Paukštis paskubėjo

Pavasarį kirtau krūmus ir šakas sudėjau į krūvą. Šitą šeštadienį deginau - žiūriu ajajai paukštukas durniukas lizdą susisukęs. Nunešiau ir įkėliau į medį, gal atskris vėl, bet greičiausiai nebe - va taip kai nelaiku ir ne vietoje susisuki lizdą gali sugriauti savo gyvenimą.
Tiesa, nuotraukoje 2 kiaušiniai, o po valandos buvo likęs tik vienas. gal persinešė kitur?

Poezijos langas

Šį kartą palikime teologiją už vartų. Siūlau tiesiog paskaityti poezijos. Visada norėjau padaryti tokį ekskursą. Jaunystėje mano mėgstamiausias poetas buvo, šiek tiek ir dabar tebėra čilietis Pablo Neruda. Galvojau, kad jo «Klausimų knyga» yra tikra poezijos viršūnė tiek išraiška, tiek žodžio prasmių žaismu. Galvojau, kol nepaskaičiau Jobo knygos – va kur originalas, o P.Neruda, deja, padarė kopija pagal išraišką ir modeliavimą.Iš vienos pusės tai mane nuvylė, bet iš kitos – juk radau originalą.
Taigi ir skaitantiems siūlaune analizuoti šitą Jobo knygos 38 skyrių, o tiesiog grožėtis, stebėti logines jungtis, žodžių žaismą ir metaforas. Bent man – tai nepakarojama poezija

Viešpats atsiliepė Jobui iš audros ir tarė:

4 Kur buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus? Atsakyk, jei supranti.
5 Ar žinai, kas nustatė jos dydį, kas ją išmatavo?
6 Ant ko pritvirtintas jos pamatas arba kas padėjo jos kertinį akmenį,
7 kai kartu giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs?
8 Kas uždarė jūros duris, kai ji veržėsi, tarsi išeidama iš įsčių?

12 Ar kada nors savo gyvenime įsakei rytui ir nurodei aušrai jos vietą,
13 kad ji, pasiekus žemės pakraščius, nukratytų nedorėlius nuo jos?

16 Ar kada pasiekei jūros šaltinius ir vaikštinėjai tyrinėdamas gelmes?
17 Ar mirties vartai tau buvo atverti, ar matei mirties šešėlio duris?

19 Kur yra kelias į šviesą, kur gyvena tamsa?
20 Ar gali pasiekti jų ribas ir surasti taką į jų namus?

22 Ar buvai nuėjęs į sniego sandėlius ir sandėlius krušos,
23 kurią laikau sielvarto metui, karo ir kovos dienai?
24 Kur yra kelias, kuriuo ateina šviesa ir iš kur pakyla žemėje rytys?
25 Kas nustatė lietui ir žaibui kryptį,
26 kad lytų negyvenamose vietose, dykumose, kur nėra žmonių,
27 drėkintų tuščią ir apleistą žemę, kad želtų žolė?
28 Ar lietus turi tėvą? Kas pagimdė rasos lašus?
29 Kur gimė ledas? Kas pagimdė šerkšną po dangumi?
30 Kodėl vanduo sukietėja į akmenį ir gelmių paviršius užšąla?

31 Ar gali surišti Sietyno raiščius ir atrišti Oriono?
32 Ar gali liepti užtekėti Zodiakui ir Grįžulo ratams jų laiku?
33 Ar pažįsti dangaus nuostatus ir gali juos pritaikyti žemei?
34 Ar gali įsakyti debesiui, kad jo srovės išsilietų ant tavęs?
35 Ar gali pasiųsti žaibus, kad jie išeitų, sakydami: ‘Štai mes čia’?

šuo nulėpusiom ausim

Nors neypatingai myliu šunis, bet šitas nulėpausis pelnė mano simpatiją.Toks tupėjo prie sienos ir kraipė galvą. Visa bėda, kad aviganiai užauga, nors jie ir būna draugiški, bet būna kaip kumeliai ir taikosi parversti.

Geležis

Esu didis kompiuteristas, betobulindamas kažką taip primaigiau, kad dingo komentavimo galimybė. Gerai Neidealas sakė - mokslas šviesa, nemokslas - tamsa.

