Taigi, kur aš čia baigiau, ai ties griuvėsiais. Mes, lietuviai, turim tokią nesveiką meilę praeičiai, na tiesiog tam tikrą nekrofilijos formą - meilę griuvėsiams ir pelėsiams.Nesakau, kad jei jau sena, tai visiškai nenaudinga, bet, mano galva, jei ir šiandien ne visi daiktai sukuriami kokybiškai, tai ir po 50 metų jie kokybiški nebus, taip buvo visada - tai kam tvirtinti, kad bet kokia griuvena yra vertinga? Na, bet apie tai - kitą kartą.
Taigi, stoviu aš prie tų memorialinių griuvėsių, taip sakant asmenybės senamiesčio ir kraupstu.
Žinot, brangieji, esu įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų turi galimybę per gyvenimą pažvelgti į savo gyvenimą būtent tokioje šviesoje, kartais tai ištinka tiesiog rišantis batraištį, o kai kada net valgant koldūnus. Bet tai ištinka - kažkas apšviečia ir tu matai save. Ne visiems tas vaizdas patinka, man taip pat nepatiko.
Mėgstu meną, patinka abstrakcijos, bet čia buvo tikra apokalipsė - vienas dalykas, kai vaikštai po parodą ir matai kažkieno sukurtas siurrealistines pabaisas, kitas - kai tos pabaisos ir griuvėsiai esi pats, o tuo labiau, kad galvoje nesustodama skamba ta Biblijos eilutė:"Nėra teisaus, nėra nė vieno, visi paklydo..."
(Bus daugiau)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
1 komentaras:
eksperimentas.
Rašyti komentarą