trečiadienis, gruodžio 30, 2009

Pranašiškas momentas




"Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.
Pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: “Tai šmėkla!”. Jėzus tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”. Petras atsiliepė: “Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu”. Jis atsakė: “Ateik!” Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų.
Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: “Viešpatie, gelbėk mane!” Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: “Mažatiki, ko suabejojai?”

Mato 14 skyrius

Gerai žinoma vieta – tikėjimas vaikšto vandeniu, nenukreipk žvilgsnio, nesuabejok, Viešpats ateina į pagalbą. kai šaukiesi ir t.t. Daug pamokslų yra šia tema.
Tačiau aš norėčiau pakalbėt apie kitką – tai, ką matome Biblijoje ir skaitome yra tik vienas sluoksnis, kurį priimame grynai žmogiškai, proto pastangomis. Be Dievo pagalbos mes neįkabiname Biblijos gelmės, to neišmoksi jokioje seminarijoje ir mokykloje. Tai gali būti tik atidengta. Visas Dievo žodis yra pranašiškas. Jau kuris laikas prašau – parodyk man, Viešpatie, kas yra parašyta iš tikro. Ir pamatau daugiau, negu pats galėčiau sugalvoti ar išstudijuoti apsivertęs krūvomis knygų ir žodynų, kalusydamas paskaitų.
Šita Biblijos vieta yra absoliučiai pranašiška ir tokia daugialypė, kad sunku viską net suvesti į visumą. Įprasta galvoti, kad tai istorinis pasakojimas, Jėzus vaikščiodamas vandeniu nori pademonstruoti antgamtinę jėgą, tačiau niekada negirdėjau, kad kas sakytų, jog čia pranašystė gryniausiu pavidalu.
Prasmes galbūt susidėliosite patys, aš tik duosiu tam tikrus taškus, kad susidarytumėt vaizdą.
Pirma, vanduo, vandenys Biblijoje yra žmonių, tautų simbolis arba įvaizdis.
Antra, Jėzus per vandenį ateina pas savuosius į valtį, kas yra bažnyčios ir Izraelio tautos įvaizdis, Nojaus arkos atitikmuo.
Trečia, detaliai išpranašauta tolimesnė apaštalo Petro istorija, kaip jis pradėjęs “eiti per tautas” nusigąsta – Paulius jam paskui priekaištauja.
Ketvirta, papildomai Jėzaus ėjimas per vandenį pranašauja jo pasirodymą antrą kartą
Penkta, atėjimas pranašaujamas pačiu niūriausiu bažnyčiai metu – kai bus stiprus vėjas ir bus tamsu.
Va toks maždaug vaizdas. O jums žinia – Dievas nešališkas, prašykite ir bus atidengta. Kada mes galim eiti vandeniu? Tada kai girdim Jo žodį. Naivu manyti, kad užtenka skaityti Bibliją ir jau turi Dievo žodį ir gali juo vadovautis.Žodį girdime tik tada, kai Jis kalba. Dievas yra vis dar Biblijos Dievas, Žodis priklauso tik Jam. Mes neturime kitos išeities, jei norime vaikščioti vandeniu. Prašykime, kad mums leistų pažvelgti į Žodžio gelmę.

pirmadienis, gruodžio 28, 2009

Baptizmas autobuse


Na ir pasiutę tie brazilai.Radau juokingą filmuką, kurio tiesiog negaliu neįdėti. Andrea Fontes "Batismo no ônibus". Tai apie baptistą, kuris gavo krištą Šventąja Dvasia autobuse. Kiek esu bendavęs su šiais žmonėmis, tai manau, filmukas pagauna puikiai jų esmę, nes ši kongregacija išlieja nemažai prakaito kovodama su šituo reiškiniu, kurdama filmus, kompromatus, rašydami knygas, kuriose įtikinėja, kad nieko mums daugiau nereikia, mes viską turime, o krikštas ugnim - kažkokia nesąmonė.
Siužetas toks:"Vienas brolis norėjo gauti krikštą ugnimi, tačiau nenorėjo atrodyti ekstravagantiškai ir keistai elgtis, ir tam griežtai nepritarė - nenoriu ir netikiu, sakė jis. Vis dėlto, viena sesuo pasakė - tu būsi pakrikštytas autobuse. Jis pasakė -neįmanoma,kokia čia dar nenormali pranašystė, ji nežino, aš verslininkas, turiu visą parką mašinų, tačiau vieną rytą jam teko sėsti į autobusą ir čia bum - jis prakalbo nežinoma kalba be jokio ryšio,džiaugsmas liejosi per kraštus, vairuotojas išsigando,kad čia išprotėjęs, sustojo, žmonės išlipo ir norėdami apsisaugoti kalbėjo "Šventa Marija", kažkas iškvietė policiją. O policininkas pasakė - viskas gerai, jis suprato Šventosios Dvasios paslaptį. Nesijaudinkite, pasauliui tai atrodo kvailai, bet garbinkite Dievą ir Jis pripildys jus savo jėga, kur bebūtumėte - kambaryje, autobuse, balkone ar kai plaunate indus". Tai tokia istorija apie baptistą, kuris buvo pakrikštytas autobuse.

šeštadienis, gruodžio 26, 2009

Kelias veda žemyn



"Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti". Luko 1;59
Ši procedūra buvo būtina vyrui patekti į Dievo tautą. Yra daug tautų,jos turi visokius tarnavimus, šventyklas, tačiau tik vienai tautai Dievas atsiskleidė ir apsireiškė. Todėl ją pavadino savo tauta. Be apipjaustymo į ją negalėjo įeiti nė vienas vyras.
Senajam Testamente kūno apipjaustymas yra simbolis to, kas vyksta Naujajame testamente, kur be vidinio apipjaustymo į Dievo tautą nepatenka nė vienas, net ir kūnu apipjaustytas, žmogus. Tiki Dievu, meldiesi, tradicijas puoselėji? Šaunuolis. Tačiau ar esi apipjaustytas? Šis veiksmas buvo atliekamas ne iš karto, o "aštuntą dieną", baigus apsivalymo laiką. Po gimimo iš aukšto žmogus taip pat praeina apsivalymo laiką, tačiau dažnai čia ir sustojama, tuo tarpu kai laukia procedūra, kuri skausminga.
Neapipjaustyta širdis netinkama Dievui. Per gyvenimą mes pasidengiam tarsi šarvais - mano supratimas, mano kelias, mano teologija, mano ASMENYBĖ, mano papročiai, kas man patinka o kas ne. Visi šitie sluoksniai guli kaip šarvai ir saugo mūsų širdį, Dievui nelieka nieko kito kaip imti peilį... Jam reikia palaužti mūsų kūnišką prigimtį, kad Jo jėga imtų reikštis mūsų gyvenime.
Tai skausminga procedūra - jauti kaip netenki visko, ką užgyvenai ir kaupei, prie ko esi pripratęs, be to aplink širdį - žaizda, skauda, bet kas bakstelti gali, infekciją užnešti. Sakai: Dieve, tikėjausi, kad eidamas paskui tave sustiprėsiu, o nusilpau... Tačiau tik kai tave apipjausto iš tikro pirmą kartą gali pasakyti - Viešpatie, tu mano skydas, tu mano apsauga, tu mano Gelbėtojas, nes nebeturi kitos išeities. Bet tai yra vieta, kai Viešpaties jėga ima realiai ateiti ir keisti gyvenimą. Dievas atima saugumą, pasitikėjimą, religiją, žmonių pagarbą, tačiau duoda žymiai daugiau.
Žmogiškai mes bėgam ir vengiam nuo šitos procedūros kaip šiaurės tautos nuo pirties. Jaučiamės po apipjaustymo panašiai kaip tas buriatas, kuris po maudynių pasakė "Kaip aš dabar žiemą išgyvensiu, visus riebalų sluoksnius nuplovė". Bet be apipjaustymo nė vienas žmogus neįeis į Dievo tautą, anksčiau ar vėliau "aštuntoji diena" ateina. Mačiau žmonių, kurie pabėgo iš apipjaustymo procedūros - per daug gailėjo asmenybės, bijojo palikti religiją, nenorėjo tapti silpni - priežasčių galybė, tačiau nepasakyčiau, kad jie gyvena. Greičiau niurkosi po savo šarvų klodus ir nei žmonės, nei Dievas negali pasiekti jų širdies, nepaisant tikėjimo Dievu, Biblijos išmanymo, jie lieka bevaisiai, kiekviena Dievo sėkla, kuri krenta į jų širdį, čia pat nužudoma jų "riebalų sluoksnių".
Gal yra kita išeitis? Manau, kad ne, kelias aukštyn Dievo karalystėje veda žemyn. Aš linkėčiau visiems, nebijokite būti apipjaustomi, Dievas nupjauna tai, ko mums iš tikro ir nereikia, nebijokite būti neišmintingi, silpni, nesuprantantys ir pažeidžiami. Kai mes tokie, Jėzus tampa tuo, kuo ir nori būti mūsų gyvenimuose - jėga, išmintimi, pasitikėjimu.

antradienis, gruodžio 22, 2009

Kalėdoms - šlovė Avinėliui



Kadangi nežinau, kaip dar bus, iš anksto sveikinu savo virtualią šeimą, kurioje būna visko - pasierzinimo, pasipešiojimo, pasinervavimo ir pasibrūžavimo žandais. Myliu jus visus, kurie pas mane užeinate ir paliekate kokį atsiliepimą. Taigi, linkėjimai ir ramybės Mamkai, Zitai, Jurgitai, Olgerdui, Tadui, Ramaškei, Robertui ir kitiems neįvardintiems. Sau ir kitiems linkiu neužmiršti, kad Jėzus ne tik kūdikėlis, bet ir Avinėlis, linkiu pažinti Jo didybę, dalyvauti Jo kentėjimuose ir laukti, kol užtekės teisumo saulė ir išgydymas bus po jos sparnais. Juk mūsų sielos taip to ilgisi.
O šitą įrašą skiriu tam, kuris man brangiausias - Viešpačiui Jėzui, be kurio nebūtų manęs ir šito blogo. Esu dėkingas iš visos širdies, padėk man nebeliūdinti Tavęs ir nebenusidėti, Viešpatie. Atleisk man, žinau, kad aš nevertas ir tai tavo malonė surado mane. Ačiū Tau.

šeštadienis, gruodžio 19, 2009

Angelas ant tilto


Maurice Sklar - pakankamai garsus pasaulyje smuikininkas, daugelio tarptautinių konkursų nugalėtojas, taip pat ir krikščionis, dabar grojantis ne sudėtingus kūrinius, bet tuos, kurie padeda Dievui prisiliesti prie žmonių gyvenimo.
Jo paties gyvenime nebuvo viskas taip gražu - Rusijos žydų šeimoje augęs jaunuolis būdamas 20 metų palūžo nuo... sėkmės. Nusprendė užbaigti gyvenimą nušokdamas nuo o tilto Niujokre. kaip jis pasakoja, atėjo prie tilto ir negalėjo toliau žengti nė žingsnio, nes ant jo kojų atsistojo angelas. Bet jis buvo užsispyręs, visą savaitę eidavo ant to tilto ir kaskart užlipdavo vis aukščiau ir kaskart susidurdavo su tuo pačiu angelu. Galiausiai jis vis dėlto užsiropštė į patį viršų ir jau ruošėsi nušokti. Šį kartą angelas jį pargriovė ir atsisėdo ant jo. Kaip pasakoja smuikininkas, jis gulėjo ir verkė negalėdamas pajudėti.
Kaip pasakoja M.Sklar, tuo laiku jis pažinojo tik vieną žmogų, kuris tiki Jėzumi, todėl susirado jo telefoną.
Tai tokia istorija šito smuikininko. Apie angelus parašyta daug ir visokių paskojimų, Kalėdos toks metas, kai šita tema ypač išryškėja, tačiau kartu yra tikima tik tuo, kad angelai kažkur labai toli, kad jie yra tokios mitinės būtybės su sparneliais ir kūdikių veidais. Man M.Sklar istorija priminė, kad jie gali būti visai arti ir visiškai kitokie.

