ketvirtadienis, gegužės 31, 2007

Skaitau Qdirką ir Waižgantą

Galvojate suklydau, pavardės turėtų atrodyti kitaip, žinoma, klysti žmogiška, tačiau bet dabar jau nebūtinai suklydau - iirmadienį sutarta pritarti Vardų ir pavardžių įstatymo projektui, kuriuo valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų sudaromuose ir išduodamuose dokumentuose vardus ir pavardes leisti rašyti ne tik lietuviškais, bet ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis.Taigi asmenvardžiai, kuriuose yra, pavyzdžiui, raidės x, q ar w, bus rašomi nekeičiant šių raidžių į lietuviškas. Kitaip sakant, raidyne atsiras naujų raidžių.
Sunku pasakyti, kas privertė užsimoti nepriklausomos Lietuvos politikus prieš lietuvišką raidyną, kurį taip stropiai gynė protėviai spaudos draudimo metu.Ir dar tokiu paradoksaliu būdu – užkliuvo pavardės. Na gal emigrantams užsienio darbo biržose savo pavardes bus skaityti, tačiau neįsivaizduoju, kad tas pats žmogus turėtų kelis pavardės variantus -Lietuvoje Kudaba, užsienyje - Qdaba, Lietuvoje Ksavera, už sienos - Xavera.
Na bet žinote, čia kaip pažiūrėsi, aš įsitikinęs, kad tai tik pirmas žingsnis -gali keistis net ir miestų pavadinimai, pavyzdžiui, norėdami pritraukti investicijas ir būti suprantamesni užsieniečiams pakeis pavadinimą iš Kupiškis į Qpiškis
Manau toliau bus gražiau, pamažu atsiras terminai su lotyniškomis raidėmis, o galiausiai jas įves ir į kitas kalbos sritis, na kad vaikams užsienio kalbų mokytis, lengviau nutautėti būtų.
O gal aš čia visai be reikalo, gal džiaugtis reikėtų? Pareisiu ir perskaitysiu vieną dieną laiškelį:”Tėti, qr wakar padėjai Qudirkos knygą, niex neranda, wisur, qr ieškojau, nėra”.

