Sekmadienį buvom Kaune, kur sudalyvavom vienos bendruomenės susirinkime. O čia nufotografuoti reabilitacijos centrų žmonės, kurių gyvenimas pasikeitė, kai Dievas išlaisvino juos - mamos jau su mažais vaikais ant rankų, susikūrusios šeimos, žmonės šviesūs, nors kai kurių veidai pažymėti sunkiais išgyvenimais taip, kad gatvėj prie jų neprieičiau, garantija (esu bailus iš prigimties ir pasirodo, kad tai nbeišaugama:).
Ką reiktų pridurti? Turbūt tai, kad viso to nebūtų, jei ne Robertas, kuris kartais kokį komentarą čia parašo ir jo žmona Stasia.
Tiesiog smagu žiūrėti ir matyti, kad kai kas nepasiduoda nešančiai gyvenimo upei, o ima ir išlipa ant kranto, tiksliau - uolos.
Pranešimai
4 komentarai:
Matyt ir man reiks artimiausiu metu uzsirasyt pas Roberta, kad Dievas islaisvintu nuo noro penktadieniais pirkti arielkos buteli:)
Jei rimtai, tai pagarba Robertui ir Stasei uz ju darba. Kantrybes ir sekmes.
Kazkaip susivelinau, bet dideles sekmes tau ir tavo zmonai, Robertai :0) Puiku darba darot...
Aga, Robertai, ir as prisidedu prie sveikintoju choro:)
aciu jums, kd mus palaikote. Jus visi labai Faini.
Rašyti komentarą