pirmadienis, gruodžio 14, 2009

Kaip ištirpinti Kristų


Vis neprisiruošiu parašyti apie vieną įdomų terminą - transubstanciacija.Šiuo sudėtingu terminu "transubstanciacija" katalikybė grindžia savo išskirtinumą, esą per mišias kunigui meldžiantis įvyksta pasikeitimas duona virsta Atpirkėjo kūnu, o vynas – Jo Krauju. Todėl katalikybė tvirtina, kad tokiu būdu ji yra vienintelė Kristaus bažnyčia, nes tik per mišias atsiranda ... tikras Kristus.
Bet šį kartą pakreipsime klausimą kitaip - o ar galima sunaikinti Kristų? Pasirodo galima, šis mechanizmas išaiškėjo tiriant "stebuklą" Lenkijoje.
Istorija tokia - praėjusių metų rudenį Lenkijoje, Sokulkoje, bažnyčioje dalijant komuniją pašventinta ostija nukrito ant grindų. Taigi, Kristus nukrito ir susitepė, išeitų, nebegalima jo naudoti buvo.
A. Čekuolis taip nupasakoja tolimesnį veiksmą - kaip reikalauja katalikų liturgija, ji buvo įdėta į indą su vandeniu ir uždaryta bažnyčios seife - per kelias dienas gležnas paplotėlis vandenyje ištirpsta, nustoja būti Kristaus kūnu, ir skystis supilamas į mažą šulinuką po altoriumi.
Taigi ties tuo galima ir sustoti - mano požiūriu, žmonių, sukūrusių tokias dogmas išdidumas ir pasitikėjimas savimi yra begalinis - jie ne tik teigia, kad gali duoną paversti Kristumi, bet, pasirodo, gali savo rankomis Kristų ir sunaikinti, kai dėl kažkokių priežasčių jis tampa netinkamas naudojimui religiniais tikslais.
Dievo žodis aiškiai sako, kad jei žmogus pasigamina dievą savo rankomis, tai yra stabas. Jėzaus apaštalai buvo dėl to persekiojami. Apaštalų darbuose yra užrašyta Demetrijo kalba: "Bet jūs matote ir girdite, kad tas Paulius ne tik Efeze, bet ir beveik visoje Azijoje įtikino ir nukreipė į šalį daug žmonių, tvirtindamas, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis". Apaštalų 19,26
Taigi, negaminkime savo rankomis Kristaus, nes Jis nei pagamintas, nei juo labiau "ištirpintas" negali būti.

penktadienis, gruodžio 11, 2009

Gili upė


"Gili upė, Jordanas, už jos mano namai",- yra toks senas himnas. Žmonės sako, kad vandens nesustabdysi, jis vis tiek randa kelią. Tačiau Biblija nurodo keletą kitų atvejų, štai vienas - izrelitams keliantis per Jordaną.
"Kai kunigai su Sandoros skrynia įbrido į vandenį (Jordanas buvo patvinęs pjūties metu),vanduo sustojo tekėjęs. Vanduo, tekąs iš aukštumų, sustojo kaip pylimas prie Adamo miesto, kuris yra šalia Cartano, o vanduo, tekąs Sūriosios jūros link, išseko. Ir tauta perėjo per Jordaną ties Jerichu. Kunigai, nešusieji Viešpaties Sandoros skrynią, stovėjo ant sausos žemės Jordano viduryje, iki visa tauta sausuma perėjo per Jordaną". Jozuės 3;15-17
Nelabai mąstydavau apie tai. Iš tikrųjų tai visada sakau, kad į Biblijos realybę reikia įeiti, o ne studijuoti.
Buvome susirinkę maldai.Po darbų, ištampyti, pavargę, nusiminę ir t.t. Malda buvo tokia gili, kad po jos tylėjome kurį laiką - atėjo antgamtinė ramybė, atrodė, kad viskas sustojo. Tada ir supratau, kodėl sustojo Jordano vandenys.
Į kokią upę beįžengtų Šventojo buvimas, ji sustoja. Todėl kokia galinga bebūtų tavo gyvenimo upė, net ir patvinusi, kuri neša tave ir atrodo jokių vilčių apsigręžti, ką nors pakeisti, užtenka ateiti Šventajam, kai viskas sustoja ir sausom kojom pereini tuos vandenis kurie norėjo paskandinti.
Galbūt meldiesi dėl kažko, galbūt jauti, kad tave tuoj tuoj gali paskandinti, būk katrus ir lauk, kol Šventasis įbris į tavo upę. Ji sustos.

trečiadienis, gruodžio 09, 2009

Neužmirškime kalbėtis


Pinigas geras dalykas, didžioji dalis mūsų gyvenimo skirta būtent jam - gerai mokykis, nes galėsi gerai įstoti, gerai įstojęs gerai studijuok, nes įgysi gerą profesiją ir gerai uždirbsi. štai toks mūsų įprastas gyvenimo modelis.
Kelinta diena jaučiuosi turtuolis, nes ant mano stalo guli visa kolekcija - 1,3,5,10,25 rubliai. Ir dar ne po vieną kupiūrą. Su tokiu pluoštu anais laikais turėdavai gyventi visą mėnesį, o dabar tik žiūri į saldžią proletariato vado Lenino šypseną ir nejauti nei pagarbos, nei saugumo, nei laimės. Ant banknotų spalvoti ženklai tokie pat gražūs kaip ir mano vaikystėje, tačiau praradę visą savo svarbą. Ant jų nesimato prakaito, vargo ir skausmo, išlieto tam, kad juos įsigytų. Kažkas už juos sumokėjo savo gyvenimu, o aš tiesiog juos gavau kaip dovaną.
Istorija tokia, kad neseniai sunkiai ranka apimamą puoštą neseniai rado. kartu su sąsiuviniu, jame įrašai "Už veršiuką", "Už paršiuką" ir t.t. Gyveno šeima, vyras visus pinigus atiduodavo žmonai, žmona, vykdė bankininko pareigas ir netikėtai mirė, taip ir nepasakiusi, kur buvo padėjusi šeimos turtą.
Todėl, brangieji, nepamirškite laikas nuo laiko kalbėtis su savo vyrais ir žmonomis:)
Galvoju, kad pinigai pasikeitė, paveiksliukai ant jų taip pat, panašu, kad greitu laiku vėl keisis, o mes toliau aukojam savo gyvenimą ir rašom į savo sąsiuvinius:"Už veršiuką", kad pasigėrėtume popierėliais, kurie jau po 10 metų gali reikšti tiek pat, kiek ir Lenino šypsena dabar.

pirmadienis, gruodžio 07, 2009

Iš kur atsiranda blogis?


Jei pakalbėtume su žmogumi, kuris jaučiasi blogio auka, be abejo, jis nurodytų tūkstantį ir vieną priežastį iš kur atsiranda blogis jų gyvenime, kodėl viskas vyksta taip, kaip aš nenoriu. Jėzus labai aiškiai nurodo šaltinį, iš kur žemėje blogis. Liūdna žinia, kad ne iš pragaro, ne iš velnio, bet iš mūsų vidaus. Pasirodo, savo kelionėje takus išpurviname patys.
"Ir Jis pasakė: “Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės,godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų”.
Morkaus 7;20-23
Kas iš mūsų negirdėjo apie tai, kad reikia gilintis į savo vidų, ieškoti vidinio "aš", pažinti save? Manęs vos nepražudė tokie dalykai. Jei ne Evangelija, niekada nebūčiau supratęs, kad mano širdis visada sako tai, ko aš noriu, o gyvenimą vertinu pagal tai, kas man patinka ar nepatinka. Perskaitęs šiuo Jėzaus žodžius aš tarsi atsibudau -visas blogis mano gyvenime ne iš aplinkos, o iš manęs. Buvau sukrėstas ir pirmą kartą pripažinau, kad tai tiesa. Ne aplinkybės, ne laikas kuriame gyvenu, ne žmonės - visa tai išeina iš mano vidaus, o aš gaištu laiką pažinti tai, kas tame mano blogio sandėlyje? Tai buvo esminis momentas mano gyvenime, kai įsitikinau, kad mano širdis yra niekam tikusi ir man reikia naujos. Turėjau prašyti, kad ją man duotų, nes daugiau taip gyventi nenorėjau. Žinote, geroji žinia yra tai, kad gavau. Nors senoji prigimtis labai gali, tačiau gavau ir naują, kuri vis labiau nugali senąją. Aš dėkoju Dievui, kad per tuos klajonių metus Jis nepaliko manęs, kai vis išsipurvindavau ir išsipurvindavau, kad turi iki šios dienos man kantrybės.

trečiadienis, gruodžio 02, 2009

Pagaliau prasidėjo

Patinka man žiema, su kuo visus ir sveikinu, pagaliau ji prasidėjo. Dar iš vaikystės pamenu šlapius rudenius, runkelių vežimą, kapčių kasimą, murkdymąsi šlapiomis pievomis, darganas ir kitus rudens palydovus. Todėl paspaudus šaltukui iš karto palengvėdavo - eik kur nori, todėl myliu tą laiką, kai žiema prasideda. Iš kitos pusės argi ne smagu, kad ji jau prasidėjo ir nebereikia jos laukti, kad dar tik prasidės. Žodžiu, smagumėlis:)

ketvirtadienis, lapkričio 26, 2009

Apie šakeles


"Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus". Jono 15;2

Pagalvojau, kad visi mes kaip tie medžiai - šiurenam lapais, kol neateina ruduo - lapai nukrenta, o kas lieka? Šitą obelį pamačiau visai netikėtai. Keista - visas medis tuščias, išskyrus vieną šaką. Taip ir mes galim būti visiškai tušti, tai kas kad lapoti. kai papučia šiaurys - ateina bėdos, skausmai ir nelaimės - mūsų lapai nukrenta. O tada ateina Sodininkas ir nupjauna nevaisingas šakas.
Reikia džiaugtis, jei nors viena iš jų yra vaisinga, vadinasi, ji yra iš gero medžia pas tave įskiepyta. Beje, nebūtinai vaisinga šaka yra pati didžiausia ir gražiausia.
Dievui visiškai nesvarbūs mūsų lapai(ty, tikėjimas, įsitikinimai, ritualai ir įsivaizdavimai), Jis ateina pažiūrėti į mūsų vaisius ir tik pagal juos sprendžia, koks esi medis.

sekmadienis, lapkričio 22, 2009

Vyriškas reikalas - Ana Paula Valadao



Tarnavimas "Diante do Trono". Pastorė ir dainininkė Ana Paula Valadao kalba apie viltį, kurią mes turime Dieve.
Sukaupiau visą drąsą dėdamas šį įrašą. Net ir nemokėdamas kalbos daug gaunu iš jo. Vienas iš klausytojų parašė tokį komentarą:"Kas kartą kai visiškai išdžiūsta mano žemė, einu ir klausau šių žodžių ir būnu atgaivintas".
Iš kitos pusės, kas sakė, kad pamokslavimas yra vyrų reikalas? Vyras kailį gali nusinert bet kažin ar jam kas taip išeitų. Vyrams neduota tokio gilumo, subtilumo ir atvirumo. Biblija sako:"Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis". Pradžios 1;27 Vyras negali to, ką moteris, o moteris, tai ką vyras.

ketvirtadienis, lapkričio 19, 2009

Apie gerąjį valdovą


Demokratija įgauna vis keistesnes formas, vis didesnės nusivylusių žmonių minios laukia pasikeitimų, kad ir Lietuvoje matydami, kuo virsta mūsų pačių išrinktųjų pasirodymai Seime. Akivaizdžiai gimsta ilgesys vieno teisingo asmens, kuris sudėtų taškus. Panašų vaizdą matome Rusijoje, kur virš demokratijos stovi vienas žmogus, kuris nusprendžia, kokia turi būti demokratija.
Tačiau aš asmeniškai labai abejoju, ar Lietuvoje toks variantas įmanomas, Rusijoj gal ir taip, nes ten visada gyvavo legenda apie „gerąjį carą“, kuris padarytų tvarką, jeigu sužinotų. Žvelgdami į istoriją tegalime konstatuoti, kad to „teisingojo caro“ Lietuvoje niekada ir nebuvo. Mūsų kunigaikščiai pardavinėjo Lietuvos žemes už karūnas, karinę pagalbą,(Mindaugas, Vyrautas) ėjo į unijas, galiausiai žmogus, į kurį tauta buvo sudėjusi viltis, pabėgo per upelį palikdamas visus. O ir dabartiniai mūsų gelbėtojai ne ką geresni – bėga tai į Maskvą, tai į Lenkiją, tai į Briuselį. Kodėl dabar mūsų valdytojai turėtų elgtis kitaip?
Istoriškai esame užprogramuoti būti palikti, kai mums labiausiai reikės pagalbos. Todėl netikiu vieno žmogaus, kuris padarys tvarką, idėja, nes Lietuvos istorija to pavyzdžiais nepatvirtino.
Yra daug besišildančių šlovės spinduliuose, bet visi jie kaip taisyklė išsilaksto, vios prožektoriai užgesta.

