penktadienis, gruodžio 31, 2004

Klajoklis sako, kad Dievas paruošia tautų širdis

Amžino įšalo žemė – tundra – matė ir ne vieną lietuvį, kuris buvo ištremtas į tas lietuvio akiai nykias ir atšiaurias vietas, daugelis mūsų tautiečių nepakėlė speigo, maisto trūkumo, pusę metų trunkančios žiemos ir amžiams liko ten.
Ir vis dėlto ir šis baisus ir netinkamas gyventi, kaip mums atrodo, kraštas kai kuriems žmonėms yra gimtinė ir pati mielaiusia vieta Žemėje. Tai mažosios tolimųjų rytų ir Sibiro tautos nencai, jakutai, čiukčiai, chantai, aleutai ir kitos, gyvenančios klajoklišką gyvenimo būdą, dėl to dažnai išjuokiamos, kaip “necivilizuotos” ir atsilikusios. Visi turbūt girdėjo anekdotų apie čiukčius, kurie nemoka naudotis telefonu, televizoriumi ar dar kokiu technikos stebuklu.
Tačiau Biblija sako, kad Dievas visus žmones sukūrė vienodus, su tokiais pat skausmais ir tokiais pat klausimais. Ir klajokliai šiandien girdi Evangeliją ir į ją atsiliepia Išties Biblijos Dievas – visų tautų Dievas.
Piotras Hudis – žmogus, kuris gimė tundroje. Jo pase grafoje “gimimo vieta” taip ir parašyta – “Tundra”. Ir siela jo – klajoklio siela, elnių augintojo siela. Šis nencų tautybės žmogus apsilankė Sankt Peterburge ir krikščioniško laikraščio “Večnij zov”(Amžinasis šauksmas) redakcijoje su juo apie Dievą, gyvenimą ir tolimojo Jamalo gyvenimą kalbėjosi šio leidinio žurnalistai.

Tėvas stebisi, kaip galima gyventi dėžutėje

— Piotrai, jūs - nepaprasto likimo žmogus, papasakokite apie save.
— Gimiau klajoklių elnių augintojų šeimoje, kuri visą savo gyvenimą klajoja su savo elnių bandomis. Mano tėvas dabar pensininkas, o anksčiau jis buvo elnių augintojas ir medžiotojas. Šeima didelė – iš viso buvo aštuoni vaikai, iki šiol dar kai kurie mano broliai klajoja su elniais, o aš perėjau į sėslų gyvenimo būdą, nors dažnai važinėju į komandiruotes, keliauju.
— Ar sunkus gyvenimas tundroje?
— Aš taip nepasakyčiau, tiesiog ten gyvenimas kitoks.Mano tėvas atvažiuoja pas mane į svečius ir stebisi: ”Kaip jūs tose dėžutėse gyvenat, gryno oro negaunate, vandenį užterštą geriate?”. Ir išties, aš su juo sutinku – tundroje gyventi lengviau. Kai visas žmogaus gyvenimas yra darbas, jis nežino, kas yra nuovargis.
—Jūsų šeima turi elnių?
— Taip, turi, bet banda nedidelė, mano giminaičiai priskiriami prie “vidutiniokų”. O 1999 metais pusė musų bandos išgaišo dėl blogų oro sąlygų. Sunkūs buvo metai tundros žmonėms. Daugelis šeimų susijungė, nes neliko elnių, o tudros žmogui elnias – tai jo gyvenimas.Tai ir maistas, ir rūbai, ir transportas. Jei neliks elnių, jis turės eiti gyventi į miestelį, kur nėra darbo, įprasto gyvenimo būdo, bet yra alkoholis. Toks žmogus gyvenimą realiai gali baigti savižudybe.
— Tokiu atveju pasikeičia gyvenimo būdas.
— Taip, net kai pereini gyventi į kitą vietą, reikia tam tikro laiko, kad adaptuotumeisi, reikia laiko. Dabar valdžia pažada išsaugoti ir elnius, ir tradicinį gyvenimo būdą, bet anksčiau ar vėliau mes, šiaurės tautos, prarasime tradicijas. O kad išliktų kultūra, reikia žiūrėti į priekį maždaug 50 ar net 100 metų.

Pasiklydęs kultūrose

— Kas gi įvyko kai jūs nustojote klajoti?
— Taip atsitiko, kad mane paėmė į SSSR armiją.Tarnavau dvejus metus Armėnijoje, Ukrainoje. O grįžau po dvejų metų ir įsidarbinau geležinkelio statyboje. Bet trumpai, kadangi buvau įpratęs klajoti, keliauti, po to atsirado šeima, apsigyvenau miestelyje netoli Salechardo. Vėliau įsidarbinau milicijoje, nes tikėjau, kad yra teisingumas, norėjau padėti savo tautai. Bet viskas pasirodė visai kitaip, nei aš maniau, nes gyvenimas tundroje labai skiriasi nuo gyvenimo mieste.
—Nusivylėte milicininko profesija?
— Ne, profesija nenusivyliau, nusivyliau pačiu gyvenimu. Kai gyvenau sau įprastame pasaulyje, tundroje, tikėjau, kad kažkur yra kitas gyvenimas, geresnis. Bet geresnio gyvenimo neradau ir vadinamojoj civilizacijoj, todėl stipriai nusivyliau. Galvojau, kad ir gyventi nebeverta, nes vaikščioti žeme šiaip sau ir nežinoti, kodėl tu gimei, koks tavo tikslas,- neverta.
— Ar dažnai klajokliai galvoja, apie tai, kam jie skirti (sutverti)?
— Jie tiki Dievu, sako, kad Jis egzistuoja. Ir mato Dievą gamtoje. Bet aš asmeniškai buvau pasiklydęs kultūrose - namuose kalbėjo viena, o mokykloje mane mokė, kad žmogus kilo iš beždžionės, man paaiškindavo, kad mano tėvai tamsuoliai ir daugelio dalykų nesupranta. Ir aš sutikdavau. Grįžęs per atostogas tėvams pasakodavau, ko mane išmokė “civilizacija”, bet tėvas tvirtindavo, kad žmogus sutvertas Dievo. Taigi įvyko taip, kad aš nei namuose gautomis žiniomis pasitikėjau, nei mokykla. O kai aš susidūriau su niekšybėmis, tiesiog neturėjau vertybių, į kurias galėčiau įsitverti. Aš pasimečiau. Tą būseną patiria kiekvienas nencų kultūros žmogus, tai neišvengiama. Jie pasimeta tarp šių kultūrų, nebežino, kaip prisitaikyti šiame pasaulyje. Aš ieškojau išeities ir galų gale radau. Esu įsitikinęs, kad Dievas matė ir mano ieškojimus, ir mintis ir poreikius. Todėl, kad pats sunkiausias dalykas - vienatvė.
— Kaipgi tu radai išeitį?
— Aš susirgau ir ėmiau dažniau galvoti apie mirtį. Liga man iškėlė klausimą, atsakymą į kurį aš visą laiką atidėdavau, nustumdavau. Taigi, aš susimąsčiau: negi viskas taip ir baigsis? Kas toliau? Ligos dėka aš atėjau pas Dievą, patikėjau, kad Dievui ne tas pats, kas vyksta su manimi. Kai įtikėjau, ėmiau sveikti, nors trejus metus gydytojai negalėjo man padėti. Dabar praėjo jau 8 metai, ir aš džiūgauju, tarsi Dievą pažinočiau visą savo gyvenimą.

