antradienis, lapkričio 29, 2005

Psalmės Panevėžyje

Gruodžio 11 d. (sekmadienį) 18 val. Panevėžyje, Kultūros centre GARSAS (Respublikos g. 40), vyks krikščioniškos grupės „A4" koncertas.
Grupė pristatys Artūro Chalikovo muzikinį projektą „Dovydo psalmės ir šiuolaikinės giesmės". Muzika skambės šiuolaikiniais „soft-rock" ir „art-rock" stiliais.
Muzikantai:
Artūras Chalikovas (vokalas, gitara),
Arūnas Baužys (bosinė gitara),
Algirdas Kučinskas (klavišiniai instrumentai),
Aleksandras Šamsutdinovas (mušamieji instrumentai).
Bilieto kaina: 4 Lt.
moksleiviams, studentams ir pensininkams - 2 Lt.
„Kristaus žodis tegu tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes" (Kol 3,16)
Visus maloniai kviečiame!
Organizatoriai

Adventas

Del techninių priežasčių turių staptelti rašyme. Taigi, savitiškas Adventas mano puslapiuose truks, kol gausiu kitą kompą.

penktadienis, lapkričio 25, 2005

Pasaulis

Tai pranešimai iš tarptautinio krikščionių tinklalapio DCI, kur žmonės išsako savo svajones, pasakoja apie darbus ir poreikius.


Kas vyksta Čečėnijoje?
Aš meldžiuosiu už šitą tautą, kad Dievas atvertų duris Evangelijai, pasiųstų ten misionierius ir juos aprūpintų.
Chuanas Kartas Borgesas, Saltos miestas,Argentina.

20 metų tikėjimo ir kantrybės
Aš koordinuoju darbą su 650 vaikų Ugatos vietovėje, nes be išsilavinimo pakeisti nieko negalima.
Mokykloje vaikus reikia maitinti, nes jie ateina iš labai toli, o šiais metais nėra lietaus ir derlius buvo menkas.Net suaugusieji ateina prašyti maisto.
Mūsų bažnyčioje yra 5 jaunos našlės, kurioms išties reikia maldos palaikymo ir aš tikiu, kad Dievas gali padėti joms.
Žozefina Oybrado, Burkina Fasas

Apsilankė komanda
Apsilankė komanda “Horizontai”. Kartu su jais mes lankėmės bažnyčiose, kaimuose radijuje ir televizijoje, kur dalinosi savo matymu, kuris liečia mūsų šalį ir Haitį.
Džeimas Abre, pastorius, Dominikos respublika

Prisijunkite, aš vykstu į Turkiją.
Kaip misionierius vykstu į Turkiją. Ieškau pastorių, lyderių ar tiesiog tikinčiųjų, kurie rimtai domisi transkultūrinėmis misijomis tam, kad dalyvautų kartu su manimi.
Pablo Armas, Gvatemala

Tiesiog tarnaujame
Mūsų bažnyčioje yra 32 nariai, tarnaujame narkomanams ir alkoholikams, vaikams, vienišiems žmonėms. Mes norėtume bendrauti su žmonėmis iš kitos šalies.Mūsų bažnyčia yra maža ir neturtinga, turime daug problemų, bet mūsų širdys dega
Marijus ir Violeta Antoščiuk, Nemislovas, Lenkija

