trečiadienis, kovo 30, 2005

Plonytė mėlyna linija

Eidamas gatve gali pastebėti, kad pavasarį nuo žiemos skiria visai nedaug - vos traški ledo plutelė, kurią taip smagu mindyti tiek vaikams, tiek suaugusiems. Trakšt ir viskas - tariesi įveikęs žiemą, trakšt - tikiesi nugalėjęs žiemą ir padėjęs pavasariui greičiau sunaikinti tai, ko nebenorėtum matyti. Ir taip nyksta plotytė mėlyna linija...
O kad taip būtų ir gyvenime. Dažnai jauti, kad dar šiek tiek, dar vos vos - ir pereisime tą liniją, kuri trukdo pasiekti kažką šviesesnio, kaip nevertiname veiksmų, kaip padarome klaidingas išvadas... Kur baigiasi ta plonytė linija tarp moralės ir teisėsaugos, ne vienas sau užduodame klausimą, kai stebime politikų viražus ir nebaudžiamumą. Štai kad ir nuostabioji prezidento patarėja Toma Birmantienė, kuri pretendavo tapti Konstitucinio teismo teisėja, bet nedorasis Seimas jos nepatvirtino. Kokia šviesi asmenybė, tiesiog šventoji ir nuolankioji, tokia miela, kad kažkas raštiškai pageidauja, kaip sako V.Adamkus, jog “ją siūlytų antrą kartą į šias pareigas”. Nesiimu prognozuoti, bet, ko gero, jai pavyks tapti teisėja, juk ir išsilavinimas neprastas, vis dėlto teisės mokslų daktarė, nesvarbu, kad savo disertaciją apie "Tarybinę miliciją Lietuvoje" Maskvoje (esą nebuvo pasirinkimo) gynėsi tada, kai Lietuvoje jau buvo gyvas Sąjūdis, o mes, pedagoginio instituto studentai, per paskaitą pareiškėme, kad iš pedagogikos istorijos egzamino būtų išmestos Lenino, Krupskajos ir Makarenkos pavardės, nes neisime ir streikuosime. Išsigandęs ir susinervinęs dėstytojas skubiai susirinko savo daiktus, ir mestelėjęs: "Egzaminą pas mane laikysite" - nėrė per duris iš auditorijos. Jis irgi neturėjo pasirinkimo - pavardes išmetė, o mes triumfavome labiau, negu per Nepriklausomybės paskelbimą - sistemą privertėme trauktis. Tai buvo1989 metai.
Todėl juokingai skamba ponios T.Birmontienės pasisakymas Seime: "Rašydama darbą netapatinau savęs su milicija"... Beje, karjeristai visais laikais su niekuo nesitapatindavo, net ir su savo tauta. Jie visada ir visais laikais būdavo ten, kur nauda - ta pati T.Birmontienė labai greitai paliko prezidentą R.Paksą, kai pajuto, jog jo politinė žvaigždė ima leistis...
Be abejo, kitas jai metamas kaltinimas, kad jos tėvas tarnavo NKVD, tikrai neturi pagrindo, nes, kaip sakė T.Birmontienė :"Tėvus mums duoda likimas". Išties nė vienas iš mūsų negali pasirinkti tėvų, net ir didysis disidentas, o dabar ir bado akcijos organizatorius Petras Gražulis, likimo ironijos dėka gimęs kolūkio pirmininko šeimoje. Nepasirinksi, bet vis dėlto, matai plonytę mėlyną liniją... kuri baigiasi tarybinės milicijos ir stribų garbinimo disertacija Maskvoje.
Ne veltui politologai muša pavojaus varpais - taip žemai pasitikėjimas valdžia ir partijomis niekada nebuvo kritęs, demokratiją Lietuvoje gali sunaikinti partijos, pačios atsiradusios demokratijos dėka, o šiuo metu atvirai virtusios verslo ir įtakos struktūromis. Ne vienas žagtelėjo, kai vienos iš dešiniųjų Seimo partijų, prisistatinėjančios jaunatviška, teisinga ir europietiška partija, vadovu buvo išrinktas žmogus, kuris tuo metu sėdėjo ir dabar dar sėdi teisiamųjų suole.
Įsiklausykite - partija nusprendė, kad jai vadovauti tinka žmogus, kuris yra teisiamas... Kas toliau? Kas gali būti toliau - partija, valdoma iš Lukiškių? Čia jums, kaimo rinkėjai ir dorieji rajonų politikai, jau ne plonytė mėlyna linija, o visas plačiai besišypsantis vaikinas mėlynais marškiniais.
Ir, beje, jūs visai neatspėjote, tai visai ne Henytė.

