trečiadienis, gruodžio 28, 2011

* * *



Niekieno šalyje
Prakeikimo mieste 
Mes tiesiog būnam
Prieš iškrentant sierai
Visko užtenka, 
Mes rausiam į gelmę
Ir netgi suteikiame tam prasmės.
Žinoma, mūsų
nepalieka įtarimas
kad jei statysim - sugrius
O jei nedarysim nieko - bus pastatyta.
Tai, lemtis, vaikeli,
Jei supranti apie ką kalbu.
Tai bergžio darbo
Garsas
Ir tuštumos alsavimas.
Nėra nieko,
Kas būtų aiškiau
Ir nieko,
Kas būtų labiau apgailėtina.
Čia niekieno šalis
Mes - niekieno žmonės. 

pirmadienis, gruodžio 05, 2011

Vyriškos pareigos

 Kažkada labai pralinksmėjau radęs šitą nuotrauką. Juokas juokais, bet iš šito gaidžio vyrams yra ko pasimokyti.

antradienis, lapkričio 08, 2011

Visada šypsokitės


Kirk Franklin - Aš šypsausi

penktadienis, spalio 14, 2011

Okupacija

Mano žemėj
Įsitaisė
Nedeklaruotas beržas
Įžūliai šlama savo lapais
Eik iš čia
Sakau
Išsitrauk šaknis
Per tave iš manęs
Atims išmokas
Arba nubaus.
Kas savaitę jį
Gąsdinu kirviu
Neišsikrausto -
Tai jam pumpurai,
Tai vantos,
O galiausiai -
Lapų šventės.
ir niekas nepadeda...

trečiadienis, rugsėjo 28, 2011

Trinkelių, o gal trinktelėjusi Lietuva?


Trinkelių, o gal trinktelėjusi Lietuva? Savo nuostabai stebiu, kaip lietuviai gyvena ciklais. Jie kai ką nors atranda ir įsisavina, vadovaujasi filosofija – kam ieškoti naujo, jei senas dar geras. Taigi pastaruoju metu stebiu, kaip plačiai ir galingai Lietuvoje įsisavinama nauja medžiaga – betoninės trinkelės. Jos įsisavinimo koeficientą jau prilyginčiau sovietiniais laikais įsisavintos baltos silikatinės plytos ar šiferio lakštų.
Kur bepasisuksi, viskas daroma Lietuvoje iš trinkelių – mūrijamos sienelės, dedamas grindinys, tiesiami šaligatviai, klojamos gatvės. Neabejoju, kad jomis išklotas jau ne vienas garažas, o gal net ir grindys. Gražu, tvarkinga, estetiška. O jei kartais užsuki į kapines, gali pastebėti, kad tokios šaunios medžiagos lietuvis tiesiog negalėjo nenugabenti ant savo artimo kapo – trinkelėmis iškloti ne tik takai, bet ir patys kapai...
Žodžiu, kur beeisi, visur jos – pilkos, rudos, žalios ar net garstyčios spalvos – trinkelės. Tiesa, neimčiau kaltinti vien lietuvio, prie šito masinio plitimo ženkliai prisideda motušė Europa, per visokius projektus užklojanti Lietuvos nugarą trinkelių šarvu. Ir tai - plečiasi kaip gaisras.
O kas belieka? Manau, reikia skubėti, ir neatsilikti, klosiu ir aš.

antradienis, rugsėjo 13, 2011

Poezija liks priebėga maištininkams


Jis kuria tekstus dviem komiksams, rašo esė, ir šiaip daug rašinėja, beje, nelabai rimtai žiūri į gyvenimą ir dažniausiai daro tai, ko nebegali nedaryti, sakykim, vaikams pradėjo rašyti neapsikentęs pernelyg sudėtingų eilėraščių, kurių jo vaikai negalėdavo išmokti.
(Čia toks interviu su mano persona kažkada buvo)

- Kiek laiko rašote eilėraščius?
- Kiek save atsimenu. Vaikystėje turėdavau daug laiko, tai bastydavausi pagal senvages ir darydavau tai, kas dabar vadinama instaliacijomis, tačiau menininko iš manęs neišėjo, ypač vėliau mokykloje tai supratau, kai mano nupieštas šuo ir grandinė, prie kurios šuo pririštas, beveik nesiskyrė. Taigi, vaikščiojau ir apeiliuodavau visokius vabalus, medžius ir tolumas. Kadangi dabar laiko nebeturiu, o gražiausi dalykai pasaulyje jau kaip ir aprašyti, beliko konstatuoti tik savo vidines būsenas. Tiesa, kaip paveikslas gali būti tapomas keletą metų, tas pats ir su eilėraščiu. Jeigu yra reikalas... Nelabai tikiu poezija, kurią išpyškini vienu atsikvėpimu.
 - O kas yra poezija?
- Man – tai kažkoks pasaulio jutimo būdas, nesusitaikymas su padėtim, realybe, nepripažinimas, kad yra tik darbas, maistas ir televizorius. Galbūt gyvenimas gali priversti mūsų kūnus kažkur vaikščioti ir atlikti tam tikrus dalykus, bet sielos pavergti negali. Todėl poezija yra laisvės išraiška. 
-Ar turėjo įtakos poetai, rašytojai?
- Viskas, su kuo mes susiliečiame, turi įtakos – knygos, laukai, sutikti žmonės. Tikiu, kad mes keičiamės informacija, nuotaikomis, negyvename izoliuotą gyvenimą. Didžiausią įtaką man padarė čilietis Pablo Neruda, rusas Vladimiras Majakovskis, prancūzas Žakas Preveras, iš lietuvių – Marcelijus Martinaitis, Vladas Šlaitas. Bet geriausią poeziją randu Biblijoje, ypač Jobo, Psalmių, Giesmių giesmės knygose.     
- Ką manote apie šiuolaikinę poeziją, kuri nepripažįsta jokių ribų, dėsningumų?
- Manau, kad poezija, gimusi, kaip žaidimo žodžiais menas, tik pakeitė taisykles. „Šiuolaikinę“ poeziją rašyti ne ką lengviau negu  klasikinę. Galiu rašyti ir taip, ir kitaip, ne tai sudaro poezijos esmę. Manau, kad ne įmantrumas ar paprastumas, ar žodžių skambumas turi reikšmę, o tai, ar žmogus turi ką pasakyti, ar tik maivosi. Kai išmoksti skaityti ne tai, kas parašyta, o kas sakoma, matai, kad didžioji dauguma šiuolaikinės poezijos yra plokščia ir apgailėtina.
- O jei kas pasakys taip apie tavo eilėraščius?
- O kas sakė, kad manau, jog kuriu šedevrus? Rašau visų pirma sau, todėl neturiu galimybių nuvilti skaitytojo. Taigi pretenzijų į kūrėjus nepuoselėju. Kažkada mane sužavėjo pasakojimas apie vieną Stambule gyvenantį turkų poetą, kuris dirbo batsiuviu. Parašydavo eilėraštį – įdėdavo į dirbtuvės langą. Panašiai darau ir aš, tik dedu į internetą, nes lango neturiu.   
- Ką manote apie žmones, kurie už savo pinigus leidžia eilių knygas?
- Manau, kad jie džiugina, ypač leidyklas. Vieni stato namus, kiti perka automobilius, treti leidžia knygas. Manau, tai natūralus noras kažką palikti po savęs. Yra ir toks būdas įsiamžinti. Bet šiaip manau, kad tai tas pats, kas surengti kokį vakarą ar parodą Vilniuje. Skamba gražiai, bet paprastai rengėjai nutyli, kiek gi „Vilniaus“ ją „pamatė“, sakykim, atėjo 20 – 50 žmonių...  
- Nesiruošiate leisti knygos?
- Gal dar nesu pasiruošęs džiuginti leidyklų. Kas ten žino, kiek mano eilės reikalingos kitiems, kiek norės skaityti. Žiūrint statistiškai, įžvelgiu įdomią tendenciją – kuo pasaulyje daugiau žmonių, tuo mažiau poezijos skaitytojų, vartotojų, nešiotojų. Kol pasaulyje nebuvo ir milijardo – poezija klestėjo visomis formomis – dainuojamąja, rašytine, sakytine, kai jau pasiekėme 7 milijardų ribą,  poezija vos vos reikalinga. Nors gal taip ir reikia, įsivaizduokime, kad visi 7 milijardai per gyvenimą parašo po 1 genialų eilėraštį...  Kiek laiko užtruktų tai perskaityti? Todėl ir mano programa – parašyti 1 eilėraštį.
- O kaip komiksų tekstai? Ar čia poezija?
- Dauguma stengiasi kurti „amžinus“ dalykus, o komiksai yra toks laikinas dalykas. Mano tikslas, kad jie būtų kaip saldainis – skanu, kol valgai, o suvalgęs pamiršti. Komiksų tekstai yra eiliavimas, eiliakalystė, kartu požiūris į gyvenimą, kad ne visada reikia būti perdėm rimtam. Daugiau reikia į viską žvelgti su jumoru.
- Ką manote apie dabartį?
- Galvoju, kad kiekvienas laikotarpis yra gražus, mes neturi kito laiko, išskyrus tą, kuriuo gyvename. Galėtų jis būti dar gražesnis, jei ne mes patys – tai nelaimingi, tai kažko trūksta, tai dar kas nors. Biblija sako, kad tiek gerą, tiek blogą dieną sukūrė Dievas. Todėl nereikėtų per daug jaudintis – viskas praeina, rytoj bus kita diena. Deja, turiu pasakyti, kad man nepatinka, kad labai netoli nusiyrėme nuo tarybinių laikų. Visuomenė dar beveik tokia pat totalitari. Tačiau jei anksčiau reikėdavo saugotis kolūkio pirmininko, brigadininko ir portorgo, kurie patys nelabai tikėjo tuo, ką daro, tai daugiau buvo forma, tai dabar tų, kurių reikia saugotis, žymiai daugiau. Jei sovietmetyje žmonėms neleisdavo būti savimi, nė kiek ne lengviau ir dabar – tik „portorgų“ daugiau. Labiausiai liūdina tai, kad žmogus Lietuvoje pavirto priemone tikslui pasiekti.
- Ar išliks poezija?
- Poezija – ne duona, ne pirmo naudojimo prekė, Lietuva nebėra poezijos ir dainų šalis, tačiau manau, kad ji išliks, visada bus disidentų, kurie nenori gyventi, kaip jiems diktuojama. Poezija liks priebėga visiems maištininkams, koduota kalba, kurią supras tik tokie patys.

