krūmu, žiūriu į dangų, mano akys atmerktos, sutinku savo žiaurų likimą liūdnas, bet nepalaužtas.

penktadienis, gegužės 08, 2009

Fidžis - miręs salynas pakilo gyventi


Manau, šitą istoriją reiktų papasakoti. Neseniai girdėjau, kaip Benis Hinas kalbėjo, jog mes net neįsivaizduojam, ką Dievas daro Žemėj.Kaip pavyzdį jis pateikė Fidžį - kruizo metu į jo susirinkimą susirinko 500 000 Fidži gyventojų, kai šalyje (salynas Ramiajame vandenyne) iš viso gyvena tik apie 800 000.
Fidžis tapo ypatinga vieta – Dievas ten keičia viską – žmonių santykius, net žemę ir vandenyną. Nuo 2000 metų ten vyksta milžiniškas prabudimas, o jo pamatas - malda. Krikščionys sako, kad neturėjo kitos išeities, jiems reikėjo keistis, todėl atsakymų ieškojo ne tarptautiniam valiutos fonde, bet pas Dievą. Ir visų pasikeitimų pamatas – Jėzaus Kristaus evangelija.
Po vykusių maištų, šalis buvo suniokota, faktiškai bankrutavusi, tauta pakilo prieš tautą, kaimas prieš kaimą – susiskaldymas buvo visur, kur tik įmanoma.
Šiandien Fidžis vieta, kur aukščiausi politikai meldžiasi su tauta, kur bažnyčios gimsta ir auga akimirksniu, kur visa negyva religija, tradicijos išmestos su trenksmu, nacijos susitaikė, žemė išgydyta. Tai bent mane jaudina – Dievas atsakė į maldas.
Viena iš tokių Fidžio vietų – Nataleiros kaimas.Iki prabudimo kaimas praktiškai buvo pasmerktas – jie neturėjo maisto,vaisiai neaugo, niekas, ką jie pasėdavo irgi neužaugdavo, dingo vanduo, nors žmonės iškasė daug šulinių, jūroje neliko žuvies.
Kaimo seniūnas Kalesi sako, kad pasikeitimų pradžia – tragedija, vienas 16-os metų berniukas pasikorė, nes buvo apkaltintas 7-metės išprievartavimu. Tačiau gydytojai pasakė po tyrimų, kad tai netiesa. “Jis buvo geras berniukas, bet tai mūsų tradicijos, tai labai blogai”,-sakė Kalesi.
Kaltė ir baimė apėmė visą kaimą ir jie visi ėmė ieškoti atgailos ir melstis, jie verkė ir šaukėsi Dievo prašydami ateiti ir išgelbėti juos. Kaimo žmonės pasninkavo ir meldėsi 40 dienų. Po pasninko kitą dieną iš dangaus pasirodė ryški šviesa, ir jūra aplink kaimą užsidegė, ugnies liepsnos kilo iki 30 metrų į aukštį, jūra degė maždaug pusvalandį. Visi kaime puolė ant žemės iš baimės. Kalesi sako:”Aš patikėjau, kad Dievas laimina mūsų kaimą” Po pusvalandžio žmonės nuėjo prie jūros, kuri tapo balta tarsi verdanti nuo daugybės žuvies. Žmonės prigaudė tiek žuvies, kad pamaitino dar 6 kaimyninius kaimus. Marika, kita kaimo vyresnioji sako:”15 metų nebuvo žuvies,dabar žvejai kaskart atsiveža tūkstančius žuvų”
Ir tai ne galas – šuliniai prisipildė vandens, viską, ką pasodina kaimo žmonės, užauga per 15 dienų, vaismedžiai vėl veda vaisius – tam nėra jokio natūralaus paaiškinimo. Jų žemė akimirksniu buvo išgydyta. Marika sako:”Mes turime grūdų, laukinės bulvės auga visur, koralai, kurie buvo mirę, vėl auga”.
Bet daug svarbiau kaip pasikeitė žmonės – meilės atmosfera persmelkė visą bendruomenę.Berniuko tėvas Mele sako:”Žmonės atėjo pas mane ir prašė atleidimo, aš atleidau”. Žmonės tiesiog gatvėse dainuoja ir meldžiasi Dievui.
Toks pats atstatymas atėjo į daugelį Fidžio vietų ir tai modelis, kaip greitai Dievas gali pakeisti visos nacijos likimą, jei ji ieško Gyvojo Dievo veido.

