Islamo rojus - koks ten vaizdas

Mes vis kalbame apie Vakarų ištvirkimą, palaidumą, moralės nesilaikymą ir t.t., bet tai, ką sužinai apie islamo dogmas, tiesiog atima žadą. Tokio nežaboto sekso troškulio ir gyvenimo supratimo, kuris tik ir sukasi "apie aną galą" turbūt visi supuvę Vakarai sudėjus į krūvą negalėtų pademonstruoti ir norėdami...

Artimųjų Rytų žiniasklaidos stebėjimo institutas (MEMRI) paskelbė Saudo Arabijos dvasininko Muchamedo Ali Šankiti stulbinančią paskaitą apie islamo rojuje tikrų musulmonų laukiančius sekso malonumus. Reikia pastebėti, kad islame rojus –visiškai kūniškų malonumų vieta, pagal musulmonus – jie ten tik valgys, gers ir moteris mylės.

"kiekvienas musulmonas mažiausiai rojuje gaus 2 nekaltas juodaakes mergeles. Kiekviena mergelė turės po  70 mergelių – tarnaičių. Jums galima bus turėti lytinius santykius tiek su juodaakėmis, tiek su tarnaitėmis. Kiekvienai moteriai iš šio pasaulio priklauso po 70 nekaltų juodaakių mergelių.

Rojuje yra keturių tipų moterys. Pirmiausia – šio pasaulio, kiekviena su 70   nekaltų juodaakių mergelių. Antras tipas nekalto juodaakės mergelės - kiekviena su 70   nekaltų mergelių - tarnaičių. Trečias tipas - mergelės- tarnaitės. Atsiprašau, rojuje tik 3 tipai“,- aiškino ekspertas.
„Jei buvote vedęs žemėje, gausite atgal savo žmoną su 70   nekaltų juodaakių mergelių, su kuriomis galėsite turėti lytinių santykių. Kiekviena juodaakė turi 70 tarnaičių. Kiek moterų gausite? Ir tai tik minimumas!
Dabar paskaičiuokim, sakykim turėjot 4 žmonas, kuri kiekviena rojuje gaus 70   nekaltų juodaakių mergelių, su kuriomis galėsite turėti lytinių santykių. Kiekviena juodaakė turi 70 tarnaičių. Kiek moterų tada gausite? Tepadeda jums Alachas!“,- skaičiavo  Muchamedas Ali Šankiti.

Kas nesuskaičiavo galima padėti – pagal musulmonus, jie rojuje gaus 19 604 nekaltas mergaites, pasiruošusias užsiimti seksu su Alacho tarnu, ir jau tada kad mylėsis, kad mylėsis...  Tepadeda jums Alachas – kaip sakė apie islamo rojų pasakojęs imamas Ali Šankiti.

Kartu kyla klausimas, koks turi būti ištvirkęs žmogus, kuris sukuria tokias absurdiškas seksistines teorijas? 
Iš kitos pusės, jei ten tokie būriai sekso ištroškusių moterų šmirinėja, tai visai nepanašu į ramią vietą, nėr ko ten brautis

Ar ploti lietuviškai Karaliaus Jokūbo versijai?

Kadangi jau pardavinėjamas lietuviškai išverstos Karaliaus Jokūbo (KJV) Biblijos leidimas, trumpai pažiūrėkime, koks jis yra.Ar reikia ploti iš džiaugsmo, pasirodžius šiam leidimui.

Paėmiau palyginimui Apaštalų darbų 20 skyriaus Burbulio tekstą ir KJV tekstą.

Burbulio
⁹ Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, giliai įmigo ir, Pauliui ilgiau bedėstant, miego įveiktas, iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas.
KJV tekstas

⁹ Ir lange sėdėjo vienas jaunuolis, vardu Eutichas, užmigęs giliu miegu; ir Pauliui ilgai beskelbiant, jis nugrimzdo į miegą ir nukrito iš trečio aukšto, ir buvo pakeltas negyvas.

Komentaras apie KJV tekstą

Pirmiausia, tai lange ne sėdi, o kas nors būna pakabinta, sėdi kambaryje arba kalėjime, jeigu lietuviškai, o antra, išeitų, kad jaunuolis užmigo du kartus. Trečia – skyryba aiškiai nesutvarkyta, kažkodėl padėtas viduryje kabliataškis, išplėstinių aplinkybių skyryba iš viso nesuprantama.

Burbulio

¹⁰ Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: „Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame“.

KJV tekstas

¹⁰O Paulius nuėjo žemyn užkrito ant jo ir jį apkabinęs tarė„Nebūkite sunerimę; nes jo gyvybė yra jame“.

Komentaras apie KJV tekstą

Lietuvių kalboje žemyn nulipama, o ne nueinama.  Antras dalykas, kad jeigu 9 eilutė tvirtina „buvo pakeltas negyvas“, tai čia sakoma „užkrito ant jo“. Ar galima užkristi ant to, kuris pakeltas? Tos pačios bėdos su skyryba.

Burbulio

¹¹ Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lig pat aušros, ir tada iškeliavo.

KJV tekstas
¹¹Taigi jis, vėl atėjęs į viršų, laužęs duoną ir pakalbėjęs ilgą laiko tarpą, net iki aušros, taip išėjo.

Komentaras apie KJV tekstą

Lietuvių kalboje viršun lipama, o ne ateinama, antra – „ilgą laiko tarpą“ – taip pat nelietuviškas posakis, nes į tarpą tik įkristi galima.  Trečia  - visiškai nemotyvuotas būtojo kartinio laiko dalyvių vartojimas – atėjęs, laužęs. Ketvirta – rašoma apie Paulių „taip išėjo“. Galima būtų paklausti, o kaip galima išeiti kitaip?

Išvados. Už visus negaliu garantuoti, bet vien iš šios trumpos ištraukos kalbiniu požiūriu tekstas yra žemiau kritikos. Tuo labiau, kad vien užmetus akį matyti, kad vertėjai persistengė, nes besivaikydami pažodinio tikslumo iš anglų kalbos, visai nepaisė lietuvių kalbos ir Biblijos tekstą padarė ne tik netikslų, juokingą, bet ir nelogišką. Taigi, siūlau nuo aplodismentų susilaikyti. Vertėjai aiškiai net neiššoko aukščiau bambos, manau, kad tik šiek tiek stryktelėjo, kokius 5 cm nuo žemės. 

Mormonai – satanizmas piešiniuose

Mormonai arba Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia visur pabrėžtinai demonstruoja savo dorumą, tvarką ir kitas pagirtinas savybes, pabrėždami, kad tai jie yra tikrieji krikščionys. Dažnai manome, kad tai tiesiog savotiška bet nekalta religija. Deja, deja, pažiūrėkime, ką iš tikro garbina ši galinga finansinė organizacija. Be jokios abejonės, mormonai, kaip ir Jehovos liudytojai, yra masonų kūrinys. Vien pažvelgus į jų piešinius, matyti daugybė masoniškos simbolikos. Štai jų vienas iš topinių paveikslų, kuris puikuojasi mormonų Sains.lt feisbuko puslapio viršelyje – „Paskutinė vakarienė“. Atrodytų, labai gražus paveikslas.   

O dabar pažiūrėkim pasididinę į detales - tariamo Jėzaus kaktoje - demono veidas, daugybė smulkių neaiškių veidukų -šmėklos, demonai ir t.t. - išmėtytų visame paveiksle. Tai yra slapta technika, skirta veikti žiūrovų pasąmonę. Dešiniame viršutiniame kampe yra kažkoks tekstas įrašytas tarp šešėlių.
O kas yra kairiame viršutiniame kampe? Ogi pats jo didenybė Bafometas - blogio įsikūnijimas masonybėje, aukščiausias dievas ožio galva. Žinomas nuo Tamplierių laikų, kaip  "dievas" arba "stabas" ir yra taipogi įvardijamas Mendės ožiu, raganų dievu, vėlyvąja graikų dievo Pano atmaina, alchemijos esmės ženklu ir pačiu Šėtonu. 
Pasididinkite ir pamatysite, kad yra net dvi Bafometo galvos - tamsi ir per pusę šviesi ir tamsi. Ar tikrai mormonai tokie jau nekalti ir tokie jau padorūs? Koks šėtoniškas protas piešė šiuos piešinius ir sudėliojo simbolius? Manau, šių piešinių užtenka, kad įsitikintumėte, jog visas mormonizmas kilęs iš okultizmo.Mano nuomone, visa jų gražbylystė, padorumas ir tariamas taurumas yra tik apgaulė, nes piešiniai aiškiai rodo, iš tikro tarnauja jie  tam pačiam ožiagalviui stabui kaip ir masonai. Tiesa, reiktų pasakyti, kad turbūt eiliniai mormonai net nenutuokia, kur juos įvėlė. Bet nuo atsakomybės tai neatleidžia. 

