šeštadienis, gruodžio 30, 2006

Dar kartą apie kovas

Nematoma kova neatneša pergalės, bet palaiko kovinę tautos dvasią. O baigiant metus, gera pažiūrėti, kad tauta vieninga ir kovinga. Bent taip turėtų mąstyti partijų, Seimo ir kitokie vadai, taip pat ir prezidentas, kurie tiesiog varžosi, kas padarys karingesnį pranešimą, viešai nuritins nepavojingo ir kažin ar priešo galvą. Tiesa, neabejoju, kad galvų lėktų kur kas daugiau, jei ne tas kalėdinis laikotarpis – dalį jėgų reikia skirti labdarai, eikvoti energiją ne kovoms, o šypsenoms ir užuojautai.
Kaip ten bebūtų, metai baigiasi, tokia proga pagalvojau, kad geriau būtų, jog mes išmoktume kovoti ne “prieš”, o “už”. Atrodytų, ir skirtumas nėra didelis, tačiau jis esminis. Pavyzdžiui, savo mažame rajone mes galime kovoti “prieš tamsą” arba “už šviesą”. Kova, nusakoma priešdėliu “prieš”, visada sukelia neapykantą, juk kaip tu kovosi, jei mylėsi savo priešą? O kova “už” reikalauja iš mūsų neieškoti kaltų ir asmeniškai prisidėti. Kovojant tokioje kovoje supranti, kad priešo tu neapkaltinsi, o jei kovą pralaimėsi, tai pats būsi kaltas. Beje, neverta baksnoti pirštais į tariamai abejingus piliečius - į klausimą “Ar prisidėsite prie miesto puošimo?” dauguma balsavusiųjų internautų, kurie tikrai nepasižymi švelniu charakteriu, atsakė “Prisidėčiau, bet nežinau kaip”.
Mūsų bėda ir yra, kad norėtume, bet nežinome kaip. Norėtume geriau gyventi, geriau atrodyti, iš viso būti geresni, bet nežinome kaip tai padaryti. Galbūt sudėsime savo viltis į atsitiktinį “Teleloto” bilietą ar į magiškus horoskopų pažadus ar ateinančių metų kiniško horoskopo ženklą – kiaulės metus, tačiau būrimas tirščiais gyvenimo nepagerins.
Kai pagalvoji, nėra baisesnio “nematomo priešo”, kurį turi įveikti, kaip tu pats sau. Ir nors esame linkę manyti, kad lietuviai - patologiniai niurzgliai, vis dėlto reikia pastebėti, kad nematomą karą su savim tauta po truputį laimi - kasmet atliekamos apklausos, kaip gyventojai vertina praėjusius metus. Šiemet, pasak apklausų, 47 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad jiems praėję 2006 metai buvo normalūs - nei per daug sėkmingi, nei nesėkmingi, 40 proc. optimistiškai vertina besibaigiančius metus - 2006-ieji jiems asmeniškai buvo sėkmingi, o pesimistų yra tik 12 proc. Tiek šiuos metus įvertino kaip nesėkmingus.
Jei kitais metais bent pasiektume statistinį vidurkį ir niurzglių teliktų 12 procentų, manau, gyvenimas taptų visai pakenčiamas.

penktadienis, gruodžio 29, 2006

Artilerija II



O va čia jau rimtesnis aparatas. Paryžiuje, Invalidų komplekse, tokių nemažai. Labai gražu, norėčiau ir aš tokią haubicą turėti. Bent per Naujuosius pykštelėčiau:)

ketvirtadienis, gruodžio 28, 2006

Artilerija


Kaip senas artileristas Prancūzijoje pasidariau keletą patrankų foto. Jo, kai pagalvoji, su tokiais bulbių krepšais Maskvos nepaimsi, bet kažkam vis dėlto tai buvo ginklas. O ir pažiūrėti gražu.

trečiadienis, gruodžio 27, 2006

Na ką

Šventės baigėsi, ir gerai. Niekada nemėgau švenčių, matyt, jos manęs irgi. Vakar kaip ir jubiliejų atlaikiau. Kaip pagyvenęs vyriškis, galiu įvertinti padėtį blaiviai ir iš toliau.
Beje, dovanų jubiliejaus proga gavau raktų pakabuką ir metalo gręžimo grąžtų rinkinį.Dar įdomesnis buvo Kalėdų senelis - atnešė man mano pirktą megztinį ir aerozolį automobilio salonui. Žodžiu, dovanos cool:)
Na, matyt, kiekvienas gauna tai ko nusipelnė:)

pirmadienis, gruodžio 18, 2006

Lūžo

Na ką, buvo užlūžęs internetas, o šiaip viskas po senovei.Taigi, gyvenam.

