antradienis, birželio 29, 2010

Mirties akivaizdoje



Be jokios abejonės, šios savaitės svarbiausias įvykis - prezidento Algirdo Brazausko mirtis. Kažkaip staigi ir netikėta, atnešusi progą permąstyti, kaip mes žiūrime į gyvuosius.
Tvirtas vyras, visada buvo lietuvis, daugiau praktikas negu politikierius, kas reta savybė Lietuvos politikoje. Bet kam gyvenimas nelengvas, nelengva ir po mirties. Būdamas gyvas A.Brazauskas buvo prieštaravimo ženklas - vieni juo pasitikėjo bešališkai, kiti neslėpė priešiškumo.
Štai ir po mirties likimas jo ne lengvesnis - Lietuvos katalikų hierarchai atsisakė priimti prezidento Algirdo Brazausko karstą, nors A.Brazauskas buvo tas žmogus, kuris rūpinosi Vilniaus arkikatedros grąžinimu bažnyčiai. Aš esu iš viso prieš, kad politika ir valstybinė religija būtų taip susijusios, tačiau šiuo atveju yra šiek tiek daugiau ... Iš esmės sprendimas nežmoniškas ir nesąžiningas, juk patys vyskupai pripažino, kad jis atliko būtinas katalikui procedūras prieš mirtį - išpažintį ir gavo paskutinį patepimą. Pažemintas ne tik asmuo, bet Vatikano tarnai pasinaudojo proga pažeminti ir visą valstybę, parodyti, ką jie gali. Mano galva, katalikybė parodė savo veidą eilinį kartą, negyvi naudingi būti negali ir nebekeršija, ar ne. Žinoma, naudojamasi ir tuo, kad mirusieji turi žymiai mažiau laiko būti čia negu gyvieji, vos porą dienų, niekur be mūsų nedingsi...
Buvau pats ne kartą tokių istorijų liudininkas, per vieną iš jų ir pamačiau - taigi čia ta pati komunistų partija, su savo CK biuru, "neklystančia valdžios viršūnėle" kvailais potvarkiais, vaidyba ir kitais atributais - tai politinė organizacija...
Todėl nė kiek nesistebiu šiuo sprendimu. O kitiems irgi pasakyčiau - tarnaukite šitai organizacijai, gal jums geriau pasiseks negu prezidentui, bet įspėju - totalitariniai dariniai širdies neturi, tik interesus ir potvarkius.

antradienis, birželio 22, 2010

Trūkstama grandis


Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus.O Jėzus jiems tarė: “Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?” Jie atsakė: “Ne”.
Tada Jis pasakė: “Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite”. Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės
. Jono 21,4-6
Na taip, ponai mokiniai, praėjo beveik treji metai po to, kai jūs vaikštote su Kristumi, bet valgyti neturite ką duoti. Situacija tokia pati, kaip ir Luko evangelijos pradžioje aprašyta: "Simonas Jam atsakė: “Mokytojau, visą naktį vargę, mes nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklą”.
Ši ištrauka kiek stulbina, tačiau kartu ir parodo, kas daro krikščionio gyvenimą vaisingu.
Kitaip sakant, kai mokiniai sako“Ne”, jie kalba (išversiu);
1.Mes esam žvejai.
2.Dirbam daug ir sunkiai.
3.Esam profesionalai.
4.Mokam plaukioti laiveliais.
5.Meistriškai metam tinklus
6.Esam kantrūs.
7.Daug laiko skiriam studijom apie žuvį.
O kaip su maistu, su žuvies pagavimu? Juk profesionalas ir dar daug dirbantis turi būti sėkmingas?
Ne, svarbu būti profesionalu. Žinoma, tačiau vieną dieną Jėzus paklausia, ar turite maisto...
Kiek stebiu krikščionybėj matau būtent tokį vaizdą - o mes profai, o mes dirbam, o mes vargstam, o mes plaukiam aukso laivais, bangas keliam, mojuojam žvejo bilietais ir ...
Tačiau daug svarbiau ne tai, ką daro, kokiais laivais plaukia, tačiau tai, ar turima maisto, kai ateina laikas atsakyti - Jėzaus auksinio laivo gabalu nepamaitinsi ar žvejo bilietu. Maistas yra maistas.
Taigi, brangieji, Jėzus klausia “Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?”, jis kartu ir atsako - nėra manęs, nėra ir maisto.
Dauguma religinių organizacijų didžiuojasi savo instrumentais, ar net visu žvejybiniu laivynu, tačiau jie neturi maisto, nes Kristaus nėra ten.
Teoriškai Jėzus turėtų būti, net kursai organizuojami įtikinti, kad Jis tikrai tikrai yra laive, o visokios virvių atplaišos yra pats tikriausias delikatesas, kol esi sotus - nieko, tačiau alkanas žmogus pamato - maisto...
Beje, religinės organizacijos net viena kitai dižiuodamosis demonstruoja savo profesionalumą - o mūsų valtis seniausia, o mūsų laivynas didžiausias, o pas mus pačios geriausios instrukcijos ir apmokymai, o koks mūsų katiponas... Retkarčiais net surengia bendrus flotilių pasirodymus ir apsikeitimus, pagarbiai apžiūrinėja vieni kitų žvejybos instrumentus. Tačiau maisto vis tiek nėra.
Dar reikia pasakyti, jog net laikas, beveik treji metai, mokinių praleistas su Kristumi, nedavė garantijos, kad jie turės maisto - jokių antpečių, jokių nuopelnų, jokių garantijų.
Galima kiek nori žavėtis valtimis ir savo pasiekimais ir galia, tačiau jei nėra trūkstamos grandies, viskas yra tuščia.

