Dar kartą apie kovas

Nematoma kova neatneša pergalės, bet palaiko kovinę tautos dvasią. O baigiant metus, gera pažiūrėti, kad tauta vieninga ir kovinga. Bent taip turėtų mąstyti partijų, Seimo ir kitokie vadai, taip pat ir prezidentas, kurie tiesiog varžosi, kas padarys karingesnį pranešimą, viešai nuritins nepavojingo ir kažin ar priešo galvą. Tiesa, neabejoju, kad galvų lėktų kur kas daugiau, jei ne tas kalėdinis laikotarpis – dalį jėgų reikia skirti labdarai, eikvoti energiją ne kovoms, o šypsenoms ir užuojautai.
Kaip ten bebūtų, metai baigiasi, tokia proga pagalvojau, kad geriau būtų, jog mes išmoktume kovoti ne “prieš”, o “už”. Atrodytų, ir skirtumas nėra didelis, tačiau jis esminis. Pavyzdžiui, savo mažame rajone mes galime kovoti “prieš tamsą” arba “už šviesą”. Kova, nusakoma priešdėliu “prieš”, visada sukelia neapykantą, juk kaip tu kovosi, jei mylėsi savo priešą? O kova “už” reikalauja iš mūsų neieškoti kaltų ir asmeniškai prisidėti. Kovojant tokioje kovoje supranti, kad priešo tu neapkaltinsi, o jei kovą pralaimėsi, tai pats būsi kaltas. Beje, neverta baksnoti pirštais į tariamai abejingus piliečius - į klausimą “Ar prisidėsite prie miesto puošimo?” dauguma balsavusiųjų internautų, kurie tikrai nepasižymi švelniu charakteriu, atsakė “Prisidėčiau, bet nežinau kaip”.
Mūsų bėda ir yra, kad norėtume, bet nežinome kaip. Norėtume geriau gyventi, geriau atrodyti, iš viso būti geresni, bet nežinome kaip tai padaryti. Galbūt sudėsime savo viltis į atsitiktinį “Teleloto” bilietą ar į magiškus horoskopų pažadus ar ateinančių metų kiniško horoskopo ženklą – kiaulės metus, tačiau būrimas tirščiais gyvenimo nepagerins.
Kai pagalvoji, nėra baisesnio “nematomo priešo”, kurį turi įveikti, kaip tu pats sau. Ir nors esame linkę manyti, kad lietuviai - patologiniai niurzgliai, vis dėlto reikia pastebėti, kad nematomą karą su savim tauta po truputį laimi - kasmet atliekamos apklausos, kaip gyventojai vertina praėjusius metus. Šiemet, pasak apklausų, 47 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad jiems praėję 2006 metai buvo normalūs - nei per daug sėkmingi, nei nesėkmingi, 40 proc. optimistiškai vertina besibaigiančius metus - 2006-ieji jiems asmeniškai buvo sėkmingi, o pesimistų yra tik 12 proc. Tiek šiuos metus įvertino kaip nesėkmingus.
Jei kitais metais bent pasiektume statistinį vidurkį ir niurzglių teliktų 12 procentų, manau, gyvenimas taptų visai pakenčiamas.

Artilerija II

O va čia jau rimtesnis aparatas. Paryžiuje, Invalidų komplekse, tokių nemažai. Labai gražu, norėčiau ir aš tokią haubicą turėti. Bent per Naujuosius pykštelėčiau:)

Artilerija

Kaip senas artileristas Prancūzijoje pasidariau keletą patrankų foto. Jo, kai pagalvoji, su tokiais bulbių krepšais Maskvos nepaimsi, bet kažkam vis dėlto tai buvo ginklas. O ir pažiūrėti gražu.

Na ką

Šventės baigėsi, ir gerai. Niekada nemėgau švenčių, matyt, jos manęs irgi. Vakar kaip ir jubiliejų atlaikiau. Kaip pagyvenęs vyriškis, galiu įvertinti padėtį blaiviai ir iš toliau.
Beje, dovanų jubiliejaus proga gavau raktų pakabuką ir metalo gręžimo grąžtų rinkinį.Dar įdomesnis buvo Kalėdų senelis - atnešė man mano pirktą megztinį ir aerozolį automobilio salonui. Žodžiu, dovanos cool:)
Na, matyt, kiekvienas gauna tai ko nusipelnė:)

Lūžo

Na ką, buvo užlūžęs internetas, o šiaip viskas po senovei.Taigi, gyvenam.

Reklamos auka

Pasidėjęs savo
Mantą
Ponas bebras
Lips į krantą
Krepšyje
Kamienas storas
Sako, reiškia,
Šąla oras.
Juk prieš žiemą
Nesaugu
Nesukaupus atsargų.
Ponas bebras
Tyliai brenda
Beržo šaką
Įsikanda.
Na, ko gero
Neprasta
Reklamuojama pasta.

Pacifistai

(prirašinėju visur, paskui pametu, saugiausias būdas sugoti pasidarė dienoraštis. Va vakar sukrapščiau tokį vaikišką)

Jei mama
Ant tėčio baras
Namuose
Gyvena karas.
O jei tėtis
Šaukti imas,
Tai jau tikras
Sukilimas.
Vienas kito
Jie negirdi
Išsikasę
Karo kirvį.
Ir nereikia
Nei patrankų
Vienas kitą žodžiais
Tranko.
Juk skaudžiau
Už peilio dūrį
Žodis žeisti
Galią turi.
Na, o mes
Nors mums
Ir knieti,
Kantriai
Turime tylėti.
Supranti tada
Staiga –
Geras daiktas
Ta taika.

* * *

Man vis rečiau prisireikia poezijos
Svarstau, gal jau teisingai gyvenu
Algalapis – naujasis mesijas
Ateis tik po kelių dienų.

Neduoda niekas laiko melancholijai
Nebus gėlių, kaštonų ir žiedų
Ir kam dabar tuos pinigus išskolinai
Kažkam atidavei ir vėl sunku.

Kol daužosi širdis ir jaučia taktą
Įsikalbu, kad gyvenu
Banknoto šiluma paliečia kaktą
Ir pasidaro taip ramu.

Svarstyti laikinumą

Svarstai – už ką esi
Galvoji – kuo gi prasikaltęs
Delčia begėdiškai šviesi
Mojuoja plautuvu kaip kalvis.

Viena mintis toliau tavęs-
Esi, o taip norėtum vienas...
Jauti, ir be kaltės išves
Ruduo per kruvinas ražienas.

Nebegalvok, tikrai užteks
Tavęs, tiek ir turėjo būti
Paplojus publika apverks
Herojaus pagrindinio žūtį.

Jei pergalė - kas tau iš to?
Neaišku, kas pasiekia viršų
Juokingai virpa kibire vanduo
Ir krenta vėl lašai nuo pirštų

Poezijos šišas

Mano draugas Zūza rytais sėdėdavo ant akmens prie Baikalo, kur ir mano dėdė savo laiku valdžios nurodymu žuveles tinklais traukė, ir rūkydamas niurnėdavo po nosim. Eidavom praustis prie upelės Angą, kuri buvo labai šalta. Kadangi Zūza buvo didelis bailys, melagis ir šalčmirys, jis visada apsimesdavo, kad rytais rimuoja. Ne tai, kad labai mėgtų poeziją, tiesiog rado patogią formą. "Zūza, apsiplautum",- sakydavom. "Atstokit, degeneratai, žmogų apėmė poezijos šišas",- atkirsdavo ir toliau niurnėdavo apie kilbukus,kurie ėda kojas, šaltą vandenį, slidų muilą ir plačius biuriatų moterų veidus melancholišku snukeliu.
Tiesa, matyt, poezija buvo kalta, kad Zūza sutiko tekėti už vienos buriatės - ji buvo aukštesnė, stambesnė už Zūzą, o veidas išties kaip Buriatijos lygumos. Tiesa, tos vedybos buvo iš išskaičiavimo, mat buvo sausasis įstatymas, artėjo statybininko diena, o degtinės dvi dėžes gaudavo tik tie, kurie ruošdavosi vestuvėms. Kadangi buvo bailys, tai net įsivėlęs į tokią jam atrodytų žavią aferą, Zūza pametė orientaciją, kai metrikacijos skyriuje biuriatės ėmė klausinėti, iš kur ji tokį odekalonuotą vaikiną gavo.
- Zūza, tu ir kadras,- sakė su juo ėjęs draugas,- kam tu tą pasą per pastalę vedėjai kišai, o ne padavei kaip žmogus?
-Ašš aššš, tai kad nežinau,- urzgė Zūza, kuriam jau visai nebuvo juokinga.
O dėl visko kaltas poezijos šišas, galima ir prisirimuoti

Savižudybė pagal Froidą

Kažkada ruošiau tokį straipsnį, dabar net nepamenu, buvau jį įdėjęs ar ne kur, tiesiog jei nebuvau, tai nors dalį įdedu dabar, kurią radau perkraustydamas senus dokumentus.

Savižudybė pagal Froidą

Beje, kiek domėjausi psichologija, jos pasiekimuose neradau nieko tokio, ko nerastum skaitydamas Bibliją. Psichologijos terminai ir teorija gražūs, bet susidūręs su rimta problema šis mokslas apsiriboja geriausiu atveju tuo, kad atranda išorinę priežastį, bet taip ir nesuteikia jėgos keisti situaciją. Užtenka pažiūrėti į psichoanalitikos pradininką Zigmundą Froidą, kurio terminus taip mielai vartoja masinė kultūra. Jis tikrai neteigė, kad užtenka išspręsti nedarbo ir skurdo problemą, ir savižudybės išnyks.
Kitaip nei buvo manyta iki jo, Z.Froidas nustatė, kad mūsų sąmonė susideda iš keleto sluoksnių, kurie užuot gyvenę santarvėje ir meilėje, taip konfliktuoja tarpusavyje, kad ir be regimų išorinių priežasčių gali padaryti mūsų gyvenimą tiesiog nepakenčiamą. Beje, žymiai anksčiau nei ateistas Froidas tai pastebėjo apaštalas Paulius:”Vargšas aš žmogus. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne”. Manau, kad šiuolaikinei psicologijai būtent Biblijos tiesos yra ta sritis, kurią reikėtų puoselėti. Juk kas iš to, kai keleto dešimtmečių įtemptų mokslinių tyrimų prieinama tokia pati išvada, kuri jau prie kelis tūkstantmečius surašyta juodu ant balto Biblijoje.
Z.Froidas pirmasis nustatė, kad žmogaus elgesį įtakoja du svarbiausi institutai – trauka gyvenimui ir mirties trauka – Libido (tai tik siauru supratimu reiškia lytinį potraukį) – gyvenimą įtvirtinantys instinktai, ir Tanatos – pirminis mirties, susinaikinimo šauksmas. Mokslo pasaulyje tai sukėlė tikrą perversmą, nors Mozė maždaug prieš 5 tūkstančius metų Izraeliui pasakė:”Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį”(Pakartoto įstatymo 30;15).
Dabar niekas nebesiginčija, kad tautas galima skirstyti pagal tai, ar jose dominuoja vyriškasis pradas ar moteriškasis (lietuviai, tarp kitko, laikomi moteriškojo poliaus tauta). Be jokios abejonės per amžius susiklosčiusi kultūra ir tradicijos leidžia daryti išvadą, kad mes gyvename tautoje, kurioje žymiai stipresnis Tanatos – pirminis mirties ir susinaikinimo šauksmas.
Jei pažiūrėsime į savo istoriją, pamatysime, kad, kaip nebūtų liūdna, nuo didžiųjų kunigaikščių laikų žengiame tuo pačiu Tanatos keliu- mažėjame, susinaikiname, nykstame. Mirties kultūra yra bene vienintelė gyva kultūra, ir, beje, liūdniausia, kad ji užima ypač svarbią dalį tautos savimonėje – laidotuvės, kapai, jų lankymas – tampa vos ne didžiausiu dvasingumo parodymu.
Manyčiau, čia ir yra pačios lietuvių savižudybių šaknys. Per amžius nusistovėjusi mirties garbinimo ir liūdesio kultūra, atėjusi per katalikybę dar iš pagoniškų laikų, taip lengvai nepaleidžia iš savo glėbio XXI amžiaus lietuvio, kaip to norėtųsi.
Beje, ne mažesnį vaidmenį vaidina tai, kad savižudybės moralinė problema jau seniai beveik nieko nedomina ir nevertinama rimtai. Niekas, net ir Katalikų bažnyčia, neperspėja apie tai, kad savižudis pats sau atima ne tik šį gyvenimą, bet ir būsimojo viltį ir pasmerkia save amžinoms kančioms. Arba perspėjimai tokie korektiški, kad nepasiekia žmonių.
Tiesiog žiūrima pagal liberaliojo pasaulėvaizdžio akiratį – tavo gyvenimas, daryk ką nori. O kol savižudybė nevertinama kaip absoliutus blogis, turintis gilias šaknis pačių žmonių sąmonėje, jokie ekonominiai pakitimai nepakeis padėties. Lietuvoje iki šiol taip ir nepasakoma, kad savižudybė – pirmiausia dvasinė problema. Protestantiškoji kultūra, lyginant su Lietuva, turi visai kitą polių - visuomenėje vyrauja ne susinaikinimo, o kilimo, veržimosi nuotaikos.

