pirmadienis, sausio 30, 2006

Susirgimai ir diagnozė

Kadangi jau prakalbau apie vienatvę, reikia tęsti. Biblija sako, kad vienatvė - greičiau išimtis mūsų prigimčiai, o ne taisyklė ir ragina bėgti iš jos. Mane visada stebindavo krikščionys, kuriems visi buvo blogi, netikę ir t.t. Žodžiu tie dvasios galiūnai, kurie tariasi pavieniui nešą visam pasauliui gėrį ir teisingumą. Kurį laiką galvojau, kad tam yra ir objektyvių priežasčių, na, kam ant mozoliaus užmynė, anam ko nedavė, o trečiam nepatiko, kaip gieda, meldžiasi, aukoja ar liudija.Bet ilgainiui supratau, kad visdėlto, tai neturi nieko bendro su realiom bendruomenėm, dažniausiai tai chroniško susirgimo požymis - nes kaip gali žmogus, žinantis, kad ir Jėzus vaikščiojo ne vienas sąmoningai bėgti nuo kitų, ir dar, negana to, tyčiotis iš tų kurie daro kitaip. Biblija apie šį reiškinį sako paprastai, tai savanaudis kvailys:
"Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų ir prieštarauja tam, kas teisinga.
Kvailiui nerūpi išmintis, o tik parodyti, kas yra jo širdyje.
Patarlių 18; 1-2

Taigi, Biblija paprastai nurodo, kas yra kvailys:
1.Tai nuo kitų sąmoningai atsiskyręs žmogus.
2.Atsiskiria tik dėl vienos priežasties - dėl savo užgaidų.
3.Jis tyčia prieštarauja tam, kas teisinga.
4. Vienintelis jo rūpestis - parodyti save.
6. Kaip jau suprantat, ką jis parodys, nekelia abejonių.
Taigi, toks yra tipiško su niekuo susijungti negalinčio tikinčiojo portretas.

Žalias džiaugsmas. Likvidacija

Jo, tai išties įsimintina diena, likvidavau savo žalią džiaugsmą. Ką galiu pasakyti - pastebėjau, kad žmogus labai jau prisiriši greitai, paskui jau neberamu darosi, taigi, kuri laiką buvau nerviungas, bet dabar vėl viskas grįžta į vietas - aš darbę - žalias džiaugsmas spintoje. Vėl jaučiuosi vyras:)

ketvirtadienis, sausio 26, 2006

Aritmetika

“Du yra geriau negu vienas, nes jie turi gerą atlygį už savo triūsą. Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Bet vargas vienam, jei jis krinta, nes nėra kam padėti.
Jei dviese miega, vienas kitą šildo. Bet kaip sušilti vienam?
Jei vienas užpuolamas, dviese pasipriešina. Trigubą virvę sunku pertraukti”.
Ekleziasto 3;9-12

Šiuo laiku žmonės skaičiuoja kitaip, išversiu, – "ar du ar vienas -vis tiek blogai, vis tiek esi vienas,nes kitas - tiesiog nulis, jei vienas griūna, kitas jį graužia, jei dviese miega, miega atskirai ir nebesušyla, jei vienas užpuolamas, kitas vaidina, kad neturi nieko bendro"...
Kitaip sakant, nusigyvenom visiškai ir galutinai, galime būti tik po vieną. Tai yra pagrindinė priežastis, kad žmonės nebetiki santuoka ir draugyste. Geriau jau nesusirišti su niekuo, nes ir nesugebėsi susirišti. Išties, be Dievo tai jau šiandienos pasaulyje nelabai ir įmanoma – visi gyvenam kaip viešbutyje – darbas, užsiėmimai ir nesutarimas, kam plauti indus po vakarienės. Todėl lengviau turėti santykius, kurie niekuo neįpareigoja - sugyventinių statusu. Sugyventinių sindromas persimeta visur - į darbą, į draugystę ir net į krikščionių bendruomenes.
Galime vaizduoti savarankiškus ir nepriklausomus, bet jei gyvensime be Dievo, gyvensime po vieną, taip ir nesugebėdami su niekuo susijungti. Frazė, tariama per vestuves ”Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” dažnoj šeimoj neturi jokios prasmės – Dievas negali jų sujungti, nes Dievo šeimoj kaip tik ir nėra. Po to telieka užjausti vienas kitą, kad gyvenimas nesusiklostė.
Beje, teisingam skaičiavimui vieneto neužtenka, čia ne skaitmeninės technologijos kur naudoja 1 arba 0, reikia ir daugiau skaičių, bet labiausiai reikia To, kuris tuos skaičius išdėsto teisingai. Gyvenimo aritmetika yra mūsų rankose, bet skaičiavimo būdus renkamės patys.