ketvirtadienis, lapkričio 24, 2005

Apie teatrą

Savaitgalį stebėjau mėgėjų teatrus. Sakoma, kad Leninas ir vienam žmogui paskaitą skaitė, bet teatrui, o ir pačiam kultūriniam vyksmui reikia daugiau kiek daugiau negu vieno žiūrovo. Juk kultūrinis vyksmas arba pats iškelia tai, kas yra visuomenėje, arba visuomenė perima teatro, literatūros ar dailės perteikiamą idėją. Sovietmečiu būtent kultūra, o ne partizanai, "Amerikos balsas" ar "Katalikų bažnyčios kronika" oponavo valžiai ir išlaikė lietuviškumo pamatus.
Šia prasme tikrai neįprasta buvo tai, kaip mėgėjų teatrai, perėję nuo primityvokų liaudiškų spektaklių ir kaimiškų juokelių "apie pakeltą undaroką" ima įtaigiai kalbėti apie tai, kas mes esame, kas yra Lietuva. Tai kažkas naujo, nes daugelis "patriotizmo" ir "meilės tėvynei" su kaupu atsikando dar Sąjūdžio metais ir matė, kuo baigėsi daugelio žmonių deklaracijos - prie lovio. Taigi, teatralams prabilti apie patriotizmą reikėjo tikros pilietinės drąsos, parodyti, kad tautiškumas - ne tik apsukriųjų verslas. Rokiškio liaudies teatro pastatyta J.Marcinkevičiaus “Erelnyčia”, pasakojanti apie keistuolį poetą A. Vištelį - Višteliauską ir Utenos “Žaliaduonių” teatro pastatyta R.Kalyčio pjėsė “Atodangos”, kalbanti apie lietuvišką kaimą, parodė kitą lietuviškumo pusę - be patoso, be primityvumo - rupią kaip duoną ir tikrą. Iš pirmo žvilgsnio net nejauku, nes ir teatrai paskutiniu laiku pasidarė lankstūs ir besišypsantys, besistengiantys įtikti žiūrovo skoniui.
Gal tik mėgėjų teatrai ir beturi tokią privilegiją kalbėti tai, ką nori.
"Tai tebetvirtinate, kad esate lietuvis?",- klausia daktaras Argentinos beprotnamyje poeto A. Vištelio - Višteliausko, ir pasijunti, kad šitas klausimas kažkaip perveria tave patį - šiandien beprotiškai skubančiame pasaulyje galima pamiršti, kas esi, o juk kai kam tai buvo ir ligos diagnozė…

Apie pasitenkinimą

Vakar kalbėjom, kaip greitai žmogus įpranta prie kažko gero ir malonaus. Beje, tai kas gera, kitą kartą jau nejaudina, jei nebūna geriau. Juokinga, bet taip yra. Jėzus ne veltui įspėjo:"Tenkinkitės mažu". O kaip tenkintis, jei norisi didesnio? Nesakykite, kad nesinori. Norisi.

antradienis, lapkričio 22, 2005

Nesinori

Kartais tiesiog nesinori rašyti.Norisi būti viduje ir nematomam.Galvoti apie kitą laiką, kitus žmones, kitą likimą. Tai pakaitalas, tačiau kažkur egzistuoja kitas likimas, kitas laikas. Kur?
Kad ir ką kalbėtum, viskas atrodo netikra, ir tu pats sau atrodai netikras, kaip koks iš Kinijos eksportuotas žaislas. Nesinori.

penktadienis, lapkričio 18, 2005

Siekis būti laisvam

"Mano tauta klausia medžio gabalo ir laukia atsakymo iš lazdos. Paleistuvystės dvasia juos suklaidino ir paleistuvaudami jie paliko Dievą".
Ozėjo 4;12

Šie Dievo žodžiai išties kraupūs. Tai negailestinga diagnozė, kuri gali būti taikoma ir šiuo metu. Vietoj Dievo, jie lenkiasi ir klausia medžio gabalo, ty, iš to, ką pasigamino iš medžio, laukia atsakymo iš lazdos. Žmonių absurdiškumas matomas aiškiai, kai skaitai, tačiau kažkur aiškumas prapuola, kai žiūri į gyvenimą.
Pacituok šiandien Lietuvoj šias eilutes, tuoj katalikai ims šaukti, kad statulos ne medis, o paveikslai - ne popierius ir dažai, kad kryžius - ne lazda ir t.t.
Na, jei jau taip, tai ko Vilniuj lenkai prie paveikslo mirt buvo pasiryžę, kam Kryžių kalnas, kam Aušros vartai ir t.t.?
Ar neužtenka žmonėms proto suprasti, kad medis yra medis, auksas yra auksas?
Manau užtenka, tačiau ši Ozejo vieta kalba ir apie dvasinę stabmeldystės priežastį - žmonės kalti tik iš vienos pusės - "paleistuvystės dvasia juos suklaidino".
Yra konkreti dvasinė jėga, kuri verčia tikėti, kad dvi lazdos yra Dievo atsakymas, o kokia nors vieta gali pakeisti Dievo veikimą žmogaus gyvenime. Ir žmogus gali pasiduoti tai dvasiai arba ne.
Krikščionis negali tikėti ir kartu laužyti tai, kas pasakyta Biblijoje - kitaip jis nėra krikščionis, todėl, manau, šiuo atveju negali būti politiškai ekumeniškai korektiškas, reikia sakyti tiesą - Dievas yra tiesa, stabmeldystė - klaida.
Bet iš esmės ši Ozėjo vieta kalba ne tik apie aiškią stabmeldystę, bet ir apie žmogaus polinkį ieškoti pašalėje, susikurti sistemą, būti nepriklausomam nuo Dievo.
O tai gresia kiekvienam žmogui, nepaisant ar jis jau atsirkatė regimais stabais, ar ne.

