Nubausti senjorą Pomidorą

“Kodėl žmogus skundžiasi baudžiamas dėl savo nuodėmių?”.
Raudų knyga 3;39

Labai esminis klausimas, tarp kitko. Ar jums taip neatrodo? Sutikau ne vieną žmogų, kuris sakė”Aš niekam nieko ir niekad, ir su niekuo. Kodėl taip man?”. Irgi labai esminiai klausimai.
Tačiau siūlyčiau visiems atsiversti Bibliją (kas neturi, o neturi beveik visi, nueiti į skaityklą), ir jei ieškoti savo nelaimių metafizinių priežasčių, tai ieškoti būtent tose eilutėse..
Tai ką gi sako mums šitos eilutės:
1. Žmogus ištikus nelaimei lieka nepatenkintas
2. Žmogus net skundžiasi.
3. Žmogus neprisiima atsakomybės ir kaltės
4. Dievas baudžia už nuodėmes. Jis tokią teisę turi ir ja pasinaudoja.


Na taip, pasakysite, taip buvo Senojo Testamento laiku, bet aš manau, kad Dievas nesikeičia, kaip, beje, ir žmogaus prigimtis.
Na taip. pasakysite, fui, kaip nešiuolaikiška…

Žinot, Biblija yra pats geriausias psichologijos vadovėlis - ji tiksliai nusako visų reiškinių priežastis, tiksliai nusako žmogaus esmę ir žmogaus vidų. Mano vaikas, kai skaitome pasaką apie kokį nors Čipoliną, klausinėja: ”O tada senjorą Pomidorą nubaus?”. Net vaikai žino, kad teisingumas turi būti, net vaikai junta, kad yra absoliuti jėga, kuri vykdo teisingumą. Ir tai ne naivumas, o vidinis žmogaus poreikis. Teisingumo poreikis.
Tik žinote, mes visada norime, kad nubaustas būtų senjoras Pomidoras, o ne aš – tai irgi esminis mūsų poreikis.
“Kodėl žmogus skundžiasi baudžiamas dėl savo nuodėmių?” – yra žmogus ir yra to žmogaus nuodėmės.
Esu aš ir yra mano nuodėmės (nemačiau nė vieno, kuris būtų nenuodėmingas).
Už savo nuodėmes būsiu nubaustas. Noriu aš to ar nenoriu.
Tiesa, yra laikas, kai atrodo, kad niekas ir niekada mūsų nenubaus. Bet laikas vieną kartą baigiasi. “O tada senjorą Pomidorą nubaus gyvenimas”,- sakau aš sūnui.