antradienis, sausio 24, 2006

Užtariu fariziejus

Esame greiti apie kitą pasakyti"fariziejus", tačiau net nepamąstome, kad vargu ar ir mes patys esame verti fariziejaus vardo. Dažnas galvoja, kad jis tikrai geresnis už fariziejus. Jėzus pasakė:"Jei jūsų teisumas neviršys fariziejų teisumo, neįeisite į Dievo karalystę".
Matote, Jėzaus laikais fariziejai(atsiskyrusieji)buvo pavyzdys visam Izraeliui. Tai buvo paprasti žmonės, ne šventikai, apsisprendę vykdyti istatymą, o tikėjimas buvo jų gyvenimo būdas. Jie buvo tokie skrupulingi, kad laikydavosi sabato daugiau, negu buvo reikalaujama, mokėjo dešimtinę net nuo "mėtų ir krapų", pasnikaudavo ir atgailaudavo viešai, melsdavosi gatvėse ir, kas be ko, buvo gerbiami žmonės.
Taigi, norint įeiti į Dievo karalystę reikia viršyti fariziejus, tik ar mes tai darome - fariziejai mokėjo dešimtinę nuo visko, mes vargai sugebame sukrapšyti litą kitą, ir vaidiname, kad aukojame,nors tai tik išmalda, jie melsdavosi viešai, o dažnas mūsų kaimynas net nežino, kuo tu tiki, fariziejai pasninkaudavo nuolat, o mes... Taigi, kaip beskaičiuosi, pamatai, kad tau iki fariziejaus uolumo - kaip iki Marso... Kažkaip dingsta noras mojuoti šituo žodžiu...
Aišku, galima sakyti, kad Jėzaus priekaištai dažniausiai buvo skirti būtent fariziejams. Ir taip, ir ne. Jėzus niekada neniekino fariziejų, dar daugiau - Jis pasakė: "Tai reikia daryti, ir ano neapleisti" - patvirtindamas, kad jie elgiasi teisingai, tačiau ir kritikos negailėjo. Iš kitos pusės - Jėzus su jais diskutavo todėl, kad jie vadovavo visam religiniam gyvenimui ir buvo tie, kurie apie Istatymą išmanė, kiti ateidavo pas Jį tik duonos ir išgydymų. O ir kritikavo Jėzus ne jų gyvenimo būdą, bet dažniausiai tai, kad jų gyvenimo būdas ėmė kelti juos virš kitų, o tai ir sudarė neigiamą foną, kurį Jėzus vadina "fariziejų raugu".
Beje, gal daug kam bus iššūkis, bet ir pats Jėzus gyveno kaip tikras fariziejus - nekaupė turtų, skelbė Dievo žodį ir t.t. Apaštalas Paulius taip pat Sinedrione sušunka: "Ir aš - iš fariziejų".
Taigi, brangieji, jei kažką norime išvadinti kažkuo,pasirinkite gražų lietuvišką žodį, kad ir "aviną", tada bent suprasite, ką kalbate, o fariziejus palikite ramybėje - tik Jėzus jiems ir galėjo išsakyti priekaištus, nes Jis taip ir gyveno kaip jie, o mums savo gyvenimo būdą reiktų pradžiai bent lygiuoti į fariziejus...

pirmadienis, sausio 23, 2006

* * *

Tu vėl ne tą gyvenimą
Gyveni.
Ne tie žmonės apie tave
Kelia pirkinių krepšelius
Niūriai praeina
Ir jauti -
Ne tą bilietą
Ištraukei
Per egzamino perlaikymą.
Ar tau taip būna,
Kad esi ne savo vietoj
Ir ne savo laike?
O man būna.

penktadienis, sausio 20, 2006

Žalias džiaugsmas

Prisipažinsiu, visada įtartinai žiūrėjau į vyrus su kolconais, kažkaip man atrodė, kad galima greičiau vaikščioti ir t.t.
Bet va vakar mūsų kaime žiebė -33,7 laipsnio. Žinote, ką patyriau - šaltis labai gerai veikia atmintį - ogi akimirksniu prisiminiau, kad ir aš turiu kažkur kolconus, net spalvą prisiminiau, prisiminiau kaip juos pirkau ir apžiūrinėjau, tik va bėda - nebežinau kur nukišau.
Taigi, visą rytą verčiau spintą, ir štai rezultatas - sėdžiu su žaliu džiaugsmu. Na jausmas toks, kad turėtų būti kaip ir šilčiau:)
Dabar galvoju, ką dar šaltis galėtų man atnešti be šito žalio džiaugsmo?

