šeštadienis, birželio 25, 2005

Dar kartą tuo pačiu klausimu

Vis dėlto, neiškenčiau, prieš atostogaudamas dar šį tą parašysiu apie savo asmeninę patirtį ir bendruomenes.
Kai įtikėjau, supratau, kad Dievas ragina mane susirasti bendruomenę, grūmiausi beveik metus aliko savo viduje, nes kai susiradau, kur renkasi biski ne tokie krikščionys, “apšalau” – dvi pensininkės, viena dirbanti mergina, du bedarbiai, ūkininkas ir dvi moksleivės. Labiau apgailėtino žmonių susirinkimo nebuvau matęs. Ir štai čia aš, baigęs aukštąjį, turintis gerą reputaciją, matęs pasaulio, turiu būti? Tai čia ir yra ta Dievo kariuomenė? Na, švelniai tariant, mane apėmė siaubas –sugadinsiu savo reputaciją, be to, su tais žmonėmis neturiu apie ką šnekėti, jie man negražūs net išoriškai, neįdomūs, keisti kažkokie ir t.t.
Bet vis dėlto, supratau, kad Dievas skatina pasilikti būtent su šitais nevertingais kitų akimis žmonėmis. Sprendimas buvo labai nelengvas, bet turėjau paklusti, tiesiog neturėjau kitos išeities. Dabar galiu pasakyti, žvelgdamas į praeitį, kad tik tai leido man nežiūrėti iš aukšto į daugelį žmonių, nevertinti žmonių vien pagal išvaizdą, užimamą padėtį visuomenėje. Tai buvo nuostabi mokykla asmeninė. Per daug vidinių ir išorinių kovų per tą laiką turėjau praeiti, kartais piktindavausi, kartais pritardavau, kartais nesutikdavau, bet visada žinojau, kad negaliu trauktis iš vietos, į kurią mane pastatė Dievas. Jei atvirai, tai mane stebina žmonių pasisakymai apie Gerąjį Dievą, kuris viską leidžia ir viskam pritaria. Aš nuoširdžiai pavydžiu – iš kur jie tokį Dievą gavo, norisi paklausti? Mano sprandas buvo nuolat sulenktas ir jokios saviveiklos – jei ten, tai ten – gali iš savęs virves vynioti, gali nepaklusti, bet žinai, jokių diskusijų ir derybų – vis tiek turėsi paklusti Dievo valiai.
Taigi, po jokias bendruomenes man neteko klaidžioti, tiesa, buvau apsilankęs ir kitose, bet ne ieškodamas, o būdamas kažkur kituose miestuose ar esant progai.
Taip bendruomenių yra visokių – yra sukurtų žmonių, yra administracinių sistemų, bet yra ir gimusių iš Dievo. Kai bendruomenė gimsta, ji, kaip ir žmogus, arba gyvena, arba miršta. Kai miršta bendruomenė, iš jos lieka administracinė sitema, kažkas panašaus į kino teatrą – visi žiūri, nieks nedalyvauja. Taip atsitiko ir su ta bendruomene, į kurią buvau atvestas. Nepabėgau, nors ir nepritariau daugeliui dalykų, laukiau, kol gavau skyrybų raštą – Dievas leido išeiti ir šiuo metu keliolika žmonių renkamės skaityti sekmadieniais Bibliją – tai ir yra mūsų neformali bendruomenė, kurioje svarbiausia ne registracija, mokesčiai, titulai, rūbai, apeigos ar pareigos, bet noras gyventi su Dievu.
Taigi, tokia yra mano patirtis. Nekaltinu nė vienos bendruomenės, kad jai sekasi ar ne – Dievas bet kada gali atgaivinti ir mirusiuosius. Todėl dar sykį pasikartosiu, geriau bloga bendruomenė, negu laiminga vienatvė.
Kas dar turi iliuzijų gyventi krikščioniškai be bendruomenės, pacituosiu mano mėgstamą vietą iš Apaštalų darbų antro skyriaus:”Atėjus Sekminių dienai VISI mokiniai buvo DRAUGE vienoje VIETOJE”. APD 2;1
Štai kur yra krikščionybės jėga. O toliau skaitykite patys, kas vyksta, kai “VISI mokiniai DRAUGE vienoje VIETOJE”. Ir jus patys patirsite panašius dalykus.

penktadienis, birželio 24, 2005

Gera žinia

Tiems, kas pavargo nuo mano įkyrumo ir nuo mano kibumo, turiu gerą žinią. Jums atostogos, man - taip pat;) jausiuosi žymiai geriau, jei niekam nelipsiu ant mozolių, stengsiuosi maitintis ir grįšiu visiškai kitas žmogus. Pažadu.
Tiesa, jei nepavyks, kitais metais vėl bus atostogos. Vis tiek kadu norins pasikeisiu.

