penktadienis, balandžio 29, 2005

Menas, atsiprašant

Kai ateina pavasaris norisi netgi savo niūrią prigimtį šiek tiek sutramdyti ir vietoj visuotinio blogio norisi paieškoti gėrio, ramybės ir išminties.
Taigi, nors kartą pakalbėkime apie meną.
Bet, žinot, nėra nieko lengviau šiais laikais, kaip būti kritiku - kur bepasisuksi visur tas pats -kažkoks nesuprantamas chaosas veržiasi net ir į meną.
Jei anksčiau būti menininku reiškė sugebėti voveraitę nupiešti, jei jau ne tokią, kokia laksto miške, tai bent šiek tiek mažesnę ir nors kiek nepanašią į visų melioratorių džiaugsmą - "Staliniec" buldozerį, arba sugebėti nulipdyti tokią skulptūrą, kad žmonės bent iš trečio karto suprastų, kas norėta pasakyti. Bet taip buvo taip seniai, kad jau niekas, ko gero, ir nebeprisimena, išvis atrodo, kad meno paskirtis yra taip supainioti reiškinius, formas ir dydžius, kad niekas neatsirinktų. Taigi, jei ko nors nesupranti, tai ir yra menas...
Bet visus meno supratimus pranoko įvykiai Vokietijoje. Visuomenė ir žiniasklaida aptarinėja meną - viešą gimdymą Berlyno meno galerijoje. Paaiškėjo, kad dukterį Audrą, stebima rinktinės publikos meno galerijoje, pagimdė 27 metų lietuvė muzikė Ramunė.
Gimdymą stebėjo apie trisdešimt žmonių. Moters vyras W.Wittas kūdikio atėjimą į pasaulį pavadino "egzistenciniu menu".
Galerijos direktorius Johannas Novakas teigė, kad pora, nusprendusi gimdyti prieš žiūrovus, norėjo mesti iššūkį nusistovėjusioms normoms. "Tai šioks toks testas, norint išsiaiškinti, ar visuomenė gali su tuo susidoroti".
Didesnės nesąmonės ir didesnio šlykštumo vargu ar galėtum sugalvoti. Bet ir tai pasirodo, galima pateikti kaip meną. Bet aš jau matau čia matau absoliučiai iškrypusią minią ir iškrypusius tėvus, tenkinačius viešai savo iškrypusius poreikius ir verčiančius galvoti, kad jei nepriimi tokios nesąmonės, esi neišsilavinęs, netolerantiškas ir t.t.
Bet, užteks kalbų - einu į tualetą. Kaip ne menininkas, kai kuriuos veiksmus dar atlieku slaptai. Vis dar nepriaugu ir nerizikuoju, ar visuomenė susidoros su viešu...

ketvirtadienis, balandžio 28, 2005

Kodėl nėra teisingumo?

Kaip ir kiekvienas retkarčiais pamąstau apie tiesą ir teisingumą - jaučiame, kad labiausiai šioje žemėje teisingumo ir trūksta – kartais niekšai gyvena žymiai geriau, negu tie, kurie stengiasi išlikti sąžiningais. Ilgai galvojau, ką atsakyti žmogui, kuris manęs paklausė, kodėl sekasi tam, kuris pamynė viską, kas žmogiška, net ir savo vaikus, o jam vis tiek sekasi, tuo tarpu vaikai gyvena skurde ir varge… Nėra teisingumo… Nėra…
Vis dėlto manau, kad teisingumas yra, tik nebūtinai jis pasireiškia iš karto. Mes –negailestingi teisėjai, norime mirties nuosprendį (mažesnių mūsų baudžiamajam kodekse nėra) ir paskelbti, ir įvykdyti čia pat. Ypač kai žinome, kad kas jau kas, o mes esame kitokie: niekada gyvenime nieko neskaudinome, niekada neišdavėme, niekada neapkalbėjome ir niekada dėl mūsų veiksmų niekas nepraliejo nė ašaros…Bet kiti…
O kaip gi Dievas, kodėl Jis leidžia vykti tokiems dalykams, jeigu Jis yra, kodėl tyli…
Bet Dievas netyli – Biblija sako:
“Nesijaudink dėl piktadarių, nepavydėk nedorėliams. Jie bus greitai nupjauti tartum žolė, suvys tarsi žaliuojanti žolė. Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas”(37 psalmė, 1-3 eilutės).
Bent man tai didelė paguoda – žiūrėti savęs, kad pats netaptum tuo, kuris bus nupjautas. “Daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas”,- ar gali būti didesnė išmintis?
Suprantu, kad mums labai dažnai norisi surengti savo teismą nedorėliams, bet vargu ar jis būtų teisingas, todėl pati geriausia išeitis, kaip ir nusako Biblija, nesijaudinti ir nepavydėti – viskam bus savo laikas. Net ir teisingumui.

