+ + +

Vis dar ruduo

Kai vis esi

Tik noriu priminti -

Ar kalbėjai su beržu,

Derėjaisi su drebule

Tu manei

Kad ji tokia

Kaip tu

Ir suklydai.

Ji neparduos savo

Lapų žydėjimo

Stovės ir drebės

Ir bus silpna.

Ar tu ją sukūrei, kad

Smerki

Sakai –

Dabar arba niekada.

Niekada – atsako.

Tebūna palaiminti silpnieji.

Tapatybė

Tiek prisakė,

Kuo turiu būti,

Kol supratau -

Esu tik tai

Kas aš nesu

Ir nesu tai,

Kas jau esu.

Palaukit, susipainiojau –

Tai kas gi aš iš tikro.

Gal aš esu ir nesu

Vienu metu?

Arba tik esu

Ir tik nesu?
Gal aš neapskaitytas,
O gal  nurašytas.

Viena aišku – reikia

Bėgti

Nuo būties ir nebūties,

Būtinai pasišokinėjant

Kol tavęs nesurakino

Retežiais

Juk gyvenimas –

Kiek daugiau už kvailą klausimą

Kurį man bando įgrūsti.

Vietoj testamento

Patikėk, man tas pats,
Kas lydės ir užkas,
Ir visai nesvarbu,
Ar toli nuo namų.

Tik kad žemė lengva
Būtų ten ir kalva,
dar velėna žalia
Ir kad eitum šalia.

Tiek nedaug užrašau
Ir tik mažo prašau -
Būk gera, paklausyk,
Ir anksčiau nepalik...

Išsipildymas

Būsiu kitas

Kiek kartų

Sakei,

Jog būsi kitas,

Kad pasikeisi,

Štai parodysi raumenis

užgaunantiems 

Ir pasigailėsi besigailinčių

Kiek kartų

Žvelgei drumstomis akimis

Į veidrodį,

Į pilką veidrodį

Kartodamas

Būsiu kitas 

Kol supratau –

Lengviau pakeisti veidrodį...

Kitas –

Išgirstu sakant

Registratorę...

Pagaliau...

* * *

Šiandien esu

Vakar

Toje ašaroje

Prie karsto

Tikrai ten esu

Kiekviena

Odos raukšlelė

Girdi muziką

Jautriai

Galvoju

Juk aš ten buvau.

Pasikartojimas

Lyg aidas

Daužo per skruostus

Šiandien

Kai dar buvo

Vakar

* * *

Pradedu atgalinį skaičiavimą

Per mažai meilės

Per daug daiktų

Bet tu nesudaužysi man širdies.

Tik kieno rankos ant veido

Ir kieno jausmai ant lentynų

Kur gyvena šviesa

Ir ant ko nusileidžia saulė.

Kiekvieną naktį sukamės ratu

Į tą pačią nebūtį

Ir tai nerūpi net mums patiems

Yra taškas

Ir yra tiesė,

Fizika ir metafizika

Yra tiesiog mišrainė

Kurioje esi

Žalias žirnelis.

* * *

Netikiu laiku
Ta tiksinčia beprotybe
Nesutinku, kad man diktuotų
Kada reikia keltis,
Vesti ar mirti.

Vienatvė tokia plati
Kad negaliu
Prieiti kranto
Bet visa tai
Tik lyrika
Žodžių kratiniai
Už kurių guli
Laiko duženos
Tebūnie

* * *

Įsivaizduokim, 
Kad nėra amžinybės,
Yra tik gyvenimas
Nuo pirmadienio
Iki pirmadienio
Yra tik tai,
Kas yra čia...
Pinigai,
Darbas,
Ligos,
Kapas... 
Baisu.
Tai kodėl
Taip gyvename
Lyg nieko nebūtų
Greitais žingsniais
Bėgdami į nebūtį 
Nors iš tikro
Jau dabar mes nebūtyje 
Jeigu nėra amžinybės...

Vaikams žiemiškai

Rūpestėlis

Nei tau faunos,
Anei floros,
Tik iš šalčio

Pyška tvoros,

Nei lesyklos

Prie namų -

Man dėl paukščių

Neramu.