ketvirtadienis, birželio 23, 2005

Receptas, kaip tapti priešu

Oi dėl nuomonių, tai yra visokių nuomonių. Mane stebina tai, kad žmonės sugeba priimti tik tą nuomonę, kuri palanki jiems. Tuo įsitikinau rašydamas ir diskutuodamas apie bendruomenes.Arba giedi su visais - arba esi priešas.Ir jokių pastangų nereikia, tiesiog užtenka pasakyti, kad galvoji kitaip. Kad ir įrašas "Šis tas vienu klausimu".
Bet mano galva - žodis "ne" tikrai neliudija priešiškumo. Bent man kiekviena nuomonė mano bloge, jei be keiksmažodžių;) - vertinga.

trečiadienis, birželio 22, 2005

Šis tas vienu klausimu

Pažadėjau parašyti apie bendruomenes Petrui ir jį “atversti”, bent jau toks jo pageidavimas buvo. Klausimas labai paprastas, čia tik pats paviršinis sluoksnis.
Krikščionių bendruomenė yra išoriškai gal ir panaši į partiją, draugiją ar dar kitokį biesą, bet labai skiriasi būdas kaip tampama krikščionimi. Į šią organizaciją ne įstojama, o gimstama. Todėl sakyti, kad bendruomenės nereikia, sakyti tą patį, kad gimei vienas ir išsižadi savo šeimos.Tai pagrindinis principas.
Aišku, šių laikų individualistui vakariečiui nieko nėra didesnio už savo AŠ, savo poreikius ir pomėgius, todėl net tapusiam krikščionimi(Jį gi ne Dievas atgimdė, o jis gi, asmenybė, pats pasigimdė) sunku tapti bendruomenės dalimi. Tuo labiau kad kaip taisyklė(o siaube) bendruomenės paprastai gyvena ne pagal jo supratimą. Tai pinigus renka, tai laiko reikalauja, tai per garsiai evangeliją skelbia, tai kvailai atrodo, tai nėra žmonių, panašių į jį, tai per tyliai meldžiasi, tai du durniai pirmoj eilėj sėdi.
Variacijų gali būti pačių įvairiausių, bet pasiteisinti visada norisi. Bet už kiekvieno tokio pasiteisinimo antkapio guli grynas ir neapnuogintas individualizmas ir egoizmas.Bet svarbiausias dalykas – taip žmogus stengiasi išvengti paniekinimo, kurį patyrė ir patirs kiekvienas Kristaus mokinys.
Jei žmogus tvirtina, kad jis krikščionis, dalies savo brangiojo AŠ jis turi atsisakyti, ir atsisakyti visų pirma aplinkinių naudai. O tai ir vyksta bendruomenėje.
O kas nori ir vis dar naiviai tikisi, kad ir vienas yra krikščionis, tegu pasiskaito, ką sako Jėzus:”Kaip tu gali sakyti, kad myli Dievą, kurio nematai, jei nemyli brolio, kurį matai”.
Kitaip sakant, kaip tu gali sakyti, kad myli Dievą, jei nemyli brolio, kurį matai, ir tvirtini, kad net neturi brolių – o tos bendruomenės –tik falšifkos? Nereikia ir apsigaudinėti visuotine bažnyčia – jei neturi vietinės bažnyčios, kaip tu įeisi ir į visuotinę? Niekaip, nes nesusijungi tikėjimu su kitais, nepatenki į Jėzaus kūną. Laiške Hebrajams parašyta:”Vaikų kraujas ir kūnas yra bendri”…. O tu esi vaikas, bet neturi kūno ir kraujo... tik savo teoriją. Negali sakyti, kad tiki Dievu ir juo netiki vienu metu.
Beje, dažniausiai kiek pastebėjau, nenorintys savo brangiojo kailiuko paaukoti bendruomenei, dažniausiai spaudžia vieną mygtuką – atseit, apaštalų laikų bendruomenės buvo kitokios. Bet visų pirma niekam net į galvą negalėjo šauti, kad krikščionis gali būti vienas, nepriklausyti nuo kitų. Visas “Naujasis Testamentas” persunktas bendruomeniškumu, tuo, kad Kristaus mokiniai būrėsi į šeimą.Štai pati paprasčiausia vieta: ”Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius”…APD19;1. Prašau, ten net nebuvo bendruomenė, bet tie keli mokiniai turėjo proto laikytis kartu. Net dauguma NT laiškų yra rašyta bendruomenėms, o ne asmenims. Bet kas šiuo laiku negali būti bendruomenėje, neįtiktų jam ir apaštalų laikų bažnyčia. Per daug skurdžių ir vargšų neraštingų susirinktų, o ir patys apaštalai papiktintų laisvuosius krikščionis paaukoti Jeruzalės našlėms, o ne Dievui.
O kas dėl registracijos, tai šiuo metu daugelis bendruomenių registruojasi, paklusdamos nustatytai valdžios tvarkai, bet yra ir tokių, kurios nesiregistruoja, taip daro dalis baptistų ir sekmininkų bendruomenių, kurios įprato dar sovietų laikais gyventi pogrindyje.
Deja, jei jau sąlyginės ramybės metu dalis žmonių negali prisiimti atsakomybės būti bendruomenėje, tai kas atsitiktų, jei ištiktų pirmi persekiojimai? Ar persekioja po vieną? Ne. Persekioja atskiras bendruomenes. Gal ir teisingai, kas bijo persekiojimo, tai į bendruomenes eiti tikrai nereikia. Taip lengviausia išvengti paniekos ir to, kas parašyta:”Mane persekiojo, jus taip pat persekios”.
Iš kitos pusės kalbos apie bendruomenes man primena požiūrį į šeimą – dabar sakoma, kad vestuvės nebūtina,svarbu mylėti viens kitą, kad galėtum gyventi kartu, žiūrėk, kiti taip riejasi vedę, o mes gyvenam nevedę gražučiai. Beje, Kristus ateis pasiimti savo nuotakos, bažnyčios, o ne pavienių partizanų.
Taip, nebūtina vesti norint gyventi, bet norint teisiai ir teisingai gyventi – būtina. Popierius nei sutvirtina šeimos, nei sugriauna, bet įteisina santykius. Tas pats ir su bendruomene – kvaila vaidinti krikščionį ir nebūti bendruomenėje.

