Bijau Kalėdų

Kiekvienos Kalėdos mums vis naujos, bet kartu mes stengiames sugrįžti į praeitį sustabdyti laiką, bet ne visada pavyksta. Dabartinis žmogus sprendžia klausimą, į kurį taip ir neranda atsakymo, kas gi yra Kalėdos jam, jo kartai. Beje, lietuviai yra per daug uždari, kad kalbetų atvirai. Štai, ką internete vieni kitiems pasakoja žmonės, prisidengę slapyvardžiais, nesislapstydami, todėl visai atvirai: “Man patinka Kalėdos, mėgstu apsipirkinėti "Maximoje" ir "Hyper Rimi", man patinka gauti dovanų, įpakuotų į blizgų popierių, aš laukiu Kūčių ir Kalėdų vaišių, būtinai nueinu i bažnyčią, eglutę puošti tingiu, nors tenka. Žinot, kai kurie Kristaus apaštalai prieš atsiversdami buvo muitinininkai, o Marija ir Juozapas, aš manau, šiais laikais ieškotų nupigintų prekių kokioj "Maximos" bazėje ar "Norfoje".
“Kalėdos. Noriu per jas pasijusti vaiku, laukiančiu stebuklų. Noriu pamiršti visas proto patirtis, jų slegiančią naštą ir atgaivinti užmirštus ledo ir ugnies jausmus. Noriu nekantriai laukti ateities ir net nepagalvoti, kad dar vieni metai prabėgo. Kiek dar daug neišbandyta kelių ir neatrasta takelių”.
“O aš norėčiau Kalėdas atidėti - dar pasimėgauti jų pažadais ir neišvyniotais ryšulėliais, sulaukti tobulai girgždančio sniego ir truputėlio laiko. Kiekvieną kartą, kai pamatau pirmąsias Kalėdų dekoracijas parduotuvių vitrinose, mane suima siaubas - dažniausiai dėl to, kad Kalėdos susijusios su įvairiais "metiniais" atsiskaitymais”.
“Praeitų metų Kūčios, kalėdos buvo tikrai įsimintiniausios mano gyvenime. Deja, ne gerąja, o blogąja prasme. Visos šeimos turi įvairias tradicijas. Tik sutikusi savo kelyje, dabar jau dabartinį savo vyrą, pradėjome kurti savo šeimos tradicijas. Kaip dabar suprantu, mes ne nuo to pradėjom, nes gyvenom kitų (jo tėvų) gyvenimą, vadovavomės netiesiogiai, bet kitų įbruktomis taisyklėmis, pažiūromis, tradicijomis....Kiekvienais metais šventę paversdavom santykių aiškinimusi, santykių gerinimu, pažadų dalinimu...o vėliau jų nesilaikymu. Taip bėgo metai, o šventinė nuotaika kasmet nesikeisdavo. Tačiau praeitos šventės buvo kiek kitokios. Gal labai skausmingos, bet kitokios ir todėl įsimintinos. Jas šventėme atskirai. JIE pirmame namo aukšte, MES antrame. JIE - dviese, MES taip pat. Skaudu, žiauru, keista? Greičiausiai. Patikėkit, tai tikrai nebuvo lengva. Bet nuo kažko juk reikėjo pradėti. Ir pradėti ne bet ką, o kurti savo šeimos tradicijas. Nes juk vieną dieną imi ir suvoki, kad kai kurie dalykai niekada nepasikeis, jei nepradėsi pats kažko keisti”.
Taigi, kiekviena karta sprendžia šį klausimą savaip, ypač šiuo metu, kai žmogus yra toks laisvas, kad dažnai nebežino, ką su ta laisve ir bedaryti. Nebegalime švęsti taip, kaip mūsų tėvai, nebegalime švęsti taip, kaip mūsų proseneliai. Galim net pasijusti kaip toj Azijos oloj, kur sanskrito kalba užrašyti žodžiai, puikiai suprantami lietuviui: ”Kas tvam asi”.
Tik mūsų ola – šis laikas, kuriame blaškomės, o dar dažniau esame blaškomi, kaip Juozapas su Marija buvo blaškomi savo laiku, nors jų šeimoje gimė išganytojas. Manau, kad tiksliausiai šiandieninio žmogaus būseną nusakė dar vienas anoniminis internautas. ”Nuoširdi yra baimė nepatirti to, ką turėtumėm patirti per šv.Kalėdas”,- užrašė jis.