penktadienis, kovo 25, 2005

* * *

Naktis prilips kaip šlapias skuduras
Prie tuščio lango vakare
Nuo lankstymosi skauda stuburas,
Nuo apkalbų tuščia galva.

Kodėl sakai, kad kalbam dviese,
Jeigu tamsa visai tuščia?
Brėži gyvenimą kaip tiesę
Beužsibaigiančią lange.

ketvirtadienis, kovo 24, 2005

Laiškas tau

Kai vėluoja pavasaris, atsiranda kažkokia nepaaiškinama tuštuma. Net nežinau, kaip tiksliai paaiškinti, tiesiog tave išmuša iš ritmo, jauti pauzę ir nebežinai, kaip reikės reaguoti. Ko gero, pajunti, kad ir pats seniai vėluoji gyventi. Na gal ne visai vėluoji, bet šiek tiek. Prisimeni pažadus sau ir kitiems, kurių taip ir neišpildai. Neišsisukinėji, tiesiog atidėlioji, nes žiurkių lenktynėse tampa svarbiau pirmam atbėgti prie pašaro.
Taip ir matai – vaikas auga, o tai, ką pažadėjai, taip ir nesikeičia. Prisimeni, kad taip pat elgėsi ir tavo tėvas. Prisimeni, kaip jis pažadėdavo nupirkti rogutes, bet kol susiruošdavo, jų jau nebereikėdavo…
Sudėtingas jausmų pasaulis, per sudėtingas, todėl dažniausiai gyvename taip, tarsi to pasaulio ir nebūtų, nugrūdame tolyn nuo savęs bet kokį prisiartinantį jausmą, nes galvojame, kad tai pernelyg didelė prabanga, pernelyg didelė auka. Nes jei imi jausti, pirmiausia jauti, kad gyveni ne taip, kaip rašei ir prisiekei mokykliniuose rašinėliuose, ne taip, kaip norėtum pats. Tada ir pats tampi ne toks žmogus, ne tokie tavo vaikai ir ne tokia tu, brangiausioji…
Šį pavasarį aš jaučiu, kad vėluoju gyventi ir gyvenimas velkasi kaip skuduras, įsipainiojęs į dviračio grandinę – norėsi ištraukti, gali suplėšyti, netrauksi, vis tiek jis bus sužalotas grandinės ir dviračio žvaigždutės dantų, tepaluotas. Kaip besuksi, geriausia palikti jį ten, kur ir yra. Bent kiti nepastebės, kad kažkas ne taip, kol neištrauksi ir nepamatys subjauroto audinio. Tiesa, gali pasiguosti, kad nerealu kažką pasakyti, nes iki šiol tokio žmogaus nesutikai. Žinau, kad turiu tave, brangiausioji, kad išklausytum, bet nenoriu sunkinti tavo gyvenimo.
O šiuo laiku geriau tegu kalba pavasaris, tiksliau tai, kad jo dar nėra.

trečiadienis, kovo 23, 2005

Dievui ir vienas lauke – karys

Esate vienas savo darbovietėje? Nėra krikščionių jūsų giminėje, jūsų draugų būryje, mieste? Išvis kartais atrodo, kad krikščionių visai nebeliko, o tik kažkur toli esantys keistuoliai vadina save krikščionimis? Tai pasaulis sako, kad “Vienas lauke –ne karys”, o Biblija mums sako “Vienas nugalės šimtą, o dešimt – tūkstantį”.
Klystate, krikščionys dar neišnyko, o aktyviai tarnauja, nors kartais jų tarnavimas ir nėra viešai matomas.
Įsiskaitykite į šiuos pranešimus, kurie atkeliavo į tarptautinį internetinį krikščionių tarnavimą “DCI” “Laiškai pasauliui” .
Į šį tarnavimą paprastai rašo žmonės, tarnaujantys Jėzui, o ne kokioms organizacijoms, iš viso pasaulio, kurie pasakoja, kas vyksta įvairiose šalyse, kaip ten tarnauja krikščionys ir kokie yra jų poreikiai.