antradienis, birželio 21, 2005

Vidurvasario šaltis

Vasarai atseikėjus šilumos, greitai užsimiršo, kaip keiksnojome šaltą orą. Žmogus stebėtinai greitai prisitaiko. Ir prie šilumos, ir prie šalčio. Bet vis dėlto, niekaip negalime prisitaikyti prie šalčio, kurį jaučiame visuomenėje ar savo aplinkoje. Nemalonu būti ledynmečio liudininkais. Nemoralizuosiu sakydamas, kad dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek paliktų likimo valiai vaikų, dar niekada nebuvo žudomi senukai, broliai nužudydavo brolius, ar vaikai tėvus. Viskas matoma ir viskas žinoma. Tačiau taip jau yra. Vargu, ar galime guostis, kad viską išspręs psichologai ar socialiniai darbuotojai – dažnai jie būna tik konstatuotojai, pateikiantys sausus duomenis, einantys paskui problemas, bet ne užkardantys jas. Kas iš to, kad tūlas psichologas kaip sensaciją pateikia faktą, kad tik 5 procentai vaikų valdiškuose namuose yra visiški našlaičiai, o visi kiti turi tėvus ar gimines. Kas iš to?
Juk net ir gyvendami šeimose daugelis vaikų jaučiasi svetimi ar nereikalingi. Dirbdamas mokykloje mokiniams pateikiau anketą, kurioje buvo klausimas : ”Ar savo tėvams esu svarbus?”. Kaip suprantate, atsakymai tėvų būtų nenudžiuginę. Daugelis vaikų jautėsi svetimi savo namuose ir visiškai nereikalingi. Gal net daugiau jautėsi kaip kliuviniai, trukdantys tėvų darbui ir mamų karjerai. Girdėdami nuolatinius priekaištus, vaikai pamažu įsisąmonino, kad jei ne jie, tėvai gyventų žymiai lengviau, kad jie tėra našta tėvams. Ar verta stebėtis, kad tiek daug jaunų žmonių Lietuvoje nusižudo? Manau, kad ne, nes tie jaunuoliai kažkur giliai jautė, kad jų gyvybė artimiesiems nėra svarbi, nėra vertinga. Aišku, nemetu kaltinimų visiems suaugusiesiems, tačiau didelei daliai verta pagalvoti, kad vaikams derėtų išsakyti, kad jie yra ir mylimi ir svarbūs. Bent jau tam, kad augantis žmogus nesukurtų savo versijos, kaip į jį žiūrima, kad nepasirašytų savų “užrašų paraštėse”, kurie dažniausiai su tikra padėtimi turi mažai ką bendro, nes vaikai gyvena savo supratimo rėmuose, dažniau vadovaudamiesi jausmais ir fantazijomis.
Susvetimėjimą šeimose dar paaštrina formuojama samprata, kad auginti vaikus yra vargas. O bet kokiam vargui ir priespaudai žmogus sąmoningai ir nesąmoningai priešinasi. Štai ir tampa mūsų vaikai mūsų vilčių, tikslų ir norų priešai.O ar gali būti šilta po stogu su priešu?