Įveikti žmonių sielų priešą, vardu Na

— Dažnai, kai žmonės ieško, jie gali nuklysti.
— Aš išties galėjau paklysti, bet dabar žinau, kad padariau teisingą pasirinkimą. Žinojimas to, kaip Dievas parodė savo meilę neleidžia man paklysti kitose religijose. Kiekvienoje kultūroje yra kažkas, per ką galima atnešti žmonėms Gerąją naujieną. Nencų tautoje yra tam tikra aukojimų sistema. Kad nencas pamatytų Dievą, reikalinga auka, reikalingas kraujo praliejimas. Ir aš jiems pasakoju apie tai, kad Dievas pats atnešė didžiausią auką – jis atidavė savo viengimį Sūnų ir šios aukos pakanka.
—Nencų tautoje gyva pagonybė?
— Taip, bet mes randame kelius, kaip pasiekti nencų širdis, nes Dievas juos jau paruošė Gerosios naujienos skelbimui. Aš nueinu pas nencą ir jam sakau: ”Tu aukoji gyvulius – puiku, bet nuodėmė juk nuolatinė, pastovi – nespėji elnio papjauti, o jau vėl nusidedi. Tu nuskursi ir nebeturėsi elnių, bankrutuosi, o vis tiek neatsikratysi nuodėmių”. Jis tada klausia:”O ką man daryti?”. Tada aš jam sakau:”Yra išeitis, Dievas atidavė savo Sūnų už tavo nuodėmes, todėl tu gali nueiti į Dievo akivaizdą švarus, ir elniai liks gyvi, jų tu turėsi pakankamai".
— Jei nencai aukoja, vadinasi yra ir supratimas apie nuodėmę?
— Taip, yra žodis, reiškiantis nuodėmę, yra ir auką žymintis žodis.
— Ar nencai tiki, kad yra nemirtinga siela, rojus ir pragaras?
— Tokių terminų nėra, bet egzistuoja supratimas, kad sielos užmušti neįmanoma. Klausimas tik tas, kur siela pateks – į “gerą” vietą pas Dievą, ar į “blogą” - pas žmonių sielų priešą. Nencams toks žmonių sielų priešas yra ir jis jiems realus - tai sutvėrimas, vardu Na, gyvenantis gelmėse. Dažnai galvojama, kad tautos su tokiu pasaulio suvokimu nepasiruošusios išgirsti Evangeliją, tačiau Dievas viską numatė – tie žmonės žino, kad Dievas yra, mato Jį gamtoje ir ieško Jo savo sielose..
— Kaip jūs pasakojate žmonėms apie Dievą?
— Iš viso bažnyčia turi užsiimti tuo, ką Dievas jai numatė: atverti paslaptis pasauliui. Parodyti Jėzaus auką. Tai mano pareiga. Jei krikščionių bažnyčia pasitraukia nuo to – ji ima užsiimti pačia savimi. Kaip misionierius, galiu pasakyti tik tiek – reikia liudyti ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu. Žmonėms reikalingas išgelbėjimas. Daugeliui žmonių. Jei mes pažinotume tuos žmones, iškart pas juos nueitume, bet Dievas mums to neparodo. Reikia, kad mes skelbtume Evangeliją nepriklausomai nuo nieko. Aš savęs paklausiau, kokia mano motyvacija, ir supratau, kad be meilės neįmanoma ką nors daryti. Tai, ką Dievas padarė dėl manęs – tai ir yra motyvas. Aišku, sunku, bet meilė sužiedės, jeigu ja nesidalinsi.
Laimingas yra tas, kuris laisvas
— Ką planuojate ateityje?
—Noriu padėti daugeliui šeimų, nors informacija. Šiuo metu mūsų bažnyčia vykdo projektą “Sveikas tundros kūdikis”, nes daugelis klajoklių vaikų miršta vien todėl, kad nevisavertiškai maitinasi. Nencų gausios šeimos ir motinos ne visada turi pieno, todėl mes norime suteikti tokioms šeimoms galimybę savo kūdikius maitinti alternatyviai. Taip pat rūpinamės ir veterinariniu projektu, nes elniai ėmė sirgti. Jei elnius skiepyti, jie taps atsparesni – neturtingoms šeimoms skiepus dalijame nemokamai. Tuo labiau, kad yra žmonių, kurie aukoja šiam darbui, kurie rūpinasi mažųjų tautų problemomis.
—Ar galėtumėt gyventi Sankt Peterburge?
— Na, manęs, turbūt “neilgam užtektų”, todėl, kad miestas triukšmingas, daug mašinų, turbūt nesugebėčiau čia gyventi. Man visada reikia kuriam laikui išvažiuoti, pasitraukti, pailsėti. Nežinau, gal kas nors randą ramybę ir triukšme, bėgime..
— Išeitų, šiuolaikinė civilizacija – blogis tokioms tautoms kaip nencai?
— Taip, ir , beje, neišvengiamas. Blogai, kai mes nesiskaitome su kitaip gyvenančiais žmonėmis, su jų interesais. Mes galvojame, kad visi turi būti vienodi - civilizuoti, turtingi, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.
— Bet juk turtas ne materialiuose dalykuose, ne daiktuose, turtas tame, kad tu esi laisvas. Kai esame tundroje, mes nieko neturime, bet esame laimingi. O civilizacija – iš vienos pusės ji nėra bloga, bent jau todėl, kad žmonės turi galimybę bendrauti vieni su kitais. Bet vis dėlto pasakyčiau, kad civilizacijoje gero maža. Kaip suprasti patį žodį civilizacija? Bendrumas su pasauline kultura? Nencai irgi turi savo civilizaciją. Kai ateis kita, stipresnė, ji sutryps mūsiškę. Aišku, ji kažką paims iš mūsų civilizacijos, bet ką mes turėsime patys? Taigi, nieko gero aš nematau.

Pagal tinklalapį “VZOV".

trečiadienis, gruodžio 29, 2004

Pasaulėžiūros spragos

Buvusi ragana pamokslauja

Šiuo metu ypač populiarios įvairios burtininkės ekstrasensės ar net atvirai save vadinančios raganomis, net ir nežinau, kaip tikslaiai apibudinti - veikėjos, pranašės, tarnautojos?
Tačiau ši pasaulėžiūra negali atsakyti į giluminius žmogaus širdies poreikius – apie tai liudija buvusi ragana Keti Šarp, kuri įkūrė internetinį tinklalapį ir pasakoja jo lankytojams – pagonybės šalininkams ir kitoms raganoms – apie Jėzų.
Interneto tinklalapio forume nuo 202 metų buvo atlikta apie 100 000 įrašų, “Aš pritrenkta, kad raganos užeina į tinklalapį ir ištisomis dienomis diskutuoja apie Kristų”,-sakė Keti Šarp žurnalui “Charizma”.
Vienas iš tinklalapio administratorių Maiklas Bišopas, beje, praeityje, irgi išpažinęs pagonybę, sako, kad šis tinklalapis skiriasi nuo kitų krikščioniškų tinklalapių, nes čia sveikinamos bet kokios, net ir neigiamos, svečių nuomonės. ”Mes neišmetame žmonių, kurie nesutinka su mumis, ir neperšame Evangelijos, tiesiog pasakojame apie Kristų”,- sakė Maiklas Bišopas. – “Beje, aš nežinau kito tinklalapio, kuris dirbtų su raganomis, tiesiog tokius žmones dažniausiai krikščionys “nurašo”.
Beje, tinklalapio įkūrėja taip pat susitinka su raganomis ir pagonimis ir ragina lankytis juos protestantų sekmininkų bažnyčioje, kurią pati lanko. Beje, kaip tvirtina kita administratorė, taip pat praeityje buvusi ragana, Loti, kai kurie iš okultistų net negali išbūti iki galo bažnyčios susirinkimuose, nes jie neišlaiko, kai jų pasaulėžiūra tiesiog pasirodo esanti visiškai tuščia ir neveiksminga, susidūrusi su Šventosios Dvasios veikimu.
Loti sako, kad ir pati yra patyrusi panašų jausmą, prieš apsispręsdama pasirinkti Kristų.

pirmadienis, gruodžio 27, 2004

Apologetika: jei susidūrėte su Jahovos liudytoju

Taigi, jei susidūrėte su Jahovos liudytoju, jis būtinai pasiūlys jums paskaityti “smogiamąją” brošiūrą “Ar tu turi tikėti trejybę?”.
Neskaičiusiems Biblijos žmonėms ji padaro įspūdį, nes faktai parenkami nuosekliai, bet susipainusiems su Raštu, ji neatrodo tokia jau protinga, kaip giriasi jie patys.
Norint diskutuoti su JL, reikia turėti supratimą, kaip jie kuria savo teologiją, todėl pateiksiu kai kurias dalis iš brošiūros “Ar tu turi tikėti trejybę?” ir komentarus.
Na ką, pradedam?

JL teigia;
”Ar TU tiki Trejybe? Dauguma krikščioniškojo pasaulio žmonių tuo tiki. Pagaliau šimtmečiais tai buvo pagrindinė bažnyčių doktrina.
Kodėl ši tema kelia tokį susidomėjimą? Kadangi Jėzus pats pasakė: „O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją."
Taigi visa mūsų ateitis priklauso nuo tikrosios Dievo prigimties pažinimo, ir tai reiškia suprasti diskusijos apie Trejybę esmę. Tad kodėl nepanagrinėti to pačiam? (Jono 17:3)
Trejybė suvokiama įvairiai. Tačiau apskritai Trejybės mokymas skelbia, kad Dievybę sudaro trys asmenys — Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia; tačiau kartu jie yra tik vienas Dievas. Pagal šią doktriną, tie trys asmenys yra lygūs, visagaliai ir ne sukurti, o amžinai egzistavę kaip Dievybė.
Tačiau kiti sako, kad Trejybės mokymas yra klaidingas, kad Visagalis Dievas egzistuoja vienas kaip skirtinga, galingiausia ir amžina būtybė. Jie sako, kad Jėzus iki savo žmogiškojo egzistavimo, kaip ir angelai, buvo atskiras dvasinis asmuo, sukurtas Dievo, todėl turėjo pradžią. Jie moko, kad Jėzus niekada ir jokiu atžvilgiu nėra prilygęs Visagaliam Dievui; jis visada buvo ir dabar tebėra Dievui pavaldus. Jie taip pat tiki, kad šventoji dvasia yra ne asmuo, o Dievo dvasia, jo veiklioji jėga.
Trejybės šalininkai sako, kad tai pagrįsta ne tik bažnytine tradicija, bet ir Biblija. Doktrinos kritikai sako, jog tai nėra biblinis mokymas; o viename istoriniame leidinyje netgi skelbiama: „[Trejybė] yra grynai pagoniškos kilmės" (The Paganism in Our Christianity.

Išvados:
1.Trejybę, bet visų pirma Kristaus dieviškumą, neigia Jahovos liudytojai, kristadelfiečiai, Pasauline Dievo bažnyčia, mormonai, Krikščionių mokslo organizacija, unitarijai ir t.t.

2.Prielaida, kad “Dievybę sudaro trys asmenys” yra klaidinga ir neatitinka “nominaliosios” krikščionybės teiginių. Tai esminis dalykas - jei rašytojas nesuvokia, kas parašyta (pamatas), tolesnis jo rašymas bus klaidingas ir klaidinantis. Jei turima omenyje Atanazo tikėjimo išpažinimas, tai ten aiškiai parašyta “Ne trys amžini, o vienas amžinas”ir t.t. Tai atrodo neesminė smulkmena, bet tai labai svarbu – jei rašytojas nesuvokia, kuo tiki “paklydusi” krikščionybė, tai jis negali jos apibūdinti ir pats darys klaidas ant klaidų.

3.Pagoniško trejybės yra dievų triados, todel negali būti lyginamos su trejybe, kai ją suvokia krikščionys.
Taigi Jahovos liudytojai nekritikuoja krikščionybės dogmos apie trelybę tokios, kokia yra, jie pačioje pradžioje sumaišo ir ima grumtis su savo susikurta trejybės sąvoka. Jau nuo pirmos eilutes jie pasišiaušia prieš tris Dievus, tuo tarpu, kai bet kuri krikščioniška bažnyčia kartoja Biblijos žodžius ”Vienas yra Dievas”.