Apie karą keliuose

Lietuviai - karinga tauta, mes visada kariavome. Iš pradžių su kryžiuočiais, po to su totoriais, švedais, rusais, po to su rusais prieš imperialistus, po to kovojome už nepriklausomybę. Klysta tie, kurie galvoja, kad karai jau baigiasi, jie vyksta toliau, bet kadangi mūsų tauta daugiau mėgsta kalbėti, o ne kovoti su realiu priešu, tai ir priešus sau pasirenka kažkokius nematomus.
Nepriklausomoje Lietuvoje kilo kovos vajus prieš nusikalstamumą, prieš savižudybes, o šiuo metu - prieš avarijas keliuose. Kai pagalvoji, tie nematomi priešai labai patogūs – tau nereikia daužyti jų su kuoka, apsitaškyti krauju, tačiau kovoji.
Skambus pavadinimas “Karas keliuose” gal ir turi racijos, tačiau pamirštama viena detalė – tautinis lietuviškas mechanizmas, kaip esame įtraukiami į karą ir kaip tampame to karo įkaitais. Pirmas dalykas, ką per savo naivumą reikalaudami sugriežtinti įstatymus, patiriame, tai tai, kad tie “teisingai sugriežtinti” įstatymai pirmiausia kirs per tuos, kurie ir taip tame kare stengiasi nedalyvauti.
Ką siūloma, kaip žadamas riboti avaringumas? Ogi paprastai – už kiekvieną prasižengimą bauda sieks, kaip pasigirsta siūlymai, vos ne iki teisių atėmimo. Ar reikia laikytis taisyklių? Reikia. O ar saugos diržo neprisisegimas jau toks pažeidimas, kad būtų galima kad ir laikinai atimti teises? Na, tikrai taip nemanau. Kitas dalykas yra greitis – jau sumažintas greitis nuo 60 iki 50 mieste, kas savaime turėjo sumažinti avaringumą, bet jis tik didėja. Kas toliau? Turbūt grįšime į automobilizmo aušros metus, kai prieš automobilį turėjo eiti žmogus, mojuoti vėliava ir šaukti, kad visi pasisaugotų...
Tas pats ir su kelio ženklais, ar žinote, kad Europos Sąjungoje keliuose kas 28 metrai pastatytas koks nors kelio ženklas? Tai reiškia, kad greitai be šturmano negalėsime važiuoti, tiesiog nespėsime reaguoti į besikeičiančius draudimo, įspėjimo ir kitokius ženklus. Sako, jei Norvegijoje stovi ribojantis greitį ženklas, tai reiškia, kad gali nulėkti nuo skardžio, tuo tarpu sunkiai paaiškinama, kodėl tiesiose kelio atkarpose Lietuvoje prismaigstyta ženklų, greitį ribojančių iki 70, 60 kilometrų per valandą. Kam jie? Turbūt tik tam, kad policija baudų prisirinktų. Ir pats esu baustas už tai, kad ties Laimės žiburiu viršijau greitį, nors iki artimiausio namo – puskilometris, tačiau čia miesto zona ir 15 km viršytas greitis miške (iki 65 km) – žiaurus pažeidimas, sutinku, moku iš karto. Bet nesuprantu...
Kas įvyks, jei padidins baudas, dar sumažins greitį, kiekvienas turėtų paklausti savęs, ar vadinamojo “karo keliuose” absurdų aukos nebūsime mes patys, todėl užuot ploję rankytėmis, turėtume pareikalauti geresnio policijos darbo. Aišku, pavojingiausios ir avaringiausios vietos Anykščiuose yra išvažiavimai iš miesto ir centre prie “Maximos”, tačiau, ar tai ne vietos, kur patiems policininkams patogiausia naudotis įstatymų absurdais?
Nesutinku, kad priemonių maža, kad baudos per mažos – kiek jaunų vyrų Lietuvoje nusižudė, kai per kvailumą sėdo prie vairo išgėrę ir sulaikyti? Neteisinu jų ir nesakau, kad galima taip elgtis, bet nemanau, kad vienas kvailas žmogaus poelgis vertas tokios baudos, kuri nutrauktų gyvenimą jiems. Gyvenime visko būna, visko atsitinka, tačiau ar dabar jau reikia tokias baudas skirti, kad nusikaltęs žmogus turėtų parduoti ir šeimos butą?
Dar vienas dalykas, kuo neabejotinai pasinaudos ir jau naudojasi automobiliais prekiaujančios bendrovės – kils baisus rėkimas uždrausti eksploatuoti senesnius automobilius. Tačiau čia galėčiau paklausti, ar tikrai visos avarijos įvyksta todėl, kad važinėjama senesniais automobiliais? Įsivaizduokime, kad vyktų Lietuvoje, jei vietoj senų golfų visas jaunimas persėstų į naujausius BMW, kurie 100 km pasiekia per 5 sekundes.
Taigi, mano galva, jei dar vis laikome save piliečiais, turėtume atskirti, kur tikrai karas, kur reikia pirkti ginklą, o kur tiesiog mumis naudojasi kaip kokiomis dėvėtomis padangomis, kad politikai, policininkai ar verslininkai pasiektų savo tikslus

Kartais būna

Nevarginkite ir neklauskite
Esu tik tarpinė stotelė
Čia vakar iškrovė anglis
Kreivi vagonai išspjovė
Juodą masę
Ir nudundėjo sau.
Aš nežinau
Kur tas Sibiras.
Čia tik perkraunama.
Nestovėkit per arti
Jus nubaus
Pareigūnas su švilpuku
Be to, vaikščioti čia pavojinga.
Susitepsite batus
Nežinau ir kur Silezija,
Žinau tik tiek,
Kad čia perkraunama.

Matyti

"1Mozė iš Moabo lygumų nuėjo iki Nebojo kalno ir įlipo į Pisgos viršūnę ties Jerichu; ten Viešpats jam parodė visą Gileadą iki Dano žemių
2ir visas Neftalio, Efraimo, Manaso ir Judo žemes iki Vakarų jūros,
3krašto pietinę dalį, palmių miesto Jericho slėnį iki Coaro.
4Viešpats jam tarė: “Tai žemė, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui duoti jų palikuonims. Tu ją matai savo akimis, bet į ją neįeisi”.
5Viešpaties tarnas Mozė mirė Moabo žemėje, kaip Viešpats buvo sakęs".
Pakartoto Įstatymo knyga 34,1-5

Vakar kalbėjom apie matymą. Dievas dažnai naudojo šitą būdą ir tai esminis žmogaus poreikis - matyti. Visada vesdamas žmones, Dievas sakė - žiūrėk. Kai kada rodydavo, kai kada leisdavo matyti patiems, Dievas žino, jei žmogus pamato, jis gali eiti ir gali tikėti. "Abramai, pažiūrėk į dangų",- liepia Dievas, norėdamas, kad Abramas patikėtų jo pažadu. Matydamas žmogus gali įveikti tai, ko šiaip neįveiktų, ypač jei tai parodo Dievas. Tiesa, ne visada žmogiška prigimtis pasiima matymo jėgą - prisiiminkim Kanaano žvalgus - Dievas leido patiems pamatyti žemę, tačiau 10 iš 12 pasakė:"O taip, žemė puiki, tačiau tai neįmanoma". Visdėlto, Dievas norėjo, kad žmonės pamatytų, kad žemė puiki, o kas įmanoma ar neįmanoma palikti jam.
Žinot, matymas turi tokią jėgą, kad Steponas, užmušamas akmenimis, nesipriešino ir neverkė, o pasakė:"Matau atvirą dangų...".
Ir paskutinis - Mozei prieš mirtį Dievas parodo žemę. Kodėl parodo? Todėl, kad jo gyvenimas būtų užbaigtas, kad jis nesijaustų kažko nepadaręs ir neįveikęs. Viskas iki galo - Mozė buvo pasotintas gyvenimu būtent todėl, kad pamatė.Biblija sako, kad Mozė "iškeliavo ramybėje".
taigi, mums išlieka esminis klausimas - ar mes matome Kanaana ar einame, ar gyvename kaip šuo šulinyje? Reikia matyti...

In Memoria

Pasigailėkit žiogelio
Vedamo ant rudens ešafoto
Smilgos aukštai iškėlė
Savo kardus
Lietaus šuorai čaižo
Pasmerktąjį
Audra kriokia:
“Nuosprendis neapskundžiamas”...
Pasigailėkit,
Negi sunku,
Be to, ir nekainuoja...
O po visko
Jį nutempė
Už tvarto
Kur ir radau
Vėjas nuobodžiaudamas
Sklaidė laikraštį
O dangus
Tirpdė dramatišką
Savo spalvą.
Supratau –
Visiems nuobodu.

Spalvos

Kažkada skaičiau interviu su vienu žmogum. Jis pasakė tokią mintį - aš žinau, kur yra mano laimė, kokios ji spalvos ir kvapo. Kažkaip nusišaipiau tada, kas do durnumas, bet kuo tuoliau, tuo dažniau šie žodžiai išlįsdavo.
Pagalvojau - kažkam laimė turi spalvas, turi kvapą. Kažkam laimė turi konkrečią išraišką. Kažkas labai konkretus.

Komoda

Kažkaip paskutiniu laiku labai jau daug darbų.Va padarysiu ką seniai norėjau, įdėsiu komodos nuotrauką. Suvestinė - radau palėpėje, ūkiniame pastate, kainavo 30 litų, bet darbo kol atnaujinau - visa savaitė.

Mažos laputės

"Sugaukite lapes, mažas laputes, kurios gadina vynuogynus"
Giesmių giesmė 2,15

Pagalvojau, kad yra du kenkimo būdai - visiškai nebūtinas sunaikinimas. Jei dramblys įsiverštų ar karvė į vynuogyną, jį ištryptų ir sunaikintų. Paikeistų visas vynuodyno vaizdas ir aišku, kad iš tokio vynuogyno nieko nebegali tikėtis.
O kitas būdas - mažos laputės, kurios per žydėjimą ir po jo, nuskabo pakenkia vaisiams. tiesiog nukanžioja, aplaižo uogas. Ateini, viskas kaip ir gerai, bet viskas vis tiek sunaikinta. Mažos mažos gražios ir simpatiškos laputės...
Kas užkerta kelią žmonėms į žmones? Drambliai? Buivolai?
Ne, mažos laputės - maži nesusipratimai, žodžiai, apkalbos, mylimas mūsų ego. Ateini į vynuogyną ir tiesiog žinai, kad ten jau slankioja mažos laputės, nes nesaugojai, tvorą praardei ir suėjo, žinoma, mus sužavėjo jų kailis ir grakštumas, bet uogų jau gali ir nebūti.
Iš kitos pusės, lapučių neprisiveistų, jei nors kiek daugiau vertintume kitus ar galimybes.Tikiu, kad visi gauname galimybių gyventi plačiau ir pakelti nosį nuo savo vagos ir bulbių krepšio, bet kartu matau, kad dažniausiai tas galimybes leidžiame sunaikinti ne drambliams, o tiesiog laputėms.

Dienoraštis

Yra laikas. svarstau, kam yra laikas -būti, išeiti į nebūtį ar ateiti iš nebūties.Žinau, kad yra laikas, bet prasmė yra ne tame, kad virkauji, kaip laikas eina, bet pažinti laiką.
"Jis jiems atsakė: “Atėjus vakarui, jūs sakote: ‘Bus giedra, nes dangus raudonas’,
ir rytmetį: ‘Šiandien bus lietaus, nes rausta apsiniaukęs dangus’. Veidmainiai! Jūs mokate atpažinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne". Mato 16
Va taip va, Ciapai, kiekviena išmintis pamatuojama paprastais dalykais. Laikai save išmintingu - imk ir pasakyk, koks dabar laikas. Moki skaityti laiko ženklus? Nemoki, sėsk ant užpakalinių kojų ir mokykis pažinti.
Vasarą dvi moterys pasišovė padėti tapetuoti kaime. Tačiau pasirodė, kad nė viena nėra normaliai tapetavusi. taigi - suma sumarum, su apmokymais, rodymais, matavimais ir patarimais per 2 valandas priklijavom 2 juostas. Na, galvoju, mano darbas padarytas, eisiu dirbt kitur. Tačiau kaip nustebau, kai po kiek laiko sugrįžęs radau pažįstamą vyrą, kuris irgi atvažiavo padėti, stovint ant tabutetės ir klijuojant, o abi mano damos apačioj stovėjo ir rėkė - ne taip, ne taip, va taip brauk, va cia raukšlė, ne ten ir t.t.
Vaizdas buvo daugiau negu komiškas, pagalvojau, tai mums visiems būdinga - kaip puikiai matome, kas ne taip yra, kai daro kiti, , bet patys priklijuoti, nemokame ir negalime.
yra laikas tau, yra galimybė pažinti laiką ir nelaukti.

Apie smurtą mokyklose

Pastarosiomis savaitėmis plačiai nuskambėjo dvi žinios, susijusios su mokykla - Vilniaus Volungės pradinėje mokykloje įvyko incidentas, kuomet antraklasis esą sužalojo kelis mokinius – tada devynmetis netramdomas siautėjo mokyklos koridoriuose su peiliu rankoje, užpuolė ir sužalojo tris bendraklasius. Vaiko esą negalėjo sutramdyti nei mokytojos, nei direktorė – pedagogės tiesiog užsirakino nuo siautėjančio mokinio.
Visose Lenkijos mokyklose užpraeitą penktadienis buvo paskelbtas gedulas - mokyklose išrikiuoti mokiniai, valstybės vėliava su gedulo kaspinu nuleista iki pusės stiebo. Taip Lenkija pagerbė nežaboto smurto auką - Gdansko gimnazijos moksleivės tragišką mirtį. Neatlaikiusi bendraklasių patyčių, kurie visos klasės akivaizdoje ją išrengė ir imitavo lytinį aktą, mergaitė pasikorė.
Kai šitos žinios stebino ir atrodė tolimos nuo mūsų, kaip retkarčiais įvykstantys pasišaudymai JAV mokyklose, atsitiko taip, kad ir anykštėnas moksleivis iš J.Biliūno gimnazijos atsidūrė Panevėžio ligoninėje, nukentėjęs nuo kitų mokinių.
Kaip paprastai būna tokiais atvejais, galima nueiti paprasčiausiu keliu ir apkaltinti vieną mokyklą, kad nesprendžia problemos. Tačiau manau, vargu ar tai teisinga, nes mes artėjame prie to, kad šita problema jau bus ne tik vienos mokyklos, bet ir visos visuomenės – žinau atvejų, kai pradinukai ir į kitas rajono mokyklas nešdavosi peilius, kad apsigintų, tiesa, tėvai laiku pastebėdavo ir tie skandalai neiškildavo į viešumą.
Spręsdami, kaip pažaboti smurtą, visada atsidursime kryžkelėje –iš vienos pusės yra vaiko teisės, iš kitos – drausmės griežtinimas. Ko gero, paprasčiausia prevenciją ir smurto tramdymą sieksime pažaboti atiduodami “vadžias”į policijos rankas taip, kaip numirėlius atiduodame laidojimo tarnyboms. Patys rankų teptis nenorime – yra tarnybos.
Vasarą važinėjant po Europą patyriau keistą jausmą – net juodaodžių imigrantų rajonuose jautiesi žymiai saugiau, negu vidurnaktį eidamas per A.Baranausko skverą. Kodėl? Todėl, kad ten nesimato girtų žmonių, girti tik valkatos, o net pankai, jei susiduri netyčia su jais, pirmi pasako:”Atsiprašau”, tuo tarpu čia iš golfuko išlipęs tvarkingas jaunuolis užstaugtų:”Kas yr?”. Neabsoliutinu, kad ten gerai, o pas mus – tik blogai, bet agresijos ten mažiau per pusę. Mūsų kultūra agresyvi alkoholiniu pagrindu.
Aišku, kalta televizija ir visi kiti faktoriai, tačiau labiausiai kalta situacija, kai absoliučiai nėra jokių nepajudinamų vertybių, viskas yra perkama ir viskas parduodama. Paradoksalu, kad kuo daugiau šiuolaikiškėjame, tuo labiau ir primityvėjame – jėga ir pinigai lemia gyvenime vis daugiau.
O jei norime pasikeitimų mokyklose, turime įvertinti, ko iš jos norime – visuomenė tikisi, kad išauklės ir išmokys vaikus, bet neduoda mokytojams jokių poveikio priemonių. Mokytojas panašus į tarybinės armijos kareivį, kurį karininkas atvedė ir pasakė:”Po pietų čia turi būti tvora, statyk”. Tiesa, nei vinių nei plaktuko, nei lentų jam niekas nedavė…
Jei mokytojas nusuks besiformuojančiam chuliganui ausį – kriminalas, jei užrėks –psichologinis smurtas. Užuot padėkoję, kad suvaldė chuliganą, tėvai bėgs į tarnybas ir skųsis, kad žaloja vaiko asmenybę. O “asmenybė” gali paskyti “Eik tu š… ir ką tu man padarysi, gal barsi?”. Beje, mokytojai tokioje padėtyje, kad net pašalinti ne tik iš mokyklos, bet ir iš pamokos chuligano negali - “vaikas” turi būti pamokoje.
Nesu už bausmes, bet tuščias humanizmas mane irgi erzina – pametama, kad nebaudžiamumas žmogų žaloja labiau negu raudona ausis ar sprigtas.
Mano mokykloje tokios problemos buvo sprendžiamos paprastai – nuskriausi mažesnį ar kelsi skandalus, išvadinsi kuo nors mokytoją moterį – mokytojai vyrai susirinks, pasikvies ir tiesiogine prasme gausi per kelnes. Tvarka buvo, nereikėjo ir Pakso.
O kol mokykla yra bejėgė kaip kūdikis patariu pedagogams nuo ginkluotų peiliais mokinių užsirakinti, nes bandys sutramdyti –naudos jėgą, o naudos jėgą – kriminalinis nusikaltimas, svarstymai, tyrimai, darbo netekimas.Be to, ir pavojinga, skambinkite policijai.