Tai tas pats Bahometas, kurį naudojo tamplieriai ir kurį naudoja satanistai.

Mormonai - masonų ir okultiniai ženklai piešiniuose

Pastebėjau, kad per nežinojimą o gal sąmoningai dalis krikščionių platina mormonų piešinius. Deja, šie piešiniai taip pat pilni okultinių ir psichiką veikiančių paslėptų simbolių. Mormonai, kaip ir Jehovos liudytojai, kilę iš masonų organizacijos, nors jų teologija skiriasi, tačiau ne išraiškos priemonės piešiniuose.
Štai atrodytų, gražus paveikslėlis - "Jėzus ir vaikai". Atsisiuntus jį geros raiškos ir pasididinus matai tuos pačius demonų veidus, kurie yra kaip šešėliai, šviesos žaismas, skirti veikti žmogaus pasąmonę, todėl iš pirmo žvilgsnio plika akimi nematomi.
 Kaip suprantu - virš tariamo Jėzaus - ištiestos Dievo Tėvo rankos. Kairėje yra paslėptas piramidės - iliuminatų simbolio - ženklas, dešinėje - masonų šventyklos simbolis.   Taigi, mano nuomone, yra pilnas komplektas mormonų piešiniuose - okultizmas ir masonizmas

Jehovos liudytojai - štai ką mes išdarinėjame

Tai yra skanuotas  Jehovos liudytojų pagrindinio leidinio "Sargybos bokštas" 2010 m. balandžio 1d.specialus numeris. Jame vienoje iš skilčių "Skaitytojai klausia" aprašoma, kuo iš tikro laiko Jėzų Kristų ši organizacija. Ogi... arkangelu Mykolu. Manau, greit ateis diena, kai Jehovos liudytojai išleis naują Biblijos vertimą, kuriame vietoj vardo Jėzus, atstatydami istorinę tiesą, naudos vardą Mykolas.  Tačiau vėl siūlau atkreipti dėmesį į piešinėlius, ne visuose žmonės mato  tai, kas būdinga praktiškai visiems Jehovos liudytojų leidiniams - pagal masonišką tradiciją, kadangi ši organizacija ir yra masonų kūrinys, juose pilna paslėptų masonų simbolių ir pasąmonę veikiančių paslėptų piešinių. Žiūrėkite į Jėzaus piešinį viršuje. Atrodo, koks kilnus tas Jehovos liudytojų Jėzus-Mykolas, nes ginkluotas, su sparnais ir pasiruošęs nugalėti blogį.

O dabar pažiūrėkite į apvestą vietą - iš po sparno į skaitytoją stebeilijasi iš pirmo žvilgsnio nepastebimas demono veidas. Šie "veidai" skirti veikti žmonių pasąmonę, todėl patys to nežinodami Jehovos liudytojai labai pamilsta "Sargybos bokštą" ir nė už ką nesutinka atsisakyti šio leidinio, nes jame "šviesa". Tik kieno šviesa? Demonų šviesa?  Beje, jeigu atidžiau pažiūrėsite, po kitu Jėzaus-Mykolo sparnu yra dar vienas demono atvaizdas, tik ne toks ryškus.

Koranas ir Biblija - perrašyta istorija

Dar šiek tiek ta pačia tema. Kad įsitikintume, kaip Koranas iškraipo Biblijos pasakojimus, nors Mohamedas laikė save to paties Dievo pranašu.

Sura Al- Bakara(Karvė) Korane perpasakoja Abraomo istoriją.

Koranas.
 Ir prisiminkite, kai Ibrahimas buvo bandomas Viešpaties tam tikrais įpareigojimais, kuriuos šis įvykdė. Jis pasakė: “Aš padarysiu tave žmonių imamu.” Ibrahimas paklausė: “Ir taip pat (imamai bus) iš mano palikuonių?” Jis atsakė: “Mano pažadas netaikomas nusidėjėliams”.

Biblija.

Žodžių junginį "Ir padarysiu tave žmonių" sako ne Senajame Testamente Dievas Abraomui, o Jėzus Naujajame Testamente, kai renkasi mokinius "padarysiu žmonių žvejais".

Koranas apie Mekoje įkurtą  Kaabos šventyklą 

Ir prisiminkite, Mes padarėme Namą (Kaabą) žmonių susirinkimo vieta, kurioje jie yra saugūs; ir imkite jūs Ibrahimo vietą kaip maldų vietą; ir Mes sutarėme su Ibrahimu ir jo sūnum Ismailu, kad jie apvalytų nuo nuodėmių mano Namą tiems, kurie apeina jį aplink, ar naudoja jį kaip prieglobstį (dorybingiems apmąstymams vienumoj), ar nusilenkia, ar krenta kniūbsčiom (maldoj).

Ir prisiminkite, kai Ibrahimas ir Ismailas pastatė Namo pamatus (ir kreipėsi į Dievą su malda): “Mūsų Viešpatie! Priimk tai nuo mūsų, juk Tu, iš tikrųjų, Visągirdintis, Visąžinantis”

Biblija

Abraomas niekada negyveno Mekoje ar Arabijoje, jis gyveno Egipte arba Palestinoje ir aplinkinėse žemėse. Jo sūnūs irgi gyveno tik ten, be to, kartu su Abraomu gyveno ne Izmaelis, o Izaokas."Abraomas atidavė Izaokui visa, ką turėjo". Pradžios 25

Abraomas palaidotas Pažadėtoje žemėje ir jo kapas šiandien yra ten, kur nurodo Biblija

Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta. Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre.Tą lauką Abraomas buvo pirkęs iš hetitų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara.
Pradžios 25, 8-9

 Koranas apie Izmaelį ir Dievą

Jei pastebėjot, Koranas teigia, jog Alachas kreipėsi į Abraomą ir Izmaelį "Mes sutarėme su Ibrahimu ir jo sūnum Ismailu".

Ar jūs buvote liudininkais, kai mirtis atsėlino pas Jokūbą? Tada jis pasakė savo sūnums: “Ką jūs garbinsite (Kam melsites) po manęs?” Jie pasakė: “Mes garbinsime Dievą, tavo tėvų - Ibrahimo, Ismailo ir Izaoko - Dievą, Vieną Dievą, ir tik Jam vienam mes paklusime”.

 Biblija

Sako, kad pažado sūnus yra Izaokas ne Izmaelis.

Korano Dievas - "Ibrahimo, Ismailo ir Izaoko" Dievas

O Biblijos Dievas sako "Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”. Išėjimo 3;6

Taigi, manau, labai aišku, kad Koranas atpasakodamas Biblijos pasakojimą stengiasi perkurti istoriją praėjus maždaug 1500 metų po Abraomo istorijos užrašymo. Biblija absoliučiai tiksli, nes ir šiandien galima nuvykti prie Abraomo kapo.  Juokingiausia, kad musulmonai laiko Biblija "klastote", nors klastotę laiko savo rankose būtent jie. Korano ir Biblijos dievas - ne tas pats. Tai kas yra Korano dievas? ..

Koranas ir Biblija – vienos suros palyginimas

Musulmonai teigia, kad pranašas Mohamedas yra iš to paties Dievo, kuris davė žmonėms Biblija, esą tai paskutinis pranašas, o Koranas (Priminimas) apie tą, ką kalbėjo Biblija, ir galutinis Dievo žodis žmonėms. Tarsi ir nėra skirtumo, kuo tikėti, juk tai tas pats Dievas. Tačiau ar tikrai tas pats???

Pažiūrėkime atidžiau, ar tikrai Koranas iš to paties Dievo. Priminsiu, kad Biblija buvo rašyta apie 1500 metų laikotarpyje, rašė apie 50 žmonių, nuo karalių iki avių augintojų. Ir jų liudijimai apie tai, ką kalba Dievas, sutapo. Tačiau Mohamedas, gyvendamas jau 500 metų po Biblijos surašymo ir girdėjęs Biblijos istorijas, Korane neigia daugelį faktų, kurie užrašyti Biblijoje. Vėliau, kai buvo pamatyta, kad Koranas aiškiai „pjauna grybą“, musulmonai ėmė aiškinti, kad Bibliją suklastojo žydai ir krikščionys, kad čia ne ta Biblija, kurią Dievas davė žmonėms. Tačiau kai paklausi, kur ta „tikroji Biblija“, kas ją suklastojo, kur įrodymai, atsakymas būna paprastas – „ji dingo“.  Dingti Biblijos tekstai turėjo labai seniai, nes Kumrano radiniai įrodė - net ir po tūkstantmečio Biblijos knygos yra identiškos.   

Taigi, kokie skirtumai tarp Biblijos teksto ir Korano pažiūrėkime remdamiesi viena Korano sura „Al – Baraka“ (Karvė), kurią perpasakojami Biblijos įvykiai ir palyginkime.