Džedajaus kelias VII

Epizodas 7. Kelionė

Nežinau, ar pagalvojote kada, kad tiesa gali būti asmuo?
Man ši mintis visada buvo absurdiška – kažkas panašaus kaip per moksleivių vaidinimus balta drobule apsigaubęs personažas. Niekaip negalėjau susitaikyti su šia mintim. Matot, kai imi ieškoti, turi rasti ir priežastį, šaltinį, kitaip paklysi bevaikščiodamas iš vienos pusės į kitą. Dvasingumas dvasingumu, o niekaip kitaip ir nesuvesi. Savaime aišku, ko beklausi, visi atsakys, kad galutinė ir neginčijama tiesa yra Dievas. Tai yra kažkur toli esantis, nematomas ir nepasiekiamas dvasinis asmuo.
Ar tai reiškia, kad tiesos realiai nėra?
Ar tai reiškia, kad tiesios neįmanoma pasiekti?
Nežinau, kur būtų nuvedę dvasiniai ieškojimai, jei ne Biblija, kuri labai įdomiai pasakė:”Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”. Tokie buvo mano perskaityti Jėzaus žodžiai.
Turiu pasakyti, kad visa mano esybė protestavo prieš tai, kad tiesa gali būti realus asmuo, t.y. Dievas, kuris atėjo kūne. Ir vis dėlto tai buvo taip.
Mano džedajaus kelias vis dar tęsiasi, aš radau baltą šviesą ir radau jėgą, kuri duoda jėgą gyventi, tačiau tai yra kelionė, kelionė paskui asmenį, kelionė su asmeniu, kuris yra tiesa.
Rašyti apie džedajaus kelią baigiau, keliauti - ne.

sekmadienis, gruodžio 26, 2004

Gal kas turite vaikų?

"Padarykime žmogų pagal savo atvaizdą" - paskė Dievas, kai ruošėsi kurti žmogų iš žemės dulkių. Taigi, tas žemės dulkių kamuolys tapo panašus į Dievą, kitaip sakant - kūrybingas.
Kažkada tokią kūrybingumo gyslą atradau ir aš savyje - ėmiau eiliuoti. Kadangi nepatinka eiliuoti rimtai, ėmiau eiliuoti nerimtai. Ypač vaikams. Jei kas turite vaikų, tai eilės ir jūsų vaikams.

Eilėraštis su nenormine leksika

Vieną popietę daržely
Susikrovėm mantą
Ir patraukėm susikibę
Vorele į gamtą.

Ėjome tolyn nuo miesto,
Kur pušynas šnara.
Auklėtoja mums kalbėjo,
Kad gamtoj bus gera

Vos tik įžengėm į šilą
Šiukšlių pilnas takas –
Viską mamai pasakysiu
Koks miške bardakas

Susitikimas

Man užlipo
Skruzdėlė
Ant kojytės piršto.
Aš bijojau pajudėt,
Ji –
Žiūrėt į viršų.
Taip stovėjome
Ilgai,
Kol įsižiūrėjom.
Atsisveikinom gražiai
Ir abu
Nuėjom.


Kelionė siauruku

Jei užsuksi
Mūs kraštuos,
Ar giedra,
Ar rūkas
Po Anykščių kalveles
Pavežios
Siaurukas.

Kasagorai,
Kalita
Pralinguos
Pro langą,
Ir upelė
Anykšta
jau ištiesia ranką.

O Rubikius jis pasieks
Ir atgal jau sukas -
Kaip gražu
Kai neskubrus
Gūbrina
Siaurukas.





penktadienis, gruodžio 24, 2004

Futbolo vunderkinas neišeina iš namų be mamos palaiminimo

Jau debiutinis Kakos pasirodymas Milano ekipoje (Milano „Milan", Italija) pritrenkė Italiją – jis įmušė tris įvarčius. Taip pat sėkmingai klostosi ir jo karjera Brazilijos rinktinėje. Pilnas Kakos vardas –Rikardo Izaksonas Santušas Leite. Jis gimė Brazilijos sostinėje 1982 metais. Kai berniukui buvo 7 metai, šeima persikraustė į Sant Paulą. Jau būdamas 15 metų jis atkreipė specialistų dėmesį, nes gamta jį apdovanojo greičiu, o treneriai pasirūpino, kad jis gautų gerą fizinį pasirengimą, taip pat jam skyrė proteinų dietą. Kakos karjera buvo puiki – sulaukęs 17-os jis jau buvo dukart Brazilijos čempionas jaunimo grupėje.

Tačiau vienas nelemtas atsitiktinumas vos neatėmė galimybės toliau sportuoti. 2000 metais šėldamas su broliu vandens pramogų parke Kaka stipriai atsitrenkė į baseino sienelę. Jaunuolis kentė skausmą ir į gydytojus nesikreipė. Tačiau po kelių dienų treniruotėje jis neteko sąmonės. Po tyrimų medikai pasakė baisią diagnozę: stiprus smegenų ir stuburo sutrenkimas. Gydytojai sakė, kad apie futbolą išvis reikia užmiršti, o geriausiu atveju, kuo baigsis ši trauma – lengvas invalidumas. Tačiau Kaka nepamiršo savo gyvenimo principo: „Kas manęs neužmuša, tas daro mane stipresnį". Taigi patikėjęs savo sveikatą medikams ir Dievui, Kaka gulėjo ir ištisomis valandomis melsdavosi. Daugelis laikė stebuklu vien tai, kad jis sugebėjo grįžti į normalų gyvenimą ir vėl apsiauti sportinius batelius. Todėl dabar prisimindamas tą tragediją ir stebuklą, kad jis vėl galėjo grįžti į aikštę, Kaka po kiekvieno savo įmušto įvarčio pakelia rankas į dangų ir dėkoja Dievui už tai, kad Jis nepaliko jo gulėti paralyžiuoto.

Beje, ši trauma – ne vienintelė kliūtis futbolininko karjeroje. Jo regėjimas yra labai prastas, be to, net iki 15-os metų jis savo vystymusi net 2-jais metais atsiliko nuo bendraamžių. Tik speciali proteininė dieta ir griežtos fizinės treniruotės padėjo dabar 183 centimetrų ūgio ir 77 kilogramus sveriančiam futbolininkui pasiekti reikiamą formą. Taigi 2001 metais Kaka iš jaunimo komandos pereina žaisti į suaugusiųjų. Po poros mėnesių jo vardas skamba visoje Brazilijoje – 2001 kovo 7 dieną finale susitikus Sant Paulo ir Rio komandoms, jaunąjį Kaka išleidžia į aikštę keitimui. Tuo momentu Sant Paulo komanda pralaimi 1 : 0. Kaka per dvi minutes įmuša du įvarčius ir Sant Paulo komanda pasiekia pergalę. Nuo to momento Kaka jau nėra vienas iš daugelio – visą Braziliją apima „Kakamanija" – šalyje gimė naujas kultinis herojus. Ir kas keisčiausia, kad ne tik Kakos žaidimas, bet ir jo asmenybė tampa idealu tūkstančiams brazilų.

Nepaisant to, kad jį supa minios fanų, kad jis užverčiamas šimtais laiškų, Kaka išlieka kuklus ir malonus jaunuolis – jis atrodo kaip paauglys, vis dar gyvena su tėvais, o jo kambario duris puošia plakatas „Laimingi vaikai gyvena su Jėzumi širdyje". Jis negeria, nerūko, nesikeikia, nuoširdžiai simpatizuoja kiekvienam sutiktam žmogui, stengiasi atsakyti į visus laiškus, kuriuos gauna, jo veidą visada puošia draugiška šypsena. Nė vienas žmogus nematė jo rūstaujančio ar bent įsižeidusio. Kaka visada lieka džentelmenu. „Man patinka būti geru žmogumi", – prisipažįsta futbolininkas.

Jis būtent toks, kokius savo vaikus norėtų matyti tėvai, – štai kodėl Kaką ypač myli pagyvenę ir vyresnės kartos futbolo gerbėjai. „Jaunimui patinka nuotykiai, sveikas gyvenimo būdas. „Blogų vaikinų" mada jau praėjo", – taip aiškina futbolininkas, kodėl jis toks populiarus tarp jaunimo. Bet užtenka jam išeiti į futbolo aikštę, ir Kaka pasikeičia – tampa grėsmingu. Beje, Kaka, apklausų duomenimis, šiuo metu Brazilijoje populiaresnis už tokius garsius brazilų futbolininkus kaip Ronaldo, Ronaldinjo ir Rivaldo. Brazilijos futbolo žvaigždės atiduoda pagarbą šiam vunderkindui, net futbolo karaliumi tituluojamas Pele apie Kaką sako: „Tai futbolo genijus". Jau 2002 metais juo domėjosi garsūs Anglijos klubai, o 2003 metais po dvejus metus trukusių derybų Kaką įsigyja Italijos „Milanas". Nepaisant stulbinančio populiarumo, Kaka lieka kuklus ir itikimas Dievui – net jo vardinius „Adidas" sportinius batelius puoia u˛raas „Dievas gailestingas".

Savo anketoje Kaka nurodo, kad mėgstamiausias jo muzikos stilius yra „gospel", mėgstamiausia knyga – Biblija, idealas – Jėzus Kristus, religija – evangelikas, kai ištinka krizė – jis meldžiasi, o kai reikia pasirinkti ar apsispręsti – jis renkasi tikėjimą. Galiausiai jis niekada neišeina iš namų neišgirdęs mamos žodžių: „Telaimina tave Viešpats".

