"Padarykime žmogų pagal savo atvaizdą" - paskė Dievas, kai ruošėsi kurti žmogų iš žemės dulkių. Taigi, tas žemės dulkių kamuolys tapo panašus į Dievą, kitaip sakant - kūrybingas.
Kažkada tokią kūrybingumo gyslą atradau ir aš savyje - ėmiau eiliuoti. Kadangi nepatinka eiliuoti rimtai, ėmiau eiliuoti nerimtai. Ypač vaikams. Jei kas turite vaikų, tai eilės ir jūsų vaikams.
Eilėraštis su nenormine leksika
Vieną popietę daržely
Susikrovėm mantą
Ir patraukėm susikibę
Vorele į gamtą.
Ėjome tolyn nuo miesto,
Kur pušynas šnara.
Auklėtoja mums kalbėjo,
Kad gamtoj bus gera
Vos tik įžengėm į šilą
Šiukšlių pilnas takas –
Viską mamai pasakysiu
Koks miške bardakas
Susitikimas
Man užlipo
Skruzdėlė
Ant kojytės piršto.
Aš bijojau pajudėt,
Ji –
Žiūrėt į viršų.
Taip stovėjome
Ilgai,
Kol įsižiūrėjom.
Atsisveikinom gražiai
Ir abu
Nuėjom.
Kelionė siauruku
Jei užsuksi
Mūs kraštuos,
Ar giedra,
Ar rūkas
Po Anykščių kalveles
Pavežios
Siaurukas.
Kasagorai,
Kalita
Pralinguos
Pro langą,
Ir upelė
Anykšta
jau ištiesia ranką.
O Rubikius jis pasieks
Ir atgal jau sukas -
Kaip gražu
Kai neskubrus
Gūbrina
Siaurukas.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
2 komentarai:
Sveiks, Linai, nepailstantis rašytojau, kruti tavo eilėraštukai. Ypač apie skruzdėlę patiko. Reiks ryt Elzei paskaityti (bo šiandien jau miega).
Labai grazi kuryba, ypac patiko apie gamtoje esanti bardaka. Tikrai sauniai pasakyta! :)
Rašyti komentarą