Uganda
“Pas mus per Kalėdas susirinko 450 žmonių, ir tai buvo elgetos, našlaičiai, sergantys AIDS, paralyžiuotieji, o ypatingais svečiais buvo akli raupsuotieji, kurie atnešė su savimi Viešpaties buvimą.Visos radijo stotys skelbia apie tai, rašo laikraščiai – Jėzaus vardas išaukštintas labiau, negu jei net būtume organizavę didžiausią evangelizacija”.
Džordžas Purkveri, pastorius

Burkina Fasas
“Parodėme filmą “Jėzus” ir 280 žmonių priėmė Jėzų. Tai įvyko atokiuose ir dideliuose animistų ir musulmonų kaimuose, kur raštingumas labai žemas. Koleguemo vietovėje statoma bažnyčia ir mes atidarėme centrą, kur mokysime rašyti ir skaityti. Mums reikia atidaryti dar 21 tokį centrą, kur žmones pasiektų Evangelijos žinia”.
Filipas Ouedtago, pastorius

Centrinė Afrika
“Mūsų darbas tarp pigmėjų yra pakankamai sėkmingas ir mūsų komanda aptiko naujus pigmėjų kaimus giliai džiunglėse. Viename kaime – raupų epidemija, o vyriausybė kol kas neatsiuntė vaistų”.
Anatolis Banga, pastorius

Marokas
“150 darbininkų susirinko tam, kad išgirstų, ką padarė Viešpats, ir melstis. Vienas miestas atrodė visiškai Dievo paliktas, jame viešpatavo tamsa, hašišo gamyba ir kontabanda, buvo aukščiausias Maroke nedarbo lygis, bet šiandien tenai atvyksta vis daugiau krikščionių tarnautojų, susirenka vis daugiau tikinčiųjų. Tas pats vyksta ir kituose kalnų miestuose ir kaimuose”.
Maldos judėjimas Maroke

Gambija
“Aš atvykau iš Brazilijos ir bandau laimėti sielas Kristui. Mes maitiname vargšus ir skelbiame Dievo žodį. Prašau melskitės už mus ir tarnavimą”.
Marselo Silva, pastorius

Malavis
“Įkūrėme 15 labdaros centrų. Vaikštome po mokyklas ir ligonines ir mokome apie AIDS. Aplink daugybė našlaičių, kurie neteko tėtų dėl AIDS epidemijos. Jie visiškai pasimetę. Norime švęsti Karalių Karaliaus gimimą, kiekvienas iš mūsų gali paruošti vištienos, duonos, vaisų, todėl pakviesime 100 našlaičių, kad ir jie pajustų, kad kam nors pasaulyje yra reikalingi”.
Agnesa Firi ir Dola Mseteka

Zambija
“Šiuo metu mums labai reikia žmonių, kurie norėtų atvažiuoti pas mus ir padėtų vargšams, taip pat aprūpintų vargšus maistu, rūbais ir medicinos pagalba. Kol kas nieko neturime. Čia yra trys šeimos, kurioms vadovauja vaikai, ir kiekvienoje iš jų yra po 10 žmonių. Jau 20 mėnesių palaikome šias vaikų vadovaujamas šeimas. Tai šeimos, kuriose vaikai turėjo prisiimti visą atsakomybę, nes tėvai mirė, o jie liko naišlaičiai”.
Bilijansas Čongve, pastorius

Kamerūnas
“Ieškau kontaktų Ruandoje, nes artimiausiu laiku norėčiau tapti misionieriumi šioje šalyje”.
Sezaras Kachete, pastorius