ketvirtadienis, gruodžio 14, 2006

Reklamos auka

Pasidėjęs savo
Mantą
Ponas bebras
Lips į krantą
Krepšyje
Kamienas storas
Sako, reiškia,
Šąla oras.
Juk prieš žiemą
Nesaugu
Nesukaupus atsargų.
Ponas bebras
Tyliai brenda
Beržo šaką
Įsikanda.
Na, ko gero
Neprasta
Reklamuojama pasta.

trečiadienis, gruodžio 13, 2006

Pacifistai

(prirašinėju visur, paskui pametu, saugiausias būdas sugoti pasidarė dienoraštis. Va vakar sukrapščiau tokį vaikišką)

Jei mama
Ant tėčio baras
Namuose
Gyvena karas.
O jei tėtis
Šaukti imas,
Tai jau tikras
Sukilimas.
Vienas kito
Jie negirdi
Išsikasę
Karo kirvį.
Ir nereikia
Nei patrankų
Vienas kitą žodžiais
Tranko.
Juk skaudžiau
Už peilio dūrį
Žodis žeisti
Galią turi.
Na, o mes
Nors mums
Ir knieti,
Kantriai
Turime tylėti.
Supranti tada
Staiga –
Geras daiktas
Ta taika.

pirmadienis, gruodžio 11, 2006

* * *

Man vis rečiau prisireikia poezijos
Svarstau, gal jau teisingai gyvenu
Algalapis – naujasis mesijas
Ateis tik po kelių dienų.

Neduoda niekas laiko melancholijai
Nebus gėlių, kaštonų ir žiedų
Ir kam dabar tuos pinigus išskolinai
Kažkam atidavei ir vėl sunku.

Kol daužosi širdis ir jaučia taktą
Įsikalbu, kad gyvenu
Banknoto šiluma paliečia kaktą
Ir pasidaro taip ramu.

šeštadienis, gruodžio 09, 2006

Svarstyti laikinumą

Svarstai – už ką esi
Galvoji – kuo gi prasikaltęs
Delčia begėdiškai šviesi
Mojuoja plautuvu kaip kalvis.

Viena mintis toliau tavęs-
Esi, o taip norėtum vienas...
Jauti, ir be kaltės išves
Ruduo per kruvinas ražienas.

Nebegalvok, tikrai užteks
Tavęs, tiek ir turėjo būti
Paplojus publika apverks
Herojaus pagrindinio žūtį.

Jei pergalė - kas tau iš to?
Neaišku, kas pasiekia viršų
Juokingai virpa kibire vanduo
Ir krenta vėl lašai nuo pirštų

ketvirtadienis, gruodžio 07, 2006

Poezijos šišas

Mano draugas Zūza rytais sėdėdavo ant akmens prie Baikalo, kur ir mano dėdė savo laiku valdžios nurodymu žuveles tinklais traukė, ir rūkydamas niurnėdavo po nosim. Eidavom praustis prie upelės Angą, kuri buvo labai šalta. Kadangi Zūza buvo didelis bailys, melagis ir šalčmirys, jis visada apsimesdavo, kad rytais rimuoja. Ne tai, kad labai mėgtų poeziją, tiesiog rado patogią formą. "Zūza, apsiplautum",- sakydavom. "Atstokit, degeneratai, žmogų apėmė poezijos šišas",- atkirsdavo ir toliau niurnėdavo apie kilbukus,kurie ėda kojas, šaltą vandenį, slidų muilą ir plačius biuriatų moterų veidus melancholišku snukeliu.
Tiesa, matyt, poezija buvo kalta, kad Zūza sutiko tekėti už vienos buriatės - ji buvo aukštesnė, stambesnė už Zūzą, o veidas išties kaip Buriatijos lygumos. Tiesa, tos vedybos buvo iš išskaičiavimo, mat buvo sausasis įstatymas, artėjo statybininko diena, o degtinės dvi dėžes gaudavo tik tie, kurie ruošdavosi vestuvėms. Kadangi buvo bailys, tai net įsivėlęs į tokią jam atrodytų žavią aferą, Zūza pametė orientaciją, kai metrikacijos skyriuje biuriatės ėmė klausinėti, iš kur ji tokį odekalonuotą vaikiną gavo.
- Zūza, tu ir kadras,- sakė su juo ėjęs draugas,- kam tu tą pasą per pastalę vedėjai kišai, o ne padavei kaip žmogus?
-Ašš aššš, tai kad nežinau,- urzgė Zūza, kuriam jau visai nebuvo juokinga.
O dėl visko kaltas poezijos šišas, galima ir prisirimuoti

antradienis, gruodžio 05, 2006

Savižudybė pagal Froidą

Kažkada ruošiau tokį straipsnį, dabar net nepamenu, buvau jį įdėjęs ar ne kur, tiesiog jei nebuvau, tai nors dalį įdedu dabar, kurią radau perkraustydamas senus dokumentus.