trečiadienis, lapkričio 18, 2009

Kas galvoje, nebūtinai kalboje

Seniai norėjau parašyti tema,Ką musulmonai galvoja, nes nelabai kas šneka Lietuvoj tokia tema. Šiek tiek iš asmeninės patirties. Su musulmonais praleidau du metus gana artimai bendraudamas, todėl galiu gana drąsiai sakyti, kad neblogai pažinau juos per tą laiką. Na iš vienos pusės žmonės kaip žmonės, tačiau iš kitos - jų mąstymas visiškai kitoks. Kuo religingesnis musulmonas, tuo jis labiau panašus į ideologą, ypač kitų atžvilgiu, pirmiausia jo akyse esi ne žmogus, o "kafir" - netikėlis. Gerai, jeigu "kafir" pakankamai stiprus, kad apsigintų, tačiau jeigu ne - vargas jam.Tai yra, mano galva, islamo pasekmė - "kafir" yra toks pusiau žmogus, kuriam galima meluoti, apgaudinėti, nesibaiminant pasekmių. Tai ypač matoma, kai išryškėja konflikatai, sakykim, žydų - palestiniečių, naiviems vakariečiams nuolat pateikiamos propagandinės kraują stingdančios istorijos "mūsų kaime žydų kariai surinko jaunus vyrus ir sušaudė", "pagrobė vaikai ir pardavė jo organus", "vaikai išėjo nešini balta vėliava, juos sušaudė, ar mes, musulmonai - ne žmonės?" ir panašios. Meluoti "kafir" vakarų publikai nėra nuodėmė, o apsukrumas. Netvirtinu, kad visos panašios istorijos išgalvotos, kare žiaurumų sočiai, bet ne tokių, kuriomis siekiama įrodyti, kad Izraelis vykdo genocidą. Yra nuosaikesnių, yra radikalesnių musulmonų, negalima visų statyti į vieną gretą, tačiau supratimas, kad kol netapai musulmonu, esi jam "kafir", rusena net ir meile aplinkiniams trykštančio adepto galvoje.
Štai, paskutinis pavyzdys. Į mano elektroninį paštą atkeliavo malonus laiškas iš lietuvaitės:"noreciau pasiulyti civilizuota diskusija apie Biblija ir Korana. Dalyvautu keli mano draugai. Mes domimes religyjotyra ir studijuojame NT ypatingai atidziai, taip pat ir Korana bei judeju S.T". Na aš visada už diskusijas, tačiau įtarimą sukėlė tai, kad laišką pasirašė vienu vardu, o paštas - kitu, plius dar prisistatė kaip "religiotyrininkai".
Susisiekiau, pasiūliau savo paslaugas, bet pasakė, kad diskutuos balsu, kadangi buvo vakaras, neturėjau techninių galimybių, taigi pasakiau kas aš susilaikysiu nuo diskusijų.
Va tada ir prasidėjo įdomioji dalis. Parašė "Argi tu neturėtum skleisti meilės tam savo Jėzui?". Parašiau, kad "kaip musulmonai, privalote gerbti Jėzų, nes juk Korane rašoma, kad jis - pranašas". Va ir atkeliavo atsakymas, staiga iš mielo katinėlio išlindo tikra hiena:"esat bailys ir neturite nieko savyje kad galetumete parodyti apie savo kryziu. as visuomet nugaledavau jusu kunigus, alhamdulillah (aciu Allah), kad jus davete man dar nauju patvirtinimu ir irodymu,iki baily, mes tave nugalejom net nepradejus debato,taip buna nuolat su kryziaus garbintojais, jie yra visi bailiai,musulmonai myli ir gerbia Jezu labiau negu jus. bet kiadangi jus zinote kad neturite nieko parodyti musulmonui ir t.t.".
Taigi, manau bendrais bruožais parašiau, ką galvoja. Man tai nebuvo didelė naujiena, tačiau kažkam tegu bus nauda, "civilizuota diskusija" tik akių dūmimas naiviesiems, saldus liežuvis, o viduje pyktis ir sunkiai pridengiama neapykanta.

pirmadienis, lapkričio 16, 2009

Apie poną teisėją



Ivan Cruz atliekama ironiška daina"Ponas teisėjas", kurioje dainuojama apie tai, kad nepamirškite ir neįsijauskite "senjor teisėjas", nes vienintelis teisėjas yra Dievas.

ketvirtadienis, lapkričio 12, 2009

Atramos



Labai taiklus filmukas apie žmogaus gyvenimą ir psichologiją.

antradienis, lapkričio 10, 2009

Kuria kryptimi auga bambukas?


Šią istoriją skaitydamas juokiausi iki ašarų, todėl galvoju, kad ir kitiems turėtų patikti.Portalas"invictory.org" papasakojo apie pastorių iš Argentinos Klaudijo Freizoną ir jo tarnavimą . Jis įkūrė bažnyčia "Karalių karalius", kurioje dabar daugiau kaip 26 000 žmonių.

7 metai kantrybės

53-metų Klaudijo Freizonas papasakojo, kaip viskas prasidėjo."Bambuko sėkla pirmus septynis metus auga žemyn, niekas šito nemato, bet ji auga, Taip buvo ir mano tarnavime, pirmus 7 metus viskas ėjo tik žemyn",- pasakojo Klaudijo Freizonas,- po šito laiko medis ima staigiai augti, todėl reikia būti pasiruošus permainoms"
Turėdamas daugiatūkstantinės bažnyčios matymą pastorius Klaudijo Freizonas 1986 metas paskelbė apie bažnyčios įkūrimą, po kurio sekė 30 dienų prabudimas, jo metu įtikėjo 4 močiutės. Toks lankytojų skaičius liko 7 metus. Jo teta užmigdavo per pamokslus, o paskui sakydavo, kad "žodis buvo geras".Vieną kartą į susirinkimą atėjo žmonos dėdė ir viduryje tuščios salės ėmė pranašauti apie stadionus žmonių. "Ar matai?",- paklausė jis. Klaudijo Freizonas užmerkė akis įsigilino ir paskė:"Nieko nematau".
Parodydamas žvejų, kurie žvejojo visą naktį ir nesugavo pavyzdį, Klaudijo Freizonas paaiškino, kad be Dievo neįmanoma iš "nulinės" padėties pereiti prie "daugiau negu pakanka".

Pasikeitimai gali ateiti šiandien

Klaudijo Freizonas sakė, kad pasikeitimai gali įvykti bet kurią dieną - prieš keletą metų jis buvo konferencijoje JAV su vertėju.Tą dieną, kai turėjo kalbėti, vertėjas pasiėmė išeiginę ir... išsijungė telefoną. Pastorius Klaudijo Freizonas blaškėsi po perpildytą 14 000 žmonių pastatą tikėdamasis vertėją sutikti, kai išgirdo, kad praneša jo pavardę - dabar turi kalbėti jis.Pasisukęs jis pamatė meksikietį, kuris išėjo iš tualeto. "Kalbi angliškai?","Taip". Tada Klaudijo jį užtempė ant scenos suspėjęs pašnibždėti:"Detales pranešiu vėliau".
Po tarnavimo pastorius ir meksikietis apsikeitė savo istorijomis. Meksikietis papasakojo, kad viskas, ko jis norėjo šioje konferencijoje, tai padaryti vieno tarnautojo nuotrauką.Kai jis nuėjo į tualetą, paprašė brolio pasaugoti jo vietą, kuri buvo toli - toli nuo scenos, savaime aišku, ja pasinaudoti neteko, nes jis atsidūrė ant scenos. "Jis pasakė tokius žodžius, kurie palietė mano širdį,- pasakojo Klaudijo,- Jis pasakė, kad kai rytą nubudo, pajuto, kad jo gyvenime atėjo nauja diena...Gali būti kad nematote jokių galimybių, kad jūsų nauja diena prasidėtų, tačiau Dievas jus gali užklupti taip pat netikėtai, kaip ir tą vaikiną prie tualeto durų, Dievas gali apversti jūsų gyvenimą".

Dievas Argentinoje naudoja vaikus

Klaudijo Freizonas papasakojo, kaip neįprastai veikia Dievas jų bažnyčioje, kaip Šventoji Dvasia ėmė veikti Argentinoje per paauglius prieš šešis mėnesius."Mūsų tarnavimai vyksta 30 000 vietų stadione, aš paprašiau paauglių melstis už ligonius, o pats likau ant scenos. Tą dieną vyko neįtikėtini dalykai - paralyžiuotieji atsikeldavo. Po šito tarnavimo vaikai pasikeitė ir mokykloje per pertraukas ėmė rinktis maldai. Kartą per pamoką viena mokinė ėmė nevaldomai juoktis, mokytoja nusprendė kad su jos galva kažkas netvarkoj ir puolė skambinti medikams. Bet kai mergaitę parvežė į klasę, tas pats ėmė vykti ir su kitais vaikais. Po to mokytoja atsiklaupė ir paprašė, kad vaikai už ją pasimelstų... Anksčiau tėvai vaikus atvesdavo į bažnyčią, o dabar vaikai veda tėvus",- pasakojo pastorius.

pirmadienis, lapkričio 09, 2009

Ivan Cruz - apie meilę



Man labai patiko Ivan Cruz bolero dramatiškos dainos, todėl įdedu dar vieną. Ji tokia, kaip ir visos apie šį slidų ir pavojingą reikalą - ji vieną dieną mane paliko, aš likau su savo meile ir taip toliau:)

Kiaulių gripas


Va kas darosis:)

penktadienis, lapkričio 06, 2009

Grąžintas gyvenimas



Dainininkas iš Peru IVAN CRUZ ir jo daina "Yo le doy gracias a Dios".
Daina skamba maždaug taip - Aš dėkoju Dievui už grąžintą gyvenimą ir dainuoju meilę iš visos širdies".
Manau, proga dėkoti išties gera.

ketvirtadienis, lapkričio 05, 2009

Jehovos liudytojai - slaptieji pranešimai piešiniuose

Nebūsiu visiškai originalus, esu girdėjęs apie tai ir anksčiau, tačiau dabar gavau vieną Jehovos liudytojų organizacijos leidžiamą "Sargybos bokšto" numerį. taigi "Sargybos bokštas" 2009 m. rugpjūčio 15 diena. Patyrinėjau paveiksliukus. vva kokie mano tyrinėjimų rezultatai - apibraukti rutuliukais.




Be abejo, dalis mano nurodytų vietų gali atsirasti atsitiktinai, tačiau ne visos. Niekaip atsitiktinumu nepavadinsi, kai prikalto ant stulpo žmogaus delnuose padidinus pasimato... mažos akys. Demonų veidai, kurie vis pasirodo beveik kiekviename Jehovos liudytojų "Sargybos bokšto" piešinyje, mano nuomone,atskleidžia tikrąją Jehovos liudytojų organizacijos prigimtį. Žodžiai tarsi ir Dievą skelbia, o piešiniais - demonus ir velnius.
Slaptieji pranešimai piešiniuose, simboliai ir demonų veidai nėra atsitiktiniai - jie paslėpti rūbų klostėse, šešėlių žaisme, šukuosenose ir t.t.
Pasižiūrėkit, galbūt ne visur įžiūrėsit ar sutiksit, bet taip pat nesu garantuotas, kad visus "sužvejojau".

penktadienis, spalio 30, 2009

Lazaro - kieno yra jūsų gyvenimas?