Argentina
“Man 18 metų ir prieš dvejus metus Jėzus pašaukė mane būti misioniere. Dabar aš trims mėnesiams vykstu į Kanonją. Tai puikus daugiatautis miestas, kurio dauguma gyventojų pamiršo, kas sakoma Evangelijoje, kai kurie iš viso nieko apie tai negirdėjo.Meldžiuosi, kad Jėzus nuvestų mane ir į kitas Evangelijos laukiančias šalis, visai nesvarbu, kur. Aš tiesiog žinau, kad Jėzus pašaukė mane ir aš eisiu paskui Jį”.
Marija Noel del Basso

Bangladešas
”Mūsų misija ieško gydytojos moterims, brandžios krikščionės, darbui misijoje metams ar ilgiau.Visos išlaidos apmokamos. Misija tarnauja musulmonėms moterims”.
Garetas Lavelas

Belgija
“Noriu atidaryti krikščionišką knygyną, kokius žingsnius man reikėtų žengti.Gal kas galėtų patarti?”.
Ana Marija Šalvez

Brazilija
”Šiuo metu tarnauju Argentinoje ir ruošiuosi važiuoti į Angolą, todėl norėčiau susipažinti su misionieriumi iš ten. Ar Jūs Angoloje?”.
Lučijano Silva

Burundis
“Mes turime regėjimą atgręžti žmonių širdis į Jėzų visokių susirinkimų ir susitikimų metu, taip pat ir literatūros pagalba. Mes norime įkurti biblioteka ir prašome padėti mums gauti knygų anglų, prancūzų ir suahilio kalbomis”.
Oliveris Nahaio

Brazilija
“Norėčiau rasti ryšį su evangeliška bažnyčia ar misija iš Švedijos. Kalbu portugališkai, ispaniškai ir angliškai – noriu būti palaiminimu kitiems”.
Žanas Aguijaras, pastorius


Čilė
“Turime matymą, kad atidarysime misiją Malavyje, šioje musulmoniškoje valstybėje. Turime poreikį susisiekti su kuo nors, kas galėtų būti naudingas mūsų tinklui. Ar jūs Malavyje?”.
Chose Koto Cesledesy Naara

Vokietija
“Vienas budistas buvo atvežtas į Miunicho ligoninę po to kai patyrė širdies priepuolį ir keletą dienų praleido komoje. Kai atgavo sąmonę iš karto ėmė rodyti į kryžių ant sienos. Jis vis rodė į kryžių, kol medicinos personalas jo ėmė klausinėti, kad gal kryžius užgauna jo religinius jausmus ir jį reikėtų nuimti. Bet budistas papurtė galvą ir toliau rodė į kryžių.Kai ligonis ėmė kalbėti, jis papasakojo, kad, kai buvo komoje, matė Jėzų. Jėzus jam pasakė, kad po to, kai jis atsigaus dar gyvens 14 dienų. Per tą laiką jis turi pasikrikštyti, o Jėzus jo lauks. Pacientas tiesiog privertė jį pakrikštyti vandenyje. Jis išgyveno lygiai 14 parų po išėjimo iš komos”.
Eva Miuler

Gana.
“Kažkas išdaužė langą ir apliejo tą vietą, kur paprastai miegu, benzinu. Po to padegė. Ačiū Dievui, manęs ten nebuvo. Mano gyvybei šiuo metu gresia pavojus. Melskitės už mane”
Entonis Masebo Barlis