Savižudybė pagal Froidą

Beje, kiek domėjausi psichologija, jos pasiekimuose neradau nieko tokio, ko nerastum skaitydamas Bibliją. Psichologijos terminai ir teorija gražūs, bet susidūręs su rimta problema šis mokslas apsiriboja geriausiu atveju tuo, kad atranda išorinę priežastį, bet taip ir nesuteikia jėgos keisti situaciją. Užtenka pažiūrėti į psichoanalitikos pradininką Zigmundą Froidą, kurio terminus taip mielai vartoja masinė kultūra. Jis tikrai neteigė, kad užtenka išspręsti nedarbo ir skurdo problemą, ir savižudybės išnyks.
Kitaip nei buvo manyta iki jo, Z.Froidas nustatė, kad mūsų sąmonė susideda iš keleto sluoksnių, kurie užuot gyvenę santarvėje ir meilėje, taip konfliktuoja tarpusavyje, kad ir be regimų išorinių priežasčių gali padaryti mūsų gyvenimą tiesiog nepakenčiamą. Beje, žymiai anksčiau nei ateistas Froidas tai pastebėjo apaštalas Paulius:”Vargšas aš žmogus. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne”. Manau, kad šiuolaikinei psicologijai būtent Biblijos tiesos yra ta sritis, kurią reikėtų puoselėti. Juk kas iš to, kai keleto dešimtmečių įtemptų mokslinių tyrimų prieinama tokia pati išvada, kuri jau prie kelis tūkstantmečius surašyta juodu ant balto Biblijoje.
Z.Froidas pirmasis nustatė, kad žmogaus elgesį įtakoja du svarbiausi institutai – trauka gyvenimui ir mirties trauka – Libido (tai tik siauru supratimu reiškia lytinį potraukį) – gyvenimą įtvirtinantys instinktai, ir Tanatos – pirminis mirties, susinaikinimo šauksmas. Mokslo pasaulyje tai sukėlė tikrą perversmą, nors Mozė maždaug prieš 5 tūkstančius metų Izraeliui pasakė:”Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį”(Pakartoto įstatymo 30;15).
Dabar niekas nebesiginčija, kad tautas galima skirstyti pagal tai, ar jose dominuoja vyriškasis pradas ar moteriškasis (lietuviai, tarp kitko, laikomi moteriškojo poliaus tauta). Be jokios abejonės per amžius susiklosčiusi kultūra ir tradicijos leidžia daryti išvadą, kad mes gyvename tautoje, kurioje žymiai stipresnis Tanatos – pirminis mirties ir susinaikinimo šauksmas.
Jei pažiūrėsime į savo istoriją, pamatysime, kad, kaip nebūtų liūdna, nuo didžiųjų kunigaikščių laikų žengiame tuo pačiu Tanatos keliu- mažėjame, susinaikiname, nykstame. Mirties kultūra yra bene vienintelė gyva kultūra, ir, beje, liūdniausia, kad ji užima ypač svarbią dalį tautos savimonėje – laidotuvės, kapai, jų lankymas – tampa vos ne didžiausiu dvasingumo parodymu.
Manyčiau, čia ir yra pačios lietuvių savižudybių šaknys. Per amžius nusistovėjusi mirties garbinimo ir liūdesio kultūra, atėjusi per katalikybę dar iš pagoniškų laikų, taip lengvai nepaleidžia iš savo glėbio XXI amžiaus lietuvio, kaip to norėtųsi.
Beje, ne mažesnį vaidmenį vaidina tai, kad savižudybės moralinė problema jau seniai beveik nieko nedomina ir nevertinama rimtai. Niekas, net ir Katalikų bažnyčia, neperspėja apie tai, kad savižudis pats sau atima ne tik šį gyvenimą, bet ir būsimojo viltį ir pasmerkia save amžinoms kančioms. Arba perspėjimai tokie korektiški, kad nepasiekia žmonių.
Tiesiog žiūrima pagal liberaliojo pasaulėvaizdžio akiratį – tavo gyvenimas, daryk ką nori. O kol savižudybė nevertinama kaip absoliutus blogis, turintis gilias šaknis pačių žmonių sąmonėje, jokie ekonominiai pakitimai nepakeis padėties. Lietuvoje iki šiol taip ir nepasakoma, kad savižudybė – pirmiausia dvasinė problema. Protestantiškoji kultūra, lyginant su Lietuva, turi visai kitą polių - visuomenėje vyrauja ne susinaikinimo, o kilimo, veržimosi nuotaikos.