Lazaro man krito į širdį, šį kartą jo giesmė "Kieno yra jūsų gyvenimas?".
Kieno yra jūsų gyvenimas?
Mano gyvenimas yra Dievo.
Kam gyvena jūsų šeima?
Mano šeima yra Dievo
Kas yra tavo pergalė?
Mano pergalė yra iš Dievo.
Pažvelkite į angelą su liepsnojančiu kardu
Jis kerta ir suteikia mums pergalę
Šis angelas kariauja, o bažnyčia pilna šlovės.
Glória, Glória, Glória, Glória
Taip sako Viešpats: Galiu aš sulaužyti strėles ir galiu panaikinti linijas
Atduokite visi garbę Dievui
Kieno yra jūsų gyvenimas?
Mano gyvenimas yra Dievo.
Kam gyvena jūsų šeima?
Mano šeima yra Dievo
Kas yra tavo pergalė?
Mano pergalė yra iš Dievo.
Glória, Glória, Glória

trečiadienis, spalio 28, 2009

Evangelija salsos ritmu

Toks vienas internetinis "Ramaškė", pravėrė ispanų krikščioniškos muzikos klodus(už ką jam ačiū), todėl po biški reikia pradėt pažintį. Manau, kad kiekviena muzika kaip avies sūris - iš pradžių gal ir nėra skanu, bet paskui pajunti skonį ir kvapą. Skanaus - GRACIAS TE DOY SEÑOR

šeštadienis, spalio 24, 2009

Michele Perry - pažintis su jos tarnavimu



Neseniai misionierė Michele Perry išleido knygą "Love has a Face". "Meilė turi veidą" - toks knygos pavadinimas apie jos darbą ir gyvenimą misijos laukuose. Ji yra pavyzdys, kaip žmogus,turintis didelių fizinių trūkumų, tarnauja Dievui.
Mišelė Pery gimė be kairės kojos, kai jai sukako 13 metų ji jau buvo patyrusi 23 operacijas. Tarp visų šitų operacijų, Jėzus pašaukė ją nešti meilę mažiesiems. Palikusi saugią Ameriką Mišelė išvyko tarnauti pirmiausia į Indijos lūšnynus, o dabr tarnauja paliktiems vaikams viename iš sunkiausių regionų - 20 metų karo draskomame Pietų Sudane. Ji keičia Jėzaus meile vaiką po vaiko šioje tautoje.
Mišelės istorija yra istorija Dievo žmogaus, kuris užuot verkęs dėl savo įgimtų trūkumų, eina tarnauti ir tampa tikėjimo didvyriu. Pati Mišelė savo knygą paskyrė "Sudano vaikams ir visiems, kurie pasirenka eiti sudėtingais keliais į Dievo širdį""Kai manęs klausia, kaip mums pavyko šitoje šalyje įkurti tiek bažnyčių,kaip pasiekėme karo metu tiek žmonių, kokia mūsų strategija, visada atsakau taip pat - pirmiausia, mes pašaukti mylėti Dievą visomis jėgomis ir gelme. Аntra, mes pašaukti mylėti artimus savo tokiu pat būdu. Šis planas niekada nesikeičia. Aš tikiu, kad prabudimas turi veidą.Jis kaip nors atrodo. Prabudimo veidas yra meilė. Jei mes nepamatom vieno žmogaus, nepamatysim ir daugelio. Prabudimas yra tame, kad pažiūrėti vienam žmogui į akis ir pamatyti, kaip Jėzus žiūri į jus", - sako Mišelė Pery.
Šioje filmuotoje medžiagoje galima susidaryti įspūdį apie jos tarnavimą Sudane

penktadienis, spalio 23, 2009

Mane užpuolė



Gelbėkit ratavokit, mano namą užuolė genys. Nesuprantu, ką jam medžių miške maža?
Šitas parazitas baigia ištampyti iš rąstų tarpų visą sukaišiotą vatą, metodiškai tampo iš visų kerčių, dar blogiau, kad įskrenda į vidų ir name iš vidaus irgi tampo ir mėto. Piktadarį užklupau nusikaltimo vietoje, bet paspruko.

antradienis, spalio 20, 2009

Noriu būti garsus

Ko nepadarysi, kad taptum žinomas. Kai kurie pluša visą gyvenimą, kad tik jų pavardė atsidurtų kokiam žinyne, deja pasirodo, yra daug lengvesnių būdų. Tiesa, kainą reikia vis tiek aukštą sumokėti.
Pirmiausia jauni žmonės veržiasi į televiziją, kur galvoja viens du ir išgarsės. Kai išgarsėja, pasirodo, kad nelabai saldu. Jaunos merginos drąsiai eina olialia mergaičių fotosesijon, paskui rauda. Gal kitose šalyse tai neatsilieptų taip skaudžiai, tačiau tik ne Lietuvoje. Kuo garsesnis žmogus, tuo didesnis jam priešiškumas. Atliktų tyrimu duomenys rodo, kad tik vienintelis garsus žmogus sulaukia dažniausiai palankaus vertinimo. Ir tas žmogus yra Virgilijus Alekna. O visus kitus „slaptieji agentai“ bando sumaišyti su žemėm. Iš kitos pusės, absoliutus fenomenas, kad tuos, kuriuos derėtų maišyti su žemėmis, žiūrėk, tauta ima ir aukština. Sakykim, vargšas persekiojamas Henytė. Reikia tik stebėtis, kaip jį ligi šiol dar į Seimą neišrinko.
Šiuo metu dažniau net už prezidentės pavardę Lietuvoje skamba tik viena pavardė, įtariamojo, kuris siejamas su dviem žmogžudystėm. Žinomas žmogus, nieko nepasakysi, net ir gerbėjų klubas susikūrė. Tačiau gerbėjams siūlyčiau pagalvoti, ką turėjo išgyventi iš mokyklos parėjusi mergaitė, kai sužinojo, kad jos mama nušauta. Norėtumėt tokio patyrimo savo gyvenime?
Mano galva, ar reikia taip skubėti ir juoda daryti balta, kai net neaišku, ar balta, ar juoda. Smurtas nėra išeitis bet kokiu atveju. Negirdėjau, kad kas nors veikdamas blogais metodais pasiektų teigiamą rezultatą. Net jei atrodo, kad pasiekei, vis tiek vėliau teks už tai sumokėti. Smurtu problemos neįmanoma išspręsti, nesukeliant kitų problemų. Šiuo atveju žmonių žavėjimasis ir smurto pateisinimas man atrodo visiškai nepamatuotas. Negi norime sulaukti, kol nusprendęs išgarsėti pilietis, šventai įsitikinęs, kad gina savo interesus, ateis į mūsų kiemą? Juk gyvendami Lietuvoj žinome, kad kažkur vaikšto žmogus, o gal net keletas, kurie mano, jog tu esi slaptas niekšas ir tik jie gali tave "demaskuoti ir sustabdyti". O tokiu atveju tau nieko nereikės daryti, kad taptum žinomu.

sekmadienis, spalio 18, 2009

Fernanda Brum "Duok man vaikų"


Sekmadienis, laikas pradėti šlovinti. Brazilų sekmininkų dainininkė Fernanda Brum. Ir jos daina "Dá-me filhos" - duok man vaikų. Daina, parašyta iš asmeninės patirties, tačiau skirta visiems mums

Duok man vaikų
Duok man vaikų
Jei ne - mirsiu.
Buvo moteris, kuri verkė
Jos vardas buvo Rachelė (Fernanda)
Ji turėjo viską, ką kiekvienas nori
Bet ji neturėjo vieno dalyko
Ji garbino Tave, Dieve.
Buvo išgirsta ir stebuklas įvyko.
Ir taip mes turime gyvenimo šaltinį,
kuriame stebuklai ir ženklai.
Šeimos atstatomos
Daugelis kartų gyvenimas pakeičiamas
Daugelis išperkami
Daugelis išgyja!

Duok man vaikų
Duok man vaikų
Jei ne - mirsiu.
Buvo Abraomo verksmas (Emerson)
Ir Dievas davė jam pažadą į širdį
Dievas atsiliepia, kai jūs šaukiatės
Ir klausosi jūsų balso, kai šaukiate:

Duok man vaikų
Duok man vaikų
Jei ne - mirsiu.

ketvirtadienis, spalio 15, 2009

Evangelijos šventė Vilniuje. Įspūdis


Siemens arenoje vykusi šventė su Dovydu Hatavėju, kurioje tako pabūti, baigėsi, emocijos nusėdo, taigi dabar galima jau įvertinti. Na, pirmiausiai galima drąsiai sakyti, kad tokio dydžio evangelinio renginio Lietuvoje dar nebuvo. kas vakarą susirinkdavo iki 8000 žmonių iš įvairių Lietuvos vietų. Organizacija buvo irgi gera, žmones vežė autobusai, be to, šventė nebuvo tik sau patiems, kiek žinau, vaikų choro "Valio" koncertą organizatoriai dovanojo vaikų namų auklėtiniams, buvo skirta 30 autobusų, kurie suvežė vaikus į Siemes areną.
Ar buvo trūkumų? Žinoma, kadangi tokia šventė pirmą kartą, organizacijoje ne viskas buvo sklandu, keitėsi renginių laikas, kai kurių koncertų galėjo iš viso nebūti, tačiau pirmą kartą viskas nurašoma kaip neišvengiami nuostoliai.
Kas džiugino, kad renginyje susirinko patys įvairiausi krikščionys, dalyvavo apie 50 skirtingų bendruomenių, tačiau nesijautė susiskirstymo į denominacijas. Dar labai džiugino, kad daug žmonių atsiliepė į kvietimą pradėti naują gyvenimą, daug liko maldai atskirai.
Kas stebino? Stebino tai, kad šventė susilaukė nemažai priešininkų ir visų pirma tai buvo... krikščionys iš bendruomenių, kurios išdidžiai nedalyvavo. Tai jiems per pasaulietinis renginys, tai amerikonas pamokslavo (nors Hatavėjus anglas), tai maisto paketai kaip dovana - žemas lygis, tai atgaila žmonių netikra, tai malda už ligonius kliuvo ir t.t. Žodžiu,jie stengėsi įtikinti, kad jau pas mus tai tikra evangelija, o va tokiuose renginiuose tik balaganas:) Pasakyčiau, jei jau tikra - padarykit geriau ir neliks klausimų, o dar nė vienam nepavyko išsiaukštinti žeminant kitus.
Manau, kad šiuo atveju atliktas grandiozinis darbas jau vien tuo, kad sugebėta surinkti lietuvius, kurie yra individualistai iš prigimties, kad susijungė dirbti lietuvių, rusų ir žydų bendruomenės ir t.t. Žodžiu, geras buvo renginys.

antradienis, spalio 13, 2009

Kojūkai - toks prietaisas



Va aš kaimo tundra buvau parodoj. Gruzinė Maka Batiašvili, puikūs paveikslai, smagūs siužetai ir tikrai yra kažkas, ką žmogus nori pasakyti, ji ne iš tų, kurie tik gražiai ir įdomiai piešia. Čia vienas iš paveiklų "Kojūkai" - ksi mane užspaus pasiimsiu va tokio dydžio kojūkus ir išeisiu į laukus.

penktadienis, spalio 09, 2009

Paskutiniai grybai

Labai norėjau dar grybų, radu miške keliolika, dabar verdu, kvapas skanus ir t.t. Pagalvojau, vaikščiodamas, kad grybai kažkuo panašūs į žmones, kad ir į tuos kurie pas mane užeina, vieni per daug nesigiria, kad yra sveiki, o sveikieji kaip tam eilėraštyje:"Ir pasakė mokiniai, sukirmijusi seniai". Vos pakrapštai, kirmėlės lenda pulkais, o jie vis tiek šaukia kad tai jie sveiki. Deja, net ir valgomi grybai ne visi tinka valgymui, kai kuriuos tenka išmesti kad kirmėlėm neapeitum. Fui, fui fui...
O kas dar nori tai dyksta žaliuokės, važiuokit, rasit garantuotai. Skanaus:)

antradienis, spalio 06, 2009

"ELIAS ORABA"


Pagaliau radau pilną vieno klipo vaizdą, kurį norėjau turėti. "ELIAS ORABA" CORO TABERNACULO CRISTIANO "CT" LIVE CONCERT

penktadienis, spalio 02, 2009

Tiesiog puiki muzika


Šiuo metu toks stilius man labiausiai prie širdies. Gaila, kad šito choro labai mažai įrašų, o ir tie daugiausia mėgėjiški arba senoki, čia naujausia, ką galėjau surasti.

Šnobelio premija - mūsiškių nebuvo

Harvardo universitete JAV įteikta Šnobelio premija už pačius kvailiausius mokslinius pasiekimus.
Sakykim, šiemet nugalėjo inžinierė Elena Bondar su kolegomis, kuri išrado liemenuką -dujokaukę. Iš vieno liemenuko greitai gali padaryti 2 dujokaukes.
Šnobelio premiją gavo ir Airių policininkai, kurie išrašė daugiau kaip 50 baudų lenkui Prawo Jazdy, kas išvertus iš lenkų kalbos - vairavimo teisės.
Šnobelio matematikos premiją gavo Zimbabvės banko prezidentas, išspausdinęs 100 trilijonų kupiūras taip pat ir Islandijos bankininkai.
Medicinos srityje buvo apdovanoti patalagatomai, kurie aiškinosi, pilnas ar tuščias butelis yra tvirtesnis, kai juo trenkiama žmogui į galvą.
Chemijos premiją gavo meksikiečiai, sukūrę deimantus iš tekilos. Buvo apdovanoti ir fermeriai, kurie įrodė, kad karvė, turinti vardą, duoda daugiau pienų negu ta, kuri vardo neturi.
Šią premiją įteikia žurnalas "Annals of Improbable Research".Į ceremoniją kandidatai atvyksta už savo lėšas, premiją įteikia tikri Nobelio premijos laureatai, o pasirodymą stebi 1200 žmonių.

ketvirtadienis, spalio 01, 2009

Eucharistija.Kas ją įsteigė? Doktrinos

Taigi, jei labai aišku, kad Kristaus antrą kartą aukoti negalima ir neįmanoma, kas tada yra gerai mums girdėtas terminas Eucharistija, kokia jo paskirtis?
Lot. Eucharistia - Švenčiausiasis Sakramentas, Šv. Komunija,Sakramentas. Tradiciškai laikoma, kad jis įkurtas Jėzaus Kristaus Paskutinės vakarienės metu.
Katekizmas sako:"Eucharistiją Kristus įsteigė Didįjį ketvirtadienį, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), su savo apaštalais švęsdamas Paskutinę vakarinę. Tą naktį Kristus perkeitė duoną į savo Kūną, o vyną – į savo Kraują ir davė mokiniams valgyti bei gerti, sakydamas, kad šį veiksmą Jo atminimui jie darytų iki amžių pabaigos".

