pirmadienis, rugsėjo 27, 2010

Likimo ironija arba Nesidomėkit savo šaknimis


Žiaurų pokštą likimas iškrėtė dviem sutuoktiniams iš Varšuvos. Ilgą laiką priklausę neonacistų organizacijai, dėl visų bėdų kaltinę žydus ir laikę, jog jiems Lenkijoje - ne vieta, staiga pasimetė, kai paaiškėjo, kad jie abu - grynakraujai... žydai, praneša NEWSru Israel.
Olga ir Pavelas susipažino vidurinėje,18 metų jie apsivedė, abu priklausė neonaciams, Pavelas su draugais visada sveikindavosi pakeldamas ranką. Abu buvo įsitikinę "baltosios rasės pranašumu" ir propagavo Hitlerio dėstytas pažiūras.
Vis dėlto po keleto metų Olga prisiminė pokalbį, kai jai buvo 13 metų, kaip motina minėjo, kad jų šeimoje yra žydiškų šaknų. Olga kreipėsi į istorikus ir buvo pritrenkta, kai sužinojo, kad ji - žydė. Bet dar labiau ji pasimetė, kai ir vyras pasirodė esąs žydas.
Abu sutuoktiniai prisipažįsta, kad juos apėmė baimė ir pyktis. Tačiau dabar jie - ortodoksų sinagogos lankytojai, ir studijuoja judaizmą. Apie juos CNN pastatė filmą.

penktadienis, rugsėjo 24, 2010

Šlovė ir pergalė

video

Vanilda Bordieri labai išraiškingai dainuoja apie Dievo šlovę ir pergalę, kurią turime per Sūnų. Tai daugiau negu palankiai susiklosčiusios aplinkybės arba sėkmė, tai Jo gyvybė mumyse, Jo vedimas, Jo gyvenimas Šventojoje Dvasioje.
Kiek besipriešintų, žmogus nenugalės ir niekas nenugalės Šventosios Dvasios.
Taip, Ją galima ignoruoti ir jai nepaklusti, netgi užgesinti, bet nugalėti neįmanoma. Buvo piliečiai, kurie manė, jog išnaikino Dvasios apraiškas visam laikui, bet Ji vėl pasirodydavo istorijos bėgyje vis kitoje kartoje. Jei atmeta Ją viena karta, kita priima. Kuri būsim mes?
Tiesa, nemažai žinau žmonių, kurie atsisakė ir net kovoja visom priemonėm prieš bet kokį Šventosios Dvasios pasirodymą, atmesdami Guodėją. Kaip neprotingi gyvuliai jie net nesupranta, kam piktžodžiauja, aklai pasitikėdami savimi ir racionalumu, manydami kad sugedęs jų protas išmano Dievo žodį geriau negu Šventoji Dvasia. Palikę Viešpaties kelią jie susitaria eiti savo keliais ir rūpinasi kaip atitraukti kitus, kad neklausytų ir nepaklustų Dvasios balsui. Kur jie pasisuka, palieka dvokiantį šmeižto, smerkimo ir pusiau tiesos šleifą.
Apie juos Judas užrašė: "Jie lyg šėlstančios jūros bangos, kurios spjaudo savo begėdystę, lyg žvaigždės klajoklės, kurioms per amžius skirta juodžiausia tamsybė".
Bet šiandien žinau tikriau negu vakar - žmogus nenugalės Šventosios Dvasios.

ketvirtadienis, rugsėjo 23, 2010

Kita kategorija


Mąstau pastaruoju metu, kas turi vertę. Daug kas turi - ir namai turi,ir mašinos, ir pinigai turi - viskas turi savo vertę, taigi, savaime nevertingų dalykų kaip ir nėra. Mes mestelim - mėšlas. Ooooo mėšlas, ir tas vertingas, šiais laikais jį net pardavinėja. Nevertingas jis tik tada, kai jo nenaudoja arba naudoja ne pagal paskirtį.
Žodžiu, dėl verčių ir galva gali susisukti - tačiau imu vertinti daugiau tai, kas prasminga. O prasminga tik tai, kas tikra. Berods Gogolis pasakė, kad Jėzus mums neliepė būti draugais, jis įsakė būti broliais. Jau kuris laikas Dievas iš mano gyvenimo šalina draugus, lieka tik broliai. Brolis tai toks sutvėrimas, kuris labai skiriasi nuo draugo - su juo ne visada įdomu, kartais jis tau sarmatą padaro, kartais dar kokią štuką iškrečia,bet brolis -visai kita kategorija.

pirmadienis, rugsėjo 20, 2010

Nebaigti darbai


turbūt kiekvienas turite nebaigtų darbų. Tai toks reikalas - kas sagos neįsisiūna, kas plintuso neprikala, kas draugui vis nepaskambina. Tai toks reikalas, kuris neužimtų daug laiko, tačiau vis atidedamas.
Pastaruoju metu matau, kad vis dėlto yra darbų, kurių taip ir neužbaigsi. Žiūrėk, ruošeisi kažką pasakyti, o žmonės išeina kažkur toli, tarsi į rūką. Tiesiog nesuspėji...
Plintusai laukti gali, žmonės -ne.

antradienis, rugsėjo 14, 2010

Apie kvapą


Pasidariau jautrus kvapams, imu suprasti, kiek daug jie reiškia geros uoslės žmonėms. Pas mus kaime buvo viena moteris, kurios net vardo niekas nežinojo, ją vadino "Uozzle" - ji greitai viską užuosdavo, čia daugiau perkeltine prasme:)
Iš tiesų laukas nuo lauko reikia pasitikrinti, kokį kvapą skleidi vaikščiodamas. Biblija sako:"Juk mes esame Kristaus malonus kvapas Dievui tarp išgelbėtų ir tarp žūstančių. Vieniems – mirties kvapas mirčiai, kitiems – gyvenimo kvapas gyvenimui?". 2 Kor 2;15
Išties, pastebiu, kad apie žmogų daugiau pasako "kvapas", kurį jis nešiojasi. negu jo išpažįstamos tiesos. Jei vaikštome teisingai, tai ir kvapas gyvenimui, o jei ne - niekas nenori neplautų kojinių kaimynystės tegu ir blizgančiuose batuose.
Todėl klausimas, koks kvapas lydi mus, yra svarbus, nes Biblija sako, kad turime būti "malonus kvapas Dievui", tuo pačiu ir žmonėms.

pirmadienis, rugsėjo 06, 2010

Matyti šviesą



Pastarosiomis dienomis mąsčiau apie matymą ir nematymą. mes tarsi ir neakli, bet iš esmės daugelio dalykų nematome. Prisiminiau posakį:"Meilė akla", Dievas man atsakė:"Tik meilė mato".
Ir aš viską supratau - kokias akis beturėtum, bet jei neturi meilės, nematai. Meilė - regėjimas, nemeilė - aklumas.
Kodėl vaikinas mato savo mylimąją kitaip? Kodėl mama mato savo vaiką kitokį? Kodėl Dievas pasiuntė savo Sūnų numirti už žmones, kurių absoliučiai neverti?
Todėl, kad matė meilės akimis.
Iš kitos pusės, kodėl nematome? Todėl, kad nemylime. Būkime regintys.