trečiadienis, balandžio 27, 2005

Bičas iš kitos gatvės pusės

Pastaruoju metu susiduriu su rimtom problemom. Ir tai ne išsigalvojimas. Kuo daugiau mąstau, tuo darosi neramiau – kas gyvena žmonių galvose, kas gyvena krikščionių galvose. Sunku pasakyti. Bet matau vieną labai aiškų dalyką – visi turi savo Dievo paveikslą, kuris dažniausiai priešingas tam, kuris aprašomas Biblijoj.
Taigi didelė problema tampa net tokios paprastos eilutės:
“Jo palaimintieji valdys žemę, o Jo prakeiktieji bus sunaikinti” (37 Psalmė 22 eilutė)
Biblija teigia, kad Dievo požiūriu yra dvi kategorijos žmonių – palaimintieji ir prakeiktieji. Manau, nereikia net detalizuoti, kas tie žmonės, pakankamai aišku.
Bėda ta, kad daugelis man sako, kad neturiu teisės taip sakyti, girdi, įžeidi žmones, Dievas ne toks ir t.t. bet suprantu ir tai, kad nesakyti negaliu, nes taip yra parašyta. O jei parašyta, tikrai galiu pasakyti, kad taip ir yra.
Taip, neabejoju, kad Dievas yra meilė, bet neabejoju ir tuo, kad Jis griežtas teisėjas, kurio nei papirksi, nei Jo įtikinsi, kad “Postmoderniame amžiuje” mes tave pripažįstam tik kaip “bičą iš kitos gatvės pusės”, kuriam viskas tas pats.
Kad ir kiek gailestingumo ir meilės patyrė apaštalas Paulius, jis vis tiek Biblijoje užrašė:”Aną dieną Dievas teis pasaulį, kaip sako Evangelija”. Paklausite, kas tada bus? Atsakymą tikrai parašė ne bičas iš kitos gatvės pusės:
“Jo palaimintieji valdys žemę, o Jo prakeiktieji bus sunaikinti”.

antradienis, balandžio 26, 2005

Stambaus masto vagystė

Jei iki šiol galvojate, kad pats stambiausias vagis buvo Petrikas ar garsiojo koncerno MMM įkūrėjas, tai labai klystate. Tiesa, šie veikėjai pavogė žmonių lėšas taigi atrodo tikrai baisūs nusikaltėliai ir žmonių skriaudėjai. Bet yra ir kitų vagių, kurių ėmė ir pavogė tai, kas turėjo priklausyti teisėtai žmonėms. Šiuo atveju, kadangi domiuosi Biblija, matau, kad visas milijardas žmonių yra begėdiškai apvogti, bet taip nesijaučia. Aišku, tiesiogiai iš jų nieko nepavogė, bet atėmė teisę į palaiminimus o dar dažniau skatino ir įteisino tai, už ką Dievas baudžia. Kalbu apie 10 Dievo įstatymų. Mažai kas šiandien Lietuvoje žino, kad kažkuriuo metu vienas įstatymas buvo begėdiškai pavogtas, net nelabai kas ir žino, kas tai padarė.Taip lieka iki šiol. Paradoksalu,bet katalikų bažnyčia šio metu moko ne 10 Dievo įstatymų, o 9.
Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
(Biblija,Išėjimo knyga 20 skyrius).
Suprantu, kad tai įvyko todėl, kad katalikybė neįsivaizduoja savęs be paveikslų statulų ir “šventų” vietų garbinimo. Bet su Dievu juokauti negalima, šis įstatymas vis tiek galioja. Pažeidus šį įstatymą, kaip sako Biblija, laukia susitikimas su Tuo, “kuris baudžia vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos”.
Taigi milijardas žmonių yra mokomas priešingai, milijardas patiria Dievo bausmes ir patys nežino kodėl. Atsakysiu, vien todėl, kad juos kažkada apvogė, išimdami šitą įstatymą. Juk aiškiai pasakyta:” Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo… Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems!”. Taigi, jei kažkas pavogė, reikia susigrąžinti.

pirmadienis, balandžio 25, 2005

Miręs naivumas

“O, kokia graži knyga, kokia puiki knyga, ir kas gi ją parašė?- klausia L.Brežnevas savo sekretorės”. ”Jūs…”
Šį sovietmečio anekdotą prisiminiau, stebėdamas pasaulį ištikusią psichozę, susijusią su vieno popiežiaus mirtimi, su kito išrinkimu ir įšventinimu. Norėtųsi įleisti kritikos dozę į šios institucijos garbinimą.
Iš esmės kas gi pasikeitė – nieko, nuėjo nuo scenos vienas garbinimo objektas, tuoj pat užkeliamas naujas. Totalitarinė sistema užsikėlė naują vadovą, kuris bus dvasingumo etalonas, o po mirties bus ir šventasis, kuriam galima melstis.
Kažkada ir aš buvau toks naivus, kad galvojau, kad visi popiežiaus raštai yra parašyti jo, kai kuriuos net studijavau, bet vėliau buvau šokiruotas, kad kaip ir Brežnevas popiežiai turi asmeninius jų kalbų ir knygų rašytojus.Vienas toks rašytojas netgi aiškino viešai, kaip jis žinodavo ir jausdavo, ką turi pasakyti popiežius.
Va tada ir supratau, kad nė vienas popiežius nėra parašęs nė vienos knygos, net ir savo kalbos – kažkas nematomas darbuojasi Vatikano koridoriuose (ir tikrai ne Dievas), o jam tereikia perskaityti ar padėti parašą. Paaiškėjo ir tai, kad veltui reikia laukti pasikeitimų katalikų bažnyčioje – net ir progresyviausias žmogus tampa šitos sistemos vergu – jį garbina, o jis nieko negali, tiesa, gali - pamojuoti per langą ir perskaityti jam pakištą tekstą. Man praėjo bet koks noras skaityti popiežių leidžiamus raštus, nes tie raštai nebuvo jų, o sistemos kūrinys. Taigi, va taip mano naivumas ir buvo sunaikintas – nemėgstu anonimų ir nemėgstu tų, kurie kalba svetimu vardu. Tai man panašu į veidmainystę. Žmogus turi kalbėti savo vardu, bet ne sistema žmogaus lūpomis.
“O, šventas naivume” – pasakė vienas žmogus, deginamas ant laužo inkvizicijos ir pamatęs, kaip atneša į laužą pagaliuką sena močiutė, tikėdama, kad daro gerą darbą…
Bet ir naivumas kartais miršta arba išgaruoja.

