antradienis, spalio 31, 2006

Skelbimas



Parduodu kuparą, perku plytas.

pirmadienis, spalio 30, 2006

sekmadienis, spalio 29, 2006

Budėjimas

Šeštadienį miegojau kaime. Gal tikslaiu pasakyti ne miegojau, o budėjau. Kaskart pirmą naktį patiriu tą pačią būseną - suvokiu kad miegu, bet įspūdis toks, kad nemiegu. Žiūriu kaip miegu nemiegodamas, girdžiu garsus ir skaičiuoju viens du trys kaip lėtai slenka laikas. Tačiau paradoksas - pailsiu geriau negu daugiabutyje.
O iš ryto laukė sniegas - snigo dideliais kąsniais ant pušyno, liuks laikas. Dabar žiūriu, kad ir internetas atsigavo, nes buvo porai dienų mūsų kaime nusmigęs. Gal irgi miegojo budėdamas?

trečiadienis, spalio 25, 2006

Kaulai

Taigi, mane vakar pakėlė arba pažemino iki kriminalinių naujienų, tikslaiu bandė, bet nerandu atsakymo. deja, nuvyliau didelį pasitikėjimą man parodžiusius vadovus.
O buvo taip - liepė važiuot į vietą, kur kasdamas vandentekį žmogus rado kaulų ir iškvietė policiją."nuvažiuok, ten vietoj rasi",- pasakė man.
taigi daugiau kaip valandą klausinėjau:"gal kaulu matėt, sakot ne, gal girdėjot, irgi ne". Taigi grįžau be kaulų... Kriminalai ryškiai ne man - neturiu uoslės kaulams.

penktadienis, spalio 20, 2006

Himnas

Yra valstybinių himnų, mokyklos, organizacijų ir t.t. Bet patį apie juokingiausią himną aš girdėjau prieš porą metų - prisiminiau šitą istoriją kai važiavau pro antkapinių paminklų dirbtuvę.
Sodyboje padėjęs dirbti tos paminklų dirbtuvės žmogus keikėsi, burbuliavo ir leido kitokius garsus pasakodamas(toj dirbtuvėj jie su savininkų dviese tedirbo), kad užuot ieškojęs užsakymų savininkas jau visą savaitę brazdina gitara ir kuria cecho... himną "Mes prisiminsim jus ilgai".
Galima įsivaizduoti - tamsi patalpa, antkapiai, rūksta buržuikė, o žmogus kuria himną paminklų dirbtuvei. Labai juokiausi, nors ar ne žavu, kad žmonės kūrybingi?

trečiadienis, spalio 18, 2006

Kai aš buvau nacionalistas

Prisiminiau, kalbėdamas, apie tautą, vieną epizodą iš savo gyvenimo - buvau aršus nacionalistas, palyginus su murzininkais, tai jie išvis tik šiuolaikinis produktas - marširuoja tik per mitingus ir kai juos filmuoja televizija. O ir "kaunasi" už lietuvybę tik keikdami žydus(kurių Lietuvoj beveik nebėra), nes tai garantuoja patekimą į eterį.
Mano nacionalizmas buvo aršus ir tylus, deja, paremtas neapykanta - nekenčiau valdančios tautos - rusų. Gal ne tiek pačių rusų, kiek ideologijos, kuri keliavo ant šitos tautos ir ekspansija jos buvo ryški.Gal niekas nebeprisimena, bet rusų kalbos mokytojai gaudavo didesnius atlyginimus, studentai - didesnes stipendijas, o atvažiavę iš Rusijos specialistai - butus, kai lietuviui reikdavo laukti 15-20 metų.
Bet tiek to, turiu nemažai pažįstamų, kurie yra rusų tautybės, negaliu pasakyti apie juos nieko blogo - nei jie blogesni, nei geresni - tiesiog žmonės.Bėgant laikui išmokau atsirinkti ir atskirti.
Va, tai tas vienas iš epizodų (visų šlovingų savo žygių kovoje už lietuvybę nepasakosiu,nes jų, kaip ir partizanų,einant metams ir tolstant jaunystei tik daugėja:-), kurį prisiminiau - tais laikais, kai "Vakaro žinios" dar nebuvo olialia tomkaus laikraštis, o ir išeidavo tikrai vakare,prie jo eilės budavo, pirkdavau du egzempliorius - lietuvišką ir rusišką. Lietuvišką pasilikdavau, o rusišką -iškart perplėšdavau ir šiukšliadėžėn stebint eilei.
Kas gali paneigti, kad ne dėl to griuvo SSSR?:-)

antradienis, spalio 17, 2006

Apie tautą ir purvą

Tačiau Rūta atsakė:
“Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas – mano Dievas".
Rutos knyga

