antradienis, rugpjūčio 30, 2005

Sėkmės, Maradona

Bent mane nustebino neseniai vėl viešumoje pasirodęs legendinis Argentinos futbolininkas, pagarsėjęs skandalais, mokesčių slėpimu, polinkiu į narkotikus. Šiuo metu visuomenei vėl pasirodė kaip visiškai kitas žmogus.
Iš pradžių pamaniau, kad tai kosmetinių operacijų pasekmė, gydytojų darbas ir Fidelio Kastro narkomanų klinikų nuopelnas. Tačiau tai paneigė pats futbolininkas, kaip praneša žiniasklaida, kalbėdamas per Argentinos televiziją ir pasakodamas apie savo gyvenimą. Žmogus, kurio sirgaliai laikydavo plakatus”Maradona mūsų Dievas”, o ir jis panašiai jausdavosi, sakė: ”Dievas yra, ir aš esu dėkingas Jam už viską. Kalbuosi su Juo, meldžiuosi Jam. Aš toks dėkingas už viską, ką Jis padarė, už tai, kad nebevartoju narkotikų, ko aš Dievo ne vieną kartą prašiau”.
Reikėjo daugelio išbandymų, kad jis pripažintų, kad net garsus vardas, padėtis, šlovė ir pinigai negali padėti valdyti savo gyvenimo. Aišku, tai ne pamoka mums, kad turime tiek pat klaidžioti, kol priimame Evangeliją. Tiesa, dar keisčiau, kad panašu, jog Evangelijos žinią į namus parnešė viena iš Maradonos dukterų, kuri mokosi evangelikų – charizmatų mokykloje. O ar išsilaikys tame, ką Dievas jau atstatė Maradonos gyvenime, priklausys nuo jo paties, sprendžiant pagal jo charakterį, tai bus nelengva. Bet vis tiek sėkmės.

ketvirtadienis, rugpjūčio 25, 2005

Kai būna parašyta II

Krikščioniui nėra nieko svarbiau už tai, kas parašyta Biblijoje, nes tai yra dokumentas. Dokumentas ne tik Dievo buvimo įrodymo, bet ir žmogaus paveldėjimo dokumentas.
Taigi, jei esi krikščionis, ir randi parašyta - tai ir pasiimk, ir naudok. Jėzus darė taip pat,(vakar rašiau) palikdamas pavyzdį mums.
Jei tave spaudžia nepritekliai, žmonės tavęs nesupranta, iškilo sunki situacija ar dar kas nors, tiesiog ieškai, kur apie tai parašyta, ir duri:"Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės". Ir stovi ant šitų žodžių, nes tai parašyta, nespriklauso pagal palikimą, ir situacijos ima keistis, srovės tavo viduje atsiranda.
Šis modelis pagrindinė priežastis, kodėl krikščionybė taip blankiai šiandien atrodo.
Nemažai kritikavau katalikus ir yra už ką - tikėjimas gimsta tik iš Dievo žodžio, bet kaip, sakykit, gims tikėjimas, jei ši organizacija daugeliu atveju atmeta, netiki arba iškreipia Dievo žodį?
Man labai juokinga, kai žmonės kalba apie savo protėvių tikėjimą, apie perėmimą ir t.t. Na, visų pirma, nemačiau kataliko, kuris gyventų bent 200 metų, taigi, tikėjimas prasideda su kiekviena karta atskirai, iš naujo. Antra, mažai kas žino, kad maždaug iki 1970 metų apeigos Lietuvoje vykdavo lotynų kalba (iki nepriklausomybės pamokslai daugiausia buvo sakomi lenkiškai). Kitaip sakant, žmonės nors ir eidavo į mišias, nieko ten nesuprasdavo. Apie kokį protėvių tikėjimą galima kalbėti, jei niekas nieko bažnyčiose nesuprasdavo - tiesiog tai buvo kaip teatras su savo apeigom, savo rūbais ir t.t. Žinoma, tai gražiai, dvasingai ir iškilmingai atrodo, bet tame nėra jėgos, kad pakeistų žmogaus gyvenimą. Kodėl? Todėl, kad ten nėra Dievo žodžio. Tiesa, skaitomos ištraukos iš Evangelijos, net bučiuojama Evangelijos knyga, bet skaitoma kaip abra - kadabra, kaip kažkokių burtų dalis, kaip auksinė 2000 metų senumo relikvija, kurios beveik niekam negali liesti. Todėl ir nėra rezultato - Dievas paliko savo žodį, kad žmonės naudotų. Visiems, net ir ateistams, žinomos eilutes: "Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas". taigi ir šiandien Dievas gyvena ne bažnyčių pastatuose, ne Arkikatedroj, ne vienuolynuose, o savo Žodyje. Todėl žiūrėkime, kas parašyta. Biblija nepaseno ir nepasikeitė, taigi tvirtinti, kad kažkas negalioja, tiesiog kvailystė.