ketvirtadienis, sausio 19, 2006

Šaltis - jėga

Uch, šaltukas. Apie tokius orus seneliai vėliau pasakoja savo anūkams - tais ir tais metais eidamas iš mergų nušalau nosį, o Jonas pirštą, gyvuliai mūkė, tvoros pyškėjo, o pečius rijo malkas kaip smakas...
Smagu būti istorijos dalyviu.

trečiadienis, sausio 18, 2006

Mokinystė

Jėzus mokė:” Jei kas prašys iš tavęs apsiausto, atiduok ir marškinius”. Kitaip sakant, liepė kitiems duoti daugiau negu jis rašo. Vakar sutikau žmogelį:
- Ponas, paskolink 5 centus…
Pamakalavau kišenėj – ogi 10 centų. Svarstau, ar paprašyti grąžos. Vis dėlto nugalėjau save ir atidaviau visus 10.
Va ir galvoju, ar jau dabar aš geras mokinys?

antradienis, sausio 17, 2006

Chose Luiso Dergio malda (alegorija)

Taigi, vienintelė vieta, kur Dergis galėdavo išvengti pražūtingos savo pavardės įtakos, buvo malda. Kadangi jo sektą sudarė tik vienas žmogus, jis turėjo nusistatęs tam tikrą metodiką, kaip su savo Viršininku bendrauti. Kažkada jis perskaitė, kaip Jėzus barė fariziejus, kad jie viešai pasirodydami meldžiasi, taigi nusprendė, kad tai yra vienintelė maldos forma (beje, nejučia prisipažindavo, kad jei jau toks liepimas jam, tai ir jis iš tų pačių fariziejų), ir niekam neleisdavo kitaip melstis. Nepadėdavo nei aiškinimas, kad nelaikai savęs fariziejumi, todėl ir tas barimas kaip ir ne tau, Dergis būdavo nepalaužiamas.
Taigi, nuslinkdavo kur į kampą ir imdavo atlikinėti paruošiamuosius ritualus, po to tardavo:
- Prašau išklausyti mane, jei nepritarsi man, laikysiu tai už šmeižtą. O jei man nepritari, tark man žodį.O dabar klausyk:
- Ar aš teisus?
Tyla.
- Ar aš tikamai elgiuosi?
Tyla
- Visi kiti klysta, tik aš vienas ne?
Tyla.
- Ar teisingai elgiuosi, kitus apkiaulindamas?
Tyla.
O tada pono Chose Luiso Dergio kambarėlis nušvisdavo. Ir visų pirma jį nušviesdavo palaiminta Dergio šypsena:
- Ačiū tau, kad mane išklausai. Žinau, kad kai aš kalbu tau, tai malda, o jei Tu imtum kalbėti man - tai jau šizofrenija.

pirmadienis, sausio 16, 2006

Sunkus Chose Luiso Dergio gyvenimas (alegorija)

Ponas Chose Luisas Dergis turėjo keisčiausių įpročių. Vienas iš jų - mėgdavo stebėti žmones, lankytis jų susibūrimuose (nors vargu ar galima sektantus laikyti žmonėmis), o paskui viešai aptarinėdavo. Kadangi gyvendavo pirmame aukšte, tai atsidaręs langą užsikeberiodavo ant palangės ir imdavo garsiai rėkdamas kitus aptarinėti (t.y.. dergi). Jei kuris praeivis užgirsdavo jį dergiant ir sustodavo išsiaiškinti, ar tikrai jis jau toks ar kitoks, ponas Dergis puldavo į tikrą isteriją ir išvadindavo sustojusįjį visokiais epitetais.
Ir pasiaiškinimą Dergis turėjo puikų - juk jis savo namuose daro ką nori, o visokie sektantai braunasi pas jį į namus ir šiukšlina. Tiesiog chuliganai. "Jei norite, kalbėkime konstruktyviai,- sakydavo Dergis šypsodamas per ūsą,- ar aš sektantu tave išvadinau? Ar teismas įrodė? Ne, tu pats save išvadinai ir pats save apdergei". Beje, jo neveikdavo ir protinimas laikytis elementarios etikos. "Kokia etika, kas ją nustatė". Taip išvadintas asilu koks praeivis turėdavo galimybę tik pripažinti Dergio didybę ir neklystamumą, o purviną vandenį, kurį gavo ant savo rūbų turėjo vaidinti, kad pats užsipylė ir pats dabar kimba prie Dergio. Ir turėdavo prisipažinti, kad jis pats eidamas gatve ir išgirdęs užgauliojimus, o retkarčiais ir apspjautas, yra chuliganas, kuris veržiasi į Dergio erdve. "Aš apspjoviau? Tu pats apsispjovei, cha cha cha,- kikendavo Dergis ir neleisdavo net nusivalyti skreplių, - oi koks tu tūpas sektantas".
Beje, kiekvieną sustojimą Dergis laikydavo patvirtinimu to, kad jo sekta yra teisinga, o kiti sektantai neišlaiko kritikos ir užsiima piktu jo asmeninės sektos puolimu.
Ką ir besakyti, nelengvas gyvenimas buvo Chose Luiso Dergio.