pirmadienis, birželio 21, 2010

Dar keli paveiksliukai





Dar keli lietuvių dailininko Jono Rimšos, gyvenusio Pietų Amerikoje, paveikslai.

pirmadienis, birželio 14, 2010

Vanduo prieš akis



Vis labiau įsitikinu, kad kiekviena Dievo žodžio eilutė yra pranašiška, tai yra už turinio, kurį mes matome, yra tai, ką gali atskleisti tik Dievas.
Šeštadienį buvau koncerte, scena prie vandens, plauko visokie laiveliai. Staiga viduje girdžiu klausimą: "Kodėl Jėzus kalbėjo iš valties?".
Na, buvo daug žmonių, atrodo...
"Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, Jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties".Luko 5;2
Ir staiga aš viską supratau - šiame epizode nurodyta pagrindinė priežastis, kodėl žmonės taip ir neateina prie Kristaus.
o taip - jie stebi iš toli. Mato Jėzų,klauso jo pamokymų, tačiau artyn neina. Kodėl?todėl kad vanduo yra kliūtis.
Biblijoje vanduo, vandenys simbolizuoja tautas ir žmones. Taigi, ir pagrindinė priežastis yra žmonės. Dažnai mąstome - ką pasakys žmonės, aš artyn neisiu, ką jie pagalvos, ką kalbės. "Vanduo" atskiria mus nuo Dievo tvirčiau negu siena - nesinori sušlapti bačiukų, nesinori rūbų įmerkti, galų gale tai nepadoru, šitaip pulti...
O kas padoru? Leisti baimei ir žmonių nuomonei atskirti mus nuo Kūrėjo? O taip Jėzau, aš iš toli į tave pasižiūrėsiu, na prieš mirtį gal arčiau, o dabar dar ne laikas, įdomu, ką kalbi, bet artyn dar neisiu...
Tačiau yra gera žinia - kas mums yra kliūtis, Jėzui nėra kliūtis, Jis gali eiti vandeniu. Tai ne triukas,aprašytas Biblijoje, bet parodymas, kad Dievui nėra kliūčių ateiti pas žmogų. Taip, brangieji, Jėzus, kuriuo tikiu, vaikšto vandeniu iki šiol, jam nėra negalimų dalykų.
Yra laikas, kai žaidi, bet yra laikas, kai turi nuspręsti, ar paliksi viską ir šoksi, kaip padarė Petras.
"Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras persijuosė drabužį, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą.Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto",Jono 21
Logiškai mąstant, Petrui nebuvo reikalo šokti, juk arti kranto, nieko jis nepralenkė, tačiau Petras persijuosia drabužį ir šoka - pūkšt. Galvoju, nejau žmogui reikia kaip Petrui tris kartus atsižadėti Kristaus, kad jis nebebijotų "vandens"?

ketvirtadienis, birželio 10, 2010

Pietų Amerikos spalvos






Kadangi jaučiu prielankumą dailei, įdedu labai patikusio lietuvių dailininko Jono Rimšos keletą paveikslų. Paradoksalu, kad jis geriau žinomas Bolivijoje negu Lietuvoje. Jo paveikslus Bolivijoje vertina kaip nacionalinę vertybę.
Čia įdedu paveikslą (apatinis) "Tamure" - taitiečių meilės šokis. Antras - "Aimarų šokėja" - paveikslas skirtas aimarų genčiai, gyvenančiai prie Titikakos ežero, o pirmasis "Kompozicija su laivu", manau, aiškinti daug nereikia.
Beje, J.Rimšos paveikslai natūroje labai įspūdingi, Vilniuje bus atidaryta paroda, kas turi galimybę, patarčiau nueiti.

