ketvirtadienis, vasario 28, 2008

Antkapiai Ukrainoje







Gavau keletą nuotraukų, kokios mados siaučia Ukrainos kapinėse. Na ką ir besakyti, čia kiekvienas matyt pagal skonį pasirenka.

trečiadienis, vasario 27, 2008

Apie kepures

Kai pagalvoji, apie kepures yra neįtikėtinų posakių. Pavyzdžiui, pašiepiamai sakoma“Pagal Jurgį ir kepurė“, prisiekdami taria: “Duodu kepurę pri...“. Žodžiu, kepurė neabejotinai svarbus dalykas lietuviui.
O štai tarybinėj armijos sakydavo, kad galvos gali negerbti, bet kepurę – privalai. Kitaip sakant, daug svarbiau buvo kepurė, negu asmuo, kuris tą kepurę nešioja. Jei karininkas būdavo be kepurės jam pagarbos atiduoti nereikėdavo. Na, maniau, kad tik totalitarinės sistemoj, kur aukštumas pasiekia tik bukagalviai ir be savigarbos tai taisyklė. Apverstas pasaulis.
Atėjus nepriklausomybei galvojau, kad viskas atsistos į savo vietas. Kepurės ims atitikti turinį. Deja, kepurių padaugėjo, o turinys liko toks pat. Nors ne visi mūsų viršininkai ar valdininkai nešioja kepures, bet pagarbos norėtų tokios pat kaip ir sovietų soldofonai. Tačiau laikai pasikeitė -
jei sovietiniais laikais liežuvį turėjai laikyti saugiai prikąstą, tai dabar kiekvienas gali pasakyti, ką mano. O mano Lietuvos gyventojai apie valdžią tikrai ne pačius geriausius dalykus.
Tačiau mane stebina ne tai, kad kažkas atsitinka su galvomis, kai ant jų užkrenta valdžios kepurės, mane daugiau stebina tai, kad ir kepurė gera, ir galva nieko, o rezultatas vis tiek apverktinas. Tai fenomenas. Sakykim niekaip nesuprantu, kas yra mūsų prezidentui. Kai kokiu nors klausimu visi Lietuvoje laukia jo pasisakant, prezidentas tik pareiškia, kad savo nuomonę pasakys tada ir tada, o kai jo niekas neklausia, o jo čia net nėra, prezidentas siunčia savo pranešimus kaip koks Dalai Lama iš tremties vieną po kito.
Nežinia, kuo baigsis Lietuvoje , tačiau berašydamas prisiminiau dar porą posakių :“ Ant akių užsimaukšlinti kepurę“ ir „Užmėtysim kepurėm“

ketvirtadienis, vasario 21, 2008

Gripas

Toks bjaurus kaip priešų šnipas
Atslenka į miestą gripas.

Tai va, pirmas kritau aš, po to sūnus, o dabar ir mažoji. Žodžiu, kritome kolektyviškai. Ir dar čia ne pabaiga.

trečiadienis, vasario 20, 2008

Perku sodyba


Nu jei viskas bus gerai ir manes gripas neuzmus, tai penktadieni tureciau nusipirkti sita nameli.Kam jis bus naudojamas, dar nezinau, bet pritaikysiu.

antradienis, vasario 19, 2008

Šlifuojamos sienos

na kol kitu darbu dar negalima - nušlifuosim sienas, beliks tik nutepti impregnantu.