pirmadienis, rugpjūčio 29, 2011

Pasakojimas apie logiką Talmudą, Sokratą ir dūmtraukį

Šitą pasakojimą man atsiuntė, bet jis man pasirodė labai įdomus, tai persidedu.


Dvidešimtųjų viduryje jaunas žydas atėjo pas įžymų Niujorko rabiną ir pareiškė, jog nori studijuoti Talmudą.
- Tu moki aramėjiškai? – paklausė rabinas.
- Ne.
- Ivritą?
- Ne.
- O Torą vaikystėje studijavai?
- Ne, rabi. Bet nesijaudinkite. Aš baigiau Berklio filosofijos fakultetą ir ką tik apsigyniau disertaciją apie
Sokrato filosofijos logiką. O dabar, kad užpildyčiau baltas dėmes savo žinojime, aš noriu truputį pasimokyti Talmudo.
- Tu nepasiruošęs studijuoti Talmudą, - pasakė rabinas. – Tai giliausia knyga iš visų kada nors žmonių parašytų. Bet jei jau reikalauji, aš patikrinsiu tavo logiką: susidorosi – mokysiu tave.
Jaunuolis sutiko ir rabinas tęsė.
- Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu. Vienas išlenda švariu veidu, kitas – išteptu. Kuris iš jų eis praustis?
Jaunuoliui akys iššoko ant kaktos.
- Tai logikos patikrinimas?
Rabinas linktelėjo.
- Na, žinoma, tas, kurio veidas nešvarus!
- Neteisingai. Pagalvok logiškai: tas, kieno veidas nešvarus, pažiūrės į tą, kurio veidas švarus, ir nuspręs, kad jo veidas taip pat švarus. O tas, kurio veidas švarus, pažiūrės į tą, kurio išteptas, nuspręs, kad jo veidas
taip pat išsitepęs, ir eis praustis.
- Gudriai sugalvota! – sužavėtas pasakė svečias.. – Nagi, rebe, patikrinkite dar kartą!
- Gerai, jaunuoli. Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu. Vienas išlenda švariu veidu, kitas –
ištеptu. Kuris iš jų eis praustis?
- Bet mes gi jau išsiaiškinom, - tas, kurio veidas švarus!
- Neteisingai. Praustis eis abu. Pagalvok logiškai: tas su švariu veidu, pažiūrės į tą, kurio išteptas, ir
nuspręs, kad jo veidas taip pat išsitepęs. O tas, kurio išteptas, pamatęs, jog kitas nuėjo praustis, supras, jog jo veidas išteptas ir taip pat eis praustis.
- Aš apie tai nepagalvojau! Neįtikėtina – aš padariau loginę klaidą! Rebe, patikrinkite dar kartą!
- Gerai. Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu. Vienas išlenda švariu veidu, kitas – ištеptu. Kuris iš jų eis praustis?
- Na.. Praustis eis abu.
- Neteisingai. Nė vienas neis praustis. Pagalvok logiškai: tas, kurio veidas nešvarus, pažiūrės į tą, kurio švarus, ir neis praustis. O tas, kurio švarus, pamatęs, kad išsitepęs neina praustis, supras, kad jo veidas švarus, ir taip pat neis praustis.
Jaunuolį apėmė neviltis.
- Patikėkite, aš galiu studijuoti Talmudą!
Paklauskite ko nors kitko!
- Gerai. Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu...
- O Viešpatie! Nė vienas neis praustis!!!
- Neteisingai. Dabar tu įsitikinai, kad Sokrato logikos nepakanka, norint studijuoti Talmudą? Paaiškink man, kaip taip gali atsitikti, kad du žmonės leistųsi vienu ir tuo pačiu dūmtraukiu, ir vienas veidą išsiteptų, o kitas –
ne?! Nejaugi tu nesupranti? Visas šis klausimas – beprasmis, ir jei tu leisi savo gyvenimą, atsakinėdamas į
beprasmiškus klausimus, tai visi tavo atsakymai taip pat neturės prasmės!

antradienis, rugpjūčio 16, 2011

Komunistai vaikiuką pagavo


Borisas Grebenščikovas "Komunistai vaikiuką pagavo" - labai ironiška daina:)

trečiadienis, liepos 20, 2011

Žvejybos pavojai

 
 
 
 
Su geriausiuoju draugu
Tyliai paupiu
Slenku.
Rūpi žuvys ir vanduo
Tik ta baimė -
Kaip akmuo.
O kas bus
Jeigu pagausiu
Kaip tą žuvį
Aš ištrauksiu
Nes esu jautrios
Širdies -
Žuviai
Juk  rimtai skaudės.
Kaip gerai - nemato
Niekas.
Kaip gyvatė
Rangos sliekas.
Laimei,
Šitos žuvys
Bailios
Seklumoj
Vien laigo mailius.
Ir nušvinta štai dangus -
Man nekimba.
Aš ramus.

pirmadienis, liepos 18, 2011

Borisas Grebenščikovas "Burlak"


Borisas Grebenščikovas "Burlak". Vienas iš Rusijos bardų plejados, gal daugiau nuėjęs į roką. Savo laiku daug klausiau, bet paskui kažkaip atsirado to, kas tuščia, žaidimas, taigi tik dabar po ilgesnio laiko užmečiau akį. Na, turiu pasakyt, oi dar parako kiek yra pas jį, skausmo, ieškojimo. Man gražus tas procesas, kai žmogus nesigėdija ir daro ne dėl to, kad įtiktų kitiems.

trečiadienis, liepos 06, 2011

Šokolado fontanas

video
Teko pabūti mūsų didžiojoje sostinėje - Briuselyje, tačiau nieko ten įdomaus nepamačiau, va tik fontaną iš šokolado vaikams nufilmavau.

sekmadienis, birželio 26, 2011

Vieno kapralo istorija

Neseniai sukako 5 metai, kai palestiniečiai pagrobė vieną iš Izraelios armijos karių - kapralą Giladą Šalitą.
Jau 5 metai vyksta šita drama. Derybos, reikalavimai, palestiniečiams vis atrodo, kad per mažai už jį užsiprašo - sąrašas už jį atrodo buvo pasiekęs apie 400 teroristų (matyt, tiek jie ir teverti). Galų gale, jie supranta, kad netekę G.Šalito, jie neteks ir svarbaus kozirio, o laimės labai mažai - žydai parodys, kad jiems už savo žmogų nėra per didelės kainos.
Izraelio valstybė įsipareigojo padaryti viską, kad grąžintų jį. Nežinau jokios kitos pasaulio valstybės, kuri tiek padarytų ne dėl generolo, ne dėl aukšto karininko, bet dėl paprasto kapralo.
Dabar net nėra aišku, ar jis gyvas ar ne, tačiau Izraelis vis tiek nenuleidžia rankų. Ar reikia stebėtis, kad Izraelio armija laikoma geriausia pasaulyje?

ketvirtadienis, birželio 23, 2011

Kol tu miegojai...