Kristus niekur neįsakė jo aukoti dar kartą. Ar įsivaizduojate Kristų sakant:"Kai tik susirenkate, nukryžiuokite mane dar sykį"? Tai išties absurdiškas variantas, juo labiau kad fiziškai jo pakartoti neįmanoma.
Teigiama, kad tai yra pats Kristus.
Klausimas
O kaip su Biblijos tekstu "Kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”.Po to paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: “Gerkite iš jos visi,nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti".Mato 26

Anaiptol tai nereiškia katekizmo tiesos:"Kristus perkeitė duoną į savo Kūną, o vyną – į savo Kraują ir davė mokiniams valgyti bei gerti"
Niekur Biblijoje nerasite, kad Kristus būtų pavirtęs į duoną ir vyną. Tik lietuvių stebūklinėse pasakose tokie veiksmai minimi, pav. mergaitė virsta ežeru, o bernaitis - antyte:) Po šitų žodžių Kristus pats valgė ir gėrė, todėl absurdiška tvirtinti, kad jis pavirto į duoną ir vyną. Tuo labaiu, kad Kristus rodo šioje ištraukoje ne į vyną, o į taurę>“Gerkite iš jos visi", kad beje, per eucharistija nedaroma praktiškai niekada.
Išvados
1. Kristus neįsteigė tokios eucharistijos.Jei kas ir įgyvendino tokius planus, tai tik valstybine tapusi Romos bažnyčia.
2. Jei eucharistija išties būtų įsteigta Kristaus, ją ir dalintų taip, kaip Kristus įsteigė - duona ir vynas.
3. Paskutinės vakarienės metu Kristus liepė tai daryti Jo atminimui, o ne dar kartą jį aukoti.
4. Kristus nepavirto duona ir vynu paskutinės Vakarienės metu, todėl nėra nė vienos priežasties teigti, kad dabar jis pavirsta duona ir vynu.
5. Šiandieninė eucharistija tiesiog sugalvotas ritualas, kuris neatitinka nei logikos, nei Biblijos mokymo, jos teologija yra tokia supainiota ir nepatikrinama, kad ir patys katalikai sunkiai tiki, kad tame keptos tešlos paplotėlyje gali būti Kristus.

antradienis, rugsėjo 29, 2009

Kiek kartų Kristų galima kalti prie kryžiaus? Doktrinos


Turbūt pasakysite tik vieną - tai jau įvyko ant Golgotos. Deja, atsakymas neteisingas. Štai, ką sako katalikų teologija "Šv. Mišiose vyksta Paskutinės vakarienės minėjimas, kurio metu Bažnyčia aukoja tai, kas įvyko ant Kalvarijos kalno".

Katalikai aiškina, kad "Mišios - Dievo Karalystės atėjimo, malonės, atleidimo bei Bažnyčios gyvenimo pagrindas".
Taigi, kaip jau įprasta mūsų krašte, einantys į mišias net nepagalvoja, kad kartu su minia traukia ne į šventę, o ant Golgotos kalno stebėti Kristaus nukryžiavimo.

Kas netiki, tegu pasižiūri teologiją:"Kadangi šis minėjimas įsakmiai Kristaus pageidautas, Mišios nėra vien tik mintinis, “idealistinis” įsigyvenimas į Kristaus mirties faktą. Kita vertus, tai nėra paprastas vienkartinės Kristaus mirties “pakartojimas”.

Kitaip sakant - katalikybė teigia, kad per mišias vyksta ne kas kita, kaip realus Kristaus mirties pakartojimas. Žinoma, kadangi nedrąsu sakyti, ši tiesa apipinama visokiais teologiniais terminais, žodžių žongliravimu ir t.t. Tačiau tai nekeičia esmės - Kristų aukoti galima kasdien, esą, Jis pats to pageidavo. Tai ir daroma praktikoje - Kristus realiai aukojamas už mirusius, už invalidus, gaisrininkus, kad egzaminai gerai pasisektų ar kaimynas nustotų daržą trypęs. Variacijų daugybė.
Asmeniškai aš nesirysčiau būti Kristaus žudikų minioje arba dar kokiu būdu pakartoti tai.Bet čia jau skonio reikalas.

Biblija šitą teologiją paneigia laiške žydams.
"Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad dabar pasirodytų už mus Dievo akivaizdoje.
Ir ne tam, kad pakartotinai aukotų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į Švenčiausiąją su svetimu krauju, –
tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę.
Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas,
taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui.Hebrajams 9 skyrius.
ir
Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.
Kiekvienas kunigas diena iš dienos tarnauja ir daug kartų aukoja tas pačias aukas, kurios niekada negali panaikinti nuodėmių.
O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje,
nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo kojų.
Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius. Hebrajams 10 skyrius

Išvados.
1.Kristaus auka yra vienintelė.
2.Ji negali būti pakartota jokiais būdais, "sudabartinta" ir t.t.
3. Kristus niekur neliepė dar kartą daryti to, ką Jis jau padarė.
4. Dar kartą "kartojama" Kristaus auka remiasi ne Kristaus mokymu ir neturi jokios reikšmės ir galios.

sekmadienis, rugsėjo 27, 2009

Doktrinos doktrinos

Pasirodo ne toks jau nekaltas užsiėmimas nagrinėti doktrinas, trečia diena iš eilės puola maniakai. O sako, kad dvasinis pasulis su materialiu nesusisiekia, dar ir kaip susisiekia kai biški pakrapštai ir, matyt, dar čia ne pabaiga.Kažkas labai nori, kad turėčiau tiek užsiėmimo, kad nebaigčiau šito doktrinų ciklo.
Nors iš kitos pusės visai nestebina tokie dalykai, gal kiek nemalonu, bet taip ir turėtų būti. Biblija kalba apie tai:“Sakyk izraelitams: ‘Jei kas padarytų įžadą ir pasižadėtų tarnauti Dievui, mokės nustatytą kainą". Kunigų 27:2

penktadienis, rugsėjo 25, 2009

Kas yra kunigas? Doktrinos



Šis klausimas yra išties revoliucinis. Biblija mini kunigo tarnavimą, tačiau patyrinėjus Bibliją galima gauti šoką - šis tarnavimas radikaliai skiriasi nuo mums įprasto.

Skiriame du laikus

Senasis Testamentas – kunigas Izraelyje yra žmogus, kuris atneša materialias aukas į Dievo akivaizdą už tautą kaip tarpininkas.
Naujasis Testamentas - tokios tarnystės išvis nėra.

Kristus NT bažnyčioje įsteigė 5 tarnavimus:
“Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui”,- Efeziečiams 4;11.
Kunigo tarnavimas Kristaus bažnyčioje niekur nėra minimas. Ypač toks, kokį mes matome katalikybėje – žmogus, kuris eina aukoti materialias aukas už visus bendruomenės žmones, tarpininkas, kuris atleidžia nuodėmes, skiria bausmes, be kurio katalikas negali turėti bendravimo su Dievu.
1.Dievas Naujojo Testamento laiku neliepė aukoti jokių fizinių aukų ir niekam neleido būti tarpininkais.
2. Dievas nepriima jokios kitos aukos išskyrus tą, kurią paaukojo pats – Savo Sūnaus auką.
Todėl toks kunigystės būdas, kokį matome katalikybėje, yra visiškai beprasmis ir nereikalingas. Todėl galima kalbėti ne apie Dievo nustatytą kunigystę, o katalikybės susikurtą.

Ar kalba NT apie kunigystę?
Taip. Apaštalas Petras rašo apie kunigystę
O jūs esate “išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes” To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.1Petro 2;9
Matome, kad kiekvienas tikintis yra kunigas (karališkoji kunigystė), todėl išskirtinė institucinė kunigystė išvis netenka prasmės ir neturi jokios galios, nes atnašauja aukas kurių niekas neliepė ir tokias, kurios nieko pakeisti negali.

Klausimai ir atsakymai (laiškas Hebrajams)
1.Kiek pagal Bibliją yra kunigų?
Tik vienas.
“Ir kitoje vietoje sako: “Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu”.Hebrajams 5;6
“Anų kunigų buvo daug, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti.
O kadangi šis išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę”.Hebrajams 7;23
“Įstatymas skiria vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o priesaikos žodis, duotas po įstatymo, paskyrė amžiams ištobulintą Sūnų”. Hebrajams 7;28

2.Kas?
Jėzus Kristus. “Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir permaldautų už žmonių nuodėmes”.Hebrajams 2;17

3. Ką daro šis kunigas?
Paaukojo auką. "Bet Kristus… ne ožių ar veršių krauju, o savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Švenčiausiąją ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.Hebrajams 9;11-12
Kiek yra aukų?
Tik viena. “Jam nereikia, kaip tiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save”. Hebrajams 2;21

Išvados: Kristus yra vienintelis kunigas, Jis paaukojo tobulą auką, atpirkimas įvykdytas, kitų aukų Dievas nepriima. Kristus yra vienintelis tarpininkas per kurį gali žmonės pasiekti Dievą:” Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas” Hebrajams.
Nėra kito tarpininko, negali būti kitos aukos, išskyrus tą, kuri jau paaukota “Visiems laikams”.

ketvirtadienis, rugsėjo 24, 2009

Palikuonių klausimas II

Taigi taigi taigi, kaip matome, paveldėjimo klausimas išspręstas, nėra paveldimos krikščionybės tokiu būdu, kaip bando pateikti katalikų bažnyčia."Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikom laikomi palikuonimis".Romiečiams 9;8

Galima sakyti, kad tai tik teologinis klausimas, deja, deja, šis supratimas gimdo rimtą problemą. Biblija sako "Bet kaip tada gimęs pagal kūną persekiojo gimusį pagal Dvasią, taip ir dabar". Galatams 4;29.Taigi užtenka vieno neteisingai pasirinkto klausimo, kad būtų įjungta persekiojimo mašina.Istorija rodo, kad katalikybė buvo ir tebėra ta organizacija, kuri ilgai ir sistemingai užsiėmė persekiojimu. Kodėl
1.Kadangi mes palikuonys - kiti negali būti palikuonys.
2.Kadangi mes turime teises - kiti negali turėti.
3.Kadangi mes turime Kristų - kiti negali jo turėti.
Pasekmė - iki 100 milijonų inkvizicijos ir religinių karų kankinių. Daugybė žmonių ištremta, pamintos jų teisės, atimtas turtas. Ar gali taip elgtis Kristaus palikuonys?
Negalvokite, kad dabar kiti laikai - visi reikalai, kurie liečia tikėjimo laisvę, taip pat tvarkomi slaptai ne kur kitur, o katalikų vyskupijose. Apie tai neseniai prabilo ir reformatai, aiškiai pasakydami - katalikybė nepasikeitė nė per nagą, tik prisitaikė, ko nebegali daryti viešai, jėzuitišku stiliumi veikia slaptai. Pasekmė - vieni piliečiai atsidūrė užribyje, kiti tapo arijais(savaime aišku, katalikai). Todėl šita sistema ir toliau persekios visais būdais gimusius ne pagal kūną.

antradienis, rugsėjo 22, 2009

Palikuonių klausimas

Kai daug turto, pešamasi dėl palikimo:) Šį kartą norėčiau pažiūrėti, kaip gi yra su palikimu ir palikuonimis, kas yra Kristaus palikuonys, nes Katalikybės doktrinos stengiasi įteigti, kad jie yra Kristaus palikuonys. Štai ką rašo katekizmas apie palikuonis:
Tai vienintelė Kristaus Bažnyčia. [...] Ją mūsų Išganytojas, prisikėlęs iš numirusių, perdavė Petrui ganyti, jam ir kitiems apaštalams pavedė ją plėsti ir valdyti. [...] Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta bendrija, yra įgyvendinta Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir sutartinai su juo veikiančių vyskupų.“
Kristus, paskyręs Dvylika, juos „įteisino kaip kolegiją, tai yra pastovią tarnybą, kuriai vadovauti paskyrė iš jų pačių būrio išrinktą Petrą“„Viešpaties valia šventasis Petras ir kiti apaštalai sudarė vieną apaštalų kolegiją; panašiai yra suvienyti Romos vyskupas – Petro įpėdinis ir vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Apaštalai savo įpėdiniais paliko vyskupus, 'pavesdami jiems savo pačių mokymo pareigas'.