trečiadienis, rugpjūčio 24, 2005

Kartais būna parašyta

"Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje...ir tarė jiems:"Parašyta: Mano namai vadinsis..." Mato 21;12

Šią vietą dažnai naudoja norėdami įliustruoti Jėzaus charakterį, ryžtingumą ir tiesos siekimą. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad šitos jo savybės pasireiškė šventykloje tik todėl, kad turėjo vieną priežastį.
Jėzus išvartė stalus ir baigė komerciją šventykloje, ne todėl, kad ji savaime nešvari ir gėdinga ar kad jam nepatiko, o todėl, kad pasakė "Parašyta: Mano namai vadinsis...".
Mane stebina daugelio krikščioniškų organizacijų nesiskaitymas su tuo kas užrašyta Biblijoje. Na, girdi, parašyta, bet nu ir kas, mūsų tradicija sako kitaip, mūsų teologija sako kitaip, čia ne taip reikia suprasti, nu kodėl taip tiesiogiai ir t.t.
Todėl tiesiogiai, kad ir Jėzus tiesiogiai cituodavo tai, kas parašyta Senajame Testamente, todėl, kad Jėzus laikėsi to kaip įstatymo, o ne kaip laisvai pasirenkamo dalyko. Tai buvo jo, kaip žmogaus, tapusio pavyzdžiu kitiems žmonėms, stiprybė. Tik todėl Jėzus galėjo pasakyti:"Eik šalin, šėtone. Juk parašyta"... Ir šėtonas turėjo nuo jo pasitraukti.
Kas stebėjo kaip Jėzus kalba ir kaip elgiasi Evangelijose, labai aiškiai tai galėjo pastebėti - Jis nieko nedarė, kas apie Jį nebuvo PARAŠYTA, Jis nieko nekalbėjo ir nesakė, kas apie Jį nebuvo PARAŠYTA.
Todėl labai gerai žinau, jei organizacija ima neigti ar iškraipyti tai, kas PARAŠYTA, ji nieko bendro neturi su Jėzumi, kaip save bevadintų, ji nepažįsta Dievo ir tokiai organizacijai visai jo ir nereikia. Pati organizacija sau tampa dievu su savo taisyklemis, titulais, rangais ir dogmomis, mokytojais, tėvais ir t.t.
Juk parašyta:" Nė vieno nevadinkite tėvu ir nė vieno mokytoju".
Taigi, stebėkite, kas parašyta. O ko nėra parašyta, tas iš velnio.

penktadienis, rugpjūčio 19, 2005

Reliatyvus velnias

Jei jau prakalbome apie šėtoną, tai pagrindinis daiktas, kurį reikia žinoti, kad jis yra dvasia. Biblija sako:"Dievas yra dvasia". Taip pat ir šėtonas yra dvasia.
žmonės paprastai daro vieną klaidą - vertina viską pagal savo gėrio sampratą, o tai jau yra reliatyvu. Pavyzdžiui, bet koks veiksmas su priešdėliu ne, iš karto traktuojamas kaip blogas dalykas. Nors aš nepritariu karui, bet galiu pasakyti, kad ne visada karas yra blogis ir ne visada taika yra gėris. Paprastas pavyzdys - Vietnamo armija savo laiku okupavo Kambodžą ir nuvertė vyriausybę. Pasakysite, agresoriai, žuvo daug nekaltų žmonių ir t.t. Nieko panašaus - "okupantai" nuvertė vyriausybę, kuri per 10 metų išžudė apie 3 milijonus Kombodžos gyventojų.
Arba imkim taiką - Sudanas su niekuo nekariauja ir niekas jo nepapuola. Sakysite, puiku. Visai ne - valstybinė Sudano armija jau 20 metų sistemingai naikina Pietų Sudano gyventojus, o pasaulis tyli.Taigi, šiuo atveju tokia taika yra blogis.
Beveik niekas nežino, kad šėtono vardas Liuciferis (Šviesos sūnus, šviesos angelas). Kitaip sakant daug kas, kas atrodo šiame pasaulyje yra šviesa, iš tikro ja nėra - tai Šviesos sūnaus kūrinys, atrodantis kaip šviesa, bet iš esmės nešantis pražūtį ir chaosą. Biblija sako: "Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų"... ir toliau sako, kad žmonės jos nepažino ir nukankino...
Taigi, tik krikščionis gali atskirti, kur yra šviesa, nes pats leidosi tikrosios šviesos apšviečiamas, o kur - Šviesos sūnaus darbai. Žinote, viskas labai panašu kaip su pinigais. Netikri pinigai atsiranda tik todėl, kad yra tikri. Panašiai yra tikra tolerancija ir netikra, tikros žmogaus teisės ir netikros, tikras garbinimas ir netikras ir t.t. Viskas labai reliatyvu... Tiesa, norint nepasiklysti šitoje maišalynėje reikia pažinoti tikrą Dievą, gauti iš Jo tikrą liudijimą. Pasaulis reliatyvus išties, bet Dievas - tikras.

