Kokia stingdanti gali būti vienatvė, kokia persmelkianti viską.Kaip kartais leidžiam beprasmybės sniegui užkloti mūsų veidus. Paskui skundžiamės, kad nieko nematom...
Vakar meldėmės po keletą žmonių, šalia manęs stovėjo pagyvenus moteris, mes susikabinom rankom ir ji ėmė melstis: "Ačiū tau Viešpatie Jėzau, kad tu esi, kad aš esu ne viena, myliu tave, ačiū, kad turiu su kuo pasitarti...".
Man galvoj staiga pralėkė vaizdai, kaip aš meldžiuosi ir dėl ko. Atvirai sakant pasidarė gėda - duok, suteik, padėk, gelbėk. Einu pas Dievą kaip į kokį socialinių paslaugų centrą. Labai kažkaip nesmagu buvo. Juk išties Viešpats laukia iš mūsų ne prašymų, o draugystės, ne pageidavimų sąrašo, o meilės.
Žmonės sako - kam man bendruomenė, aš vienas namuose sau, aš ir Dievas, arba miškuose meldžiuosi, bažnyčioj kai nieko nebūna ir t.t. Atsakau, bendruomenėje reikia būti bent jau tam, kad išgirstum tokią maldą.
Pranešimai
2 komentarai:
Amena.Taip si zodi taria mano maze:).
Oi jau tie vaikai:)
Rašyti komentarą