Yra toks filmas, pavadinimu "Kol tu miegojai". Net kai mes miegame ar esame užsiėmę kažkuo kitu, gyvenimas vyksta. Va praeitą savaitę labai diskutavome apie Šventąją Dvasią su vienu žmogum. Taigi, kol diskutavome šis tas ir įvyko, sakykim, vakar mačiau kaip vieną seserį, kuri trumpam grįžo į Lietuvą, Dievas krikštijo savo Dvasia. Tiesiog ji pasakė."Meldžiausi, bet staiga neliko lietuviškų žodžių ir... atsirado nauja kalba". Man labai smagu tai matyti vėl ir vėl, kas nepriklauso nuo žmogaus ir nuo teologijos. Dievas yra gyvenimas ir Jame yra ištisas gyvenimas.
Antras dalykas, kad praktikoje labai aišku, kad Dvasios dovanos ima reikštis tik po šio krikšto, bet ne anksčiau. Kaip ir parašyta Apaštalų darbų 2 skyriuje - tada atsiranda ir sapnai, ir regėjimai ir matymas ir galų gale - antgamtinis tikėjimas. jam tebūna šlovė, kol mes miegame... 

pirmadienis, birželio 13, 2011

Sekminės tebevyksta

Vakar buvo Sekminės. Tiek gražių žodžių prisakoma per šią šventę, tiek garsių teologų apdainuoja Šventosios Dvasios darbą, tiesa, po Sekminių vėl viskas būna pamiršta.
Kad ir ką galvotume, Šventosios Dvasios nuo Jos dovanų atsieti neįmanoma.  Ten, kur yra Šventoji Dvasia, veikia ir Jos dovanos, kur Jos nėra - nėra ir dovanų. Atrodo, paprasta tai suprasti, tačiau žmonės išradinėja dviratį, stengdamiesi nepaklusti Dievui ir pakeisti Šventosios Dvasios darbą teologija, savo nuomonėmis, logika, įsitikinimais, tradicijomis ir kuo tik nori. Kartą pabandžiau dukrai pasiskųsti, kad prie manęs kimba, kad negerai padariau. "O tai kam tu taip darai? Daryk, kaip reikia, ir niekas nekibs",- gavau atsakymą.
Išties, tai man primena, kaip žmonės elgiasi su Dievo žodžiu - užuot darę kaip reikia, nedaro, o mieliau skundžiasi ar net kaltina tuos, kurie daro.
Biblija taip nusako Sekminių įvykius "VISI prakalbo kitomis kalbomis". Tai ir yra Sekminių esmė - Dievas atsiuntė pažadėtąją Dvasią ir ji pasireiškė. Tai vyksta ir šiais laikais. Vakar mes matėm tą pasireiškimą - vieną iš seserų pripildė Šventoji Dvasia ir ji prabilo ispanų kalba. Kiek mačiau iki tol, dažniausiai kitos kalbos būna sunkiai identifikuojamos, o be kalbų aiškinimo dovanos ir "neįkandamos" pašaliniams. Šiuo atveju, kalba konkreti, aiški ir išverčiama. Ką Šventoji Dvasia kalbėjo per Sekmines tos sesers lūpomis?. "Mano širdis yra tokia atvira".
O mūsų širdys ar atviros Šventajai Dvasiai?

antradienis, birželio 07, 2011

Atminčiai

Ar buvo, kad nuvažiuoja
Pribėgi, beveik suspėji...
Ar prisimeni, ką tada jautei?
Apmaudą, pyktį ar tai
Kad pasaulis yra neteisingas
Jis palieka tave stovėti
Be tikslo
Numirgėdamas žiburiukais
Neguodžia,
Kad daug yra paliktų.
Sau pasakei - tik ne aš
O nutiko
Ar buvo? Pameni?

penktadienis, gegužės 27, 2011

Gyventi ir negyventi

Stebiuosi, kaip laikas ištrina mano pėdsakus. Ar kada pagalvojote, jog kažkas eina paskui ir naikina tavo buvimo įrodymus?
1. Kaimo kuriame gimiau, nėra.
2.Namo, kuriame augau, nėra.
3. Mokyklos, kurioje mokiausi, nėra.
4. Valstybės, kurioje gyvenau, nėra.
5.Armijos, kurioje tarnavau, nėra.
6.Karinio dalinio taip pat nebėra.
7. Aukštosios mokyklos, kurioje mokiausi, irgi nebėra.
Net apstulbau, kai suskaičiavau, kaip viskas pasikeitę. Neseniai skaičiau vieno garsaus poeto memuarus. Man patiko, tačiau, kadangi gerai žinau jo poeziją, greitai susekiau, kad beveik visi jo eilėraščiai kilę iš preities. Iš to, ko nebėra. Mane net šiurpas nukratė - tas žmogus visą laiką savo gyvenime buvo praeityje, tarsi dabartis nieko nereikštų arba jos net nebūtų... kokia beprasmybė gyventi tuo, ko jau nebėra, kokia tuštuma. Ir dar tai vadinama dvasingumu...
Esu dėkingas Dievui, kad šioje netekčių grandinėje Jis yra mano gyvenime. O dar svarbiau, kad Jis visą laiką rodo į priekį ir neleidžia sukiotis atgal.

pirmadienis, gegužės 16, 2011

Mano šuns sūnus:)

video
Pristau pasididžiavimą - netūralų tikrą lietuvišką kiemsargį. Tai mano šūns palikuonis, gyvenantis pas kaimynus. Maitinasi viskuo, net ir meduoliais, atsparus alergijoms, draugiškas, neserga, vedžioti nereikia, visada pareina į namus ir t.t. Žodžiu, tikras grynaveislis kiemsargis - idealas:)

ketvirtadienis, gegužės 12, 2011

Gyvenimas pro langą

Darbe tenka praleisti nemažai laiko. Taigi - dažnai ir paspoksoti per langą. Šalia įsikūręs sodininkas, kuris augina ir pardavinėja gėles. Labai gražu, kaip jis dirba. Buvo dar žiema, o jis ėmė nukasinėti sniegą, kad žemė greičiau įšiltų, po to dangstė, po to rentė visokias sieneles, palaikymui skirtus įrenginius ir t.t. Bet dar gražiau, kaip jis kas rytą apeina neskubėdamas savo gėles ir taip žiūri, lyg niekad anksčiau nebūtų jų matęs. Žodžiu, štai toks gyvenimas už mano lango.

ketvirtadienis, gegužės 05, 2011

Vaišės

Na, pamuzikavom, poezijos prirašėm, dabar lauksim žydėjimo. Pastaruoju metu maiau džiugindavo tie žavūs momentai, kai žmonės atsiskleidžia visu durnumu. Tačiau kotai pastaruoju metu manęs tai visai nedžiugina. Nedžiugina ir viskas.
Kažkaip supratau, kad tai durnumo jūrai nei galo, nei krašto, o kaip ir kiekvienas vandens telkinys, gali ne tik akį paglostyt bet ir paskandint. Geriau nerizikuoti.
Kaip besuktum, vis tiek gyvenimas vyksta viduje.Neišeina pagerinti jo susitelkus į išorinį judėjimą. O kai viduj gerai, gerai ir visa tai, kas yra aplinkui.
Kaip bebūtų, jaučiu visagalio ranką ir tuo mėgaujuosi. Tiesiog mėgaujuosi. Ir aiškiai suprantu, kad esu nevertas, neužsitarnavęs, bet jaučiu Jo malonę. Tai tarsi vaišės apkasuose. Aplink sproginėja, triukšmauja, bet kareivio niekas taip nedžiugina, kaip katiliukas karštos sriubos. Kol jis valgo, karas lieka kažkur toli.  Kol esu atsisukęs į Dievą, tol tas mano katiliuko garas stipresnė jėga už karo gaisro dūmus. Gyvybė yra trapi, bet galinga. Šventoji Dvasia yra subtili, bet nereiškia, kad silpna. Skanaus.

penktadienis, balandžio 29, 2011

antradienis, balandžio 26, 2011

Pasivaikščiojimai

Esi nematomas
Išeik ir suprasi
Praeina
Nors esi sužeistas
Jie nemato tavo svajonių, 
Ašarų ir kančių
Tau nebereikia slėptis
Niekas nepasakys
Kad esi niekas
Nematomame mieste
Suknelės valgo ledus
Džinsai sėdi ant suolų
Ir taip - kasdien
Stebiesi
Kodėl neliko žmonių
Tik daiktai,
Sąskaitos ir druskos
Išėstas grindinys.