ketvirtadienis, rugpjūčio 18, 2005

Apie piktojo darbus

Ar kada galvojote apie velnią, šėtoną, pirtąją dvasią? Ne? Be reikalo, reiktų kartais pagalvoti. Beje, kiek pastebėjau, velniu žmonės tiki žymiai noriau, negu Dievu.
Biblija moko:"Visas pasaulis yra piktojo pavergtas". Visas, vadinasi, visas, todėl kvaila net kelti klausimus, kodėl nėra teisingumo, kodėl nevertinamas žmogus, kodėl ligos, kodėl neteisingos ir nelogiškos mirtys, kodėl karai. Tai piktojo darbas, piktojo valdžia virš šios žemės. Veltui žmonės bando iš jos išsivaduoti patys, kurdami sveikatos apsaugos, aprūpinimo ir kitas sistemas, galų gale ir šios sistemos įklimsta visiškoje biurokratijoje ir žmogus ima nieko nereikšti. Tai piktojo darbai...
Baisiausia vis dėlto yra tai, kad daugelis naiviai galvoja, kad "jie patys yra savo laimes kalviai", ir net nejaučia, kad jie net neturi pasirinkimo - yra pavergti ir surišti. Daugelis gyvena visiškoje nelaisvėje, bet galvoja, kad yra laisvi.
Tik Dievas ištiesų gali išlaisvinti ir atstatyti žmogų. Jėzus pasakė:"Aš esu vartai. Kas per mane įeis, ganyklą sau ras". Jis kalbėjo žydams, kurie puikiai žinojo, kas yra dykuma, ir koks nuostabus dalykas yra žaliuojanti žolė, gyvybė, vanduo.
Jėzus sako ir šiandien - eik iš dykumos. Piktasis įtikinėja, kad dykuma ir yra tikras gyvenimas ir kiekvieno žmogaus dalia.
Kažkada labai rimtai svarsčiau, kas yra tikra - pasirinkau išeiti iš dykumos. Nepatikėsite, kad kai išėjau, pasilikę dykumoje, ištroškę, nepamaitinti ir žaizdoti ir išsekę, mane ėmė įtikinėti, kad tai aš išėjau į dykumą, o ne jie dykumoj gyvena...
Kieno tai darbas?

trečiadienis, rugpjūčio 17, 2005

Gandas? Ar tiesa?

Labai neoficialiomis žiniomis, Taizė bendruomenė patyrė didelį smūgį - nužudytas brolis Roger (Rožė) protestantas, įkūręs ekumeninę Taizé bendruomenę. Kol kas viskas tik gandų lygyje, nėra oficialių pranešimų, bet panašu, kad taip ir yra.
Tai būtų didelis smūgis ekumeniniam judėjimui, kuris vyksta ne "iš viršaus".
Kas nežino, priminsiu, kad brolis Roger (Rožė) įkūrė Taizé bendruomenę, ieškodamas būdų įveikti krikščionių susiskaidymą ir per jų susitaikymą nugalėti konfliktus žmonijoje.
Atvykęs į Taizé kaimelį 1940-ųjų metų rugpjūtį, būdamas 25-erių metų, jis siekė įkurti vienuolišką bendruomenę, kurioje kasdienis susitaikymas taptų realybe. Ši svajonė tapo tikrove antrojo pasaulinio karo sūkuryje, kai savo bendruomenėje jis priglaudė pabėgėlius - daugiausia žydus.
Metams bėgant prie Taizé įkūrėjo ėmė jungtis kiti broliai. Pradžioje bendruomenę sudarė skirtingos kilmės protestantiškų konfesijų broliai, tačiau netrukus prie jų prisijungė ir katalikai. Šiandien bendruomenė vienija daugiau nei dvidešimt penkių skirtingų tautybių brolius iš visų pasaulio žemynų. Kai kurie iš jų gyvena mažomis bendruomenėmis Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje, dalindamiesi savo gyvenimu su pasaulio vargingaisiais.