šeštadienis, balandžio 23, 2005

* * *

jeigu tavęs
nėra čia
tai nereiškia
kad nėra
niekur
vis tiek
kur nors esi
linčiuojamas
be teismo
ir be paskutinio
prašymo
būk ir nežinok
kam to reikia

penktadienis, balandžio 22, 2005

Tiesiog valio - galim pasigirti

Na va, vos spėjau pasidžiaugti, kad užleidome pirmąją vietą pagal savižudybes, o žiniasklaida jau išplatino naują pranešimą, kuris sako, kad pagal alkoholio suvartojimą ir jo sąlygotą žalą Lietuva priskiriama aukščiausios rizikos grupei Europoje, ir jo šalyje suvartojama vis daugiau.
Čia gal mažos tautos kompleksas visada veržtis į priekį bet kokiom priemonėm, verstis per galvą, kad tik pamatytų. Dėl tokio žingsnio galima ir lede užsišaldyti, bet galima ir paskęsti “Ledo“ degtinėje, kad tik išgirstų...
Nors abejoju, ar piliečiai, įstūmę Lietuvą į pirmaujančiųjų vietas, veikia siekdami kilnių tikslų, tiesiog geria, ir tiek. Kitaip sakant, kuklūs aludžių darbininkai ir patvorių partizanai neleidžia prarasti tarptautinio prestižo, o dažnai jų, vargšų, net žmonėmis nelaiko.
Šioje “Pirmūnų” grupėje Lietuva yra kartu su Latvija, Estija, Baltarusija, Rusija, Ukraina... Nieko sau kompanija, gera, pažįstama – visi savi.
Beje, apklausos ir tyrimai rodo, kad tai ne tik mūsų platumų bėda – šiuo metu pagal suvartojamo alkoholio kiekį Europa greitai pasieks aukščiausią tašką istorijoje. Alkoholio suvartojimas Europoje yra didžiausias pasaulyje ir dvigubai lenkia pasaulio šalių vidurkį.
Todėl labai keistai atrodo noras žūtbūt legalizuoti naminės degtinės varymą. Net iš Seimo tribūnos “krūminė” laiks nuo laiko pristatoma vos ne panacėja nuo visų ligų, o ypač… nuo girtavimo. Keisčiausia, kad legaliai varyti naminę reikalauja ne kas kitas, o darbštieji mūsų ūkininkai, kaimo turizmo sodybų savininkai, kurie taip neturi laiko ir taip sunkiai dirba. Na, bet naminei laiko surastų ir per sėją.
Taigi, gal kartais išties mes apie save per daug blogai galvojam – šitiek talentų mūsų tautoje, vos panagrinėji šią temą: mokam gerti, gaminti ir transportuoti. Pamiršau pridurti, kad pirmaujam ir pasaulyje;)Valio.

ketvirtadienis, balandžio 21, 2005

Habemus papam

Taigi – jau yra naujas popiežius, naujas Šventasis Tėvas. Žiūrint į žmonių veidus Romos gatvėse, tikrai galima pavydėti, kokie jie džiaugsmingi, išgirdę frazę "Habemus papam" (turime popiežių. Bet aš, kaip senas skeptikas, galiu pasakyti, kad nors šiame tolerancijos amžiuje niekas nenori apie tai kalbėti, o ir aš rizikuoju užsitraukti viso milijardo katalikų nemalonę, bet man tas žmonių džiaugsmas yra visiškai nesuprantamas, o pats popiežiaus institutas yra absurdiškas ir net bedieviškas. Kodėl?
Vien jau tai paradoksalu, kad žmonės, sakantys, jog yra tikrieji Jėzaus sekėjai ir tarnauja Dievui, patys tą mokymą ir tai, kas rašoma Biblijoje ir ko moko Jėzus, paneigia be jokių ceremonijų. Tikrieji sekėjai to niekada nepadarytų. Kai Jėzus mokė mokinius, bene griežčiausi įspėjimai buvo apie tai, kad taip krikščionių negali būti tokių santykių, kaip tarp pagonių, negali būti viršininkų, valdovų ir kunigaikščių (beje, kardinolai vadinami “bažnyčios kunigaikščiais”).
Jėzus mokė: “Nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje” (Evangelija pagal Matą 23;9).
Galite pykti arba ant manęs, kad tai suradau, arba ant Jėzaus, kuris liepė nieko š tokių pat žmonių, kaip ir mokiniai, nevadinti Tėvu, o ypač - Šventuoju.
Drąsiai galiu tvirtinti – visas milijardas katalikų nesilaiko Jėzaus mokymo, Šventuoju Tėvu vadindami žmogų ir jį garbindami. Ir aišku, nesilaiko dėl to, kad taip moko bažnyčia. Bet šiuo atveju, manau, reikia paklusti arba bažnyčiai, “bažnyčios kunigaikščiams”, išsirinkusiems “Šventąjį Tėvą”, arba Jėzui, kuris mokė visai priešingai. “Nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje” (Evangelija pagal Matą 23;9). Renkuosi Jėzų - Habemus Jesus.