Koranas apie Adomą ir angelų maištą

30. Ir kai tavo Viešpatis pasakė angelams: “Aš noriu paskirti atstovą žemėje”, jie paklausė: “Ar Tu paskirsi ten tokį, kuris sukels netvarką joje ir kraujo praliejimą? Ir mes šlovina­me Tave ir aukštai iškeliame Tavo šventumą Tavęs garbinimu.” Jis atsakė: “Aš žinau, ko jūs nežino­te.”

 31. Ir Jis išmokė Adomą visų daiktų vardus, po to juos pastatė prieš angelus ir pasakė: “Pasakykit Man jų vardus, jei jūs teisūs.”

 32. Jie pasakė: “Garbė Tau. Mes neturime žinių išskyrus tas, kurių Tu mus išmokei; iš tik­rųjų, Tu Visąžinantis ir Išmintingas.”

 33. Jis pasakė: “O, Adomai, pranešk jiems jų vardus”; ir, kai jis pranešė jiems jų vardus, Jis pasakė: “Ar Aš jums nesakiau, kad Mano žinioje dangaus ir žemės paslaptys, ir Aš žinau, ką jūs atskleidžiate ir ką jūs bandote nuslėpti?”

 34. Ir štai, Mes pasakėme angelams: “Nusilenkite Adomui”, ir jie nusilenkė; bet Iblis nenusilenkė. Jis atsisakė, nes buvo per daug išpuikęs: Jis buvo iš tų, kurie atmetė tikėjimą.

Biblija

1.Kalba visiškai priešingai – Dievas sukūrė žmogų, o ne paskyrė atstovą.

2. Toliau Dievas leido Adomui pačiam pavadinti vardais, o ne jam pasakė vardus.

3. Angelams neliepė lenktis Adomui, o šėtonas sukilo prieš Dievą ne todėl. Kad nenusilenkė Adomui, o todėl, kad pats užsigeidė Dievo vietos.

4. Lenktis angelams buvo liepta ne prieš Adomą, o prieš Kristų.

Koranas apie tai, kaip Mozė trenkė į uolą ir ištryško vanduo 

 60. Ir prisiminkite, kai Mozė meldė savo tautai vandens, ir Mes pasakėme: “Suduok savo lazda į uolą”; ir štai iš jos ištryško dvylika šaltinių, taip, visi žmonės sužinojo savo vandens vietą.

Biblija

1.Mozei trenkus ištryško viena, o ne dvylika srovių.

Koranas apie žydų skundą dėl maisto dykumoje

 61. Ir prisiminkite, jūs pasakėte: “O, Moze, mes negalim pakęsti (visada) vienodo maisto; mal­dauk savo Viešpatį už mus, kad patiektų mums tai, kas auga žemėje - jos daržoves (žalumy­nus), agurkus, česnakus, lęšius ir svogūnus. Jis pasakė: “Nejaugi jūs norite geresnius pakeis­ti blogesniais? Nueikite į kokį nors miestą (Egipte), ir ten rasite tai, ko jūs norite!” Pažemi­nimai ir skurdas apėmė juos, ir iššaukė jie sau Allah pyktį; tai įvyko todėl, kad jie atmetė Allah ženklus ir žudė pranašus be priežasties; tai buvo todėl, kad jie maištavo, buvo nu­sidėjėliai ir peržengė visas leistinas ribas.

Biblija

1.Mozė išvedė iš Egipto žydus ir tikrai nesiūlė jiems eiti vėl į Egiptą.

2. Mozė nesakė:“žudė pranašus be priežasties“, tai paimta iš vėlesnių Biblijos pranašų ir Evangelijos

Koranas apie karvės aukojimą

67. Ir prisiminkite, kai Mozė pasakė savo tautai: “Allah jums liepia paaukoti karvę”, jie pasakė: “Ar nesijuoki tu iš mūsų?” Jis pasakė: “Aš ieškau Allah prieglobsčio, kad nebūčiau vienas iš nesusipratėlių (kvailių).”

 68. Jie pasakė: “Maldauk savo Viešpatį dėl mūsų, kad Jis išaiškintų mums, kokia jinai turi būti.” Jis pasakė: “Allah sako: tai karvė nei sena, nei jauna, o esanti vidutinio amžiaus; o dabar darykite tai, kas jums liepta!”

 69. Jie pasakė: “Maldauk savo Viešpatį dėl mūsų, kad Jis išaiškintų mums, kokios ji turi būti spalvos.” Jis atsakė: “Dievas sako, kad gelsvai rudos spalvos, gryno ir šilto atspalvio, džiuginančio į ją žiūrinčių žmonių akis”.

 Biblija

1. Karvė ir kiti gyvūnai buvo liepti paaukoti Abraomui, o ne Mozei.
2. Kokia turi būti auka, paima iš tolesnio Biblijos pasakojimo.

Korano tvirtinimai apie krikščionybę ir judaizmą

113. Žydai sako: “Krikščionybė nieku nepagrįsta”; o krikščionys sako: “Judaizmas nieku ne­pagrįstas”; tačiau ir tie, ir kiti skaito tą pačią Knygą. Tiems žodžiams panašiai skambėjo kalbos tų, kurie (dar) nieko neišmanė. Allah Paskutinio Teismo dieną išaiškins jiems tai, ko jie nesuprato (ginčijosi).

Biblija

1.Žydų ir krikščionių tikėjimas pagrįstas Dievo žodžiu. Krikščionys niekada nesakė, kad žydų tikėjimas niekuo nepagrįstas, nes krikščionių Dievas yra ir žydų Dievas. Jų Tora yra ir krikščionių Tora.

Koranas apie karalių Saulių ir sandoros skrynią

 247. Ir jų pranašas pasakė jiems: “Allah paskyrė Talutą jūsų karaliumi.” Jie atsakė: “Kaip jis galės mus valdyti, jei mes turime daugiau teisių valdžiai nei jis, o taip pat neturi jis gausybės turto?” Bet pranašas atsakė: “Iš tiesų, Allah pasirinko jį jūsų Vyriausiuoju ir dosniai apdovanojo jį išmintimi ir vyrišku šaunumu. Allah suteikia valdžią tiems, kuriems Jis nori, ir Allah yra dosnus savo malonėmis ir žino viską.”

 248. Ir jų pranašas pasakė jiems: “Jo valdžios ženklu bus tai, kad pas jus atsiras priesakų skrynia, kurioje jums nuo Allah bus sakina (saugumas, ramybė, taika) ir relikvijos, kurios paliko nuo Mozės giminės ir Aarono giminės, - ir ją atneš angelai. Tame yra ženklai jums, jeigu jūs iš tikrųjų tikite.”

Biblija

1. Žmonės išsireikalavo, kad gautų karalių, o ne Dievas paskyrė.
2. Sandoros skrynią atnešė ne angelai, o ji buvo padaryta Dievo liepimu.
3. Sandoros skrynia padaryta Mozės laikais, o ne kai Saulius tapo karaliumi.  
4. Paskė ne "jų pranašas", o apie karalių kalbėjo Dievas.

Koranas apie Sauliaus kariavimą su filistinais

 249. Ir kai Talutas su kariuomene išsirengė į žygį, jis pasakė: “Allah išbandys jus prie upės; tas, kas atsigers iš jos, su mano kariuomene neeis; ir tik tie, kurie negers iš jos, eis su manim; o keletas gurkšnelių iš saujos bus atleista.” Tačiau visi gėrė iš upės išskyrus tik nedaugelį. Ir kai jie perėjo per upę, - jis ir tikintieji su juo, - jie pasakė: “Šią dieną mes neturime jėgų Galijotą ir jo kariuomenę įveikti.” Tačiau tie, kurie tvirtai įtikėjo, jog Paskutinę dieną jiems teks stovėti prieš Allah, pasakė: “Kaip dažnai, Allah valia, maža jėga nugalėdavo skaitlingus priešus! Ir Allah - su tais, kurie yra kantrūs ir stip­rios dvasios”.

 250. Ir kai jie atsidūrė prieš Galijotą ir jo kariuomenę, jie maldavo: “O, Viešpatie! Suteik mums drąsos, tvirtumo ir padaryk mūsų pėdas tvirtas, ir padėk mums prieš netikinčius”.

 251. Taip, Allah valia, jie privertė juos bėgti; ir Dovydas užmušė Galijotą; Ir Allah suteikė jam išminties ir valdžią; ir išmokė jį visko, ko Jis panorėjo. O jeigu Allah nesulaikytų vienų žmonių genčių prieš kitas, būtų, iš tiesų, daug blogybių bei žalos žemėje. Tačiau Allah yra kupinas dosnumo visiems pasauliams.

Biblija

1. Ne Saulius, o teisėjas  Gideonas Dievo liepimu  atrinkinėjo kariuomenėje žmones pagal tai, kaip žmonės gėrė.
2. Priedo, atrinkinėjo ne pagal tai– gėrė ar ne, o kaip gėrė - iš rankos ar atsiklaupę.
3. Saulius kariavo su Filistinais, Gideonas - su madianiečiais. Tai du skirtingi karai skirtingais laikotarpiais.