Kartais Dievas užduoda klausimų

Ar išmatavai žemės platybes? Atsakyk, jei visa tai žinai.
Kur yra kelias į šviesą, kur gyvena tamsa?
Ar gali pasiekti jų ribas ir surasti taką į jų namus?
Aišku, tu žinai, nes tada jau buvai gimęs ir gyveni nuo amžių!
Ar buvai nuėjęs į sniego sandėlius ir sandėlius krušos,
kurią laikau sielvarto metui, karo ir kovos dienai?
Kur yra kelias, kuriuo ateina šviesa ir iš kur pakyla žemėje rytys?
Kas nustatė lietui ir žaibui kryptį,
kad lytų negyvenamose vietose, dykumose, kur nėra žmonių,
drėkintų tuščią ir apleistą žemę, kad želtų žolė?
Ar lietus turi tėvą? Kas pagimdė rasos lašus?
Kur gimė ledas? Kas pagimdė šerkšną po dangumi?
Kodėl vanduo sukietėja į akmenį ir gelmių paviršius užšąla?
Jobo knyga 38; 18-30

Puodai

Prieš kurį laiką, man gražūs tapo seni puodai, tad ėmiau kur radęs juos vežti. Visai gražu, bent man.

Skaitau pranašus

Pastaruoju metu skaitau pranašus.
Dievas siųsdavo pranašus dviem atvejais - kai tauta nusigrybaudavo, ir po to eidavo nelaimės, ir nelaimių metu, kad ragintų sugrįžti.
Izaijo knygoje rašoma:"Kodėl atėjęs Aš neradau žmogaus? Aš šaukiau ir niekas neatsiliepė. Argi mano ranka sutrumpėjo gelbėti? Argi neturiu jėgos išlaisvinti?"
Ši knyga parašyta tada, kai Izraelis ištremtas, Jeruzalė sugriauta, visiškas sunaikinimas.
tada ateina Izaijas ir sako: "Tauta bus sugrąžinta, Jeruzalė atstatyta" - visiškai fantastiški ir neturintys jokios logikos ir jokio realaus pagrindo dalykai - kaip mums kas nors pasytų, kad bus atkurta Lietuva iki Juodosios jūros. Tiesa, kai kalba Dievas savo tautai, tai ir įvyksta.
Galvoju apie šiuos laikus ir apie mūsų vargus ir nelaimes, mums irgi skamba šitas priekaištas "Kodėl atėjęs Aš neradau žmogaus? Aš šaukiau ir niekas neatsiliepė. Argi mano ranka sutrumpėjo gelbėti? Argi neturiu jėgos išlaisvinti?"
Nėra negalimų dalykų su Dievu, Dievas ateina į mūsų nelaimes ir pasiruošęs iš jų išvesti.
Tik kur būnam mes? Dievas ateina, o mes verkiam kampe, mes per daug užsiėmę savo vargais, skurdu, tragiška lemtim, kad atsilieptume šaukiami. Mano galva, tai pagrindinė priežastis, kodėl net tikintys kartais gyvena nelaimingai - jie neturi laiko atsiliepti, jų nelaimės didesnės, jie realistai, mato tik tai kas yra ir realiai vertina padėtį.
Bet žinot, žydai buvo sugrąžinti, o Jeruzalė atstatyta. Jei mūsų bėdos mažesnės už tremtį, vergovę, ar neturėtume tikėtis atstatymo?

Skelbimas

Parduodu kuparą, perku plytas.

Kaip vakar pas mus snigo

Budėjimas

Šeštadienį miegojau kaime. Gal tikslaiu pasakyti ne miegojau, o budėjau. Kaskart pirmą naktį patiriu tą pačią būseną - suvokiu kad miegu, bet įspūdis toks, kad nemiegu. Žiūriu kaip miegu nemiegodamas, girdžiu garsus ir skaičiuoju viens du trys kaip lėtai slenka laikas. Tačiau paradoksas - pailsiu geriau negu daugiabutyje.
O iš ryto laukė sniegas - snigo dideliais kąsniais ant pušyno, liuks laikas. Dabar žiūriu, kad ir internetas atsigavo, nes buvo porai dienų mūsų kaime nusmigęs. Gal irgi miegojo budėdamas?

Kaulai

Taigi, mane vakar pakėlė arba pažemino iki kriminalinių naujienų, tikslaiu bandė, bet nerandu atsakymo. deja, nuvyliau didelį pasitikėjimą man parodžiusius vadovus.
O buvo taip - liepė važiuot į vietą, kur kasdamas vandentekį žmogus rado kaulų ir iškvietė policiją."nuvažiuok, ten vietoj rasi",- pasakė man.
taigi daugiau kaip valandą klausinėjau:"gal kaulu matėt, sakot ne, gal girdėjot, irgi ne". Taigi grįžau be kaulų... Kriminalai ryškiai ne man - neturiu uoslės kaulams.

Himnas

Yra valstybinių himnų, mokyklos, organizacijų ir t.t. Bet patį apie juokingiausią himną aš girdėjau prieš porą metų - prisiminiau šitą istoriją kai važiavau pro antkapinių paminklų dirbtuvę.
Sodyboje padėjęs dirbti tos paminklų dirbtuvės žmogus keikėsi, burbuliavo ir leido kitokius garsus pasakodamas(toj dirbtuvėj jie su savininkų dviese tedirbo), kad užuot ieškojęs užsakymų savininkas jau visą savaitę brazdina gitara ir kuria cecho... himną "Mes prisiminsim jus ilgai".
Galima įsivaizduoti - tamsi patalpa, antkapiai, rūksta buržuikė, o žmogus kuria himną paminklų dirbtuvei. Labai juokiausi, nors ar ne žavu, kad žmonės kūrybingi?

Kai aš buvau nacionalistas

Prisiminiau, kalbėdamas, apie tautą, vieną epizodą iš savo gyvenimo - buvau aršus nacionalistas, palyginus su murzininkais, tai jie išvis tik šiuolaikinis produktas - marširuoja tik per mitingus ir kai juos filmuoja televizija. O ir "kaunasi" už lietuvybę tik keikdami žydus(kurių Lietuvoj beveik nebėra), nes tai garantuoja patekimą į eterį.
Mano nacionalizmas buvo aršus ir tylus, deja, paremtas neapykanta - nekenčiau valdančios tautos - rusų. Gal ne tiek pačių rusų, kiek ideologijos, kuri keliavo ant šitos tautos ir ekspansija jos buvo ryški.Gal niekas nebeprisimena, bet rusų kalbos mokytojai gaudavo didesnius atlyginimus, studentai - didesnes stipendijas, o atvažiavę iš Rusijos specialistai - butus, kai lietuviui reikdavo laukti 15-20 metų.
Bet tiek to, turiu nemažai pažįstamų, kurie yra rusų tautybės, negaliu pasakyti apie juos nieko blogo - nei jie blogesni, nei geresni - tiesiog žmonės.Bėgant laikui išmokau atsirinkti ir atskirti.
Va, tai tas vienas iš epizodų (visų šlovingų savo žygių kovoje už lietuvybę nepasakosiu,nes jų, kaip ir partizanų,einant metams ir tolstant jaunystei tik daugėja:-), kurį prisiminiau - tais laikais, kai "Vakaro žinios" dar nebuvo olialia tomkaus laikraštis, o ir išeidavo tikrai vakare,prie jo eilės budavo, pirkdavau du egzempliorius - lietuvišką ir rusišką. Lietuvišką pasilikdavau, o rusišką -iškart perplėšdavau ir šiukšliadėžėn stebint eilei.
Kas gali paneigti, kad ne dėl to griuvo SSSR?:-)

Apie tautą ir purvą

Tačiau Rūta atsakė:
“Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas – mano Dievas".
Rutos knyga

Kai Naomė Rutą įkalbinėjo grįžti atgal, ji atsakė "Tavo tauta yra mano tauta".
kaip svarbu būti tautoje ir turėti savo tautą, juk Ruta net nežinojo, kokia ta tauta, ar turtingi, ar ten visi dori ir turtingi, ar daug kvailų ir t.t. Ji nusprendė būti tautoje ir šiandien vis dar minimas jos vardas turbūt dėl šios priežasties.
Apie tai pagalvojau, kai aptikau, kad Lietuvoje yra atvirkščiai - mes neturime tautos. dauguma elgiasi ir gyvena ir kalba taip, kaip neturėtų savo tautos, o tik savo interesus. Individualizmo amžiuje būti tautoje reiškia būti atsakingam už kitą. Daug paprasčiau rodyti į kitus ir šaukti - "aš ne toks, jie ne mano tauta ir aš su jais nebūsiu".
Kai kuriems piliečiams tai tampa net savotiška religija - nesusitepti su tautos purvu, o žiūrėti ir komentuoti per kokį purvą ir dykumą jie klampoja ir taip užsidirbti sau šiek tiek dividendų.
krikščionys yra atskira tauta, kuri vis dar eina ir yra virš tautų. Kiek pastebiu, vis dėlto, būtent krikščionys nesikrato savo tautos purvo ir nesigėdija savo kūniškos tautos. Kurį laiką pats mėgavausi - lietuviai tokie, anokie ir t.t. Tačiau mane sustabdė - lietuvių purvas yra tavo purvas. Taip ir yra.

* * *

Viskas perpus
Tuščias dangus
O juk norime gyventi švariai.
Kai galvoji, kad esi lapas –
jautiesi kaip puslapis
O kai esi užtikrintas taškas
Aptinki, jog tik daugtaškis...
Ir skaudu
Ir saldu –
Tiek esi nepažįstamas
Tiek pat ir svetimas

Postmodernistinis peizažas

Spalis atiduoda šilumą už vėlyvą pavasarį. Gerai, kad bent gamta užjaučia žmones, jei jau Lietuvoje iš valdžios nesulaukiame palankumo. Medžiai meta lapus, posmtmoderniai apibarsto egzistencialistišką mūsų būtį liūdesiu...
Išeivių internetinės svetainės vadovas Aivaras Citronas pasakojo, kad gyvendamas Anglijoje suprato, kad iš tėvynės tautiečius veja ne tik ekonominiai nepritekliai. Bet dažnaiu veja šaltis. Šaltis žmonių santykiuose, darbdavių nesiskaitymas ir perspektyvų nebuvimas.
Pasak A.Citrono, paradoksalu, kad žmonės kartais daug komfortabiliau jaučiasi svetur, o ne čia, jau nekalbant apie materialinius dalykus - pasak jo, po keleto užsienyje praleistų metų grįžti jau reikia valios pastangų – užsienyje šilčiau.
Panašu, kad nors vasarą mus vargino karščiai, o ruduo šiltas, žiema bus kaip reta šalta. Jau dabar daugelio oda pašiurpo, kai benzino litras buvo viršijęs euro ribą, mano įsitikinimu, šita kaina anksčiau ar vėliau grįš. Be to, dėl brangstančių dujų trečdaliu gali brangti šildymas, pranešama, kad nuo kitų metų 42 procentais brangs elektra, per metus malkos pabrango 60 procentų. Visam šitam fone dar ir politinis nestabilumas, Europos Sąjungos uždaryti vartai į euro zoną, didėjančios prekių kainos, o dar Valstybės skolos užsieniui šiandien vienam Lietuvos gyventojui jau „prikaupta“ už 4000 litų...
Kitos šalies gyventojai gal pultų į depresiją, tik ne lietuviai, esame užgrūdinti ir atsparūs. Išgyveno Lietuva blogesnius laikus, išgyvens ir Nepriklausomybę. Tik neaišku, kiek dar mokėsime kainą už tai, kad patys valdžion išsirenkame žmones, kurie beveik nieko nedaro dėl tautos, bet daug – savo rinkimų kampanijos finansuotojams, kurie pateikia vis įžūlesnius prašymus. Jau kuris laikas skamba žinia, kad pramonininkų atstovas Bronislovas Lubys, aišku, išreikšdamas pramoninkų interesus, siūlo įteisinti Lietuvoje 60 valandų darbo savaitę. Kitaip sakant, 5 dienos po 12 valandų. Žiūrėk, politikai ims ir įteisins, juk ar ne verslas finansuoja juos per rinkimus? Bet aš manau – įteisins, vis tiek išgyvensime. Netgi tyčia išgyvensime ir net protestuoti neisime.
Todėl rimtai ar nerimtai, bet tenka konstatuoti – gyvename šalyje, kurioje gali bet koks reišinys virsti bet kuo – kas atrodė absurdas- tampa įstatymu, o kas buvo įstatymas, bus laikoma vos ne nusikaltimu. Bet nieko nepadarysi – tokia yra gyvenimo postmodernistiniame pasaulyje kaina.

Einamieji reikalai

Žiūriu blog'as mėgsta vis kokių staigmenų išmesti, šiandien net man komentuoti neleidžia. Nagi dabar pabandysim į naują įrašą.

Gotai. Laidotuvės

Vakar dalyvavau pagrabe. Norim ar nenorim, kartais tenka pabūti tokiuose renginiuose.
Kaip tokiais atvejais būnba, tarp bendradarbių kilo diskusija kaip ir kada bei kaip norėtų numirti.
Bet taikliausiai į moterų lyrinius ir teisingus iš pirmo žvilgsnio :"Aš norėčiau... kad nebūčiau našta... ir t.t.",- atsakė bendradarbis:"Ko gero nė vienas nenorėtų mirti".
Taigi, visi esam šiek tiek gotai, kartu aiškiai matyti, kad mes tokie svarbūs, kad norėtume sureguliuoti net pačią mirtį.