šeštadienis, sausio 14, 2006

Veržlumas

Turiu bėdą - kiek nusnūdęs mano literatūrinis herojus Ponas Dergis pats prašosi viešumon, situacija valdoma, bet sunkiai. Bandau dar su juo susitarti, bet, žinote, jis sukaupė daug patirties ir nusprendė pasidalinti ja su kitais, todėl niekaip nesutinka tylėti.
Taigi pono Chosė Luiso Dergio patirtis, jei kitaip nepavyks, teks perduoti artimiausiu laiku, o kol kas stengiuosi jo neprileisti prie eterio. Gal kas žino, kokį efektyvų vaistą?

penktadienis, sausio 13, 2006

Patentuoju idėja

Jo, gavau pasiūlymą sudalyvaut leidžiant poezijos apie meilę knygą. Pasiūlymas geras, bet kai pagalvoji apie tas "samizdato" knygas... o dar be to, geriausiai, ką esu parašęs eilėmis apie meilę:
"O tėvynę jinai myli
Taip, kaip Paksą Lolišvili".
Rimčiau nelabai išeina:)
Šiaip jei leisiu kada knygą, tai pats ją paruošiu nuo pradžios iki galo - virsiu ir plaustysiu popierių, štampuosiu tekstą, pats įrišiu - kitaip sakant, jei jau viskas savo rankom, tai jau viskas. Aišku, jei šios mano idėjos neušvilps koks realybės šou mėgėjas, taigi patentuoju ją šiandien viešai;)