trečiadienis, lapkričio 16, 2005

Pasnikas

Šiandien pasnikaujam už kai kuriuos žmones ir jų situacijas. Įsivaizduoju, kaip paminėjus šį žodį daugelis gali šyptelt - pasnikauja tik galutinai religingi ir prietaringi žmonės, be to, koks čia pasnikas, jei susilaikai nuo mėsos, o prisiryji obuolių.
Prisipažinsiu, ir aš nesu didelis šalininkas, tiksliau nebuvau, šito veiksmo, bet mačiau, kaip keičiasi žmonių gyvenimai, kai keli žmonės pasnikauja. Šiaip tai užtruko laiko, kol iš vaikystės atsineštos sąvokos nukrito nereikalingi luobai - įprasta, kad mūsų krašte pasnikauja visuotinai per Adventą ir Gavėnią. Bet pačios esmės niekas nesupranta, kaip ir to, kad pasnikas yra dvasinis veiksmas visų pirma, o tik paskui susilaikymas nuo maisto, nuo viso maisto.

antradienis, lapkričio 15, 2005

Priesaika

Kol kas - techninės problemos, gavau toki kompą, kad papildyti dienoraštį - kančia. Na va ir nevertink technikos. Daugiau apie ją - nė vieno blogo žodžio.

šeštadienis, lapkričio 12, 2005

Diagnozė – Nikodemas

Kai galvojau apie Nikodemą, naktį sapnavau sapną – esu Paryžiaus priemiestyje, naktis, aplink dega automobiliai, šlaistosi gaujos su padegamuoju skysčiu, o aš stoviu, norėčiau juos sulaikyti, bet negaliu, jaučiuosi toks mažiukas, nes čia Paryžius, čia manęs niekas nepažįstą, o ugnis vis karštėja…
Nubudau, o “karščio” priežastis buvo labai paprasta – mano mažoji dukrelė užsirioglino ant manęs naktį ir užmigo… Komiška.
Bet kartu supratau ir vieną dalykai, išties mes visi Nikodemai, tik kiekvienas ant savo š… krūvos. Patrauk krūvą, t.y. mūsų visuomeninę padėtį, mūsų draugus, profesiją ar religiją su įpročiais, ir stovime nė burnos nepraverdami, visiškai bejėgiai.
Deja, Jėzus yra tas, kuris šaukia kiekvieną palikti, ką jis turi, štai kodėl tiek mažai žmonių tampa krikščionimis – kaip ir Nikodemas visi iš prigimties esame didžiūnai ir turtuoliai, tad palikti nieko nenorime.Dar daugiau – aistringai tikime, kad Dievas atims iš mūsų pačius mums svarbiausius dalykus…
Bet yra kita istorija – apie Abramą, kuris irgi turėjo gerą padėtį, religiją, turtų, gyveno puikioje vietoje ir t.t. žodžiu, nieko jam netrūko, tačiau Dievas jam pasakė:”Abramai, palik tėvo namus”, ir jis paliko. Vadinasi, ne viskas taip beviltiška, kaip gali atrodyti – mumyse yra dalis ir Abramo.