trečiadienis, balandžio 20, 2005

Pavasaris (vaikams)

Ant smilgų vielytės
Supas
Dvi varlytės -
Šita gimnastika
Tiesiog
Fantastika

Visi pabudo
Iš mūsų prūdo
Vėjas ir
Saulė
Puikus pasaulis.

Ant kranto
Sėsiu
Ilgai žiūrėsiu
Ir pavydėsiu
Kad aš jau senas
Kam man tas
Menas...

pirmadienis, balandžio 18, 2005

Dievas žolėje

Ar matėte kada, kaip atrodo išmėtyti žmogaus kaulai žolėje? Ar matėte, kaip atrodo žmogaus kaukolė, ką tik ištraukta iš žemės su aiškiai matomais purvo pėdsakais?
Aš mačiau. Mano miestelyje žydų kapinės buvo atokiau, retkarčiais ten užklysdavome, taigi tie vaizdai iš ten – prie kiekvieno kapo buvo duobė, o kaulai išbarstyti. Nesiimu smerkti žmonių, kurie taip padarė, bet tai kalba apie kitką.
“Tuo metu, - sako Viešpats, - paims iš kapų Judo (…) gyventojų kaulus. Juos išbarstys priešais saulę(…) Jie nebus surinkti ir palaidoti…”
( Jeremijo pranašystė 8;1-2)
Taigi, jei kas netiki Biblijos pranašystėmis ar nelaiko jos rimta knyga, tvirtinu - savo akimis mačiau tai, ką išpranašavo Jeremijas. Prisiminiau anądien, kaip atrodė žydų kapinės ir supratau, jei kas nori pamatyti Dievą regimai, reikia nuvežti į tą apleistą vietą, parodyti ir tiesiog atversti Bibliją.
Kad ir ką besakytume –viskas, kas užrašyta Biblijoje išsipildys, kaip išsipildė ir Jeremijo pranašystės, kaip išsipildė pranašystės apie tai, kad ateis Jėzus, žmonių gelbėtojas, Jis atėjo ir patvirtino: “Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys”(Mato 5;18). Taigi, sau padariau išvadą, būtinai reikia žinoti, kas dar turi įvykti, kol mano kaulai žolėje nėra įrodymas, kad Dievas gyvas.

penktadienis, balandžio 15, 2005

* * *

Kas su paukščiais parskris
Gal šiluma
Gal tik apsikabinimas
Prie karsto
Koks skirtumas
Kai vėluoji į paskutinį traukinį
O valandos byra
Ne tavo naudai
Pasimetęs didelėj stotį
Žiūri kaip varnos
Kapoja tuščią laiką
Be prasmės
Ir beveik be pastangų
Nes žinai, kad esi
Tinkamoj vietoj,
Kur tavęs niekas nepasiges.

Baltarusijos valdžia užsimojo sunaikinti bažnyčią

Antradienį tapo žinoma, kad Minsko sekmininkiška bažnyčia “Naujasis gyvenimas”, turinti 600 narių, kuri rerenkasi buvusioje karvių fermoje nuo to karto, kai valdžia uždraudė jiems nuomotis patalpas mieste, norima išsklaidyti ir likviduoti.
Į bažnyčios “Naujasis gyvenimas” ofisą atėję valdžios pareigūnai atnešę įspėjimą. Tai jau antras toks įspėjimas, o pagal Baltarusijos įstatymus po dviejų įspėjimų galima bažnyčią likviduoti.
Šiuo metu valdžios atstovai ėmė persekioti šią bažnyčią, atseit jie garbina “neteisėtoje vietoje”. Taigi “neteisėti susirinkimai” susilaukė didelio dėmesio, o pastorius Viačeslavas Gončarenko teismo buvo pripažintas kaltu dėl jų organizavimo.
Minsko sekmininkiška bažnyčia “Naujasis gyvenimas” ruošiasi paduoti į teismą, kad šie sprendimai būtų pripažinti neteisėtais.
Manau, kožno krikščionio reikalas palaikyti maldoje tuos, kuriems reikia pagalbos.
Pagal “Life4god” ir “Forum 18 News Service” pranešimus