ketvirtadienis, sausio 12, 2006

Kova be fronto linijos

Skaičiau vieno afrikiečio paaiškinimą, kaip yra, kad po Antrojo pasaulinio karo pasaulis šiam žemynui paaukojo 154 milijardus dolėrių, o skurdas ten tik didėja:
"Tradicinėje Afrikos visuomenėje, kuri pasakose ir sakmėse apdainuoja šlovingą protėvių praeitį, nieko nedaroma, kad būtų suformuota ateitis. Afrikietis, įsitvirtinęs savo protėvių kulte, yra taip įsitikinęs, kad praeitis tegali pasikartoti, jog mažai tesirūpina ateitimi. Kitaip... nebėra vietos geležinkelyje, nebėra pinigų mėnesio pabaigoje, nebėra maisto pietums šaldytuve, o tarp derlių nieko nebėra grūdų saugykloje. Taigi tai, kas sudaro Afrikos kasdienybę!".
Praėjus 15 metų po kruvinųjų sausio įvykių man atrodo svarbūs du dalykai: pirma, kad nepriklausomybės Lietuvoje buvo žymiai daugiau tuo metu, kai gatvėmis žlegėjo sovietų tankai, o antra, skaitytame pasakojime žodį "Afriką" pakeitus žodžiu "Lietuva", gautume atsakymą, kaip atsitiko, kad esame ten, kur esame. Tik ko gero, mus labiau slegia ne materialiniai nepritekliai, o tai, kad valstybėje, už kurią kovojome visi, nėra teisybės, nėra tvarkos ir nėra elementarios vilties.
Paradoksalu, kad vėl esame tauta, kurios stiprybė yra ne ateityje, o praeityje. Ar tai galėtų reikšti, kad esame iš tų tautų, kurios laiko save "pagyvenusiomis" ir laukia artėjančios mirties? Juk jaunas žmogus visai nesižavi, koks buvo vaikystėje, bet viltingai žvelgia ir laukia ateities, kuri pakeis jo gyvenimą, tuo tarpu pagyvenęs žmogus tik žvalgosi atgal ir lygina savo išvaizdą, savo jėgas su jaunystės metais. Ar nėra panašumo, kai mes užmerkę akeles giedame apie Lietuvą iki Juodosios jūros, apie Gedimino sapną, Žalgirio mūšį ir 1918 metų nepriklausomybės kovas, o dabar prie šio sąrašo pridedame dar ir 15 metų įvykius? Ar nerodo, kad esame jau pasiruošę išmirti kaip tauta? Kodėl, kai kažką minime, žvelgiame, kaip tie afrikiečiai, kurie tiesiog netiki ateitimi ir nekalbame apie ateitį?
Sumaištį dar labiau didina tai, kad nėra nei aiškios fronto linijos, nei aiškaus priešo, su kuriuo kovoti galėtume, todėl antrą kartą Sausio 13- oji šiuo metu negali pasikartoti. O armija, su kuria suiduriame, yra beveik nenugalima ir žymiai grėsmingesnė už sovietų. Jei krūtinėmis užstosime partinius tankus, iš kitos pusės pasirodys korupcijos šarvuočiai, jei sulaikysime ir juos, ims atakuoti pataikūnų artilerija, jei slėpsimėms nuo jų salvių bunkeriuose, mus išnuodys nihilizmo dujos, o jei būsime ten, kur stovime, pavieniui iššaudys pragmatizmo snaiperiai. Taip ir gyvename atviro mūšio lauke, iš kurio nei pabėgti negali, nei kautis neišeina.
Ko gero, vienintelės dienos, kai tikrai užjaučiu politikus yra tos, kai jiems viešai tenka atsistoti prieš visą mūsų pasimetusią ir įvairiausiais ginklais sužeistą tautos armija ir imti įtikinėti, kad mūšis jau seniai laimėtas, o praeityje buvo dar didesnių pergalių. Čia ne rinkimai, kai sužeistiesiems gali pasiūlyti šiek tiek dešros ir jie nuseka paskui. Tokiomis progomis turi kalbėti be pažadų, kalbėti tiesą ir kalbėti atvirai, o va šito kaip tik ir negali padaryti. Niekas nesidžiaugia iš širdies, todėl belieka tenkintis paaiškinimu - tauta nemoka džiaugtis, nemoka ir liūdėti.
Turbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl taip nejaukiai jaučiamės per visas šventes ir per įvairius minėjimus. Žinome, nors kraujas buvo pralietas prieš 15 metų, bet mūšis dėl tautos dar nelaimėtas. Manau, kritusiesiems per Sausio 13 -ąją didžiausias atlygis ir didžiausia pagarba būtų ne akmenys ir kryžiai, bet mūsų pasiryžimas nepasiduoti ir žiūrėti ne į praeitį, o į ateitį.

trečiadienis, sausio 11, 2006

Apie lietų

Kai buvau mažas, mėgdavau žiūrėti kaip ateina lietus. Sėdėdavau po medžiu ir žiūrėdavau kaip didelis lašas kaip kokia bomba skrodžia orą, po to dar vienas, po to kerta visas ruožas tarsi čaižytų botagais. Žemei reikia lietaus, kad ją suminkštintų, bet žinote, kai prasideda lietus, pirmiausia atsitrenkę lašai sukelia ant kelio dulkių rūką, išmuša dulkes aukštyn...
Meilė yra Dievo lietus mūsų širdims. Biblija sako:“Viešpats ateis, kaip ankstyvasis ir vėlyvasis lietus į žemę“. Kai jautiesi be galo teisus, padorus ir tvarkingas, na beveik tobulas, ir kas be ko, stovi aukščiau už kitus, vieną dieną Dievo meilė paliečia tavo širdį. Ir pakyla dulkės... Tačiau tą akimirka suvoki, koks esi ribotas ir kokia pikta tavo prigimtis. Atvirai sakant, jei aš būčiau Dievas, su tokiu asmeniu, koks esu, nenorėčiau turėti nieko bendro. O Jis ateina kaip lietus, kai mano širdis būna sausa ir žudanti kaip dykuma. Tada pamatai ir savo kaltes kitiems ir tai, kad jos nesulaiko Dievo:“Amžina meile tave pamilau“,- sako Dievas žmonėms. Tai didelė paguoda man.
Pamažu suprantu, kad meilė išties yra pats galingiausias ginklas – galiu viską pakelti ir pakęsti, bet Dievo meilė mane nuginkluoja visiškai, tampu bejėgis, bet kartu jaučiu, kad visi mano ginklai, kurios pats išradinėju ir galandu, yra beverčiai, tačiau jei lieku Jo meilėje, lieku nesužeidžiamas.
Laukiu tų dienų, kai ateina lietus....