Mokymai Birstone

Birstonas. Zurnalistu mokymai. Ko ismokau? Beveik kaip pas mama jauciuos - maitina sociai, miegu kietai, o sako, kad vogti negrazu, o jei jau reki, tai rek taip garsiai, kad ir kiti girdetu.

Vaikai moko kartais

Kai pavargstu mokyti savo vaikus, imu iš jų mokytis.O jie labai neblogi mokytoijai, jei nustoji juos gainioti ir imi įsiklausyti, kaip jie mąsto. Šiandien visi skuba, o Verionika mažoji kažką krapšto ir sako"štatau vištytėm kur gyventi". Tai ir pamoka - yra svarbus darbai, bet yra ir svarbesni:)

Pagarbą senjorams -darbais

Dalyvavau įvairiuose renginiuose mokyklose, bet uždarant mokyklą pasitaikė būti pirmą kartą. Staškūniškio pagrindinės mokyklos likimas nuskambėjo plačiai. Kaltų nesurasime, turbūt kaltė yra visų, o pirmiausia priežastis ta, kad rajono gyventojų vis mažėja, jaunos šeimos išvažiuoja. O su šituo reiškiniu nepakovosi. Prisiminiau, kaip sovietiniais metais žiūrėjau filmą apie Suomijos kaimus, kaip suomiai džiaugiasi kiekviena jauna šeima ir kiekvienu vaiku – vienas seniūnas džiaugėsi, kad pagaliau po 10 metų kaime vėl yra 2 maži vaikai. Tada tai atrodė tiesiog egzotika ir taip toli nuo mūsų. Tačiau, panašu, kad tokia pat situacija kartojasi ir Lietuvoje, deja, negalima teigti, kad vaikus imame vertinti. Mokslininkų atliktais tyrimų duomenimis, Lietuvos vaikai yra nelaimingiausi Europoje. Mus lenkia net daug skurdesnių šalių atstovai. Ir tai visai suprantama – negaliu patikėti, bet kai kurie Anykščių pirmokai mokytojai pasakoja, kad jiems niekas neskaito pasakų, jie neturi nė vienos knygutės.
Taip pat į praeitį, o ne į ateitį orientuota ir šalies politika. Priežastis paprasta – vaikai balsuoti neina, o pensininkai – visada. Šiame fone pritrenkė Vilniuje vykęs piketas, kai pensininkai, iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkę prie Seimo, reikalavo valdžios grąžinti anksčiau neišmokėtas pensijas. Reikalavimus pensininkai išdėstė rezoliucijoje. Beje, pensininkų atstovai rado ir išeitį, kaip jiems pakelti pensijas - reikalavo daugiavaikėms šeimoms nutraukti išmokų mokėjimą.
Kuriamos nevyriausybinės organizacijos Lietuvos pensininkų sąjūdis pareiškė:“Mes rezoliucijoje pareikalavome likviduoti pašalpų sistemą daugiavaikėms šeimoms ir pirmiausia – asocialioms šeimoms, kurios vaikus peri tam, kad gautų pašalpas, kurias vėliau prageria. Čia yra tautos tvirkinimas. Mes gaminame debilus ir imbicilus”.
Sako, kad išmintis yra žilo plauko palydovas, tačiau tik savo pensijomis užsiėmę garbaus amžiaus žmonės nežino, kad be 50 litų už vaiką jokių kitų pašalpų ir daugiavaikės šeimos negauna, joms, skirtingai nuo pensininkų, nekompensuojamas šildymas, jos negauna pigesnių vaistų, neturi jokių išimtinių teisių, jos negavo ir butų, kolektyvinių sodų, nebuvo įdarbintos priverstine tvarka – jaunimas turi viską užsidirbti pats... Manau gaudama tuos 50 litų už vaika kiekviena daugiavaikė šeima jaučiasi taip tvirkinama, kad gėda ir kaimynui į akis pažiūrėti…
Žinoma, nesakau, kad visi žilagalviai mąsto taip piktai ir savanaudiškai, kad nemato, kaip sunkiai gyvena jų vaikai ir anūkai, kaip tie apsišaukėliai, kalbantys visų pensininkų vardu ir prie Seimo giedantys “Marija, Marija” ir reikalaujantys atimti iš vaikų išreklamuotus 50 litų, tačiau čia aiškus ženklas, kas Lietuvoj turi įtaką ir kas svarbiau Lietuvos politikams. O jiems jau laikas atsibusti – Staškūniškis – tik pirma kregždė, kas laukia Lietuvos, jei šeimomis ir vaikais nebus pasirūpinta reikiamai – vieną dieną vaikų nebeliks, nes už tai, kad šeima tėvynei augina pilietį, valstybė sumoka mažiau, negu ūkininkui už karvę žindenę ar žiemkenčių hektarą. Vaikus neapsimoka ekonomiškai auginti – per daug išlaidų, blogas biznis, o 50 litų yra mažiau negu kainuoja nauji vaikiški batukai.
Žinote, kai pagalvoji, o juk karvėms pasakų skaityti nereikia, nereikia spręsti jų problemų, aiškintis dėl jų elgesio, pirkti joms rūbus, lydėti į mokyklą, nupirkti dviratį, migdyti, prausti, guosti, vežioti į ekskursijas ir t.t. Valstybei išties žymiai labiau apsimoka augintinti karvių bandą. Tik bėda, kad valstybė taptų tokiu atveju galvijų valstybe.
Bet kuri situacija reikalauja sprendimo - darbovietėje esame du vadinamieji daugiavaikiai, taigi pasitarę nusprendėme, kad problema rimta ir jei jau kai kurie pensininkai taip blogai gyvena, galime skirti tuos vaikų pinigus bet kuriam besikreipsiančiam pensininkui, nes vaikus ne dėl naudos auginame. Tik paimti juos reikės iš vaikų rankos. Manome, kad tai bus puiki auklėjimo priemonė vaikams, kai jie galės savo pinigus skirti gyvenantiems sunkiau seneliams. O ir bočiai galės pajusti, kad vykdo teisingą misiją – stabdo “tautos tvirkinimą” pinigais.

Meno tikslas

Jei jau prakalbom apie mena, tai stebėdamas visą vyksmą, galiu pasakyti, kad menas turi savotišką lanką, kurį brėžia nori to ar nenori.
Visos bėdos prasideda tada, kai menas pameta pradinį tikslą. Pradinis - tarnauti žmonėms ir atspindėti grožį. Tuo gali įsitikinti nuėjęs į bet kurį muziejų. Menas gali būti ir bjaurus, tačiau jei jis išlaiko pradinį tikslą tarnauti žmogui, jis nepraranda paskirties.
Visa bėda - menas linkęs nuo to tikslo nusišalinti ir tampa pats sau objektu. Tai pirmas žingsnis.
Antras - tada jau nebeužtenka tik to - menas nori, kad jam tarnautų.
Trečias - kadangi nepavyksta įgyvendinti - tokiu atveju jis vėl grįžta prie žmogaus, tačiau stengiasi tenkinti puolusią žmogaus prigimtį, instinktų lygmenį.

Suma sumarum - tik tas menas, kuris tarnauja žmogui ir atspindi grožį, sanklodą pasaulio yra sveikas ir naudotinas, visa kita - nuodai vienokia ar kitokia forma, liudijancia ne kūrybinguma, o kūrėjo degradacijos laipsnį.

Laikas menui

Manau, laikas pakalbėti apie meną ir menininkus. Nebūsiu populiarus, bet pasakysiu, kad vis dėlto didžioji dalis menininkų yra absoliutūs grubūs savanaudžiai ir mižniai elementarūs. Bando prakišti į kitų galvas pasaulį, kuriame negyvena, o patys nė nesiruošia taip elgtis, kaip reikalauja iš kitų.
Pora pavyzdžių - prieš kiek laiko atsisakiau skaityti Vidmantės Jasiukaitytės man vieno žmogaus siūlomą straipsnį, kuriame ji graudena dėl dabartinės materialistinės pasaulėžiūros, supuvimo ir t.t. Taip jau sutapo, kad atsisakiau ir skaityti jos "Golgotos vynuoges" ar kažkaip panašiai pavadintą knygą. Aišku, atsisakyti visada nemalonu, bet žmogui paaiškinau "Nesiruošiu gaišti laiko dėl falšo". Žmogus aišku įsižeidė, koks aš nepraustaburnis, be to nieko apie ją nežinau...
na, kaip kilęs nuo žagręs turiu tokią privilegiją, kad kartais pasakau, ką galvoju. O šią savaitę pranešė - ta pati lyriškoji ir kriščioniškoji Jasiukaitytė išsilupo sau antrą sklypą Vilniuje kaip signatarė.
Priminkite, kad paskambinčiau tam žmogui, gal pavyks save reabilituoti:)
Kitas mane paralyžiavęs faktas - policija nutraukė vieną meno pasirodymą, kuriame turėjo būti žiūrovų akivaizdoje papjautas avinėlis. Nepatenkintas "menininkas" purškė, kaip jo nesupranta, kaip nepasiruošusi publika ir t.t.
Žodžiu, ką galėčiau pasakyti - yra riba tarp meno ir yra riba tarp idiotizmo ir brutalumo. Nebūtina visiems bandyti įžvelgti meną ten, kur tik idiotizmas. Kas man neramu - idiotizmo apraiškų mene sparčiai daugėja, kaip daugėja ir save vadinančių "menininkais". Tiek to, einu tapyti gatvėje iš dulkių...

Berlynas

Buvau ir Berlyne ir net prie Brandenburgo vartu nufotografavo. Va ir be reikalo mokykloj nesimokiau -išliko tik "ain cvai drai", bet ir to užteko kavai užsisakyti:) Mokykitės, vaikai, mokykitės:)

Kuo gyvenu

Kažkuo reikia gyventi - judėti, dėlioti taškus, vykdyti projektus, padėti ir prašyti pagalbos. Tačiau šalia mūsų išorinio judėjimo yra ir vidinis, ką tu jauti, kur link nukreiptas tavo vidinis žvilgsnis.
Pastaruoju metu gyvenu vienu - Jėzus yra pilnas malonės. Biblija kalba:"mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos".
Daugiau apie nieką ir negalvojų - Jėzus pilnas malonės, pilnas pilnas pilnas, pilnas tiesos, pilnas gerumo man ir kitiems. Kai liūdžiu,Jis pilnas malonės, kai kenčiu ir džiaugiuosi - Jis pilnas malonės.Jo ranka visada ištiesta man. Taip pradedi matyti Jo šlovę, matyti vidumi, matyti, kokia didelė Jėzaus šlovė.
Kai žmonės sako, ką daryti, kaip gyventi ir kaip viskas blogai - reikia sakyti viena-Jėzus pilnas malonės ir meilės, čiupkit jo ranką. Ar tai sunku?
Nemačiau nė vieno įsimylėjusio vyro, kuriam būtų sunku vaikščioti įsikibus į mylimosios ranką. O įsimylėti negali, kol nepamatai šlovės.
Dievas nė vieno neverčia tikėti, Jam nesvarbios mūsų religinės pažiūros, bet Jam svarbu, ar mes turime tą pačią meilės dvasią, kuri ateina iš Jo. Todėl Jėzus Petro klausė:"Ar myli mane?".

Praha

Zlatoj ulyčkoj išbandžiau neįprastą amatą, manau visai sėkmingai, turėjau pasisekimą tarp pagyvenusių užsieniečių ir net gavau į savo ištiestą rankelą pinigėlių. Pasirodo, ne taip jau sunku prašyti.

Pirmas po kelionės

Biblija kalba, kad akys neprisipildys matymo - tai tiesa, fotoaparatas prisipildo, akys - ne.
Kelionė buvo ilga 5000 kilometrų per 5 šalis. Ką pamačiau? Turbūt svarbiau, ką supratau per kelionę.
Pirmą ką supratau -tu esi ne tas, kur esi ir kas esi, o tas, kas esi viduje. Tu gyveni ne ten kur esi, o gyvenini ten, kur gyveni. Gal skamba ir primityvokai, tačiau tai tiesa - vidinis mūsų gyvenimas žymiai svarbesnis, negu tai, ką pamatai ir patiri.
Kiek turėjau galimybių, skaičiau psalmes, nes kai atsiduri prie didelių pastatų, jie ima tau pamokslauti - aš esu didis, o kas tu toks, aš esu žinomas - o kas tu toks?
"Išaukštinimas neateina nei iš rytų, nei iš vakarų, nei iš dykumos.
Dievas yra teisėjas: vieną Jis pažemina, o kitą išaukština", - sako Psalmės.Tai buvo man atrama.
Pajutau, kad pasikeičiau - įdomiausi kiekvienam mieste man buvo ne muziejai ir ne kūriniai - įdomiausi yra žmonės. Niekada jokia Mona Liza nebus vertesnė už paprastą gatvės valkatą, o visas Luvras - už vaiką su balionėliu.
Iš kitos pusės - laiminau, atsiskyręs nuo grupės, kiekvieną miestą, nes ir gražiausiame mieste be galo daug gražių ir nelaimingų žmonių, kurių širdys laukia išdydymo.
Ir žinoma pasiilgau visų, kurie pas mane užsuka persimesti žodžiu, paurgzti ar net įkasti - turiu jums žinią - esat vertesni už Luvrą.

* * *

Vieną kartą
Atnešite sąskaitą
-Mesjė -
Tiek ir tiek.
Piniginėj - juokas
Ir ašara
Nors paimk ir tylėk.

Štai ko bijau
Krentant lapams
Kai visas auksas
Pigus
Gyvenimas - kaip automatas
Išmes produktą
Už grašius.

Oficialus pranešimas

Jūsų nuolankus tarnas nuo rugsėjo 16 dienos iki rugsėjo 26 važinės po Europa.
Varšuva -Praha - Paryžius - Briuselis - Berlynas.
Brangios ir nepakartojamos Darbo partijos kvietimu aplankys Europarlamentą ir t.t., taigi (kad jį kur) keliaus.
Nuo vaikystės keliaut nemėgstu, geriausia pozicija - prie namo sėdėt ir žiūrėt į tolį, bet teks keisti gyvenimo būdą ir t.t.
taigi, liūdėsiu be jūsų, o manęs laukia išbandymas didmiesčiais.

Štai koks

Štai koks šaunuolis apsilankė darbovietėj - prisipažįstu, visada simpatizavau šeškams, net kai jie mūsų vištas išpjovė - toks smalsus ir kartu žaismingas gyvūnas. Gal ir aš kada tokį turėsiu.

Kaip gyventi?