ketvirtadienis, balandžio 14, 2005

Tinginiai pradeda… ir laimi

Esame įpratę, kad dažną kartą su mumis valdžia elgiasi taip, kaip jai patinka. Paskutinis to įrodymas, ko gero, yra komedija su vairuotojų pažymėjimų keitimu.
Nuo pat metų pradžios vairuotojai užkimšo vietas, kur keičiami šie pažymėjimai. Kažkas vis dėlto susiprotėjo, kad šis keitimas yra visiškai tuščias, nes Europos Sąjunga kaip tik turi tartis dėl vieningo povyzdžio vairuotojų pažymėjimo. Vadinasi, teks keisti juos dar kartą …
Anot Seimo nario Vytauto Bogušio, dabartinis Vyriausybės elgesys vairuotojų atžvilgiu yra dar vienas spjūvis į žmonių pasitikėjimo valstybe likučius. Manau, kad jis pasakė gana taikliai, juk vėl nukentėjo ne tokie tinginiai kaip aš, o patys stropiausi piliečiai, kurie sumokėjo pinigus, stumdėsi eilėse, o dar kartą pasirodė, kad visada laimi tie, kurie neklauso valdžios. Va dabar po kilusio triukšmo jau skelbiama, kad terminas bus pratęstas, taigi, ko gero, užuot mokėjęs du kartus už tą patį daiktą, sumokėsiu tik kartą, nes nepuoliau vykdyti to, ką liepė valdininkai.
O kad į žmonių pasitikėjimas valstybe ir taip negali būti aukštas, liudija Statistikos departamento pranešimas, kuris sako, kad santykinis skurdo lygis Lietuvoje pernai liko nepakitęs - 16 proc. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos.
Statistikos departamento duomenimis, žemiau santykinio skurdo ribos pernai gyveno 26 proc. kaimo gyventojų, 9 proc. didžiųjų miestų ir 15 proc. kitų miestų gyventojų.
Išeitų, kad kas 4 - 5 šalies gyventojas gyvena žemiau skurdo ribos, tai iš kur gali kilti pasitikėjimas valstybe? Paradoksas ir tas, kad jau antrą kadenciją valdančiojoje daugumoje yra socialdemokratų partija, kuri turėtų rūpintis, kad būtų šioks toks socialinis teisingumas. Ir ko verta ta pati jų dainuojama dainele:”Pragyvenimo lygis kyla, bendrasis vidaus produktas auga”? Manau, nieko verta, kaip ir juokingas Darbo biržos specialisto patarimas, kaip sumažinti nedarbą kaime:”Užsiimkit braškininkyste, sugalvokit atrakcijų”.
Ačiū. Patarimas kvailas. Atrakcijų mums valdžia sugalvoja, niekada jai neprilygsime, kad ir su vairuotojų pažymėjimų keitimu. Laimei, kad kol kas viskas kaip Lietuvoje – tinginiai pradeda, ir laimi.

trečiadienis, balandžio 13, 2005

Kaip aš nevirtau skruzde

Viena pasakėčia sako, kad godų žmogų, kuris viską vogdavo iš kaimynų, didysis Dzeusas pavertė skruzde. Pasakėčios moralas tvirtina – išvaizdą pakeisti galima, prigimties – ne, nes skruzdė iki šios dienos viską tempia.
Manau, pasakėčia labai taikli, teisinga, visa patirtis sako, kad “rublis ir Afrikoj rublis”.
Ir taip būtų, jei nebūtų Dievo. Kad ir kokia stipri būtų mūsų prigimtis, Dievas yra dar stipresnis. Dažnai žmogui ateiti pas Dievą trukdo jo paties supratimas apie prigimtį – daugiau kaip 12 metų pragyvenęs žmogus puikiai žino savo nuodėmingus darbus, todėl mieliau stebi, kaip kiti eina pas Dievą ir netiki, kad kitų prigimtis gali pasikeisti.
Taigi, kyla klausimas, ar mūsų prigimtis ir nuodėmės yra kliūtis Dievui?
Žinoma, kad ne. Biblija sako :”Nėra teisaus, nėra nė vieno, visi nusidėjo”. Dievas žino viską apie mus. “Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje” sakoma apie Jėzų Evangelijoje pagal Joną (Jn 2;25). Jėzus žinojo tada ir žino iki šiol, nes laiške Žydams sakoma”Jėzus Kristus tas pats šiandien, vakar, per amžius”.
Taigi Jėzus žino viską apie mus, žino mūsų kaltes ir mūsų nešvarius darbus. Ir tai neatbaido Jo nuo žmonių. Kad ir koks esi šiandien ateistas, nusidėjėlis ar šiaip “kietas” žmogus, tai nedaro Jėzui įspūdžio – nėra darbo, kuris galėtų pakeisti Jo požiūrį į tave. Netiki? Prisimink Paulių, kuris dalyvavo nužudant Steponą, prisimink kaip jis persekiojo pirmuosius krikščionis… Jėzus jo nesmerkė, nebaudė, neprakeikė, tik paklausė: ”Kodėl mane persekioji?”. Vieno šio klausimo užteko, kad Paulius pasikeistų visiems laikams.
Kai žmogus susitinka Dievą, pasikeičia žmogaus prigimtis. Pats tą patyriau – kažkas tamsaus išslinko iš mano gyvenimo, kažkas beprasmiško ir kažkas beviltiško, kas spaudė mane metų metus ir ko negalėjau kontroliuoti. Dievas pašaukė tada, kai buvau purvinas iki ausų, tik niekas šito nežinojo. O Jėzus žinojo, ir mano prigimtis jam nebuvo kliūtis ateiti pas mane.