antradienis, sausio 10, 2006

Apie Pamelos Andersen silikoną

Taigi, vienam žmogui pažadėjau, kad visada jo klausysiu, taigi tenka atsisveikint su savo literatūriniu herojum - gavau įsakymą, kurį įvykdau iš antro karto. Bent jau kuriam laikui. Viena ką supratau - gyventi ir elgtis kaip tas herojus gali bet kas - tam nei proto, nei sugebėjimų nereikia. Užtenka turėti savo nepalaužiamą teisumą, stiprią savimylą ir šiek tiek nemeilės kitiems, o visa kita - juokų darbas, dergiu per naktį gali pavirsti be jokių pastangų.
O kas mus paverčia, iš kitos pusės, tokiais padarais? Ogi mūsų išpuoselėta savigarba kuri tokia pat graži kaip Pamelos Andersen silikoninės krūtys - tol kišam implantus, kol žemės po kojom nebematom. Pasilenkti reikia, o lenktis oi kaip nesinori.

Apie vienybę ir tualetinį popierių (alegorija)

Žmonės patarė nebetęsti pasakojimo, sakė: "Žiūrėk, pats Dergiu pavirsi". Iš dalies jie teisūs, nes net literatūrinį portretą tapant neigiamai, jauti nepaprastą energijos antplūdį - surantu, kodėl toks visada įsikvėpęs būdavo Dergis, kai kitus menidavo. Kad mano alegorija nebūtų tik neigiama, turiu savo herojaus portretą papildyti ir teigiamomis savybėmis
Turiu pasakyti, kad Dergis turėjo ne vieną ir gerą savybę - buvo draugiškas, sumanus ir mėgo jumorą. Tiesa, vėl kalta buvo jo pavardė, nieko jis su savim padaryt negalėdavo, kad ir kokį gerą darbą sumanydavo, visada išeidavo tas pats, vietoj draugiškumo išeidavo šunybės, vietoj sumanumo - klastingumas, o vietoj jumoro - patyčios.
Štai kartais nuslinkdavo Dergis pas kokius sektantus - ir turi medžiagos savo knygai kokį mėnesį, o dar geriau, jei suvilioti jo knygos pavadinimo sektantai priplūsdavo prie jos kaip bitelės prie medaus - tada jau laikykis. Dergis apsimesdavo draugišku, o paskui tik pykšt ir išryškina sektantą, ir pasidaro gardaus juoko sau ir savo draugams, ir juokdavosi Dergis ilgai ir nuoširdžiai iš tų kvailų sutvėrimų su draugais už rankų susiėmęs ...
Beje, sektantai varšą mūsų herojų visur persekiodavo - rašydavo piktus laiškus, tykodavo jo gatvėje, sektos lindo per jo mašinos langus, skverbėsi į jo kabinetą. Dergis net nuėjęs į tualetą pirmiausia ištyrinėdavo popieriaus ritinėlį, ar tik nebus sektantai į jį suvynioję savo vadų nurodymų ir idėjų.
Beje, labai įdomu, kad jis buvo uždaros anoniminių batsiuvių gildijos narys, kurios susirinkime visi nusimaudavo batus ir rodydavo viens kitam nuospaudas. Šiukštu buvo įprasta apie jas neprasitarti kitiems, taigi Dergis įtikindavo visus, kad kas jau kas, o jau kitų nuospaudas jis laiko paslaptyje. Aišku, naivieji patikėdavo Dergiu, kai ką atskleisdavo ar norėdavo pasikalbėti...
Ir, reikia pasakyti, kad Dergis žodžio ir gildijos taisyklių laikydavosi šventai - niekam net žodžiu neužsimindavo, bet va knyga - visai kitas reikalas - jau kitą dieną sektantas galėdavo skaityti savo mintis su gilia analize, kurios patvirtindavo Dergio sektos tiesas, t.y. kad kitos sektos labai blogos ir kokie baisūs yra apakinti fanatikai. Bet kad kam jis būtų kalbėjęs - ne, šito tikrai nebuvo.
Tiesa, negalima nutylėti ir apie tai, kad jis kartais pagautas nesuprantamo kilnumo imdavosi aiškinti apie krikščionių vienybę, visai pamiršęs, kaip prieš tai dergė ir tyčiojosi iš kitų. Bet juk tai suprantama - jis vienas ir tebuvo krikščionis, taigi su savim susiskaldyti jis nebegalėjo.Be to, tokį elgesio modelį jis pamatė pačioje Biblijoje "Žmogus pavalgo, nusišluosto lūpas ir sako: "Aš nieko nepadariau".
Taigi, uš esmės jis elgėsi pagal Bibliją ir labai stebėjosi, kodėl jo nesupranta.Ir atsakymą turėjo labai paprastą - siaurapročiai sektantai tiesiog negali pakęsti jo tiesos.