Išties kilo diskusija, kaip gyventi, kai aplink vienos netikusios sistemos. kai kas teigia, kad reikia but žmogum i žiūrėt į puikius žmones supuvusioj sistemoj. Be abejo taip, sutinku, yra toks kelias. Gal neminėjau, bet mano mamą per karą nuo rusų išgelbėjo rusai. "Ana naša doč",- įsikibo vyras su moterim ir neleido kareiviams isvesti, o tėvą - nuo vokiečių - vokiečiai - "išeikit iš bunkerių, paskui mus SS ateina, užmėtys granatom".
Taigi, žmogiškumas išties didelis dalykas, jaučių dėkingumą ir tiems rusams ir vokiečiams - jie buvo žmonės. Jie ir kaliniams tikriausiai duonos kąsnį savo atiduotų, bet varytų juos toliau.
Beda ta, kad gyveno tie geri žmonės tuo laiku, kai sistema vertė juos elgtis nežmoniškai ir beprasmiškai.Todėl manau, kad žmonaus gerumas nepakeis sistemos nereikalingumo.Visada buvau ir būsiu prieš sistemą.

Teologiniai klausimai anykštėniškai

Ei, nutilkit, teologai,seminarijų studentai, kai mano Verionika imasi teologijos. Anadien kepėm dešreles ir mano mažieji susigrūmė teologijos srityje. Žodžiu, kas kurį - pasitelkę visą žinojimą, kurį gavo maldų, susirinkimų ir skaitymų metu, savaip bando sudėlioti pasaulį.
Viskas prasidėjo nuo to, koks gražus dangus, po to buvo pereita prie Žemės, o baigėsi pragaru.
-Tėti, pragaras labai toli?,- klausė Mykolas, kai su Verionika nesėkmingai susirėmė šiuo klausimu.
-Ką tu, -iš karto nukirto Verionika,- pragaras - po Puntuko akmeniu:)

Tęsiasi

Tegu tęsiasi kas tęsiasi:) Įdėjau grindis pirčiai, sudėjau lubas tvartui, šiandien dedu langus ir duris. Tiesiog esu statybininkas, net pats stebiuosi, ir kas trečias dalykas kaip reikia ty tiesus išeina. Valio valio - tegyvuoja kūjo, plaktuko ir pjautuvo draugystė.

Su kuo kariauja Izraelis

Na gal aš kai ką ir papiktinsiu, bet manau, kad tai kas vyksta Libane - logiška seka. Nesu iš tų žmonių, kurie mano, kad karas - absoliutus blogis. Mano galva - absoliutus blogis yra nuolaidžiauti absoliučiam blogiui. Taigi, esu už Izraelį. Nesakau, kad visi veiksmai pateisinami, bet tai logiškiausia, ką jie gali padaryti - tie islamistai negaili nei savęs, nei kitų žmonių. Taigi, jie elgiasi taip, kad kuo daugiau aukų būtų, o durnas humanizuotas Vakarų pasaulis su siaubu žiūrinėtų ir tikras ir, kaip paaiškėjo, falsifikuotas ir inscenizuotas nuotraukas iš "kraupių žydų žudynių vietų". Tai vadinama propaganda, ji būtų veiksminga gal, jei nebūtų 9.11, žudynių Beslane, genocido Sudane, sprogdinimų Londone. Dabar ir išlepę vakariečiai jau ima kritiškiau vertinti islamišką propagandą, nes suvokia, kas už to slepiasi.
Katiušom ir kasamais Izraelyje jau seniai lijo ir kasdien, stebiuosi, kokie žydai buvo kantrūs iki šiol.
Paaiškinsiu paprastai - kai tarnavau Sovietų armijoj,artilerijoj, ten normatyvai buvo tokie - po artilerijos salvės(šaudydavom maždaug 11- 16 km atstumu nuo taikinio) turėdavai pasitraukti per 3 minutes. Tiek laiko užtenka, kad būtum susektas ir gautum atsakomajį smūgį, kitaip sakant - mirtis garantuota.Taigi, isivaiduojat veiksmą kitaip, nei piešia islamiška propaganda - pirma Hesbola neleidžia pasitraukt civiliams nors Izraelis išmėto lapelius, antra ima leisti raketas ne iš miško, o iš gyvenvietės,ką jie ir daro specialiai, atsakas garantuotas, aukos irgi - prašom ponai fotografai, mus okupantai sionistai bombarduoja.
Be abejo, karas nėra gėris, bet šiuo atveju tai neišvengiamas dalykas, kaip ir klaidos kare, išties nekaltų žmonių aukos. Bet besipiktinantys karu pameta iš akių vieną esminį dalyką - kas dėl to kaltas, ar Izraelis, kuris bombarduoja, ar Libanas, kuris leidžia gyvuoti banditų armijai savo teritorijoje, kuri puldinėja kitą šalį (juokinga, bet dabar Libanas paskelbė, kad mobilizuos savo armiją), ar islamistai, kurie išvis pametė bet kokį žmogiškumą, o mirtininkais net ruošia savo vaikus jau nuo 4 -5 metų?
Tiesa, kare nugalėtojų nebūna, nukenčia visi, tačiau leisti keroti blogiui, tai dar blogiau.

Va taip

Sužavėjo mano mažoji Verionika - žaidžia jie su broliu slėpynių. Verionika sako:
- Aš čia slėpsiuos už tėčio nugaros, o tu ateik manęs ieškot.
Nu šitą dar tylom praleidau, o po kiek laiko vėl sako broliui:
-Tu slėpkis spintoj, o aš tavęs ilgai nerasiu.

Atvirai sakant, net pavydu, kaip vaikams viskas paprasta.

Apie artimo meilę iš arčiau

Kalbant apie vieną rašytoją, čia man buvo mestelėta apie artimo meilę, jo, ko jau turiu tai turiu, ypač kas liečia kultinius rašytojus, aktorius, ir šiaip šviesuolius. Deja, turiu pasakyti, kad dažniausiai tie žmonės tampa žinomi vadovaudamiesi šio pasaulio sistema, puikiai įvaldę informacijos pateikimo meną ir t.t. Pav. manęs nė kiek nenustebino Melo Gibsono girti viražai ir keiksmai žydų atžvilgiu, nes atidžiau įsižiūrėjus ir taip matėsi, kad už to jo "krikščioniško" kevalo nėra turinio. Tik kyla klausimas, kaip čia išeina, kad krikščionys liko taip apgauti?
Kai daugelis spango apie "Kristaus kančios" gelmę ir sukrečiamumą, jau tada sakiau, kad ten ne filmas, o holivudo sado - mazohistinis niekalas,su antisemitizmo atspalviu, parodomoji M.Gibsono kaukė pelnui išsunkti. Aišku, tada tai buvo labai nepopuliarus požiūris, buvau apkaltintas bereikalingu kabinėjimusi ir nežinojimu, ko noriu ir nesupratimu bendro reikalo, galų gale ta pačia "artimo meilės stoka", nes buvo vos ne tikima, kad "visi netikintys po filmo susimąstys", pats Gibsonas dalyvavo po visą pasaulį krikščionių konferencijose ir pristatinėjo filmo ištraukas.
Aišku, dabar Gibsonas "tinkamai" atsiprašys, net "atgailaus", jei tik jam tai padės verslo reikaluose.
Va tokiems bajeriams aš meilės tikrai neturiu ir neturėsiu. Aišku, "spardyti" Gibsoną jau po laiko, galiu suprasti, kad girtas važiavo, kad girtas keikėsi ir dar visokių dalykų prišnekėjo, bet šito naudos sunkimo modelio - ne, puikiai jį pažįstu, kad ir kokiom formom jis pasirodo. Čia jau gal be manęs kaip nors apseis, atsiras daug užtarėjų.
O kaip nelikti apdurnintam - labai paprasta, Jėzus mokė:"Geras medis neduoda blogų vaisių".
Taigi į vaisius, o ne į medį reikia žiūrėti. Keistas būtų žmogus, jei natūraliai miške ieškotų vaisių priklausomai nuo medžio dydžio.
Juk yra atvirkščiai - vaisiai nepriklauso nuo medžio dydžio, o nuo rūšies:)

Atradimai

Keistų būna atradimų. Va atradau, kad paskutines dvi savaites prausiausi muilu su dėmių išėmėju:) Šiaip tai keistai jis atrodė- spalva, kvapas, bet pagalvojau, kad formatas - kaip vaikiško muilo,nu, pagalvojau, šiais laikais va kokių įdomių muilų gamina.Tik kai baigėsi - nueinu į sandėliuką naujo, ir apakau - gi dėmių išėmėjas. Žmonai, sakau "O ko tylėjai" Ta sako "kad aš juo nesiprausiau":) Va taip, galėjau būti sugraužtas iki pat kaulų, bet dabar bent jaučiuosi kaip visai be dėmių:)

Dabar būsiu čia

Kadangi man prasidėjo atostogois, mane dabar rasite čia- šitam pušyne. Jau pradėjau rengti naują alpinariumą, remontuosiu antrą pirtį, dengsiu lubas ir dirbsiu kitus praktiškus darbus. Ir žinoma, turėsiu daugiau laiko sau.
Vandens šulinyje dar yra, oras geras kol kas - žodžiu, liuks viskas, važiuosit pro šalį - užsukit.

Ar būna per vėlu?

Dažnai kalbėti yra nepatogu, nepatogu kažką sakyti žmogui. Tik vėlaiu gali įvetinti, kas ir kaip ir pamatai, kad ir kalbėti reikia ir paklusti reikia savo laiku - dažnai kitos progos nebebūna.
Vakar atbėgo pažįstamas - nelaimė, jo moterį, su karia dabar gyvena partrenkė mašina, komos būsenoj išvežė į ligoninę. Panika, ašaros - ta moteris turi 3 mažus vaikus, tėvas jų - pasikoręs, kitų artimųjų nėra. O tas pažįstamas pats nestabilus - jo tėvas pasikoręs, brolis irgi.
Nustebau, kad atėjo pas mane, nes mes tik keletą kartų kalbėjom, aš kažkaip nepatogiai jaučiausi, nes jie tokie praktiški žmonės, taigi tik rankom pamojavo - Dievas? Gal kada vėliau, gal į senatvę daugiau, va vaikus tik prie komunijos privesim, ir gana, mes labai užsiėmę, nereikia tos Biblijos ir t.t.
Praeitą šeštadienį jie irgi nenorėjo, nors buvo kviesti, užsiėmę... Galvoju, kad jei Dievas ragina, vadinasi yra priežastis. Ir ta priežastis ne ta, kad Jis gali nubausti, bet kad Jis mato grėsmę ir nori ją pašalinti iš gyvenimo žmogaus.
Kažkaip situacija šita mane prispaudė ir jaučiu, kad ją teks spręsti. Susirinkę vakar meldėmės. Paprastai, po maldos daugmaž žinom, kaip veiksmas pakryps, buvo ir rimtesnių situacijų, šį kartą - ne, ir nežinau kodėl. Viena tikiu - Dievui nė vieno iš mūsų mirties nereikia, o kiekviena nelaimė - šansas Dievui parodyti savo jėgą. Šiuo metu kai kurie iš mūsų pasninkauja už juos. Ir tikimės geriausio, tačiau kol kas tik tikimės, o iki tikėjimo dar keli žingsniai.Tam kad pakeisti situacija reikalingas tikejimas, nes Jėzus pasakė:"Viskas įmanoma tikinčiam", bet va tikėjimo Jis kol kas ir neduoda.

Posvesčiajietsia Mamke

Kadangi paskutiniu metu beveik nieks be Mamkos man komentarų nerašo, manaukad ji nusipelnė atskiro įrašo.
O kadangi ji dar ir poezijos sugadinta, bei nemėgsta veidmainystės, tai jai - eilėraštis iš pometies - viskas gali būt sumaišyta ir dar nepilnas, bet nors esmę perteikiu:)Parašė Šekspyras berods(anksčiau maniau, kad jis tik dramas rašė:).

Geriau netekti sąžinės visai
Negu atrodyt, kad esi netekęs
Ir vargas man, jei svetimi balsai
Užstos jausmus kurių nemato akys.

Ar apgaulingi žvilgsniai veidmainių
Nutildyt gali mano karštą kraują?
Aš ne patsai švenčiausias tarp žmonių
Bet ir ne toks kaip jūs, teisiųjų gauja.

Aš jau toksai esu, bet aš teisus,
Ne apsimetėlis, o jūs, šventeivos,
Pagal save matuojate visus
Pamiršdami, kad jūsų matas kreivas.

Pradėkim nuo grožio

kaip formuoti gyvenimą, kaip gyventi sėkmingai, kaip gyventi ne tuščiai?Tokie ir panašūs klausimai dažnai ateina į galvą ir neduoda ramybės.Jauti, kad tai per sunku tavo galvai ir atsakymų, deja, ne visada turi.
Beveik visi yra skaitę Biblijos Pradžios knygos pirmas eilutes:
"Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų".
Dažnai stebgiamės atspėti iššifruoti jas, tačiau retai susimąstome.
O juk šitose žodžiose kaip niekur kitur aiški Dievo kūrybą, jos principai.

Paklauskime savęs, ar Dievas sukūrė kažką iš grožio? Ne, Dievas nesukūrė nieko iš grožio, Jam to ir nereikia. Čia žemės vaizdas yra nykus - be pavidalo ir tamsu - tikras chaosas, įsivaizduokit žmogų be pavidalo - tai tik mėsa ir kaulai.

Taigi virš šito chaoso sklandė Dievo dvasia. Bandau įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti ir ką turėtų reikšti.
Ar Dievas nežinojo, kad žemė negraži, tamsi ir nieko vertingo joje nėra? Be abejo žinojo, ir vis dėlto Dievo dvasia sklandė, kažko laukė...
Toliau Biblija kalbaDievas tarė: “Teatsiranda šviesa!”
Štai ko laukė Dievo Dvasia - Dievo žodžio. Va tada ir viskas pasikeitė, Biblija sako "Ir atsirado šviesa".
Argi nenuostabi žinia?

O dabr grįžkim prie savęs - Dievui visai nereikia mūsų grožio ir kažko nuostabaus - Dievo dvasia ir šiandien sklando ir virš blogiausio žmogaus, net didžiausio niekšo - Dievo negąsdina nė vieno žmogaus gyvenimas ir tamsa. Visada yra šansas.
Galima paklausti, ar Dievui daro įspūdį mūsų religingumas? Ne. Ar daro įspūdį mūsų geri darbai? ne. Jo Dvasia sklando virš mūsų kaip virš tamsos, kol iš chaoso susiformuoja kažkas gražaus.
Mes patys žinome, kada aplink mus chaosas, neišeina pasiteisinti - va aš tikiu, visas apeigas atlieku ir t.t. Kol mes esame tamsoje, tol ir chaose.

Tačiau tereikia tik vieno žodžio, kad gimtų šviesa ir atsirastų kažkas gražaus - naujas žmogus.
Todėl Biblija ir yra kitokia knyga - Dievo Dvasia bet kada gali igyvendinti tai, kas joje parašyta.
Pradėkim nuo grožio.

Gal vyšnių kam?