ketvirtadienis, birželio 16, 2005

Pirkinys

Vakar su žmona ir vaikais buvom nulekę ir susitarėm pirkti sodybą 80 km nuo Vilniaus.Ant upelio kranto, yra sodžialka, namas aukštaitiškas dvieju galų. Tik viena bėda, kad kokį kilometrą kelias nelabai koks.Bet vis tiek suderejom, davėm rankpinigius ir sukirtom rankom. Dabar laukia dokumentai ir tvarkymas, tvarkymas...vinas gerai, kad apsisprendem labai greitai - per savaitę.

trečiadienis, birželio 15, 2005

Girdėti ir išgirsti

Lietuva vis dar pirmauja pasaulyje savižudybių skaičiumi. Tiesa, pirmąją vietą užleidome kaimynams rusams, bet toliau trauktis neketiname – kasmet ir Anykščių rajonas netenka keliokikos gyventojų, nusprendusių iš gyvenimo pasitraukti sava valia.
Štai ką kalba sausi skaičiai: Lietuvoje 2001 metais nusižudė 1535 asmenys, pagal savižudybių skaičių 100 tūkstančių gyventojų Europoje – 44,1 savižudybės- aiškiai pirmavome, (tuo tarpu 1990 m. 100 tūkstančių gyventojų teko tik 26 savižudybės), Latvijoje – 34, Estijoje – 33, Rusijoje – 39.
Iki 2010 m. Sveikatos apsaugos ministerija Lietuvoje tikisi sumažinti savižudybių skaičių iki 25 atvejų 100 tūkstančių gyventojų, t.y. pasiekti Europos Sąjungos vidurkį.
Nuo 1991 metų, kai Lietuva atkūrė savo valstybę ir prasidėjo radikalios reformos, savižudybių skaičius ėmė labai sparčiai didėti: 1991–1996 metais – 74 procentais (nuo 26,5 iki 46,4 100 tūkstančių gyventojų), 1998 metais 100 tūkstančių gyventojų teko 43,8, 1999 metais – 44, 2000 metais – 46,6 ir 2001 metais – 44,1 savižudybės.
Tai tik ledkalnio viršūnė, o po vandeniu lieka visas dvasinis šios problemos kalnas.
O kaip ji sprendžiama, kas iš viso žmones paskatina taip pasielgti? Galime kaltinti išlepimą, blogas sąlygas, menką uždarbį, perspektyvos nebuvimą, ligas, nelaimingą meilę, bet ar tai ir yra tikrosios priežastys?
Pagyvenę žmonės labai ramiai mums argumentuotų, kad kitos kartos praėjo karus, trėmimus, skurdą ir badą, bet nesižudė. (Nors žudėsi, juk prie kiekvienų kapinių buvo ir pakaruoklių kapai, nes tuo metu nusižudžiusio žmogaus neleisdavo laidoti kapinėse). Bet kokiu atveju niekada nesužinosime, kokios priežastys paskatino žmogų taip pasielgti. Tačiau šį tą, kas priklauso nuo mūsų, vis dėlto galima pakeisti. Užtektų kartais paklausyti, ką kalba aplinkiniai.
Kai atsitinka nelaimė, staiga visi tampame ekspertai ir galime atpazinti ženklus, signalus, kuriuos siuntė tas, kuris ruošėsi išeiti. Po laiko pažįstame, bet jau būna po laiko. Tačiau daug sunkiau skaityti tuos ženklus, kol nematai, kas gali atsitikti.Esam per daug užsiėmę savo reikalais, savo nuotaikomis ir savo darbu, kad pamatytume net pačius artimiausius, kad juos suprastume, todėl fakto, kad žmogus pasitraukė iš gyvenimo, akivaizdoje jaučiamės priblokšti – kaip tai galėjo įvykti, juk viskas atrodė taip normalu.
Ne, normalu nebuvo, tik mes nematėme. Keista, kai gyveni, žiūri į kitą, o vis tiek matai tik save. Užtektų kartais paprasto dėmesingumo, kad bėda niekada neateitų – psichologai tvirtina, kad nusižudyti nusprendęs žmogus nevalingai apie tai praneša vienokia ar kitokia forma aplinkiniams, tik reikia būti dėmesingiems.
Kažkada skaičiau vokiečių pastoriaus Vilhelmo Bušo knygą, kurioje jis kalba apie vienatvę XX amžiaus Vokietijos miestuose. Šis karą kaip kareivis praėjęs žmogus tvirtino, kad tarp žmonių daugiau bendrumo buvo apkasuose, negu taikos metu – daugelis daugebučių žmonių net nežino, kas jų kaimynai, o vienišumas – tiesiog epidemija. Skaitydamas galvojau, kad tai būdinga tik šaltiems vokiečiams, o mūsų tai neliečia, tačiau dabar sutinku su juo – vienišumas yra tikra epidemija, žmonės geriau bendrauja su televizoriumi negu su žmogumi. Žinote kodėl? Todėl, kad pats jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas. Kaip tada išgirsti pagalbos signalus?