Jei yra kitaip, gal kas žinote, ar tai išties tiesa, ar tik kažkieno paleistas gandas?

antradienis, rugpjūčio 16, 2005

Kaip ėmė ir paėmė į Dangų

Kritika… bet negaliu be jos. Kažkada pasakiau sau, kad geriau žinoti tiesą, o ne gyventi iliuzijų ir saviapgaulės pasaulyje. Yra pasaką apie kvailių miestą, kur visi gyventojai vaikšto užvertę galvas ir žiūri į namų stogus, kurie blizga, o to miesto gatvėse purvas, nešvara, namai sugriuvę ir apleisti, tačiau gyventojai labai didžiuojasi stogais. Tai man labai primena Katalikų bažnyčią. Šį kartą mano kritikos objektas – Žolinė. Dar kitaip vadinama Mergelės Marijos “Dangun ėmimu”.
Lietuvoj nedarbo diena, visiems kaifas, bet niekas nesusimąsto, ar tai tiesa. Žinoma, tai visiškas melas, visiškas. Netikite?
Pradėkim nuo to, kad Mergelė Marija buvo paskelbta gimusi “be nuodėmės”, t.y. be to, su kuo gimsta kiekvienas žmogus. Šią dogmą įtvirtino tik 1853 metais Pijus IX.Taigi, Marija turėjo būti šventa ir mirtis jos negalėjo paliesti, be to, jai nereikėjo ir Gelbėtojo, kad ją išgelbėtų iš nuodėmių. (Pati Marija Biblijoje sako:”Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju” (Luk.1;47). Taigi Marijai Gelbėtojas buvo reikalingas).
Taigi, kaip nenuodėmingos (pagal katalikus) mirtis negalėjo būti jos dalis.Vatikanas paskelbė, kad 45 metų rugpjūčio 15 dieną Marija BE MIRTIES stebuklingai pakilo į dangų. Va čia tai bent.
Ką sako istorija ir ta pati Biblija?
Nieko nesako. Paulius nemini nieko panašaus, o juk jo laiškai parašyti žymiai vėliau. Nemini šio STULBINANČIO įvykio, tapusio garbinimo objektu, ir Evangelija pagal Joną, parašyta žymiai vėliau.Kodėl? Todėl, kad jo ir nebuvo. Šis įvykis įvyko Vatikano stalčiuose ir nieko daugiau. Vatikanas ją BE MIRTIES paėmė ir perkėlė. Tai begėdiškas melas ir žmonių kvailinimas – jei jau kalbėti atvirai.
Ir nereikia pasakoti apie tūkstančius metų tradiciją – patys katalikai net žagteli, kai sužino, kad ši dogma priimta Vatikane tik 1950 metais.Dogmai nėra nė 100 metų, o dangstymasis tradicijomis - dar viena melo įvilkimo forma ir tiek.
Galite paklausti, o kas blogo, kai šeimos neša šventinti žolynus, meldžiasi, susitinka ir t.t.?
Mano nuomone, viskas, kas yra melas, kartu yra ir blogis.Net jei taip ir neatrodo išoriškai. Sovietų sąjungoje mes gyvenome totalioj melo atmosferoj, aš šituo pasisotinau iki kaklo, o juk ir ten buvo gražių dalykų, gražių švenčių. Bet pagrindas buvo melas. Ar ir Dievas sukūrė tokią organizaciją, kurios pagrindas yra melas? Bent aš negaliu tuo patikėti, todėl ir nebijau Vatikano. Tai žmonių organizacija, kuri veikia savarankiškai nuo Dievo, tiesa, Jo vardu, bet tai dar nedaro Katalikų bažnyčios Dievo bažnyčia. Kas kalba ir palaiko melą, neturi nieko bendro su Dievu, kad ir kuo save laikytų.Žinoma, tai subjektyvi mano nuomonė, bet pagrįsta objektyviais faktais, o ne išmislais. Jei kas žino faktų, mielai išklausysiu, bet niekas jų negali pateikti, todėl, anot Pakso:”esu ramus kak belgiec”;)

penktadienis, rugpjūčio 12, 2005

Tekėk, upeli

Pats juokingiausias atsitikimas, kokį tik galiu prisiminti - kai pirkom naują sodybą, per kiemą tekėjo upeliukas, kai nusipirkom... upeliukas išdžiūvo... Va tau ir vandens telkinys prie pat;) Jau beveik įsivaizdavau storą varlę, kuri įkalino mano upeliuką.
Nors visi keikia lietų, bet tikiuosi, kad dabar kai vėl nuvažiuosiu, upeliukas jau bus atsigavęs. Taigi, tekėk upeliuk, tekek