Plačiau apie futbolininkus skaitykite
http://www.btz.lt/Ganytojas/193/pazintis/index.htm


Straipsnyje panaudotos „Proboga" ir „Cityofgod" tinklapių medžiagos

ketvirtadienis, gruodžio 23, 2004

Apologetika: jei susidūrėte su Jahovos liudytoju

Rašysiu straipsnių ciklą tiems, kurie susiduria ar kalbasi su Jahovos liudytojais. Beje, manau, anksčiau ar vėliau su jais susidursite, nes jie planingai vaikšto iš buto į butą iš namo į namą ir skelbia savo “Ypatingąją evangeliją”.
Ką reikėtų žinoti:
1. Jie kalbasi su jumis ne dėl to, kad yra jumis susirūpinę, bet tam, kad platintų savo organizacijos mokymą.
2. Jie stengiasi įtikinti, kokia nuostabi yra Jahovos liudytojų organizacija ir kaip nepagrįstai puolama.
3. Ragins studijuoti Biblija, patikrinti, ar teisingai jie rašo – iš tikro tai ne Biblijos, o jų žurnalų “Sargybos bokštas” ir “Atsibuskite” nagrinėjimas, kur veikia savi logikos dėsniai.
4. Netikėkite jų pažadais, jei jie ragins kartu studijuoti Bibliją. Jie studijuos su jumis tik tol, kol studijuosite jų literatūrą. Jūsų požiūrio jie nevertins rimtai ir nesistengs atsakyti į jūsų klausimus.
5. Reikia atidžiai stebėti, kai cituojama Biblija. Jahovos liudytojų raštuose daugybė vietų, kurios cituojamos iš jų versto Biblijos leidimo, kuris iškraipo visas esmines Kristaus dieviškumą liečiančias vietas ir t.t.
6. Taip pat jie labai mėgsta manipuliacijas vertimais, nusistatykite, kad skaitysite pagal vieną vertimą, pav. Kavaliausko, Rubšio, arba Burbulio.
7. Jei jau ėmėtės skaityti jų žurnalus, netingėkite atsiversti Biblijos nuorodų, ir pamatysite, kad jos dažnai būna nei į tvorą, nei į mietą, jas aiškindami patys JL pasiklysta. Būtinai pažiūrėkite, apie ką kalbama kontekste.
Pradžiai užteks.Vėliau pateiksiu pavyzdžių iš to, ką jie sako apie įvairius teologinius dalykus. Beje, tie dalykai yra JL privalomi, taigi tiks bet kuriuo atveju, nes JL neturi asmeninės nuomonės - tik organizacijos.

Džedajaus kelias VI

Epizodas 6. “Vegeta” sielai

Žodžiu, kaip begyvensi, visur užkliūsi - pats dėliojiesi sau pasaulį, kuris, priklausomai nuo asmenybės sklaidos, tampa arba pesimistinis, arba optimistinis. Prisipažįstu, niekada nemėgau žmonių optimistų be pagrindo – šiaip šokuojančių kaip gimnazistės su kasytėm, gavusios meilės laiškutį… Mano pasaulis visada buvo gotiškas – prietema, bardų dainos, niūruma, melancholija. Tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad kas nors gali sudaužyti mano intelektualaus ir pakankamai dvasingo pasaulio pusiausvyra. Pasaulio, kurio centre buvau aš – pats sau įstatymas, pats sau valdžia ir kritikas. Todėl netikėjau, kad kas nors gali imti ir sukrutinti pamatus – viskas stabilu ir suleista į žemę – 100 procentų apsauga nuo žemės drebėjimo. Beje, tam tikrus “kontroliuojamus” žemės virpesius sąmoningai leisdavau – kaip kitaip patikrinsi savo imperijos stabilumą? Kas turi tokią imperiją mane supras.
Na, bet iš esmės mano istorija – vienos eilutės istorija. Net praėjus keletui metų niekaip nesuprantu, kaip mane galėjo paguldyti ant menčių ne kokio išminčiaus, o paprasto avių piemens Izaijo Biblijoje užrašyti žodžiai ”Nėra teisaus, nėra nė vieno…”. Tai buvo baisu, išties buvo baisu, kai pajunti, kad esi tamsiojoje jėgos pusėje, kaip pasakoje apie tigriuką ir meškiuką ”Koks tolimas pasidarė dangus, kokia šalta ir gili jūra”…
Galite paklausti, kiek truko ši būsena. Nei daug, nei mažai – 4 metus. Per juos aš vis bandžiau išsiaiškinti, gal vis dėlto yra koks asmenybės pagerinimo būdas, tipo “Vegeta” – įberi ir skonis pagerėja. Bet neradau… Per tą laiką ėmiau atidžiau studijuoti Bibliją ir lyginti. Pirma, ką supratau – ji kalba visai apie kitką, negu aš maniau iki šiol. Antra – niekam nėra išimčių, trečia – neišsisuks nė vienas.

trečiadienis, gruodžio 22, 2004

Sentencijos

Kai problema didesnė už tave, verta pasiduoti.

Kuo ilgiau gyveni, tuo daraisi kvailesnis. Ypač savo vaikams.

Svetimos mašinos negenda, o svetimos žmonos nebūna piktos. Tiesa, ir jos pareina namo.

Visada bijojau pažįstamų, todėl vengiau susipažinti. Tik niekaip nesugalvojau, kaip susidraugauti nesusipažinus.

Gyvenimas - kaip paveikslas, tik iš tolo tebūna gražus.

antradienis, gruodžio 21, 2004

“Kokia pradžia, toks ir galas” – rašė lietuvių literatūros klasikė Žemaitė. Tiesa, ji kalbėjo apie žmogaus dalią, tačiau tai tinka ir šventėm, tuo labiau, kad Kalėdos, viena svarbiausių krikščionių švenčių, daugumos bažnyčių švenčiama gruodžio mėn. 25 d. kaip Jėzaus Kristaus gimimo diena, šiandien net katalikybės bastione Italijoje jau tampa Raudonkepuraitės diena. JAV pilietinių teisių aktyvistai priešinasi bet kokiam krikščionybės ir Kalėdų atributų naudojimui per Kalėdas, o laisvamaniškoje Prancūzijoje užkliuvo net kryžiaus formos šokoladukai, kurie tradiciškai buvo pardavinėjami per Kalėdas mokyklose. Ką gi, viskas grįžta į vietas.
Juk nedaug žmonių žino, kad Jėzaus Kristaus gimimo diena pirmųjų krikščionių buvo švenčiama sausio mėn. 6 d., o tik nuo IV a. imta švęsti gruodžio 25-ąją. Mat tą dieną Romos imperijoje buvo švenčiama Mitros – mirštančio ir vėl prisikeliančio dievo – šventė, nes tai buvo saulėgrąžos (solsticijos) metas ( gruodžio 21 – sausio 6 dienomis).
Nėra įrodymų, kas Jėzus Kristus gimė gruodžio 25 d. Ir netgi pirmasis paminėtas šio Kristaus “gimtadienio” paminėjimas surandamas tik 353 mūsų eros metais - ir iki pat 440-ųjų krikščionių bažnyčia nebuvo paskelbusi oficialios Jėzaus gimimo dienos. O tai paskelbus (gruodžio 25 dieną) Kalėdos jau tapo (žiemos solsticijos) švente daugeliui europiečių - pirmoji diena, kai naktis jau trumpėja. Dėl kalendoriaus pakeitimo Kalėdos jau nesutapo tiksliai su solsticijos data. Plintant krikščionybei ši šventė daugelio kultūrų buvo priimtina, nes ji sutapo su jų pagoniškais papročiais. Tuo metu senovės romėnai keisdavosi dovanomis, kad taip pažymėtų Saturnalijų šventę. Iš šios keltų ir teutonų tautų 12-os dienų trukmės šventės į Kalėdas perėjo nemažai jų papročių.
Krikščionybei save įvardijus kaip katalikybę, o šiai virtus valstybine Romos imperijos religija, vietoj Mitros imta švęsti Kristaus gimtadienį. Tačiau dar ir prieš tai tų kraštų apeigose vienaip ar kitaip būdavo minima solsticijos šventė, suvokta kaip gamtos atgimimas, prisikėlimas naujam gyvenimui. Germanų, baltų, slavų kraštuose iki šių dienų Kūčių apeigose yra išlikę elementų, aiškiai susijusių su pagonišku mirusiųjų kultu (Kūčių vakarienės valgių likučiai paliekami ant stalo vėlėms vaišinti).
Ilgainiui į Kalėdas prisimaišė tiek daug pagoniškų elementų, jog galiausiai net nebežinai, kas gi tos Kalėdos: gamtos rato virsmas, šeimos šventė, firmos balius, dovanų maišas, Senelio Šalčio aplankymas ir t.t..
Galų gale tai, kas buvo sumaišyta, ima viršų - eglutės, seniai šalčiai, “Jingle bells” komercinės reklamos ar pagoniški ritualai užtemdė tikrąją šios šventės prasmę. Anglijos arkivyskupas atvirai pareiškė, jog Anglija - jau ne krikščioniška šalis, o šalis, švenčianti Saturnalijas. O ar ne nuo to viskas ir prasidėjo, kai kažkas sukeitė datas ir sutapatino tai, ko nebuvo?
Taigi turime pasirinkti, ką švenčiame - saturnalijas ar Kristaus gimimą, tegu ir sutartinį.Negali tarnauti dviem šeimininkams.