Tiesa, turiu perspėti, kad šiemet jos mažos, nesultingos ir rūgščios. Brrrrr..... dėl to ir negaila:)

Šiaip taip

Šiaip taip išgyvenom šutrą, atsirado biški ir jėgų parašyti.Nors šiaip džiaugiuosi, kad šilta, bent nusimaudyti galiu, nes esu šalčmirys - jei eidamas maugytis trumpai pagalvoju, kad gali būti šalta - įlįsti į vandenį tikra kankynė. Net ir dabar.
O vidurvasaris gerai, kaip sakė mano Verionika:"Darzelyje aukletoja sakė, kad siandien Trijų brolių sysiukų diena".
Va taip folkloras ir atgimsta:)

Sunaikinti ar nupjauti?

Visada gerbiau savo tėvą. Jis buvo baigęs tik 4 klases, nebuvo kažkos ryžtingas, išmintingas ar turtingas, daugelis kaime jį laikė net per minkštu žmogum.Tačiau man jis buvo ypatingas, beveik burtininkas - mėgdavau žiūrėti kaip jis pjauna žolę, tobulai skaldo malkas, kinko arklius ir daro kitus kaimo darbus.
kai ateina laikas pjauti šieną, visada prisimenu savo tėvą, kaip jis išeidavo dar neprašvitus ir pjaudavo, o aš pabudęs klausydavau, kaip per rasą slinkdamas dalgis dejuoja ar barasi - šniu, šniu, šniu... O ir pradalgės tėvo buvo tobulos, beveik kaip menininko.
Kai pjaunu žolę ir atsisuku atgal pažiūrėti, tai mano pradalgės vingiuotos kaip gruzinų karo kelias, o ir pjaunu aš įnirtingai tarsi norėčiau susidoroti su nekenčiamu priešu, kai tuo tarpu tėvas pjaudamas sugebėdavo sukurti kažkokią harmoniją, tos žolės nebuvo jam priešas, jis net džiaugdavosi, jei žolė vešli būdavo.
Va ir galvoji, ką man davė aukštasis mokslas, jei aš net žolės tinkamai pjauti nesugebu, o tėvas sugebėjo.

Laikas

Ar reikia komentarų?

Apie kūrimą ir kraują

Neidelas davė labai geru klausimų ir įdomių: "Niekad negalvojau, kad tikram krikscioniskam tikejimui toks svarbus poziuris i lavonus. Cia tai jau mane gerokai suglumino. Gal nereikejo Dievui skubet pasaulio per 7 dienas tvert, geriau leciau ir kruopsciau viska daryt. Apie zmones sprendziam pagal ju darbus. Apie Dieva taip sprest tikriausia neturim teises. O priekaistu jo kurybai tikrai turiu. Kiaules kuna ir ta sukure daug tobulesni kai kuriais fiziologijos, atsparumo ligoms aspektais".

Ir jis visiškai teisus, žiūrėdami į save matom, kokie esam netikę, kaip greit pavargstam, sergam, prakaituojam, išklypstam ir t,t, Tikrai, argi jei mes Dievo kūriniai, kaip tobulas Dievas galėjo suskurti tokį netobulą organizmą?
Na, atsakyti galima tik vienaip - žmogus buvo sukurtas tobulas, Žemė irgi tobula. Tačiau vienas įvykis sumaišė visas kortas - įsiterpė nuodėmė. Nuodėmė nėra "3 kartus susikiekiau, tevu neklausiau, kaip berdavome paklupdyti per išpažintį", o reali dvasinė jėga iškreipusi visą žmogaus prigimtį ir sužalojusi žemę.Ne tik vidinę prigimtį(net mažas vaikas mėgsta kur nors pasislėpti tamsiam kampe, užuot ėjęs kur šviesu), bet ir kūną. Kad nedaryti didelės teologijos, užteks paprasto pavyzdžio - pažiūrėit į girtuoklius - šita nuodėmė tiesiogiai paliečia kūną(yra tokių kokios nepaliečia tiesiogiai kūno) - jų kūnai, veidai būna sužaloti nuodėmės.
Tai nėra tie patys pirmapradžiai Dievo kūriniai, jie pakeisti, ir pakeitė juos nuodėmė ir nuodėmės šeimininkas, vadinamas šėtonu, velniu, abadonu ir kitais vardais.

kad būtų aiškiau - jei įsigyčiau Rembranto paveikslą ir nuspręsčiau jį pertapyti, savaip, ar tai būtų Rembranto paveikslas? Žinoma, Rembranto, bet kokią jis vertę turėtų? Jokios, nes aš jį subjaurojau. Kol jis įgytų pirmapradį pavidalą kažkam reiktų nuvalyti mano subjaurotas vietas.
Taigi, Neidealo priekaištai irgi ne tuo adresu, Biblija sako:"Visa kūrinija dejuoja ir laukia atpirkimo".Ne Dievas sukūrė netikusį žmogų, bet žmogus leido nuodėmei įeiti ir jį subjauroti. Šiuo metu nuodėmė viešpatauja pasaulyje, kodėl tokiu atveju stebėtis, kad pasaulis toks blogas, o žmogus irgi?
Kas gali nuvalyti velnio subjaurotą žmogaus ir pasaulio paveikslą?
Vienas žmogus buvo paskirtas šitam darbui - Jėzus Kristus.Atstatymui jis panaudojo ypatingą medžiagą - velnio dažus jis nuplovė savo krauju. Todėl ir šiandien, kas priima į savo gyvenimą Jėzaus kraują, patiria tą patį - atstatymą ir apvalymą. Religija čia bejėgė, geras žmogaus charakteris ir norai irgi, tikėjimas ir įsitikinimai ir burtai ar dar kas. Tik kraujas turi jėgą nuvalyti.
Kaip tai veikia praktiškai?
Šeima subjaurota ir gyventi negali - kraujas atstato.
Sveikata subjaurota - kraujas atkuria.
Gyvenimas tave išmetė į šiukšlyną - kraujas grąžina ir t.t.
Suprantu, kad silpnesnių nervų skaitytojams gali nepatikti, bet krikščionybė išties kruvina religija -viskas remiasi Jėzaus krauju.
Beje, žmonės privertė Dievą paaukoti savo Sūnų, kad uždengtų jų nuodėmes, o dabar jį patį kaltina, kad Dievas yra kraugerys - va net sūnaus savo nepagailėjo.

Buvo krikštas

Sekmadienį buvo krikštas.Kai kurie žmonės iki šiol nebuvo pasikrikštiję, taigi buvo puiki proga įrodyti ištikimybę Višpačiui.
Šiaip keista, nes daugelis žmonių vengia šitos temos.Yra painiavos.
Jėzus pasakė:"Kas patikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas"
Taigi esmė ta, kad žmogus pats turi eiti sąmoningai krikštytis, tik tada tas krikštas ir galioja- taip mokė Jėzus, o jei kas daro kitaip - tai ne Jėzaus mokiniai, jei neklauso mokytojo. Mūsuose dauguma yra pakrikštyti(kūdikiais būdami ir patys to neatsimena), bet ne pasikrikštiję patys. Krikštas galioja ne tam kuris krikštija, o tam, kuris krikštijasi.
Iš kitos pusės Jėzus sako, kad išgelbėjimui reikia dviejų dalykų:
1.Tikėjimo.
2.Krikšto.
Pirma eina tikėjimas, o tik vėliau krikštas. Krikštyti kūdikius - tai statyti arklį už vežimo - visiškai sumaišyti tvarką. Suprantu, kad religinės sistemos bijo duoti galimybę žmogui pasirinkti pačiam, juk ims žaltys ir nesikrikštys suaugęs- krištijam, kol da nieko nesupranta. Taip ir vyksta - bet tai yra ir pavojingas kelias - Jėzus sakė:"kas pažeis bent vieną iš mažiausių įsakymų..."
Taigi, Dievui nėra tas pats, kaluso Jo žmonės ar ne.
Džiaugiuosi už tuos, kurie pakluso Jo žodžiui ir krikštijosi sąmoningai.

Kakos nuotrauka

Pamiršau pridėt Kakos nuotrauka, štai jis po vieno iš įmuštų savo įvarčių.

Futbolo vunderkindas neišeina iš namų be mamos palaiminimo

Kadangi vyksta pasaulio futbolo čempionatas, laikas pažvelgti į kai kuriuos futbolininkus. Be abejo fovoritai kaip visada brazilai, man ši rinktinė įdomi tuo, kad joje žaidžia keletas iš aukšto atgimusių žmonių. Taigi, dabar apie vieną iš jų Kaka (beje,būtent jis įmušė įvartį per paskutines Brazilijos rungtynes su Kroatija(1;0 laimėjo brazilai).
Kakos istorija liudija, kad ir koks būtum turtingas ir talentingas, tu vis tiek gali tarnauti Dievui

Jau debiutinis Kakos pasirodymas Milano ekipoje (Milano „Milan", Italija) pritrenkė Italiją – jis įmušė tris įvarčius. Taip pat sėkmingai klostosi ir jo karjera Brazilijos rinktinėje. Pilnas Kakos vardas –Rikardo Izaksonas Santušas Leite. Jis gimė Brazilijos sostinėje 1982 metais. Kai berniukui buvo 7 metai, šeima persikraustė į Sant Paulą. Jau būdamas 15 metų jis atkreipė specialistų dėmesį, nes gamta jį apdovanojo greičiu, o treneriai pasirūpino, kad jis gautų gerą fizinį pasirengimą, taip pat jam skyrė proteinų dietą. Kakos karjera buvo puiki – sulaukęs 17-os jis jau buvo dukart Brazilijos čempionas jaunimo grupėje.

Tačiau vienas nelemtas atsitiktinumas vos neatėmė galimybės toliau sportuoti. 2000 metais šėldamas su broliu vandens pramogų parke Kaka stipriai atsitrenkė į baseino sienelę. Jaunuolis kentė skausmą ir į gydytojus nesikreipė. Tačiau po kelių dienų treniruotėje jis neteko sąmonės. Po tyrimų medikai pasakė baisią diagnozę: stiprus smegenų ir stuburo sutrenkimas. Gydytojai sakė, kad apie futbolą išvis reikia užmiršti, o geriausiu atveju, kuo baigsis ši trauma – lengvas invalidumas. Tačiau Kaka nepamiršo savo gyvenimo principo: „Kas manęs neužmuša, tas daro mane stipresnį". Taigi patikėjęs savo sveikatą medikams ir Dievui, Kaka gulėjo ir ištisomis valandomis melsdavosi. Daugelis laikė stebuklu vien tai, kad jis sugebėjo grįžti į normalų gyvenimą ir vėl apsiauti sportinius batelius. Todėl dabar prisimindamas tą tragediją ir stebuklą, kad jis vėl galėjo grįžti į aikštę, Kaka po kiekvieno savo įmušto įvarčio pakelia rankas į dangų ir dėkoja Dievui už tai, kad Jis nepaliko jo gulėti paralyžiuoto.

Beje, ši trauma – ne vienintelė kliūtis futbolininko karjeroje. Jo regėjimas yra labai prastas, be to, net iki 15-os metų jis savo vystymusi net 2-jais metais atsiliko nuo bendraamžių. Tik speciali proteininė dieta ir griežtos fizinės treniruotės padėjo dabar 183 centimetrų ūgio ir 77 kilogramus sveriančiam futbolininkui pasiekti reikiamą formą. Taigi 2001 metais Kaka iš jaunimo komandos pereina žaisti į suaugusiųjų. Po poros mėnesių jo vardas skamba visoje Brazilijoje – 2001 kovo 7 dieną finale susitikus Sant Paulo ir Rio komandoms, jaunąjį Kaka išleidžia į aikštę keitimui. Tuo momentu Sant Paulo komanda pralaimi 1 : 0. Kaka per dvi minutes įmuša du įvarčius ir Sant Paulo komanda pasiekia pergalę. Nuo to momento Kaka jau nėra vienas iš daugelio – visą Braziliją apima „Kakamanija" – šalyje gimė naujas kultinis herojus. Ir kas keisčiausia, kad ne tik Kakos žaidimas, bet ir jo asmenybė tampa idealu tūkstančiams brazilų.

Nepaisant to, kad jį supa minios fanų, kad jis užverčiamas šimtais laiškų, Kaka išlieka kuklus ir malonus jaunuolis – jis atrodo kaip paauglys, vis dar gyvena su tėvais, o jo kambario duris puošia plakatas „Laimingi vaikai gyvena su Jėzumi širdyje". Jis negeria, nerūko, nesikeikia, nuoširdžiai simpatizuoja kiekvienam sutiktam žmogui, stengiasi atsakyti į visus laiškus, kuriuos gauna, jo veidą visada puošia draugiška šypsena. Nė vienas žmogus nematė jo rūstaujančio ar bent įsižeidusio. Kaka visada lieka džentelmenu. „Man patinka būti geru žmogumi", – prisipažįsta futbolininkas.

Jis būtent toks, kokius savo vaikus norėtų matyti tėvai, – štai kodėl Kaką ypač myli pagyvenę ir vyresnės kartos futbolo gerbėjai. „Jaunimui patinka nuotykiai, sveikas gyvenimo būdas. „Blogų vaikinų" mada jau praėjo", – taip aiškina futbolininkas, kodėl jis toks populiarus tarp jaunimo. Bet užtenka jam išeiti į futbolo aikštę, ir Kaka pasikeičia – tampa grėsmingu. Beje, Kaka, apklausų duomenimis, šiuo metu Brazilijoje populiaresnis už tokius garsius brazilų futbolininkus kaip Ronaldo, Ronaldinjo ir Rivaldo. Brazilijos futbolo žvaigždės atiduoda pagarbą šiam vunderkindui, net futbolo karaliumi tituluojamas Pele apie Kaką sako: „Tai futbolo genijus". Jau 2002 metais juo domėjosi garsūs Anglijos klubai, o 2003 metais po dvejus metus trukusių derybų Kaką įsigyja Italijos „Milanas". Nepaisant stulbinančio populiarumo, Kaka lieka kuklus ir itikimas Dievui – net jo vardinius „Adidas" sportinius batelius puoia užrašas „Dievas gailestingas".

Savo anketoje Kaka nurodo, kad mėgstamiausias jo muzikos stilius yra „gospel", mėgstamiausia knyga – Biblija, idealas – Jėzus Kristus, religija – evangelikas, kai ištinka krizė – jis meldžiasi, o kai reikia pasirinkti ar apsispręsti – jis renkasi tikėjimą. Galiausiai jis niekada neišeina iš namų neišgirdęs mamos žodžių: „Telaimina tave Viešpats".

Gyvenam sunkiai

Sunkiai mes gyvenam - pirma su kažkuo praskeliam iki kraujo broliui galvą, po to kieme, po to namuos, birbiam kaip traktoriai, ožiuojamės kaip ožiai, o galų gale užmiegam bevalgydami, sunkiai gyvenam.