Darbas darbą veja

Čia mano savaitgalio darbas - grandžiau sodyboje grindis, jei kartais Neidelas vasarą užsuktų, kad jokios mikoplazmos neliktų:) Atvežė tokią brangią šlifavimo mašiną(beveik tiek kainuoja, kiek ir mano sodyba)ja, kad miegojau kaime ją apsikabinęs, sušalau kaip šuva, išsipurvinau kaip paršas, žodžiu, jau seniai taip gerai nesijaučiau:)

Vasara ir vaikai

Vasara pas mus prasideda kai padaugeja gatvėse mokinių. Šiuo metu jau pulkai tūsosi po miestelį. Tik va kad šalta tai atsakančiai.
Šiandien buvau geležinkelio muziejuj, tai ten atvykusius iš Molėtų vaikus prižiūrėtojas net pasvėrė. Va nuotraukoj kaip tik ir sveria. Visas pulkas svėrė berods 423 kilogramus:)

Palindus po abitu

Nu patirčių turime visokių... Turėjau labai įdomią patirtį su pranciškonu. Šiaip jie Lietuvoje vaidina ekumeninius balandžius, skleidžia meilę, mokslą ir kitus gerus dalykus, pranciškonų žvaigždės žiba televizijoj, o jų bažnyčioj Vilniuj lankosi visa grietinėlė. Taigi, super opinija, super gėris ir pagarba.
Visada sakydavau, kad jei nori sužinoti, ką iš tikro mano žmogus, įpykink gerai, viską pasakys. O mano charakterio bjaurumas tai leidžia atlikti be problemų:)
Aš pataikiau ant patyrusio ekumeninio pranciškonų vadybininko – jis puikiai įvaldęs schemą – mes visi broliai, aš padarau nuolaidą čia, tu padarai nuolaidą ten, nekreipi dėmesio į Biblijos iškraipymus katalikybėj, ir – mir, družba, balalaika:) O koks nuoširdus, koks atviras, koks dušią išverčiantis – tiesiog pradėjau jaustis kaip dramblys porceliano parduotuvėj su savo natūra.
Tačiau diskutuojant stebėjau, kaip kaista atmosfera, kai nepriimi nuolaidų ir nesitrauki nuo elementarios tiesos, kaip Jėzus sakydavo:“Parašyta...“.
Galiausiai jis pratrūko kad net man žabtai atvipo:"Susikišk tą savo Bibliją, kur nori...“, „Susikišt patariu tą sugadintą makulatūrą, kurią turbūt esate prisibraukę, kad net negalite matyti originalios tekstų prasmės per tuos savo mąstymo atspindžius!.. Kažkada ir aš taip dariau. Paskui turėjau sudeginti tą NT“.
Tokiam didžiam ekumenistui nėra reikalo priminti, kad tai ne tik mano Biblija, bet ir jo Biblija, o susikišti,vadinti "sugadinta makulatūra", tuo labiau deginti Dievo žodį – primena komunistų metodus, jau nekalbant apie tai, kad vadinasi pats krikščionimi.Jei kas negerbia Dievo žodžio, vargu ar gerbia patį Dievą. O ką gerbia ir dėl ko dirba? Dėl sistemos, visas jų pasitikėjimas sistemoje, visas jų ekumenizmo tikslas - grąžinti visus pabėgėlius į sistemą.
Biblija tokius žmones vadina „vilkais avių kailyje“ - tyras ir gražus avinėlis, kai grobio negauna, praranda kantrybę -šmakšt kailį nusimeta ir pamatai nasrus. Tai va ir pamačiau, kas slepiasi iš tikro po pranciškonų abitais. Nieko naujo – visais laikais taip buvo ir bus toliau. Veidmainiška sistema gimdo į save panašius ir nieko daugiau.
Jei iki tol tik teoriškai įsivaizdavau, ką reiškia susidurti ir kas toks yra pranciškonas ar jėzuitas, tai dabar praktiškai pamačiau. Ta prasme patirtis labai gera ir neįkainojama.