penktadienis, lapkričio 11, 2005

Dialogas

- Dieve, koks blogas oras,- sako bendradarbė.
Tyliu.
- Dieve, kaip sunku…
Tyliu.
- Nu tu ir nemandagus.Aš su tavim kalbu, durniau…
Tyliu.
- Tai dabar spausdinsi ir apsimesi, kad negirdi?
O aš pagalvojau, kad ji su Dievu kalba…

ketvirtadienis, lapkričio 10, 2005

Apie priežastis ir pasekmes

Istorikai baigia nusilaužti galvas, stengdamiesi nustatyti, kas kaltas dėl tokio tautos likimo, ypač - tragiško Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpio, kai žuvo, buvo ištremta ir išblaškyta žymi dalis Lietuvos gyventojų.
Arba paimkime kad ir visai šviežius įvykius Paryžiaus gatvėse, kai jaunimo būriai padeginėja automobilius, grumiasi su policija ir t.t. Viena po kitos keliamos versijos - teigiama, kad smurto griebėsi jauni ir neturtingi musulmonai. Kaltinimai musulmonams metami neatsitiktinai. Pastaraisiais metais būtent musulmonai dažniausiai siejami su baimę keliančiu terorizmu. Arba, kad smurto griebėsi jauni ir neturtingi buvusių Prancūzijos kolonijų gyventojai , taip siekdami pasipriešinti prancūziškajam rasizmui. Teigiama, jog imigrantai padarė viską ką galėjo, siekdami tapti pilnaverčiais Prancūzijos piliečiais, tačiau jų pastangos nuėjo veltui ir t.t.
Žmonės visada ieško regimo ryšio tarp priežasties ir pasekmės, deja ne visada ją galima apčiuopti. Tačiau istorija tikrai liudija, kad kraujas niekada nepamirštamas, kad kraujas šaukia kraują. Jau tarnaudamas tarybinėje armijoje puikiai perpratau dabar vykstančių konfliktų pradžiamokslį - osetinas nesikalbės su ingušu, armėnas nedraugaus su azerbaidžaniečiu, o abchazas - su gruzinu.
Kažkas nematomo buvo tarp tų žmonių, kurie susitikdavo neutralioje teritorijoje ir visi vilkėjo šalnos pakąstos balandos spalvos uniformas. Dar daugiau - jų nesuvienydavo net tarybinės armijos skurdas ir absurdai.
Aišku, galima tuo tikėti, galima ne, tačiau manau, kad žvelgti vieniem į kitus kaip į žmones jiems trukdydavo kažkada istorijoje pralietas kraujas. Tad ir šiandien žvelgdami į konfliktų vietas mes girdime ne ką kitą, kaip kraujo šauksmą.
Aišku, visokių variantų yra, tačiau pažvelgus į istorija aišku, kad "nekaltų" tautų tiesiog nėra. Tačiau yra tautos, kurios pripažįsta savo kaltę (geriausias pavyzdys yra vokiečiai, kurie iki šiol moka išmokas už nacistų paradytus blogus darbus), ir yra tos, kurios atkakliai viską neigia.
Įdomu, prie kurių galime priskirti mus?

trečiadienis, lapkričio 09, 2005

Apie Nikodemą

"Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų"(Jono 3,1-2)

Visada sakiau, kad niekur nerasi tiek psichologinių charakteristikų ir žinių, kiek yra sudėta į Bibliją.
Pažiūrėkim, kad ir į šitą paprastą tekstą.
Nikodemas buvo fariziejus (skrupulingai besilaikantis Įstatymo)
Nikodemas buvo didžiūnas (užėmė svarbią vietą visuomenėje)
Nikodemas pas Jėzų atėjo nakčia.

Apie Nikodemą viskas pasakyta. Jis buvo ir religingas ir svarbus, taigi dieną jis pas Jėzų ateiti negalėjo(jo nesuprastų kiti ir susvyruotų jo vertinga reputacija).

