Pirmas po kelionės

Biblija kalba, kad akys neprisipildys matymo - tai tiesa, fotoaparatas prisipildo, akys - ne.
Kelionė buvo ilga 5000 kilometrų per 5 šalis. Ką pamačiau? Turbūt svarbiau, ką supratau per kelionę.
Pirmą ką supratau -tu esi ne tas, kur esi ir kas esi, o tas, kas esi viduje. Tu gyveni ne ten kur esi, o gyvenini ten, kur gyveni. Gal skamba ir primityvokai, tačiau tai tiesa - vidinis mūsų gyvenimas žymiai svarbesnis, negu tai, ką pamatai ir patiri.
Kiek turėjau galimybių, skaičiau psalmes, nes kai atsiduri prie didelių pastatų, jie ima tau pamokslauti - aš esu didis, o kas tu toks, aš esu žinomas - o kas tu toks?
"Išaukštinimas neateina nei iš rytų, nei iš vakarų, nei iš dykumos.
Dievas yra teisėjas: vieną Jis pažemina, o kitą išaukština", - sako Psalmės.Tai buvo man atrama.
Pajutau, kad pasikeičiau - įdomiausi kiekvienam mieste man buvo ne muziejai ir ne kūriniai - įdomiausi yra žmonės. Niekada jokia Mona Liza nebus vertesnė už paprastą gatvės valkatą, o visas Luvras - už vaiką su balionėliu.
Iš kitos pusės - laiminau, atsiskyręs nuo grupės, kiekvieną miestą, nes ir gražiausiame mieste be galo daug gražių ir nelaimingų žmonių, kurių širdys laukia išdydymo.
Ir žinoma pasiilgau visų, kurie pas mane užsuka persimesti žodžiu, paurgzti ar net įkasti - turiu jums žinią - esat vertesni už Luvrą.