antradienis, birželio 14, 2005

Apie šalutinius reiškinius

Visada gali rasti tai, ką norėtum pasakyti ir kas už oficialių reiškinių egzistuoja neištarta. Kaip tvirtino simbolizmo literatūroje kūrėjai – kiekvienas reiškinys yra tik ženklas tikrovės, kuri yra už jų. Taigi ir mūsų gyvenimas dažnai paradoksaliai siauresnis už paraštes, kuriose tiesiog mirga komentarai pačiam sau. Neištarti. Nutylėti.
Bet juk ne visada gali tylėti, nors mums, lietuviams, dar su motinų pienu yra įaugę ”tyla –gera byla”. Žinoma, kalbėdamas visada rizikuoji, visada atsiveri ir gali pasirodyti ne toks jau protingas, koks atrodei sau. Tad ir renkiesi, kaip ir kada kalbėti, o kai ką tiesiog pasilieki užrašęs paraštėse sau.
Laikas lekia, baigiasi neįtikėtinai trumpa vasara ir suvoki, kaip tave supa paradoksai. Visą vasarą trunka šienapjūtė, bet žemdirbys neturi laiko pasigrožėti nupjauto lauko švara. Paradoksalu –visada turime laiko dirbti, beveik niekada – pasidžiaugti savo darbu. Tai bene didžiausias prakeikimas, lydintis dabarties žmogų – jis nebesidžiaugia savo darbu. Kiekvienas naujas darbas – tarsi priešas, kuris turi užversti kanopas anksčiau, negu tu pats griūsi iš nuovargio. Todėl ir darbas – jau ne malonumas, o kova, kuri dažniau baigiasi tokia pergale, kurią karalius Pyras įvardino taip “Dar viena tokia pergalė ir liksiu be armijos”. Materialistiniame pasaulyje turi elgtis kaip Matrosovas – griūk krūtine ant kulkosvaidžio, bet jį nutildyk – svarbus rezultatas, o ne priemonės ir pats procesas.
“Dar vienas toks darbas, ir neteksiu gyvenimo džiaugsmo”, – daugelis iš mūsų mąstome būtent taip, kai imamės kažko naujo ir nepažįstamo, ar tiesiog atliekame kasdienius ir įprastus darbus. Kažkaip nejučia praradome pasitenkinimą, kažkaip nejučia praradome malonumą, kažkaip nejučia ėmėme matyti beprasmiškumą. Štai kodėl dabartiniam žmogui neužtenka dviaukštės pilaitės, nors anksčiau visa šeima išsitekdavo ant duonkepio, štai kodėl turintys 1 hektarą žemės sako, kad dirbti jos neapsimoka, nors daugelis užsiaugina daržovių ir 6 aruose.
Tiesiog darbo su malonumu nebesiejame, ir tiek. Patikėjome, kad malonumas yra ant Palangos smėlio, Turkijos pakrantėse, malonumas – sočiai prikirsi ir nieko neveikti, bet dirbti ir patirti malonumą – iškrypimas kaip reta. Patikėjome.