šeštadienis, balandžio 23, 2011

Asmenybės

Mes nekalbame
Nes nėra ką pasakyti
Kai ateina skausmas
Jei tyli širdys
Nesvarbu, ką kalba
Lūpos
Nera žodžių
Kurie bent šį tą
reikštų
Tik šiek tiek nejauku
Su priklijuojama
Sąžine
Kas vakarą bandom
Įrodyti sau
Jog esam žmonės
Kas rytą
Stengiamės tilpti
Į laikrodį
Begarsiame pasaulyje
Nėra tylos
Vienintelis šaltas -
Reikia
Iš kažkur giliai
Tik tiek mūsų
Ir likę.
Kai niekas
Mūsų nemato.

antradienis, balandžio 19, 2011

Perkrovimas

Per gyvenimą mokiausi daugelio dalykų.
Išmokau nuvyti pančius, kepti blynus
Ir supjauti malkas.
Šį tą išmanau knygose,
Galiu pakeisti akumuliatorių.
Nepadoru, kai pagalvoju,
Būtų dabar numirti
Šitiek išmokus.
Kur visą tai padėti?
Palikti palikimu, išdalinti
Ar įkurti muziejų?
Ėmiau vengti profesorių
Šalinuosi žodynų
Net telefonų knyga kelia šiurpą
Šalin mokslą
Ir visas popieriaus skiautes
Nebegaliu paeiti
Nepaskaitęs kaip einu
Bijau, nesuprasiu, kad esu laimingas
Jeigu neišduos pažymos,
Žodžiu, net nepaskrisiu
Nes jau išmokau neskraidyti.
Bet dar galiu
Įspėti likusius,
Kad nesimokytų
Gyventi..

trečiadienis, balandžio 13, 2011

Pokalbis su bulbės gumbu

Kur man tave dėti,
Kai pavasaris.
Tu nenori gyventi balkone,
Žinau, tau nepatiks keptuvėje,
Negaliu apsimesti, kad esi gėlė
Ir įkišti tavęs į vazoną.
Jei būtum šuo,
Išvesčiau pasivaikščioti.
Bet ką pasakytų žmonės?
Ateina laikas,
O aš neturiu tau žemės.
Ne tai, kad neturiu -
Jos yra mėtoms,
Kaštonams ir mašinai pastatyti,
Bet tik ne tau
Nežiūrėk susiraukęs
Su tokiu baisiu priekaištu
Juk ateina diena,
Kai kitų gyvenimuose
Mums nelieka vietos.
Galų gale, ką tu sau leidi -
Esi paprasčiausia bulvė,
O reikalauji rankų,
Kurios surastų tau vagą.
Girdžiu, kaip naktimis
Verki tamsiam kibire
Apvytęs ir žemėtas
Ir galvoju,
Kas atsitiko man,
Kas atsitiko mums visiems,
Kad negražūs ir purvini
Neteko teisės gyventi...

antradienis, balandžio 12, 2011

Bijau knygynų

Netikiu knygom,
Nes tai tik žodžių kapinės.
Štai groja muzika,
Aktorius pastato balsą,
Bet veltui atliekami ritualai -
Tai svetima patirtis,
Kuri atsisako prisikelti.
O dar baisiau
Kai matai tik svetimas fantazijas
Kurios net negyveno.
Kaip neturiu pasitikėjimo žmonėmis
Mirusiais,
Dar labiau netikiu negimusiais.
Vieni pabėgo iš žemės,
O kiti neranda įsčių
Kurios išnešiotų.
Ir vis aiškiau matau
Kad žemė - tai ne aš,
Nors kada nors ja būsiu
Bet tame nėra tragizmo.
Tragiška tai,
Kad aplinkui tiek daug mirties.

trečiadienis, balandžio 06, 2011

Lietuva ir Izaijas


Šiemet nusprendžiau nuosekliai perskaityti Bibliją nuo pradžios. Dabar sėdžiu Izaijo pranašystėje. Izaijas kalbėjo visai tautai, ką jie turi daryti, kaip bus, ko laukti, ką Dievas yra nusprendęs.Skaitydamas aptikau, kad tai, kas parašyta. tinka ne tik žydų tautai, bet ir lietuvių.
 Tautos dviem būdais reaguoja į Dievo žinią - priima arba atmeta. Dievas ne kartą siuntė pranašus žydams, tačiau dauguma iš jų buvo persekioti, ignoruoti arba nužudyti. Tarsi atsikračius pranašo problema išnyks. Tačiau problema yra ne pranašas, o tai ką skelbia jis iš Dievo.
Biblija sako "Jei jūs noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes. bet jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas". Izaijo 1;19-20.
Vyrą ar moterį iš Dievo galima nužudyti, įkalinti, ištremti, tačiau Dievo žodžio panaikinti neįmanoma. Lietuva istoriškai buvo viena iš tolerantiškiausių valstybių Europoje, viena iš didžiausių, tačiau, kaip ji reagavo į Dievo žodį? Reformacijos laiku Dievas pasiuntė ne vieną savo vyrą - Mažvydą, Rapalionį, Kulvietį. Kas su jais atsitiko? Ogi buvo atstumti, persekioti ir ištremti. Vadovaujama jėzuitų kontreformacija triumfavo - prievarta, klasta ir persekiojimai užgesino. Problema buvo išspręsta - maištininkai nubausti, tradicijos išsaugotos. Bet Dievas pasakė:" jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas".  
Nereikėjo ilgai laukti - trys padalinimai ir Lietuvos, kaip valstybės, neliko. Kardas prarijo tiesiogine prasme.  Pavojinga priešintis Dievui. Tą patvirtina mūsų istorija.

trečiadienis, kovo 30, 2011

Kai nesimiega



Ant aukšto ties kaminu tupi
Suradus pastogę  pelėda.
Per naktį iš liūdesio ūkia
Apie peles arba miegą.

O mudu pelių baisiai bijom,
O mudu neturim net vargo
Suglaudžiame skaudančias galvas
Su laikrodžiu – angelu sargu.

Ir tiksi gyvenimas šiltas
Sekundėm, minutėm, parom.
Kažkas nuostabus neištirtas
Linguoja ties mūsų galvom.

Ir laikas iš lėto lėtėja,
Ir žvelgia pro langą delčia.
Tamsa kaip pavargus skalbėja
Šešėlius padžiauna nakčia.

trečiadienis, kovo 23, 2011

Ką žmonės dirba visą dieną?

Ieškote darbo? Štai pačių keisčiausių profesijų sąrašas, galbūt kai ką ir mokate, tereikia įsidarbinti.
Kamuoliukų rinkėjas. Turi surinkti kamuoliukus po golfo varžybų.
Lazdų poliruotojas. Poliruoja golfo lazdas klubuose.
Karvių pedikiūro specialistas. Karvių kanopas atidžiai prižiūri elitinėse fermose visas padalinys pedikiūrininkų.
 Pingvinų vartytojas. Prie poliarinių stočių pingvinai reaguoja į sraigtasparnius – jų trumpas kaklas, tai žiūrėdami apvirsta aukštielninki ir negali atsikelti. Specialistas turi ateiti ir pastatyti juos ant kojų, kitaip žus. Skruzdėlių selekcininkas. Gaudo ir atrenka skruzdėles fermoms.
Pažastų uostytojas. Jie dirba parfumerijos kompanijose, kur gaminami dezodorantai.Jie uosto pažastis, kad sužinotų, kaip keičiasi kvapas per dieną panaudojus dezodorantą, ir užsirašinėja duomenis.
Smegenų išėmėjas. Tai mėsininkas, kuris išima galvijų smegenis restoranams.
Raukšlių lygintojas. Dirba elitiniuose batų salonuose. Jų pareiga - išlyginti raukšles po batų pasimatavimo.
Kiaušinių separatorius. Atskiria baltymą nuo trynio konditerijos įmonėse.
Striptizo šokėjų tyrėjas. Šis specialistas 60 dienų stebi šokėją ir turi tai aprašyti. Alga – 10 000 dolerių.
Pagalvių taisytojas. Dirba prekybos salonuose, per dieną vaikšto ir taiso pagalvėles ant baldų.
Prezervatyvų bandytojas. Kiekvieną sukurtą prezervatyvą testuoja apie 1000 samdomų „darbuotojų“. Testas trunka apie metus.
Kiaušinių uostytojas. Jis stebi, kad restorane nepasitaikytų senų kiaušinių.
Viščiukų lyties nustatymo menedžeris. Manoma, kad nustatyti viščiuko lyti reikia jau per pirmą parą. Šis specialistas tuo užsiima.
Tualetų gidas. Tai valstybės tarnautojas Japonijoje, padedantis kiekvienam, kuris nori rasti tualetą..
Stovėtojas eilėje. Britanijoje kompanijos darbuotojas už jus stovės bet kokioje eilėje.
Tamponų bandytojas. Šis svarbus darbuotojas higienos įmonėje tikrina kiekvieną tamponą JAV. Tokie reikalavimai.