Indija
”Į mano ofisą atėjo šeima su dviem vaikais. Jie buvo pavargę nuo ilgo kelio, neturėjo net maisto. Jie apsivedė prieš šeimos valią prieš 8 metus. Vyras dirbo kirpėju savo senelio parduotuvėje, bet jam mokėjo taip mažai, kad jis negalėjo išlaikyti šeimos. Kai paprašė pakelti atlyginimą, jį išmetė iš darbo, o šeima padarė viską, kad jis negautų kito.Kai vyras aptiko ant savo kojos žaizdą, giminaičiai pasakė, kad tai raupsai ir jiems tiesiog teko bėgti – nežinant, kur eiti, ką daryti, neturint pinigų nei maistui, nei vaistams. Dvi dienas jie gyveno traukinių stotyje. Katalikų charizmatų centras juos priglaudė savaitei. Ten jie atėjo pas Jėzų ir gavo išgydymą, bet jau nebegalėjo grįžti namo, nes tapo krikščionimis. Jie traukinių stotyje vėl praleido keletą dienų be maisto ir be pagalbos, todėl nusprendė visi nusižudyti, kad patektų pas Jėzų. Mūsų kaimynas išgirdo jų istoriją ir atvedė pas mus. Suteikėme jiems 50 dolerių beprocentę paskolą iš DCI banko vargšams. Jie sugebėjo išsinuomoti namą ir atidaryti kirpyklą. Šiuo metu vyras uždirba 10 dolerių per dieną, aprūpina šeimą ir garbina Dievą kartu su mumis”.
Danielis Kerala, pastorius

Izraelis
“Šią vasarą grupė krikščionių su gitaromis ir vėliavomis stovėjo prieš Izraelio kareivius Golano aukštumose.
Kareiviai turėjo vykti į pavojingą armijos užduotį, bet kai kurie iš jų stovėjo su ašaromis akyse, klausydami, kaip krikščionys dainuoja ir kalba apie Jėzų, apie Mesiją.Jų vadas pasakė:”Ačiū, kad jūs atėjote. Jūs labai mums padėjote. Vargu ar galėjote palaiminti Izraelį labiau – mums reikia būtent to, ką jūs darote”.
Friday Fax

Mauritanija
”Dievas veikia čia, Mauritanijoje,nors šalis visiškai uždara Evangelijai. 8 metus mes dirbame be jokio finansinio palaikymo. Mūsų misionieriška mokykla auga ir mūsų slapta grupė auga irgi. Pas mus atvažiuoja kai kurie misionieriai, mes rengiame slaptus susitikimus smėlynuose. Prašau, melskitės, dėl mano ir mano šeimos saugumo, todėl kad čia uždrausta kalbėti apie Jėzų. Už tai galima patekti į kalėjimą arba būti deportuotam iš šalies.Jei kas padėtų mums įsigyti dvikasetį magnetofoną, mes galėtume platinti kasetes beveik be jokio pavojaus sau”.
Saugumo sumetimais pavardė neskelbiama

Togas
Mes organizuojam prabudimo konferencijas apmokom žmones, kaip laimėti žmones Kristui. Kviečiame Dievo vyrus iš viso pasaulio atvykti į Togą ir pasidalinti savo dvasinėmis dovanomis, mokyti mūsų tarnautojus”.
Cristian Revival Time Association

Čadas
“Aš noriu, kad mano gyvenimą Viešpats padarytų galingu liudijimu mano namiškiams ir bendradarbiams”.
Mbaibaremas Partisas

pirmadienis, kovo 21, 2005

* * *

Kažkam esi reikalingas
Galbūt tik tam
Kad paneštum
Karstą
Ar palaikytum
Už rankos
Kai kitas
Brenda
Per baimę
Nors jauti
Kad truputį
Vėluoji gyventi
Esi reikalingas
Batams, marškiniams
Ir kojinėms
Net jei ir galvoji,
Ko neturėtum
Galvoti

penktadienis, kovo 18, 2005

* * *

Ant plonos vielytės
Du balandžiai vaikšto
Ir laukia vanago
Skrisk, balandi,
Pasiimk balandėlę
Kam tau numirti
Likimas juodas
Turguj
Pigiai parduodamas
Vielos - vainikui
Plunksnos - pagalvei
Ant tos pagalvės
Deda galvą
Į tą pagalvę subėga
Ašara
Tiesiai į baltą širdį

ketvirtadienis, kovo 17, 2005

Išvedė ir pamiršo...