Išvados

Koranas sako „Tokie Allah ženklai; Mes juos teisingai skelbiame tau; iš tiesų, tu esi vienas iš (Mano) Pasiuntinių“.  Sura Al - Baraka

Deja, turiu konstatuoti, kad  jokiu būdu negalima pasakyti, kad Koranas „teisingai“ skelbia tai, kas buvo užrašyta Biblijoje ir kad pasiuntinys kalba tiesą. Galbūt galima sakyti, kad jis taip papildo Biblijos pasakojimą, tačiau aiškiai matoma:

1.Koranas iškreipia Biblijos pasakojimą o kai kuriuos įvykius atpasakoja be jokios logikos.

2.Korane sumaišytas laikas kada kas vyko.

3. Koranas vienus Biblijos veikėjų žygius priskiria kitiems.

Taigi, Korano pasakojimas, mano nuomone, kai jį palygini su Biblijos tekstu,  panašus į atvejį, kai kažkuris žmogus būtų girdėjęs, sakykim, Šekspyro kūrinius, pats pabandęs juos perpasakoti visus iš karto vienoje knygoje, o paskui pasakęs, kad jis  -  tikrasis Šekspyras, kurio knygoje papasakota, kad Džiuljeta myli... Otelą, o Hamletas yra Anglijos karalius...
Kas tada beliktų teigti? Ogi, tada tas žmogus turėtų pasakyti, kad visi iki jo esantys Šekspyro raštai yra padirbti ir suklastoti blogų žmonių.

Islamo priešas Nr1

Amerikiečiai už Osamos bin Ladeno galvą paskyrė 25 milijonų premiją, o radikalūs musulmonai už 75 metų koptų dvasininko Zakaria Boutros galvą - 60 milijonų. Jis laikomas didžiausiu islamiško visuomenės priešu.
Gimęs Egipte koptų šeimoje Zakaria išgyveno dramatišką laiką, kai jo vyresnį brolį islamo grupuotė brutaliai nužudė. Jis paveldėjo brolio Bibliją, kurios paraštėse buvo surašyta daug pastabų. Vėliau jis aptiko vieno iš Jeruzalėje 3 amžiuje, dar iki Nikėjos susirinkimo, gyvenusio šventiko raštus, kur aiškiai suprato, kad išgelbėjimas - tik per malonę ir Jėzaus pralieto kraujo dėka, o ne darbais. Jis ėmėsi pamokslauti Evangeliją, buvo įkalintas, o vėliau už tai ištremtas iš Egipto.
Dabar, gyvendamas užsienyje, jis pamokslauja per televiziją ir internetą. Kasdien jo televizijos laidas gali matyti apie 60 milijonų musulmonų Artimųjų Rytų šalyse. Kiek klausiau jo pasisakymų - absoliučiai radikalūs ir visiškai evangeliški, jis nevynioja nieko į vatą. "Islamas neduoda atsakymų, džihadas - nėra kelias, vienintelis kelias pas Dievą - Jėzus, kuris myli musulmonus, ir aš juos myliu". "Per pastaruosius 30 metų Biblijos Dievas išvedė iš islamo valdžios daugiau žmonių negu per visą islamo egzistavimo laiką. Mes matome galingą Šventosios Dvasios judėjimą ir Biblijos Dievo didybę".
Jis gerai žino ne tik Bibliją, bet ir Koraną bei chadisus, todėl savo televizijos laidose aiškiai parodo islamo žiaurumą ir tai, kad jis nėra tiesa. Abstulbę musulmonai atakuoja savo imamus klausimais, bet negauna atsakymų, todėl tiesos ima ieškoti patys.
Kaip tvirtina Zakaria Boutros jis gauna daugybę laiškų ir skambučių iš musulmonų, kurie atrado išgelbėjimą per Jėzų. Jam žinomos net islamo teologų - šeichų grupės, kurių nariai pasikrikštijo ir slapčia renkasi studijuoti Bibliją, gerai žinodami,kad rizikuoja gyvybe. Jie praneša, kad tiek daug musulmonų nori priimti krikštą, kad jiems tiesiog neužtenka laiko.

Sekminės arba Šavuot

Šiek tiek apie Sekmines. Lietuvoje švenčiamos Sekminės yra absoliučiai pagoniškos, susijusios su pagonišku gyvulių augintojų ir žemdirbių kultu. Todėl pirmoje eilėje katalikų bažnyčioje išstatomi tokie simboliai - puošiama berželiai, šventinamas vanduo ir t.t.
Štai, kas rašoma "Sekminės – šventė, švenčiama sekmą (t.y. septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama augmenija ir naminiai gyvuliai.
Šventės metu ypatinga galia suteikiama jauniems berželiams. Pagonys medį laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu. Medis simbolizavo Visatos amžinumą, nesibaigiamumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja. Medis simbolizavo ir visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra itin gyvybingas – pirmasis pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje žemėje.
Sekminių metu namų šeimininkas po jauną berželį įkasdavo iš abiejų namų durų pusių, namiškiai beržų šakelėmis apkaišydavo vartus, puošdavo duris. Tikėta, kad beržai saugo nuo piktų dvasių, neša laimę. Jaunų berželių šakelėmis apkaišomos palubės – tikėta, kad palubėse ant jų ateinančios pasiilsėti klaidžiojančios vėlės. Moterys įsirišdavo į skarelę dvišakę beržo šakelę kartu su duonos gabalėliu ir tokią skarelę prisirišdavo prie liemens. Ji turėjo saugoti nuo nelaimių, gyvatės įkandimo.
Ankstyvą Sekminių rytą piemenys išgindavo karves, o jų ragus apkaišydavo beržų šakelėmis ar net pririšdavo prie ragų ir visus nedidelius berželius. Tikėta, kad tokios karvės bus ramios, sveikos ir pieningos. Bandos bulių puošdavo skerdžius. Piemenėlės puošdavosi beržų vainikais, piemenys už kepurių užsikišdavo lauko gėlių. Parginusius bandą sutikdavo namų šeimininkė. Ji apdovanodavo piemenis kiaušiniais, sūriu, pyragu. Jei pasitaikydavo, kad šeimininkė vaišių pagailėdavo, prie jos karvės ragų piemenys pririšdavo sausų medžio šakų ar net ir kelmą".
Bet visa tai pagonybė, kad ir padengta plonu krikščionybės kiautu.
Išties ši šventė pagal Biblija turi du svarbius momentus - Dievo žodžio atsiuntimas ir Dievo Dvasios nužengimas.
Senajame Tesstamente Šavuot (hebr. savaitė: švenčiama praėjus septynerioms savaitėms po Pesach, 6-ąją sivano mėnesio dieną). Šavuot šventės metu yra prisimenamas Sinajaus apreiškimas, kuris vadinamas Toros įteikimo švente. Šią dieną sinagogoje ypatingu būdu giedami Dešimt Dievo įsakymų, kurių visi klauso stovėdami. Tokiu būdu, tarsi iš naujo atkuriama situacija, kai visa tauta, stovėdama Sinajaus kalno papėdėje, klausė paties Dievo lūpomis tariamų žodžių: „Aš tavo Viešpats Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Ir neturėsi tu kitų dievų, išskyrus Mane...“.
Taigi. žydai tą dieną prisimena gavę Įstatymą.
Naujajame Testamente Sekminės - Šventosios Dvasios nužengimas. Tai aprašoma Apaštalų darbuose: "Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti".
Taigi, šitoje šventėje svarbūs abu komponentai. Aišku, kad Dievo žodis ir Dievo Dvasia eina kartu, šių dalykų atskirai nebūna ir jų atskirti negalima.