penktadienis, kovo 18, 2011

Neiginiai

nemanyk negyventi
neįeik į šalį niekada
neiškvėpk paskutinio oro
nenusigręžk nuo savęs
kai matai senstantį veidą
veidrody
negali daugybės dalykų
nesakyk tai ne aš
juk kažkas neskamba
braukiant per stygas
kai nedainuoji kaip
gydytojai neranda žaizdų
ir netiki nematomu krauju
kuriuo išsitepa
neliesdami nesužalotų vietų
po nebuvusių muštynių
nebežinai
nesi tikras ar esi netikras
nesugalvoji

pirmadienis, kovo 14, 2011

Apokalipsės belaukiant

Po Japonijos įvykių atsirado gana daug spekuliacijų šia tema, bet pirmiausia pasisakė ateistai - tik neieškokite pasaulio pabaigos ženklų, mes tesame smalsios bezdžionės... Ieškoti, mano manymu,  jau net ir nereikia - smūgis buvo toks, kad pagrindinę Japonijos salą pastūmė 2,5 metro, tektoninę plokštę - 20 metrų, o smūgio jėga prilygo 25 000 atominių bombų, negana to Žemės ašis pasislinko įvairiais vertinimais nuo 15 iki 28 centimetrų. Prie to paties mokslininkai priduria - toks staigus pasislinkimas negali būti tik drebėjimo pasekmė, turi veikti išorinė jėga.
Tokie reikalai, net ir pats suvokiau, kad dažnai skaitydamas Bibliją dalį informacijos lig šiol priėmiau tik kaip metaforą, o juk ji kalba tiesiogiai. Sakykim, kai skaitydavau, kad išsiliejus rūstybei "svyruoja žemės pamatai" ar "patrauksiu tave iš vietos", "sudrebinsiu šitą vietą". Aišku, kyla klausimas, jei priimti tiesiogiai, kaip tai atrodys ir ar gali būti tiesiogiai priimama? Ogi taip, kaip Japonijoje - supurtyta, patraukta ir iki šiol svyruojanti. Ir ne tik Japonija - susvyravo visa Žemė.  Pasirodo tai, ką kalba Biblija, yra absoliuti tiesa net ir fizine išraiška.
Biblija kalba, kad taip bus prieš antrąjį Kristaus atėjimą."Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Netrukus Aš dar kartą sudrebinsiu dangus ir žemę, jūrą ir sausumą. Aš supurtysiu visas tautas ir visų tautų laukiamasis ateis’". Agėjo 2,6
Ar reikia būti mokslininkui, kad nepamatytum, jog parašyta, kad Dievas sako:"Aš supurtysiu visas tautas". Ne tik japonus, bet ir visas kitas...  Žinot, man jau akivaizdu, kad Dievas kalba čia visai nemetaforiškai. Jis tikrai supurtys.

šeštadienis, kovo 12, 2011

Laisvę prisimenant - ar ne per vėlu reformacijai?

Švenčiame laisvės atėjimą. Kuo toliau esame nuo sovietų santvarkos, tuo aiškiau, kad politinė laisvė - tik viena iš laisvių.Deja, kaip rodo patirtis, vien šitos laisvės nepakanka.
Šiuolaikinės Lietuvos padėtimi visai nėra ko žavėtis, jei nesi politikas. Trumpai sakant - tragedija ir tiek. Lietuva skursta, mažėja, traukiasi. Grėsmingu tempu kartojame demaršą, kai lietuviškos žemės susitraukė iki lopinėlio prie Baltijos. Kur dabar trauksimės? Į užsienį ar į nebūtį?
Pastaruoju metu atėjo keli pranešimai apie Braziliją - vieni ją vadina nauja supervalstybe, kiti - fenomenu, treti didžiulę ekonominę sėkmę pasiekusia Lotynų Amerikos valstybe. Priminsiu, kad daugiau kaip 180 metų Pietų Amerikos šalys buvo nepriklausomos, tačiau niekaip negalėjo net su bado problema susitvarkyti. Tačiau dabar atėjo esminis lūžis.
Ekonomiką, gerovę niekaip neišeina atskirti nuo visuomenės dvasinės padėties. Būtent ji ir buvo tas pamatas, kuris pakeitė Braziliją, kurioje vyksta sparti reformacija  tarptautinių misijų organizacija Servindo aos Pastores e Líderes (SEPAL) pranešė, kad šiemet Brazilijoje evangelinių bažnyčių narių skaičius pasiekė 57,4 milijono žmonių. Manoma, kad apie 2020 metus apie 52% gyventojų priklausys evangelinėms bažnyčioms, tai turėtų būti apie 109,3 milijono žmonių, kai gyventojų bus pie 209,3 milijono, tyrimo tikslumas -95%.

Manau, kad tai aiškiausias atsakymas, kaip pakeisti tautą. Bėda ta, kad viena reformacija, kuri išgelbėjo  lietuvių tautą jau buvo.O antra bėda, kad ta reformacija buvo atmesta ir numarinta, lietuviai pasirinko toliau būti tamsoje ir įsikibę laikėsi religijos ir papročių. Žinoma, prisidėjo ir atvykę jėzuitai su savo suktybėmis ir prievarta. Tas pats ir šiandien. Nenoriu būti pesimistas, tačiau nežinau, ar Dievas duos dar vieną šansą mums, kaip tautai. Tačiau kad be gilios reformacijos nieko gero galime nelaukti, tai yra aišku. Tik ar ne per vėlu?

antradienis, kovo 08, 2011

Ko nori moterys?

Yra tokia angliška legenda, kurią perpasakojo Sergejus Golovinas  – jaunas medžiotojas gaudėsi elnią ir įsiveržė į karaliaus valdas. Pagal įstatymą jis turėjo būti  nubaustas mirtimi. Karalius pagailėjo jaunuolio ir sakė, kad sumažins bausmę, jei per metus tas atsakys į rūmų išminčiaus klausimą. Dingti nebuvo kur, sutiko. „Ko nori moterys?“,- štai tau klausimas.

Medžiotojas ilgai vargo, daugelio klausinėjo, bet atsakymo taip ir nerado, galų gale jam patarė pas raganą nueiti.
Ragana, žinoma, bjauri, troba jos smirdi, visa purvina ir sena. „Aš duosiu tau atsakymą, bet jei tavęs pasigailės, turėsi mane vesti“.  Galva arba ragana, aišku, geriau ragana...
„Moteris nori pati nuspręsti, ko ji nori“
Jaunuolis tą ir pasakė karaliui, išminčius palingavo galva... ir atsirado ragana, kuri išdėstė karaliui sąlygą. Viens du – vestuvės, visiems linksma ir juokinga, tik ne jaunikiui. Jau tiek prisiklausė...
Atėjo naktis, jaunuosius nusiuntė į kambarį. „Palauk, man reikia susitvarkyti“,- pasakė senė. Jaunuolis, nujausdamas būsimus įvykius, ėmė rimtai abejoti, ar teisingai pasirinko...gal geriau mirtis. 
Žinoma, kaip būna pasakose, prieš jį stovėjau jauna ir graži moteris. „Nesistebėk, aš - tavo žmona. Dabar tau reikia nuspręsti, kaip tu nori: ar kad aš būčiau bjauri ir sena dieną visiems, o naktį pati nuostabiausia tau, ar puiki visiems dieną ir bjauri naktį tau?“.
Jaunuolis pasakė: “Pasirink pati, tegu bus taip, kaip nori“.
„Aš renkuosi būti puiki ir dieną, ir naktį“,- pasakė gražuolė.