ketvirtadienis, gruodžio 16, 2004

Bijau Kalėdų

Kiekvienos Kalėdos mums vis naujos, bet kartu mes stengiames sugrįžti į praeitį sustabdyti laiką, bet ne visada pavyksta. Dabartinis žmogus sprendžia klausimą, į kurį taip ir neranda atsakymo, kas gi yra Kalėdos jam, jo kartai. Beje, lietuviai yra per daug uždari, kad kalbetų atvirai. Štai, ką internete vieni kitiems pasakoja žmonės, prisidengę slapyvardžiais, nesislapstydami, todėl visai atvirai: “Man patinka Kalėdos, mėgstu apsipirkinėti "Maximoje" ir "Hyper Rimi", man patinka gauti dovanų, įpakuotų į blizgų popierių, aš laukiu Kūčių ir Kalėdų vaišių, būtinai nueinu i bažnyčią, eglutę puošti tingiu, nors tenka. Žinot, kai kurie Kristaus apaštalai prieš atsiversdami buvo muitinininkai, o Marija ir Juozapas, aš manau, šiais laikais ieškotų nupigintų prekių kokioj "Maximos" bazėje ar "Norfoje".
“Kalėdos. Noriu per jas pasijusti vaiku, laukiančiu stebuklų. Noriu pamiršti visas proto patirtis, jų slegiančią naštą ir atgaivinti užmirštus ledo ir ugnies jausmus. Noriu nekantriai laukti ateities ir net nepagalvoti, kad dar vieni metai prabėgo. Kiek dar daug neišbandyta kelių ir neatrasta takelių”.
“O aš norėčiau Kalėdas atidėti - dar pasimėgauti jų pažadais ir neišvyniotais ryšulėliais, sulaukti tobulai girgždančio sniego ir truputėlio laiko. Kiekvieną kartą, kai pamatau pirmąsias Kalėdų dekoracijas parduotuvių vitrinose, mane suima siaubas - dažniausiai dėl to, kad Kalėdos susijusios su įvairiais "metiniais" atsiskaitymais”.
“Praeitų metų Kūčios, kalėdos buvo tikrai įsimintiniausios mano gyvenime. Deja, ne gerąja, o blogąja prasme. Visos šeimos turi įvairias tradicijas. Tik sutikusi savo kelyje, dabar jau dabartinį savo vyrą, pradėjome kurti savo šeimos tradicijas. Kaip dabar suprantu, mes ne nuo to pradėjom, nes gyvenom kitų (jo tėvų) gyvenimą, vadovavomės netiesiogiai, bet kitų įbruktomis taisyklėmis, pažiūromis, tradicijomis....Kiekvienais metais šventę paversdavom santykių aiškinimusi, santykių gerinimu, pažadų dalinimu...o vėliau jų nesilaikymu. Taip bėgo metai, o šventinė nuotaika kasmet nesikeisdavo. Tačiau praeitos šventės buvo kiek kitokios. Gal labai skausmingos, bet kitokios ir todėl įsimintinos. Jas šventėme atskirai. JIE pirmame namo aukšte, MES antrame. JIE - dviese, MES taip pat. Skaudu, žiauru, keista? Greičiausiai. Patikėkit, tai tikrai nebuvo lengva. Bet nuo kažko juk reikėjo pradėti. Ir pradėti ne bet ką, o kurti savo šeimos tradicijas. Nes juk vieną dieną imi ir suvoki, kad kai kurie dalykai niekada nepasikeis, jei nepradėsi pats kažko keisti”.
Taigi, kiekviena karta sprendžia šį klausimą savaip, ypač šiuo metu, kai žmogus yra toks laisvas, kad dažnai nebežino, ką su ta laisve ir bedaryti. Nebegalime švęsti taip, kaip mūsų tėvai, nebegalime švęsti taip, kaip mūsų proseneliai. Galim net pasijusti kaip toj Azijos oloj, kur sanskrito kalba užrašyti žodžiai, puikiai suprantami lietuviui: ”Kas tvam asi”.
Tik mūsų ola – šis laikas, kuriame blaškomės, o dar dažniau esame blaškomi, kaip Juozapas su Marija buvo blaškomi savo laiku, nors jų šeimoje gimė išganytojas. Manau, kad tiksliausiai šiandieninio žmogaus būseną nusakė dar vienas anoniminis internautas. ”Nuoširdi yra baimė nepatirti to, ką turėtumėm patirti per šv.Kalėdas”,- užrašė jis.

trečiadienis, gruodžio 15, 2004

Džedajaus kelias V

Epizodas 5. Psichologija.
Ach taip, aš apie baltą spalvą. Matot brangieji, pasaulis gali pasiūlyt visą spektrą – Biliūno “Kliudžiau” pravirkdys, ”12 kėdžių” pralinksmins, rytų mokymai pamokys kvėpuoti ir mylėti save, žodžiu, visas spektras kaip ant delno.
Vienintelio dalyko tu nepamatysi – būtent baltos spalvos, kurioje gyvena Jėga. Aš tai supratau susidūręs su psichologais ir ekstrasensais. Beje, labai juokingas yra psichologų žurnalo pavadinimas”Psichologija Tau”. Išversiu – tau, bet ne man. Kaip galima pasitikėti psichologu, kuris pats 5 kartus vedęs? Šio žmogaus gyvenimas kiauras kaip tarka, o jis bando pasakoti, kaip reikia gyventi šeimoje? Arba psichologe, kuri pati gyvena pusiau depresinėje būsenoje? Arba ekstrasense, kurios tyros akys, bet plėšri piniginė?
Ir tie, ir tie, puikiai gali išnarstyt praeitį, gali parodyk, kur glūdi nesėkmės, bet jie neturi jėgos pakeisti mano gyvenimą.
Jie neturi jėgos.
Ar tai reiškia, kad aš visą gyvenimą taip ir nugyvensiu mažėjančia trajektorija? Kai apie tai susimąsčiau, sukilau. To būti negali, aš nenoriu gyventi taip, kaip nenoriu, o pasirodo, kad didžiausias kliuvinys esu aš pats.
Taigi didžiausias klausimas tapo kaip man pačiam išsivaduoti iš savęs. Ar yra tokia jėga, kuri gali tai padaryti. Man nebepakanka dailinti fasado, man reikia naujo namo. O tai gali būti tik balta šviesa. Tiesa, suvoki ir tai, kad įžengęs į tą šviesą turėsi palikti visą purvą, kuri ankščiau vertinai, kaip papuošalus. Suvokiau ir tai, kad ši psichologija skirta man, ne kitiems.

pirmadienis, gruodžio 13, 2004

Darbas žmogų puošia, taip sakant

Visada gali rasti tai, ką norėtum pasakyti ir kas už oficialių reiškinių egzistuoja neištarta. Kaip tvirtino simbolizmo literatūroje kūrėjai – kiekvienas reiškinys yra tik ženklas tikrovės, kuri yra už jų. Taigi ir mūsų gyvenimas dažnai paradoksaliai siauresnis už paraštes, kuriose tiesiog mirga komentarai pačiam sau. Neištarti. Nutylėti.
Bet juk ne visada gali tylėti, nors mums, lietuviams, dar su motinų pienu yra įaugę ”tyla –gera byla”. Žinoma, kalbėdamas visada rizikuoji, visada atsiveri ir gali pasirodyti ne toks jau protingas, koks atrodei sau. Tad ir renkiesi, kaip ir kada kalbėti, o kai ką tiesiog pasilieki užrašęs paraštėse sau.
Laikas lekia, baigiasi neįtikėtinai trumpa vasara ir suvoki, kaip tave supa paradoksai. Visą vasarą trunka šienapjūtė, bet žemdirbys neturi laiko pasigrožėti nupjauto lauko švara. Paradoksalu –visada turime laiko dirbti, beveik niekada – pasidžiaugti savo darbu. Tai bene didžiausias prakeikimas, lydintis dabarties žmogų – jis nebesidžiaugia savo darbu. Kiekvienas naujas darbas – tarsi priešas, kuris turi užversti kanopas anksčiau, negu tu pats griūsi iš nuovargio. Todėl ir darbas – jau ne malonumas, o kova, kuri dažniau baigiasi tokia pergale, kurią karalius Pyras įvardino taip “Dar viena tokia pergalė ir liksiu be armijos”. Materialistiniame pasaulyje turi elgtis kaip Matrosovas – griūk krūtine ant kulkosvaidžio, bet jį nutildyk – svarbus rezultatas, o ne priemonės ir pats procesas.
“Dar vienas toks darbas, ir neteksiu gyvenimo džiaugsmo”, – daugelis iš mūsų mąstome būtent taip, kai imamės kažko naujo ir nepažįstamo, ar tiesiog atliekame kasdienius ir įprastus darbus. Kažkaip nejučia praradome pasitenkinimą, kažkaip nejučia praradome malonumą, kažkaip nejučia ėmėme matyti beprasmiškumą. Štai kodėl dabartiniam žmogui neužtenka dviaukštės pilaitės, nors anksčiau visa šeima išsitekdavo ant duonkepio, štai kodėl turintys 1 hektarą žemės sako, kad dirbti jos neapsimoka, nors daugelis užsiaugina daržovių ir 6 aruose.
Tiesiog darbo su malonumu nebesiejame, ir tiek. Patikėjome, kad malonumas yra ant Palangos smėlio, Turkijos pakrantėse, malonumas – sočiai prikirsi ir nieko neveikti, bet dirbti ir patirti malonumą – iškrypimas kaip reta. Patikėjome.

penktadienis, gruodžio 10, 2004

Krikščionybė persikraustė

Štai ką radau pasauliniame tarnavime DCI, kur krikščionys iš visų šalių rašo laiškus, dalinasi tarnavimu, poreikiais, norais ir regėjimu. Absoliuti dauguma laiškų yra iš Lotynų Amerikos ir Afrikos. Panašu, kad Europoje liko tik institucinė krikščionybė. Krikščionybė persikraustė ir nežinia, ar sugrįš...