ketvirtadienis, birželio 09, 2005

Laiko klausimas

Vakar per “History” kanalą rodė neblogą filmuką apie tai, kaip Katalikų bažnyčioje vyksta kova dėl moterų teisių, kontracepcijos ir kitų daiktų.
Nustebino tas faktas, kad patys katalikų teologai atvirai ir su liūdesiu įvardija šią organizaciją, kaip “visiškai TOTALITARINĘ, kurioje yra ABSOLIUTINĖ AUTORITARINĖ valdžia”. Teologai konstatuoja, kad dėl šios priežasties šiuo metu vis daugiau žmonių traukiasi, vis daugiau nebenori įsipareigoti šiai sistemai.
Taigi, nieko naujo aš nesuradau, iš esmės, tačiau man įdomus pats klausimas, kokiu būdu šita totalitarinė sistema sugeba išlaikyti aklą žmonių paklusnumą(juk patys buvom ir gyvenom totalitarinėje sistemoje, o vakariečiai beveik pusę amžiaus grūmėsi, kad komunistų sistema sugriūtų)?
Tai išties fenomenas – neveikia niekas, nei pedofilijos skandalai, nei teisiami už nusikaltimus kunigai, nei finansinės aferos, nei politinės prievartos priemonės (kažkur skaičiau, kad už mišių lankymą jau žetonus dalina, už kuriuos gali gauti labdaros) – žmonės ir toliau sistema pasitiki, Lietuvoje berods 50 procentų žmonių.
Iš dalies taip yra todėl - galiu pasakyti savo pavyzdžiu - kai imi galvoti ir mąstyti, tau pasako, kad tu jau priklausai šiai sistemai.Nelabai pameni, kaip joje atsidūrei, bet jau atsidūrei - tave pakrikštijo, apdirmavojo ir tu jau Vatikano nuosavybė.Man tai nepatiko, kai supratu.
Bet aš asmeniškai manau, kad visos totalitarinės sistemos anksčiau ar vėliau griūna. Aišku, galite sakyti – jau 2000 metų negriūna, bet laikas šiuo atveju nesvarbus, svarbi sistemos esmė. Ne visada laikas yra sąjungininkas – kuo dėtas šiandieninis katalikas dėl inkvizicijos, trėmimų, Baltramiejaus nakties, Kryžiaus žygių? Niekuo. Bet jei jis yra toje pačioje sistemoje ant jo neišvengiamai gula ir istorijos našta - žmogus pripažįsta, kad tai nebuvo pasibaisėtini nusikaltimai, kad viskas buvo ir yra gerai.
Tiesa, tikiuosi, kad greitu laiku vis dėlto bus atsisakyta celibato, įvesta moterų kunigystė, kitaip galimas skilimas. Jau Jonas Paulius II buvo užsimojęs prieš JAV katalikus, kad reikėtų juos atskirti nuo bažnyčios, nes jie panašesni į protestantus negu katalikus, bet susilaikė.
Manau, tas laikas ateis, kai katalikų bažnyčia pasijus likusi vienintelė likusi totalitarinė sistema – Sadamas krito, liko Šiaurės Korėja ir dar keletas mažesnių diktatūrų. Ar visada laikas sąjungininkas?

pirmadienis, birželio 06, 2005

Taisyklė - be taisyklių

Ką galiu pasakyti stebėdamas tai, kas vyksta Lietuvoje, yra krachas, demokratijos krachas. Kitaip to pavadinti niekaip negalima - dabartinė padėtis jau kelia grėsmę pačiai demokratinei santvarkai. Besiriejantys politikai, nuolatiniai skandalai, korupcija – kuo mes ne Kolumbija. Betrūksta tik raudonųjų partizanų “Sandero luminoso” džiunglėse.
Jei iki šiol kai kas manė, kad nepriklausomybė pati jau savaime garantuoja gerą ir stabilų tautos gyvenimą, dabar gali suprasti, kodėl Lotynų Amerikos šalys, nors ir džiaugiasi nepriklausomybe vos ne 200 metų, niekaip negali pasiekti stabilumo ir gerovės. Realiai ima kilti pavojus, kad Lietuvoje gali atsirasti tokia socialinė atskirtis kaip Lotynų Amerikoje, kai visuomenė gyvena sau, o valdžia sau. Panašu, kad tokiu pat keliu vis ryžtingiau suka ir Lietuva. Ir tai matosi net iš provincijos, o štai filosofas Vytautas Radžvilas teigia, jog nors skandalai, susiję su V.Uspaskichu ir A.Zuoku, atrodo lyg ir eiliniai, vis dėlto jie galutinai atskleidžia Lietuvos socialinės ir politinės santvarkos prigimtį. Pirmą kartą atvirai, stebint visai visuomenei, grumiasi skirtingi oligarchiniai klanai. O politinių –oligarchinių verslo klanų principais organizuota valstybė neturi galimybių išlikti.
. Nieko negali padaryti ir prezidentas, kuris tik stengiasi išlikti orus ir vis sako, kad greitu laiku pasakys savo nuomonę. Ir pasakė. Užsiminė, kad skandalingieji politikai turėtų padaryti išvadas (užuomina į tai, kad atsistatydintų). Tie sako, kad padarė išvadas (užuominos nesuprato), ir viskas rutuliojasi toliau.
Skandalai parodo, kad mūsų partijos yra pseudopolitiniai susivienijimai, Komunistų partijos, kuri buvo totalitarinė organizacija, mutantai, ar net atskira verslo rūšis.
Partijos beatodairiškai remia savo į skandalus įsivėlusius vadus ir daro tai sąmoningai, žinodamos apie jų veiksmus. Štai liberalcentristai paskelbė, kad visa informacija apie A.Zuoką – tiesioginis puolimas prieš partiją (labai įdomu, kodėl partija negalvoja, kad paties A.Zuoko veiksmai yra tiesioginis puolimas prieš partija?). Tik nereikia teisintis, kad taip yra visame pasaulyje. Tikrai ne. Kad ir mūsų kaimynai latviai ir estai – karts nuo karto išgirsi, kad atsistatydina tai vienas, tai tiktas politikas, net ne dėl savo, o dėl pavaldinių kaltės patekęs į nemalonią situaciją. Lietuvoje gi niekas ir iš niekur neatsistatydina. O jei ir atsistatydina - čia pat drožia į teismą ir teisiasi, kad vėl būtų grąžintas į darbą ar užimamas pareigas. Tai, kas aišku net ir mokiniui, staiga pervarius per įstatymų mėsmalę, tampa visiškai priešinga. Žiūrėk, ima ir grąžina atgal į darbą susikompromitavusį asmenį ir jam dar kompensaciją išmoka. Tiesa, šiokia tokia diferenciacija yra – paprastas pasienietis, nušovęs keletą gandrų, iš karto netenka darbo, o aukštas pareigūnas, prisikišęs pilną mašina nušautų stirnų – tik įspėjamas.
Lietuvoje lieka vienintelė taisyklė –nėra jokių taisyklių. Tai vis labiau didina nepasitikėjimą politinėmis institucijomis, teisėsauga ir iš viso tuo, kad šalyje yra teisingumas. Pamažu grįžtame į tą absurdo būseną kaip ir prie dėdulės Brežnevo – įstatymai ir teisingumas - tik kai kuriems, nors buvo sakoma, kad visiems.