Tai, ko nori moterys? To paties kaip ir vyrai – patys pasirinkti. Kai kalbama apie vyrus ir moteris, yra dvi idėjos – papildymas ir lygybė. Vieni kitus papildo, tačiau esme vyrai ir moterys lygūs prieš Dievą. Religinės struktūros mėgsta iškelti vyro vaidmenį ir tame net randa patvirtinimą Biblijoje kaip Dievo valios išraišką.. Tačiau pamirštama viena – ką mes matome pasaulyje, kas užrašyta įstatyme, yra ne kas kita kaip žmonijos kritimo pasekmė. Vyro valdymas yra priverstinė priemonė palaikyti tvarkai, po to, kai žmonija krito, o ne Dievo valia.
Pirmapradis Dievo sumanymas yra ne toks -  vyras ir moteris sukurti, kad priklausytų vienas kitam ir valdytų visą kūriniją. Tačiau jie nebuvo sukurti valdyti vienas kitą. Iš pradžių jie net vardų neturėjo ir vadinosi „iš“ ir „išša“ žydiškai – to paties žodžio vyriška ir moteriška gimine. Vyru ir moterimi mes esame savaime, tačiau vyru ir žmona mes galime būti tik santykyje į kitą. Taigi, įsiterpus nuodėmei, žmonės, kurie turėjo priklausyti vienas kitam, užsigeidė ir valdyti vienas kitą.  Dievas buvo priverstas gesinti konfliktą ir nustatyti hierarchiją – vyras vadovauja, nes jis sukurtas pirmas.
Tačiau tai neatšaukia Dievo sumanymo – gyvenimo be jokių hierarchijų, kur du žmonės, sukurti pagal Dievo atvaizdą. paklūsta vienas kitam meilėje. Šis atstatymas įvyksta, kai žmogus patiki Kristumi, šį Dievo sumanymą mes matome atstatomą, kaip pasakyta laiške Galatams 3;27-28 „Nėra vergo ir laisvojo, nėra vyro, ir moters, nes esate viena Kristuje“.

ketvirtadienis, kovo 03, 2011

Nusivylimo statistika

Išgirdau tokią statistiką, kad bent jau JAV iš 10 žmonių, tarnaujančių visuomeniniais pagrindais, tame tarpe ir Dievui, iki 65 metų lieka tik 2. Statistika neguodžianti.
Tai kas gi yra tas nusivylimo šaltinis, kad nusisukama nuo idealų, nustojama tikėti, kad galima kažką pakeisti?

Manau, ne kas kitas kaip žmonės. Nežinau, kaip JAV, bet Lietuvoje tai tikrai taip.
Nenoriu pasakyti, kad žmonės blogi ir t.t., tačiau faktas, kad neatsakingi, tiksliau atsakingi tik prieš save ir sau. O tai gimdo dideles problemas, iš esmės tai vartotojai, bet ne kūrėjai.
Kai kada turiu stiprų norą būti toliau nuo žmonių, kažkaip saugiau, mažiau nusivylimų, o ir atsibosta klausyti "aš manau". "mano nuomone", "man patinka", "aš nemėgstu" ir panašių žodžių junginių. Ką bedarytum, anksčiau ar vėliau lietuvis nueina įsikibęs į savo karvės uodegą - už tą tešmenį jam nėra didesnių dalykų.
Tai ir svarstau - ar toliau dalyvauti statistikoje, ar jau pakaks.

šeštadienis, vasario 26, 2011

Šiek tiek politikos

 Ne dėl to, kad rinkimai, tiesiog puiki proga pasitaikė pasižiūrėti, ką gali žmonija, kaip ji gali pati kurti, kurti ir prikurti.
Dažnai pranešimuose kaip neabejotinas autoritetas skamba "Jungtinių Tautų Organizacija" - tai tarsi kokybės ženklas.
Gražus žmonių sumanymas susivienyti ir padaryti tvarką. Iškilmingai skamba, gražiai atrodo. Tačiau pažiūrėkim iš arčiau - dabar po įvykių Libijoje JTO pareiškė, kad pradės procedūrą, per kurią Libija bus pašalinta iš Žmogaus teisių komisijos. Tam paprieštaravo kita  Žmogaus teisių komisijos narė - Kuba...
Atvirai sakant, nei verkti nei juoktis - pasirodo Žmogaus teises planetoje prižiūri tokios "demokratiškos" ir žmogaus teisių besilaikančios šalys kaip Libija ir Kuba.  Toks scenarijus tik pasakose būna, kai vilką paskiria avių bandos piemeniu... Visai nesistebiu, kad kai kurios šalys atvirai ignoruoja tokių "žmogaus teisių" komisijų sprendimus.
Va kokią tvarką susikūrė žmonija...
Va tokia ta politika

antradienis, vasario 22, 2011

Antikristas - laukimas

Kadangi jau anksčiau buvau šiek tiek nagrinėjęs šią temą, šį kartą, noriu pažvelgti iš kitos pusės. Tuo labaiu, kad mesijo laukia ne tik žydai ir krikščionys, mesijo taip pat laukia budistai ir musulmonai, tai kas gi jis bus? Portalas "Mignews" išspausdino medžiagą, kurioje pateikė krikščionių ir islamo mesijų sulyginimą.
"Fox News" korespondentas Glenas Bekas vedė laidą, kurioje kalbėjo apie musulmonų laukiamą mesiją - 12 -ąjį dingusį imamą Machdi. Jo žodžiais, imamo Machdi atėjimo teoriją jis studijavo 6 metus ir nusprendė pasidalinti su auditorija savo išvadomis. "Аmerika, tai išves tave iš proto. Mano kelnės buvo šlapios, kai baigiau šitą tyrinėjimą", - sakė Glenas Bekas.
Jis tvirtino, kad islamo laukiamas imamas Machdi yra ne kas kitas kaip Antikristas, apie kurį kalba Biblija. Jis vaizdžiai lentoje išdėstė panašumus tarp Machdi ir Antikristo, susumuodamas pranašystes, kurios skirtos abiem asmenybėms.
Islamo Machdi, kaip ir Antikristas, nori žydų ir krikščionių mirties, valdys žemę 7 metus, su Izraeliu sudarys sąjungą, bet paskui ją nutrauks ir surengs ginkluotą įsiveržimą į Izraelį. Paskaitos pabaigoje jis pasakė: "Jie laukia, kad šitas vaikinas pasirodytų".
Laidoje dalyvavęs islamo fondo už demokratiją atstovas musulmonas Zuchdi Dzaser pareiškė, kad kai kurie musulmonų lyderiai išties laukia Machdi pasirodymo, bet, esą "nuosaikūs musulmonai tam nepritaria, be to islamo chadisai yra atviri interpretacijai". Tačiau dar vienas pokalbio dalyvis, knygos "The Islamic Antichrist" - "Antikristas ateis iš islamo" autorius Džoelis Ričardsonas pareiškė, kad chadisai yra šventas musulmonams raštas ir "jūs negalite jo atmesti".
"Viskas tik prasideda, šiandien, kaip aš tikiuosi, tai taps ilgo pažinimo kelio pradžia", -sakė Glenas Bekas.
12  dingęs imamas Machdi - pasaulio pabaigos pranašas islame, mesijas, paskutinis pranašo Mochamedo perėmėjas. Iš pradžių jis buvo lyginamas Jėzui, kuris paskelbs Paskutinio teismo prisiartinimą. Vėliau jis tapo islamo atnaujinimo simboliu, kuris bus valdovas, išgryninsiąs islamą. Korane Machdi neminimas, bet mesijo idėja plačiai diskutuojama chadisuose - raštuose, kur surinkti pranašo Mochamedo posakiai ir nurodymai.
Beje, ne vienas musulmonas pasakoja, kad susidūręs su Biblija jis likdavo apstulbęs, kai suprasdavo, kad islame viskas stovi "ant galvos" - jų lauktas mesijas, sulyginus tekstus,  pasirodydavo ne kas kitas, o pikčiausias Dievo ir žmonijos priešas - Antikristas.
Žinoma, klausimas lieka atviras, tačiau sutapimų, mano galva, per daug, ypač žinant musulmonų požiūrį į Izraelį, neabejotina, kad toks "mesijas" anksčiau ar vėliau pasirodys.

