Partijos, atsiprašant

Gerais senais laikais žmonės buvo dalinami į dvi kategorijas: į moteris ir vyrus bendrąja prasme(vyrai mylėjo tik moteris, o moterys – vyrus) bei partinius ir nepartinius (partiniai mylėjo likusius, nepartiniai buvo tokie savanaudžiai, kad leidosi mylimi, bet patys nemylėjo) . Paprastas buvo gyvenimas…
Būti “partiniu” reiškė anais laikais galimybę šiek tiek išgerti, šiek tiek pavogti, bet galų gale vis tiek būti iškeliamam pavyzdžiu nesusipratusiai nepartinių masei. Taip pat “partiniai” visų pirma kildavo karjeros laiptais, gaudavo butus ar namus be eilės, mašinas pagal eilę ir kelialapius į sanatoriją, o jų vaikai – net į žymųjį Arteką, kai paprastų kolūkiečių atžalos nugaras šildydavo ravėdami cukrinių runkelių laukus. Taigi natūralu, kad žodis “partinis” paprastų žmonių lūpose įgavo neigiamą reikšmę – tai žmogus, kuris gyvenime kelią skinasi ne remdamasis savo sugebėjimais ir darbu, bet priklausymu vienintelei ir neklystamai partijai.
Galų gale visa tai baigėsi tuo, kad žmonės sukilo prieš tokią tvarka, tik, deja, šiuo metu kaip ir nėra prieš ką sukilti – partijų pernelyg daug, o iš esmės jos vykdo tą pačią veiklą, kaip ir jų garsioji pirmtakė.
Nieko jau nebestebina žmonės, pakeitę net keletą partijų. Gink dieve, esu už tai, kad žmogus turi teisę persigalvoti, pakeisti savo požiūrį, bet kai požiūrio pasikeitimas, sietinas su artėjančiais rinkimais, – tai jau prostitucija. Politinė. Antai viena garbi ponia visiems pažįstamiems giriasi, kad tik partinei veiklai ji dėkinga už darbą, už padėtį – na ir kas, kad partija jau trečia, bet užtat darbas garantuotas. Išties būnant nepartiniu mažuose rajonuose beveik nėra šansų nugalėti konkurse darbo vietai užimti. Galų gale gali būti net ne valdančios partijos, o opozicijos narys, ir tai tau gali pasisekti, nes užuot kišusi visur savo žmones, partija ims ir išsigąs, ir pasodins į postą opozicijos atstovą, demokratijos įtvirtinimui, atsiprašant.
Tiesa, reikia pasakyti ir tai, kad partijose vis dėlto yra susitelkę patys aktyviausi žmonės. Tačiau neramina tai, kad jos keičiamos dėl naudos, o ne iš įsitikinimų. Kitaip sakant, nėra geresnių katalikų už buvusius komjaunuolius ir pionierių vadovus - dabar beveik visi mokyklose tikybą dėsto. Liuks.