Apie nekaltus paveikslėlius

Seniai ruošiausi parašyti šia tema savo nuomonę. Pedofilija tiesiog sklando ore, jau baisu ir savo vaiką gatve vestis už rankos paėmus.
Skaudžiausiai tai smogė Katalikų bažnyčiai - jie patys pašiurpo nuo seksualinės nešvaros kiekio. Dabar Vatikanas rodo į visuomenę ir bando sakyti, kad pedofilijos yra visur, taip, žinoma, kad yra, bet ne tokiais mastais. Ir jei kitose profesijose tai būna pavieniai atvejai, o tie žmonės įvardinami kaip nusikaltėliai, tai kunigai dažnai atsiperka nušalinimu, tremtim kažkur, milijonais. Skandalas rodo, kad katalikybė yra persunkta tokios dvasios - kokią šalį bepaimsi,išlenda vis nauji faktai. O kiek dar nežinoma. Kyla klausimas, ar turi ką nors bendra su Dievu tokia bažnyčia? Ar Kristus galėjo įkurti tokią organizaciją, ar Dievas panašus į komunistų partijos vadą, kuris nekreipia dėmesio į purvą, bedieviškumą ir nuodėmes bažnyčiose, svarbu tik kad apie Jį kalbėtų? Manau, kad atsakymai aiškūs.
Daug kalbama apie šį reiškinį kaip įvykusį faktą, bet pamirštama, kad tai visų pirma ne fizinis, o dvasinis reiškinys. Nei homoseksualizmas, nei pedofilija nėra įgimtas fizinis poreikis, o dvasinis reiškinys visų pirma. Iš kur atsiranda pedofilija? Ar žmogus gimsta jau būdamas toks? Manau, kad nė vienas nesvajoja vaikystėje būti pedofilu ar homoseksualu. Tiesiog žmogus pakliūna tam tikrų dvasinių jėgų įtakon. Paskui save identifikuoja kaip mylintį tam tikrus... Kaip tai vyksta?
Biblija parodo, kad tai nėra tiesiog žmogaus pasirinkimas, o žmogaus elgesio pasekmė, kai jis atmeta tiesą ir pasirenka savo kelius ir net melą. Aiškiausiai tai išdėstyta Biblijoje laiške Romiečiams. Dabartiniame ekumenizmo amžiuje bijoma cyptelti, kad pagrindinė ištvirkimo, homoseksualizmo ir pedofilijos priežastis toje sistemoje - stabmeldystė. Žinoma, yra vidinių stabų, bet kol kas pakalbėkim apie regimus, Biblija kalba: "Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.
Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!
Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą. Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera". Romiečiams 1,23- 28
Manau, kad pridurti nėra ko. Suprantu tuos, kurie niekuo netiki - jie elgiasi kaip nori, ką iš jų pareikalausi. Gali tikėti Dievu, ar bent manyti, kad tiki, bet stipriai apsigauti. Kol bus garbinami stabai, kol garbinami atvaizdai ir žmonės, tol ištvirkimas religinėje sistemoje bus ne išimtis, o palydovas, kurį dar sustiprina draudimas tuoktis. Stabmeldystė gimdo seksualinę nešvarą ir kitaip nebus, nes taip sako amžinasis Dievo Žodis. Galima statyti didžiules bažnyčias tarsi Dievo garbei ir puoštis auksu, garbinti relikvijas, tačiau visi tie stabai ir supančioja žmonių sielas - būtent tokie veiksmai pagimdo neadekvačius seksualinius geidulius, nes žmogus Kūrėjo garbinimą iškeičia į atvaizdų garbinimą. Beje, nė vienas jų neprisipažins, kad garbina statulą, jie tiki, kad garbina Kūrėją, o tie gražūs meno kūriniai - tai gėris, istorija, šlovė. Net jei žmogus neturėjo tokių polinkių, garbindamas stabus, jis atsiveria tai dvasiai. Tai yra Biblijos dėsnis nuo kurio nepabėgsi savo pastangomis, štai kodėl, manau, katalikų pastangos suvaldyti pedofiliją, homoseksualizmą savo organizacijos viduje yra nevaisingos.Galima tik nutildyti visus, kad apie tai nekalbėtų. Bet laikai pasikeitė, jau kalbama.
Ar yra būdų tai sustabdyti? Vienintelis būdas, kurį nurodo Biblija - išmesti visus atvaizdus, kurie užėmė Kūrėjo vietą. Biblija įvardija stabą kaip žmogaus rankomis pagamintą daiktą, kurį žmonės ima garbinti. Taigi, brangieji, galvoju, kad ne toks jau nekaltas dalykas yra visokie kryžių kalneliai, paveikslėliai, altorėliai, statulėlės, meno kūrinėliai, prieš kuriuos žmonės klaupiasi. Tiesa, šiuo laiku net bijoma pasakyti, kad "šventas" paveikslas - stabas pagal Bibliją, "šventa" vieta - stabas, tiesiog sakoma, na žiūrėkim, kas mus vienija, o ne skiria, būkim pakantūs, veikim drauge, mus visus Dievas myli. Tačiau jei nebus kalbančių ar kas nors pasikeis? Ar palikti brolius pavojuje ir paklydime vien dėl tolerancijos?
Ar veltui Biblija perspėja apie stabmeldystės pavojų? Apaštalas Jonas užrašė "Vaikeliai, saugokitės stabų! Amen". 1 Jono 5;21

Vyskupas krikščionių bažnyčioje

Kaip toli galima numaknoti vadovaujantis savo supratimu. "Bernardinuose" perskaičiau klausimą:"Koks asmuo gali būti vyskupu?.Štai koks atsakymas.

Vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu savo pagalbininkams perdavė dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama grandine suteikiama vyskupo Įšventinimu.Jiems perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Rankų uždėjimu ir malda Šventosios Dvasios malonė yra taip suteikiama ir šventoji žymė taip įspaudžiama, kad vyskupai iškiliausiu ir regimu būdu perima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo, Kunigo – pareigas ir veikia Jam atstovaudami.
Kiekvienas vyskupas kaip Kristaus vietininkas gauna Bažnyčios ganytojo pareigas jam pavestoje vietoje.
Eucharistija, vadovaujama vyskupo, yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią aplink altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savos Bažnyčios Galvai.
Kad asmuo būtų tinkamas kandidatas vyskupystei, reikia:
1) kad išsiskirtų tvirtu tikėjimu, dora, pamaldumu, uolumu, išmintimi, protu bei žmogiškomis dorybėmis ir turėtų visas kitas savybes, leidžiančias tinkamai atlikti minimas pareigas;
2) turėtų gerą reputaciją;
3) būtų sulaukęs bent trisdešimt penkerių metų amžiaus;
4) būtų buvęs kunigu bent penkerius metus;
5) būtų įgijęs Šventojo Rašto, teologijos arba kanonų teisės daktaro ar bent licenciato laipsnį Apaštalų Sosto patvirtintame aukštųjų studijų institute arba tikrai būtų patyręs šiose disciplinose.
Parengta pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą, „Dekretą dėl Vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje CHRISTUS DOMINUS".

Deja, Šventasis Raštas nemoko tokių dalykų.
Pirma, joks asmuo negali atstovauti Kristui kaip regimas jo ženklas.
Antra, joks asmuo negali būti Kristaus vietininku.
Tiek Kristaus vietininkas, tiek atstovas yra Šventoji Dvasia, o ne žmogus.

O dėl vyskupo savybių, tai Biblija aiškiai sako
Štai tikras žodis: jei kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo.
O vyskupas privalo būti nepeiktinas, vienos žmonos vyras, santūrus, protingas, padorus, svetingas, sugebantis mokyti;ne girtuoklis, ne kivirčius, ne geidžiantis nešvaraus pelno, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus pinigų,geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis rūpinsis Dievo bažnyčia?
Vyskupas neturi būti naujatikis, kad nepasididžiuotų ir nepakliūtų į pasmerkimą kaip velnias.Be to, jam privalu turėti gerą liudijimą tarp pašalinių, kad nebūtų jam priekaištaujama ir neįkliūtų į velnio pinkles.
La1škas Timotiejui 3 skyrius

Nereikia būti proto bokštu, kad pamatytum, jog katalikų teologija aiškiai nesilaiko Šventojo Rašto nurodymų, o susikūrė savo tvarką ir savo sistemą.

Islamas. Žvilgsnis iš vidaus

Su Danilu, ilgus metus buvusiu musulmonu - misionieriumi, tapusiu krikščionimi, kalbasi Nikolajus Savčenka. Šis interviu įdomus tuo, kad parodo islamą iš vidaus.