ketvirtadienis, rugpjūčio 11, 2005

Apie vyrus Lietuvoje

Tautos yra skirstomos į tas, kuriose yra ryškesnis vyriškasis pradas, ir tas, kuriose yra stipresnis moteriškasis. Mažai kas šiandien žino, kad lietuviai, vieninteliai iš savo regiono yra priskiriami prie moteriškojo prado dominavimo tautų. Todėl, manau, laikas pakalbėti, kaip atrodo vyras ir tėvas Lietuvoje.
Psichologų nustatyta, kad vaiko auklėjimui tėvas turi didžiulę reikšmę. Vaikas, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių, o pirmiausia, ydas, mat yra linkęs mėgdžioti savo lyties asmens labiausiai išsiskiriančius veiksmus. Pavyzdys jam dažniausiai yra artimiausias tos pačios lyties žmogus.
Atmeskime bet kokius išorės veiksmus, bet aišku, kad vyras net neįsivaizduoja, ką turėtų daryti šeimoje. Beje, tokį supratimą ir visuomenės lūkesčius įtvirtina net ir mokykla.
Labai įdomu, kad atlikus tyrimus, tėvo kaip ugdytojo vaidmens nepavyko atrasti nė viename iš tirtų mokyklinių vadovėlių, skirtų pradinukams.Štai tyrimo rezultatai, iš kurių aiškėja vadovėliuose moterų ir vyrų veiklos diferenciacija.
67,29 proc. tekstuose minimų moterų yra aprašomos kaip motinos, 11,21 proc. – kaip senelės, po 7,48 proc. – kaip šeimininkės ir mokytojos.
O vyrai tėvo vaidmenyje aprašomi tik 18,18 proc., senelių – 6,3 proc. ir mokytojų tik 1,4%. Pateiktas pavyzdys įtikina, jog vyras kaip ugdytojas mokykliniuose vadovėliuose yra ignoruojamas arba jam visuomenėje iš anksto paruoštas visai kitas vaidmuo. Bendrojo lavinimo mokyklose 1995 – 1996 m. m. mokytojų vyrų buvo tik 14 proc., 1996 – 1997 metais – 13,8 proc. Vadinasi, dauguma vaikų nemato vyro kaip ugdytojo pavyzdžio nei namuose, nei mokykloje. Beje, galiu pasakyti, kad mokyklose mokinių vyras net ir nepriimamas kaip ugdytojas – mokiniai pratę prie moteriškos globos, taigi vyrą mokytoją jie pasąmoningai priima kaip tam tikrą anomaliją.
Taigi, lieka atviras klausimas, kokį vaidmenį lietuviškoje šeimoje ir visuomenėje turi vaidinti vyras. Gal kas žino atsakymą?

trečiadienis, rugpjūčio 10, 2005

Parduotas dangus

Ot ir sulaukėm... Žiniasklaida praneša, kad:"Vatikanas pranešė, kad popiežius, ryšium su jo kelione į Kelną rugpjūčio 18-21 dienomis dalyvauti pasaulio katalikų jaunimo dienose, sutiko duoti "specialias indulgencijas".
Katalikų bažnyčia moko, kad tie žmonės, kurie po mirties iš karto nepatenka į dangų, pirma kažkiek laiko turi praleisti skaistykloje. Indulgencijos yra atleidimas nuo laikinos bausmės - kentėjimo šiame ar pomirtiniame gyvenime, kad siela būtų apvalyta nuo nuodėmių, už kurias jau buvo atleista per išpažintį.
Indulgencijos, kurios paprastai duodamos už gerus darbus, gali sutrumpinti laiką skaistykloje".
Ką pasakyti? Tik tiek, kad katalikų sistema nesikeičia ir nesiruošia keistis. Vyriausias Romos žynys išduoda raštus... Tikinčiam žmogui aišku, kad nuodėmes atleisti gali tik Dievas, o ne kažkas iš žmonių.
Nors iš kitos pusės - Katalikų bažnyčia pati sugalvojo skaistyklą (Biblijoj nėra nė vienos eilutės apie tokią vietą), pati ir atleidimus dalija, tiesa, ne dykai, o už tam tikrą mokestį, šiuo atveju - gerus darbus.
Tai ar pirksime dangų?

pirmadienis, rugpjūčio 08, 2005

Atsiųstas pasakojimas

Šį pasakojimą gavau paštu, manau jis bus įdomus daugeliui.