pirmadienis, sausio 09, 2006

Pasaka ne pasaka (alegorija)

Taigi vieną kartą vienoje parapijoje gyveno doras žmogus. Nors nesislapstykim, vadinosi jis Ponas Dergis. Va iš pavardės ir kildavo visos jo problemos – nors galvojo, kad yra labai geras žmogus, bet vos išsižiodavo ir imdavo visus dergti. Nežinia, kaip ten buvo, bet vieną dieną Dergis suprato, kad turi liudyti savo tiesą. Bet ir vėl bėda – nelabai kas jo tos tiesos paisydavo, tada jis, kaip ir jahovistų ir mormonų vadai, uždavė sau klausimą – kuri iš krikščioniškų sektų yra tikra? Savaime aišku, pasirodė, kad nė viena, taigi nejučia jis pats ėmėsi kurti savo sektą ir rašyti knygą, kurioje pirmu reikalu ėmė koneveikti visas esamas sektas ir sektantus. Ir kas vakarą uoliai melsdavosi: “Ačiū tau, Dieve, kad nesu kaip tie sektantai, arba kaip tie, kuriuos sutikau šiandien gatvėje“.... Tiesa, jo sektoje tebuvo jis pats vienas, nes konkurento Dergis tiesiog nebūtų pakentęs.
Kadangi nesijautė menkesnis už patį didžiausią sektantą popiežių, tai knygą pavadino skambiai “Liudiju Kristų“. Tiesa, Kristaus ten beveik nebuvo (na kartais Jis šmėkšteldavo kaip koks anoniminis alkoholikas be vardo ir be veido, uoliai pasirengęs tarnauti visoms Dergio užmačioms ir žygiams), bet kitų dergimo – nors vežimu vežk. A kaip kitaip, juk tai ne žmonės, o sektantai, taigi, su jais gali elgtis kaip su kokiais padėvėtais rūbais, biški pamindyti, biški pabalinti ir biški papuryti, bet dažniausiai - grindis nušluostyti. Jis turėjo net savo metodiką, kaip nustatyti, kuris iš knygos skaitytoju yra sektantas. Ir pagrindinis požymis buvo, ar žmogus jam pritaria. Jei nepritaria, tada knygos vertinimus arba ištrindavo, arba tiesiog paredaguodavo tuos vertinimus, kurie netilpdavo į jo sektos logiką. O sau turėjo tokį pasiaiškinimą: „Esu pasimokęs. Paredaguoju tekstą, ir išeina labai šaunus apakusio fanatiko prisipažinimas“. Taigi, nejučia Dergis savo knygoje įkūrė inkvizicijos skyrelį kitiems pamenkiti, o sau paaukštinti.
Beje, taip pat jis elgdavosi su Biblija (Kadangi buvo įsitikinęs, kad Biblija parašyta tik jam vienam, tiesa, skaitydavo ja irgi taip pat retai, kaip jo nemylimi sektantai katalikai į mišias vaikšto) – imdavo tas vietas, kurios "demaskuodavo sektantus", o apie save pati rasdavo tik vieną eilutę “Štai mano mylimas sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Taigi dirbti su informacija Dergis mokėjo tobulai.