Taigi, mielieji, laikas labai greitai eina. Mūsų Nepriklausomybei - 15 metų.
Švenčiant šį jubiliejų išgirdome daug pompastiškų kalbų, matėme mitingų ir koncertų. Mūsų ausis galėjo paglostyti, kad ir tokie valdžios vyrų žodžiai:
“Šiandien kovo -11-osios negalėtume priskirti niekam vienam . Ji - mūsų
visų. Tų, kurie už Lietuvą mirė sibiruose, kurie gulė po tankais Karoliniškėse, kurie rengė pirmuosius Sąjūdžio mitingus, stovėjo Baltijos kelyje...”.
Tiesiog puiku, bet iš karto po tokios tirados sekdavo ir pagraudenimai, kaip niekam nereikia tos nepriklausomybės, kaip tauta pasyviai žiūri ir stebi, kaip nemoka džiaugtis, kodėl per minėjimus minia tokia maža ir t.t.
Labai knieti atsakyti priekaištautojams – tiesiog Seimas ir Prezidentūra per maži.
Kartu ir užduočiau klausimus:
1. Jei nepriklausomybė visų nuopelnas, kodėl medalius ir ordinus gauna tik kai kurie?
2. Jei tai visų nuopelnas, kodėl tik kai kurie gauna rentas ir lengvatas?
3. Jei tai visų laimėjimas, kodėl laimėjimo vaisius skanauja tik elitas?
Daugiau nieko neklausčiau – viskas ir taip aišku, kodėl tiek daug gatvėse niūrių ir nepatiklių veidų. Kieno šventė, tas ir švenčia. Tai valdžios šventė, o ne tautos, tai valdžios pasirodymas. Ko norite iš tautos? Kas ką gavo, tas tuo ir džiaugiasi. Skirtumas nuo tarybinių laikų tik toks, kad ana valdžia sugebėdavo suvaryti ir tarybinę liaudį, kad ji “pasidžiaugtų”, tuo tarpu tauta pasirodė ne tokia sąmoninga – nesidžiaugia nors tu ką, kad gerai gyvena elitas.
Yra ir pamirštoji Lietuva, kur vidur laukų stovi apgriuvę trobesiai, dirvonuoja žemė, o vienintelis produktas, turintis paklausa, rudas alus plastiko buteliuose. Beje, ne taip jau toli yra ta Lietuva, kurios niekas nenori matyti, nuo Gedimino prospekto.Gal tik keli kilometrai.
Žinot, kuo skiriasi laisvė nuo vergijos - Mozė išvedė izraelitus iš Egipto, kur jie buvo vergai, į žemę, plūstančią medumi ir pienu, ir atvedė.
Beje, politikai labai mėgsta spekuliuoti šiuo Biblijos pasakojimu, kad (girdi) dykumoje žydai buvo vedžiojami tol, kol išmirė visa senoji karta, tik tada kažkas pasikeitė esminio tautos gyvenime.
Tačiau aš norėčiau visiems politikams pasakyti – nė vienas žydas dykumoje sekdamas paskui Mozę nemirė iš bado, nė vienas nekentė nepritekliaus, nevaikščiojo apiplyšęs ir basas, o tuo labiau – Mozė nelipo kitiems ant pečių, kad jį neštų, ir pats negyveno kaip turčius savo prezidentūros oazėje. Viskas buvo atvirkščiai – Mozė, užaugęs faraono namuose, atsisakė vadintis faraono sūnum, o išėjo pas vergus žydus. Todėl jo ir klausė. Lietuvoj gi – išvedę tautą, susikabinę apdovanojimus, rentas, pensijas, politikai metė tautą dykumoje mirti pusbadžiu ir dabar priekaištauja, kodėl ji nesidžiaugia…

antradienis, kovo 15, 2005

* * *

Žvirbli mažas žvirbli
Kur gyveni
Baisią žiemą
Ar savo širdyje
Turi maisto
Išlikti
Su sparnais
Radai viena uogą
Raudoną sušalusią
Taip ir nesupranti
Kalendamas
Tikra ar dirbtinė
Nieko tikro žiemoje
Tikras
Tik šaltis