Ne taip seniai radau misionierių biografiją, pavadintą “Aggie” ir negalėjau padėti, kol neperskaičiau. Šis pasakojimas užgrobė mano širdį, perskaičiau jį vienu prisėdimu. Norėčiau trumpai perpasakoti šitą istoriją tau – kadangi ji puikiai iliustruoja griaunančią pykčio, laikomo krikščionio širdyje, jėgą:
1921m. dvi jaunos švedų poros Stokholme atsakė į Dievo pašaukimą vykti į Afrikos misijų laukus. Jie buvo Filadelfijos Sekmininkų bažnyčios, kuri siuntė misionierius į visą pasaulį, nariai. Vieno misijų susirinkimo metu abi poros prisiėmė naštą dėl Belgijos Kongo (dabar Zairas).
Ju vardai buvo David ir Svea Flood ir Joel ir Bertha Erickson. Svea Flood buvo tik keturių pėdų (121,9 cm) ūgio, ji buvo žinoma Švedijos daininkė. Abi poros nutarė paaukoti viską ir paskirti savo gyvenimus evangelijos labui.
Atvykę į Belgijos Kongą, jie prisistatė į vietinę misijos stotį. Tuomet pasiėmė mačetes ir tiesiogine to žodžio prasme išsikirto džiunglėse kelią į nuodingais vabzdžiais knibždančią Kongo gilumą. David ir Svea turėjo mažiuką sūnų, irgi Davidą, kurį nešėsi ant nugaros. Abi šeimos kelionės metu susirgo maliarija. Bet keliavo toliau, pasiruošusios tapti kad ir kankiniais dėl Viešpaties.
Galiausiai jie pasiekė vieną kaimą džiunglių gilumoje. Bet, jų nuostabai, vietiniai žmonės atsisakė juos priimti. “Negalime čia leisti baltųjų – mūsų dievai įsižeis”, paaiškino jie misionieriams. Tada atvykėliai nukako į antrą kaimą, bet vėl nebuvo priimti.
Kaimų toje vietovėje daugiau nebuvo. Išvargę misionieriai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik įsikurti čia pat. Jie išsikirto džiunglėse laukymėlę, susidrėbė trobeles iš molio, kurios tapo jų namais.
Slinko mėnesiai, atvykėliai kentėjo nuo vienatvės, ligų, nuolatinio neprivalgymo. Mažasis Davidas sunkiai susirgo. Jie neturejo beveik jokių ryšių su vietiniais žmonėmis.
Galiausiai praėjus šešiems mėnesiams Joel ir Bertha Erickson nutarė grižti į misijų stotį. Jie ragino savo draugus padaryti tą patį, bet Svea negalėjo keliauti, nes buvo nėščia. Jos maliarija įgavo dar sunkesnę formą. O David pasakė: “Noriu, kad mano vaikas gimtų Afrikoje. Atvažiavau atiduoti šiai šaliai savo gyvenimo”.
Taigi Ericksonai atsisveikino su draugais ir išsiruošė į 100 mylių kelionę per džiungles.
Po kelių mėnesių Svea pasigavo karštinę. Visą tą laiką ji ištikimai patarnaudavo mažam juodaodžiui berniukui, kuris iš vieno kaimelio ateidavo jų aplankyti. Tas berniukas buvo vienintelis Svea laimėjimas Kristui. Jis atnešdavo šeimai vaisių, Svea tarnaudavo jam, o tas vaikas paprasčiausiai jai šypsodavosi.
Svea būklė taip pablogėjo, kad ji nebegalėjo keltis iš lovos. Atėjus laikui, moteris pagimdė sveiką mergytę. Bet po savaitės Svea jau buvo ant mirties slenksčio. “Pavadink ja Aina, “ sukuždėjo Svea Davidui ir paliko šią žemę.
Davidą Flood žmonos netektis baisiai prislėgė. Sukaupęs paskutines jėgas, jis padarė grubų medinį karstą savo mylimajai ir palaidojo šalia kalno.
Stovėdamas šalia jos kapo, Davidas žiūrejo į savo sūnų. Tuomet išgirdo dukrą verkiant molio trobelėje. Staiga kartėlis užgniaužė jo gerklę. Pyktis veržėsi lauk – jis nebegalėjo jo valdyti. Įniršis ir verksmas liejosi: ”Kodel leidai tam atsitikti, Dieve?” Mes atvažiavome čia paguldyti savo gyvybes dėl evangelijos! Mano žmona buvo tokia graži ir tokia talentinga. Ir dabar guli kape, vos sulaukusi 27.”