Kai Naomė Rutą įkalbinėjo grįžti atgal, ji atsakė "Tavo tauta yra mano tauta".
kaip svarbu būti tautoje ir turėti savo tautą, juk Ruta net nežinojo, kokia ta tauta, ar turtingi, ar ten visi dori ir turtingi, ar daug kvailų ir t.t. Ji nusprendė būti tautoje ir šiandien vis dar minimas jos vardas turbūt dėl šios priežasties.
Apie tai pagalvojau, kai aptikau, kad Lietuvoje yra atvirkščiai - mes neturime tautos. dauguma elgiasi ir gyvena ir kalba taip, kaip neturėtų savo tautos, o tik savo interesus. Individualizmo amžiuje būti tautoje reiškia būti atsakingam už kitą. Daug paprasčiau rodyti į kitus ir šaukti - "aš ne toks, jie ne mano tauta ir aš su jais nebūsiu".
Kai kuriems piliečiams tai tampa net savotiška religija - nesusitepti su tautos purvu, o žiūrėti ir komentuoti per kokį purvą ir dykumą jie klampoja ir taip užsidirbti sau šiek tiek dividendų.
krikščionys yra atskira tauta, kuri vis dar eina ir yra virš tautų. Kiek pastebiu, vis dėlto, būtent krikščionys nesikrato savo tautos purvo ir nesigėdija savo kūniškos tautos. Kurį laiką pats mėgavausi - lietuviai tokie, anokie ir t.t. Tačiau mane sustabdė - lietuvių purvas yra tavo purvas. Taip ir yra.

pirmadienis, spalio 16, 2006

* * *

Viskas perpus
Tuščias dangus
O juk norime gyventi švariai.
Kai galvoji, kad esi lapas –
jautiesi kaip puslapis
O kai esi užtikrintas taškas
Aptinki, jog tik daugtaškis...
Ir skaudu
Ir saldu –
Tiek esi nepažįstamas
Tiek pat ir svetimas

penktadienis, spalio 13, 2006

Postmodernistinis peizažas

Spalis atiduoda šilumą už vėlyvą pavasarį. Gerai, kad bent gamta užjaučia žmones, jei jau Lietuvoje iš valdžios nesulaukiame palankumo. Medžiai meta lapus, posmtmoderniai apibarsto egzistencialistišką mūsų būtį liūdesiu...
Išeivių internetinės svetainės vadovas Aivaras Citronas pasakojo, kad gyvendamas Anglijoje suprato, kad iš tėvynės tautiečius veja ne tik ekonominiai nepritekliai. Bet dažnaiu veja šaltis. Šaltis žmonių santykiuose, darbdavių nesiskaitymas ir perspektyvų nebuvimas.
Pasak A.Citrono, paradoksalu, kad žmonės kartais daug komfortabiliau jaučiasi svetur, o ne čia, jau nekalbant apie materialinius dalykus - pasak jo, po keleto užsienyje praleistų metų grįžti jau reikia valios pastangų – užsienyje šilčiau.
Panašu, kad nors vasarą mus vargino karščiai, o ruduo šiltas, žiema bus kaip reta šalta. Jau dabar daugelio oda pašiurpo, kai benzino litras buvo viršijęs euro ribą, mano įsitikinimu, šita kaina anksčiau ar vėliau grįš. Be to, dėl brangstančių dujų trečdaliu gali brangti šildymas, pranešama, kad nuo kitų metų 42 procentais brangs elektra, per metus malkos pabrango 60 procentų. Visam šitam fone dar ir politinis nestabilumas, Europos Sąjungos uždaryti vartai į euro zoną, didėjančios prekių kainos, o dar Valstybės skolos užsieniui šiandien vienam Lietuvos gyventojui jau „prikaupta“ už 4000 litų...
Kitos šalies gyventojai gal pultų į depresiją, tik ne lietuviai, esame užgrūdinti ir atsparūs. Išgyveno Lietuva blogesnius laikus, išgyvens ir Nepriklausomybę. Tik neaišku, kiek dar mokėsime kainą už tai, kad patys valdžion išsirenkame žmones, kurie beveik nieko nedaro dėl tautos, bet daug – savo rinkimų kampanijos finansuotojams, kurie pateikia vis įžūlesnius prašymus. Jau kuris laikas skamba žinia, kad pramonininkų atstovas Bronislovas Lubys, aišku, išreikšdamas pramoninkų interesus, siūlo įteisinti Lietuvoje 60 valandų darbo savaitę. Kitaip sakant, 5 dienos po 12 valandų. Žiūrėk, politikai ims ir įteisins, juk ar ne verslas finansuoja juos per rinkimus? Bet aš manau – įteisins, vis tiek išgyvensime. Netgi tyčia išgyvensime ir net protestuoti neisime.
Todėl rimtai ar nerimtai, bet tenka konstatuoti – gyvename šalyje, kurioje gali bet koks reišinys virsti bet kuo – kas atrodė absurdas- tampa įstatymu, o kas buvo įstatymas, bus laikoma vos ne nusikaltimu. Bet nieko nepadarysi – tokia yra gyvenimo postmodernistiniame pasaulyje kaina.

