Džedajaus kelias VI

Epizodas 6. “Vegeta” sielai

Žodžiu, kaip begyvensi, visur užkliūsi - pats dėliojiesi sau pasaulį, kuris, priklausomai nuo asmenybės sklaidos, tampa arba pesimistinis, arba optimistinis. Prisipažįstu, niekada nemėgau žmonių optimistų be pagrindo – šiaip šokuojančių kaip gimnazistės su kasytėm, gavusios meilės laiškutį… Mano pasaulis visada buvo gotiškas – prietema, bardų dainos, niūruma, melancholija. Tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad kas nors gali sudaužyti mano intelektualaus ir pakankamai dvasingo pasaulio pusiausvyra. Pasaulio, kurio centre buvau aš – pats sau įstatymas, pats sau valdžia ir kritikas. Todėl netikėjau, kad kas nors gali imti ir sukrutinti pamatus – viskas stabilu ir suleista į žemę – 100 procentų apsauga nuo žemės drebėjimo. Beje, tam tikrus “kontroliuojamus” žemės virpesius sąmoningai leisdavau – kaip kitaip patikrinsi savo imperijos stabilumą? Kas turi tokią imperiją mane supras.
Na, bet iš esmės mano istorija – vienos eilutės istorija. Net praėjus keletui metų niekaip nesuprantu, kaip mane galėjo paguldyti ant menčių ne kokio išminčiaus, o paprasto avių piemens Izaijo Biblijoje užrašyti žodžiai ”Nėra teisaus, nėra nė vieno…”. Tai buvo baisu, išties buvo baisu, kai pajunti, kad esi tamsiojoje jėgos pusėje, kaip pasakoje apie tigriuką ir meškiuką ”Koks tolimas pasidarė dangus, kokia šalta ir gili jūra”…
Galite paklausti, kiek truko ši būsena. Nei daug, nei mažai – 4 metus. Per juos aš vis bandžiau išsiaiškinti, gal vis dėlto yra koks asmenybės pagerinimo būdas, tipo “Vegeta” – įberi ir skonis pagerėja. Bet neradau… Per tą laiką ėmiau atidžiau studijuoti Bibliją ir lyginti. Pirma, ką supratau – ji kalba visai apie kitką, negu aš maniau iki šiol. Antra – niekam nėra išimčių, trečia – neišsisuks nė vienas.