Ir man sekasi:)

Na va, ir man pagaliau pasiseke, o tai Mamka visokias baikas pasakoja apie pavasarį. Taigi prasilenkiant gatveje šiandien viena mokinukė taip stumtelėjo kitą, kad tiesiai į mano glėbį pataikė ir ėmė dūsauti ach ach ach:)
Nu man tai laimė, o jinai baisiausiai persigando - ne juokas, kai užgriūni ant vidurinio amžiaus krizę patiriančio vyro:)

Išlipę ant uolos

Sekmadienį buvom Kaune, kur sudalyvavom vienos bendruomenės susirinkime. O čia nufotografuoti reabilitacijos centrų žmonės, kurių gyvenimas pasikeitė, kai Dievas išlaisvino juos - mamos jau su mažais vaikais ant rankų, susikūrusios šeimos, žmonės šviesūs, nors kai kurių veidai pažymėti sunkiais išgyvenimais taip, kad gatvėj prie jų neprieičiau, garantija (esu bailus iš prigimties ir pasirodo, kad tai nbeišaugama:).
Ką reiktų pridurti? Turbūt tai, kad viso to nebūtų, jei ne Robertas, kuris kartais kokį komentarą čia parašo ir jo žmona Stasia.
Tiesiog smagu žiūrėti ir matyti, kad kai kas nepasiduoda nešančiai gyvenimo upei, o ima ir išlipa ant kranto, tiksliau - uolos.

Apie knygas

Mamka, man priminė apie knygas. Kažkada turėjau tokį kompleksą. Ypač aukštojoj - ateina profesorius ir sako:"Jūs šitą knygą skaitėte? O šitą?Neskaitėteeeeeee?". Ir kompleksuodavau - kažkaip visi viską skaitę, o aš nespėju vytis visų, tundra paskutinė, nieko nežinau.
Tačiau vieną kartą diskutuodamas, paklausiau profesoriaus:"O jūs tokią knygą skaitėte?""Ne". Tada aš labai nustebau. Klausiu:"O šitą?" "Ne". Tada supratau - šmikis profesorius iš viso kelias knygas teperskaitęs ir yra siauros srities žinovas, nieko daugiau. Taigi, daugiau nebebijojiau tu niekinančių:"Neskaitėteeee?".
Supratau, ne nuo to žmogaus vertė, kultūra ir erudicija priklauso.
Kai dirbau mokykloje, kurį laiką sekiau visas naujienas, bet taip jau atsitiko, kad tuo metu įvyko tikras leidybos sprogimas - tiesiog numojau ranka. Tiesa, vis tiek jutau kalte del to, kad neseku literatūros.
Šiaip išties didžiausią perversmą mano gyvenime vis dėlto atliko viena knyga, Biblija, net ir šituo klausimu. Kartą skaitydamas radau Ekleziasto žodžius, kurie išvadavo mane nuo bet kokios kaltės.
"Pamokslininkas stengėsi surasti tinkamus pasakymus ir tiksliai užrašyti tiesos žodžius.Išmintingųjų žodžiai yra lyg akstinai, jų pamokymai lyg tvirtai įkaltos vinys, ir visa tai davė vienas ganytojas. Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną.
Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui.
Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus – gerus ir blogus".
(Ekleziasto 12)

Taigi, supratau, kad esu neipareigotas nuolat vytis didejantį srautą, nes knygų rašymui nebus galo. Dėl tos pačios priežasties ir pats savo knygos neleidžiu, nenoriu, kitiems smegenų apkrauti:)

Laisvalaikis

Taigi va šventės praėjo. Buvom prie Bebruso ežero su kolegom, plaukėm su dideliu laiku, jis sugedo, tada atplaukė mažas laivelis, vardu "Petrusiukas".Jis nuotraukoj.
Tai ir buvo geriausias nuotykis. Po to, deja, buvo biški avarija, kolegos apsidaužė ir sudaužė mašiną.
O "Petrusiukas" paliko pats geriausias - pagalvojau, kad žmogus, kuris davė vardą, turi neblogą jumoro jausmą.

