Mėgstame žiūrėti, kaip elgiasi kiti, bet jei kas stebi mus – šiukštu. “fui kaip blauru,”,- iš karto sakome. Išties, savo namuose norime jaustis patogiai, elgtis kaip tinkami, juk mes – šeimininkai, tuo labiau išgirsti, kaip mes kitiems atrodome. Na nebent kas nors išreikštų mumis susižavėjimą.
Tas pats ir su šalimi,atrodytų, gyvename kaip ir visi,savo mažytėje šalelėje saugūs ir nematomi. Ypač tariamu saugumu užsižaidė politinis elitas. Tačiau, pasirodo, pasaulis nėra aklas – mato, kas pas mus vyksta.
Didžiai nustebau, kai norvegų politologas Svennas Arne Lie, kuris seniai domisi Lietuvos politiniu gyvenimu, atskleidė, kaip jis mato Lietuvos gyvenimą.Taigi politologas (turbūt vienintelis žmogus Lietuvoje, turėjęs kantrybės perskaityti visų partijų rinkimines programas) pasakė štai ką:
“Čia ne demokratija” (mes manome, kad demokratija).
“Nėra kairiųjų partijų”(še tau kad nori)
“Nėra nė vienos partijos, kuri atstovautų visuomenei, o ne klanui” (mus itikinėja, kad atstovauja).
“Nėra nė vieno demokratiško partijos lyderio”(o mums sako, kad visi demokratai).
“Partijos – sultonas ir juo besižavinčių klubas, didžioji dalis politikų nenori demokratijos, bet ją žaidžia, kadangi kažkas jiems pasakė, kad demokratija yra gerai.”.
“Partijos neturi ideologijos, neturi atsakomybės ir nesilaiko jokių taisyklių”(šitą ir patys žinome).
Būtų galima vardinti ir daugiau drąsių ir drastiškų mūsų politinio gyvenimo vertinimų, kurie, beje, yra teisingi, tačiau, mano galva, ne tai kartais svarbiau, kas yra teisus. Tarkim, per avariją žūva du vairuotojai. Ar tam, kuris buvo nekaltas, lengiau nuo to, kad jis buvo nekaltas?
Po šio norvego vertinimo apsidžiaugiau tik vienu – mus mato, vadinasi. yra vilties. Gal ir politikai suvoks, kaip jie atrodo iš šono – žmonės be įsitikinimų, be įsipareigojimų, be atsakomybės, be idėjų, keisti čiabuviai, temokantys šokti vienintelį šokį apie aukso veršį.