penktadienis, sausio 06, 2006

Po priešpriešos ženklu

Dar kartą pagalvojau apie Jėzaus žodžius, kad reikia įeiti per vartus.
Žinot, kodėl tie žodžiai tokie gilūs? Todėl, kad Jėzaus mokymo ir žodžių negali atskirti nuo jo asmens. Retas asmuo savo žodžius patvirtina mirtimi. Aišku, galima pasakyti, kad daugybė žmonių mirė už melą. Tai tiesa. Tačiau jie mirdavo už kitų idėjas, Jėzus buvo savo gyvenimo valdovas, todėl ir patys paprasčiausi jo pasakyti žodžiai iki šių dienų turi valdžią.
Beje, turbūt nerasime paaiškinimui ir tokiam fenomenui, kad Jėzaus vardas sukelia didžiulę priešpriešą. Net krikščioniška save vadinančioje Lietuvoje gali kalbėti, kad tiki Mohamedu, Buda, Jahova ar Krišna. Žmonės tave susidomėję išklausys, tačiau užtenka pasakyti, kad tiki Jėzumi, dažno akis aptraukia pasipiktinimo apnašos. Tikėti Dievu – normalu, tačiau tikėti, kad Jėzus buvo Dievas – to jau per daug.
Nors iš kitos pusės, nieko nuostabaus, taip pat reagavo ir žydai,kurie nejučia imdavo graibytis akmenų, kai Jis sakė: “Aš esu“...
Taigi, kiekvienam tikinčiam reikia susitaikyti, kad esam atsidūrę po amžinu priešpriešos ženklu ir kvaila tikėtis, kad pavyks šito išvengti. Jei nori tarnauti Jėzui, visą laiką jausi aplinkinių atmetimą ir net panieką.
Bet dar blogiau šito nebejausti - tai rodo, kad kažin, ar mes tą Jėzų skelbiame ir tuo Jėzumi tikime, kiek vertas mūsų liudijimas?

antradienis, sausio 03, 2006

Evangelija pagal Barmaliejų

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas “. Jono evangelija 10; 1

Taigi, kilmingieji ponai, rinktine publika, žmonės su aukštuoju ir be jo, išmintingieji, Jėzus atskleidžia čia vieną didį išminties lobį. Čia jums ne alchemija, ne metafizika ir ne filosofija, tai išmintis. Taigi, kas gi sakoma:
1. Įeiti reikia per vartus.
2. Per kitur įeiti neteisėta.
3.Kas įeina per kitur, tas blogas žmogus.

Ar dar nejuokinga? Taigi, atrodytų, šita tiesa darželinuko verta... Tačiau neskubėkime juoktis – tai Dievo žinia apie tvarka. Esminė žinia, kuri sako – yra tvarka, tu ja žinai ir turi jos laikytis, kad būtum sėkmingas.
Visi vyrai žino, kad negalima mušti ir kitaip skriausti moterų (tai yra tvarka, kurią žino), bet ima ir muša, visi alkoholikai žino, kad gerti yra blogai (tvarka), bet geria). Taigi, Evangelija yra paprasta - tiesiog žinai, nes į tave įdėjo Dievas tam tikrą tvarką, kurios turi laikytis, kad nebūtum plėšikas. Tereikia laikytis elementaraus supratimo.
Žinai, net savo gyvenime dažnai atsiduriame plėšiko vietoje, kai nesilaikome Dievo suteiktos tvarkos – mes ignoruojame tuos sugebėjimus, kurie sudėti mumyse (tai Dievo numatyti vartai), nes pasakome sau, kad tai nenaudinga, nepopuliaru arba netelpa į mūsų norus, ir mes neiname į savo gyvenimą per vartus, o įlipame per kur nors kitus – tampame tikri plėšikai savo atžvilgiu. Po to daugelis stebisi, kodėl aš toks nelaimingas, o juk esu geras žmogus. Dievas turi tau atsakymą – apsičiupinėk ir pamatysi, kad seniai kaip Barmaliejus apaugai barzda, pora pistoletų tau pašonėj - esi pats tikriausias plėšikas ir vagis, ir liūdniausia, kad plėši ir naikini pats save. Taip tave mato Dievas, nes tu nesilaikai Jo numatytos tvarkos tau. Ir vietoj Evangelijos pagal Joną, susikuri Evangeliją pagal Barmaliejų (Beje, nesiguosk, kad esi nereligingas ar netikintis, tada tiksliai esi tokios Barmaliejaus Evangelijos šalininkas, nes net neturi galimybės išgirsti kitokią).
Gali pasakyti, kad esi tyras kaip krištolas, neturi jokių trūkumų... Na ir kas? Jei nesilaikai tvarkos, esi vagis Dievo akyse, net jei apvagi ir pats save (nors save mes apvagiam paskutinėje vietoje).

Kai vieną dieną ėmiau galvoti apie tai, mane sukrėtė iki sielos gelmių, aš pasibaisėjau, kad net tokia atrodytų, elementari ir paprasta Biblijos vieta gali supjaustyti tave į gabalus. Dievui nieko nėra paslėpto, Jis mus mato.

pirmadienis, sausio 02, 2006

Nauji

Visus - su Naujaisiais metais, Jums lengva tebūnie tėviškės žemelė. Turiu omeny, kad vaikščioti po ją būtų lengva:)