Pastarojo meto įvykiai, kaip rusai sako - "iz riada von vychodescije". Esu tiesiogine prasme pritrenktas to, ką Dievas daro. Žmonės papasakoja tokių dalykų, kuriuos atveria Dievas, kad lieku išsižiojęs. Tuo labiau, kad pasakoja žmonės, kurie tokio mokymo nematę, negavę, o ir aš pats net negirdėjęs. O svarbiausia pastebiu tai, kad Dievas dirba su mažaisiais, kurie netalentingi, neiškalbūs, nemokyti ir netgi sergantys. Pavyzdžiui, šiandien vienas žmogus mane atsargiai išklausinėjo, ar būna, kad Dievas žmogui duoda kitą vardą. Nuuuu, sakau, Biblijoj yra tokių atvejų. Sako, tada ir ten ir ten gavau - ir pasakė vardą... Likau apakęs, Jėzus iki šiol tai daro... Ir daro dabar. Ainaaa, sau....
Norėtųsi pasakyti:"Dieve, tai ne tie, va aš nieko, dar šitas ir šitas tinkami". Bet iš kitos pusės suprantu, kad kai Dievas užsiima mažaisiais, pasaulio karalystei ateina galas - mažas akmuo atitrūko nuo kalno viršūnės ir užpildo visą žemę ir jo jau niekas nesustabdys, nes pasakyta:
"kas ant to akmens kris, suduš, o ant ko tas akmuo užkris, tą sutriuškins".
Atvirai pasakius, nesitikėjau tokio įvykių pasisukimo, nes šiaip mėgstu aiškumą, stabilumą, nuoseklumą, darbą ir kad kuo mažiau rizikos - atrodo, daugmaž žinojau, kaip Dievas gali veikti, o kaip, mano manymu, ne, dabar suprantu, kad visai nieko nesuprantu. mano sąjungininkas protas kapituliavo, neaprėpiu, nesuvedu, o čia juk dar tik smulkmenos ir paviršius. Bet šlovė Jam.
"Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir pranykite! Nes Aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums pasakos". Apaštalų darbų 13;41