trečiadienis, spalio 11, 2006

Einamieji reikalai

Žiūriu blog'as mėgsta vis kokių staigmenų išmesti, šiandien net man komentuoti neleidžia. Nagi dabar pabandysim į naują įrašą.

antradienis, spalio 10, 2006

Gotai. Laidotuvės

Vakar dalyvavau pagrabe. Norim ar nenorim, kartais tenka pabūti tokiuose renginiuose.
Kaip tokiais atvejais būnba, tarp bendradarbių kilo diskusija kaip ir kada bei kaip norėtų numirti.
Bet taikliausiai į moterų lyrinius ir teisingus iš pirmo žvilgsnio :"Aš norėčiau... kad nebūčiau našta... ir t.t.",- atsakė bendradarbis:"Ko gero nė vienas nenorėtų mirti".
Taigi, visi esam šiek tiek gotai, kartu aiškiai matyti, kad mes tokie svarbūs, kad norėtume sureguliuoti net pačią mirtį.

šeštadienis, spalio 07, 2006

Mokymai Birstone

Birstonas. Zurnalistu mokymai. Ko ismokau? Beveik kaip pas mama jauciuos - maitina sociai, miegu kietai, o sako, kad vogti negrazu, o jei jau reki, tai rek taip garsiai, kad ir kiti girdetu.

ketvirtadienis, spalio 05, 2006

Vaikai moko kartais


Kai pavargstu mokyti savo vaikus, imu iš jų mokytis.O jie labai neblogi mokytoijai, jei nustoji juos gainioti ir imi įsiklausyti, kaip jie mąsto. Šiandien visi skuba, o Verionika mažoji kažką krapšto ir sako"štatau vištytėm kur gyventi". Tai ir pamoka - yra svarbus darbai, bet yra ir svarbesni:)