- Papasakokite apie save
-Ilgus metus buvau įsitikinęs musulmonas, taip auklėjau savo žmoną ir vaikus. Gimiau Anglijoje, daug keliavau po islamo kraštus.Ilgus metus gyvenau Saudo Arabijoje, kur mokiausi teologijos dirbau skelbdamas islamą užsienio darbininkams. Gyvenau Afganistane, Pakistane, Indijoje, Bosnijoje, dabar su šeima – Londone, atstovavau islamą tarpreliginėje grupėje.
- Kas jus atvedė prie Kristaus?
- Pirmą kartą noras studijuoti Naująjį Testamentą man kilo Mekoje, kai žiūrėjau į Kaabos šventyklą, švenčiausią vietą musulmonui. Krikščioniška literatūra Saudo Arabijoje griežtai uždrausta ir užblokuoti daugelis interneto saitų, tačiau dabartiniais laikais, kai išvystytos technologijos, nėra didelio vargo gauti Dievo Žodį tiems, kurie ieško.
Dirbdamas Saudo Arabijoje aš turėjau įtikinti vieną amerikietį priimti islamą, bet aš nustebau, nes jis man kalbėjo drąsiai ir įtikinamai. Nustebau jo drąsos, nes už Evangelijos skelbimą ten paprasčiausiai gali užmušti. Pokalbiai su krikščionimis Saudo Arabijoje man buvo labai svarbūs. Kaip dirbantis islamo misijoje, aš susitikdavau su daugeliu krikščionių užsieniečių.
Pastebėjau, kad daugelis žmonių, jei priima islamą, tai ne todėl, kad tikėtų, o todėl, kad gautų didesnį atlyginimą, pavyzdžiui, filipiniečiai, nes musulmonai gauna didesnį atlyginimą, be to, nemusulmonai turi mokėti papildomą mokestį. Tačiau vos jie grįžta namo, tuoj pat palieka islamą. Ėmiau studijuoti krikščionybę ir pajutau jos pranašumą prieš islamą.
- Skelbiama apie sėkmingą krikščionių misiją islamo šalyse, ar pastebima tai ten?
- Saudo Arabijoje gyvena nemažai slaptų krikščionių. Aš pats kalbėjau su keletu iš jų. Reikia suprasti, kad Saudo Arabijoje ir kitose šalyse tikriausiai musulmonai lanko mečetes ne todėl, kad tiki, o todėl, kad juos verčia įstatymai ir papročiai.Tai jungas. Mečečių lankymas jiems yra našta. Dabartinių musulmonų pamaldumas daug mažesnis negu galvojama krikščioniškame pasaulyje. Musulmoniškose šalyse daugybė mečečių, juose vyksta maldos 5 kartus per dieną, tačiau išskyrus penktadienį, niekas ten melstis neina. Maldose paprastą dieną pamatysit kokius 5 žmones, nors aplink gyvena vieni musulmonai. O dauguma neina į mečetes net penktadieniais.Kai kurie ima vaikščioti per Ramadaną, bet paskui vėl dingsta. Ramadano metu mečetėse šimtai žmonių, nors turėtų būti tūkstančiai, Ramadanas baigiasi, vėl lieka 5.
Musulmonų šalyse labai daug žmonių ieško Tiesos, todėl krikščionių skaičius augs ir toliau. Krikščionybė dažniausiai plinta tarp giminių ir pažįstamų.Bet dabar neapsiribolama vien tuo, nes dabar yra televizijos kanalai, internetas.
- Buvo daug pranešimų apie spartų islamo augimą Vakaruose. Kokia tikra padėtis.
- Mečečių lankymas Anglijoje labai nežymus palyginus su musulmonų skaičiumi. Dauguma musulmonų niekada nevaikšto į mečetes, jaunimas jau paliko islamą, nors dar ir sako, kad jie – musulmonai. Jie neranda bendros kalbos su mulomis iš Pakistano ar Bangladešo, Dėl terorizmo daugelis gėdijasi islamo.
Aš žinau tikrą padėtį ir ji pavojinga būtent islamui, tačiau kažkam patogu rodyti islamą, kaip nenugalimą didžiulę jėgą.
Sakykim, Vakarų Londone yra 20 mečečių, nors turėtų būti kelis kartus daugiau.Dauguma iš mečečių, paprastos salės, nuomojamos penktadieniais, visose yra laisvų vietų. Didžiausioje penktadieniais susirenka 300 žmonių, mažesnėse – 30, dauguma iš jų – vaikai, kuriuos atveda tėvai. Kai jie paauga, išnyksta.
Krikščionybė siūlo laisvą pasirinkimą, todėl yra gyvybinga aplinkoje, kai “viskas leista”, o islamas neišlaiko šio išbandymo.
-Žiniasklaida teigia, kad britai priima islamą. Musulmonai tai pateikia kaip pergalingą žygį į Vakarus, tačiau iš tikro tik 1200 britų žmonių išpažįsta islamą.Paaiškinkite kaip yra iš tikro.
- Aš daug dirbau misijose ir galiu pasakyti, kad britai praktiškai nepriima islamo. Musulmonai žino tikrąjį įtikinčių skaičių, kuris labai menkas,mečetėse Londone gal 1 procentas yra baltaodžių, toliau nuo Londono jų mečetėse išvis nepamatysi. Jokios misijos nėra, ji žlugo. Dauguma priima islamą, nes sudaro santuoką su musulmonu. Londone tik 25 moterys, kurios po skyrybų su vyru liko musulmonėmis.
Londone yra misija, bet ji dirba su musulmonų vaikais ir imigrantais. Man aišku, kad krikščionybė laimi, o islamas auga tik dėl gimstamumo.
Visas tekstas www.russianchurchlondon.org.

Nuotraukoje - šiitų maldininkai. Buvusio musulmonų misionieriaus teigimu, religinės apeigos daugeliui musulmonų yra pareiga, o ne tikėjimo išraiška.

Grabnyčios. Kaip vienas žodis teologiją sugriauna

Katalikų bažnyčia šiandien mini "Kristaus Paaukojimo šventykloje šventę". Liaudyje žinoma, kaip Grabnyčios, kai neša šventinti žvakes.
Štai ką apie tai sako Katalikų bažnyčios teologija:
„Praėjus keturiasdešimt dienų po Jėzaus gimimo, Marija ir Juozapas nunešė Kūdikį į šventyklą, kad paaukotų jį Viešpačiui pagal Mozės Įstatymą“.
Jei pamatas kreivas visas statinys bus kreivas. Šiuo atveju ši šventė stovi ant perkreipto pamato. Puiki proga pasižiūrėti, kaip teologija gali persikreipti dėl vieno vienintelio tyčia pakreipto žodžio.
Ši šventė remiasi Luko evangelijos 2 skyriaus istorija:
"Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, jie nunešė Jį į Jeruzalę pašvęsti Viešpačiui, –kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: “Kiekvienas pirmagimis berniukas bus atskirtas Viešpačiui”.
Kas yra pameluojama, iškreipus prasmę?
1.Mozės įstatyme nereikalaujama aukoti savo vaikų. Tuo Jahvė skyrėsi nuo kitų tautų dievų, kuriems nešdavo aukoti vaikus.
2.Viešpats nepriima žmonių aukų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai.
3.Biblija sako – pašvęsti, atskirti, o ne paaukoti.

Tada kyla klausimas, kam to reikia?
Atsakymas – nes kitaip griūna visos katalikybės doktrinos ir pati svarbiausia – Kristus yra amžinos aukos padėtyje. Jei čia Kristus pašvenčiamas, o ne paaukojimas sugriūna piramidė
Aukojimas šventykoje – aukojimas Golgotoje - kasdienis aukojimas mišiose.
Visa laimė, kad šiais laikais galima rasti Bibliją, užtenka vieno žodžio, kad įsitikintum, kokios apgaulingos yra šios organizacijos dogmos.

Kas brangiau už auksą?

Biblija sako, kad Dievo žodis brangesnis už pragaištantį auksą, teoriškai suprantame, bet praktiškai. Susiduriu su tuo, kad žmonės elementariai neįvertina evangelijos sudėtingumo, todėl sekmadienį nusprendžiau parodyti. Esu nagrinėjęs nemažai tekstų, tačiau nė vienas iš žmogaus parašytų tekstų nėra toks sudėtingas kaip evangelijos. Todėl tai neabejotinai Dievo Žodis, o ne Pauliaus, Jono ar dar kokio kito raštininko mintys, užrašai, pamąstymai.
Luko 15 skyrius 11-32 eilutė, visiems žinoma istorija apie sūnų palaidūną.
"Jis (Jėzus) kalbėjo toliau: “Vienas žmogus turėjo du sūnus.Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą".
Šitame pasakojime yra 5 sluoksniai
1.Siužetinis. Skaitom įvykius - padalina, iškeliauja, sugrįžta, pokalbis su vyreniuoju.
2. Simbolinis. Tėvas -Dievas, sūnūs - žmonių tipai, šalies gyventojas - velnias,sugrįžimas - atgaila ir t.t.
3. Supratimo.Kai skaitydami imame suprasti - iškeliauji iš Tėvo namų, imi barstyti, pasaulio valdovas tau tik kiaules lieps ganyti ir t.t.
4.Simbolinis - kontekstinis..Tai detalės, susijusios su Biblijos simbolika, tarkim, tėvo duodamas žiedas reiškia valdžią, apautos kojos - šventumą.
5.Pranašiškas. Jėzus pranašauja apie "du sūnus" - pagonis ir žydus, kaip jie elgsis. Pagonys atgyja, žydai nenori to pripažinti.