penktadienis, birželio 03, 2005

Tortas kaip kompromisas

Šiandien už darbą gavau tortą. Negaliu pasakyti, kas buvo sunkiau – atlikti darbą, ar paaiškinti, kad nieko už darbą nenoriu. Žmogus niekaip nesuprato:”Dabar tokie laikai, kad niekas nieko už dyką nedaro, jūs statote mane į nepatogią padėtį”. Taigi ėmiau ir aš jaustis nepatogiai, kad negaliu pinigų imti. Nors šauk, tenorėjau padėti.
Išties, nejau jau viskas pasaulyje tik perkama ir parduodama, kodėl niekas nenori suteikti teisės dirbti šiaip sau, laisva valia, nelaukiant atlygio ir užmokesčio. Aš nenoriu gyventi tokiame pasaulyje, kur už viską žmonėms reikia mokėti ir kad pats iš visų taip pat spausčiau pinigą.
Taigi – įnirtingų derybų rezultatas – tortas –patenkino abi konfliktuojančias puses, bet įtariu, kad jis man nebus skanus. Tai visgi, ar tikrai tokiame pasaulyje gyvename?

ketvirtadienis, birželio 02, 2005

Tekalba kritikai

Nagrinėjant klausimus apie krikščionybę natūraliai iškyla dar vienas – kaip gi atrodė ta bažnyčia, kurią įkūrė Jėzus, kaip jie garbino, ką jie garbino, kaip tai atrodė. Dabar daugelis krikščioniškomis save laikančių organizacijų pretenduoja į tą palikimą – vienos pagal tradiciją, kitos – pagal dvasią, mokymo aiškumą. Ir tai savaime suprantama.
Manau, aiškiausiai į šį klausimą galėtų atsakyti ne pačių krikščionių raštai (kad nebūtų šešėlio, kad viskas pagražinama), o krikščionybės kritikų ir atvirų priešininkų pasisakymai.
Vienas iš tokių galėtų būti Minucijus Feliksas, aršus romėnų pagonybės gynėjas, II mūsų eros amžiuje parašęs apologiją “Oktavijus”, aršiai puolusią krikščionis. Kai ką pacituosiu:
“Priešinasi žmonės apgailėtinos, uždraustos ir pasmerktos sektos. Jie atmeta šventoves, vadindami jas dievų kapinėmis, tyčiojasi iš šventų ritualų ir stengiasi, jei gali, padėti vargšams. Patys būdami pusnuogiai, jie niekais laiko žynių titulus ir rūbą. Jie niekina mirtį
Kodėl jie neturi šventorių, altorių ir visiems būdingų atvaizdų? Iš kur atsirado tas jų Dievas, vienintelis, vienišas ir nematomas?Tik vienintelė vargšė žydų tauta garbino vienintelį Dievą”.
Taigi tokia atrodė krikščionybė Romoje žmogui, kuris neturėjo simpatijų krikščionims. Akivaizdu, kad jį erzino keli dalykai, kurie buvo priešingi to meto romėnų garbinimui:
1.Krikščionys atmetė šventoves ir patys jų nekūrė ir neturėjo.
2. Krikščionys neturėjo altorių, šventorių ir atvaizdų, kuriuos garbino visi “normalūs” žmonės.
3. Krikščionys negarbino nieko, tik vieną nematomą Dievą.
4. Niekino žynių rūbus ir ritualus – patys ritualų neturėjo.
Štai ir visas atsakymas, kaip atrodė ir kokia buvo krikščionybė.
Tada kitas klausimas, kas atsitiko, kad visi pagonims būdingi atributai susikraustė į vadinamą krikščionių bažnyčią?
Kaip atsirado:
1.Šventovės (kurias krikščionys vadino dievų kapinėmis).
2.Atvaizdai, kuriuos garbina ir keliaklupščiauja.
3. Šventoriai ir altoriai
4. Atsirado žynių kasta su savo rūbais
Ar tai, ką šiandien matome Lietuvoje ir Romoje, galime vadinti krikščionybe, palyginus su tuo, kaip elgėsi ir galvojo Romos krikščionys?