Štai per kuprą

Šaltis bėga

Batai mina
Kietą sniegą,

Jergutėliau,

Kam žiema

Taip padirbo

Griūdama?

Byra trupiniai

Lėtai,

Paukščiams
atnešiau

Aš tai...

Pamokos

Prie upės

Prie upės

Daug ančių

Pulkų

Atrodo, pritūpę

Grumstelių pilkų

Joms šalta

Joms gelia

Ir sniegas purus -

Tingėjo į kelią

Išskrist į pietus.

Ką mamos sakytų,

Klausykite jų

Labai jau ant

Ledo

Tupėt nesmagu.

Manai

Kiek dar eisi
Juoda upė
Apkabina kaip miegas
Viską atiduotum,
Kad paaiškėtų
Upe, paimk mano širdį
Tik pasakyk
Kur aš išėjau,
O ji plukdo
Juodas bangas
Paimk nemokantį jausti
O ji viską grąžina
ant kranto jokio užtikrintumo
Gelmėje - niekam nereikia
Juoda upė laukia
Savo valandos
Ir aš ją mačiau

* * *

Niekieno šalyje

Prakeikimo mieste 

Mes tiesiog būnam

Prieš iškrentant sierai

Visko užtenka, 

Mes rausiam į gelmę

Ir netgi suteikiame tam prasmės.

Žinoma, mūsų

nepalieka įtarimas

kad jei statysim - sugrius

O jei nedarysim nieko - bus pastatyta.

Tai, lemtis, vaikeli,

Jei supranti apie ką kalbu.

Tai bergžio darbo

Garsas

Ir tuštumos alsavimas.

Nėra nieko,

Kas būtų aiškiau

Ir nieko,

Kas būtų labiau apgailėtina.

Čia niekieno šalis

Mes - niekieno žmonės. 

Okupacija

Mano žemėj
Įsitaisė
Nedeklaruotas beržas
Įžūliai šlama savo lapais
Eik iš čia
Sakau
Išsitrauk šaknis
Per tave iš manęs
Atims išmokas
Arba nubaus.
Kas savaitę jį
Gąsdinu kirviu
Neišsikrausto -
Tai jam pumpurai,
Tai vantos,
O galiausiai -
Lapų šventės.
ir niekas nepadeda...

Žvejybos pavojai

 

 

 

 

Su geriausiuoju draugu

Tyliai paupiu

Slenku.

Rūpi žuvys ir vanduo

Tik ta baimė -

Kaip akmuo.

O kas bus

Jeigu pagausiu

Kaip tą žuvį

Aš ištrauksiu

Nes esu jautrios

Širdies -

Žuviai

Juk  rimtai skaudės.

Kaip gerai - nemato

Niekas.

Kaip gyvatė

Rangos sliekas.

Laimei,

Šitos žuvys

Bailios

Seklumoj

Vien laigo mailius.

Ir nušvinta štai dangus -

Man nekimba.

Aš ramus.

Atminčiai

Ar buvo, kad nuvažiuoja
Pribėgi, beveik suspėji...
Ar prisimeni, ką tada jautei?
Apmaudą, pyktį ar tai
Kad pasaulis yra neteisingas
Jis palieka tave stovėti
Be tikslo
Numirgėdamas žiburiukais
Neguodžia,
Kad daug yra paliktų.
Sau pasakei - tik ne aš
O nutiko
Ar buvo? Pameni?

Pasivaikščiojimai

Esi nematomas
Išeik ir suprasi
Praeina
Nors esi sužeistas
Jie nemato tavo svajonių, 
Ašarų ir kančių
Tau nebereikia slėptis
Niekas nepasakys
Kad esi niekas
Nematomame mieste
Suknelės valgo ledus
Džinsai sėdi ant suolų
Ir taip - kasdien
Stebiesi
Kodėl neliko žmonių
Tik daiktai,
Sąskaitos ir druskos
Išėstas grindinys.