* * *

Kažkur yra šviesa
Atsimušanti nuo rankų
Beveik pasiekiama
O kraują
Vis tiek šluostomės
Patamsyje
Lyg niekada
Nieko ir nebuvo
Tik virvė eiti
Užsimerkusiam
Ir girdėti
Kaip po kojomis
Treška
Pasitikėjimo žaisliukas
Kas pigu, perkam
Kas brangu
Tiesiog išmetam
Ant margaspalvių šukių
Vaivorykštės

pirmadienis, kovo 14, 2005

* * *

Kartais būna vienatvė
Koks skirtumas
Ar su pliuso ženklu
Tiesiog matai,
Kaip guminiais batais
Įsibridę į pusnį
Kažką talžo mediniais kuolais
Arba stebi
Kaip lėtai dviem peiliais
Ima pjaustyti drobę
Nebuvusio paveikslo
Tiesiog taip atsitinka
Kai esam laikini
Palaikai ir išmeti
Kaip nuorūką į tamsią naktį
Grožėdamasis
Tobulu puslankiu
Ir tame nėra mūsų kaltės

penktadienis, kovo 11, 2005

Aš matau žiemą (jūsų ir jūsų pažįstamų vaikams)

Jeigu sniegas
Būtų cukrus
O varvekliai –
Kaip ledai,
Prilaižyčiau jų
Per žiemą
Už visus metus
Tirštai.

Per naktis
Cukrinės pūgos.
Rytą pasitiks
Tyla.
Ant palangės
Ledinukų
Prikabino man žiema.

Užsimerkęs susirinksiu
Dovanas visas
Ramus.
Ir parėjęs
Pavaišinsiu
Mamą, tėtį
Ir draugus.

Kažkodėl
Jie nesidžiaugia,
Ir veidai
Visų pikti.
Pamiršau,
Kad tie saldainiai
Degina rankas
Šalti.

Jeigu tėtis
Būtų mažas,
O mama
Šiandien gera,
Prilaižytume mes
Cukraus
Kol nesibaigė
Žiema.

trečiadienis, kovo 09, 2005

Svetimi balsai

Kiek reikia žodžių, kad tave išgirstų? Kuo daugiau? kuo nuoširdesnių? kuo svaresnių? reikia cituoti klasikus? cituoti politikus? tai, ką sakė menininkai? gal ko mokė tėvas? arba kaip patardavo draugas?
Nežinau. tik galvoju, kad ne taip lengva kalbėti iš esmės. Kažkiek privaidinam, kažkiek saugomės ir kažkiek atsiribojam nuo kitų, lyg jie sirgtų raupais.
Gal todėl ir geriau, kai girdi ne mus, o klasikus, muzikantus ar išminčius kalbant. Ir visi tuo pasitenkinam - mes supratom vienas kitą.

šeštadienis, kovo 05, 2005

Reabilituoju nevykėlius

Kiek kartų jautėtės nevykėliais? Turbūt šimtus kartų. Ar tai baisu? Manau, ne, bet mes bijome, kad to nesužinotų kiti. Be to, teigiamas personažas yra tas, kuris pasiekė sėkmę. Tai imponuoja žmonėms. Lietuvoje pasigendu tik vieno - jei žmogus krinta, jis nurašomas visiems laikams, kaip netikęs ir nieko negalintis. Todėl ir bijome. Tačiau reiktų pastebėti, kaip dažnai krenta tie, kuriuos ką tik visuomenė buvo užkėlusi į garbinimo vietą. Šie žmonės viską padarė, kad užmaskuotų savo nevykėliškumą, daug pasiekė, bet galų gale viskas sugriuvo, nes jie ir liko nevykėliais "su padėtimi".
Kiek pastebėjau, gyvenime patys "krūčiausi" žmonės yra kaip tik nevykėliai, kurie taip bijo prisipažinti, jog net ir kitus sušaudytų, kad tik niekas nieko apie juos nesužinotų.
Reabilituoju tiktus nevykėlius - taip jaustis visai normalu. Nuo šio taško prasideda galvojimas ir prasideda ėjimas kitur, kai žmogus nusivilia savimi, savo taurumu ir savo darbais. Prasideda maištas prieš likimą ir prieš "Kaip radom, taip paliksim". Taip sakant, savotiška revoliucija. Man patinka, kai susitinku nevykėlį - visada matau, ką gali Dievas padaryti tokio žmogaus gyvenime, jei jau jis pats nebetiki savimi. Be to, ir pats esu nevykėlis. Ir to jau nebijau pasakyti pats sau. Bet aš vis tiek nepasiduosiu.