Baisu oi baisu

Ūsuotas ir uodeguotas parazitas teikėsi pastipti mūsų virtuvėj. Jei iki tol tik teoriškai įsįvaizdavau, ką reiškia smirda, tai dabar praktiškai.
Visa laimė, kad aptikom ir pašalinom, aš tai galvojau, kad po grindim, tačiau pasirodė kad lengviau prieinamoj vietoj - taigi, namuos dabar nebunam - įbėgam ir išbėgam. Baisu, kai pagalvoji, kaip gyvenimą gali sugadinti paprasta naminė pelė, ir dar negyva:)

Vyskupas kitaip

Šiais metais kalbėjausi su sekmininkų vyskupu Rimantu Kupsčiu. Manau, gal kam ir iš internautų bus idomus.Tiesa, ilgokai parašiau, bet gal kas turės kantrybės perskaityti

Vedęs ir turi vaikų


Būtent toks yra Rimantas KUPSTYS, Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos (sekmininkų) vyskupas. Pats kilęs iš šeimos, kurioje buvo 8 vaikai, su žmona Emilija užaugino kiek mažiau - tik 4 vaikus. Jo vaikai groja bene garsiausioje lietuviškoje krikščioniško roko grupėje „Gyvai“, kartu tarnauja bažnyčioje. Pokalbis su R.Kupsčiu sukosi apie šeimą, tikėjimą ir muziką.