Kiek kalbu su žmonėmis, dažniausiai susiduriu su nikodemais - dauguma bijo prarasti savo padėtį ir savo vertingumą, todėl mieliau renkasi laikytis įstatymo ir vaikščioti į bažnyčią negu eiti pas Jėzų. Kai kurie save taip ir vadina:"As kaip Nikodemas..." apibūdindami save ir savo požiūrį į tikėjimą, t.y. netikėjimą. Bet, žinote ką, kažkaip dauguma pamiršta, kad Nikodemas vis dėtlo nuėjo pas Jėzų.
Taip pat galvodamas apie šią vietą suprantu, kad kiekviename iš mūsų sėdi ne po vieną, o net kelis nikodemus, ir visi fariziejai, ir visi stambūs didžiūnai. Bet skaitydamas šias Evangelijos eilutes jaučiuosi paguostas - juk Nikodemas nuėjo, vilties yra ir dėl manęs paties.

antradienis, lapkričio 08, 2005

Variantai

Mane perkrausto kitur, taigi, kaip ir proga dziaugtis. Tačiau galvoju, kad žiūrint į Izraelį buvo du srarbūs persikraustymai. Pirma, jie bėgo nuo bado į Egiptą (turėtų būt teigiamas dalykas), juos priėmė svetingai, bet jie papuolė į vergiją, o antrą kartą - iš Egipto į pažadėtą šalį, bet teko eiti per dykumą ir kovoti didžiules kovas (turėtų būt neigiamas dalykas). Du bėgimai skirtingom sąlygom, ir rezultatas irgi skirtingas. Kuris variantas išpuola man?

pirmadienis, lapkričio 07, 2005

Gelbėkite - gresia paaukštinimas

Gelbėkite - gresia paaukštinimas, padėkite kas nors. Aš visai rimtai. Kelis metus siekiau būti paaukštintas,pereiti nuo techninio darbo prie kūrybinio o dabar visai nenoriu. Skirtingai nuo daugumos niekada išreikštai nesiekiau karjeros, tačiau taip jau išeina. Gal perdegiau per tą laiką? Kalusimai pačiam sau. Mane sveikins, o man - tai kaip nuosprendis šiuo metu.
Gyvenimas iškrečia pokštus ir visai neatsiklausia.

penktadienis, lapkričio 04, 2005

Moterys metė iššūkį Vatikanui

Devynios katalikės buvo įšventintos diakonėmis Kanadoje, nepabūgusios būti atskirtos nuo Katalikų bažbyčios. Įšventinimas įvyko laive netoli Kanados sostinės Otavos. 7 amerikietės, ir po 1 vokietę ir kanadietę įšventino taip pat moterys, anksčiau išventintos vyskupėmis, bet nepripažintos Vatikano.
“Aš tikiu, nesvarbu, kad bažnyčia draudžia įšventinti moteris, tai neteisingas įstatymas, kad įšventinimas galioja”, -sakė Regina Nikolosi iš Vokietijos. Įšventinimo vieta buvo parinkta taip, kad nepriklausytų jokiai vyskupijai - neutralūs vandenys.
Pamažu kliba Vatikano imperija, ir ardo ja pirmiausia patys katalikai, manau, tik laiko klausimas nauja reformacija, nes jau dabar gyvybingos katalikų bažnyčios šakos funkcionuoja kaip tipiškos protestantų bažnyčios, šalia palikdamos dogmas ir teologija.

ketvirtadienis, lapkričio 03, 2005

Kraujas šaukia kraują?

Neseniai teko skaityti vieną pranešimą apie Beslano tragediją, tiksliau, apie nežinomą jos pusę.
Savaime aišku, nėra nieko baisiau, kai žūsta vaikai, tačiau, kaip praneša čečėnų agentūros, kurios pateikė ten kalėjusių ingušų liudijimus, ta pati Beslano mokyklos Nr.1 sporto salė buvo naudojama kaip įkalinimo vieta per osetinų – ingušų (ingušai nuo čečėnų skiriasi kaip aukštaičiai nuo žemaičių, jie kalba ta pačia kalba) susirėmimus.
Joje buvo kalinami ir badu marinami ingušai, ten iš bado mirė ingušų vaikai, buvo šaudomi ir žeminami žmonės. Aišku, nesupaisysi, kiek čia tiesos, o kiek propogandos - šį šimtmečius besivyniojantį priešpriešos kamuolį ne mums išnarplioti, tačiau tai privertė mane kitaip pažvelgti - juk osetinai tvirtino, kad jie niekuo dėti, juos tiesiog užpuolė.
Galvoju apie mus – kai ateina nelaimė, mes irgi rėkiame, kad mes nekalti, klausiame, už ką mums taip, juk nieko blogo nepadarėme. Va ir galvoju, ar tikrai jau taip nieko ir nepadarėme, jei ateina nelaimės?