Laiškai:
“Po daugelio laukimo mėnesių Adriana išvyksta į Valenciją. Ten ji prabus iki kitų metų vasario. Bet kuri bažnyčia, kuri nori pasidalinti mūsų regėjimu, kad Viešpats atveria didžiules galimybes Lotynų Amerikos evangelistams reevangelizuoti Europą, gali į ją kreiptis.
Mes domimės nacionalinėmis mažumomis Ispanijoje, taip pat gal kas patars, kaip misionieriai gali apsirūpinti save, pasirūpindami nedideliu bizniu.
Žoržas ir Adriana Zaxradnicek, Argentina

”Daugelis žmonių visame pasaulyje girdėjo, kad Kinija išgyvena milžinišką prabudimą, kai kurie duomenys liudija, kad kasdien Jėzų įtiki po 30 000 žmonių. Tačiau tik nedaugelis žino, kad prabudimo sėkla – tūkstančių kankinių kraujas, kurie užmokėjo labai didelę kainą už tai, kad laikėsi gyvenime Evangelijos tiesų ir buvo ištikimi. Vien per vadinamąjį bokserių sukilimą buvo nužudyta 30 000 krikščionių. Prabudimo sėkla - kankinių kraujas”.
”Freidi Faks” , Kinija

“Jei jūs iš Afrikos, siųskite man savo maldos poreikius, o jei jūs misionierius, papasakokite, ką jūs darote, nes kitais metais aš pats vyksiu į Afriką, kad pamatyčiau, ką daro Viešpats”.
Sandra Zambarano, Kolumbija

“Gal kas gali pasirūpinti vaikais – pabėgėliais. Tai - Dievo vaikai, kurie norėtų turėti tėvus krikščionis”.
Džonas Mansarėjus, Gana, pabėgėlių stovykla

“Mūsų kelionės į Indiją metu viename neturtingųjų rajone radome moterį induistę, kurios dukra sirgo nepagydoma pneumonijos (plaučių liga) forma ir turėjo mirti. Mes meldėmės už ja, vėliau visą kelionę Šventoji Dvasia vėl ir vėl primindavo mums šitą mergaitę.
Prieš mums išvykstant į Meksiką, vietinis pastorius patvirtino, kad mergaitė sveika, o jos motina kviečia kaimynus induistus pažintį Tikrąjį Dievą”.
Sara, Adriana, Džoelis, Transkultūrinių misijų mokykla, Mantgomeris, Meksika

“Mes norime važiuoti į Europą, konkrečiai – į Prancūziją tarnauti Viešpačiui kaip misionieriai. Mūsų širdyse yra skausmas dėl Prancūzijos, mes su žmona meldžiamės už šią šalį. Galėtume melstis efektyviau, jei geriau žinotume Prancūzijos problemas.
Migelis Andželas Rodrigezas, Panama

ketvirtadienis, gruodžio 09, 2004

Džedajaus kelias IV

Balta šviesa(epizodas 4)

Tikras džedajus ir tai ne visada atskiria, iš kur ateina Jėga, o ką jau kalbėti apie mane.
Nežinau, kuri “Žvaigždžių karų” serija sukosi mano gyvenime, kai gavau tą smūgį į pakaušį. Beje, ar pastebėjote, kad tokie smūgiai dažniausiai mus ištinka tada, kai visai to nelaukiame, kai jaučiame saugūs, kai aplink turime susikaupę savo imperijos armiją. Kai kam tai pinigai, kai kam valdžia, padėtis, laisvalaikis, karjera ir t.t.(Noriu pasakyti, kad jei kaip tik šiuo metu taip jautiesi, visai galimas dalykas, kad kuoka jau pakelta). Žodžiu, tariesi susiradęs viduriuką, kai kaimynai tavęs neerzina, o ir tu jų, va tada ir žiebia.
Aš jau tariausi, kad radau šviesą, taigi iš mano “Žvaigždžių karų” scenarijaus liko tik skutai – “Nėra teisaus, nėra nė vieno…”.
Aišku, pasakysi, kad kam matyti tik juodai arba tik baltai, juk pasaulyje tiek įvairiausių spalvų, bet ar pagalvojote, kad visas vaivorykštės pektras telpa… baltoje, t. y. būtent toje 1 spalvoje. Kaip toj klasikinėj patarlėj”Visi keliai veda į Romą”. Jėga gyvena baltoje šviesoje.


(Bus daugiau)

trečiadienis, gruodžio 08, 2004

Kaip Andersenas komunizmą statė

Ar žinote, kad žymiojo danų pasakų kūrėjo Hanso Kristinsiano Andersono pasakos tarybiniais metais buvo cenzūruojamos, todėl dažnai įgaudavo visai kitą prasmę, negu buvo paties autoriaus sumanyta, ir net prisidėjo prie šviesaus rytojaus(t.y. komunizmo) statybos.

Plastmasinės barškės

Kai vakarais atsiversdavau pasakų knygą, dažnai nežinodavu, ką skaityti savo dukrai. Ligi tol pasakos man atrodė toks nekaltas žanras, bet staiga pamačiau, kad kažkas kažką praryja, ragana maitina Jonuką ir Grytutę tam, kad iškeptų ir suvalgytų, vilkui ožka žirklėmis prapjauna pilvą žodžiu, nuo šio atradimo mano pasakų skaitymas virsdavo “aaaa, yyy ir t.t.”, nes dažnai tiesiog nežinodavau, ką vaikui ir skaityti – tokį žiaurų ir priešišką pasaulį atverdavo pasakos.
Priėjau išvados, kad geriausiai skaityti tas pasakas, kurioms “kraują nuleido” masinė kultūra –iš jų jau pašalinti patys drastiškiausi momentai, jos puikiai iliustruotos, visas veiksmas įvyniojamas į rausvą popieriuką, likusį nuo barbių įpakavimo, ir jos beveik tokios gražios ir beskonės kaip plastmasinės braškės. Tačiau pripažinsiu, adaptuotos pasakos ilgainiui ėmė erzinti, tuo labiau, kad atrodė visiškai lėkštos. Vienos iš neįdomiausių man buvo Hanso Kristiano Anderseno pasakos, kurias vis stengiausi praleisti, nes “Undinėlė”, tiek “Sniego karalienė” man asocijuodavosi su matytais animaciniais filmais ir nemačiau jose “reikiamo pedagoginio prado”. Bet netyčia pakliuvo į rankas seno leidimo Anderseno pasakų tomelis. Padvejojęs surizikavau dar kartą atsiversti šią knygą ir pradėjau skaityti man nežinomą pasaką “Sidabrinis šilingas”.
Pats Andersenas tvirtino, kad jo negalima laikyti tik pasakų vaikams autoriumi – jis pasakas rašė visų pirma suaugusiems, o visi literatūros tyrinėtojai tvirtina, kad kiekviena jo pasaka paprastai turi alegorinę prasmę, kuri vaikams gal ir ne visada suvokiama. Va ir skaitydamas “Sidabrinį šilingą” viduje aptikau, kad kažkur tai jau esu skaitęs, esu girdėjęs, nors istorija ir buvo labai paprasta – sidabrinis šilingas išreida iš kalyklos ir, keliaudamas su šeimininku, patenka į svetimą šalį, kur iškrinta iš piniginės, pasimeta. Šioje šalyje visi nori juo atsikratyti ir nuolat šaukia “Netikras”. O šilingas visą laiką žino, kad jis tikras. Taip trunka tol, kol grįžęs šeimininkas vėl paima jį į rankas. ”Juk tai geras senas šilingas”,- pasako jis ir atsargiai suvynioja jį ir įsideda į kišenę. Ir staiga aš supratau – tai pasakojimas apie krikščionio gyvenimą šioje žemėje ir apie Šeimininką, kuris vienintelis žino, jog jis tikras, ir sugrįžta pasiimti… Buvau priblokštas pasakos gelmės ir biblinės autoriaus pasaulėjautos.

Ką išmetė cenzūra

Beje, mano minimas H.K.Anderseno pasakų leidimas – reta išimtis, nes tarybiniais laikais, kuriais užaugo šiuolaikinė karta, visa literatūra buvo griežtai cenzūruojama, o ypač ta, kuri skirta vaikams – paprastai iš knygų dingdavo viskas, kas šviesaus komunizmo statytojams neatrodė tinkama vaikų auklėjimui. O vienas iš pavojingiausių dalykų, cenzorių manymu, – tikėjimas Dievu. Štai kodėl daugelis iš žymiojo danų pasakininko pasakų mums nežinomos iš viso, o kitos buvo griežtai cenzūruojamos. Taip prieš savo valią danų pasakininkas atsidūrė komunizmo statytojų gretose. Pavyzdžiui, garsioji “Sniego karalienė” originale pripildyta religinio turinio – Trolio veidrodis sudūžta ne šiaip sau, o todėl, kad jo mokiniai kelia veidrodį į dangų tam, kad “pasijuoktų iš angelų ir viešpaties Dievo”, ne ašaros išplauna iš Kajaus širdies veidrodžio šukes, bet Gerdos giedamos psalmės apie Jėzų Kristų suminkština jo širdį ir jis pravirksta. Kai Gerda pavargsta kaudamasi su Sniego Karalienės rūmų sargais, ji ima melstis malda “Tėve mūsų”, o kai baigia melstis, ją apsupa “galingų angelų legionas”, kuris ietimis sudaužo sniego pabaisas.
O kai Kajus ir Gerda grįžta namo, jie randa savo mylimą senelę, kuri sėdi ir garsiai skaito iš Biblijos: ”Jei netapsite kaip maži vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę”.
Žinoma, dėl šios priežasties daugelis H.K Anderseno pasakų iki šiol nėra publikuotos lietuvių kalba. Bet ir kitose pasakose uolūs cenzoriai, neturėdami biblinės pasaulėjautos, tiesiog negalėjo suprasti pasakų alegorijų. Štai nekelia abejonių, kad tik tikintis žmogus gali pakelti tiek skausmų, kiek pakėlė Elenytė dėl savo brolių pasakoje “Laukinės gulbės”. Užtenka pažvelgti, kaip didingai per naktį stovi jos broliai ant uolos (aliuziją į Kristaus palyginimą) viduryje jūros siaučiant audrai ir dainuoja šventąsias giesmes, kad suprastum – veikėjai ne šiaip grumiasi su blogiu, jie žino, kad yra absoliuti tiesa, kuri yra už juos ir kurios negali nugalėti joks blogis.
Deja, komunistų pradėtą darbą sėkmingai tęsia populiarių knygų leidyklos, Holivudas, todėl skaitykite tik originalą.

antradienis, gruodžio 07, 2004

Džedajaus kelias III

Žvaigždžių karai (epizodas III)