Pirmi du sluoksniai "įkandami" mūsų protu, trečiasi - tai žmogaus supratimo ir Dievo Dvasios bendradarbiavimo vieta, o paskutiniai du - Dievo Dvasios sfera, Ji gali atverti tai arba ne.
Šekspyras, Dostojevskis - kokį žmogaus kurtą tekstą bepaimtum, geriausiu atveju turi tik 2 sluoksnius, jei atsiranda trečias, tai toks žmogus jau laikomas genijumi. Tuo labaiu, kad dažnai žmogui tenka parašyti visą romaną, kad pasakytų tą patį, ką vienas Biblijos sakinys. Todėl paprastas evangelijos tekstas yra nepralenkiamas, tai tikras auksas ir joks žmogus nesugeba taip sukurti.
Kai kurie žmonės naiviai įsivaizduoja, kad pirmasis sluoksnis jau viskas, kas gali būti, todėl Biblija jiems yra elemntarščina, jie jau žino, nes skaitė. Išties Dievas yra autorius ir jo prerogatyva, ar atskleidžiami žmogui tie turtai ar ne. Kai kuriems užtenka ir pirmo sluoksnio, jie nieko daugiau neieško, ir manau, kad tai jų valia.
Kiek pastebėjau, kuo turtingesnis žmogus, tuo mažiau jis gauna. Todėl geriausia pozicija - pripažinti, kad esi vargšas. Tai yra vienintelis kelias į Dievo turtus. Būkim turtingi:)

Kaip ištirpinti Kristų

Vis neprisiruošiu parašyti apie vieną įdomų terminą - transubstanciacija.Šiuo sudėtingu terminu "transubstanciacija" katalikybė grindžia savo išskirtinumą, esą per mišias kunigui meldžiantis įvyksta pasikeitimas duona virsta Atpirkėjo kūnu, o vynas – Jo Krauju. Todėl katalikybė tvirtina, kad tokiu būdu ji yra vienintelė Kristaus bažnyčia, nes tik per mišias atsiranda ... tikras Kristus.
Bet šį kartą pakreipsime klausimą kitaip - o ar galima sunaikinti Kristų? Pasirodo galima, šis mechanizmas išaiškėjo tiriant "stebuklą" Lenkijoje.
Istorija tokia - praėjusių metų rudenį Lenkijoje, Sokulkoje, bažnyčioje dalijant komuniją pašventinta ostija nukrito ant grindų. Taigi, Kristus nukrito ir susitepė, išeitų, nebegalima jo naudoti buvo.
A. Čekuolis taip nupasakoja tolimesnį veiksmą - kaip reikalauja katalikų liturgija, ji buvo įdėta į indą su vandeniu ir uždaryta bažnyčios seife - per kelias dienas gležnas paplotėlis vandenyje ištirpsta, nustoja būti Kristaus kūnu, ir skystis supilamas į mažą šulinuką po altoriumi.
Taigi ties tuo galima ir sustoti - mano požiūriu, žmonių, sukūrusių tokias dogmas išdidumas ir pasitikėjimas savimi yra begalinis - jie ne tik teigia, kad gali duoną paversti Kristumi, bet, pasirodo, gali savo rankomis Kristų ir sunaikinti, kai dėl kažkokių priežasčių jis tampa netinkamas naudojimui religiniais tikslais.
Dievo žodis aiškiai sako, kad jei žmogus pasigamina dievą savo rankomis, tai yra stabas. Jėzaus apaštalai buvo dėl to persekiojami. Apaštalų darbuose yra užrašyta Demetrijo kalba: "Bet jūs matote ir girdite, kad tas Paulius ne tik Efeze, bet ir beveik visoje Azijoje įtikino ir nukreipė į šalį daug žmonių, tvirtindamas, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis". Apaštalų 19,26
Taigi, negaminkime savo rankomis Kristaus, nes Jis nei pagamintas, nei juo labiau "ištirpintas" negali būti.

Kas galvoje, nebūtinai kalboje

Seniai norėjau parašyti tema,Ką musulmonai galvoja, nes nelabai kas šneka Lietuvoj tokia tema. Šiek tiek iš asmeninės patirties. Su musulmonais praleidau du metus gana artimai bendraudamas, todėl galiu gana drąsiai sakyti, kad neblogai pažinau juos per tą laiką. Na iš vienos pusės žmonės kaip žmonės, tačiau iš kitos - jų mąstymas visiškai kitoks. Kuo religingesnis musulmonas, tuo jis labiau panašus į ideologą, ypač kitų atžvilgiu, pirmiausia jo akyse esi ne žmogus, o "kafir" - netikėlis. Gerai, jeigu "kafir" pakankamai stiprus, kad apsigintų, tačiau jeigu ne - vargas jam.Tai yra, mano galva, islamo pasekmė - "kafir" yra toks pusiau žmogus, kuriam galima meluoti, apgaudinėti, nesibaiminant pasekmių. Tai ypač matoma, kai išryškėja konflikatai, sakykim, žydų - palestiniečių, naiviems vakariečiams nuolat pateikiamos propagandinės kraują stingdančios istorijos "mūsų kaime žydų kariai surinko jaunus vyrus ir sušaudė", "pagrobė vaikai ir pardavė jo organus", "vaikai išėjo nešini balta vėliava, juos sušaudė, ar mes, musulmonai - ne žmonės?" ir panašios. Meluoti "kafir" vakarų publikai nėra nuodėmė, o apsukrumas. Netvirtinu, kad visos panašios istorijos išgalvotos, kare žiaurumų sočiai, bet ne tokių, kuriomis siekiama įrodyti, kad Izraelis vykdo genocidą. Yra nuosaikesnių, yra radikalesnių musulmonų, negalima visų statyti į vieną gretą, tačiau supratimas, kad kol netapai musulmonu, esi jam "kafir", rusena net ir meile aplinkiniams trykštančio adepto galvoje.
Štai, paskutinis pavyzdys. Į mano elektroninį paštą atkeliavo malonus laiškas iš lietuvaitės:"noreciau pasiulyti civilizuota diskusija apie Biblija ir Korana. Dalyvautu keli mano draugai. Mes domimes religyjotyra ir studijuojame NT ypatingai atidziai, taip pat ir Korana bei judeju S.T". Na aš visada už diskusijas, tačiau įtarimą sukėlė tai, kad laišką pasirašė vienu vardu, o paštas - kitu, plius dar prisistatė kaip "religiotyrininkai".
Susisiekiau, pasiūliau savo paslaugas, bet pasakė, kad diskutuos balsu, kadangi buvo vakaras, neturėjau techninių galimybių, taigi pasakiau kas aš susilaikysiu nuo diskusijų.
Va tada ir prasidėjo įdomioji dalis. Parašė "Argi tu neturėtum skleisti meilės tam savo Jėzui?". Parašiau, kad "kaip musulmonai, privalote gerbti Jėzų, nes juk Korane rašoma, kad jis - pranašas". Va ir atkeliavo atsakymas, staiga iš mielo katinėlio išlindo tikra hiena:"esat bailys ir neturite nieko savyje kad galetumete parodyti apie savo kryziu. as visuomet nugaledavau jusu kunigus, alhamdulillah (aciu Allah), kad jus davete man dar nauju patvirtinimu ir irodymu,iki baily, mes tave nugalejom net nepradejus debato,taip buna nuolat su kryziaus garbintojais, jie yra visi bailiai,musulmonai myli ir gerbia Jezu labiau negu jus. bet kiadangi jus zinote kad neturite nieko parodyti musulmonui ir t.t.".
Taigi, manau bendrais bruožais parašiau, ką galvoja. Man tai nebuvo didelė naujiena, tačiau kažkam tegu bus nauda, "civilizuota diskusija" tik akių dūmimas naiviesiems, saldus liežuvis, o viduje pyktis ir sunkiai pridengiama neapykanta.

Jehovos liudytojai - slaptieji pranešimai piešiniuose

Nebūsiu visiškai originalus, esu girdėjęs apie tai ir anksčiau, tačiau dabar gavau vieną Jehovos liudytojų organizacijos leidžiamą "Sargybos bokšto" numerį. taigi "Sargybos bokštas" 2009 m. rugpjūčio 15 diena. Patyrinėjau paveiksliukus. vva kokie mano tyrinėjimų rezultatai - apibraukti rutuliukais.




Be abejo, dalis mano nurodytų vietų gali atsirasti atsitiktinai, tačiau ne visos. Niekaip atsitiktinumu nepavadinsi, kai prikalto ant stulpo žmogaus delnuose padidinus pasimato... mažos akys. Demonų veidai, kurie vis pasirodo beveik kiekviename Jehovos liudytojų "Sargybos bokšto" piešinyje, mano nuomone,atskleidžia tikrąją Jehovos liudytojų organizacijos prigimtį. Žodžiai tarsi ir Dievą skelbia, o piešiniais - demonus ir velnius.
Slaptieji pranešimai piešiniuose, simboliai ir demonų veidai nėra atsitiktiniai - jie paslėpti rūbų klostėse, šešėlių žaisme, šukuosenose ir t.t.
Pasižiūrėkit, galbūt ne visur įžiūrėsit ar sutiksit, bet taip pat nesu garantuotas, kad visus "sužvejojau".