Atsargiai - sekmininkai

Norėjau šitą įrašą padaryti Sekminių proga, bet nespėjau.
Įsižiūrėkite į šituos veidus, tai yra sekmininkai, bene patys pavojingiausi žmonės žemėje.Bent jau velniui tai tikrai. Kas galėjo pagalvoti, kad šita saujelė juodaodžių ir baltųjų gali šitaip išaugti per 100 metų.Šiandien tai sparčiausiai kylantis krikščionybės judėjimas, atstatantis iš negyvų ir supagonėjusių tariamos krikščionybės kultų apaštalų laikų paprastumą ir jėgą. .
Nors sekmininkų judėjimas kilo iš karto keliuose žemynuose, Vakaruose teigiama, kad Sekmininkų bažnyčios atstatymui pamatą padėjo Azusa gatvės atgimimas Los Andžele(Nuotraukoje - Azuzos gatvės prabudimo žmonės) 1906 metais, kuris išplito ir dar tebeplinta po nuošaliausius žemės kampelius. Milijonai žmonių nuo tada priėmė Šventąją Dvasią ir patyrė stebuklingą Dievo išgydymą
Dabar sekmininkai sudaro daugiau kaip ketvirtadalį iš visų krikščionių, tai stulbinantis skaičius krikščionybės istorijoje. Nebuvo niekada dar tokio ugningo augimo. Nepaisant kliūčių ir trukdymų, kurį sekmininkai patiria daugumoje pasaulio valstybių, jų judėjimas plečiasi. Net tokioje religiškai suvaržytoje fundamentalistinio islamo šalyje, kurioje perėjimas iš islamo baudžiamas mirtimi,kaip Iranas, valdžia negali sustabdyti sekmininkų augimo, neseniai pranešta, kad buvo Irane sulaikyta 300 sekmininkų pastorių.
Šiuo metu sekmininkų skaičiuojama, kad yra daugiau kaip 550 milijonų ir toliau šis krikščionybės atstatymo judėjimas auga stulbinančiu greičiu.

Šiek tiek statistikos

PENTECOSTALS /CHARISMATICS BY CONTINENT 1970 and 2000 in millions

1970 (kiek buvo) 2000

AFRICA 17 125
ASIA 10,1 134.9
EUROPE 8 37.6
LATIN AMERICA 12.6 141.43
NORTH AMERICA 24.2 79.6
OCEANIA 0.24 4.26



Pentecostals /charismatics in % of total Christians

1900 2% - 9 million
1970 6.4% - 72 mln
2000 27 % - 523,7 mln
2025 prognoz 32.5 % - 811.5 mln

By World Christian Encyclopedia 2nd edition Barret, Curtan, Johnson. Oxford University Press 2000

Pas mus šventė

Aš vaikystėj niekada navalgiau tokios vatos, nebuvo. O vaikai mano labai džiaugiasi. Žinau, kad nesveika, kad fikcija ta vata,kad nieko gero, tiesiog cukrus, bet negalėjau atsispirt jų didelėm akim, kai pamatė.
Ooooooooo kaip jie džiaudėsi, aš taip jau nebemoku.Moku džiaugtis tik tuo, kad jie džiaugiasi:)

Paukštis paskubėjo

Pavasarį kirtau krūmus ir šakas sudėjau į krūvą. Šitą šeštadienį deginau - žiūriu ajajai paukštukas durniukas lizdą susisukęs. Nunešiau ir įkėliau į medį, gal atskris vėl, bet greičiausiai nebe - va taip kai nelaiku ir ne vietoje susisuki lizdą gali sugriauti savo gyvenimą.
Tiesa, nuotraukoje 2 kiaušiniai, o po valandos buvo likęs tik vienas. gal persinešė kitur?

Poezijos langas

Šį kartą palikime teologiją už vartų. Siūlau tiesiog paskaityti poezijos. Visada norėjau padaryti tokį ekskursą. Jaunystėje mano mėgstamiausias poetas buvo, šiek tiek ir dabar tebėra čilietis Pablo Neruda. Galvojau, kad jo «Klausimų knyga» yra tikra poezijos viršūnė tiek išraiška, tiek žodžio prasmių žaismu. Galvojau, kol nepaskaičiau Jobo knygos – va kur originalas, o P.Neruda, deja, padarė kopija pagal išraišką ir modeliavimą.Iš vienos pusės tai mane nuvylė, bet iš kitos – juk radau originalą.
Taigi ir skaitantiems siūlaune analizuoti šitą Jobo knygos 38 skyrių, o tiesiog grožėtis, stebėti logines jungtis, žodžių žaismą ir metaforas. Bent man – tai nepakarojama poezija

Viešpats atsiliepė Jobui iš audros ir tarė:

4 Kur buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus? Atsakyk, jei supranti.
5 Ar žinai, kas nustatė jos dydį, kas ją išmatavo?
6 Ant ko pritvirtintas jos pamatas arba kas padėjo jos kertinį akmenį,
7 kai kartu giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs?
8 Kas uždarė jūros duris, kai ji veržėsi, tarsi išeidama iš įsčių?

12 Ar kada nors savo gyvenime įsakei rytui ir nurodei aušrai jos vietą,
13 kad ji, pasiekus žemės pakraščius, nukratytų nedorėlius nuo jos?

16 Ar kada pasiekei jūros šaltinius ir vaikštinėjai tyrinėdamas gelmes?
17 Ar mirties vartai tau buvo atverti, ar matei mirties šešėlio duris?

19 Kur yra kelias į šviesą, kur gyvena tamsa?
20 Ar gali pasiekti jų ribas ir surasti taką į jų namus?

22 Ar buvai nuėjęs į sniego sandėlius ir sandėlius krušos,
23 kurią laikau sielvarto metui, karo ir kovos dienai?
24 Kur yra kelias, kuriuo ateina šviesa ir iš kur pakyla žemėje rytys?
25 Kas nustatė lietui ir žaibui kryptį,
26 kad lytų negyvenamose vietose, dykumose, kur nėra žmonių,
27 drėkintų tuščią ir apleistą žemę, kad želtų žolė?
28 Ar lietus turi tėvą? Kas pagimdė rasos lašus?
29 Kur gimė ledas? Kas pagimdė šerkšną po dangumi?
30 Kodėl vanduo sukietėja į akmenį ir gelmių paviršius užšąla?

31 Ar gali surišti Sietyno raiščius ir atrišti Oriono?
32 Ar gali liepti užtekėti Zodiakui ir Grįžulo ratams jų laiku?
33 Ar pažįsti dangaus nuostatus ir gali juos pritaikyti žemei?
34 Ar gali įsakyti debesiui, kad jo srovės išsilietų ant tavęs?
35 Ar gali pasiųsti žaibus, kad jie išeitų, sakydami: ‘Štai mes čia’?

šuo nulėpusiom ausim

Nors neypatingai myliu šunis, bet šitas nulėpausis pelnė mano simpatiją.Toks tupėjo prie sienos ir kraipė galvą. Visa bėda, kad aviganiai užauga, nors jie ir būna draugiški, bet būna kaip kumeliai ir taikosi parversti.

Geležis

Esu didis kompiuteristas, betobulindamas kažką taip primaigiau, kad dingo komentavimo galimybė. Gerai Neidealas sakė - mokslas šviesa, nemokslas - tamsa.

Darbas darbą veja

Čia mano savaitgalio darbas - grandžiau sodyboje grindis, jei kartais Neidelas vasarą užsuktų, kad jokios mikoplazmos neliktų:) Atvežė tokią brangią šlifavimo mašiną(beveik tiek kainuoja, kiek ir mano sodyba)ja, kad miegojau kaime ją apsikabinęs, sušalau kaip šuva, išsipurvinau kaip paršas, žodžiu, jau seniai taip gerai nesijaučiau:)

Vasara ir vaikai

Vasara pas mus prasideda kai padaugeja gatvėse mokinių. Šiuo metu jau pulkai tūsosi po miestelį. Tik va kad šalta tai atsakančiai.
Šiandien buvau geležinkelio muziejuj, tai ten atvykusius iš Molėtų vaikus prižiūrėtojas net pasvėrė. Va nuotraukoj kaip tik ir sveria. Visas pulkas svėrė berods 423 kilogramus:)

Palindus po abitu

Nu patirčių turime visokių... Turėjau labai įdomią patirtį su pranciškonu. Šiaip jie Lietuvoje vaidina ekumeninius balandžius, skleidžia meilę, mokslą ir kitus gerus dalykus, pranciškonų žvaigždės žiba televizijoj, o jų bažnyčioj Vilniuj lankosi visa grietinėlė. Taigi, super opinija, super gėris ir pagarba.
Visada sakydavau, kad jei nori sužinoti, ką iš tikro mano žmogus, įpykink gerai, viską pasakys. O mano charakterio bjaurumas tai leidžia atlikti be problemų:)
Aš pataikiau ant patyrusio ekumeninio pranciškonų vadybininko – jis puikiai įvaldęs schemą – mes visi broliai, aš padarau nuolaidą čia, tu padarai nuolaidą ten, nekreipi dėmesio į Biblijos iškraipymus katalikybėj, ir – mir, družba, balalaika:) O koks nuoširdus, koks atviras, koks dušią išverčiantis – tiesiog pradėjau jaustis kaip dramblys porceliano parduotuvėj su savo natūra.
Tačiau diskutuojant stebėjau, kaip kaista atmosfera, kai nepriimi nuolaidų ir nesitrauki nuo elementarios tiesos, kaip Jėzus sakydavo:“Parašyta...“.
Galiausiai jis pratrūko kad net man žabtai atvipo:"Susikišk tą savo Bibliją, kur nori...“, „Susikišt patariu tą sugadintą makulatūrą, kurią turbūt esate prisibraukę, kad net negalite matyti originalios tekstų prasmės per tuos savo mąstymo atspindžius!.. Kažkada ir aš taip dariau. Paskui turėjau sudeginti tą NT“.
Tokiam didžiam ekumenistui nėra reikalo priminti, kad tai ne tik mano Biblija, bet ir jo Biblija, o susikišti,vadinti "sugadinta makulatūra", tuo labiau deginti Dievo žodį – primena komunistų metodus, jau nekalbant apie tai, kad vadinasi pats krikščionimi.Jei kas negerbia Dievo žodžio, vargu ar gerbia patį Dievą. O ką gerbia ir dėl ko dirba? Dėl sistemos, visas jų pasitikėjimas sistemoje, visas jų ekumenizmo tikslas - grąžinti visus pabėgėlius į sistemą.
Biblija tokius žmones vadina „vilkais avių kailyje“ - tyras ir gražus avinėlis, kai grobio negauna, praranda kantrybę -šmakšt kailį nusimeta ir pamatai nasrus. Tai va ir pamačiau, kas slepiasi iš tikro po pranciškonų abitais. Nieko naujo – visais laikais taip buvo ir bus toliau. Veidmainiška sistema gimdo į save panašius ir nieko daugiau.
Jei iki tol tik teoriškai įsivaizdavau, ką reiškia susidurti ir kas toks yra pranciškonas ar jėzuitas, tai dabar praktiškai pamačiau. Ta prasme patirtis labai gera ir neįkainojama.

Ir man sekasi:)

Na va, ir man pagaliau pasiseke, o tai Mamka visokias baikas pasakoja apie pavasarį. Taigi prasilenkiant gatveje šiandien viena mokinukė taip stumtelėjo kitą, kad tiesiai į mano glėbį pataikė ir ėmė dūsauti ach ach ach:)
Nu man tai laimė, o jinai baisiausiai persigando - ne juokas, kai užgriūni ant vidurinio amžiaus krizę patiriančio vyro:)

Išlipę ant uolos

Sekmadienį buvom Kaune, kur sudalyvavom vienos bendruomenės susirinkime. O čia nufotografuoti reabilitacijos centrų žmonės, kurių gyvenimas pasikeitė, kai Dievas išlaisvino juos - mamos jau su mažais vaikais ant rankų, susikūrusios šeimos, žmonės šviesūs, nors kai kurių veidai pažymėti sunkiais išgyvenimais taip, kad gatvėj prie jų neprieičiau, garantija (esu bailus iš prigimties ir pasirodo, kad tai nbeišaugama:).
Ką reiktų pridurti? Turbūt tai, kad viso to nebūtų, jei ne Robertas, kuris kartais kokį komentarą čia parašo ir jo žmona Stasia.
Tiesiog smagu žiūrėti ir matyti, kad kai kas nepasiduoda nešančiai gyvenimo upei, o ima ir išlipa ant kranto, tiksliau - uolos.

Apie knygas

Mamka, man priminė apie knygas. Kažkada turėjau tokį kompleksą. Ypač aukštojoj - ateina profesorius ir sako:"Jūs šitą knygą skaitėte? O šitą?Neskaitėteeeeeee?". Ir kompleksuodavau - kažkaip visi viską skaitę, o aš nespėju vytis visų, tundra paskutinė, nieko nežinau.
Tačiau vieną kartą diskutuodamas, paklausiau profesoriaus:"O jūs tokią knygą skaitėte?""Ne". Tada aš labai nustebau. Klausiu:"O šitą?" "Ne". Tada supratau - šmikis profesorius iš viso kelias knygas teperskaitęs ir yra siauros srities žinovas, nieko daugiau. Taigi, daugiau nebebijojiau tu niekinančių:"Neskaitėteeee?".
Supratau, ne nuo to žmogaus vertė, kultūra ir erudicija priklauso.
Kai dirbau mokykloje, kurį laiką sekiau visas naujienas, bet taip jau atsitiko, kad tuo metu įvyko tikras leidybos sprogimas - tiesiog numojau ranka. Tiesa, vis tiek jutau kalte del to, kad neseku literatūros.
Šiaip išties didžiausią perversmą mano gyvenime vis dėlto atliko viena knyga, Biblija, net ir šituo klausimu. Kartą skaitydamas radau Ekleziasto žodžius, kurie išvadavo mane nuo bet kokios kaltės.
"Pamokslininkas stengėsi surasti tinkamus pasakymus ir tiksliai užrašyti tiesos žodžius.Išmintingųjų žodžiai yra lyg akstinai, jų pamokymai lyg tvirtai įkaltos vinys, ir visa tai davė vienas ganytojas. Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną.
Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui.
Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus – gerus ir blogus".
(Ekleziasto 12)

Taigi, supratau, kad esu neipareigotas nuolat vytis didejantį srautą, nes knygų rašymui nebus galo. Dėl tos pačios priežasties ir pats savo knygos neleidžiu, nenoriu, kitiems smegenų apkrauti:)

Laisvalaikis

Taigi va šventės praėjo. Buvom prie Bebruso ežero su kolegom, plaukėm su dideliu laiku, jis sugedo, tada atplaukė mažas laivelis, vardu "Petrusiukas".Jis nuotraukoj.
Tai ir buvo geriausias nuotykis. Po to, deja, buvo biški avarija, kolegos apsidaužė ir sudaužė mašiną.
O "Petrusiukas" paliko pats geriausias - pagalvojau, kad žmogus, kuris davė vardą, turi neblogą jumoro jausmą.