antradienis, balandžio 12, 2005

Pralaimėjimo džiaugsmas

Pagaliau yra ir džiugių žinių, liudijančių, kad kažkas Lietuvoje keičiasi į teigiamą pusę – pranešama, kad pagal savižudybių, tenkančių 1000 gyventojų, skaičių Lietuva užleido lyderės vietą savo kaimynei Rusijai, kuri per metus praranda daugiau žmonių, negu per visą karo Afganistane laikotarpį. Menkas džiaugsmas, pasakysite, bet gal tai jau liudija, kad žmonėse Lietuvoje daugėja vilties.
Kad ir ką besakytų psichologai ir kiti savižudybių tyrinėtojai, deja, niekas nesikeitė iš esmės. Bent aš manau, kad pagrindinė savižudybių priežastis Lietuvoje buvo lietuvių charakteris, kurį ilgą laiką formavo katalikybė. Aišku, dėl to galima ginčytis, bet bendra dvasinė atmosfera Lietuvoje yra be galo slogi, kaip mišiose, su gedulo ženklu, su saviplaka, be vilties ir su ant kryžiaus prikaltu Dievu, bejėgiu ką nors pakeisti.
Bet dabar ateina kitas laikas, ir dėl to galima tik pasidžiaugti, nesvarbu, kad "reitinguose" jau nesame pirmi. Tai bene pirma proga pasidžiaugti pralaimėjus.

pirmadienis, balandžio 11, 2005

* * *

Gyvenu kaip pusė,
ne, geriau kaip trečdalis
bet gyvenu savim –
ir tai tikrai
neaštraus siužeto
filmas.
Čia
nuo peilio ašmenų
laša sula,
o praeiviai nepasako
“Dar sugrįšiu”
Taip lėtai gyvenu
kad pasiveju
save,
kai išeinu iš ryto
pabraižioti
po skausmą.
Ir sulaikau...

ketvirtadienis, balandžio 07, 2005

Pasimetimas: gedėti ar švęsti?

Neabejotinai pagrindinis įvykis šiuo metu - popiežiaus Jono Pauliaus II mirtis ir laidotuvės. Popiežiaus gyvenimą ir mirties artėjimą matė visas pasaulis – nuo žvalaus ir gyvo iki bejėgio ir nebeprakalbančio žmogaus Vatikano balkone.
Tačiau vienas dalykas netikėtai Lietuvoje išlindo labai aiškiai – paskelbus valstybinį gedulą nelabai kas suprato, ką reiktų daryti. Jei gedulo ženklu laikyti tai, kad buvo atšaukti beveik visi koncertai, spektakliai ir “Vakaro žinios” nebespausdino visų pensininkų džiaugsmo “Gražiausių manekenių nuotraukų”, tada gedime.
Bet panašu, kad gedėti nemokame. Lengva paskelbti gedulą, bet suteikti jam turinį – kita kalba. Aišku, labiausiai gedėjo politikai, nes jie tą gedulą ir paskelbė, o visi kiti turėjo šitą rebusą spręsti savo jėgomis. Jei visas gedulas baigiasi mišiomis moksleiviams, kad bažnyčios nebūtų tuščios, tai tikrai ne gedulas.
Galutinai visiems protus sumaišė Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika, pareiškęs, kad “Bažnyčia švenčia žmogaus sugrįžimą į Tėvo namus, popiežiaus sugrįžimą į Amžinybę. Švenčiame padėka už šią dovaną”.
Tai ir atspėk, žmogau, ką reikia daryti tokiu atveju – valdžia įsako gedėti, Katalikų bažnyčia –švęsti.
Panašu, kad ir pati Katalikų bažnyčia nebuvo pasiruošusi sutikti tokį iššūkį kaip gedėjimas. Ar tiesiog patys kunigai galutinai susimaišė savo "dvasinėj terminologijoj" ir pasiklydo nesąmonėse, bet niekas nedrįsta to pasakyti jiems?
Gal prieš skelbiant valstybinį gedulą savaitei kitą kartą reiktų pamąstyti, kaip jis turėtų atrodyti iš šalies, nes dabar gėda, kad Brežnevo gedėjimui Lietuvoje buvo įdėta daugiau jėgų. O jei kas būtų pasiūlęs "švęsti Lionios mirtį", ko gero, būtų patekęs milicijon... O dabar drąsiai siūlo: "Švęskime".
Jūs kaip norit, bet aš nešvęsiu, liežuvis nesiverčia net šį žodį vartoti...