trečiadienis, spalio 04, 2006

Pagarbą senjorams -darbais

Dalyvavau įvairiuose renginiuose mokyklose, bet uždarant mokyklą pasitaikė būti pirmą kartą. Staškūniškio pagrindinės mokyklos likimas nuskambėjo plačiai. Kaltų nesurasime, turbūt kaltė yra visų, o pirmiausia priežastis ta, kad rajono gyventojų vis mažėja, jaunos šeimos išvažiuoja. O su šituo reiškiniu nepakovosi. Prisiminiau, kaip sovietiniais metais žiūrėjau filmą apie Suomijos kaimus, kaip suomiai džiaugiasi kiekviena jauna šeima ir kiekvienu vaiku – vienas seniūnas džiaugėsi, kad pagaliau po 10 metų kaime vėl yra 2 maži vaikai. Tada tai atrodė tiesiog egzotika ir taip toli nuo mūsų. Tačiau, panašu, kad tokia pat situacija kartojasi ir Lietuvoje, deja, negalima teigti, kad vaikus imame vertinti. Mokslininkų atliktais tyrimų duomenimis, Lietuvos vaikai yra nelaimingiausi Europoje. Mus lenkia net daug skurdesnių šalių atstovai. Ir tai visai suprantama – negaliu patikėti, bet kai kurie Anykščių pirmokai mokytojai pasakoja, kad jiems niekas neskaito pasakų, jie neturi nė vienos knygutės.
Taip pat į praeitį, o ne į ateitį orientuota ir šalies politika. Priežastis paprasta – vaikai balsuoti neina, o pensininkai – visada. Šiame fone pritrenkė Vilniuje vykęs piketas, kai pensininkai, iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkę prie Seimo, reikalavo valdžios grąžinti anksčiau neišmokėtas pensijas. Reikalavimus pensininkai išdėstė rezoliucijoje. Beje, pensininkų atstovai rado ir išeitį, kaip jiems pakelti pensijas - reikalavo daugiavaikėms šeimoms nutraukti išmokų mokėjimą.
Kuriamos nevyriausybinės organizacijos Lietuvos pensininkų sąjūdis pareiškė:“Mes rezoliucijoje pareikalavome likviduoti pašalpų sistemą daugiavaikėms šeimoms ir pirmiausia – asocialioms šeimoms, kurios vaikus peri tam, kad gautų pašalpas, kurias vėliau prageria. Čia yra tautos tvirkinimas. Mes gaminame debilus ir imbicilus”.
Sako, kad išmintis yra žilo plauko palydovas, tačiau tik savo pensijomis užsiėmę garbaus amžiaus žmonės nežino, kad be 50 litų už vaiką jokių kitų pašalpų ir daugiavaikės šeimos negauna, joms, skirtingai nuo pensininkų, nekompensuojamas šildymas, jos negauna pigesnių vaistų, neturi jokių išimtinių teisių, jos negavo ir butų, kolektyvinių sodų, nebuvo įdarbintos priverstine tvarka – jaunimas turi viską užsidirbti pats... Manau gaudama tuos 50 litų už vaika kiekviena daugiavaikė šeima jaučiasi taip tvirkinama, kad gėda ir kaimynui į akis pažiūrėti…
Žinoma, nesakau, kad visi žilagalviai mąsto taip piktai ir savanaudiškai, kad nemato, kaip sunkiai gyvena jų vaikai ir anūkai, kaip tie apsišaukėliai, kalbantys visų pensininkų vardu ir prie Seimo giedantys “Marija, Marija” ir reikalaujantys atimti iš vaikų išreklamuotus 50 litų, tačiau čia aiškus ženklas, kas Lietuvoj turi įtaką ir kas svarbiau Lietuvos politikams. O jiems jau laikas atsibusti – Staškūniškis – tik pirma kregždė, kas laukia Lietuvos, jei šeimomis ir vaikais nebus pasirūpinta reikiamai – vieną dieną vaikų nebeliks, nes už tai, kad šeima tėvynei augina pilietį, valstybė sumoka mažiau, negu ūkininkui už karvę žindenę ar žiemkenčių hektarą. Vaikus neapsimoka ekonomiškai auginti – per daug išlaidų, blogas biznis, o 50 litų yra mažiau negu kainuoja nauji vaikiški batukai.
Žinote, kai pagalvoji, o juk karvėms pasakų skaityti nereikia, nereikia spręsti jų problemų, aiškintis dėl jų elgesio, pirkti joms rūbus, lydėti į mokyklą, nupirkti dviratį, migdyti, prausti, guosti, vežioti į ekskursijas ir t.t. Valstybei išties žymiai labiau apsimoka augintinti karvių bandą. Tik bėda, kad valstybė taptų tokiu atveju galvijų valstybe.
Bet kuri situacija reikalauja sprendimo - darbovietėje esame du vadinamieji daugiavaikiai, taigi pasitarę nusprendėme, kad problema rimta ir jei jau kai kurie pensininkai taip blogai gyvena, galime skirti tuos vaikų pinigus bet kuriam besikreipsiančiam pensininkui, nes vaikus ne dėl naudos auginame. Tik paimti juos reikės iš vaikų rankos. Manome, kad tai bus puiki auklėjimo priemonė vaikams, kai jie galės savo pinigus skirti gyvenantiems sunkiau seneliams. O ir bočiai galės pajusti, kad vykdo teisingą misiją – stabdo “tautos tvirkinimą” pinigais.

