Vakar dalyvavau pagrabe. Norim ar nenorim, kartais tenka pabūti tokiuose renginiuose.
Kaip tokiais atvejais būnba, tarp bendradarbių kilo diskusija kaip ir kada bei kaip norėtų numirti.
Bet taikliausiai į moterų lyrinius ir teisingus iš pirmo žvilgsnio :"Aš norėčiau... kad nebūčiau našta... ir t.t.",- atsakė bendradarbis:"Ko gero nė vienas nenorėtų mirti".
Taigi, visi esam šiek tiek gotai, kartu aiškiai matyti, kad mes tokie svarbūs, kad norėtume sureguliuoti net pačią mirtį.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
3 komentarai:
Visu pirma pas tave su tuo tavo blogu kazkas negerai kazkodel, paskutiniu temu visai neatvercia, dabar atsitiktinai ziurinedama lietblogs pamaciau, kad apie birstona ir cia parasei :0) O del tavo bendradarbio pasakymo, tai as kaip tik vakar su vaikais norejau apie savizudybe pakalbet, nes pas mus ana savaite kaimynas zudesi nakti, vaikai girdejo kaip baisiai jis klyke laiptinej,mate, kai paskui ji i greitaja tempe, kaip nukrites ant gatves blaskes ir dar visokie dalykai dedas. Ir zinai, jie nenori apie tai kalbet, nei tarpusavy, nei su niekuo. Paklausiau kodel, o zinai ka atsake? Nes kai pradedi apie tai galvot, mintys pradeda augt! Ar isivaizduoji, kad daugeliui paaugliu kyla mintys apie savizudybe? As tada irgi pasakiau, kaip tavo bendradarbis, kad is tikro ne viens nenori mirt, tik kiti jau nebepajegia gyvent, bet VISI noretu gyvent, jei moketu but bent truputi laimingesni. Man kartais labai baisu, kai vaikai nelaimingi ir as nieko negaliu pakeist.
Na, o del kalbu kaip noretu mirt, tai kiekvienas noretu mirt be kanciu, tiesiog uzmigt nuo senatves, bet mazai kam lemta, deja :0(
Tavo vaikai protingi. Isties pagrindinis dalykas kaip nepasigaut depresijos - nukirsti pacioj pradzioj mintis, deja ne visi tai sugeba, o dar maziau suvokia.
Mamka, kas pas jus per rajonas? gal jums kitur reikia persikelt, nes ziuriu tai tas, tai anas - labai jau nesaugu.Ir vaikams traumos ant traumu.
O pakeist gali, nesijaudink, jei zinoma, kalbi apie savo vaikus - buk pati laimingesne siek tiek.
Oi, Lineli, sakai, kas pas mane per rajonas? Kol cia gyvenam, uzmuse jau tris mano kaimynus... Ne name, bet is namo. Noreciau issikraustyt, labai... Bet, yra daug bet... Ne cia kalbet apie tai. As laiminga but moku, bet velgi, bet... Ne viska as viena pakeist galiu, o ir vaiku laime priklauso ne tik nuo mamos, deja. Myliu gyvenima, moku dziaugtis kiekviena gera akimirka ir kiekvienu siltu zodziu, bet vaikams kalbu ne tik as, zinai, anadien dukra pasake, kad esu idealiste... Kalbejomes apie tai, ar daug geru zmoniu yra, o ji ir sako:" Na gerai, tu tokia, bet tokiu daugiau nera, dar nebent vienas ( ir sulygino mane su tokiu zmogum, kad net supykau :0))))" Kai pilnas azuolynas vyriskiu berodanciu mergaitems savo pimpalus (ups) :0), kai senyvi vyriskiai vapaliuoja " jei tu butum mano, as tave islaikyciau...", kai iskankina kazkas kiemo draugus net nesakysiu kaip, kai nera seimoj idealu ( o kiek idealiu seimu?), manai gali teisinga poziuri i gyvenima suformuot vien mama? As laiminga but moku, bet ne uz visus... Negaliu persiplest, kai pav. ai, nieko, tiek to. As ir dabar esu laiminga, net kai liudna, tai nereiskia, kad esu baisiai nelaiminga, bet ne visiems pavyksta ismokti but laimingiems nepriklausomai nuo aplinkiniu zmoniu. Kad esu normaliai susirupinus, tai nereiskia, kad esu nelaiminga :0), o rupintis turiu del ko :0)))))
Rašyti komentarą