ketvirtadienis, gegužės 07, 2009

Pavasarinis mūšis už tvarką

Saulė glaudžiasi
Prie skruosto
Vėjas
Mano plaukus
Uosto.
Debesėlį
Lengvą gena.
Pasitrauk,
Sakau,
Kutena.
Kol draugai
Kažkur prapuolę
Aš kasu
Ir grėbstau
Žolę.
Lengvas smėlis,
Kastuvėlis.
Čia ne darbas -
Smagumėlis.
Tvarką man
Įvesti knieti
Nepraeik,
Padėk, pilieti.
Dėl švaros
Nors būtų
Riesta
Kausimės
Už švarų miestą.

Apie draugą

Mano mėgstamiausi vis tiek išlieka "hilsongai". Jie ėmėsi dabar įrašinėt naują albumą, kurio laukiu turbūt ne aš vienas. Iš viso Australijos sekmininkai pasižymi tuo, kad jie šiek tiek kitokie - visiškai nereligingi ir laisvi, tačiau jokiu būdu ne paprasti, jų giesmėse, nors ir moderniose, gilumo mokytis ir mokytis. Kiek skaičiau, Australijos katalikų vyskupai net "fetvą" buvo išleidę, kad katalikams negalima pirkti "Hillsong" bažnyčios muzikos. Suprantu, kad gyvai tikintys erzina, visa imperija staiga braška, kai pamatai, kad Dievui jokio tarpininko nereikia, mišių nereikia, atlaidai iš viso nonsensas, o ir be klebonų žinios Jėzus gali tapti tavo geriausiu draugu. Apie tai ir ši giesmė kiek iš senesnio albumo"Geriausias draugas". Va tuo pačiu ir mums klausimas, ar jau turime geriausią draugą.

trečiadienis, gegužės 06, 2009

Miręs Dievas

Aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti, bet nerado. Nors daugelis melagingai liudijo prieš Jį, tačiau jų liudijimai nesutapo.
Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?”
Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: “Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!”
Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”.
Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai?
Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties.
Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!” O tarnai daužė Jį per veidą.
Morkaus 14:55-65

Apie šią vietą galvoju paskutinėmis dienomis. Dievas ir žmogus. Šitoj ištraukoj atsiskleidžia viskas, ką žmogus išties galvoja apie Dievą. Gal ne tiek žmogus, kiek puolusi žmogaus prigimtis, kurią visi paveldėjame.
Pirma, aiškiausia tai, kad gyvo Dievo mums nereikai. Parašyta, jog žmonės "ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti". Žmogaus prigimčiai reikia kažkokio tolimo, neapčiuopiamo ir negyvo Dievo, todėl Gyvasis turi mirti.
Antra, žmogus toks sugedęs, kad jokio garbingumo šiuo atveju net negalima tikėtis - mes pasitelkiam viską, kas įmanoma - melą, smurtą, kaltinimus, kad tik Jėzus būtų nebegyvas.Bet dar svarbiau žmonėms, įrodyti, kad Jis - netikras Dievas. Mūsų susikurtas Dievas tikras, o tu - ne.
Trečia, nepaisant viso mūsų įsiučio, Dievas neišsižada savęs Jis sako:"Aš Esu"(Jahve).
Aiškiausiai, ką galvoja žmogus, atskleidžia ši Biblijos eilutė, kuri parodo visus veiksmus, kuriuos mielai atliekame, jei tik Dievą pasiekiame .
Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!”
Ką žmonės darė arba pasiruošę daryti ir šiandien?Ką reiškia tie veiksmai?
Spjaudė - pažeminimas ir pasišlykštėjimas.
Mušė kumščiais - susidorojimas ir sunaikinimas.
Dangstė veidą - nedrįsk nieko matyti
Sakė "Pranašauk" - Dieve, įrodyk man, kad kažką gali.