antradienis, birželio 08, 2010

Pralaimėjęs pranašas


Pamenate, pasakojau apie žmogų, kuris sakė: "Naktį sapnuoju, kad prie manęs pribėga žmogus, suprantu, kad tai Kristus, matau, kad Jis po ilgo bėgimo. Pažiūrėjo į mane tokiom šviečiančiom akim ir pasakė tik vieną sakinį: "Aš tave suradau".
Tai va, tas žmogus rado Kristų. Dabar jis vėl ruošiasi į užsienį. Vakar man pasakė: "Atvažiavau vienoks, išvažiuoju visai naujas žmogus".
Taigi, brangieji, tai yra milijonus kartų pasikartojanti istorija - tapimas nauju žmogumi Dievo akivaizdoje. Tačiau kas kartą ji vyksta ypatingai, labai asmeniškai ir niekada - banaliai. Kristaus kryžius turi stebėtiną jėgą keisti vyrus ir moteris, turi stebėtiną jėgą sukurti naują žmogų ir naują gyvenimą.
Kai pagalvoji, kaip keista, niekaip negaliu priprasti prie minties, kad galima nugalėti pralaimint. Gal ne tiek priprasti, kiek ją apimti, suprasti. Juk Jėzus, kuris gėdingai mirė ant kryžiaus, stebint miniai ir šaipantis iš nevykėlio pranašo, iki šios dienos laimi žmonių širdis ir keičia gyvenimus, vos žmogus ateina prie kryžiaus. Ačiū Jam.
Norisi naujo gyvenimo? Reikia eiti pas Jį. Ne, ne, brangieji, čia ne religija, ne prie paauksuotų altorių reikia eiti, ne prie gražiais rūbais apsirengusių ir dvasingų vadovų ir hierarchijų, o ten, kur kabo tas paniekintas žmogus, kur teka Jo kraujas. Čia yra naujas gyvenimas.
Dievas leidžia miniai besišaipant už nugaros nuspręsti žmogui, ar jis prisidės prie aiškaus pralaimėjimo, ar tas gėdingai nukryžiuotas Jėzus taps tavo gyvenimo mylimuoju, ar nulenksi galvą priimdamas Jo mirtį. Tai pavojingas žingsnis, nes minia šaipytis nenustos, o tu greičiausiai atrodysi kaip neprotingas, bet kas peržengia save, gauna gyvenimą.
Deja, lengvesnio kelio pas Dievą nėra. Tiesa, religijos galima išmokti, tačiau naujo gyvenimo neišmoksi, naujam gyvenimui reikia gimti.

penktadienis, birželio 04, 2010

Tarpkonfesinis Jėzus



Bet tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu.
Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu, kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių.

Filipiečiams 3 skyrius 5-11

Neseniai teko dalyvauti tarpkonfesiniame renginyje, toks džiugus buvo - o ooo būk palaimintas broli, aš esu tas, o tu iš kokios konfesijos? Mano konfesija tokia, o kokia tavo? Krikščionis aš. Tai suprantu, kad krikščionis, bet kaip vadiniesi, kokia konfesija? štai atsigerkim gyvojo vandens, visi mes viena, visi mes Dievo vaikai, tai puiku, dirbkim dėl vieno tikslo. Jūs tikit, ir aš tikiu, va čia istorinės konfesijas, taip sakant - paveldas, turim daug gerų dalykų, jo jau ir gitarom grojam, jau gyvumas jaučiasi, bet ir naujesnioms vietos yra ir t.t. Nu jo, mūsų konfesijoj blogai, ir čia tiesos nėra, čia kreiva, o ten šleiva, bet juk svarbu tikėti, o kur esi, juk nesvarbu.
Žodžiu "tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti":)

Atvirai sakant tie pliurpalai ėmė varginti, jo, geras vaikinas Jėzus prikūrė daug konfesijų, daug visokių dalykų ir istorinių, ir ne istorinių, va kaip puiku, darykim viską, kad tik atrodytume gyvi, grokim gitarom, repą kalkim - juk Dievas yra meilėėėėėė, visos konfesijos liuks, visos iš Jo.
Todėl kilo klausimai
Jei tiesa yra padalinta, tai jos iš viso nėra.
Jei mes pažinome tiesą, tai ką su ja padarėme?

Ką padarė Paulius pažinęs tiesą? Apverskim vaizdą atvirkščiai negu rašo laiške Filipiečiams.
1Paulius grįžo ten, kur ir buvo - į fariziejus.
2.Paulius dėstė rabinų mokslą, plius, kadangi matė Kristų, prideda kažką apie Kristų ir ragina nepersekioti bažnyčios.
3.Paulius išsaugo savo žinias, padėtį, paveldą.
4.Paulius siekia, kad apie jį gerai kalbėtų, o susilaikymas nuo kvailų veiksmų apsaugo jį nuo pavojų, nepriteklių ir gėdos.

Bet tai juk - ne Paulius, ir tai - ne krikščionybė. O kas yra Paulius ir kas yra krikščionybė? "Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame".
Ir tai nėra deklaracija, o realus jo gyvenimas. Pažinęs tiesą Paulius atsisakė visko. Jėzus sakė:"Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs". Tai ir kilo klausimas, kas čia per tarpkonfesinė tiesa ir tarpkonfesinis Jėzus, kuris padaro visus laimingus, gerbiamus ir nieko nereikalauja palikti?
Ką čia kalbėti apie tėvus, labai aišku, kad dažnas "pažinęs tiesą", net savo konfesijos palikti negali,nors supranta, kad joje tiesos kaip tik ir nėra, nešiojasi kartu kaip vizitinę kortelę.
Ar tikrai Jėzus yra tarpkonfesinis?
Paklauskime Pauliaus.