šeštadienis, gegužės 26, 2007

Universitetai šaukiasi pagalbos

Kiekvienas pavasaris prasideda žiedais, o abiturientams - svaigia savarankiško gyvenimo nuojauta. Tačiau šis pavasaris prilygo antausiui baigiančiam mokyklą provincijos vaikui – valdžia nusprendė apmokestinti kiekvieną, kuris norės studijuoti. Tiesa, šitą veiksmą, kaip visada pavadino gražiai ir neiššaukiančiai, netgi pilietiškai – “galimybe į aukštojo mokslo reformą įtraukti privačius asmenis”. Kitaip sakant, būsime bene pirmoji šalis pasaulyje, kurios aukštojo mokslo reformą rems ir vykdys vaikai, ką tik užvėrę mokyklos duris. Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė konferencijoje „Universitetai šaukiasi pagalbos“ rėžė kalbas ir dalijo pažadus, kaip viskas kils ir gerės ir kaip tvarka ateis. „Reforma, apie kokią šiandien kalbame, bus labai esminga. Ji palies visus – dėstytojus, mokslininkus, studentus, jų tėvus, visus besinaudojančius šalies švietimo ir mokslo sistemos paslaugomis, visus mokesčių mokėtojus“, – sakė R. Žakaitienė.
Pasirodo, pagalbos ranką valstybiniams universitetams turės ištiesti paprasti piliečiai iš savo asmeninių lėšų. Tada kyla klausimas, o kam mes mokame mokesčius? Ar ne tai pačiai valstybei? Kodėl reiktų dar kartą mokėti už tai, už ką jau sumokame? Sutikčiau, kad už mokslą privačiose mokymo įstaigose mokėti reikia, bet tose, kurios ir taip išlaikomos iš mūsų mokesčių? Tokiu atveju, gal aš galiu nemokėti mokesčių? Tai irgi būtų “esminė reforma” mano gyvenime.
Iš kitos pusės gal pirmiau reikėtų nustoti dauginti biurokratiją pačioje švietimo sistemoje – Lietuvoje priskaičiuojama netoli 60 įstaigų, kurios turi teisę teikti aukštąjį išsilavinimą. Natūralu, jos “šaukiasi” pagalbos, nes susigrūdusios kaip karpiai prekybos centro akvariume.
Gal reiktų pradėti nuo to, kokios valstybinės įstaigos gali teikti aukštojo mokymo paslaugas, sumažinti patį jų skaičių, kaip ir niekam nereikalingų specialybių skaičių, pakelti paties aukštojo mokslo prestižą, nes dabar kiekvienas mokantis skaityti ir turintis kantrybės gali įsigyti aukštąjį išsilavinimą, o kai kurios “aukštosios” mokymo lygiu ir efektyvumu panašios į liūdnai pagarsėjusią Staškūniškio pradinę mokyklą su direktoriumi ir sekretore. Tada “pagalbos.šauksmo” gal nereikės perkelti ant vaikų, ypač provincijos.
Žinoma, negalima visko vertinti tik per piniginę prizmę, tačiau šiuo atveju nieko kito nelieka – jei valdantieji temato vieną kelią, kaip vykdyti reformas – vaikų ir tėvų kišenę. Galima postringauti apie paskolas, kaip jas paimti mokslui, kaip lengva bus sugrąžinti. Tačiau, kas gali garantuoti, kad žmogus bus sveikas, kad neatsitiks koks nenumatytas atvejis, tarkim, pasikeis poreikiai ir specialybės nebereikės, arba stojančiajam aukštoji įrodys, kad specialybė perspektyvi, o paskui bus visiškai nepaklausi? Jaunas žmogus po kelerių metų su paskolų kupra vėl pradės gyvenimą?Kas bus kaltas? Aišku, pats žmogus.
Žinoma čigonų patarlė sako:”Muša, vadinasi, myli”. Taigi negali skųstis, kad mūsų valdžia nemyli, o kuo toliau gyveni nuo Vilniaus, tuo ta meilė stipresnė ir karštesnė. Panašu, kad valdžia pamanė, jog dar nepakankamai rodo aistros provincijos gyventojams – sumanyta juos pasiųsti dar toliau.
Koks skirtumas tėvams, ar užsienyje studijuos jų vaikas, ar Lietuvoje? Nebent tas, kad išlaikyti studentą užsienyje bus pigiau. Juk ir dabar yra anykštėnų, kurie patys užsidirba studijoms ir jas baigia užsienyje.
Tiesa, gal ir nebūtina išvažiuoti, yra dar viena išeitis - užtektų Anykščiuose įsikurti aukštąją neuniversitetinę mokyklą. Pastatų rasime, dėstytojų – irgi.Va Saulių Nefą iš Azijos susigrąžinsim, Antaną Tylą ir kitus žymius anykštėnus sukviesim Manau, kad per artimiausius rinkimus kokia nors partija susisgribs pažadėti:”Mūsų vaikai turi teisę mokytis, aukštąją Anykščiams per 11 dienų”.
O ką? Aš balsuočiau…

trečiadienis, gegužės 16, 2007

Dar dailės


Pirkau dar du paveikslus, ryškiai modernistinius. Va pridedu nuotrauką - dešinėj pusėj su žuvim ir ežiuku. Šalia - jaunasis genijus.
Labai ryškūs ir vaikiški, dabar gailiuosi, kad dar daugiau nenupirkau, ajai.

penktadienis, gegužės 11, 2007

Paskutinis skambutis


Paskutinis skambutis švenčiamas Anykščiuose Aukštaitiškoje sodyboje. Su šokiais, dainom ir duonos kepimu.

