Teisė į stebuklą

“Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią” (Mato 7;28).

Labai aiški Biblijos vieta. Iš pirmo žvilgsnio. O giliau?
Pabandžius įsivaizduoti visą Izraelio religinę hierarchiją, ten turbūt sėdėjo ir savi bačkiai, ir savi dvasingieji broliai astijai. Ir žinote, jais žmonės nesistebėjo, gerbė, net aukštino, stengėsi palaikyti gerus santykius su jais. Bet nesistebėjo. Kodėl?
Žmonės nieko nesitikėjo iš savo hierarchijos, na tikėjosi, kad palaidos iškilmingai, kaip žmogų, taip sakant. Čia pirmą kartą gyvenime jie pamatė, kad tikėjimas Dievu nėra tuščias tradicijom ir prietarais persmelktas dalykas. Jėzus kalbėjo kaip turintis galią, kaip galintis pakeisti gyvenimą. Manau ir šiandien kriterijus išlieka tas pats – ar mokymas yra tikras, atskirti galima paprastai. Intelektualiniai ir bažnytiniai paistalai neturi jėgos ir neturi galios (todėl Dievo veikimas pakeičiamas menu, struktūra ar politika), galia vis dar yra Jėzaus rankose.
Kai kažkada galvojau apie save ir supratau, kad visai dar nenoriu mirti, pasidarė aišku, kad man nereikia hierarchijų, tradicijų ir dvasingų gerbiamų žmonių – man reikia tų, kurie kad ir laikomi sąšlavomis yra patyrę Jėzaus galią. Jie yra tarp tų, kurie iki šiol stebisi Tuo, kuris moko turėdamas galią. Taigi laidotuves atidėjau.
Ir mano gyvenimas pasikeitė, ir vis dar keičiasi, kaip ir parašyta šiose paprastose eilutėse – Jėzus mane moko ne kaip Rašto aiškintojai.
Ar žmogus turi teisę į stebuklą?
Galvojau, kad ne, kad viską lemia atsitiktinumas, bet Jėzus parodė, kad yra atvirkščiai - stebuklai - privaloma mano gyvenimo dalis. Ir aš savo teise visada naudojuosi.