Asmenybės

Mes nekalbame
Nes nėra ką pasakyti
Kai ateina skausmas
Jei tyli širdys
Nesvarbu, ką kalba
Lūpos
Nera žodžių
Kurie bent šį tą
reikštų
Tik šiek tiek nejauku
Su priklijuojama
Sąžine
Kas vakarą bandom
Įrodyti sau
Jog esam žmonės
Kas rytą
Stengiamės tilpti
Į laikrodį
Begarsiame pasaulyje
Nėra tylos
Vienintelis šaltas -
Reikia
Iš kažkur giliai
Tik tiek mūsų
Ir likę.
Kai niekas
Mūsų nemato.

Perkrovimas

Per gyvenimą mokiausi daugelio dalykų.

Išmokau nuvyti pančius, kepti blynus

Ir supjauti malkas.

Šį tą išmanau knygose,

Galiu pakeisti akumuliatorių.

Nepadoru, kai pagalvoju,

Būtų dabar numirti

Šitiek išmokus.

Kur visą tai padėti?

Palikti palikimu, išdalinti

Ar įkurti muziejų?

Ėmiau vengti profesorių

Šalinuosi žodynų

Net telefonų knyga kelia šiurpą

Šalin mokslą

Ir visas popieriaus skiautes

Nebegaliu paeiti

Nepaskaitęs kaip einu

Bijau, nesuprasiu, kad esu laimingas

Jeigu neišduos pažymos,

Žodžiu, net nepaskrisiu

Nes jau išmokau neskraidyti.

Bet dar galiu

Įspėti likusius,

Kad nesimokytų

Gyventi..

Pokalbis su bulbės gumbu

Kur man tave dėti,
Kai pavasaris.
Tu nenori gyventi balkone,
Žinau, tau nepatiks keptuvėje,
Negaliu apsimesti, kad esi gėlė
Ir įkišti tavęs į vazoną.
Jei būtum šuo,
Išvesčiau pasivaikščioti.
Bet ką pasakytų žmonės?
Ateina laikas,
O aš neturiu tau žemės.
Ne tai, kad neturiu -
Jos yra mėtoms,
Kaštonams ir mašinai pastatyti,
Bet tik ne tau
Nežiūrėk susiraukęs
Su tokiu baisiu priekaištu
Juk ateina diena,
Kai kitų gyvenimuose
Mums nelieka vietos.
Galų gale, ką tu sau leidi -
Esi paprasčiausia bulvė,
O reikalauji rankų,
Kurios surastų tau vagą.
Girdžiu, kaip naktimis
Verki tamsiam kibire
Apvytęs ir žemėtas
Ir galvoju,
Kas atsitiko man,
Kas atsitiko mums visiems,
Kad negražūs ir purvini
Neteko teisės gyventi...

Bijau knygynų

Netikiu knygom,
Nes tai tik žodžių kapinės.
Štai groja muzika,
Aktorius pastato balsą,
Bet veltui atliekami ritualai -
Tai svetima patirtis,
Kuri atsisako prisikelti.
O dar baisiau
Kai matai tik svetimas fantazijas
Kurios net negyveno.
Kaip neturiu pasitikėjimo žmonėmis
Mirusiais,
Dar labiau netikiu negimusiais.
Vieni pabėgo iš žemės,
O kiti neranda įsčių
Kurios išnešiotų.
Ir vis aiškiau matau
Kad žemė - tai ne aš,
Nors kada nors ja būsiu
Bet tame nėra tragizmo.
Tragiška tai,
Kad aplinkui tiek daug mirties.

Kai nesimiega

Ant aukšto ties kaminu tupi

Suradus pastogę  pelėda.

Per naktį iš liūdesio ūkia

Apie peles arba miegą.

O mudu pelių baisiai bijom,

O mudu neturim net vargo

Suglaudžiame skaudančias galvas

Su laikrodžiu – angelu sargu.

Ir tiksi gyvenimas šiltas

Sekundėm, minutėm, parom.

Kažkas nuostabus neištirtas

Linguoja ties mūsų galvom.

Ir laikas iš lėto lėtėja,

Ir žvelgia pro langą delčia.

Tamsa kaip pavargus skalbėja

Šešėlius padžiauna nakčia.