“Dabar turiu mažą sūnų, kuriuo vos įstengiu pasirūpinti, ir naujagimę dukrą! Viskas, ką galime parodyti metus pragyvenę džiunglėse, yra juodaodis berniukas, kuris neaišku ar ką nors supranta iš to, ką mes jam kalbame! Tu apgavai mane, Dieve. Aš tik iššvaisčiau gyvenimą!”
Tada Davidas Flood pasamdė vietinį vedlį, pasiiėmė vaikus ir iškeliavo į misijos stotį. Pamates Ericsonus, jis piktai išrėžė: ”Plaukiu namo! Negaliu vienas išauginti šitų vaikų! Sūnų imu su savim į Švedija, bet mergaitę palieku jums!”. Ir paliko Ainą Ericksonams auginti.
Kelionės į Stokholmą metu David Flood sėdėjo ant denio ir keikė Dievą. Jis visiems pasakojo, kad vyko į Afriką pasiryžęs paguldyti gyvybę – laimėti žmones Kristui, nesvarbu, kiek tai kainuos. O dabar grižta namo – sužalotas ir visko netekęs. Jis tikėjo, kad buvo ištikimas – bet Dievas užmokėjo jam piktu.
Grįžęs Švedijon, jis nutarė užsiimti verslu, ieškodamas laimės. Davidas įspėjo, kad jo akivaizdoje niekas nedrįstų minėti Dievo. Kai tai netyčia įvykdavo, Davidas išsiliedavo tulžimi, venos ant jo kaklo išpampdavo. Jis pradėjo smarkiai gerti.
Greit po to, kai jie paliko Afriką, netikėtai mirė abu Ericksonai (tikriausiai, buvo nunuodyti genties vado). Taigi mažąją Ainą globoti apsiėmė amerikiečių pora – nuostabūs žmonės, kurie vadinosi Arturas ir Anna Berg. Bergai pasiėmė Ainą į Massisi gentį šiaurės Konge. Jie pradejo vadinti ją “Aggie”. Mažoji Aggie greitai išmoko vietinę Swahili kalbą ir žaisdavo su kongiečiais vaikiukais.
Laikui bėgant, Aggie išmoko žaisti vaizduotės žaidimus. Ji įsivaizduodavo turinti dar keturis brolius ir seserį, ir vadino juos išgalvotais vardais. Ji įsivaizduodavo sėdinti už stalo ir besikalbanti su savo broliais. Ir įsivaizduodavo, kad jos sesutė jos nuolat ieško.
Grižę į Ameriką Bergai su savimi į Mineapolį parsivežė ir Aggie. Ji užaugo ir ištekėjo už vyro, vardu Dewey Hurst, kuris tapo Šiaurės Vakarų Dievo Asamblėjų Mineapolyje Biblijos koledžo prezidentu.
Aggie nežinojo, kad jos tikrasis tėvas vedė antrą kartą – dabar jaunesniąją Svea seserį, kuri buvo toli nuo Dievo. Ir susilaukė su ja dar penkių vaikų – keturių berniukų ir mergaitės, lygiai kaip Aggie įsivaizduodavo. Tuo metu David Flood buvo visiškas alkoholikas, beveik apakęs.
Keturiasdešimt metų Aggie stengėsi susisiekti su savo tėvu – bet į jos laiškus niekas neatsakydavo. Galų gale Biblijos koledžas, kuriame dirbo jos vyras, nupirko jiems kelionę į Švediją. Tai buvo galimybė Aggie susitikti su tėvu.
Perplaukę Atlantą, pora praleido keletą dienų Londone. Pasivaikščiojimo metu jie užklydo į Karališkąją Alberto menę. Dideliam savo džiaugsmui, juodu pateko į Dievo asamblėjos bažnyčių susirinkimą! Uzėję vidun, išgirdo, kaip tamsiaodis pamokslininkas liudija apie galingus Dievo darbus Zaire – Belgijos Konge!
Aggie širdis apsalo. Po susirinkimo ji priėjo prie pamokslininko ir paklausė: ”Ar jums teko pažinti misionierius David ir Svea Flood?” . “Taip!”, - atsake jis. - “Svea Flood atvedė mane prie Kristaus, kai buvau vaikas. Jiems dar gimė mergaitė, bet aš nežinau jos likimo”. “As esu ta mergaitė!!!”, - sušuko Aggie.