Baisu oi baisu

Ūsuotas ir uodeguotas parazitas teikėsi pastipti mūsų virtuvėj. Jei iki tol tik teoriškai įsįvaizdavau, ką reiškia smirda, tai dabar praktiškai.
Visa laimė, kad aptikom ir pašalinom, aš tai galvojau, kad po grindim, tačiau pasirodė kad lengviau prieinamoj vietoj - taigi, namuos dabar nebunam - įbėgam ir išbėgam. Baisu, kai pagalvoji, kaip gyvenimą gali sugadinti paprasta naminė pelė, ir dar negyva:)

Vyskupas kitaip

Šiais metais kalbėjausi su sekmininkų vyskupu Rimantu Kupsčiu. Manau, gal kam ir iš internautų bus idomus.Tiesa, ilgokai parašiau, bet gal kas turės kantrybės perskaityti

Vedęs ir turi vaikų


Būtent toks yra Rimantas KUPSTYS, Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos (sekmininkų) vyskupas. Pats kilęs iš šeimos, kurioje buvo 8 vaikai, su žmona Emilija užaugino kiek mažiau - tik 4 vaikus. Jo vaikai groja bene garsiausioje lietuviškoje krikščioniško roko grupėje „Gyvai“, kartu tarnauja bažnyčioje. Pokalbis su R.Kupsčiu sukosi apie šeimą, tikėjimą ir muziką.

- Kas yra sekmininkai?
-Sekmininkai yra krikščionys, taip pavadinti pagal Lietuvoje gerai žinomą šventę – Sekmines. Apaštalų darbų knygoje rašoma, kad per Sekmines Dievas išliejo savo Šventąją Dvasia mokiniams, ir jie ėmė kalbėti kitomis kalbomis, pranašauti. Tai buvo Kristaus pažado mokiniams įvykdymas. Jis buvo skirtas, kad mokiniai gautų jėgą būti Kristaus liudytojais. Išoriškai pažadas pasireikšdavo per kalbėjimą kitomis kalbomis. Tikime Biblija, kuri sako, kad šis Dievo veiksmas nebuvo vienkartinis. Savo laiku krikščionių bažnyčia tai pamiršo, laikė dogma, bet apie 1900 metus įvairiose pasaulio vietose (JAV, Rusijoje, Armėnijoje) kilo didelis dvasinis prabudimas, kurio metu susiformavo sekmininkai kaip atskira denominacija. Per šimtmetį sekmininkai žinią apie Sekmines nešė ir kitoms krikščionių bažnyčioms, tad šiandien pasaulyje šio sąjūdžio paliesti ir kalba „kitomis kalbomis“, įvairiais skaičiavimais, iki 400 milijonų krikščionių.
- Kokia yra sekmininkų sąjunga Lietuvoje ir ką reiškia Jūsų pareigos?
– Šiuo metu Lietuvoje sąjungai priklauso 22 bendruomenės, kuriuose yra daugiau kaip 2000 žmonių. Pirmoji bendruomenė įsikūrė 1912 metais Biržuose, kiek vėliau susikūrė bendruomenė Vilniuje, apie 1940 metus sekmininkų bendruomenės buvo sudariusios sąjungą, bet karas, pokario represijos išblaškė, tad sąjunga atkurta tik 1989 metais.
O vyskupas visų pirma reiškia prižiūrėtojas, nors į mano pareigas labiau įeina koordinuoti veiklą, palaikyti ryšius su kitomis šalimis, atstovauti sąjungai ir t.t. Gal Lietuvoje ir neįprasta, kad vyskupas vedęs, turi vaikų, bet Šventasis Raštas sako taip: "Vyskupas turi buti vedęs, vienos žmonos vyras, turintis gerai išauklėtus vaikus". Savaime aišku, dėl šitų pareigų būna ir kurioziškų situacijų - kartą grįžtant į Lietuvą, pasienietis klausia: "Vyskupe, o kas čia šalia jūsų sėdi". Sakau: "Čia mano žmona". Tada pasienietis išsišiepė: "Na jau na, baikit"...
– Ar jūsų tėvai buvo tikintys?
- Mano tėvai gyveno Raseinių rajone kartu su seneliais, bet neturėjo savo namų. Kartą kaimynas, kuris iš Kaliningrado srities veždavo plytas, pasiūlė tėvui: “Ko jūs čia vargstat, ten pilna tuščių namų“. Man buvo tik kelėtas mėnesių , kai tėvai susiruošė ir išvyko į Kaliningrado sritį. Per tą laiką gyventa buvo įvairiose vietovėse, o paskutinė vieta buvo Vesiolovkoje (Juodkiemiai), netoli Černechovsko (Įsrutis). Beje, taip darė nemažai lietuvių, dažnai Karaliaučiuje apsistodavo lietuviai, kurie negalėdavo grįžę po tremties apsigyventi Lietuvoje – mano klasėje iš 25 moksleivių 5 buvo lietuviai. Tėvas įsidarbino geležinkelio remonto ir priežiūros įmonėje, ten sutiko lietuvį tremtinį, kuris jam papasakojo apie Jėzų, taigi, mano tikėjimo kelias prasidėjo šeimoje, artimiausia tikinčių grupė (bažnyčia)buvo už 60 kilometrų, todėl visa šeima skaitydavome Bibliją ir melsdavomės namuose. Šeima buvo gausi – iš viso esame 7 broliai ir sesuo. Tiesa, kai kada važiuodavome į pamaldas (slaptus susitikimus) Kelmės rajone, Vilniuje ar Sovetske (Tilžėje).
– Augote tarybų valdžios laikotarpiu, ar nebuvo sunku mokykloje?
– Sekmininkai buvo bene labiausiai persekiojama sovietų valdžios tikinčiųjų grupė, net neregistruodavo jų bendruomenių, visi susirinkimai vykdavo slaptai, Lietuvoje buvo tik 2 registruotos bendruomenės, bet ir tai jos buvo registruotos kaip baptistų, tik todėl ir galėjo veikti. O aš pats irgi patyriau nemažai sunkumų. Mane vis bandė priversti įstoti į komjaunimą, kol galiausiai klasės auklėtoja viešai liepė pasiaiškinti, kodėl nestoju. Aš pasakiau: “Perskaičiau komjaunimo organizacijos įstatus, jie man patinka, išskyrus vieną punktą, kuris sako, kad komjaunuolis yra ateistas, o aš esu tikintis ir niekas man neįrodė, kad Dievo nėra“. Tai buvo pirmas mano viešas liudijimas, kad esu tikintis. Auklėtoja įsiuto ir pažadėjo man parašyti tokią charakteristiką, kad niekur neįstosiu.
– Ar įvykdė ji pažadą?
– Įvykdė, tačiau ne taip baisiai, kaip grasino - 1974 metais atvykau į Vilnių ir įstojau VISI, esu diplomuotas transporto inžinierius, kurį laiką net ir dirbau pagal specialybę. Beje, tada į Vilnių iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos atvažiuodavo mokytis daug sekmininkų jaunimo, nes čia persekiojimas nebuvo toks stiprus. Šiuo metu ir mano tėvai jau grįžę į Lietuvą, gyvena Vilniuje.
- Jūsų vaikai brazdina gitaromis roko grupėje, gal neklauso tėvo?
- Atvirkščiai, mano vaikai pasekė mūsų pėdomis - dar 1974 metais Vilniaus bendruomenėje "Maldos namai" turėjome estradinį ansamblį, aš pats grojau ritmine gitara, vėliau vadovavau chorui. Savo būsimą žmoną irgi radau ten - bažnyčioje ir muzikoje. Ji grojo tame pačiame ansamblyje ir akompanavo chorui. Gitara savaime nėra nei gera, nei bloga, svarbu į kieno rankas ji patenka. Jei tikintis žmogus taip garbina Dievą - puiku. Tačiau muzika nėra tik garsų rinkinys, viena ramina, kita sukelia neigiamas emocijas, galų gale kai kurie stiliai ir atsirado kaip maištas prieš Dievą, todėl ne visi muzikos stiliai tinka bažnyčiai. Na, bet čia amžina diskusija...
- Kai jaunimą tenka vos ne varu varyti į bažnyčią, kaip pavyko Jums išauklėti savo vaikus?
- Na, visų pirma, man dažnai vaikai priekaištauja, kad neskyriau jiems reikiamo dėmesio, ir dabar dar neskiriu, bet turbūt panašių priekaištų susilaukia visi tėvai. Tiesiog mes buvome įpratę vakarais susirinkti ir pasikalbėti. Klausdavau vaikų: "Už ką šiandien galime padėkoti Dievui?". Taip imdavome kalbėtis, jei kurie būdavo susipykę, prieš maldą susitaikydavo. Taip ir auklėjome vaikus. Tiesa, pastaruoju metu vaikai jau užaugo, turi savo interesų, draugų, tad surinkti visus vakare nėra jau taip paprasta. Mes tarnavome ir tarnaujame Dievui visa šeima. Beveik nuo pat gimimo vaikai dalyvauja bažnyčios gyvenime. Kai pradėjome naują bažnyčią Vilniuje - pradėjome kartu su vaikais. Stengėmės gyventi taip, kaip tikime, kaip kalbame –čia tikriausiai slypi pagrindinė priežastis, kodėl vaikai irgi yra krikščionys.
- Ar šeima nekliudo tarnauti Dievui?
- Priešingai, mano atveju padeda, o ne trukdo. Aš nesu griežtai nusiteikęs prieš celibatą, ir gerbiu pasišventusius Dievui tarnauti žmones. Apaštalas Paulius irgi neturėjo šeimos. Bet tas pats apaštalas, kalbėdamas apie reikalavimus dvasininkui, labai konkrečiai sako, kad jis privalo būti geras vyras ir pavyzdingas tėvas. Šeima yra didelis palaiminimas ir nuostabi charakterio formavimo ir patirties mokykla. Neįsivaizduoju savęs kaip tarnautojo be šeimos. Kaip aš galėčiau patarti žmonėms šeimos klausimais? Formaliai- taip, o rimtai – tik po to, kai pats išgyvenu. Taigi kiekvienam žmogui reikia tiksliai žinoti, kokiam gyvenimui ir kokiam tarnavimui jis yra pašauktas.
- Kas, Jūsų nuomone, daro gyvenimą sėkmingu?
- Gal būsiu banalus , bet noriu pasakyti, kad visi atėjome į šį pasaulį ne savo noru ir ne savo noru išeisime. Dievas mums numatė gyvenimą ir šioje žemėje, ir amžinybėje. Viena problema- mes nežinome ir negalime numatyti savo ateities. Todėl blaškomės šioje žemėje ieškodami prasmės ir tikslo, o jis kaip horizonto linija atrodo taip arti ir tuo pačiu metu vis nepasiekiamas. Tai vyksta tol, kol žmogus sutinka savo gyvenime Dievą- savo kūrėją ir gyvenimo autorių. Ir jei žmogus pasitiki Dievu, leidžia Jam tvarkyti žmogaus gyvenimą, prasideda naujas gyvenimas, Šventame Rašte jis apibūdinamas kaip gyvenimo pilnatvė, amžinas gyvenimas. Ir tada tavo laimė nepriklauso nuo padėties visuomenėje, žmonių pripažinimo, turtų gausos, sveikatos. Tu turi tikslą , kuriam visas tavo gyvenimas pašvęstas, ir visa kita- šeima, tarnystė, darbai, draugai, pajamos ir t.t. - sustoja į savo vietas. Man patiko vieno krikščionio verslininko žodžiai:"Yra žmonės, kurie skuba gyventi, jie nori pasiekti viską čia ir dabar. Mes vadiname juos avantiūristais. Yra žmonės, kurie rimtai planuoja, daro ilgalaikias investicijas į patikimus projektus. Mes jos vadiname išmintingais žmonėmis.O dar išmintingesni yra žmonės, kurie planuoja gyventi amžinai ir investuoja į amžiną gyvenimą". Linkiu kiekvienam susitikti su Dievu asmeniškai ir atrasti save Jame, atrasti amžino gyvenimo tikslą.

Grožis

Ne visiems pasiseka. Vieni gimsta nelaimingi ir negražūs, kiti jau nuo vaikystės jaucia savo grožį ir vertė. Mano mažoji Verionika, būtent iš pastarųjų - puikiai žino, kad yra graži, ypatinga ir vertinga.
Nu ką aš galiu prieštarauti tokiam jos įsįtikinimui? Nieko. Tik pasimokyti.

Ką gali žmogus

Kažkaip dažnai jaučiamės tarsi pagauti laike - darbas, šeima, vaikai, profesija - ateina supratimas, kad nesi Rokfeleris ir jokių šansų gyventi pagal savo norus ir troškimus. Esi tiesiog savo laiko, geografinės padėties produktas, nieko pakeisti neįmanoma tavo gyvenime.Taškas pasiektas. Telieka susitaikyti.
Žinot, bet yar gera naujiena, nes Biblija pasakoja apie žmogų, kuris viską pakeitėir tai net ne Jėzus ir ne apaštalai - romėnas Kornelijus.
Štai ką Biblija rašo, kaip jis kalba Petrui:
"Kornelijus atsakė: “Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose pasninkavau ir meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras
ir prabilo: ‘Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo gailestingumo aukas.
Tad siųsk pasiuntinius į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros. Atėjęs jis tau viską pasakys’".Apaštalų darbų 10: 30-32

Šitam papraštam pasakojime yra kelios stulninančios tiesos - jis buvo pagonis, kaip ir mes visi, nepriklausė Dievo tautai. Bet buvo užsispyręs iki kvailumo - jis melsdavosi Dievui, aukodavo ir pasnikaudavo be jokios vilties, kad kada nors bus priimtas į Dievo tautą. Jis gimė pagoniu, o ne žydu, prigimties juk nepakeisi.
Ir štai pas jį ateina Petras ir pokalbio pabaigoje štai kas įvyksta:
"Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.
Jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą.
Tuomet Petras tarė: “Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniu – šiems, kurie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?”
Apaštalų Darbų 10;44

Petras išgirsta pagonis kalbant kitomis kalbomis ir pranašaujant ir supranta - ir šitie yra Dievo tautoje.
Dėl ko viskas įvyko?
Žinima, dėl Dievo, bet ir dėl vieno žmogaus, kuris nepasidavė aplinkybėms. Būdamas pagonis, jis nesusitaikė su padėtim ir tarnavo Dievui.
Rezultatas - bet kuris žmogus šiandien Šventosios Dvasios gali būti įskiepytas į Dievo tautą.
Ką reiškia įskiepytas? Tai reiškia, kad pasikeičia jo prigimtis. Lietuvoj vis manoma, kad užtenka išmokti žegnotis ir poterių - tu jau krikščionis. Deja, Dievas nėra durnas ir tokių vaikiškų žaidimų nežaidžia - jam reikia esmės.
taigi, kai ką nors gyvenimas prispaus taip, kad traškės, siūlau prisiminti Kornelijų. Ir vienas žmogus gali daug, jei tik jis nesusitaiko ir nepasiduoda.