Ir t.t. ir nuolat pasikartoja tas motyvas – palikuonys palikuonys.
Tačiau ar taip yra iš tiesų? Visiškai ne, tai klaidžiamokslis, stengiantis apeiti Dievo valią ir pašaukimą, stengiantis įtvirtinti savo valdžią.
1.Niekur Dievo žodyje nerasite, kad Kristus savo palikuonis kildintų iš Petro ir kitų apaštalų.
2.Niekur nerasite, kad Petras būtų didesnis už kitus apaštalus ar būtų “sudaryta kolegija”, kurią jis turėjo valdyti ar tai duoda teisę vadintis "Kristaus palikuonimi".
3. Niekur nerasite, kad apaštalai paliko savo įpėdiniais vyskupus ar dar kažką.

Biblija kalba aiškiai
1.Bažnyčia yra Kristaus, kuris yra gyvas ir kuris pats rūpinasi ir vadovauja savo bažnyčiai.
2. Kiekvienas tikintis yra Kristaus palikuonis, nesvarbu, kokioje bendruomenėje jis yra.
3. Valdžios įpėdinystė, kūno įpėdinystė nieko nereiškia
4. Biblija kalba tik apie tai, kad tikintys yra Abraomo ir Izaoko, o ne Petro palikuonys, ant ko stato savo tikėjimą katalikybė. .
“Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas...
Romiečiams 4;16

Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis.Romiečiams 9,8

Taigi, šiuo atveju aiškiai matoma, kad užtenka dviejų Biblijos vietų, kad būtų sugriauta kruopščiai lipdyta "paveldėjimo piramidė". Tai užrašė apaštalas Paulius, kuris puikiai susigaudė palikimo klausimais.

ketvirtadienis, rugsėjo 17, 2009

Ar Petras yra uola?

Metas sunkioms temoms. Seniai jau ruošiausi parašyti keletą įrašų doktrinų klausimu. Lietuviškai kaip ir nerandu vienoje vietoje, todėl pabandysiu spragą užpildyti.

Apaštalas Petras savo laiške perspėjo "Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie paslapčia įves pražūtingų erezijų, išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties, ir užsitrauks greitą žlugimą.
Daugelis paseks jų pražūtingais keliais, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui".
2 Petro 2;1

Tačiau vargu ar galėjo numatyti Petras, kad jį patį bandys padaryti bažnyčios kertiniu akmeniu.
Kodėl katalikybė didžiuosi ir skelbiasi vienintele Kristaus bažnyčia? Ogi todėl, kad jos ketrinis akmuo yra Petras, o jie – paveldėtojai. Štai Benediktas XVI sako:”Mano, kaip Petro įpėdinio …širdis”Pateikiama tokia Biblijos vieta. “Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės”. Mato 16;18
Taigi, ar Petras yra uola?
Pirma, iš vienos Biblijos vietos galima išvesti kokią nori teoriją, ką katalikybė savo doktrinose demonstruoja ne kartą. Bet tai yra ne kas kita, kaip tos Petro minimos “įvestos pražūtingos erezijos”.
Užtenka užduoti kelis klausimus, kad pamatytum, jog tokia doktrina yra visiškai dirbtinė.
Bažnyčia yra Dievo ar žmogaus? Jei bažnyčia Dievo, tai kodėl statoma ant žmogaus?
Ar Biblija vadina Petrą uola?
Žinoma, kad ne, Petrą Jėzus pavadino akmeniu, o ne uola. “Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: “Tu esi Simonas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas” (išvertus tai reiškia: “Akmuo”)”.Jono evangelija 1;42
Taip Petras toliau ir vadinamas Biblijoje- niekur apie jį nerašoma kaip apie uolą. “Ar neturime teisės vaikščioti kartu su seserimi, žmona, kaip kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?” 1 Kor.9;5
Kas yra uola, ant kurios statoma bažnyčia?
Žinoma, kad Viešpats Jėzus. Jis, o ne Petras, vadinamas “kertiniu akmeniu”, “uola”, “pamatu”.
Biblija įspėja – “Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus”.1 Kor 3,11

Katalikybės doktrina apie Petrą kaip uolą ir bažnyčios statybą ant jo yra klaidinga ir klaidinanti žmones. Iš kitos pusės katalikybė tokiu atveju pati prisipažįsta, kad stovi ant žmogaus, o ne Dievo mokymo. Žinoma, ištisi institutai daug amžių dūzgė prie to, kad kuo labiau sunarplioti katalikiškas doktrinas ir rasti pateisinimų, tačiau
jei žmogus atsigrežia į Šventąjį Raštą jis greit pamato – Petras tik žmogus, todėl jei bažnyčia stovi ant žmogaus, tai nėra Dievo bažnyčia. Petras perspėjo "Daugelis paseks jų pražūtingais keliais". Šiuo atveju apaštalas pasako, kad ne dėl minios gausumo kelias yra teisingas, jis įspėjo, kad įvestos erezijos bus tokios patogios ir logiškos, kad jomis paseks daugelis.
Todėl apsispręsti reikia labai rimtai,kas yra uola, ant kurios statomas tikėjimas - Dievas ar žmogus.

trečiadienis, rugsėjo 16, 2009

Lazaro - į širdį

Lazaro giesmės iš pažiūros atrodo lengvos, bet kartu ir gilios.

Budintis raudonviršis


Kasmet toj pačioj vietoj pas mane išauga raudonviršis, reguliariai. Mane toks pastovumas džiugina, pasirodo, kartais grybai pastovesni ir lengviau nuspėjami už žmones.

penktadienis, rugsėjo 11, 2009

我要赞美你 - Valdove, šlovinu tave



Kinų himnas 我要赞美你(nesuprantantiems ir mažai išsilavinusiems, bei dar nemokantiems skaityti kinų kalba,išverčiu) - "Valdove, šlovinu tave".

Aš šlovinu tave, nes tu išrinkai mane iš žmonių jūros.

ketvirtadienis, rugsėjo 10, 2009

Apie sąvokas

Apie dorovę, moralę, vidinę švarą Lietuvoje kalbėti nepopuliaru. Manoma, kad tai tema tų žmonių, kurie nebegali nusidėti – praradę sveikatą, gebėjimus ir galiausiai – sveiką protą.O dar tiksliau manoma, kad tokio dalyko kaip dorovė tiesiog nėra, kaip nėra ir nusikaltimo. Gudresnis pašnekovas tavęs paklaus – jei meluoti negerai, ar sakyti teisybę žmogui, kuris greitai mirs? Ir pašnekovas jaučiasi tave pagavęs už uodegos – nepasakysi, pameluosi, pasakysi – būsi žiaurus.taigi, Va ir nėra tokios sąvokos kaip dorovė. Viskas priklauso nuo aplinkybių ir nuo to, mato tave kas ir vertina ar ne..Net pats Einšteinas būtų sužavėtas, kaip jo reliatyvumo teoriją pritaikome praktikoje.
Bet vaisiai tokios praktikos ne tokie jau saldūs, nes gerumą visuomenė priima kaip silpnumą arba netgi klastą, draugiškumą, kaip pataikavimą, o tiesos sakymą – kaip nedovanotiną diskomforto kėlimą.
Tai kurgi dingo dorovė? Lietuvoje mes sėkmingai ją apgyvendinome įvairiose popieriniuose projektuose (beje, neblogai finansuojamose), mokykliniuose vadovėliuose ir manome, kad tai dar viena verslo ir visuomenės valdymo forma, o patys tuo tarpu džiaugiamės dar galėdami išsipurvinti. Tai patogu, nes purvo kaip ir nesimato.
Tačiau jei šiandien nesvarbu vidinė švara, kodėl nepasipilam svetainėse šiukšlių kibirų su visokiai gendančiais produktais ir nesigėrime – o, kaip viskas pradvokę, kaip viskas pūna? Žinoma, ką matome, tai bado akis. Tačiau tai, ko nematome vis tiek yra. Todėl nemanau, kad dorovė nebereikalinga. Gal ir madinga gyventi šiukšlėse, bet vis tiek vieną dieną jos ima dvokti. Paskui stebimės – o ko nuo manęs tokio modernaus ir protingo žmonės traukiasi?

antradienis, rugsėjo 08, 2009

Popiežius - aš esu ganytojas

Kas dar abejoja, kuo save laiko Romos popiežystė, pateikiu, ką sakė popiežius Benediktas XVI Brazilijos vyskupų grupei, baigiančia vizitą Vatikane.
Benediktas XVI pirmadienio rytą tarp kita ko kalbėjo:
"Mano, kaip Petro įpėdinio ir Visuotinės Bažnyčios ganytojo širdis kasdien gyvena jūsų rūpesčiais ir jaudinasi dėl jūsų sielovadinių pastangų sėkmės".

Labai gražūs žodžiai, tačiau... Pirma, tai Petras išties turėjo žmoną, tačiau kažin ar ji buvo iš vokiečių tautos. O antra, pasiskelbti ganytoju - aiški bedievystė ir apaštalo Petro mokymo niekinimas, nes yra tik vienas bažnyčios ganytojas. Taip sako Dievo žodis.

Jėzus sakė: Aš esu gerasis ganytojas. Jono evangelija 10;11
Apaštalas Petras rašė: O kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį šlovės vainiką.1 Petro 5;4

Taigi, brangieji, tėra vienas ganytojas. Ir esmė čia tikrai ne netiksliai pavartotame žodyje,ne poetiniame tekste, esmė yra įsitikinime ir doktrinose, kurie bažnyčios ganytoju padaro žmogų. Tokiu atveju labai aišku, kad tai žmogaus ganoma organizacija, o ne Dievo bažnyčia.

pirmadienis, rugsėjo 07, 2009

Lazaro - dar viena giesmė



Kadangi visiems labai patiko Lazaro:) dar viena giesmė.

trečiadienis, rugsėjo 02, 2009

Lazaro - nėra priežasčių


Lazaro "Aš esu Jėzus". Giesmė apie tai, kad dabar jaučiu širdyje ramybę, todėl nėra priežasčių baimei ir nerimui, nes yra tas, kuris ateina ir pasako:"Aš esu Jėzus".
Puiki giesmė naudoti kasdien:)

antradienis, rugsėjo 01, 2009

Apie ekonomiką

Kai mažėja pajamos, reikia mažinti išlaidas. Aišku. kad išlaidos turi būti mažesnės, tačiau klausimas, kiek? Kiek mes turime susimažinti, kad nenumirtume? Valdžia sako, kad bendrasis vidaus produktas krito 15 proc., bankininkai, kad apie 20. Kitur Eurozonoje irgi ne pyragai, tačiau smukimas – 4,4 proc. Prancūzijoje – 2,3 proc., Vokietijoje – 6 proc., Vengrijoje – 6 proc.. Tačiau iš kitos pusės, kiek mums sakoma tiesos, nes per vienus metus biudžetas neteko 40 proc. pajamų, vadinasi smukimas, ne 15 proc. kaip teigia valdantieji, o 40 procentų.
Tokiu atveju, mano galva, mažink nemažinęs išlaidų, sotus jau nebūsi, tai jau tikras badmiriavimas.Pabandykite mėnesį valgyti 40 procentų įprasto maisto Kaip sako Merfio dėsniai, statant atominę elektrinę karščiausios diskusijos kyla dėl pašiūrės dviračiams, kuri tekainuoja centus. Panašiai ir Lietuvoje su taupymu, valdžia sakosi taupanti - tarnautojams sumažinami atlyginimai, bet pamiršta pasakyti, kad tas taupymas būtų tik iki 1 proc. biudžeto. O kur dar 39 procentai?
Kiek ir kur dar mes galime sutaupyti? Galime paieškoti iš ko dar atėmus ir kam nurėžus, gausime dar 1 procentą, bet kaip surinksime likusius?
Tiesa, turiu pripažinti, kad ne pirmą kartą nieko nesuprantu ekonomikoje. Pavyzdžiui, dabar visokios akcijos prekyboje vyksta. Mane vis tikina, kad aš pirkdamas prekes sutaupau, tačiau kažkodėl vis atrodo, kad nieko panašaus - tik išleidžiu. Bet tyliu ir niekam nesakau - kai visi taupo, galima manęs nesuprasti.

sekmadienis, rugpjūčio 30, 2009

Kryžius. Jėzus Kinijoje


Nepamiršusiems rusų kalbos įkeliu dalį iš filmo "Kryžius. Jėzus Kinijoje". Pastarosiom dienom žiūriu jį ir negaliu atsistebėti.

trečiadienis, rugpjūčio 26, 2009

Vienam žmogui tikrai reikia maldos



"Išlaisvink tuos, kurie vedami mirti, išgelbėk pasmerktus nužudyti". Patarlių 24
JAV teisėjas leido likti Floridoje 17 metų merginai, kuri pabėgo iš savo šeimos. Mergina sako, kad dėl tikėjimo Jėzumi ją pažadėjo užmušti jos šeima, kuri yra musulmonai,- praneša "invictory.org".
Rifqa Bary pabėgo iš namų, kai jos tėvai Mohamedas ir Aiša sužinojo, kad ji šių metų pradžioje pasikrikštijo. Merginos žodžiais, jai pasakė, kad jei per savaitę ji negrįš į islamą, ji taps halal - "garbės nužudymo" auka. šiuo metu ji slepiasi Оrlando Global Revolution Church.