Eucharistija.Kas ją įsteigė? Doktrinos

Taigi, jei labai aišku, kad Kristaus antrą kartą aukoti negalima ir neįmanoma, kas tada yra gerai mums girdėtas terminas Eucharistija, kokia jo paskirtis?
Lot. Eucharistia - Švenčiausiasis Sakramentas, Šv. Komunija,Sakramentas. Tradiciškai laikoma, kad jis įkurtas Jėzaus Kristaus Paskutinės vakarienės metu.
Katekizmas sako:"Eucharistiją Kristus įsteigė Didįjį ketvirtadienį, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), su savo apaštalais švęsdamas Paskutinę vakarinę. Tą naktį Kristus perkeitė duoną į savo Kūną, o vyną – į savo Kraują ir davė mokiniams valgyti bei gerti, sakydamas, kad šį veiksmą Jo atminimui jie darytų iki amžių pabaigos".

Kristus niekur neįsakė jo aukoti dar kartą. Ar įsivaizduojate Kristų sakant:"Kai tik susirenkate, nukryžiuokite mane dar sykį"? Tai išties absurdiškas variantas, juo labiau kad fiziškai jo pakartoti neįmanoma.
Teigiama, kad tai yra pats Kristus.
Klausimas
O kaip su Biblijos tekstu "Kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”.Po to paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: “Gerkite iš jos visi,nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti".Mato 26

Anaiptol tai nereiškia katekizmo tiesos:"Kristus perkeitė duoną į savo Kūną, o vyną – į savo Kraują ir davė mokiniams valgyti bei gerti"
Niekur Biblijoje nerasite, kad Kristus būtų pavirtęs į duoną ir vyną. Tik lietuvių stebūklinėse pasakose tokie veiksmai minimi, pav. mergaitė virsta ežeru, o bernaitis - antyte:) Po šitų žodžių Kristus pats valgė ir gėrė, todėl absurdiška tvirtinti, kad jis pavirto į duoną ir vyną. Tuo labaiu, kad Kristus rodo šioje ištraukoje ne į vyną, o į taurę>“Gerkite iš jos visi", kad beje, per eucharistija nedaroma praktiškai niekada.
Išvados
1. Kristus neįsteigė tokios eucharistijos.Jei kas ir įgyvendino tokius planus, tai tik valstybine tapusi Romos bažnyčia.
2. Jei eucharistija išties būtų įsteigta Kristaus, ją ir dalintų taip, kaip Kristus įsteigė - duona ir vynas.
3. Paskutinės vakarienės metu Kristus liepė tai daryti Jo atminimui, o ne dar kartą jį aukoti.
4. Kristus nepavirto duona ir vynu paskutinės Vakarienės metu, todėl nėra nė vienos priežasties teigti, kad dabar jis pavirsta duona ir vynu.
5. Šiandieninė eucharistija tiesiog sugalvotas ritualas, kuris neatitinka nei logikos, nei Biblijos mokymo, jos teologija yra tokia supainiota ir nepatikrinama, kad ir patys katalikai sunkiai tiki, kad tame keptos tešlos paplotėlyje gali būti Kristus.

Kiek kartų Kristų galima kalti prie kryžiaus? Doktrinos

Turbūt pasakysite tik vieną - tai jau įvyko ant Golgotos. Deja, atsakymas neteisingas. Štai, ką sako katalikų teologija "Šv. Mišiose vyksta Paskutinės vakarienės minėjimas, kurio metu Bažnyčia aukoja tai, kas įvyko ant Kalvarijos kalno".

Katalikai aiškina, kad "Mišios - Dievo Karalystės atėjimo, malonės, atleidimo bei Bažnyčios gyvenimo pagrindas".
Taigi, kaip jau įprasta mūsų krašte, einantys į mišias net nepagalvoja, kad kartu su minia traukia ne į šventę, o ant Golgotos kalno stebėti Kristaus nukryžiavimo.

Kas netiki, tegu pasižiūri teologiją:"Kadangi šis minėjimas įsakmiai Kristaus pageidautas, Mišios nėra vien tik mintinis, “idealistinis” įsigyvenimas į Kristaus mirties faktą. Kita vertus, tai nėra paprastas vienkartinės Kristaus mirties “pakartojimas”.

Kitaip sakant - katalikybė teigia, kad per mišias vyksta ne kas kita, kaip realus Kristaus mirties pakartojimas. Žinoma, kadangi nedrąsu sakyti, ši tiesa apipinama visokiais teologiniais terminais, žodžių žongliravimu ir t.t. Tačiau tai nekeičia esmės - Kristų aukoti galima kasdien, esą, Jis pats to pageidavo. Tai ir daroma praktikoje - Kristus realiai aukojamas už mirusius, už invalidus, gaisrininkus, kad egzaminai gerai pasisektų ar kaimynas nustotų daržą trypęs. Variacijų daugybė.
Asmeniškai aš nesirysčiau būti Kristaus žudikų minioje arba dar kokiu būdu pakartoti tai.Bet čia jau skonio reikalas.

Biblija šitą teologiją paneigia laiške žydams.
"Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad dabar pasirodytų už mus Dievo akivaizdoje.
Ir ne tam, kad pakartotinai aukotų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į Švenčiausiąją su svetimu krauju, –
tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę.
Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas,
taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui.Hebrajams 9 skyrius.
ir
Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.
Kiekvienas kunigas diena iš dienos tarnauja ir daug kartų aukoja tas pačias aukas, kurios niekada negali panaikinti nuodėmių.
O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje,
nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo kojų.
Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius. Hebrajams 10 skyrius

Išvados.
1.Kristaus auka yra vienintelė.
2.Ji negali būti pakartota jokiais būdais, "sudabartinta" ir t.t.
3. Kristus niekur neliepė dar kartą daryti to, ką Jis jau padarė.
4. Dar kartą "kartojama" Kristaus auka remiasi ne Kristaus mokymu ir neturi jokios reikšmės ir galios.

Kas yra kunigas? Doktrinos

Šis klausimas yra išties revoliucinis. Biblija mini kunigo tarnavimą, tačiau patyrinėjus Bibliją galima gauti šoką - šis tarnavimas radikaliai skiriasi nuo mums įprasto.

Skiriame du laikus

Senasis Testamentas – kunigas Izraelyje yra žmogus, kuris atneša materialias aukas į Dievo akivaizdą už tautą kaip tarpininkas.
Naujasis Testamentas - tokios tarnystės išvis nėra.

Kristus NT bažnyčioje įsteigė 5 tarnavimus:
“Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui”,- Efeziečiams 4;11.
Kunigo tarnavimas Kristaus bažnyčioje niekur nėra minimas. Ypač toks, kokį mes matome katalikybėje – žmogus, kuris eina aukoti materialias aukas už visus bendruomenės žmones, tarpininkas, kuris atleidžia nuodėmes, skiria bausmes, be kurio katalikas negali turėti bendravimo su Dievu.
1.Dievas Naujojo Testamento laiku neliepė aukoti jokių fizinių aukų ir niekam neleido būti tarpininkais.
2. Dievas nepriima jokios kitos aukos išskyrus tą, kurią paaukojo pats – Savo Sūnaus auką.
Todėl toks kunigystės būdas, kokį matome katalikybėje, yra visiškai beprasmis ir nereikalingas. Todėl galima kalbėti ne apie Dievo nustatytą kunigystę, o katalikybės susikurtą.

Ar kalba NT apie kunigystę?
Taip. Apaštalas Petras rašo apie kunigystę
O jūs esate “išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes” To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.1Petro 2;9
Matome, kad kiekvienas tikintis yra kunigas (karališkoji kunigystė), todėl išskirtinė institucinė kunigystė išvis netenka prasmės ir neturi jokios galios, nes atnašauja aukas kurių niekas neliepė ir tokias, kurios nieko pakeisti negali.

Klausimai ir atsakymai (laiškas Hebrajams)
1.Kiek pagal Bibliją yra kunigų?
Tik vienas.
“Ir kitoje vietoje sako: “Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu”.Hebrajams 5;6
“Anų kunigų buvo daug, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti.
O kadangi šis išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę”.Hebrajams 7;23
“Įstatymas skiria vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o priesaikos žodis, duotas po įstatymo, paskyrė amžiams ištobulintą Sūnų”. Hebrajams 7;28

2.Kas?
Jėzus Kristus. “Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir permaldautų už žmonių nuodėmes”.Hebrajams 2;17

3. Ką daro šis kunigas?
Paaukojo auką. "Bet Kristus… ne ožių ar veršių krauju, o savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Švenčiausiąją ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.Hebrajams 9;11-12
Kiek yra aukų?
Tik viena. “Jam nereikia, kaip tiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save”. Hebrajams 2;21

Išvados: Kristus yra vienintelis kunigas, Jis paaukojo tobulą auką, atpirkimas įvykdytas, kitų aukų Dievas nepriima. Kristus yra vienintelis tarpininkas per kurį gali žmonės pasiekti Dievą:” Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas” Hebrajams.
Nėra kito tarpininko, negali būti kitos aukos, išskyrus tą, kuri jau paaukota “Visiems laikams”.