trečiadienis, balandžio 06, 2005

Užrakintas dvasingumas

Po popiežiaus mirties bent mane labai nustebino Lietuvos kunigų požiūris į lietuvius. Štai Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika pilna burna dėjo visus į šuns dienas ir aiškino, kokie nedvasingi lietuviai katalikai, suprask, kadangi katalikų 80 procentų, tai ir praktiškai visa Lietuva. Nors nepataikau į tą 80 procentų, bet tikrai esu nustebęs dėl tokio požiūrio į žmones.
“Nors centrinė miesto aikštė Jono Pauliaus II mirties akimirką buvo pilna į naktinius klubus traukiančių lietuvių, labiausiai mane sukrėtė tai, kad pirmasis užuojautą pareiškė turistas iš Šveicarijos",- rypavo Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika.
Arkikatedros klebonas pabrėžė, kad vakarinių maldų metu dvasininkai ragino žmones melstis už Joną Paulių II per naktį, tačiau tikintieji skirstėsi į namus...
Na matote, kaip viskas negražu, net pagrindinėje šventovėje Lietuvos visi išsiskirstė…
Gal ir būtų galima patikėti R.Doveikos žodžiais, jei ne skandalingas faktas, kad Vilniuje dauguma bažnyčių buvo užrakintos ir tuščios. Žurnalistai nubėgo ir patikrino, net ir Arkikatedra.
Va tada ir prasidėjo – kalti žmonės, begėdžiai, išsiskirstė, nebudėjo. Tiek R.Doveika, tiek dvasingasis vienuolis Julius Sasnauskas ramiai užrakino savo bažnyčias ir kažkur nudrožė. Kalti liko paprasti žmonės…
Beje, Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika net sugalvojo pasiaiškinimą – girdi, daug girtų jaunuolių aplink šlaistėsi, bijojo, tai ir užsirakino… Va čia tai bent… Žmonių išsigando, dar užeis... Aišku, iš baro grįžtantys jaunuliai, tai ne kokios mokyklos mokinukai, suvaryti klausyti mišių, suprantu klebono baimę...
Bet kam tada šaukti, kad lietuviai nedvasingi, jei patys užrakino bažnyčių pastatus?
Kaip bežiūrėtum, istorija juokinga ir tragikomiška – pasirodo, dvasingumas matuojamas požiūriu į popiežių ir bažnyčios lankymu. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris ir popiežių gerbia, ir Doveiką gerbia, ir į bažnyčią vaikšto, o tuokė jį pats Stanislovas, bet…
Dvasingumas tikrai gyvena ne ten. O jei ten, tai kunigai neturėtų stebėtis žemu dvasingumo lygiu - nakčiai dvasingumas (beje, ir Dievas katalikų altoriuje) visada užrakinamas, o raktai lieka kunigų rankose…
Bet, kai pagalvoju, kaip gerai, kai Dievo neįmanoma užrakinti kaip kokios relikvijos, o Jis lieka su tavimi net tada, kai kažkas tariasi turįs raktus..

antradienis, balandžio 05, 2005

Netikiu, ir viskas

Kaip tyčia, balandžio 1 dieną keturių valdančiajai koalicijai priklausančių partijų lyderiai pasirašė susitarimą dėl mokesčių reformos, kuriame numatyta gyventojų pajamų mokestį sumažinti iki 24 procentų. Premjero Algirdo Brazausko teigimu, mokesčių reforma šalies žmonėms duos labai daug - per trejus reformos metus jie sutaupys apie 3 mlrd. litų.
Taigi iš pradžių ir nesupratau, ar čia rimtai kalbama, ar juokais, bet kadangi niekas tokios žinios nepaneigė, vadinasi, rimtai. Rimtai teigiama, kad labai daug sutaupysim, o kadangi jau sutaupysim (pinigų nereikėjo tik Kisai Vorobjaninovui, nes, pasak Ostapo Benderio, jis neturėjo fantazijos), verta į šia žinią apie kiekvieno iš mūsų šviesų rytojų įsiskaityti.
"Nuo šios dienos iki antrų reformos įgyvendinimo metų gyventojams papildomai reforma duos 0,5 mlrd. litų, antrais metais - 1 mlrd. litų, o trečiaisiais - 1,5 mlrd. litų", - kalbėjo A.Brazauskas.
Viskas, atrodytų, tiesiog puiku, viskas kvėpuoja nauda gyventojams ir kilniu noru, bet kažkaip netikiu, ir viskas. Dar niekada mūsų valdžia nedarė nieko nesavanaudiško, nieko, ko neprivalėjo padaryti. Laisvos valios ir tikro rūpesčio žmonėmis taip ir nesimatė per visus nepriklausomybės metus.
Nuojauta manęs neapgavo ir šį kartą. Viską į vietas sustatė finansų ekspertų pasisakymai. Štai Laisvosios rinkos instituto prezidentas Ugnius Trumpa teigia, kad gyventojų pajamų apmokestinimo tarifą iki 24 proc. įvesti aiškiai vėluojama. Tai reikėjo, pasak jo, padaryti maždaug prieš 2-3 metus. Anot jo, 2008 metais Lietuva išliks viena iš daugiausiai darbo jėgą apmokestinančių Europos Sąjungos šalių ir negalės sėkmingai konkuruoti, nes daugumoje šalių gyventojų pajamų mokesčiai yra mažesni nei 20 proc.
Taigi, brangieji, labai gaila, bet net ir tokį kaip ir teigiamą dalyką, net, galima sakyti, neišvengiamą dalyką valdžia vėl mums pateikia kaip savo malonės ir rūpesčio raštą. O juk esmė yra tokia, kad Lietuvoje jau nebegalima toliau gyventi, kai spaudžia tokia mokesčių našta. Nesikuria naujos darbo vietos, užšaldomi atlyginimai, galų gale patys darbdaviai pajuto, kad žmonės bėga iš Lietuvos. Posakis “Dukra dirba užsienyje” tapo jau toks pat banalus kaip ir “Žalgiris” pralaimėjo”. Valdžia nebeturi kur trauktis. Todėl netikiu valdžios geranoriškumu, ir viskas. Ypač kai žinia pasirodo balandžio 1 dieną.

pirmadienis, balandžio 04, 2005

Susigalvotas kelias

Ar gali žmogus susigalvoti kelią? Manau, ne tik gali, bet taip ir daro dažniausiai. Tai labai aiškiai parodo Biblija.