šeštadienis, vasario 19, 2011

Mokomi neapykantos


Žinot, sunkiausia atsekti ir atpažinti. Gerai stebėti ir tyrinėti kitus, bet, o varge, kada nors ateina eilė ir pačiam sau. Imi pažinti, ko visai nesitiki. Reliatyvu tampa nebe reliatyvu.
Pastebiu, su kokiu nuoseklumu mes esam mokomi nekęsti. Nekęsti neteisingų dalykų pasaulyje, nekęsti skurdo, vargo, neteisybės, skausmo. Pradėję nuo šito (juk turime teisę) ilgainiui pereiname prie neapykantos pačiam gyvenimui. Esame mokomi nekęsti visko, ką galime vadinti gyvenimu - tai toks subtilus mokslas, kai parodoma, kad visi dalykai yra netobuli. O juk netobuli neturi vertės, o norisi tobulų... Netobulas darbas, netobuli giminaičiai, netobula šalis, blogas laikas, netobuli draugai, netobula šeima, netobulas tavo vaikas...  Taigi, imame nejučia nekęsti netobulų, o tobulų neturime. Vadinasi, nebeturime paties gyvenimo, nes niekas šiame netobulame pasaulyje nevertas MANĘS. Toliau vienatvė, atskyrimas, nesupratimas, nusivylimas, beprasmybė. Štai kokia yra teisėtos neapykantos kaina, kurią imame mokėti anksčiau ar vėliau.
Deja, turiu pripažinti kad ir aš ilgokai užsibuvau ne toje "fronto linijoje", mielai studijuodamas siūlomą mokslą, kuris vadinasi -  realybė ir tiesa. Tai taip patrauklu, aišku, jauti jėgą ir esi tvirtas kaip ąžuolas savo įsitikinimuose. Jei ne Dievas, niekad nebūčiau susigaudęs, kad esu elementariai maustomas, iš manęs nuolat tokiu būdu atimamas gyvenimas.
Koks yra pasaulis be Dievo? Toks, kokį matome, kokį žmogus sukūrė. Metodiškai ir nuosekliai žmonės mokomi nekęsti, kol nebeturi gyvenimo. Pažįstu nemažai žmonių, kurie gyvena ant raminamųjų arba antidepresantų.Jie praėjo tuos pačius mokslu. Tačiau Biblija sako: "Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir mes liudijame, ir skelbiame jums šį amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums".
Ačiū Dievui Jis man parodė - gyvenime nėra neapykantos, tai yra teigiama jėga. Kartais reikia mesti visus mokslus..

penktadienis, vasario 18, 2011

Subalansuota vyrams


GIPSY KINGS "A MI MANERA" - nu kaip gražu man, jau kaip gražu. Pagalvojau, pasidėsiu, turėsiu paklausyt, nes jau antra diena skamba man ausyse.

trečiadienis, vasario 16, 2011

Poetui atminti

Turbūt mažai yra Lietyvoj žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu neprisilietė prie šiandien mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos. Su jo mirtim baigiasi visa era Lietuvos poezijoje.

Šis žmogus visada išsiskyrė iš margos rašytojų minios. Jis nevaidino talento, neleido sau būti "menininku", nesinaudojo privilegijomis ir neieškojo protekcijų. Tiesiog buvo paprastas ir sąžiningas žmogus. Sąžiningas buvo ir savo kūryboje. Vieną kartą su juo dariau interviu. Kas man paliko įspūdį, tai jo bendravimas ir paprastumas. Užaugau skaitydamas jo eilėraščius ir stebėdamasis kaip iš negyvo tampa gyva, kaip iš skausmo atsiranda prasmė, o beprasmybė išvis neegzistuoja. Beje, retas atvejis, kai poetas nebijojo kalbėti teigiamai ir pozityviai. Atmintis  - nedėkingas daiktas, žmonės greitai viską užmiršta, tačiau ko negali užmiršti - norėtum, kad tavo kaimynas būtų toks žmogus kaip jis. Taigi, mano padėka jam, kad jis buvo ir už tai, koks buvo.

Ar laisvė

Laisvė dalykas geras. Kas iš mūsų nenori laisvės. Nori. Visokios. Labai įdomu, kad laisvės sąvoka žmonės linkę perkelti kitiems. Sakykim, važiuoja žmogus automobiliu, mato - pirkelė stovi, žiemos idilė, dūmai rūksta ir galvoja - štai kur gyvenimas, paprastas kaip 5 kapeikos, sėdi sau, kūreni, o aš - nuolatinis bėgimas, sąskaitos, mokesčiai, pinigai, įtampa, didmiestis...
Tačiau tai tėra mitas. Reiktų tam žmogui užeiti į tą pirkelę ir pakalbėti su tuo žmogumi, ko gero, rastų žmogų žiūrintį pro langą ir mąstantį - štai kaip kitiems gerai, sėdi sau gražiose mašinytėse ir važiuoja sau kur nori, jie laisvi, o aš pririštas.
Ar pastebite, kaip mielai mes perkeliame laisvės sampratą ant kitų, tarsi jos niekada negalėtume pasiekti patys? Čigonai laisvi, nes nieko neturi, Bilas Geitsas laisvas, nes turi per daug, vienuoliai laisvi, nes visko atsisakė, valdininkai laisvi, nes sočiai gyvena, darbininkai laisvi, nes dirbant galvoti nereikia, studentai laisvi, nes jauni, viskas jiems prieš akis, emigrantai laisvi - susikūrė sau gyvenimą, girtuokliai laisvi, nes jiems mažai tereikia, gražuoliai laisvi - jiems visi palankūs, pilkos pelytės laisvos, nes niekam neužkliūva... Sąrašą būtų galima tęsti, tačiau kurioj grandinės vietoj esu aš?
Juk išnarsčius iš eilės visą grandinę, paaiškėtų, kad niekas nesijaučia laisvas. Tiksliau - atsivers siaubingas nelaisvės paveikslas, kur žmonės suraišioti nematomais raišteliais tik iš išorės sudaro įspūdį, kad yra laisvi. Vaidiname laisvę, nes neturime kito pasirinkimo. Nesvarbu, kaip atrodai kitiems, svarbu, kas esi pats.Tik pats tą ir žinai.
Ką bedarytų, kur bebūtų ir koks bebūtų, žmogus be Dievo yra nelaisvas. Jis negali pažinti laisvės ir tą puikiai žino. Ilgai mąsčiau apie tai, kai reikėjo priimti svarbius sprendimus. Išnarsčiau visus variantus - laisvės be Dievo niekur neradau.Vis tikėjausi, kad gal apsieisiu be to, gal yra koks kitas plyšelis. Evangelijoje perskaičiau: "Jėzus vėl prabilo: “Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą” ir "Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje".
Šiandien galiu paliudyti - yra laisvė ir yra šviesa. Bet ji nėra išorėje, nėra aplinkybėse, nes Jėzus atneša šviesą ir atneša laisvę į žmogaus vidų. Tada visai nesvarbu, kur tu gyveni - vienodai esi laisvėje tiek automobilyje, tiek kaimo gryčioje, nesvarbu ir kokioj santvarkoj ar kokioj šeimoj gyveni - šitos laisvės niekas negali atimti. Jėzus iškerpa tave iš nelaisvųjų grandinės.

šeštadienis, vasario 12, 2011

Zacharija Batros - vienas brangiausių žmonių Žemėje


Zacharija Batros - vienas brangiausių žmonių Žemėje. Už jo galvą pasiūlyta 60 milijonų dolerių. Kodėl? Pažiūrėkite ir suprasite - atskleidžia, koks iš tikro yra islamas ir koks jo tikslas.

trečiadienis, vasario 09, 2011

Kodėl Dievas tyli

Šis klausimas visada domina žmones. Nelaimė, mūsų manymu, yra ta būsena ir vieta, kur Dievas būtinai turėtų įsikišti,jei Jis yra, ir įrodyti mums savo galią. Esu bėdoj - trauk,padėk, gelbėk, apsaugok, pagydyk, nuramimk, apgink  -  kad visose mūsų istorijose būtų mažytis hapyendas.
Dovydas net Biblijoj užrašė:"Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos.Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu".
Va koks šauksmas. Tai kodėl Dievas tyli net tada, kai šaukiasi išrinktasis?
Na, pirmiausia, manau, kad Dievas turi palaukti, kol mes nustosime rėkti ir dejuoti. Kas rėkia, tas negirdi.Todėl didžiausias rūpestis - nuraminti mus.
Tik tada, kai nurimstame, Jis gali kalbėti. Esu įsitikinęs, kad ir kokie žmogaus religiniai įsitikinimai, Dievas kalba kiekvienam. Bėda, ta, kad daugelis nesugeba pažinti Dievo kalbos. Nes Dievas dažnai kalba svajonėmis. Tarkim, pablioviau dėl kokios nelaimės. Ašarų nebeliko, kas vyksta toliau? Toliau, kai jau esi kiek pažinęs, Dievas sako - "Aš esu su tavim, esu tavo nelaimėje,viską žinau.  Kelkis, einam, žiūrėk ten, dabar darysim tą, dabar eisim ten".
Todėl, aš taip sakyčiau - Dievas netyli, Jam nėra tas pats, kas su tavimi vyksta. Jis duoda lietų geriems ir negeriems, duoda svajones tyriems ir susiteršusiems. Jėzus Kristus ieško kiekvieno žmogaus. Man smagu, kad netgi tokio užsispyrusio fariziejaus kaip aš. tebūna Jam šlovė.

