trečiadienis, vasario 28, 2007

Apie žuvis ir politikus

Žiema, mielieji, žiema. Sniegas, šaltis, rinkimai. Žuvys po ledu, žvejai ant ledo, brakonieriai miškuose, politikai štabuose.Visiems gyviems padarams bei sutvėrimams žemelėj vietos yra.
Kartais pagalvoju, o vat jei imtų mane ir paklaustų:”Kas yra kilbukas?” – tuoj pat atrėžčiau: ”Žuvis”. O jei paklaustų:”Politikas – padaras ar sutvėrimas?”. Nežinau, ką atsakyčiau, nes žmonių pasaulyje yra daug sudėtingiau negu gamtos. Jei kilbukas upėje yra kilbukas – jį pažįsti iš žvynų pelekų ir jauko, ant kurio kimba - tai politikas šių dienų Lietuvoj šalia šios žuvelės atrodo apgailėtinai. Politikas yra panašus į žuvies filė parduotuvės lentynoje. Dažnai be jokių skiriamųjų bruožų,sąmoningai nusipešęs viską, kas jį identifikuotų – kad tik pirktų. Tiesiog bevardė parduodama mėsa.
Sakysite žiauru? Nemanau, kad reikėtų būti gailestingam, nes politikai mūsų negaili – kiek kartų jau esame parduoti ir išmainyti, o kai kada net ir išmesti. Kad ir šie rinkimai – dar jiems nesibaigus Vilniuje socdemai ir konservatoriai jau pasirašinėjo sutartis ir planavo per pavasarinį nerštą kartu padėti ikrus. Ir tokios absurdiškos tuoktuvės vyksta visoje Lietuvoje - nėra skiriamųjų bruožų, svarbu kuo brangiau parsiduoti. Žuvų pasaulyje tai būtų analogas, kad kilbukas tuoktųsi su lydeka – visi žino, kad iš tokios sąjungos, nepaisant karštos meilės, palikuonių nesulauksi.
Keisčiausia, kad suvokiame, jog taip negali būti, o politikoje neįtikėtiną susikryžminimą pateisiname.

pirmadienis, vasario 26, 2007

Pavėluotai, bet apie kariuomenę

Vasario 23- ąją švęsta Tarybinės armijos diena.
O jei manęs paklaustų, ar reikalinga Lietuvai kariuomenė, pasakyčiau, drastiškai, bet manau, kad ne. Dabartinė Lietuvos kariuomenę matau kažkur tarpinio tarp vaikų darželio su trijų rūšių kotletais per pietus, savaitgaliais namuose ir daugybe daugybe generolų... Žinoma už tuos žaidimus ir generolų žvaigždutes sumokame mes visi, ir dar labai neblogai sumokame.
O kokia nauda iš to? Gina mus? Likviduoja gamtos stichijas? Ne, kariškiai ima rėkti, kad ne jų reikalas likviduoti katastrofas.
Kad per paradus pamatome kelis kareivėlius? Manau, tiek ir užtektų kariškių Lietuvai.
Gali atrodyti ciniškai, bet pasižiūrėkim - abu kartus nepriklausomybę Lietuva paskelbė ir iškovojo be jokios kariuomenės. Kai sovietai okupavo, turėjom kariuomenę, kuri buvo tapusi išskirtine ir gerai apmokama kasta, o ji nepaleido nė vieno šūvio.
Manau, laikas būtų pereiti prie samdomos kariuomenės, kokių dviejų pulkų, ir užtektų.

sekmadienis, vasario 25, 2007

Dienotvarkė

Į mokyklą
Nuo namų
Sau einu,
Pirštus lenkiu
Kiek darbelių,
Kiek darbų
Šiandien
Padaryt turiu:
Suskaičiuoti žvaigždutes,
Išbraidyti pusnytes
Na, dar pamokų pulkus,
Spėti
Aplankyt draugus,
Debesis ganyti
Šėmus -
Būsiu
Baisiai užsiėmęs.
Mane mažą
Puola
Rūpesčių pulkai
Tuoj pasieksiu
Suolą,
Ir padės
Draugai.