“Jėzus sako:”Kur aš einu, jūs žinote kelią”. Tomas jam sako:”Viešpatie, mes nežinome, kur eini, tai kaipgi žinosime kelią?”.
Jono 14; 4-5

Taigi, Jėzus sako, kad išeina, o Tomas sako, kad nebežino, kas toliau bus. Tai natūralu ir žmogiška. Kol Jėzus vaikščiojo žeme, jis pasakydavo savo mokiniams, kur eis. Visi Izraelio žmonės galėjo jį pasiekti, nes sakydavo:”Štai jis šventykloje, štai - prie ežero”.
Bet kai nelieka Jėzaus kaip regimo pavidalo visiems iškyla klausimas, kur eiti. Manau, žmogus taip jau surėdytas, kad pirmiausia pasikliauja regėjimu, todėl galima suprasti, kodėl taip įnirtingai statomi didžiuliai šventyklų, bažnyčių pastatai, kodėl statomos piramidės – stengiamasi sukurti didingą vietą, kuri pagal regėjimą turėtų patikti Dievui – vargonai, didybė, specialūs rūbai, magiškos apeigos…
Bet tai ir yra susigalvotas kelias – žmonės susikuria sau kelią, kad galėtų eiti regėdami. Taip pat susikuria ir žmones, kurie turėtų pakeisti Dievą, kad galėtų paskui juos sekti, pavyzdžiui, popiežius, žymius pamokslininkus…
Jėzus, Dievas, kuris vaikščiojo šita žeme, pasakė labai paprastai, kai mokiniai rodė į Jeruzalės šventyklą;”Mokytojau, kokios sienos ir kokie akmenys”… Jėzus atsakė:”Ateis dienos, kai čia neliks akmens ant akmens”… Žmonių susikurtas kelias visada laikinas ir tikrai ne tas kelias, kuriuo mokė eiti Jėzus savo mokinius. Krikščionis eina tikėjimu, ne regėjimu. Jam nedaro įspūdžio nei pastatai, nei religinių organizacijų dydis ir politinė įtaka. Vienintelis dalykas, kuris veikia krikščionį yra tikėjimas.O tikėjimas visada tik vidinis kelias - be bažnyčių, koplyčių,ir kitų šventų vietų.
Tai kurgi ir kuo eina tikintis žmogus? Kaip ir parašyta Evangelijoje:”Jėzus sako:”Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane”.
Jono 14;5
Šie Jėzaus žodžiai labai nepatinka tiems, kas norėtų turėti ir atsarginį variantą. Norėčiau kartais ir aš jį turėti…
Niekas, vadinasi, niekas – net ir ginčytis neverta.
Bet pasirinkimas vis tiek yra. Galima eiti ir susigalvotu keliu, ypač jei neieškai Dievo.

penktadienis, balandžio 01, 2005

Apie mirusį Dievą

“Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos (moterys) ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs:”Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?”.
Morkaus 16;2-3

Jo, kai pagalvoji, su Dievu vienos problemos, kai Jis gyvas ir vaikšto, labai trukdo, todėl geriau Jį įkišti į kapą ir užritinti akmenį, o kai Jo nėra, kažko trūksta, bet nebėra kam nuritinti akmenį.
Manau, tai jautėsi ir tos moterys einančios lankyti mirusio Dievo. Situacija ir šiandien nepasikeitė – Dievas yra miręs.
Ką reiškia miręs? Tai reiškia negyvas – nekalba, neatsako, nepadeda, neveikia… taip į Dievą žiūri pasaulis, deja, krikščionys taip pat.
Dažnai galvojame, kad Dievo negalime pasiekti, nes mus skiria tas akmuo, nėra kam jo nuritinti. Tas akmuo –mūsų nuodėmės, netikėjimas, skausmas, liga, neviltis… Nėra kam nuritinti…
Bet šioje istorijoje yra ir šviesioji pusė – kai moterys nusprendžia ieškoti, pamato, kad akmuo nuristas, ir sužino keletą stulbinančiai paprastų dalykų:
1. Nuristi akmeniui nereikia jų pastangų.
2. Dievas nebūna ten, kur Jį esame linkę paguldyti.
3. Jis yra gyvas ir nesiruošia mirti.
4. Dievui mūsų akmenys – ne problema.
Tai žinia mums – mūsų dalis eiti, visa kita yra Dievo dalis. Jokie mūsų darbai nepajėgūs atskirti mūsų nuo Dievo meilės, jeigu mes Jo ieškome. Ne akmuo svarbus, o Tas, kuris nežiūri į akmenį. Dievą galime įkišti į kapines ir elgtis lyg Jo nebūtų, bet Jis nežaidžia pagal mūsų taisykles. Todėl neverta graužtis, jeigu Dievą mums dengia akmuo, reikia eiti.