trečiadienis, birželio 01, 2005

Laiškas TAU - bijau televizoriaus

Sveika!
Žinai, brangioji, skausmingai blaškausi, ypač jei ilgiau pasėdžiu prie televizoriaus. Na, supranti, aš nesiteisinu, bet darosi nejauku – imu suprasti, kad moterys nori, jog vyras iki pat amžiaus galo būtų amžino meilužio vietoj... Iš kitos pusės jis turi būti ir tas, kuris suteikia užuovėją, pataria, kuo apsirengti, sutvarko santechniką, rašo eilėraščius, nuperka bulvių, nulupa svogūnus ir daro daugybę daugybę įvairiausių įvairiausių dalykų.
Dar mane labai neramina visokios atsiprašymų ir susitaikymų laidos, sunku man žiūrėti į likimo brolius pagal lytį, dažniausiai sėdinčius tose vietose, kurios skirtos atgailaujantiems už savo poelgius. Po jų tampu ypač atidus, kad ko nors nepadaryčiau netyčia. Pripažįstu, kad besisaugodamas kartais ir perlenkiu – nedarau visiškai nieko, tik stebiu gyvenimą ir bandau rasti išeitį.
Taigi, rimtai sakau – televizija man kenkia – pažiūrėjęs jaučiuosi visiškai iškritęs iš “konkurencinės kovos ir rinkos”, beveik kaip nurašytas kolchozo kombainas, rūdijantis usnėtuose provincijos laukuose.
Žodžiu, ne taip paprasta šiais laikais būti ir vyru. Vyrams visada yra vienas rūpestis – jie amžinai jaučiasi negalintys aprūpinti ir suteikti savo moteriai to, ko ji verta iš tikro. Nesvarbu, kad vyras darbštus, bet kaimynas gali būti kūrybingas (minusas), nesvarbu, kad gali nupirkti gėlių, bet gali užmiršti jubiliejų, ko niekada nedaro bendradarbis(minusas), gali mylėti vaikus, bet nemokėti šokti, kaip kas nors kitas(minusas).
Ką aš tau, brangioji, noriu pasakyti? Ogi tą, kad mes, vyrai, nuolat dalyvaujam lenktynėse ir kovose. Beje, grumiamės dažniausiai ne su realiais varžovais, bet su kažkokiais šešėliais, kurių negali nei apčiuopti, nei pamatyti, bet kartu žinai, kad jie realūs, kad jie yra. Dažnai telieka spėlioti, kuris iš jų užims kada tavo mintis…
Ir vis dėlto, nors jaučiuosi visiškai netikęs ir nevertas tavęs, nesiruošiu pralaimėti. Kai ima žydėti sodai, galima viską pakeisti, gali net ir jausmai pajusti pavasarį.
Net “Giesmių giesmėje” apie tai parašyta: ”Žiema jau praėjo, lietus pasibaigė, atėjo giedojimo laikas…”. Suprantu kaip niekad, kad tik vienintelė meilė gali pridengti mūsų netobulumą. Saliamonas, kurį vadina vienu iš protingiausių kada nors gyvenusių žemėje žmonių, užrašė:”Jis atvedė mane į puotos namus, jo vėliava virš manęs – meilė”. Ar mylėsime šį pavasarį?