antradienis, kovo 01, 2005

Kai baigiasi laikas pirkti

Laisvę išsaugoti taip pat sunku kaip ir ją pažinti. Paradoksalu, kad kai kurios “laisvės” formos atneša ne laisvę, kaip daugelis tikisi, o atvirkščiai – tai tampa tikra vergove. Neseniai mane sudomino viena tema. Kažkas paskelbė, kad vienoje iš Vilniaus kavinių susirinks diskurtuoti tema “DIRBK, PIRK ir MIRK” – kitaip sakant, kad vartotojiškumas yra nauja vergovės forma.
Išties pagalvojau, kas būtų, jei nebepirktume, kas yra anapus vartojimo ir gaminimo?
Savaime aišku, didžioji visuomenės dalis vartotojiškumo apskritai nelaiko jokia problema. Šiandieninį vartojimą norima pateisinti tuo, jog dar prieš penkiolika metų apie tokį prekių asortimentą galima buvo tik pasvajoti, o preke su užrašu “Made in…” atverdavo visas duris, o etikečių užrašai buvo nagrinėjami išsamiau negu Lenino “Balandžio tezės”.
Žinoma, visuomenė vartojo visada, tačiau vartotojiškumas nė iš tolo neprilygo šiuolaikiniam vartojimui. Šiuo laiku vartotojiškumą skatina finansinių – ekonominių grupių propaganda. Daugelis žmonių tiesiog gyvena „akcijomis“, kasdienis prekybos centrų lankymas tampa jau laisvalaikio pakaitalu ir net krikščioniško gyvenimo pakaitalu. Todėl visai nesitebiu, kai Utenoje, Šiauliuose prekybos centrai statomi su ... katalikų bažnyčiomis.
Juk taip gera, kai visos prekes prieinama kaina, o grojant muzikai vos ne šokius galima surengti. Beje, manau, kad toks vartotojiškumas jau užima žymiai svarbesnę vietą, negu turėtų. Žmonės gal ir savo noru tampa vergais – prekių ir visko, kas su tuo susiję - beprotiškas gyvenimo ritmas, noras atrodyti „kaip kiti“, arna “ne kaip kiti”, o ypač kaip tie, kuriuos viešieji ryšiai iškelia ant pjedestalo. Pinigai tampa visko matas –su pinigu rankoje jautiesi žymiai saugesnis, žymiai svarbesnis. Kalbu tai iš savo patirties – Vilniuje teko atiduoti visus turėtus pinigus už medicininius tyrimus. Ir staiga aptikau, kad oi kaip aš jaučiuosi nejaukiai, kaip jaučiuosi kaip padaręs kažką blogo, o kiekvienas žmogus troleibuse mane tik bado pirštais tarsi sakydamas: “Jis neturi pinigų”. Nemalonu aptikti, kaip vartojiškumas pažeidęs ir mane, nesu nė kiek geresnis už “akcijų” sumanytojus.
Liūdniausia, kad vartojimo objektais tampa žmonės – kažkaip savaime susidūrę su žmogumi mes jau neklausiame: “Kas tu esi, kaip tu gyveni”, o instinkyviai klausinėjame:”Kokią vietą užimi, ką tu gali”. Žinoma, nuo atsakymų priklauso ir mūsų požiūris.”Sakai nieko neturi, nesiseka?”.”O aš labai neturiu laiko, sudie”, - ir mūsų sankykis baigiasi. Arba:”Sakai, tau sekasi, gal galėtum kada užsukti pavakarieniauti ar tiesiog į svečius”.
Nekaltinu žmonių, bet sistema moko visus elgtis būtent taip – jei yra naudinga, tada imi ir vartoji. Bet tai jau savotiškas kanibalizmas
Žmogus vartojams kaip ir kitos prekes. Ir išmetamas, kai baigiasi jo “Galiojimo laikas”. Tai ir yra atsakymas, kodėl šiandien visuomenė yra tokia, kokios nenorėtume matyti. Kai baigiasi laikas pirkti, ateina laikas mirti.