- Kas yra sekmininkai?
-Sekmininkai yra krikščionys, taip pavadinti pagal Lietuvoje gerai žinomą šventę – Sekmines. Apaštalų darbų knygoje rašoma, kad per Sekmines Dievas išliejo savo Šventąją Dvasia mokiniams, ir jie ėmė kalbėti kitomis kalbomis, pranašauti. Tai buvo Kristaus pažado mokiniams įvykdymas. Jis buvo skirtas, kad mokiniai gautų jėgą būti Kristaus liudytojais. Išoriškai pažadas pasireikšdavo per kalbėjimą kitomis kalbomis. Tikime Biblija, kuri sako, kad šis Dievo veiksmas nebuvo vienkartinis. Savo laiku krikščionių bažnyčia tai pamiršo, laikė dogma, bet apie 1900 metus įvairiose pasaulio vietose (JAV, Rusijoje, Armėnijoje) kilo didelis dvasinis prabudimas, kurio metu susiformavo sekmininkai kaip atskira denominacija. Per šimtmetį sekmininkai žinią apie Sekmines nešė ir kitoms krikščionių bažnyčioms, tad šiandien pasaulyje šio sąjūdžio paliesti ir kalba „kitomis kalbomis“, įvairiais skaičiavimais, iki 400 milijonų krikščionių.
- Kokia yra sekmininkų sąjunga Lietuvoje ir ką reiškia Jūsų pareigos?
– Šiuo metu Lietuvoje sąjungai priklauso 22 bendruomenės, kuriuose yra daugiau kaip 2000 žmonių. Pirmoji bendruomenė įsikūrė 1912 metais Biržuose, kiek vėliau susikūrė bendruomenė Vilniuje, apie 1940 metus sekmininkų bendruomenės buvo sudariusios sąjungą, bet karas, pokario represijos išblaškė, tad sąjunga atkurta tik 1989 metais.
O vyskupas visų pirma reiškia prižiūrėtojas, nors į mano pareigas labiau įeina koordinuoti veiklą, palaikyti ryšius su kitomis šalimis, atstovauti sąjungai ir t.t. Gal Lietuvoje ir neįprasta, kad vyskupas vedęs, turi vaikų, bet Šventasis Raštas sako taip: "Vyskupas turi buti vedęs, vienos žmonos vyras, turintis gerai išauklėtus vaikus". Savaime aišku, dėl šitų pareigų būna ir kurioziškų situacijų - kartą grįžtant į Lietuvą, pasienietis klausia: "Vyskupe, o kas čia šalia jūsų sėdi". Sakau: "Čia mano žmona". Tada pasienietis išsišiepė: "Na jau na, baikit"...
– Ar jūsų tėvai buvo tikintys?
- Mano tėvai gyveno Raseinių rajone kartu su seneliais, bet neturėjo savo namų. Kartą kaimynas, kuris iš Kaliningrado srities veždavo plytas, pasiūlė tėvui: “Ko jūs čia vargstat, ten pilna tuščių namų“. Man buvo tik kelėtas mėnesių , kai tėvai susiruošė ir išvyko į Kaliningrado sritį. Per tą laiką gyventa buvo įvairiose vietovėse, o paskutinė vieta buvo Vesiolovkoje (Juodkiemiai), netoli Černechovsko (Įsrutis). Beje, taip darė nemažai lietuvių, dažnai Karaliaučiuje apsistodavo lietuviai, kurie negalėdavo grįžę po tremties apsigyventi Lietuvoje – mano klasėje iš 25 moksleivių 5 buvo lietuviai. Tėvas įsidarbino geležinkelio remonto ir priežiūros įmonėje, ten sutiko lietuvį tremtinį, kuris jam papasakojo apie Jėzų, taigi, mano tikėjimo kelias prasidėjo šeimoje, artimiausia tikinčių grupė (bažnyčia)buvo už 60 kilometrų, todėl visa šeima skaitydavome Bibliją ir melsdavomės namuose. Šeima buvo gausi – iš viso esame 7 broliai ir sesuo. Tiesa, kai kada važiuodavome į pamaldas (slaptus susitikimus) Kelmės rajone, Vilniuje ar Sovetske (Tilžėje).
– Augote tarybų valdžios laikotarpiu, ar nebuvo sunku mokykloje?
– Sekmininkai buvo bene labiausiai persekiojama sovietų valdžios tikinčiųjų grupė, net neregistruodavo jų bendruomenių, visi susirinkimai vykdavo slaptai, Lietuvoje buvo tik 2 registruotos bendruomenės, bet ir tai jos buvo registruotos kaip baptistų, tik todėl ir galėjo veikti. O aš pats irgi patyriau nemažai sunkumų. Mane vis bandė priversti įstoti į komjaunimą, kol galiausiai klasės auklėtoja viešai liepė pasiaiškinti, kodėl nestoju. Aš pasakiau: “Perskaičiau komjaunimo organizacijos įstatus, jie man patinka, išskyrus vieną punktą, kuris sako, kad komjaunuolis yra ateistas, o aš esu tikintis ir niekas man neįrodė, kad Dievo nėra“. Tai buvo pirmas mano viešas liudijimas, kad esu tikintis. Auklėtoja įsiuto ir pažadėjo man parašyti tokią charakteristiką, kad niekur neįstosiu.
– Ar įvykdė ji pažadą?
– Įvykdė, tačiau ne taip baisiai, kaip grasino - 1974 metais atvykau į Vilnių ir įstojau VISI, esu diplomuotas transporto inžinierius, kurį laiką net ir dirbau pagal specialybę. Beje, tada į Vilnių iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos atvažiuodavo mokytis daug sekmininkų jaunimo, nes čia persekiojimas nebuvo toks stiprus. Šiuo metu ir mano tėvai jau grįžę į Lietuvą, gyvena Vilniuje.
- Jūsų vaikai brazdina gitaromis roko grupėje, gal neklauso tėvo?
- Atvirkščiai, mano vaikai pasekė mūsų pėdomis - dar 1974 metais Vilniaus bendruomenėje "Maldos namai" turėjome estradinį ansamblį, aš pats grojau ritmine gitara, vėliau vadovavau chorui. Savo būsimą žmoną irgi radau ten - bažnyčioje ir muzikoje. Ji grojo tame pačiame ansamblyje ir akompanavo chorui. Gitara savaime nėra nei gera, nei bloga, svarbu į kieno rankas ji patenka. Jei tikintis žmogus taip garbina Dievą - puiku. Tačiau muzika nėra tik garsų rinkinys, viena ramina, kita sukelia neigiamas emocijas, galų gale kai kurie stiliai ir atsirado kaip maištas prieš Dievą, todėl ne visi muzikos stiliai tinka bažnyčiai. Na, bet čia amžina diskusija...
- Kai jaunimą tenka vos ne varu varyti į bažnyčią, kaip pavyko Jums išauklėti savo vaikus?
- Na, visų pirma, man dažnai vaikai priekaištauja, kad neskyriau jiems reikiamo dėmesio, ir dabar dar neskiriu, bet turbūt panašių priekaištų susilaukia visi tėvai. Tiesiog mes buvome įpratę vakarais susirinkti ir pasikalbėti. Klausdavau vaikų: "Už ką šiandien galime padėkoti Dievui?". Taip imdavome kalbėtis, jei kurie būdavo susipykę, prieš maldą susitaikydavo. Taip ir auklėjome vaikus. Tiesa, pastaruoju metu vaikai jau užaugo, turi savo interesų, draugų, tad surinkti visus vakare nėra jau taip paprasta. Mes tarnavome ir tarnaujame Dievui visa šeima. Beveik nuo pat gimimo vaikai dalyvauja bažnyčios gyvenime. Kai pradėjome naują bažnyčią Vilniuje - pradėjome kartu su vaikais. Stengėmės gyventi taip, kaip tikime, kaip kalbame –čia tikriausiai slypi pagrindinė priežastis, kodėl vaikai irgi yra krikščionys.
- Ar šeima nekliudo tarnauti Dievui?
- Priešingai, mano atveju padeda, o ne trukdo. Aš nesu griežtai nusiteikęs prieš celibatą, ir gerbiu pasišventusius Dievui tarnauti žmones. Apaštalas Paulius irgi neturėjo šeimos. Bet tas pats apaštalas, kalbėdamas apie reikalavimus dvasininkui, labai konkrečiai sako, kad jis privalo būti geras vyras ir pavyzdingas tėvas. Šeima yra didelis palaiminimas ir nuostabi charakterio formavimo ir patirties mokykla. Neįsivaizduoju savęs kaip tarnautojo be šeimos. Kaip aš galėčiau patarti žmonėms šeimos klausimais? Formaliai- taip, o rimtai – tik po to, kai pats išgyvenu. Taigi kiekvienam žmogui reikia tiksliai žinoti, kokiam gyvenimui ir kokiam tarnavimui jis yra pašauktas.
- Kas, Jūsų nuomone, daro gyvenimą sėkmingu?
- Gal būsiu banalus , bet noriu pasakyti, kad visi atėjome į šį pasaulį ne savo noru ir ne savo noru išeisime. Dievas mums numatė gyvenimą ir šioje žemėje, ir amžinybėje. Viena problema- mes nežinome ir negalime numatyti savo ateities. Todėl blaškomės šioje žemėje ieškodami prasmės ir tikslo, o jis kaip horizonto linija atrodo taip arti ir tuo pačiu metu vis nepasiekiamas. Tai vyksta tol, kol žmogus sutinka savo gyvenime Dievą- savo kūrėją ir gyvenimo autorių. Ir jei žmogus pasitiki Dievu, leidžia Jam tvarkyti žmogaus gyvenimą, prasideda naujas gyvenimas, Šventame Rašte jis apibūdinamas kaip gyvenimo pilnatvė, amžinas gyvenimas. Ir tada tavo laimė nepriklauso nuo padėties visuomenėje, žmonių pripažinimo, turtų gausos, sveikatos. Tu turi tikslą , kuriam visas tavo gyvenimas pašvęstas, ir visa kita- šeima, tarnystė, darbai, draugai, pajamos ir t.t. - sustoja į savo vietas. Man patiko vieno krikščionio verslininko žodžiai:"Yra žmonės, kurie skuba gyventi, jie nori pasiekti viską čia ir dabar. Mes vadiname juos avantiūristais. Yra žmonės, kurie rimtai planuoja, daro ilgalaikias investicijas į patikimus projektus. Mes jos vadiname išmintingais žmonėmis.O dar išmintingesni yra žmonės, kurie planuoja gyventi amžinai ir investuoja į amžiną gyvenimą". Linkiu kiekvienam susitikti su Dievu asmeniškai ir atrasti save Jame, atrasti amžino gyvenimo tikslą.