Nežinau, ar skaitėte, tokius žodžius:”Tada demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules”. Kažkada buvo taip, bet pastaruoju metu man atrodo, kad viskas vyksta atvirkščiai – demonai iš kiaulių sugrįžta į žmones. Tokie kiauliški kiauliški, už tat ir gyvenimas yra toks kiauliškas. Bent taip aš pagalvojau šį rytą gerdamas kavą ir galvodamas.
Tiesa, užmiršau paklausti, ar buvote kada patekę į “Žvaigždžių karus”. Aš buvau – viena mano pusė rėkė, kad esu pats niekingiausias iš žmonių, kita – kad pats kilniausias. Nors, iš esmės, nieko čia naujo – man dar neteko sutikti tiesiog žmonių. Visi – tik ypatingi. Net ir tie, kurie sako: ”Na, aš paprastas žmogus, gyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo”. Tačiau, jei pastebėjot, tie žmonės pasako tai tokia intonacija, kad iš karto supranti, kad jie – ypatingi, nes paprasti. Galima sakyti tai tapatumo ieškojimas.
O aš buvau ypatingas (nesislėpiau) – kai žiūrėdavau sau į rankas, negalėdavau patikėti, kad tai tik vienos nakties produktas, kažkaip netyčia atsiradęs ir neturintis prasmės. Teliko save įprasminti. Taigi – tai buvo tikras “Žvaigždžių karas” – net kai darydavau sąmoningą niekšybę, galvodavau, kad esu geresnis…
Tiesa, laisvalaikiu paskersdavau materializmą, tyčiodavausi iš idealizmo, žodžiu turėjau gerą laiką. Skaitydavau Oskaro Milašiaus poeziją ir krisdavau į komą perskaitęs “Varnai apsunkę nuo šaltos žmogienos” ir t.t. Matai, kai tu ypatingai nori būti ypatingas, tai visiškai tau apsuka protą. Žodžiu, net prieš save būnant žvaigžde turi sumokėti nemažą kainą.
Savaime aišku, kai kada bandydavau sutaikyti tas abi puses, bet nepasakyčiau, kad tai buvo sėkmingas eksperimentas. Greičiau kažkas nevykusio.
”Mes ieškome kaip akli sienos, suklumpame vidudienį kaip naktį, esame tamsoje, kaip mirusieji. Mes visi riaumojame kaip lokiai, vaitojame liūdnai kaip burkuojantys balandžiai; mes laukiame tiesos, bet jos nėra, laukiame išgelbėjimo, bet jis toli nuo mūsų”,- kažkada užrašė Izaijas, ir tai tikrai apie mane.
Kai nėra tiesos, tu pats bandai tapti sau tiesa. Ar pastebėjote, kad žmonės mėgsta sakyti :”Aš taip niekada nedarau”? Jie jau tapo sau tiesa.
(Bus daugiau)

Partijos, atsiprašant

Gerais senais laikais žmonės buvo dalinami į dvi kategorijas: į moteris ir vyrus bendrąja prasme(vyrai mylėjo tik moteris, o moterys – vyrus) bei partinius ir nepartinius (partiniai mylėjo likusius, nepartiniai buvo tokie savanaudžiai, kad leidosi mylimi, bet patys nemylėjo) . Paprastas buvo gyvenimas…
Būti “partiniu” reiškė anais laikais galimybę šiek tiek išgerti, šiek tiek pavogti, bet galų gale vis tiek būti iškeliamam pavyzdžiu nesusipratusiai nepartinių masei. Taip pat “partiniai” visų pirma kildavo karjeros laiptais, gaudavo butus ar namus be eilės, mašinas pagal eilę ir kelialapius į sanatoriją, o jų vaikai – net į žymųjį Arteką, kai paprastų kolūkiečių atžalos nugaras šildydavo ravėdami cukrinių runkelių laukus. Taigi natūralu, kad žodis “partinis” paprastų žmonių lūpose įgavo neigiamą reikšmę – tai žmogus, kuris gyvenime kelią skinasi ne remdamasis savo sugebėjimais ir darbu, bet priklausymu vienintelei ir neklystamai partijai.
Galų gale visa tai baigėsi tuo, kad žmonės sukilo prieš tokią tvarka, tik, deja, šiuo metu kaip ir nėra prieš ką sukilti – partijų pernelyg daug, o iš esmės jos vykdo tą pačią veiklą, kaip ir jų garsioji pirmtakė.
Nieko jau nebestebina žmonės, pakeitę net keletą partijų. Gink dieve, esu už tai, kad žmogus turi teisę persigalvoti, pakeisti savo požiūrį, bet kai požiūrio pasikeitimas, sietinas su artėjančiais rinkimais, – tai jau prostitucija. Politinė. Antai viena garbi ponia visiems pažįstamiems giriasi, kad tik partinei veiklai ji dėkinga už darbą, už padėtį – na ir kas, kad partija jau trečia, bet užtat darbas garantuotas. Išties būnant nepartiniu mažuose rajonuose beveik nėra šansų nugalėti konkurse darbo vietai užimti. Galų gale gali būti net ne valdančios partijos, o opozicijos narys, ir tai tau gali pasisekti, nes užuot kišusi visur savo žmones, partija ims ir išsigąs, ir pasodins į postą opozicijos atstovą, demokratijos įtvirtinimui, atsiprašant.
Tiesa, reikia pasakyti ir tai, kad partijose vis dėlto yra susitelkę patys aktyviausi žmonės. Tačiau neramina tai, kad jos keičiamos dėl naudos, o ne iš įsitikinimų. Kitaip sakant, nėra geresnių katalikų už buvusius komjaunuolius ir pionierių vadovus - dabar beveik visi mokyklose tikybą dėsto. Liuks.


pirmadienis, gruodžio 06, 2004

Džedajaus kelias II

Taigi, kur aš čia baigiau, ai ties griuvėsiais. Mes, lietuviai, turim tokią nesveiką meilę praeičiai, na tiesiog tam tikrą nekrofilijos formą - meilę griuvėsiams ir pelėsiams.Nesakau, kad jei jau sena, tai visiškai nenaudinga, bet, mano galva, jei ir šiandien ne visi daiktai sukuriami kokybiškai, tai ir po 50 metų jie kokybiški nebus, taip buvo visada - tai kam tvirtinti, kad bet kokia griuvena yra vertinga? Na, bet apie tai - kitą kartą.
Taigi, stoviu aš prie tų memorialinių griuvėsių, taip sakant asmenybės senamiesčio ir kraupstu.
Žinot, brangieji, esu įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų turi galimybę per gyvenimą pažvelgti į savo gyvenimą būtent tokioje šviesoje, kartais tai ištinka tiesiog rišantis batraištį, o kai kada net valgant koldūnus. Bet tai ištinka - kažkas apšviečia ir tu matai save. Ne visiems tas vaizdas patinka, man taip pat nepatiko.
Mėgstu meną, patinka abstrakcijos, bet čia buvo tikra apokalipsė - vienas dalykas, kai vaikštai po parodą ir matai kažkieno sukurtas siurrealistines pabaisas, kitas - kai tos pabaisos ir griuvėsiai esi pats, o tuo labiau, kad galvoje nesustodama skamba ta Biblijos eilutė:"Nėra teisaus, nėra nė vieno, visi paklydo..."
(Bus daugiau)

sekmadienis, gruodžio 05, 2004

Pagranduko istorija

Kai pagalvoji, tai pirmasis neformalas buvo pagrandukas. Jis pabego nuo senelio ir seneles ir leidosi į kelią.
Krikščionys neformalai irgi yra būtent tokie - pabėgę nuo motinų bažnyčių jie išeina kažkur, kur ir patys nežino. Pasaulis spaudžia, atsiremti nelabai yra į ką, pažįstami nesupranta, o ir patys ne visada savimi pasitiki. Beje, yra pavojus, kad kokia gudri lapė juos suės, bet yra ir galimybė pasprukti nuo meškos ir vilko.
Visų šalių pagrandukai - vienykitės.
Pagrandukų svetainė.

šeštadienis, gruodžio 04, 2004

Džedajaus kelias

Kultinė kino epopėja “Žvaigždžių karai” vėl rodomi kas sekmadienį per televiziją, tiesa,jau laiku, skirtu vaikams. Na bet vis tiek žavu. Sakysite, aišku, sumaniai eksploatuota amžinoji gėrio ir blogio kova, puikūs efektai ir t.t. Tačiau net ir tame pop produkte yra grūdas, kuris užkabina žmogaus esmę. Tai džedajai, vieniši riteriai, visą savo išmintį ir galybę semiantys iš Jėgos. Tiesa, vieni semiasi iš šviesiosios pusės, kiti – iš tamsiosios. Kaip ir turi būti, į tamsiąją pusę nuklysti labai lengva, į šviesiąją, šiukštu, sugrįši tik per mirtį.
Na, kai pagalvoji, kuo ne mūsų gyvenimas – išties jėgų gauname arba iš šviesos, arba iš tamsos. Negali nepastebėti, kad viso pasaulio įvykiai rutuliojasi būtent tamsiojoje pusėje – mes labai uolūs kovoti iš pykčio, neapykantos ar įžeidimo. Ta pusė tokia stipri, kad matai kaip arabai akmenimis puola tankus. Energija iš tamsiosios puses duoda jėgų, bet atima protą. Ir nepaisant to, mes geriau pažįstame tamsą.
Jei ko nors paklaustum, na, pavyzdžiui, “tu labai sustiprėjai nusijuokęs, apkabinęs mylimą žmogų ar nenusikeikęs?”. Turbūt pavedžiotų mums apie smilkinį…
Tamsiąją pusę mes pažįstame puikiai, ji tiesiog mūsų kraujyje, o kaip su šviesiąją? Niekaip. Jos nežinome, todėl skubame susigalvoti.
O ar galima susigalvoti šviesą?
Galima ir netgi labai populiaru. Stebėdamas televizines akcijas gali pasakyti – žmonės bando savyje uždegti šviesą, tačiau ir ta šviesa skirta apšviesti ne tamsą, o organizatorių asmenybę. Taigi, ir ta šviesa iš tamsiosios pusės, nepaisant gerų darbų, šaknis - savimeilė ir savo asmenybės išaukštinimas. Iš prigimties žmogus nepažįsta šviesos, o turi jos ieškoti. Tai labai paprastas, bet amžinas klausimas – džedajaus kelias. “Kas aš esu”,- klausia vaikas.”Kokia gyvenimo prasme”,- klausia jaunuolis. “Kas yra tiesa”,- pastūmęs į šalį laikraštį mąsto (na kartais taip būna) suaugęs.
Taip gimsta filosofijos, religijos, tantriniai ir joginiai mokymai, nukreipti patenkinti žmogaus ego. Visiems patinka, kai apie juos sako, kad jie yra ypatingi, miegančios dievybės, o jų blogi darbai – ne tamsa, o tiesiog per daug energijos, kurią reikia nukreipti teigiama linkme, bet esmė puiki.
Man irgi labai patikdavo galvoti apie tai, koks piktas pasaulis ir koks esu geras ir tobulas (savaime aišku –nesuprastas) aš. Todėl pasipiktinau, kai užuot radęs mano didybės patvirtinimą Biblijoje perskaičiau:
”Nėra teisaus, nėra nė vieno… Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra, kas gera darytų”.
Visi – tai ir aš?
Per vieną akimirką sugriuvo mano taip puoselėtas asmenybės “rūtų darželis”, stovėjau pritrenktas ir tik tada pamačiau, kad gyvenu ne name, o griuvėsiuose ir ne ugnis mane šildė visą laiką, o savimyla. Sakysite, nu ir durnas tiek metų apsigaudinėti, bet pasiteisinimui tegaliu pasakyti, kol nėra šviesos, bandai pats šviesti. Šviesą reikia pažinti. Džedajaus kelias.

