trečiadienis, gruodžio 09, 2009

Neužmirškime kalbėtis


Pinigas geras dalykas, didžioji dalis mūsų gyvenimo skirta būtent jam - gerai mokykis, nes galėsi gerai įstoti, gerai įstojęs gerai studijuok, nes įgysi gerą profesiją ir gerai uždirbsi. štai toks mūsų įprastas gyvenimo modelis.
Kelinta diena jaučiuosi turtuolis, nes ant mano stalo guli visa kolekcija - 1,3,5,10,25 rubliai. Ir dar ne po vieną kupiūrą. Su tokiu pluoštu anais laikais turėdavai gyventi visą mėnesį, o dabar tik žiūri į saldžią proletariato vado Lenino šypseną ir nejauti nei pagarbos, nei saugumo, nei laimės. Ant banknotų spalvoti ženklai tokie pat gražūs kaip ir mano vaikystėje, tačiau praradę visą savo svarbą. Ant jų nesimato prakaito, vargo ir skausmo, išlieto tam, kad juos įsigytų. Kažkas už juos sumokėjo savo gyvenimu, o aš tiesiog juos gavau kaip dovaną.
Istorija tokia, kad neseniai sunkiai ranka apimamą puoštą neseniai rado. kartu su sąsiuviniu, jame įrašai "Už veršiuką", "Už paršiuką" ir t.t. Gyveno šeima, vyras visus pinigus atiduodavo žmonai, žmona, vykdė bankininko pareigas ir netikėtai mirė, taip ir nepasakiusi, kur buvo padėjusi šeimos turtą.
Todėl, brangieji, nepamirškite laikas nuo laiko kalbėtis su savo vyrais ir žmonomis:)
Galvoju, kad pinigai pasikeitė, paveiksliukai ant jų taip pat, panašu, kad greitu laiku vėl keisis, o mes toliau aukojam savo gyvenimą ir rašom į savo sąsiuvinius:"Už veršiuką", kad pasigėrėtume popierėliais, kurie jau po 10 metų gali reikšti tiek pat, kiek ir Lenino šypsena dabar.

4 komentarai:

Zita rašė...

Geras įrašas.
Čia ir yra esmė, kad tarnaujam kieno nors šypsenai ir nematom tikrosios šviesos.

Robertas rašė...

Jooo... Linai. Pavarei tu čia. Man patiko. Gal galėsiu KKB per paaukojimus paisdalinti?

Linas rašė...

Davai Robertai, dalinkis:)

mamka rašė...

patiko :0)