Darbas žmogų puošia, taip sakant

Visada gali rasti tai, ką norėtum pasakyti ir kas už oficialių reiškinių egzistuoja neištarta. Kaip tvirtino simbolizmo literatūroje kūrėjai – kiekvienas reiškinys yra tik ženklas tikrovės, kuri yra už jų. Taigi ir mūsų gyvenimas dažnai paradoksaliai siauresnis už paraštes, kuriose tiesiog mirga komentarai pačiam sau. Neištarti. Nutylėti.
Bet juk ne visada gali tylėti, nors mums, lietuviams, dar su motinų pienu yra įaugę ”tyla –gera byla”. Žinoma, kalbėdamas visada rizikuoji, visada atsiveri ir gali pasirodyti ne toks jau protingas, koks atrodei sau. Tad ir renkiesi, kaip ir kada kalbėti, o kai ką tiesiog pasilieki užrašęs paraštėse sau.
Laikas lekia, baigiasi neįtikėtinai trumpa vasara ir suvoki, kaip tave supa paradoksai. Visą vasarą trunka šienapjūtė, bet žemdirbys neturi laiko pasigrožėti nupjauto lauko švara. Paradoksalu –visada turime laiko dirbti, beveik niekada – pasidžiaugti savo darbu. Tai bene didžiausias prakeikimas, lydintis dabarties žmogų – jis nebesidžiaugia savo darbu. Kiekvienas naujas darbas – tarsi priešas, kuris turi užversti kanopas anksčiau, negu tu pats griūsi iš nuovargio. Todėl ir darbas – jau ne malonumas, o kova, kuri dažniau baigiasi tokia pergale, kurią karalius Pyras įvardino taip “Dar viena tokia pergalė ir liksiu be armijos”. Materialistiniame pasaulyje turi elgtis kaip Matrosovas – griūk krūtine ant kulkosvaidžio, bet jį nutildyk – svarbus rezultatas, o ne priemonės ir pats procesas.
“Dar vienas toks darbas, ir neteksiu gyvenimo džiaugsmo”, – daugelis iš mūsų mąstome būtent taip, kai imamės kažko naujo ir nepažįstamo, ar tiesiog atliekame kasdienius ir įprastus darbus. Kažkaip nejučia praradome pasitenkinimą, kažkaip nejučia praradome malonumą, kažkaip nejučia ėmėme matyti beprasmiškumą. Štai kodėl dabartiniam žmogui neužtenka dviaukštės pilaitės, nors anksčiau visa šeima išsitekdavo ant duonkepio, štai kodėl turintys 1 hektarą žemės sako, kad dirbti jos neapsimoka, nors daugelis užsiaugina daržovių ir 6 aruose.
Tiesiog darbo su malonumu nebesiejame, ir tiek. Patikėjome, kad malonumas yra ant Palangos smėlio, Turkijos pakrantėse, malonumas – sočiai prikirsi ir nieko neveikti, bet dirbti ir patirti malonumą – iškrypimas kaip reta. Patikėjome.