Negimusių vaikų verksmas

Kažkada skaičiau tokią žinią, kad vienas didžiausių visų laikų žmonių gelbėtojų yra… Martynas Liuteris. Kažkaip ilgai negalėjau suprasti, ką tai reiškia, nes tvirtinimas, kad vien dėl jo šiuo metu pasaulyje gyvenimu gali džiaugtis apie 15 –20 milijonų žmonių, man atrodė nesuprantamas. Juk kaip galima išgelbėti tai, ko net nebuvo?Tačiau ilgainiui supratau, kad šis vienuolis, nepaklusęs sistemai, kuri sakė, kad jei nori būti dvasingas, turi atsisakyti net galimybės turėti vaikų, išties išgelbėjo savo vaikus, o ir kitų vaikus, kuriuos kėsinosi atimti jiems dar negimus sistema. Pagalvojus tai dar baisiau net negu abortas – iš tavęs atima galimybę to, kas tau priklausė, tačiau apie ką net nežinojai.Beje, tai labai tiksliai nusako ir visos religijos esmę – turi užsiimti kažkuo kitu, kažką daryti, bet atsisakyti būti vaisingas. Deja, tai tik viena iš mūsų gyvenimo sferų, todėl reiktų žinoti, kad dažno žmogaus gyvenime yra sričių, kur girdimas negimusių vaikų verksmas, mes net nežinom, kad galime būti vaisingi. Galima tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi tas vienuolis laikydamas rankose savo vaiką – štai jo burna, štai rankos. Žinoma, visas dabartinis pasaulis tarsi pamišęs dėl to, kad susikurti sau patogų gyvenimą. Kai tavo namuose nuolat kūliais eina keli gyvi “kamuoliai”, žinai, kad niekada, kol jie užaugs, namuose nebus nei tvarkos, nei ramybės. Nei mamos, nei tėčiai išeiginių neturi – vaikai tiesiogiai kėsinasi į mūsų gyvenimus, švelniom, bet kibiom rankom kabinasi į skvernus, pinigines, mūsų norus ir mūsų tikslus. Ir, beje, jie visada nugali. Tiesiog turi atsisakyti kažko savo. Taigi, stebėdamas gyvenimą gali pasijausti tarsi ir pralaimintis prieš tuos, kurie vaikų neturi ar stengiasi juos nustumti tolyn. Tačiau tikras gyvenimas –vaisingas gyvenimas, gyvenimas, kuriame pilna gyvybės, kur mažai ikonų ir mažai puošnių elementų. Tikrame gyvenime yra kraujo, purvo, pykčio, ašarų ir kitų televizijai nelabai įdomių dalykų. Bet tai yra tikras gyvenimas.Kodėl tai kalbu? Kai užeini į namus, kur yra mažų vaikų, jie paprastai tuose namuose ir būna įdomiausi, niekas negali susilyginti su jais – nei aparatūra, nei kilimai, nei baldai, tiesiog intuityviai jauti, kad jie yra čia svarbiausi. Bent jau todėl, kad gimė. Matote, kai kalbama apie kultūrą ar dvasinio gyvenimo sritį dažnai skundžiamasi, kad ji nesusilaukia reikiamos pagarbos ir reikiamo dėmesio. Galiu atsakyti kodėl – todėl, kad ten trūksta gyvybės. Todėl, kad žmonės, aklai tarnaudami mūzai kaip negyvai religijai, taip pat atsisako savo vaikų, kurie galėtų gimti. Taip, čia liejasi kraujas ir snargliai, sakomos kalbos ir aukojami gyvenimai, bet žmonės retai pasiryžta atsisakyti tarnauti mūzoms ir nesiima gyventi savo gyvenimo, kuris būtų vaisingas. Todėl ir asmeninės tragedijos nesuteikia kultūrai gilumo ir iškilios mintys nieko nereiškia – tai tik negyvas tarnavimas savo asmenybei ir nepasotinamam “ego”. Siekdami “kulturinti” kitus, “dvasios šviesuoliai” net nenujaučia, kad galėtų ir kultūroje ar dvasinėje srityje susilaukti vaikų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl meno eksperimentai, kaip sako filosofas Arvydas Jozaitis, virto “meno ekskrementais”. Ar reikia stebėtis, kai koncertų salėje, paveikslų parodoje, iškilmingame renginyje matai ne gyvybę, o girdi tuos negimusius vaikus - ir kultūra laukia savo Liuterio.