trečiadienis, lapkričio 02, 2005

Plazdančių žvakių šviesoje

Vėlinės yra geras metas ne tik prisiminti mirusius, bet kartu ir pažvelgti iš kur atėjome. Jau niekas nebesiginčija, kad Vėlinės, Ilgės – pagoniška tradicija. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės.
Pasižiūrėjus į Lietuvos laukus, miškus, padūmavusias tolumas apima jausmas, kad išties esame ligi šiol pagonys. Nesu mistikas, bet šis pojūtis tiesiog sklando ir ateina iš kažkur giliai, iš žemės, liaudies dainų apie ievaro tiltą.
Iš viso lietuviška katalikybė pradėjo reikštis tik maždaug XX amžiaus pradžioje, nes iki XIX a. pabaigos vyravo lenkiška katalikybė. Kaimuose nesulenkėję žmonės nesuprato lenkiškų pamokslų, maldų ir lotynų kalba vykstančių pamaldų, todėl liko savo senojoje kultūroje, tuo metu Lietuvos kaime buvo labai daug gyvos pagonybės, liaudies tradicijose ir folklore buvo labai daug pagoniškų papročių.
Manau, kad žmogus negali būti krikščionis iki to laiko, kol nesuvokia, kad iš esmės jis yra pagonis.
Seniai apie tai galvojau, o tą mano galvojimą patvirtino vienas netikėtas susitikimas – vasarą Vilniuje buvau sanatorijoje, apsuptoje be galo religingų vietų – po sanatorijos langais išsidėstę vadinamieji Kryžiaus keliai, netoliese stovi Trinapolio moterų vienuolynas, taigi, praktikuojančių katalikų aplinkui - nors vežimu vežk, tiesa, didžioji dauguma jų buvo lenkai, kiekvieną savaitgalį mus žadindavo po langais skaitoma choru malda “Swiata Marija”. Kartą eidami pasivaikščioti užkalbinome vienuolę. Ji papasakojo, kad ką tik grįžo iš Izraelio, pasakojo apie tai, ką ji matė ir patyrė. Vis dėlto iš viso jos pasakojimo man labiausiai įstrigo tai, ko tikrai nesitikėjau iš visiškai religijai atsidavusio žmogaus – kad esame pagonys. Ši moteris, pabuvusi Izraelyje, parsivežė vieną labia stiprų pojūtį, su kuriuo nebežinojo, kaip susidoroti, kaip jį “suvirškinti” – pasak jos, esame visiškai pagoniška šalis, visiškai, iki krikščionybės mums – ištisi šviesmečiai.
Aišku, galima būtų netikėti, ar skeptiškai vertinti vieno žmogaus pasisakymą, tačiau tą patį kalba ir pagrindinis Lietuvos pagonis Jonas Trinkūnas, kuris sako: ”Mes manome, kad žmogus gimęs jau iš karto yra pagonis, nes jis natūraliai gimsta toje tradicijoje. Ta tradicija Lietuvoje yra labai gyva, klausimas lieka tik dėl jos supratimo. Pažiūrėkite, katalikybė yra spektaklis: drabužiai, dekoracijos...”.
Pasak Inijos Trinkūnienės, būtent tie žmonės, kurie kurį laiką gyveno užsienyje, supranta kažką esminio: “Pas mus dažnai ateina žmonės, kurie tam tikrą laiką gyveno išvykę iš Lietuvos. Jie tada atpažįsta Lietuvoje tuos dalykus, kurie yra esminiai. Mes juos galime apibrėžti kaip pagonybę. Šie žmonės sako: aš gyvenau Lietuvoje, bet šito nemačiau ir nesupratau, kas yra vertinga ir ką mes galime apibrėžti būtent kaip mūsų tradicinę kultūrą ir sykiu kaip pagonybę”.
Ir, manau, kad šie žmonės yra teisūs iš esmės – tebesame pagonys, kad ir kaip besivadintume. Nesiimu vertinti, ar tai gerai, ar blogai, tiesiog kol kas taip yra Lietuvoje. Apie tai galime kasmet skaityti palzdančių žvakių raštuose kapinėse.