Tai išgirdęs pamokslininkas suspaudė Aggie rankas, apsikabino ją ir pravirko iš džiaugsmo. Aggie negalėjo patikėti, kad sutiko tą patį mažą berniuką, kuriam džiunglėse patarnaudavo jos mama. Jis užaugo ir tapo misionieriumi savo šalyje, kurioje dabar 110 000 krikščionių, 32 misijų stotys, kelios Biblijos mokyklos ir 120 vietų ligoninė.
Kitą dieną Aggie su vyru išvyko į Stokhomą – žinia apie jų atvykimą pasklido. Tuo metu Aggie jau žinojo, kad turi brolius ir sesę. Jos nuostabai, trys iš brolių atvyko į viešbutį jos sutikti. Ji iš karto paklausė: ”O kur Davidas, mano vyresnysis brolis?”. Jie parode į viešbučio giluma, kur krėsle sėdėjo vienišas žmogus. Jos vyresnysis brolis - David Jr., - buvo susikūprinęs, padžiūvęs, žilas vyras. Kaip ir tėvas, jis buvo pilnas tulžies ir skandino savo gyvenimą alkoholyje.
Kai Aggie paklausė apie tėvą, broliai pratrūko pykčiu. Jie visi tėvo nekentė. Nė vienas metų metus su juo nebendravo.
Aggie paklausė: ”Kaipgi mano sesuo?”. Broliai davė jos telefono numerį, Aggie paskambino. Sesuo atsiliepė, bet Aggie prisistačius, pokalbis nutrūko.
Vėliau visgi sesuo irgi atvyko pas Aggie ir puolė jai ant kaklo. Ji pasake: ”Visą savo gyvenimą galvojau apie tave. Aš žaisdavau tokį žaidimą: pasidėdavau žemėlapį ir žaisline mašina važiuodavau pas tave į svečius”.
Sesuo irgi vengė tėvo, bet pažadėjo Aggie padėti su juo susisiekti. Taigi jos nuvyko į skurdžiausią Stokholmo rajoną, sustojo prie apgriuvusio namo. Pabeldus moteris atidarė duris.
Viduje mėtėsi tušti buteliai. Kampe ant gulto tysojo žmogus – tai buvo jos tėvas, kadaise etatinis misionierius David Flood. Dabar tai buvo 73 metu vyras, kenčiantis nuo diabeto. Jis neseniai patyrė insultą, abiejose akyse buvo katarakta.
Verkdama Aggie suklupo prie jo: ”Tėti, aš tavo mergaitė, kurią tu kadaise palikai Afrikoje!” Senas žmogus atsisuko į ją. Jo akyse pasirodė ašaros. “Niekada nenorėjau taves palikti, - atsakė jis. - Tiesiog negalėjau pasirūpinti jumis abiem”.
“Viskas gerai, tėti, - atsake Aggie, - Dievas pasirūpino manim”.
Tėvo veidas apsiniaukė: ”Dievas nesirūpino tavimi! - prašniokštė jis. - Tai Jis sugriovė visą mūsų šeimą! Jis nuvedė mus į Afriką ir ten paliko! Iš to neišėjo nieko, absoliučiai nieko gero. Mes tik išvaistėme savo gyvenimus veltui!”
Aggie papasakojo tėvui apie juodaodį pamokslininką, kurį sutiko Londone – ir kaip visa šalis per jį buvo evangelizuota. “Tai tiesa, tėti. Kiekvienas žino, kaip atsivertė tas mažas juodaodis berniukas. Šią istoriją spausdino visi laikraščiai”.
Staiga Šventoji Dvasia užliejo Davidą Floodą – ir jis sudužo. Sielvarto ir atgailos ašaros tekėjo raukšlėtu veidu. Dievas jį atstatė.
Greitai po susitikimo su dukra David Flood mirė. Nors Dievas jį atstatė, viskas, ką jis paliko po savęs, buvo griuvėsiai. Be Aggie jo palikimas buvo dar penki vaikai – visi penki neišgelbėti, tragiškai apkartusiais gyvenimais.
Aggie užrašė šį pasakojimą. Berašydama sužinojo, kad serga vėžiu. Pabaigusi biogafiją, Aggie išėjo pas Viešpatį.

(toliau seka D. Wilkersono komentarai. Trumpai:
--------------------------------------------------------------------------------
Ši žinia skirta visiems, kurie, taip kaip David Flood , tiki – Jūs turite teisę pykti ant Dievo.

ketvirtadienis, rugpjūčio 04, 2005

pabaiga

Nu va ir atostogos prie pabaigos. Labiausiai siutina, kad per jas nieko nespejau nuveikti -tik zyliojau liežuvį iškišęs, o nauda menka. Teks ilsėtis dirbant;)