Sausio mėnesį prisimenant

Savaime aišku, mes dar nepamiršome, ką jautėme per 1991 metų sausio 13 –ąją. Tų dienų skausmą ir siaubą vargu ar pamiršime. Bent aš negaliu pamiršti, kaip Vilniaus pedagoginio instituto bendrabutyje visi gyveno atsidarę duris, kaip klijavo popieriaus skaiutėmis langus, ruošdamiesi tankų šūviams, kaip verkė ir gaudė žinias, kaip skaičiavo draugus, kurie budėjo vienoje ar kitoje vietoje, spręsdami, kas grįžo, o ko dar nėra. Net bendrabučio budėtoja pamačiusi išlaužtas poilsio kambario duris, kur buvo televizorius, tik sudejavo: "Lietuviai, studentai"... ir mostelėjo ranka... Tomis dienomis išties smulkmenos niekam nebuvo svarbios.
Sunku pamiršti ir dieną naktį degusius laužus prie paralmento, žmones, kurie sėdėjo per naktis, suodinus ir aprūkusius visokiausių visuomenės luomų atstovus, stebuklingai susikalbančius ir suprantančius vienas kitą. Žinoma, visus tada suvienijo laisvės siekis, kraujo pojūtis, tačiau tada puikiai visi žinojo, kad ši minia – jokia kliūtis armijai, jei tik ji nuspęs žygiuoti…
Net ir tą pačią naktį, kai plaukė pranešimai apie žuvusius, prie parlamento matėsi ir tų, kurie eina iš idėjos, ir tų, kurie jau užuodžia biznelį... Ypač pastarųjų padaugėjo, kai pavojus atslūgo.
Tiesa, be herojiškų pusių, buvo ir komiškų - nepamiršiu, kaip mano draugas Zuza, išgąsdintas pajuokavusių, slėpdamasis nuo "specnazo šūvių" krito į popo žmonos šiltnamį prie vienos cerkvės, net stiklai pažiro. Paskui krapštė striukę ir krenkštė sumišęs, bet tai irgi buvo dėl laisvės. Juk ne visi galim būti stiprūs kaip plienas.
Nepamirškim.