"Jei būčiau likusi su tėvais, jau būčiau mirusi - 150 kartų mūsų šeimoje visi buvo musulmonai, nė vienas nepažinojo Jėzaus, turite suprasti, kokia jiems garbė būtų užmušti mane... jie privalo taip padaryti, jei myli dievą labiau už mane, būtent apie tai kalbama Korane. Islamas visai ne tai, ką jūs apie jį galvojate",- kalbėjo mergina.

Rifqa Bary pasakojo, kad keletą metų turėjo slėpti savo Bibliją, slapta lankydavosi maldos susirinkimuose. "Man 17 metų ir aš nenoriu mirti,grumiuosi už savo gyvenimą, jums to nesuprasti,noriu šlovinti Jėzų laisvai, bet jei mane nužudys, tebūnie, Jėzus tiek daug dėl manęs padarė",- kalbėjo mergina televizijai.

Ši istorija tikrai mane sujaudino, todėl kviečiu tuos, kurie tiki maldos galia, prisijungti ir atnešti prašymus Dievui dėl šitos situacijos sprendimo. Kai prisimenu save, 17 metų aš kairės kojos nelabai nuo dešinės atskyriau, ką jau ten bekalbėti apie kažkokį apsisprendimą, pasiryžimą. Palaikykime šitą jauną žmogų.

pirmadienis, rugpjūčio 24, 2009

Piliarožės



Nuo seno šioms gėlėms jaučiu silpnybę. Buvo draugai, tai juos instačiau tarp kvietkų, štai kokios užaugo šiemet.

sekmadienis, rugpjūčio 16, 2009

ketvirtadienis, rugpjūčio 06, 2009

Apie taupymą

Kai nebežinoma kaip taupyti, tai pirmiausia žvilgsniai buvo nukreipti į motinas ir vaikus. Įdomus požiūris. Aš tai sakyčiau, kad motinoms mokėti reiktų dar daugiau ir tai vienintelė sritis, kuri sunkmečio sąlygomis turi būti finansuojama taip pat gausiai kaip ir iki šiol.
Tokias mintis galiu patvirtinti vienu pavyzdžiu – praeitą savaitgalį buvau savo kaimo susitikime. Buvo gražus kaimas, daug darbo ten įdėta, gražūs pastatai, vešlūs medžiai, bet po melioracijos ten plynas laukas. Nusifotografavom pakelėj. Žinot, kas liko iš viso kaimo? Tik žmonės. Daugiau nieko. Ir tik žmonės saugo tą plyno lauko atminimą, susirenka paminėti.
Todėl ir sakau, kokius gražius kelius betiestume, kokius namus bestatytume, jei nebus žmonių, nebus ir Lietuvos. Taupyti mamų ir vaikų sąskaita tai tikras nusikaltimas, tai reiškia atimti iš tautos žmones. Po mūsų liks ne namai, o žmonės arba jų nebus. Aritmetika paprasta. Manau, kad tokiai mažai tautai kaip mūsų tai turi būti prioritetas, juk didžiulė jaunų emigrantų dalis savo vaikus augina jau ne Lietuvai. Ar Lietuva kaip kokia nusipelniusi artistė ar karjeros moteris aiškins vėliau paaukojusi savo negimusius vaikus karjerai ir menui? Tai pats kvailiausias dalykas, kurį galima padaryti. Žinoma, kad ne visos mamos gaunamus pinigus išleidžia tik sauskelnėm, tačiau ar tai pretekstas nurėžti pinigus kitoms? Kad neatsitiktų visai Lietuvai taip, kaip aš mačiau savo kaime. Tegu auga vaikai – tai pagrindinis valstybės turtas.

pirmadienis, rugpjūčio 03, 2009

Girkalnio evangelikų kapai






Na įdedu dar keletą išlikusių antkapių nuotraukų. Ne dėl to, kad kapus mėgčiau, tiesiog nesu garantuotas, kad tą patį rasiu kitais metais, o be to, galvoju, kad nuotraukas kur nors užmesiu, todėl čia daug saugiau.

sekmadienis, rugpjūčio 02, 2009

Meilė niekada nesibaigia



Buvau tėviškėje, tuo pačiau užsukau į senus ir mažai kam žinomus protestantų kapus.
Raseinių rajone, prie Girkalnio, miške guli išvartyti paminklai - nė vieno sveiko. Kapus išgelbėjo tik tai, kad jie miške ir itin nepatogioje vietoje, todėl jų nepavertė arimais.
Gera proga pagalvoti, kas lieka iš mūsų gyvenimo. Praktiškai nieko, tačiau šiose kapinėsegulintys nieko materialaus ir nenorėjo palikti. Ar jie pralaimėjo kovą ir nuėjo į užmarštį? Manau, kad ne, jie pralaimėti nesiruošė - užrašas ant postamento skelbia "Meilė niekada nesibaigia".

penktadienis, liepos 31, 2009

Iš lapių gyvenimo

Su vaikais skaitom knygą apie gamtą. Ten toks epizodas, kaip berniukas stebi lapes ir sau užsirašo kai kurias taisykles iš jų gyvenimo. Manau, visai nieko ir mums keletą jų taisyklių.
1.Niekada neik per atvirą vietovę, jei gali pamiškėm.
2. Niekada negaudyk pelės, kur yra zuikių, o zuikių - kur yra vištų.
3.Niekada nekeliauk tiesiai, nes sumėtyti pėdas saugiau.
4.Nesnausk suradęs tikrą pėdsaką.
5. Nesivyk to, ko negali užuosti.
Ir labiausiai man patikęs - "Tik paskutinis kvailys bėga pavėjui".
Galvoju, kad lapės nemažai pinigo užkaltų rengdamos žmonėms seminarus ir pasidalindamos savo išmintimi - kol tokias tiesas supranti, žiūrėk, pusė gyvenimo praeina. va tau ir vagilės:)

trečiadienis, liepos 29, 2009

Apie pančių sutraukymą

Kartais Bibija pateikia neįtikėtinų istorijų, viena jų ir norėčiau pasidalinti. Tikslaiu gal ne tiek, kiek netikėta, kiek tai, kad ne viską matome skaitydami.
"Jie atplaukė į gadariečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjai krante.
Kai tik Jėzus išlipo į krantą, Jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras, kuris jau ilgą laiką turėjo demonų. Jis nedėvėjo drabužių ir negyveno namuose, bet laikėsi kapinėse.
Pamatęs Jėzų, jis suriko, parpuolė prieš Jį ir ėmė garsiai šaukti: “Ko nori iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!”
Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Dvasia dažnai jį sugriebdavo ir, nors jį saugodavo surakintą grandinėmis, supančiotomis kojomis, jis sutraukydavo pančius ir demonas jį varydavo į dykumą.Luko 8;26-27"

Kaip ir gerai žinoma istorija. Tačiau... Ar atkreipėte dėmesį, kad Jėzaus nesutiko nė vienas sveikas žmogus, o tik apsėstasis? Perskaičiau:"Jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras". Pagalvojau - čia klaida, turėtų būti parašyta " jis sutiko", "susitiko", perverčiau keletą Biblijos vertimų - visur tas pats - pasitiko.
"Pasitikti" reiškia laukti, eiti sąmoningai sutikti. Kas buvo tas kuris pasitiko? Apsėstas piktosios dvasios... Čia tai bent - ne šiaip apsėstas, bet taip, kad net sutraukydavo pančius ir bėgdavo gyventi į dykumą, į kapus. Tačiau šį kartą jis elgėsi priešingai - iš miesto ėjo pasitikti Jėzaus.
Ilgiau begalvodamas supratau, ką tai reiškia - kartais Dievui nelieka kitos išeities kaip tik leisti piktajai dvasiai kištis į žmogaus gyvenimą vien tam, kad sutraukytų pančius, kuriuos uždeda žmonės. Kokie tie pančiai? Darbas, draugai,visuomenės nuomonė, papročiai ir t.t. Tik tas vienas atėjo ant ežero kranto, kai visas miestas buvo kurčias Dievo šauksmui, visi tiesiog gyveno su savo pančiais, o šitas - sutraukė.
Dar daug ką būtų galima rašyti, manau tolesnes išvadas pasidarysit patys, tačiau esmė, kad kiek mes beskaitytume - visa Biblija pilna neįsivaizduojamos gelmės.

sekmadienis, liepos 26, 2009

Tebūnie šviesa






Seniai stebiu vienos misijos darbą, tai tarnavimas Sudane, kuriam vadovauja moteris vardu Mišelė Perris.Ji tarnauja ir tapo mama apie 150 juodaodžių vaikų, kurie buvo išmesti mirti. Moteris, kuri ir vienos kojos neturi,rodo stulbinantį tvirtumą. Aišku, ji ne Motina Teresė, jai niekas tokios pagarbos pasaulyje nerodo, o gaila. Štai paskutinis jos įrašas

"Atrodo, kad kiekviena diena mus priartina prie prievartos laiko. Pasakojimai - kaip audra - tai stiprėja, tai nutrūksta.Tūkstančiai mirė per praeitą mėnesį Sudano Pietuose. Mūsų pastoriai pasakoja apie nuolatinį alkį,sausrą, nestabilumą, visa tai daro kiekvieną dieną rūsčiu meilės ir tikėjimo išbandymu.
Ką jūs darote, kai ateina tamsos banga?
Atsiminkite viena - tamsa negali atsilaikyti prieš šviesą. Tamsa negali apglėbti šviesos, o šviesa gali išstumti tamsą.
Mes pasirenkame būti tais, kuriuos Dievas pašaukė šviesti meile viduryje audros ir kelti kartą tų, kurie neš šviesą ir pakeis šitos nacijos atmosferą.
Mūsų bazėje buvo laikas, kai atrodė, jog ligos puola iš visų pusių, aš pati du kartus sirgau maliarija, kiti - taip pat.
Tačiau šitos kovos metu aš sugebėjau atšvesti mūsų žemės nuomos sutartį(du metai kovų), pirmą kartą pamokslavau arabiškai miesto policininkams ir 75 procentai iš jų pasirinko sekti Jėzų.
Mūsų bažnyčios auga ir įkuria kitas bažnyčias, mūsų šeima auga meilėje. Per paskutines tris savaites didžiausias įspūdis - 54 mano vaikai susirinko pasimelsti prie mano lovos"

trečiadienis, liepos 22, 2009

Fernanda Brum - Espirito santo


Fernanda Brum - Espirito santo. Na manau nei vertimo nei komentarų prie šito klipo nereikai. Smagu žiūrėti ir tiek.