ketvirtadienis, gegužės 10, 2007

Lietuviški gamtos reiškiniai

Aš jums rimtai sakau, nors ir kalbiškai netaisyklingai – “dasigyvenom”. Kitaip negaliu įvardinti. Pagalvokit, vaikas iš ryto manęs klausia ne kas yra Žemė, kas yra meilė, o kas yra... Pocius. Po tokio klausimo nei į gatvę, nei į darbą ar į gamtą nesinori, susimąstai. Susimąstai kuo gi užsiima mūsų išrinktieji, jei pusę metų linksniuojama ta pati pavardė, kad net vaikai įsimena. Verda diskusijos, batalijos, parlamentinės komisijos, tarsi Lietuvoj kitų dalykų nebūtų, o visos šalies likimas priklausytų nuo šito asmens.
Per tiek laiko, kol verda šita košė, visą Lietuvą galima aprazgyti dvigubu ar trigubu agentų tinklu, o į visus Seimo narių automobilius prikaišioti blakių, nes užuot rūpinęsi mūsų valstybės saugumu, saugumiečiai puolė privatizuoti butus, ir pats Arvydas Pocius sau kąsnelį pasičiupo. Bet gražiausia, kad niekas nieko eilinį kartą negali padaryti, tik palinguoti galvomis ir pabarti, kaip daro Seimo nariai:”Oi, Pociau, negražu negražu”.
Na, jei Seimo nariai negali, tai tuo labiau ir aš, todėl vaikui sakau:”Pocius yra toks Lietuviškas reiškinys. Amerikoje yra tornadai, Azijoje – cunamiai, o pas mus yra pocius. Skirtumas tik toks, kad tornadai ir cunamiai vyksta greitai, o pocius trunka ilgai ilgai, na bet tu dar per mažas, kad viską suprastum, eik, į mokyklą pavėluosi”.
Beje, vaikui nepasakiau, kad tas reiškinys dar ne rekordininkas pagal trukmę,gerai, kad vaikas nepaklausė, kas yra Borisovas. Tikrai juokinga, bent man, kaip visas valstybės aparatas suprakaitavęs kaip per mėšlavežį nesugeba iš šalies antrus metus išgabenti vieno Borisovo (nesakau, kad jį reikėtų ar nereikėtų išgabenti, tiesiog stebiu patį reiškinį). Tai ką jau kalbėti, jei mūsų šalį užplūs nelegalių migrantų banga. Tačiau, reikia pripažinti, kad reiškinys vis dėlto yra ne viena ar kita pavardė, o valstybės sistema, kurią patys sukūrėme.

trečiadienis, gegužės 09, 2007

Baigė mano paveikslą


Va taip jis dabar atrodo.

antradienis, gegužės 08, 2007

Kėliau ir pakėliau

Kas sakė, kad aš nestiprus, vakar pakėliau visą daržinė į viršų. Kadangi viena puse buvo nukrypusi, kasiau duobes, ir kėliau. Buvo smagu, tuo labaiu, kad tik teoriškai žinojau, kaip tai daroma, net nebuvau matęs. bet pavyko.Tikiuosi šiandien kai nuvažiuosiu dar nebus nugriuvus.

ketvirtadienis, gegužės 03, 2007

Apie motyvaciją

Vargsta net ir mūsų prezidentas, netikusi mūsų tauta, neabejoju, jog po dviejų kadencijų jam teks uždėti šventojo aureolę. Kadangi kadencija eina į pabaigą, tai ir prezidento kantrybė senka. O kaip neseks, kai aplink vien tinginiai, amoralūs ir alkoholikai. Štai ir paskelbė prezidentas, kad reikia peržiūrėti socialinę paramą... daugiavaikėms šeimoms, kad jos būtų motyvuotos dirbti, o ne gyventi tik iš pašalpų.
Teisingas požiūris, vertas pagarbos, tegu daugiavaikės mamos nesėdi namuose su savo 4 ar 8 vaikais, o eina dirbti 10 valandų pas kokį ūkininką, gal minimumą užsidibs, bulvikę kokią gaus, kaip Žemaitės laikais.
Būtų teisinga, bet kartu ir juokinga - daugiavaikė, tai nebūtinai asociali, o asociali nebūtinai daugiavaikė. Beje, jokių spec. išmokų daugiavaikės šeimos negauna, o lengvatos už butą ar kitos, tokios pat kaip ir kitų piliečių, pavyzdžiui, pensininkų, jei nepakanka pajamų.
Žiūriu, politikai vis prikiša tiems, kurie augina daugiau vaikų, kad “reikėjo galvoti prieš “pasidarant”. O tai kaip išėjo, kad tie galvoti politikai, prezidentui irgi dalyvaujant, “padarė” Mažeikius, Telekomą, prichvatizavimą ir krūvą kitų nesąmonių?Gal irgi buvo girti kaip kokia asociali moteriškė, kad sugulė su kuo papuola ir bet kokiom sąlygom?
Tai gal reikėtų motyvuoti mūsų politikus, kurie niekuo nesiskiria nuo asocialių šeimų, beje, mano nuomone, tik labiau kenksmingi? Girtuokliai daro žalą sau, na dar kaimynams, o politikai – visai šaliai. Aš, kaip daugiavaikis, sutinku, kad būtų sumažintos išmokos(jų vis tiek nėra), bet kartu siūlyčiau peržiūrėti politikų socialinę politiką, kad jie irgi būtų motyvuoti dirbti tautai – apkarpyti signatarų rentas, seimūnų privilegijas, prezidento atlyginimą. Tegu visiems atsakomybė tenka, juk kaip smagu būtų susitikti prezidentą bulvių vagoj petys petin.