Grožis

Ne visiems pasiseka. Vieni gimsta nelaimingi ir negražūs, kiti jau nuo vaikystės jaucia savo grožį ir vertė. Mano mažoji Verionika, būtent iš pastarųjų - puikiai žino, kad yra graži, ypatinga ir vertinga.
Nu ką aš galiu prieštarauti tokiam jos įsįtikinimui? Nieko. Tik pasimokyti.

Ką gali žmogus

Kažkaip dažnai jaučiamės tarsi pagauti laike - darbas, šeima, vaikai, profesija - ateina supratimas, kad nesi Rokfeleris ir jokių šansų gyventi pagal savo norus ir troškimus. Esi tiesiog savo laiko, geografinės padėties produktas, nieko pakeisti neįmanoma tavo gyvenime.Taškas pasiektas. Telieka susitaikyti.
Žinot, bet yar gera naujiena, nes Biblija pasakoja apie žmogų, kuris viską pakeitėir tai net ne Jėzus ir ne apaštalai - romėnas Kornelijus.
Štai ką Biblija rašo, kaip jis kalba Petrui:
"Kornelijus atsakė: “Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose pasninkavau ir meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras
ir prabilo: ‘Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo gailestingumo aukas.
Tad siųsk pasiuntinius į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros. Atėjęs jis tau viską pasakys’".Apaštalų darbų 10: 30-32

