Kaip Andersenas komunizmą statė

Ar žinote, kad žymiojo danų pasakų kūrėjo Hanso Kristinsiano Andersono pasakos tarybiniais metais buvo cenzūruojamos, todėl dažnai įgaudavo visai kitą prasmę, negu buvo paties autoriaus sumanyta, ir net prisidėjo prie šviesaus rytojaus(t.y. komunizmo) statybos.

Plastmasinės barškės

Kai vakarais atsiversdavau pasakų knygą, dažnai nežinodavu, ką skaityti savo dukrai. Ligi tol pasakos man atrodė toks nekaltas žanras, bet staiga pamačiau, kad kažkas kažką praryja, ragana maitina Jonuką ir Grytutę tam, kad iškeptų ir suvalgytų, vilkui ožka žirklėmis prapjauna pilvą žodžiu, nuo šio atradimo mano pasakų skaitymas virsdavo “aaaa, yyy ir t.t.”, nes dažnai tiesiog nežinodavau, ką vaikui ir skaityti – tokį žiaurų ir priešišką pasaulį atverdavo pasakos.
Priėjau išvados, kad geriausiai skaityti tas pasakas, kurioms “kraują nuleido” masinė kultūra –iš jų jau pašalinti patys drastiškiausi momentai, jos puikiai iliustruotos, visas veiksmas įvyniojamas į rausvą popieriuką, likusį nuo barbių įpakavimo, ir jos beveik tokios gražios ir beskonės kaip plastmasinės braškės. Tačiau pripažinsiu, adaptuotos pasakos ilgainiui ėmė erzinti, tuo labiau, kad atrodė visiškai lėkštos. Vienos iš neįdomiausių man buvo Hanso Kristiano Anderseno pasakos, kurias vis stengiausi praleisti, nes “Undinėlė”, tiek “Sniego karalienė” man asocijuodavosi su matytais animaciniais filmais ir nemačiau jose “reikiamo pedagoginio prado”. Bet netyčia pakliuvo į rankas seno leidimo Anderseno pasakų tomelis. Padvejojęs surizikavau dar kartą atsiversti šią knygą ir pradėjau skaityti man nežinomą pasaką “Sidabrinis šilingas”.
Pats Andersenas tvirtino, kad jo negalima laikyti tik pasakų vaikams autoriumi – jis pasakas rašė visų pirma suaugusiems, o visi literatūros tyrinėtojai tvirtina, kad kiekviena jo pasaka paprastai turi alegorinę prasmę, kuri vaikams gal ir ne visada suvokiama. Va ir skaitydamas “Sidabrinį šilingą” viduje aptikau, kad kažkur tai jau esu skaitęs, esu girdėjęs, nors istorija ir buvo labai paprasta – sidabrinis šilingas išreida iš kalyklos ir, keliaudamas su šeimininku, patenka į svetimą šalį, kur iškrinta iš piniginės, pasimeta. Šioje šalyje visi nori juo atsikratyti ir nuolat šaukia “Netikras”. O šilingas visą laiką žino, kad jis tikras. Taip trunka tol, kol grįžęs šeimininkas vėl paima jį į rankas. ”Juk tai geras senas šilingas”,- pasako jis ir atsargiai suvynioja jį ir įsideda į kišenę. Ir staiga aš supratau – tai pasakojimas apie krikščionio gyvenimą šioje žemėje ir apie Šeimininką, kuris vienintelis žino, jog jis tikras, ir sugrįžta pasiimti… Buvau priblokštas pasakos gelmės ir biblinės autoriaus pasaulėjautos.

Ką išmetė cenzūra

Beje, mano minimas H.K.Anderseno pasakų leidimas – reta išimtis, nes tarybiniais laikais, kuriais užaugo šiuolaikinė karta, visa literatūra buvo griežtai cenzūruojama, o ypač ta, kuri skirta vaikams – paprastai iš knygų dingdavo viskas, kas šviesaus komunizmo statytojams neatrodė tinkama vaikų auklėjimui. O vienas iš pavojingiausių dalykų, cenzorių manymu, – tikėjimas Dievu. Štai kodėl daugelis iš žymiojo danų pasakininko pasakų mums nežinomos iš viso, o kitos buvo griežtai cenzūruojamos. Taip prieš savo valią danų pasakininkas atsidūrė komunizmo statytojų gretose. Pavyzdžiui, garsioji “Sniego karalienė” originale pripildyta religinio turinio – Trolio veidrodis sudūžta ne šiaip sau, o todėl, kad jo mokiniai kelia veidrodį į dangų tam, kad “pasijuoktų iš angelų ir viešpaties Dievo”, ne ašaros išplauna iš Kajaus širdies veidrodžio šukes, bet Gerdos giedamos psalmės apie Jėzų Kristų suminkština jo širdį ir jis pravirksta. Kai Gerda pavargsta kaudamasi su Sniego Karalienės rūmų sargais, ji ima melstis malda “Tėve mūsų”, o kai baigia melstis, ją apsupa “galingų angelų legionas”, kuris ietimis sudaužo sniego pabaisas.
O kai Kajus ir Gerda grįžta namo, jie randa savo mylimą senelę, kuri sėdi ir garsiai skaito iš Biblijos: ”Jei netapsite kaip maži vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę”.
Žinoma, dėl šios priežasties daugelis H.K Anderseno pasakų iki šiol nėra publikuotos lietuvių kalba. Bet ir kitose pasakose uolūs cenzoriai, neturėdami biblinės pasaulėjautos, tiesiog negalėjo suprasti pasakų alegorijų. Štai nekelia abejonių, kad tik tikintis žmogus gali pakelti tiek skausmų, kiek pakėlė Elenytė dėl savo brolių pasakoje “Laukinės gulbės”. Užtenka pažvelgti, kaip didingai per naktį stovi jos broliai ant uolos (aliuziją į Kristaus palyginimą) viduryje jūros siaučiant audrai ir dainuoja šventąsias giesmes, kad suprastum – veikėjai ne šiaip grumiasi su blogiu, jie žino, kad yra absoliuti tiesa, kuri yra už juos ir kurios negali nugalėti joks blogis.
Deja, komunistų pradėtą darbą sėkmingai tęsia populiarių knygų leidyklos, Holivudas, todėl skaitykite tik originalą.