Tautinė religija.Nušvitimas

Kas kiek laiko vis susikimbama, kokia yra tikroji religija ir kokią religinę sistemą turėtų palaikyti valstybė, o kokią kontroliuoti. Bent jau man labai aiškiai nusišvietė, ką gi labiausiai garbina lietuviai, ką pradeda aukštinti su pirmuoju motinos pieno gurkšniu, ką puoselėja iš protėvių pasiėmę ir ko nenugalės joks atėjūnas. Klausiate kada?
Ogi “Maximos” eilėje prieš šventes. Stebint, kokie galingi gėrimų kiekiai judėjo link kasų, mane staiga kaip Budą po medžiu ištiko nušvitimas - mūsų tautinė religija – gėrimas. Butelį Lietuvoje garbiname žymiai labiau, nei katalikai švenčiausiąjį sakramentą. Su meile, nuolankiai, džiugiai, iškilmingai – gėrimas lydi visą lietuvio gyvenimą. Gimė vaikas – čėrkelė ant stalo, mirė žmogus – amžiną jam atilsį, ir po taurelę.
Kuo toliau galvojau, tuo labiau mačiau, kad gėrimas – ne šiaip ritualas, o kur kas rimtesnis reikalas, turintis visus religijai priskiriamus bruožus. Beje, ši religija tokia paplitusi, kad su ja negali konkuruoti nė vienas dvasinis mokymas. Pagalvokime - jei krikščionys Dievo karalystę ir gerą savijautą žada kažkada ateityje, tai gėrėjai - iškart po kelių taurelių. Jei budistai nirvaną - po ilgų pratybų, tai ši religija – po 2 butelių. Jei norėsite patirti ir komą – jokių problemų, ir labai greitai. Jei musulmonai žada Rojų šachidams(viską padariusiems religijos vardan), tai ši religija – atnešusiems dar vieną butelį.
Beje, gėrimas turi ir visus reikalingus religinius atributus – garbinimo objektą (alkoholis), garbinimo apeigas (gėrimas, tostai), kulto pastatus (barai ir kavines), metinius atlaidus (metinės šventės ir asmeninės žmogaus šventės).
Be to, nė viena religija negali pasigirti tokiomis kraują stingdančiomis išpažintimis, tokiais masiniais atlaidais, kokius patiria alkoholio vartotojai. Kas dar labai patrauklu – kol krikščionys tik žada teisingumą ateityje, o Lietuvos teisėsauga paskendusi biurokratizmo liūne, gėrėjai teisingumą vykdo čia pat, be ilgų dvejojimų ir iš karto (aišku, būna ir nekaltų aukų, bet ką padarysi). O ką jau kalbėti apie visų religijų propaguojamą meilę –lietuviai seniai suprato, kad meilę pasieki išmaukęs kokį puslitrį stipresnio gėrimo. Pasaulis dar nematė aistringesnių ir tikresnių bučinių, kuriuos dovanoja vienas kitam gėrėjai, tiesa, kartais meilė tokia stipri, kad sumaišomos ir lytys, nieko gėdingo veikiamam tos stiprios meilės pabučiuoti ir vyrui vyrą ar svetimą žmoną. Tai visiškai su seksu nesusijęs veiksmas, tai – globali ir pasaulinė meilė, suburianti žmogų į Vienį, sujungianti su visata. Štai kur tikroji meilės religija.
Beje, visi užsieniečiai pagal bažnyčių, koplyčių, kryžių pakelėj gausą neatsistebi mūsų religingumu, tad ar verta stebėtis, kad dažnas lietuvis, dažnai atliekantis ritualines gėrimo apeigas, puola į tikrą fanatizmą kaip islamo radikalai? Manau ne – juk tikėjimas bet kuriam žmogui svarbiau už tėvą, motiną, vaikus ar darbą. Todėl visoje Lietuvoje ypač įtartinai atrodo tie, kurie atsisako gerti – tokie tipai pasmerkia save izoliacijai ir kelia visuotinį nepasitikėjimą ir nepakantumą - o kaip kitaip vertinti žmogų, pamynusį tautinį tikėjimą? Toks juk parduos bet ką, o juk visi žino, kad nėra baisesnio žmogaus už visišką bedievį – tad kad ir kokią religiją sakytum beišpažįstas, nieko tokio, bet jei pamynei tautinę – vargas tau.