pirmadienis, vasario 18, 2008

Smūgis į paširdžius

Gyvenimas kartais suteikia progą pervertinti save. Nelabai malonus man įvykis buvo vakar - lankėmės krikščionių čigonų bendruomenėj. Išnuomotame kambaryje dvi lovos, keliolika tamsaus gymio žmonių. Kažkaip aptikau, kiek daug turiu nepasitikėjimo šitais žmonėmis, arba dar tiksliau, kaip sunku pripažinti kitame tokį pat žmogų, koks pats esi.Tuo labiau, kad jie neturtingi ir beveik beraščiai. Lietuviai biedni būna, tai del to, kad negali savęs realizuoti, neranda nišos arba da kažkas, o juk čigonai iš viso yra atmesti kaip žmonės - per amžių amžinuosius įsitikinimas, kad jie vagys ir dirbti negali, daro savo (turbut bijojot pas čigonus važiuot,- klausė vaikiškai).
Taigi man buvo geras šaltas dušas. Iš kitos pusės sužavėjo tai, kad jie būdami tokie atmesti visuomenės patikėję Kristumi tapo atmesti ir saviškių ir išėjo praktiškai į niekur. Ir kabo šitoj tuštumoj, bet nepasiduoda. "Mes negalim gyventi dėl savęs, kai gyvenom tenkindami savo kūną, nebuvo džiaugsmo, vien tik kančia, o dabar turime džiaugsmą, ir turime gyventi dėl Jo, juk Jis už mus numirė ir kentėjo",- sakė viena iš čigoniukių, dar visai jauna ir išvis špokas - čiuplutė ir mažutė. Tačiau ir toks žmogus sugebėjo išsiveržti iš taboro, iš baronų valdžios.
Tai va, žiūri į tokius žmones ir supranti, kad gyveni visiškai savanaudišką gyvenimą - sau ir dėl savęs ir kiek pinigų išmėtai. Net ne išleidi, o išmėtai - nei tau naudos, nei kitiems.O tie čigonai net ir valgyti kukliai turi (jūs turbūt alkani, mes jums sriubos išvirsim - klausė) Ir kai suvoki, duria ir nepatogu, tuo labiau, kai duria ne tie, kurie yra dideli, o tie, kurie yra patys mažiausi - be balso ir be padėties.
Visa laimė, kad Dievas visada įduria laiku.

šeštadienis, vasario 16, 2008

Marijos žemė -rezultatai

Lietuva vadinama Marijos žeme. Puikus sumanymas, deja, turintis ir savas pasekmes. Lietuva tuštėja - išmiršta, išsivažinėja. Tuo metu, kai pasaulyje daugėja gyventojų, mūsų tauta nyksta. Paradoksas, tačiau taip yra. Yra ir priežastys objektyvios, bet yra ir tai, kad tauta per amžius darė tai, kas prieštarauja Biblijai ir toliau žada tai daryti. Biblija pasakoja vieną istoriją kas nutiko Izraelyje, kai jis garbinti ėmė dangaus karalienę - būtent šiuo titulu Katalikų bažnyčia tituluoja Mariją.
Paskaitykime, sutapimai stulbinantys;
"Mes darysime tai, ką pasižadėjome: smilkysime dangaus karalienei ir liesime jai geriamąsias aukas, kaip mūsų tėvai, karaliai ir kunigaikščiai darė Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tada turėjome pakankamai maisto ir nepatyrėme pikto. Kai liovėmės smilkyti dangaus karalienei ir nebeaukojame geriamųjų aukų, kenčiame nepriteklių ir žūstame nuo kardo ir bado. Argi mes smilkėme ir liejome aukas dangaus karalienei be mūsų vyrų žinios?
Jeremijas atsakė vyrams, moterims ir visiems žmonėms: “Smilkalus, kuriuos Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse deginote jūs, jūsų tėvai, karaliai, kunigaikščiai ir visi žmonės, Viešpats prisiminė.
Jis nebegalėjo daugiau pakęsti jūsų piktų darbų ir jūsų daromų bjaurysčių, todėl jūsų kraštas tapo dykyne, pasibaisėjimu bei keiksmažodžiu ir liko be gyventojų, kaip matome šiandien.
Kadangi jūs tomis aukomis nusikaltote Viešpačiui, neklausėte Jo, nesilaikėte įstatymo, įsakymų ir nuostatų, todėl jus ištiko šios nelaimės, kaip yra šiandien”.
Biblija, Jeremijo pranašystė
Va ir atsakymas.

trečiadienis, vasario 13, 2008

Pirtis II

Taip atrodo priepirtis.

