Sąmonės rašmenys

Gražiai sako Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas :”Žiūrėdamas olimpiadą jaučiuosi labiau lietuvis”. Turbūt ir daugelis iš mūsų taip jaučiasi, pamatę trispalvę, išgirdę himną. Va dar jei ir medalis koks nukristų, išvis būtų proga išeiti su vėliavom į gatvę ar papypsinti automobilių signalais.
Tačiau kartu su šiuo džiaugsmu iš kažkur giliai ateina supratimas, kokie vis dėlto mes esame užspausti,vis dar nešiojame savo kolektyvinėje pasąmonėje supratimą, kad džiaugtis, jog esi lietuvis, gali tik trumpą laiką ir tik labai atsargiai. Na, dėl visa ko, kad ramiau būtų.
Stebėtinas perėmimas to, ko niekas per daug ir neaiškino, ir nemokė, tiesiog žinome ir tiek. Tokia ta mūsų istorija, kad daugelį amžių savo žemėje mūsų protėviai turėjo būti tik pakenčiami, tik “litvinai”, žemesnio rango ir išsilavinimo ženklo nešiotojai – ne lenkų bajorai ir ne rusų ar vokiečių valdininkai. Štai ir išmokome būti atsargūs, dabar tai jau vadinama lietuvišku santūrumu. Nors išties tai ne santūrumas - tiesiog pozicija, iš kurios visada gali pasitraukti nenukentėjęs. Tai ir dabar esame linkę į priekį praleisti tuos, kurie mums atrodo vertesni, daugiau pasiekę, o patys viliamės ramiai, kaip sakė filmo “Niekas nenorėjo mirti” herojus, “su savo boba” pragyventi ir nedėdami ypatingų pastangų. Tad ir išeina, kad partijoms paskelbus apie rudenį įvyksiančius rinkimus, vieni paradoksai – Darbo partiją į Seimą veda darbdaviai, o ne tie, kurie dirba, Liberalai demokratai… žada diktatūrą ne tik mafijai, socialdemokratai rūpinasi stambiuoju kapitalu ir t.t. Nei darbo, nei liberalumo, nei socialinės apsaugos…
Galima, žinoma, prieštarauti, kad čia veikia visai kiti dėsniai, bet aš matau būtent tai, kad mūsų kolektyvinėje sąmonėje įrašyta, jog esame apsigimę nevykėliai, tad godžiai stebime, kaip elgiasi tie, kuriems, mūsų galva, pasisekė, ir galvojame, kad jais pasitikėti ir tegalima, nors ir suprantame, kad jie dažniausiai kalba nesąmones, jei jau savim nepasitikim, o ir nenorim pasitikėt, ir prisiimti atsakomybės.
Bent jau man nemalonu, kad nieko nedaroma būtent šia linkme, niekas nesistengia sugriauti tai, kas sulaiko mus ir mūsų šalį nuo klestėjimo - na ką gero gali sukurti žmogus, kuris savim nepasitiki. Žinot, Atgimimo pradžioj uoliai kibę kurti tautinę mokyklą greitai nudegėme pirštus – pati jos idėja greitai pasidarė mums patiems beveik panaši į tą, kurią mums siūlė Krupskaja. O tautinis auklėjimas, pagrįstas vėliavėlių iškabinimu, mišių lankymu, istorijos studijavimu ir susikaupimo ir rimties valandėlėmis, greitai pašvinko ir apkarto, tad greitai jį numarinome. Jau lengviau pasirodė eiti į Europą, ten bent džiaugsmo daugiau. Tik jeigu nesugriausime tos nelemtos kolektyvinės sąmonės, ir Europoje jausimės šiek tiek lietuviais, šiek tiek nevykėliais.