penktadienis, gruodžio 03, 2004

Sąmonės rašmenys

Gražiai sako Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas :”Žiūrėdamas olimpiadą jaučiuosi labiau lietuvis”. Turbūt ir daugelis iš mūsų taip jaučiasi, pamatę trispalvę, išgirdę himną. Va dar jei ir medalis koks nukristų, išvis būtų proga išeiti su vėliavom į gatvę ar papypsinti automobilių signalais.
Tačiau kartu su šiuo džiaugsmu iš kažkur giliai ateina supratimas, kokie vis dėlto mes esame užspausti,vis dar nešiojame savo kolektyvinėje pasąmonėje supratimą, kad džiaugtis, jog esi lietuvis, gali tik trumpą laiką ir tik labai atsargiai. Na, dėl visa ko, kad ramiau būtų.
Stebėtinas perėmimas to, ko niekas per daug ir neaiškino, ir nemokė, tiesiog žinome ir tiek. Tokia ta mūsų istorija, kad daugelį amžių savo žemėje mūsų protėviai turėjo būti tik pakenčiami, tik “litvinai”, žemesnio rango ir išsilavinimo ženklo nešiotojai – ne lenkų bajorai ir ne rusų ar vokiečių valdininkai. Štai ir išmokome būti atsargūs, dabar tai jau vadinama lietuvišku santūrumu. Nors išties tai ne santūrumas - tiesiog pozicija, iš kurios visada gali pasitraukti nenukentėjęs. Tai ir dabar esame linkę į priekį praleisti tuos, kurie mums atrodo vertesni, daugiau pasiekę, o patys viliamės ramiai, kaip sakė filmo “Niekas nenorėjo mirti” herojus, “su savo boba” pragyventi ir nedėdami ypatingų pastangų. Tad ir išeina, kad partijoms paskelbus apie rudenį įvyksiančius rinkimus, vieni paradoksai – Darbo partiją į Seimą veda darbdaviai, o ne tie, kurie dirba, Liberalai demokratai… žada diktatūrą ne tik mafijai, socialdemokratai rūpinasi stambiuoju kapitalu ir t.t. Nei darbo, nei liberalumo, nei socialinės apsaugos…
Galima, žinoma, prieštarauti, kad čia veikia visai kiti dėsniai, bet aš matau būtent tai, kad mūsų kolektyvinėje sąmonėje įrašyta, jog esame apsigimę nevykėliai, tad godžiai stebime, kaip elgiasi tie, kuriems, mūsų galva, pasisekė, ir galvojame, kad jais pasitikėti ir tegalima, nors ir suprantame, kad jie dažniausiai kalba nesąmones, jei jau savim nepasitikim, o ir nenorim pasitikėt, ir prisiimti atsakomybės.
Bent jau man nemalonu, kad nieko nedaroma būtent šia linkme, niekas nesistengia sugriauti tai, kas sulaiko mus ir mūsų šalį nuo klestėjimo - na ką gero gali sukurti žmogus, kuris savim nepasitiki. Žinot, Atgimimo pradžioj uoliai kibę kurti tautinę mokyklą greitai nudegėme pirštus – pati jos idėja greitai pasidarė mums patiems beveik panaši į tą, kurią mums siūlė Krupskaja. O tautinis auklėjimas, pagrįstas vėliavėlių iškabinimu, mišių lankymu, istorijos studijavimu ir susikaupimo ir rimties valandėlėmis, greitai pašvinko ir apkarto, tad greitai jį numarinome. Jau lengviau pasirodė eiti į Europą, ten bent džiaugsmo daugiau. Tik jeigu nesugriausime tos nelemtos kolektyvinės sąmonės, ir Europoje jausimės šiek tiek lietuviais, šiek tiek nevykėliais.

ketvirtadienis, gruodžio 02, 2004

Mes žemelę arėme, arėme



Na, būkim pažistami, aš iš kaimo...

trečiadienis, gruodžio 01, 2004

Negimusių vaikų verksmas

Kažkada skaičiau tokią žinią, kad vienas didžiausių visų laikų žmonių gelbėtojų yra… Martynas Liuteris. Kažkaip ilgai negalėjau suprasti, ką tai reiškia, nes tvirtinimas, kad vien dėl jo šiuo metu pasaulyje gyvenimu gali džiaugtis apie 15 –20 milijonų žmonių, man atrodė nesuprantamas. Juk kaip galima išgelbėti tai, ko net nebuvo?Tačiau ilgainiui supratau, kad šis vienuolis, nepaklusęs sistemai, kuri sakė, kad jei nori būti dvasingas, turi atsisakyti net galimybės turėti vaikų, išties išgelbėjo savo vaikus, o ir kitų vaikus, kuriuos kėsinosi atimti jiems dar negimus sistema. Pagalvojus tai dar baisiau net negu abortas – iš tavęs atima galimybę to, kas tau priklausė, tačiau apie ką net nežinojai.Beje, tai labai tiksliai nusako ir visos religijos esmę – turi užsiimti kažkuo kitu, kažką daryti, bet atsisakyti būti vaisingas. Deja, tai tik viena iš mūsų gyvenimo sferų, todėl reiktų žinoti, kad dažno žmogaus gyvenime yra sričių, kur girdimas negimusių vaikų verksmas, mes net nežinom, kad galime būti vaisingi. Galima tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi tas vienuolis laikydamas rankose savo vaiką – štai jo burna, štai rankos. Žinoma, visas dabartinis pasaulis tarsi pamišęs dėl to, kad susikurti sau patogų gyvenimą. Kai tavo namuose nuolat kūliais eina keli gyvi “kamuoliai”, žinai, kad niekada, kol jie užaugs, namuose nebus nei tvarkos, nei ramybės. Nei mamos, nei tėčiai išeiginių neturi – vaikai tiesiogiai kėsinasi į mūsų gyvenimus, švelniom, bet kibiom rankom kabinasi į skvernus, pinigines, mūsų norus ir mūsų tikslus. Ir, beje, jie visada nugali. Tiesiog turi atsisakyti kažko savo. Taigi, stebėdamas gyvenimą gali pasijausti tarsi ir pralaimintis prieš tuos, kurie vaikų neturi ar stengiasi juos nustumti tolyn. Tačiau tikras gyvenimas –vaisingas gyvenimas, gyvenimas, kuriame pilna gyvybės, kur mažai ikonų ir mažai puošnių elementų. Tikrame gyvenime yra kraujo, purvo, pykčio, ašarų ir kitų televizijai nelabai įdomių dalykų. Bet tai yra tikras gyvenimas.Kodėl tai kalbu? Kai užeini į namus, kur yra mažų vaikų, jie paprastai tuose namuose ir būna įdomiausi, niekas negali susilyginti su jais – nei aparatūra, nei kilimai, nei baldai, tiesiog intuityviai jauti, kad jie yra čia svarbiausi. Bent jau todėl, kad gimė. Matote, kai kalbama apie kultūrą ar dvasinio gyvenimo sritį dažnai skundžiamasi, kad ji nesusilaukia reikiamos pagarbos ir reikiamo dėmesio. Galiu atsakyti kodėl – todėl, kad ten trūksta gyvybės. Todėl, kad žmonės, aklai tarnaudami mūzai kaip negyvai religijai, taip pat atsisako savo vaikų, kurie galėtų gimti. Taip, čia liejasi kraujas ir snargliai, sakomos kalbos ir aukojami gyvenimai, bet žmonės retai pasiryžta atsisakyti tarnauti mūzoms ir nesiima gyventi savo gyvenimo, kuris būtų vaisingas. Todėl ir asmeninės tragedijos nesuteikia kultūrai gilumo ir iškilios mintys nieko nereiškia – tai tik negyvas tarnavimas savo asmenybei ir nepasotinamam “ego”. Siekdami “kulturinti” kitus, “dvasios šviesuoliai” net nenujaučia, kad galėtų ir kultūroje ar dvasinėje srityje susilaukti vaikų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl meno eksperimentai, kaip sako filosofas Arvydas Jozaitis, virto “meno ekskrementais”. Ar reikia stebėtis, kai koncertų salėje, paveikslų parodoje, iškilmingame renginyje matai ne gyvybę, o girdi tuos negimusius vaikus - ir kultūra laukia savo Liuterio.