Žiemos gražumai


Taip atrodo Šventoji spaudžiant šalčiui naktį.
Vaizdelis gražus - garuoja vanduo, jauties kaip kitoj planetoj.
Atvažiuokit apžiūrėt.

Tylą nutrauksime

persikraustem į naują vesiją.

ketvirtadienis, vasario 08, 2007

Kaip katalikai lietuvybę gina

Katalikų bažnyčia labai mėgsta pristatyti save kaip tą, kuri išgelbėjo lietuvių tautą nuo nutautėjimo ir kaip faktorių, be kurio tauta būtų pražuvusi. Savaime aišku, Lietuva atsidėkodama turi statyti bažnyčias, įvesti mokyklose privalomą katalikų tikybos pamokas ir jas apmokėti, nereikalauti mokesčių net ir už komercinėm reikmėm naudojamas katalikų bažnyčios patalpas, mokėti pensijas kunigams, suteikti jiems sveikatos draudimą ir kitaip rūpintis bei puoselėti “gelbėtoją”. Deja, tai tėra mitas, Katalikų bažnyčiai lietuvių tauta visais amžiais rūpėjo tik tiek, kiek galima iš jos išpešti naudos (tiesa, atskiri kunigai kovodavo už lietuvybę, bet tai ne katalikų bažnyčios, o jų nuopelnas). Mano nuomonė dar griežtesnė – nebuvo didesnio lietuvių tautos priešo. Būtent ji atsakinga už masinį nutautėjimą ir sulenkėjimą.

Kiek iš tikro lietuviai rūpi katalikų bažnyčiai, kilus skandalui, kai viena po kitos lietuvių statytos bažnyčios JAV pardavinėjamos ar perduodamos kitataučiams, vyskupas Sigitas Tamkevičius, paskelbė laišką, kuriame, be kita ko, populiariai paaiškinama:
“Daugeliui nesuprantama, kodėl mūsų tautiečių lėšomis statytos bažnyčios priklauso ne konkrečiai bendruomenei, o visai Bažnyčiai ir yra patikėtos tvarkyti konkrečiai vyskupijai. Tačiau nepamirškime, kad mūsų protėviai statė ne kokias nors uždaras sueigų vietas, o norėjo, kad tai būtų katalikų bažnyčios, kad jose dirbtų katalikų kunigai. Katalikų Bažnyčioje visuomet įvertinamos pastangos ir aukos, meldžiamasi už geradarius, tačiau bažnyčių pastatai nėra aukotojo ar fundatoriaus nuosavybė”

Va ir visas atsakymas. Telieka prisiminti, kad po nepriklausomybės Lietuva sukišo į Katalikų bažnyčių statybas ir restauracijas kelis šimtus milijonų litų. Katalikai visada pabrėždavo – čia ne mums reikia, čia ne mūsų nuosavybė, čia jūsų, tautos.
Manau, laikas politikams nebebūti naiviems – jie ne tautos bažnyčias restauruoja, o Vatikano nuosavybę, kuri laikui atėjus gali ir parduoti ir nuomoti ir t.t.
Geriau tegu tie pinigai būna panaudoti išties tautos reikmėms – pašalpos motinoms, vaikams. Vatikanui lietuvių nereikia, jis ir be jų pragyvens, o Lietuva be lietuvių – ne.

penktadienis, vasario 02, 2007

Sniego patranka


Na kaip buvęs artileristas žaviuosi visokiais šaudymo aparatais. jei kas nematė, tai va taip žinokit atrodo sniego patranka.
Gyvybei nepavojinga ir žavu pažiūrėti.

ketvirtadienis, vasario 01, 2007

Rytas žiemą

Debesėliai
Sniegą beria,
Šaltas ryto
Baltprausys
Medžiai ramsto
Baltą kelią
Įsibridę
Į pusnis.

O Mėnulis
Kaip storulis
Prisimšęs
Už žandų
Iš viršaus
Pašaipiai žiūri,
Kaip aš tako
Nerandu.

Tuoj paimsiu
Storą šaką
Drošiu tiesiai
Per pusnis
Ir išeisiu
Sau į taką
Kas man ką
Bepasakys.