Lietuvos valstybė atkurta jau 90 metų. Sveikinu

Keistu sutapimu šią savaitę minimos dvi datos - Lietuvos valstybė atkurta jau 90 metų, o Iranas švenčia 29-ąsias islamo revoliucijos metines. Kas gi bendra tarp mūsų? Ogi tai, kad vieni galvojo, jog tuoj gyvens islamo rojuje, o lietuviai tikėjosi ganytis laisvės lankose. Deja, ir vieniem ir kitiem baigėsi nekaip – vieni pateko į barzdylų, kiti į turto diktatūrą.
Pritarsiu tiems, kurie sako, kad devyniasdešimtmetį pasitinkame neturėdami valstybės – iš tautos valstybę pavogė vėl, tačiau ne kokie okupantai, o mūsų išrinkti politikai. Valstybę pasisavino žmonės be atsakomybės ir be sąžinės, kurie bijo tik vieno – kad gali nepavykti prisikimšti kišenių.
Man asmeniškai graudu, bet palyginus su dabartiniais Lietuvos politikais okupacinio režimo CK veikėjams ir kolūkių pirmininkams reiktų įrengti panteonus ir vesti mokinių ekskursijas pasakojant apie tai, kaip žmonės dirbo, kaip kūrė, statė, o vogė tik vos vos, tiek, kad patys gyventų padoriai. Mūsų dabartiniai politikai ne tik išpardavė viską, kas gali būti išparduota, bet užsimojo parduoti net ir mūsų ateitį – naujosios atominės elektrinės projektas rodo, kad politikai aptiko, kad ir tai gali būti paklausi prekė. Jei kas būtų man pasakęs, kad taip gali atsitikti Lietuvoje atkūrus valstybę, būčiau pataręs tam žmogui mažiau skaityti fantastinės literatūros, tačiau dabar realybė pribloškia.
Natūralu, kad lietuviai pasimetę – bėga ieškoti patarimų į Rytus, Vakarus, perka tualetinį popierių pas Lolišvilį arba pakėlę rankas siurbia teigiamą energiją iš kosmoso Merkinės piramidėje. Bet nepadeda. Minios nusivylusių, be vilties ir nebetikinčių niekuo žmonių.
Kas atsitiko Lietuvoje? Gyvename taip, kaip rašo Biblija Izaijo pranašystėje, kai Izraelis klausė, kas darosi, kodėl jie patiria vargą ir nelaimes:”Teisingumas yra atmestas ir teisybė pašalinta, tiesos nebėra miesto aikštėse, bešališkumas negali įeiti”. Tai tiksliausia, ką aš galėčiau pasakyti apie dabartinę mūsų valstybę – nėra tiesos, nėra teisingumo, nėra bešališkumo. Valstybė ant žlugimo ribos, o iškilmingi politikų organizuojami minėjimai nevertinami net pačių politikų. Jei valstybę valdo žmonės be moralės ir be atsakomybės, nepadės jokie patarimai, jokie Europos Sąjungos milijardai – bus vis blogiau.
Ar verta minėti nepriklausomybės atkūrimą? Šiuo atveju visiems reikia prisiminti pamatinį dalyką – tauta yra svarbiau už valstybę. Yra tautų, kurios neturi savo valstybės – kad ir romai ar kurdai.
Mes esame tauta – kiekvienas atskirai ir visi kartu, mes, o ne valdžia uzurpavę politikai. Tegu jie žaidžia savo minėjimus ir šventes, tegu rikiuojasi po vėliavomis, žiūri į kariuomenės paradus ir vaidina, kad jiems linksma – tokiose šventėse nėra nieko prasmingo, jos tokios pat tuščios kaip ir patrankų salvės paleidžiamos per jas.
Lietuviai išgyveno pelkėse spaudžiami kryžiuočių, pakėlė lenkišką baudžiavą, gyveno be savo rašto ir net draudžiant kalbėti lietuviškai, buvo tremiami ir naikinami ir išliko žymiai ilgiau negu 90 metų. Todėl turime kuo didžiuotis. Manau, kad išgyvensime.

pirmadienis, vasario 11, 2008

Pirtis

Pirtis pagaliau baigta. Jau net 2 kartus maudžiausi, aišku, nieko gudraus ten nepadaryta, bet maudytis galima. Čia mano Verionika pirį naudoja ne pagal paskirtį - atėjo pagriaužt šakočio.

sekmadienis, vasario 10, 2008

Betonas gula

Nu kas galėjo pagalvoti, kad žiemą bus galima betuonuoti. Per dvi dienas išbetonavom 18 kv.m priepirtį, storis 5cm, sunaudojom 3,5 maišo cemento(čia aš sau, kad nepamirščiau), na man liko name dar grindis betonuot, iš viso apie 70 kv.m, vadinasi reikės dar apie 12-15 maišų cemento. Dabar kad dar kokia diena pliusas pasilaikytų, tai sustingtų normaliai.

trečiadienis, vasario 06, 2008

Židinys iš šono

va tap atrodo zidinys iš šono.

antradienis, vasario 05, 2008

Židinys

apmūrojo židinį