Meno tikslas



Jei jau prakalbom apie mena, tai stebėdamas visą vyksmą, galiu pasakyti, kad menas turi savotišką lanką, kurį brėžia nori to ar nenori.
Visos bėdos prasideda tada, kai menas pameta pradinį tikslą. Pradinis - tarnauti žmonėms ir atspindėti grožį. Tuo gali įsitikinti nuėjęs į bet kurį muziejų. Menas gali būti ir bjaurus, tačiau jei jis išlaiko pradinį tikslą tarnauti žmogui, jis nepraranda paskirties.
Visa bėda - menas linkęs nuo to tikslo nusišalinti ir tampa pats sau objektu. Tai pirmas žingsnis.
Antras - tada jau nebeužtenka tik to - menas nori, kad jam tarnautų.
Trečias - kadangi nepavyksta įgyvendinti - tokiu atveju jis vėl grįžta prie žmogaus, tačiau stengiasi tenkinti puolusią žmogaus prigimtį, instinktų lygmenį.

Suma sumarum - tik tas menas, kuris tarnauja žmogui ir atspindi grožį, sanklodą pasaulio yra sveikas ir naudotinas, visa kita - nuodai vienokia ar kitokia forma, liudijancia ne kūrybinguma, o kūrėjo degradacijos laipsnį.

antradienis, spalio 03, 2006

Laikas menui

Manau, laikas pakalbėti apie meną ir menininkus. Nebūsiu populiarus, bet pasakysiu, kad vis dėlto didžioji dalis menininkų yra absoliutūs grubūs savanaudžiai ir mižniai elementarūs. Bando prakišti į kitų galvas pasaulį, kuriame negyvena, o patys nė nesiruošia taip elgtis, kaip reikalauja iš kitų.
Pora pavyzdžių - prieš kiek laiko atsisakiau skaityti Vidmantės Jasiukaitytės man vieno žmogaus siūlomą straipsnį, kuriame ji graudena dėl dabartinės materialistinės pasaulėžiūros, supuvimo ir t.t. Taip jau sutapo, kad atsisakiau ir skaityti jos "Golgotos vynuoges" ar kažkaip panašiai pavadintą knygą. Aišku, atsisakyti visada nemalonu, bet žmogui paaiškinau "Nesiruošiu gaišti laiko dėl falšo". Žmogus aišku įsižeidė, koks aš nepraustaburnis, be to nieko apie ją nežinau...
na, kaip kilęs nuo žagręs turiu tokią privilegiją, kad kartais pasakau, ką galvoju. O šią savaitę pranešė - ta pati lyriškoji ir kriščioniškoji Jasiukaitytė išsilupo sau antrą sklypą Vilniuje kaip signatarė.
Priminkite, kad paskambinčiau tam žmogui, gal pavyks save reabilituoti:)
Kitas mane paralyžiavęs faktas - policija nutraukė vieną meno pasirodymą, kuriame turėjo būti žiūrovų akivaizdoje papjautas avinėlis. Nepatenkintas "menininkas" purškė, kaip jo nesupranta, kaip nepasiruošusi publika ir t.t.
Žodžiu, ką galėčiau pasakyti - yra riba tarp meno ir yra riba tarp idiotizmo ir brutalumo. Nebūtina visiems bandyti įžvelgti meną ten, kur tik idiotizmas. Kas man neramu - idiotizmo apraiškų mene sparčiai daugėja, kaip daugėja ir save vadinančių "menininkais". Tiek to, einu tapyti gatvėje iš dulkių...

pirmadienis, spalio 02, 2006

Berlynas


Buvau ir Berlyne ir net prie Brandenburgo vartu nufotografavo. Va ir be reikalo mokykloj nesimokiau -išliko tik "ain cvai drai", bet ir to užteko kavai užsisakyti:) Mokykitės, vaikai, mokykitės:)