Vakar buvo keistas dalykas, na gal greičiau ne keistas, kiek savotiškai komiškas. Neseniai pas mus pasiprašė vienas alkoholikas, teoriškai manantis, kad per daug geria ir norintis sumažinti kiekį, “kad būtų kaip visi”. Žinoma, jis gana greit aptiko, kad čia puiki terpė – kompanija gera, galima pasiskolinti iš to ir to, nes jis taip mieste įpratęs – skolintis iš visų, maisto duoda, išklauso, laiko žmogum, nu žodžiu, puiki vieta pasimaitinti. Taigi, kaip paprastai jo profesijos žmonių akyse greit užsižiebė gudrios ugnelės – juk reikalaujama nedaug, patylėti per maldą ir per pamokslą. Taip tęsėsi mėnesį. Bet kaskart jo “gudrumas” vis mažėdavo – vis mažiau sąmojo, patyrimo ir t.t.
Vakar buvom susirinkę. Kalbėjom apie atgailą ir tai, kad žmogui Dievo neįmanoma pasiekti be atgailos. Savo ruoštu žmogus pats nesugeba atgailauti – Šventoji Dvasia įgalina atgailauti, kai apreiškia žmogui jo padėtį. Kitaip sakant, žmogus bejėgis pats nueiti pas Dievą ar pasirinkti – va gyvensiu su Jėzumi. Po to meldėmės už miestą, kad Dievas siųstų atgailą.
O mūsų draugo nebuvo, atėjo tik kai kavą išsivirėm. Sakau, brangusis, biški pasimelsim už tave. Dar su dviem vyrukais trumpai pasimeldėm už jį, kol kiti kavą siurbė.
Po poros valandų skambina į duris, žiūriu mano draugas stovi, galvoju vėl pasiskolinti nori. Seniai bemačiau žmogų tokiam šoke ir pasimetime. Sako:”Nežinau, kas darosi, alaus nebenoriu, siūlė, negaliu net žiūrėti, va ir pas jus į maldas kai vaikščiojau, visada - nors bačką duok, čia pat išgersiu, o dabar negaliu. Širdis dreba, prakaitas pila, kojom šalta.Ir skolintis nebegaliu – tai nuodėmė. Kas man darosi?”. Suprantu, kaip turėtų būti baisu, kai kokią 20 metų pili dieną dienon, o vieną dieną staiga nebegali gerti. Kaip baisu, kai pamatai savo nuodėmes.
Pagalvojau, kad tai gera pamoka man – kaip dažnai mes neišlaukiam, kol Dievas pasigailės pasmerktųjų, kaip dažnai stovim kaltintojų pusėj užuot stovėję Gydytojo pusėje ir tiesiog palaukę. Mes per išdidūs, kad leistume alkoholikui mus vedžioti už nosies, o nusidėjėliui jaustis aukščiau už mus, mums nepatinka, kai į mus valosi kojas.Pamirštam, kad Dievas yra ištikimas ir savo laiku, Jis ateina. O mane šitoj istorijoj labiausiai sukrėtė tai, kad Jėzus išties myli kiekvieną žmogų, kiekvieną alkoholiką.Jei iki tol žinojau tik teoriškai daugiau, tai pamačius kaip tai yra praktikoje – esi labai šokiruotas.
Nežinau, kaip bus su juo toliau, nežinau, ką jis pasirinks, ko gero bus dar daug problemų, kurias Jėzus turės pašalinti. Reikės geležinės kantrybės su juo, bet žinau, kad tai verta. Juk Biblija sako:” Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų”. Na, jei jau Dangus džiaugiasi, tai ir mums reikia džiaugtis.