Žmonės ilgisi paprastumo

Krizė pasisuko kitu šonu - atsirado nemažai žmonių, kurie ėmė užduoti sau klausimą, kodėl viskas taip atsitiko. Visiškai netikėtai, mano galva, vakaruose imta atsisukti į šiuolaikinio kapitalizmo tėvą, prancūzų teologą Joną Kalviną, kuris suformavo laisvos asmenybės veikimo taisykles, kuriomis praktiškai remiasi visas Vakarų pasaulio supratimas apie asmenį. Pirmiausia susidomėjimas kilo Olandijoje, pačioje tolerantiškiausioje Europos valstybėje, beje, vienoje ir pačių turtingiausių ir nereligingiausių, kur prakutę žmonės nusprendė, kad Dievas sau, o gerovė – sau, nereikia maišyti tų dalykų.Tačiau pasirodė, kad gerovė ir laisvė atmetus Dievą laimės neatneša. Bankininkai per pietų pertrauką ėmė rinktis studijuoti J.Kalvino raštų, kažkas pasikeitė, finansų rykliai vėl mokosi apie paprastumą, taupumą, patikimumą, kantrybę, kuklumą ir kitus dalykus. Jiems tarnaujantis pastorius per Valentino dieną pakvietė nueiti į pasimatymą su pagyvenusiais jo bažnyčios žmonėmis. Daugelis nuėjo, štai 30-metis bankininkas pavedžiojo po parką 80 metų moterį ir grįžęs pasakė:”Aš jaučiuosi žmogumi”.
Žinoma, kai kurie šaiposi dėl tokio užsidegimo, sako, kad pasibaigus krizei jie vėl grįš prie įprastų machinacijų. Tačiau gali ir negrįžti, nes machinacijos nė vieno nepadarė laimingo. Tai akivaizdžiai parodė dabartinė krizė. O kas gi daro žmogaus gyvenimą gyvenimu, jei ne tie nuvertinti dalykai – nuoširdumas, paprastumas, patikimumas.Kartais, kad juos prisimintum tenka pasukti kelis šimtus metų atgal.

antradienis, liepos 21, 2009

Būti savimi

Didelis atradimas man buvo Lotynų Amerikos evangelikų, ypač sekmininkų, muzika.Ji skiriasi nuo dažniau girdimos angliškos. Viena, ką girdžiu jų dainose - aiškus įsitikinimas, kad tikėjimas Dievu nėra hobis ir ne koks padoraus žmogaus atributas, o pergalinga jėga, kuri nugalėtojais per Jėzų Kristų šiame gyvenime padaro vyrus, moteris ir vaikus. Kad ir kokią giesmę beklausytum, jauti veržimąsi, aiškumą ir nebijojimą būti savimi, net jei koks akordas ir nuskamba netobulai. O kas man ypatingai imponuoja - jokio atsiprašinėjimo, nu supraskit, aš krikščionis, tai mano pasirinkimas. Jie neatsiprašinėja ir nelaukia pasaulio įvertinimo.

Dar viena Brazilų dainininkė, beje, jei neklystu, tai ir pastorė Fernanda Brum. Jos giesmė "Amo o Senhor".

Aš myliu Viešpatį, savo Gelbėtoją, man gera su Juo. Mano viltis yra Tavo žodis, kuris niekada nepalieka bejėgio. Tas, kas ieško Tavo veido, nugali. Įveikiamos kliūtys, kai skraidai be sparnų tikėjimu ir esi padengtas šlovės ir galios. Aš myliu Viešpatį, savo Gelbėtoją...

penktadienis, liepos 17, 2009

Vieno žmogaus mirtis

Ar svarbi vieno žmogaus mirtis? Pasauliniu mastu, žinoma, ne, jei tas mirštantysis esi tu, tada svarbu.

Čia krikštas Italijos sekmininkų bažnyčioje. Sakyčiau tipiškos laidojimo apeigos. Tiesa, džiaugsmingos. O džiaugsmas ir turi būti - nusprendi būti palaidotas, o prisikeli naujam gyvenimui.
Biblija sako:" Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje?
Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą.
Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo, žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės.
(Romiečiams 6;3-7)

Ar svarbus vieno asmens krikštas? Svarbus, nes knyga susideda iš lapų. Tuo labiau, jei tai esi tu. Jėzus sakė:"Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas".

trečiadienis, liepos 15, 2009

Pritaikyti raktą

Esu sutikęs žmonių, kurie tvirtina, kad Biblijoje tik tiek yra, kiek užrašyta ir viskas. Žinoma, mano pastebėjimu, tie "užrašytojai" labai jau sunkiai pritaiko savo gyvenime net tą pagrindinę teksto mintį, kurią perskaito. Bet ne apie tai šiandien. Žinoma, tokia teorija leidžia susikurti žmonėms iliuziją, kad galima išmokti Bibliją, išstudijuoti, pritaikyti "teisingą raktą". Tai pagimdė pačias įvairiausias teologines mokyklas, teksto studijavimo būdus. Iš esmės tai tas pats įsitikinimas, kaip preparuojant varlę - svarbu gerai pritvirtinti, chloroformo, skalpelis, o visa kita tik technikos dalykas- juk varlė, t.y. Biblija, nepabėgs, mes ją gerai prismeigėme savo ypatingais išgražintais įrankiais...
Noriu kalbėti, kad Dievo žodis yra pranašiškas, kiekviena eilutė, kiekvienas žodis turi tokią gelmę ir prasmę, kad gniaužia kvapą, kai jis atsiveria. Raktai tebėra Dievo rankose, o žmogiškos pastangos perprasti, supjaustyti ir įkišus rankas ištyrinėti yra lygios nuliui.
Ligi šiol buvau įsitikinęs, kad kai kurios Biblijos knygos labai dvasingos, pav. "Apreiškimas Jonui", o kitų kaip ir galėtų nebūti, pavyzdžiui "Rūtos knygos" - juk tai elementari istorija apie šeimą, graži ištikimybė, bet ir Biliūnas neblogų ir net gilesnių apsakymų yra parašęs.
Koks mane ištiko nustebimas, kai supratau, jog net jei nebūtų po "Rūtos knygos" Biblijoje jokių kitų knygų, ir tai visą žmonijos ir išgelbėjimo seka būtų surašyta.
Dar gerokai prieš įvykstant įvykiams, Rūtos knygoje Dievas atskleidė - Izraelis pasuks į pasaulį, kils dvi karalystės, kurios galiausiai bus atmestos, Dievas atsiųs Atpirkėją iš žydų, kuris Izraelio paveldėjimą atstatys per sąjunga su pagonimis. Noomės šeima - Izraelis, Ruta - bažnyčia, Boozas -Kristus.
Kas dar labiau stulbina, Dievas parodo, kad Jam nėra negalimų dalykų - Jis duoda palikuonių mirusiems Noomės vaikams, t.y. Izraeliui, kuris atmetė sandorą ir dvasiškai mirė. Tada supranti, ką reiškia Jėzaus žodžiai “Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Dievas”. Hebrajams 2;13. Posakis "Davė Dievas" nėra dėl grožio, ar kad taip reikia iš pamaldumo sakyti - įsivaizduokit Dievas vaikų davė mirusiems. Jų nebuvo, jų neturėjo būti ir negalėjo būti, bet jie atsirado, nes Dievas davė.
Ir, brangieji, Jis viską žinojo, viską paskelbė dar prieš įvykstant. Tik 4 Rūtos knygos skyriai, apie 80 eilučių, tačiau viskas sudėta. (dėl stokos nerašau detaliau, ką dar ten radau)
Tik Dievas gali taip sudėlioti, tik Dievas gali taip matyti. Todėl ir sakau - Biblija absoliutus pranašiškas Dievo žodis, jame klodų klodai ir turtų turtai, kuriuos atveria tik pats Autorius. Teologinės kryptys, kurios tvirtina, jog gali atsakyti į visus klausimus ir tariasi suradusios "metodą" preparuoti Bibliją šitoj perspektyvoj bankrutuoja - tampa aišku, kad tai tik žmogiškos pastangos be paties Autoriaus valios susikurti jaukų ir suprantamą pasaulėlį, iškalti žinių maksimumą. Deja, su Dievo pažinimu tai neturi nieko bendro - tai tik žinių kaupimas.

Tvarte galima leisti laiką

Čia mano tvartas, po kelerių metų krapštymo pavyko minimaliai apsikrapštyti, tai vasaromis namas senasis tapo praktiškai nereikalingas. Keista, kai pagalvoji, juk kai pirkom sodybą svarbiausia buvo namas, o dabar mieliau einu į tvartą. Kiek supratau, žmogui visada reikia laiko, kad jis turėtų arba įgautų matymą. O kai yra matymas, tada reikalai pajuda.

pirmadienis, liepos 13, 2009

Kas verčia gėdytis

Sekmadienį kalbėjom iš šitos vietos "Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui". Romiečiams 1;16
Kas įdomu, jog Paulius rašo Romos gyventojams. O Romoje laisvė ir demokratija, tikėjimų ir religijų kiek tik nori. Vienos asketiškos, pav. vestalės saugo nekaltybę kol baigia tarnybą, kitos hedonistinės - apeigos reikalauja prostitučių apeigų. Toje pačioje Romoje vyksta bachanalijos - tam tikrom dienom gali užsiiminėti seksu su kuo nori, gali aukoti gyvulius, pjaustyti savo kūną, gali nueiti pasilinksminti ir pačiūrėti, kaip žmonės žudo vienas kitą. Viskas leistina, išskyrus viena - Evangelija yra tas dalykas, kuris verčia žmones tapti visuomenės atmatomis. Sunku suprasti, kad tokioje ištvirkusioje visuomenėje išvis galėjo egzistuota toks jausmas kaip gėda, bet jis egzistuoja. Evangelija numesdavo žmogų į pačią visuomeninės piramidės apačią, pagonių apologetai rašė - "šita šlykštynė". Todėl krikščionys laikė save "avimis skerdimui". To, beje, moko ir Biblja. Taigi, reikėjo turėti kažką, kas tave padaro tuo, kuris nesigėdi Evangelijos.
Stebėtina, kad laikai keičiasi, bet šitas dalykas ne. Gali daryti ką nori, eiti kur nori, niekas pernelyg nepriekaištaus, išskyrus viena - paskyk, kad esi ne šiaip krikščionis, ne šiaip lankai bažnyčią, o tiki Jėzumi Kristumi, iš karto patirsi tą patį - šnibždesiai už nugaros, juokeliai, šnypštimas "sektantai", ar atvira konfrontacija - arsenalas gana platus.
Žinoma, žmogiška logika tai nesuprantama - niekinamas ne koks netikęs veksmas, o pats žmogus, nors jis nieko dar nepadarė. Ir ne šiaip niekinamas, o stengiamasi apie jį ar grupę tokių pat sukurti mitus, sukelti priešiškumą o galų gale paleisti represijas. Nuo Romos laikų šitas modelis nesikeičia, pasaulis stengiasi priversti gėdytis to, kuo tu tiki.
Suprantama, kodėl taip yra, kol žmogus šiaip yra religingas, jis nepavojingas šio pasaulio kunigaikščiui, tegu lanko jis tą savo bažnyčią, tegu meldžiasi ir tegu atlikinėja visus ritualus, tai skatintina ir garbinga, juk ant viso šito visuomenė ir laikosi. Tačiau jei žmogaus lūpose atsiranda Atpirkėjo vardas, tai reiškia, kad ateina pavojus, nes Dievo žodis sako "ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki"
Reikia suprasti, kad šitas priešiškumas niekada nesibaigs, nesvarbu, kaip tu besielgtum, žinoma, nesakau, kad turi teisę elgtis bet kaip. Vis dėlto - tave vers jaustis gėdingai, todėl verta išmesti iliuzijas, tipo, būk žmogus ir su tavim kaip su žmgum elgsis. Tave išjuokia, keikia ir tyčiojasi tikrai ne dėl tavo elgesio. Pasirinkimo čia nėra - nori būti išgelbėtas, pakeisti savo gyvenimą ir patirti Dievo jėgą, būtinas priedas - panieka. Beje, net ir tarp krikščionių, jei tik pradeda eiti kalba apie Dievo jėga, dažnai išgirsi tą patį šnypštimą...
Tai yra kaina, kurią moka kiekvienas krikščionis, tiek Romos laikais, tiek dabar. O kas nenori mokėti, tas ir nepatiria išgelbėjimo, o kartu ir naujo gyvenimo. Tik krikščionybė be evangelijos nepatiria paniekos, tiesa, ji neturi galios ir išgelbėti. Gėdytis nereikia - jei tave verčia jaustis nepatogiai (jei ne dėl tavo charakterio), žinok, kad Dievo jėga jau yra tavo gyvenime, galbūt tu net pats jos nematai, bet yra pilietis, kuris tai mato, todėl stengiasi visais būdais išmušti ją iš tavęs.
Todėl Paulius ir sako - romiečiai, nesigėdykit