Toks yra žmonijos paveikslas. Sakysite, per niūriai, bet būtent toks. Žmonės mielai gerbia mirusį Dievą, kuris toli, kultivuoja visokiausias religijas, labai pagarbiai elgiasi su visokiais stabais ir turi visokių "šventovių", tačiau užtenka kažkam prabilti apie Gyvąjį Dievą, scenarijus kartojasi - noriu padrąsinti tuos, kurie skelbdami Kristų susiduria ir nesupranta, kas vyksta, iš kur žmonėse tiek pykčio. Jei pakyla ir rodo pirštu - tu netikras, jei šlykštisi, nori uždengti tau akis, o sau ausis ir šaukia:"Tegu tavo Dievas ką nors padaro, jei jis tikras, va kiek pasaulyje kančių" - viskas gerai, tiesiog susidūrėte su žmogaus prigimtimi, kuri nori užritinti akmenį ant Dievo kapo, kad netrukdytų mūsų susikurtai religijai.
Todėl esu įsitikinęs, kad Biblija pats tiksliausias psichologinis vadovėlis, pats giliausias žmogaus prigimties veidrodis, kuris rodo, kad mums Gyvas Dievas nereikalingas, štai kodėl su tokiu entuziazmu šaukiame :"Ant kryžiaus jį".

antradienis, gegužės 05, 2009

Rankų klausimas

Anykščių koplyčioje vykęs apskritas stalas rašytojo Juozo Baltušio 100 –osioms gimimo metinėms paminėti parodė, kad, deja, laikai pasikeitė ir rašytojas tėra viena iš keistenybių, kurios kažkokiu nesuprantamu būdu vis dar gyvuoja Lietuvoje – jei ne mokiniai, kuriuos atvedė mokytojos, jei ne bibliotekos darbuotojos, jei ne muziejininkai, Koplyčios salė būtų likusi tuščia.
J.Baltušis netapo dar vienu Anykščių rašytojų žvaigždyno žiburiu, greičiau mūsų karšto meno galaktikoje jį galėčiau prilyginti juodajai skylei - politikai supranta, kad jei link jo paleis savo spindulius jie nesugrįš aiškiais dividendais, todėl ir minint J.Baltušį, jų prie apskritojo stalo nebuvo. Sakyčiau, dėsninga.
Tačiau tuo pačiu labai aiškiai galime suprasti, kas atsitinka su žmogumi Lietuvoje, kai jis nukrinta – nebėra rankos, kuri ištiestų pasikelti. Ką ten rašytojas, pažiūrėkim, kas vyksta ir kaip vertinamas karjerą baigęs krepšininkas Gintaras Einikis. Iškritusio iš standarto žmogaus Lietuvoje tiesiog nereikia, geriau kad jo ir nebūtų, nereikia net jo pėdsakų.
Kas jei ne J.Baltušis geriau aprašė aukštaičio, taip pat ir anykštėno, charakterį? O jo kaip ir nebereikia. Galvoju tik viena – kai laikai savo rankas kišenėje, ateina diena, kai pats gali kluptelti. Klausimas, o kur tuo metu bus tavo pažįstamų rankos?

penktadienis, gegužės 01, 2009

Pavasaris atėjo ir prasidėjo

"Ura, draugai, sveikinam su tarptautine darbo diena". Nežinau, ar jūs man draugai, nes aš tai dirbu, o dauguma iš jūsų turbūt švenčia.
Iš viso kažkaip šį pavasarį darbų tiek, kad mano dienoraštis gali virsti mėnraščiu. Prisimenu, sovietiniais laikais, kai mus skatindavo rašyti dienoraščius ir stebėti save, mano draugas skundėsi:"Nu aš kažkoks nenormalus, stengiuosi rašyti, bet užsirašiau tik kada prie turniko 10 kartų prisitraukiau, ir kada Jawa 100 kilometrų nuvažiavau, o ką tu rašai?". "NUUU,- pasakiau aš,- tau tikrai reiktų ką nors kitą pabandyt parašyt, ką jauti, galvoji". Tiesa, visaip stengiausi neišsiduoti, kad aš iš viso nieko nerašau:)