Kažkada skaičiau interviu su vienu žmogum. Jis pasakė tokią mintį - aš žinau, kur yra mano laimė, kokios ji spalvos ir kvapo. Kažkaip nusišaipiau tada, kas do durnumas, bet kuo tuoliau, tuo dažniau šie žodžiai išlįsdavo.
Pagalvojau - kažkam laimė turi spalvas, turi kvapą. Kažkam laimė turi konkrečią išraišką. Kažkas labai konkretus.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
4 komentarai:
Jei buna stiprus poreikis, laime igauna jo pavidala, kavapa ir spalva. Jei nieko nebereikia, esi laimingas abstrakciai.
Jo, aš irgi galvoju, kad nėra blogai, jei kažkam laimė tampa konkreti, pav turi kvapą ar pavidalą, turi rankas, sienas ar yra panaši į pinigus. Juk niekam nedraudžiama jos siekti:)
geda, kai nieko nebereikia, o esi laimingas abstrakciai, tai turetu reiksti, kad jau numirei...
Man tai reiskia, kad isisprende esminis dalykas, kuris uzpildo mano vidini zmogu gyvenimu. Atsiprasau, kad cia taip sudetingai pasakiau, nemoku kitaip:)
Rašyti komentarą