Šitam papraštam pasakojime yra kelios stulninančios tiesos - jis buvo pagonis, kaip ir mes visi, nepriklausė Dievo tautai. Bet buvo užsispyręs iki kvailumo - jis melsdavosi Dievui, aukodavo ir pasnikaudavo be jokios vilties, kad kada nors bus priimtas į Dievo tautą. Jis gimė pagoniu, o ne žydu, prigimties juk nepakeisi.
Ir štai pas jį ateina Petras ir pokalbio pabaigoje štai kas įvyksta:
"Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.
Jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą.
Tuomet Petras tarė: “Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniu – šiems, kurie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?”
Apaštalų Darbų 10;44

Petras išgirsta pagonis kalbant kitomis kalbomis ir pranašaujant ir supranta - ir šitie yra Dievo tautoje.
Dėl ko viskas įvyko?
Žinima, dėl Dievo, bet ir dėl vieno žmogaus, kuris nepasidavė aplinkybėms. Būdamas pagonis, jis nesusitaikė su padėtim ir tarnavo Dievui.
Rezultatas - bet kuris žmogus šiandien Šventosios Dvasios gali būti įskiepytas į Dievo tautą.
Ką reiškia įskiepytas? Tai reiškia, kad pasikeičia jo prigimtis. Lietuvoj vis manoma, kad užtenka išmokti žegnotis ir poterių - tu jau krikščionis. Deja, Dievas nėra durnas ir tokių vaikiškų žaidimų nežaidžia - jam reikia esmės.
taigi, kai ką nors gyvenimas prispaus taip, kad traškės, siūlau prisiminti Kornelijų. Ir vienas žmogus gali daug, jei tik jis nesusitaiko ir nepasiduoda.

Apie pragarą

Pragaras kažkaip Lietuvoj labai jau nebiblinis, pagalvojau, kai Mamka su Neidelu pradejo mėtytis sąmojais šia tema.
Suprantama, Lietuvoj pragaras suvokiamas kaip nuo amžių amžinųjų palikta, deja, visi vaizdiniai paimti ne iš Biblijos, o iš Dantės poemos pragaras ir senųjų baltiškųjų tikėjimų.
Tai koks pragaras Biblijoje?
Pagrindinis jo apibūdinimas - ten nėra Dievo. Kai kas pasakytų, ai tai nieko baisaus, ir čia jo nėra. Deja, mes gyvename pasaulyje, kur Dievas yra ir matomas iš savo kūrinių - keičiasi metu laikai, mes valgom ir kvėpuojam, yra pastovūs dėsniai, kartais atrodytų, chaotiški, bet bet kuris mokslininkas pasakytų - gamtoje ir pasaulyje ar visatoje chaoso nėra - viskas dėsninga. Tai ir yra Dievo buvimo ženklas.

Įsivazduokime pasaulį be dėsnių - iš ryto pavasaris, po pietų žiema, vienas kvėpuoja plaučiais, kitas nosim, moteris nežino ką pagimdys -žmogų ar bezdžione, ir taip toliau.
taigi Pragaras byra ten, kur nėra Dievo, kur esi patalpintas su psichopatu vardu Šetonas vienoje kameroje. Žinote, jam visai nerūpi tavo asmenybė, kiek aukštųjų baigęs esi, kad tu geras žmogus. Jis laukia vieno - kol tu užmigsi ir jis galės tau perkasti gerkle ir kitaip sumaitoti. Jo prigimtyje tik vienas noras - žudyti ir naikinti. Ir nebus kas apgina. Jei Dievas nelaikytų Šėtono, ne tokių holokaustų pamatytume. Beje, Biblija kalba apie laiką, kai Dievas patrauks savo malonę ir žmonės liks vieni su Šetonu - jis turės absoliučią valdžią žmonėms.
Štai ką reiškia, kai Dievo nėra. Kai kas sako, kad šita žemė - pragaras. Žinoma, jei tavo gyvenime nėra Dievo - tai išties gali būti pragaras, nereikia laukti nė pabaigos.
Taigi pats pragaro baisumas yra ne ugnys ar kančios katile, o tai, kad ten nebus Dievo.