antradienis, vasario 08, 2011

Izraelis - mitologija ir realybė istorijoje


Kiek visokiausių nuomonių ir versijų kelia Izraelis. Vieniems jis yra agresorius, kitiems, valstybė, kovojanti už išlikimą, kurioje kasdien sprogsta "kasamai", o kaimynai bet kuria proga pasiruošę ją nužudyti.
Egipto įvykių fone, kai greitai ten gali įsigalėti islamistai, Bobas Zigelis  The Washington Times  skaitytojams pateikia demitologizuotą Izraelio valstybės atsiradimo versiją.
Apžvalgininkas meta iššūkį keletui svarbiausių mitų, liečiančių Izraelį,  ir išnagrinėja keletą klausimų.
1. Žydai gyveno Izraelyje nuo Mozės laikų, kol juos neišblaškė romėnia.
2. Niekada nebuvo tokios šalies kaip Palestina - tai romėnų pavadinimas.
3. Nėra tokios tautos kaip palestiniečiai. Palestiniečiai yra paprasčiausi arabai. Jie ir nežinojo, kad yra palestiniečiai, kol 1964 metais Jasiras Arafatas jų nepavadino taip.
4. Po islamo pasirodymo, musulmonai užgrobė šią šalį. Vėliau teritorija ėjo iš rankų į rankas, kol atiteko Otomanų imperijai. Vėliau - Didžiajai Britanijai. 
5.Buvo nuspręsta įkurti keletą naujų valstybių, kas įtvirtinta Balfūro deklaracijoje. Žydams buvo skirtas plotas, užimantis dabartinį Izraelį, Jordaniją ir aplinkines žemes. Žydų persikėlėliai dykynes pavertė dirbamomis žemėmis, po to čia ėmė keltis arabų minios.
6 Didžioji Britanija vis dėlto 75% procentus žydams pažadėtos žemės perdavė arabams. Tai Jordanija, kuri skirta arabams, tris kartus didesnė už Izraelį - arabai jau turi savo valstybę.
7.Tačiau arabai nenorėjo, kad ir likę 25 procentai priklausytų žydams. Po debatų buvo nuspręsta ir šią teritorija dar kartą padalinti ir duoti dalį arabams.
8.Bet ir to nepakako 1948 m. gegužės 14 dieną Izraelis paskelbė nepriklausomybę, o kitą dieną  5 arabų šalių armijos iš Egipto, Jordanijos, Libano, Sirijos ir Irako puolė Izraelį.
9. "Dvi tautos - dvi valstybės - niekada netenkino arabų, jų tikslas - visiškas Izraelio sunaikinimas.
10. 1967 metais Izraelis netikėtu smūgiu sutriuškino pasiruošusius pulti arabus ir atsiėmė dalį pažadėtų žemių, kurias dabar vadina pasaulyje "okupuotomis teritorijomis". Bobas Zigelis teigė:"JTO taip supuvo, kad aš daugiau nepripažįstu jos kriterijų teisėto ar neteisėto".
Beje, Bobas Zigelis, reziumuodamas taip pataria žydų valstybei:" Ką bepadarytų Izraelis - jokie jo veiksmai, jokios nuolaidos ir sprendimai  nė per kablelį nepakeis situacijos. Jis gali pasirašyti taikos sutartį, gali palaikyti dviejų valstybių sprendimą. Neturi reikšmės.. Štai mano patarimas Izraeliui - darykite tai, ką reikia, kas yra teisinga. Visas pasaulis jūsų nekęs nepaisant jūsų veiksmų, o arabai bandys nužudyti nepriklausomai nuo to, kaip ilgai jūs derėsitės. Galite tiesiog daryti tai, kas teisinga".

ketvirtadienis, sausio 27, 2011

Pagalvojimai

Kai kurių dalykų mes niekaip negalim padaryti.
Kai kurių dalykų mes niekada nedarom.
Kai kuriuos dalykus ruošiamės daryti.
Bet daugumos - mes negalim pakartotii.

sekmadienis, sausio 23, 2011

Šiek tiek šviesos

Galvoju, kad patirtum šviesą, neišvengiamai turi papulti į tamsą.
O nesinori.
Bet imi ir papuoli. Jei iki tol šviesa atrodo savaime suprantamas dalykas, tai tamsoje imi suprasti, koks tai nuostabus dalykas. 
Tegyvuoja šviesa:)

sekmadienis, sausio 16, 2011

Tuščių žmonių šalis

Pagaliau įvyko tai, ko seniai laukiau. Mano mažoji pažino Viešpatį. Prieš porą dienų, po to kai vakare skaitė knygelę "Į pasaulį atėjo Karalius" pasakė: "Kai skaičiau apie tai, kad Jėzus yra Avinėlis, mane užplūdo šiluma".
Ir vaikas pasikeitė - jei stengdavosi išsisukti nuo maldos, tai dabar prašo kartu pasimelsti vakarais.

Taip, mes vakarais melsdavomės, skaitydavom knygas, ji pasikrikštijo vasarą, bet žinojau, kad vis dr trūksta vieno elemento - tikro pažinimo. Šiandien ėjom, ji sako:"Kai atėjo ta šiluma, mano širdis nebėra tuščia". Visagalis Dievas atėjo į aštuonmetės širdį Šventąja Dvasia, kad sunaikintų vienatvę, sunaikintų baimes ir atskyrimą.  Koks stebuklas... 

Iš kitos pusės, suvokiau, kad kartais mums tenka gyventi su žmonėmis, kurių širdys tuščios. Dar baisiau - gyvename šalyje, kur daugumos širdys yra tuščios. Paklausykit kaip skamba:"Tuščių žmonių šalis". Kažkaip šiurpiai. Kartu prisiminiau dienas, kai pats buvau tuščias. Tai baisu baisu baisuTuščias - ten nieko nėra, ten negyvena nieko, kas yra iš Dievo. Žinoma, yra religija, bet religija yra prote, yra apeigos, mokymai, bet visa tai irgi prote, yra humanizmas ir bendražmogiškos vertybės, tačiau tai irgi prote, o širdyje tuščia.Kol į širdį neįžengia Avinėlis, žmogus bejėgis daryti kažką gero.
Dievas yra ištikimas, esu to liudytojas - Jis padaro daugiau negu mes norim ir prašom. Bet didžiausias mano noras, kad šita tauta nebegyventų tuščiomis širdimis,ir tai vyksta.

šeštadienis, sausio 15, 2011

Norisi judėti

Elektroniniu paštu kasdien gaunu viagros reklamą ir kelionių pasiūlymų. Ima atrodyti, jeigu niekur nekeliauji, tai tavęs kaip ir iš viso nėra.Pagalvojau, vis dėlto pati įdomiausia, sunkiausia ir pavojingiausia yra kelionė savo viduje. O, kiek čia pasiklydusių, kiek nusilpusių, pasimetusių net ir žuvusių. Nerasi kitos tokios pavojingos vietos Žemėje.
Daug lengviau yra nusipirkti brangius bilietus ir išvažiuoti, negu ryžtis pereiti savo sielos labirintus. Nežinia, kokius gyventojus ten sutiksi. Dažnas nujaučiame, kad ten tūno Pyktis, galanda peilį Kerštas, lankstosi prieš pasistatytą altorių ir save garbina Egoizmas, dainuoja sau giesmes Savigarba, guli išsitiesęs Tinginys,  apsisiautusi drobulėmis stovi Baimė. Be to, nėra gido, nėra minios, paskui kurią trauki negalvodamas. Eini vienas, apgraibom ir patamsyje. Kiekvienas sutiktas įteikia ne gėlių, bet parodo, kas esi.
Daugelis dėl tos priežasties niekad čia neužsuka, bet ir pabėgti nuo šito suvokimo, kad tokia vieta yra, negali. Apaštalas Paulius Biblijoje užrašė:“Aš žinau, kad mano viduje negyvena joks gėris“ ir desperatiškai šūkteli:“Vargšas aš žmogus, kas mane išvaduos“.
Ar turi, kas šviečia šitoj kelionėj? 

antradienis, sausio 11, 2011

Laiškas duobkasiams

Kai duobkasiai
Padžiovė kastuvus,
Aš atsimerkiau.
Man malonu,
Kad galvojote,
Jog jau užpylėte
Su visa derama pagarba.
Bet dar nepralaimėjau -
Kiekviena smiltelė
Ant mano blakstienų
Yra pergalė -
Aš vis dar matau.
Jūs nežinojote, kad
Turiu šaknis
Kurios iškelia
Net ir per gruodą.
Štai štai štai
jau ir šviesa.